Civilinė byla Nr. e2A-296-775/2026
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11824-2024-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5;
2.6.1.3.6; 3.1.7.6; 3.3.1.19.1
Kauno apygardos teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 21 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Simonos Dementavičienės, Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Urbanavičiūtės,
sekretoriaujant Ramunei Gudaitei ir Reginai Mockevičienei,
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vingės Transsphere Logistika“ atstovui advokatui Justui Sankaičiui (nuotoliniu būdu), atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nersta“ atstovei Nerijai Eivienei ir advokatui Gintarui Dabkevičiui,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nersta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vingės Transsphere Logistika“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nersta“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vingės Transsphere Logistika“ (toliau – ieškovė) prašė priteisti iš atsakovės UAB „Nersta“ (toliau – atsakovė) 18 065 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Pažymėtina, kad ieškinys buvo tenkintas 2024 m. spalio 14 d. sprendimu už akių, priimtu Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3738-435/2025 bei 2024 m. spalio 18 d. papildomu sprendimu už akių, kuriuo ieškovei iš atsakovės priteista 3 630 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Atsakovė patikslintu pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo prašė teismo panaikinti sprendimą už akių ir papildomą sprendimą už akių. Teismas 2025 m. vasario 12 d. nutartimi tenkino atsakovės patikslintą pareiškimą, panaikino 2024 m. spalio 14 d. sprendimą už akių ir 2024 m. spalio 18 d. papildomą sprendimą už akių bei atnaujino šios civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės.
3. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2018 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 18KP-17-470 dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo (toliau – sprendimas), patvirtintu 2022 m. gegužės 5 d. Muitinės departamento sprendimu Nr. 1A-91, nusprendė, kad už netinkamai įvykdytą muitinio tranzito procedūrą, vykdytą pagal tranzito 2015 m. rugsėjo 18 d. deklaraciją MRN 15LTVR500014B33BC1 (toliau – deklaracija), muitinei atsirado mokestinė prievolė solidarioms skolininkėms t. y. ieškovei ir atsakovei (vežėjai), kurios dydis 14 129 Eur muito, 27 690 Eur PVM, 641 Eur muitų delspinigių, 8 531 Eur PVM delspinigių. Sprendimu atsakovėms taip pat paskirta 4 182 Eur bauda. Šalys sprendimą skundė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) galutine 2024 m. vasario 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-322-662/2024 atsakovės apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 2 d. sprendimą, kuriuo atmestas atsakovės skundas. Atitinkamai, LVAT galutine 2024 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-413-968/2024 atmetė ir ieškovės skundą bei paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I3-1113-631/2023, kuriuo buvo atmestas ieškovės skundas. Pasibaigus mokestiniam ginčui dėl stabdymo laikotarpio, muitinė ieškovei paskaičiavo papildomai 1 598 Eur muitų delspinigių ir 17 094 Eur PVM delspinigių. Įsiteisėjus 2018 m. liepos 19 d. sprendimui ieškovės administracinėje byloje, jis buvo pradėtas vykdyti. 2024 m. birželio 27 d. ieškovė sumokėjo Muitinės departamentui 14 129 Eur muito mokestį, taip pat 2 250 Eur muito delspinigių. 2024 m. liepos 11 d. ieškovė su Vilniaus teritorine muitine sudarė Mokestinės paskolos sutartį (toliau – sutartis), pagal kurią bendra 53 729 Eur nepriemoka ir 5 127 Eur palūkanos išdėstytos 5 metų laikotarpiui, mokant pagal sutartą mokėjimų grafiką. Pagal šią sutartį ieškovė jau yra sumokėjusi pirmas dvi įmokas, iš viso 1 686 Eur.
4. Ieškovė bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais prašo priteisti iš atsakovės jos patirtus 16 379 Eur nuostolius, taip pat 1 686 Eur sumą, iš viso 18 065 Eur sumą. Ieškovė yra muitinės tranzito procedūros vykdytoja ir turi leidimą naudoti bendrąją garantiją muitinio tranzito procedūroms vykdyti. Prejudiciniais sprendimais nekonstatuoti jokie konkretūs ieškovės, kaip muitinės procedūros vykdytojos neteisėti veiksmai, pasireiškę jos pareigų pagal viešąją muitų teisę pažeidimu, prisidėję prie to, kad muitinės tranzito procedūra nebuvo įvykdyta, ir priešingai – nustatyta, kad iš ieškovės muitinės sandėlio atsakovės, kaip vežėjos, paimtas užplombuotas krovinys nebuvo pristatytas į muitinės paskirties vietą. Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad krovinys nebuvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos. Atsakovės transporto priemonės plombavimą atliko ne ieškovės darbuotojai, o muitinės pareigūnas, kuris buvo paskirtas į ieškovės muitinės sandėlį, apžiūrėjo atsakovės transporto priemonę, įsitikino, kad plombuojama būtent ta transporto priemonė. Tuo ieškovės veiksmai buvo baigti, o užplombuotą krovinį atidavus atsakovei kaip vežėjai, jau išimtinai nuo jos priklausė, kad krovinys būtų pristatytas į paskirties muitinės įstaigą Latvijoje, ko atsakovė nepadarė ir dėl to turi prisiimti atsakomybę. Šalių kaltei nustatyti reikšmingos faktinės aplinkybės jau buvo tirtos ir nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais administracinėse bylose, todėl šių faktų ar jų vertinimo nei šalys, nei teismas negali kvestionuoti. Neteisėtas prekių nepristatymas į paskirties muitinės įstaigą įvyko jau po tranzito deklaracijos įforminimo ir prekių perdavimo atsakovei. Ieškovė nebuvo ginčo prekių pervežimo užsakovė, netgi neturėjo jokių sutartinių santykių su atsakove. Po prekių perdavimo atsakovei, ieškovė neturėjo jokių realių galimybių bei priemonių kontroliuoti atsakovės bei jos vairuotojo veiksmų. Todėl būtent atsakovė kaip vežėja turi prisiimti atsakomybę bei kompensuoti ieškovei jau patirtas bei būsimas išlaidas vykdant solidarią prievolę muitinei. Teismai iš esmės nenustatinėjo ieškovės kaip muitinės tarpininkės ir atsakovės kaip vežėjos tarpusavio kaltės, ieškovei „objektyvioji“ atsakomybė buvo taikoma be kaltės, o atsakovei, kaip vežėjai, atsakomybė buvo taikyta už iš ieškovės muitinės sandėlio paimtų prekių krovinio neteisėtą nepristatymą į paskirties muitinės įstaigą.
5. Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nepagrįstai atsakomybę dėl solidarios prievolės įvykdymo perkelia vienai atsakovei. Minėtu Vilniaus teritorinė muitinės sprendimu solidariomis skolininkėmis pripažintos tiek ieškovė, kaip prekių siuntėja ir muitinės procedūros vykdytoja, tiek atsakovė, kaip prekių vežėja. Abi šalys teikė skundus, kurie galutinėmis ir neskundžiamomis nutartimi administracinėse bylose buvo atmesti. Atsakovė, nors ir laiko, jog atsakomybė dėl netinkamai įvykdytos muitinės procedūros, jai, kaip prekių vežėjai, faktiškai nevykdžiusiai prekių vežimo pagal deklaraciją, taikoma nepagrįstai, tačiau įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo ji pripažinta solidaria skolininke kartu su ieškove, vykdo. 2024 m. liepos 5 d. Kauno teritorinės muitinės sprendimu buvo sudaryta mokestinės nepriemokos sutartis, kuria atsakovei mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas atidėtas penkerių metų laikotarpiui. Dalies (14 129 Eur) mokestinės nepriemokos sumokėjimas užtikrintas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ vienkartine garantija. Ieškovė siekia nuginčyti įstatymu įtvirtintą prezumpciją, kad visų bendraskolių dalys yra lygios, ir mėgina visą atsakomybę ir kaltę dėl neįvykdytos muitinio tranzito procedūros nepagrįstai perkelti tik atsakovei. Teismai nekvestionuotinai patvirtino, kad ieškovė yra tiesiogiai atsakinga už netinkamai įvykdytą muito tranzito procedūrą. Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog tik atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ar išimtinai atsakovės naudai, ir neįrodė, jog mokesčių įstatymai buvo pažeisti nesant jos kaltės. Teismai, nepašalinę prieštaringų faktinių duomenų dėl ginčo krovinio vežimo ir nesant galimybės nustatyti kokį pervežimą atliko atsakovė, formulavo institucijoms palankias išvadas ir jomis remiantis atsakovę, kaip vežėją, pripažino solidaria skolininke bei patvirtino, kad ieškovė pagrįstai dėl savo neteisėtų veiksmų pripažinta skolininke ir mokestinės nepriemokos prievolę turi įvykdyti solidariai su atsakove. Nėra jokių prielaidų teigti, kad atsakovės išimtinai neteisėti veiksmai sąlygojo mokestinės prievolės atsiradimą, todėl ieškovė, kaip solidari bendraskolė, neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės priteisti visą jos sumokėtą skolos sumą, kaip nuostolius. Ieškovė, tapdama tranzito procedūros vykdytoja, labai gerai žinojo prisiimamą riziką tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus muitinei, susijusius su vykdoma tranzito procedūra, ir kaip savo srities profesionalė privalėjo įsivertinti ar nustatyta tvarka galės užtikrinti prekių ir atitinkamų dokumentų pateikimą paskirties muitinės įstaigai. LVAT patvirtino, jog ginčo situacijoje nėra jokių įrodymų apie galimą mokesčio įstatymo pažeidimą, padarytą dėl nuo ieškovės valios nepriklausančių aplinkybių, kurių ji nenumatė ir negalėjo numatyti. Įvertinęs ieškovės skunduose pateikiamus argumentus, kuriais ji siekė paneigti savo atsakomybę, LVAT konstatavo, jog neigdama savo atsakomybę, ieškovė iš esmės nepateikė jokių argumentų, ką padarė, kokius veiksmus atliko, kad jos, kaip vykdytojos pareigos būtų įvykdytos tinkamai, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tranzito procedūros užbaigimą. Atsakovė neginčija įtvirtinto teisinio reglamentavimo dėl tranzito procedūros vykdytojo teisės reikšti atgręžtinį reikalavimą vežėjui, tačiau ieškovei kyla pareiga įrodyti, jog prievolė kilo išimtinai tik dėl atsakovės kaltės ir išimtinai tik dėl jos neteisėtų veiksmų. Bendraskolių prievolės kreditoriui solidarumas nereiškia, jog bendraskolius sieja tarpusavio solidarioji prievolė. Solidarumas sieja tik kreditorių ir skolininką, o įvykdyta solidarioji prievolė pasibaigia, todėl buvusius solidariuosius skolininkus sieja jau ne solidarioji, o dalinė prievolė. Nei muitinio tikrinimo, nei bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kokiu pagrindu ieškovė pradėjo krovinio išsiuntimo iš savo sandėlio procedūrą, išsiuntė krovinį pagal jos užpildytą deklaraciją ir kokiu pagrindu tariamai jį pakrovė į atsakovės transporto priemonę. Nesutampa krovinio siuntėjai, nurodyti ieškovės surašytoje deklaracijoje su CMR važtaraštyje nurodytu siuntėju. Nėra jokių įrodymų, kad krovinio siuntėjas būtų užsakęs pervežimą į Latviją pas atsakovę, kad būtų atsiskaityta už tarptautinį pervežimą vežėjui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2025 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovės ieškovei 18 065 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (18 065 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. rugsėjo 20 d.) ir 6 910,80 Eur bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nurodė, kad ieškovė bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais prašo priteisti ieškovei iš atsakovės patirtus 16 379 Eur nuostolius, taip pat ieškovės Vilniaus teritorinei muitinei pagal sutartį bei prie jos pridėtą mokėjimų grafiką sumokėtą 1 686 Eur sumą, iš viso 18 065 Eur sumą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (tolau – CK) 6.263 straipsnis).
8. Teismas nurodė, kad ieškovės skola muitinei nustatyta dėl jos, kaip muitinės tranzito procedūros vykdytojos, pareigų pagal Sąjungos muitinės kodeksą ir lydinčiuosius teisės aktus, pažeidimo. Tuo tarpu civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtina nustatyti sąlygų visetą.
9. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog muitinės procedūros vykdytojas pripažintas atsakingu skolininku muitinei pagal ES muitų teisės normas, savaime nereiškia, kad yra konstatuotas jo veiksmų neteisėtumas ir kaltė civilinės atsakomybės prasme; ES muitų teisės pagrindu konstatuota mokestinė prievolė savaime nereiškia civilinės atsakomybės prievolės. Todėl ta aplinkybė, kad muitinės tranzito procedūros vykdytojas pripažintas solidariai atsakingu už skolą muitinei, nepaneigia jo teisės reikšti atgręžtinį reikalavimą vežėjui pagal CK 6.9 straipsnio 5 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-469/2024).
10. Teismas sprendė, kad šalių ginčo nurodytos faktinės aplinkybės ir konstatuoti juridiniai faktai jau yra nustatyti įsiteisėjusiais teismo sprendimais administracinėse bylose, kuriose dalyvavo nagrinėjamos bylos šalys, todėl juos vertino kaip iš naujo neįrodinėtinas aplinkybes, o 2018 m. liepos 19 d. sprendimą, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtintas nurodytais teismų sprendimais administracinėse bylose, kaip oficialųjį rašytinį įrodymą, turintį didesnę įrodomąją galią.
11. Sprendime nurodyta, kad ieškovė muitinei nurodė, jog vežėjo paslaugas šiam pervežimui užsakė šio krovinio siuntėjas ir tuometinis disponentas Rosseland Alliance LP, tačiau su vežėju ieškovė tiesioginio kontakto neturėjo, todėl CMR važtaraščio kopijos su gavėjo spaudu išsireikalauti nebuvo galimybės. Atsakovė, teikdama paaiškinimus muitinei, teigė, kad nurodyto CMR savo apskaitoje nerado ir iš to daro išvadą, kad tokio pervežimo nevykdė. Vilniaus teritorinė muitinė, įvertinusi tyrimo metu surinktą informaciją bei dokumentus, darė išvadą, kad atsakovės pateikta informacija neatitinka tikrovės. Tyrimo metu nei procedūros vykdytoja (ieškovė), nei prekių vežėja (atsakovė) nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad deklaruotos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui, arba fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos. Muitinė konstatavo, kad deklaruotos prekės nebuvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai ir šioms prekėms įforminta tranzito procedūra nebuvo užbaigta, tranzito procedūros vykdytojos bei prekių vežėjos prievolių nevykdymas susijęs su neteisėtu prekių paėmimu iš muitinės priežiūros neužbaigus tranzito procedūros, dėl ko atsirado importo skola muitinei. Muitinė pažymėjo, jog atsakovė, priėmusi prekes, žinojo, kad gabena ne Bendrijos prekes bei neįvykdė prievolės – pristatyti prekes į paskirties muitinės įstaigą, todėl neužbaigus tranzito procedūros, vežėja taip pat laikoma skolininke kartu su procedūros vykdytoja.
12. LVAT 2024 m. vasario 21 d. ir 2024 m. kovo 27 d. nutartimis, nustatė faktinę aplinkybę, kad Bendrijos tranzito procedūra buvo užbaigta be muitinės kontrolės neteisėtai ne deklaruotoje paskirties muitinės įstaigoje – ne Latvijos muitinės Zilupes MKP (LV000723), o kitame Latvijos muitinės poste, t. y. Rezeknes 2 MKP (LV000742), dėl ko procedūros vykdytojai – ieškovei ir vežėjai – atsakovei, kaip solidariai atsakingoms skolininkėms, buvo įregistruota muito ir delspinigių mokestinė prievolė bei skirta bauda. Teismai atsakovės argumentus, kad ji nevykdė prekių vežimo bei teiginius apie atliktą kitą tariamą ginčo prekių gabenimą į Kauną laikė jos gynybine pozicija ir atmetė kaip nepagrįstus, taip pat atmetė prašymą dėl CMR važtaraščio ekspertizės skyrimo.
13. Teismas padarė išvadą, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog atsakovė priėmusi prekes, žinojo, kad gabena ne Bendrijos prekes, tačiau savo prievolės – pristatyti prekes į paskirties muitinės įstaigą – neįvykdė ir dėl to šioms prekėms nebuvo užbaigta ir įforminta tranzito procedūra. Būtent atsakovės, kaip krovinio faktinės vežėjos, perėmusios krovinį savo dispozicijon, tiesioginiai veiksmai nulėmė nagrinėjamo pažeidimo ir atitinkamai ginčo šalių solidariosios prievolės muitinei atsiradimą. Todėl būtent atsakovė yra atsakinga už krovinio nepristatymą į nurodytą muitinės postą – kaip nustatyta, pristačius ne į Latvijos muitinės Zilupes MKP postą (LV000723), o į Latvijos muitinės Rėzeknes 2 MKP postą (LV000742). Šiems neteisėtiems atsakovės faktiniams veiksmams ieškovė neturėjo jokios įtakos, nėra nustatyta jokių ieškovės neteisėtų veiksmų, tuo labiau, kad ieškovė šio krovinio nevaldė ir niekaip kitaip nebuvo susijusi su faktiniu jo gabenimu, kadangi vežėjo paslaugas šiam pervežimui užsakė šio krovinio siuntėjas Rosseland Alliance LP. Ieškovė su atsakove (vežėja) tiesioginio kontakto neturėjo, todėl CMR važtaraščio kopijos su gavėjo spaudu išsireikalauti neturėjo galimybės. Nagrinėjamu atveju tik atsakovė tiesiogiai dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių prekės nebuvo pristatytos į nurodytą muitinės postą.
14. Atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes dėl ieškovės, kaip tranzito procedūros vykdytojos kaltės, susidariusios situacijos kontekste teismas vertino kaip jos gynybinę poziciją, atsižvelgdamas, kad atsakovė nuo pat pradžių siekė išvengti atsakomybės. Atsakovė muitinei ir teismui teikė neatitinkančią tikrovės informaciją, jog ji nebuvo šio krovinio vežėja, siekė nuginčyti CMR važtaraštį. Visus šiuos atsakovės argumentus teismai atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad nei šios civilinės bylos duomenys, nei Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas, nei nurodytose administracinėse bylose priimti teismų procesiniai sprendimai nesudaro pagrindo konstatuoti kokių nors ieškovės neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų, kuriais ieškovė prisidėjo prie to, kad atsakovė nepristatė krovinio į paskirties muitinę, taip pažeisdama Sąjungos tranzito procedūrą.
15. Civilinės atsakomybės požiūriu tai reiškia, kad byloje nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai ir kaltė, dėl kurių ieškovė, sumokėdama skolą muitinei, patyrė žalą. Atsakovė neginčijo ieškovės sumokėtų lėšų dydžio, vykdant 2018 m. liepos 19 d. sprendimą.
16. Įvertinęs bylos medžiagą ir nustatytas aplinkybes, nenustatęs ieškovės, kaip muitinės procedūros vykdytojos, neteisėtų veiksmų ar jos pareigų pagal viešąją muitų teisę pažeidimo, prisidėjusių prie to, kad muitinės tranzito procedūra nebuvo įvykdyta, ir priešingai – nustatęs neteisėtus atsakovės, kaip faktinės vežėjos, veiksmus, dėl kurių prekės nebuvo nugabentos į paskirties muitinę ir pateiktos tranzito procedūrai užbaigti, teismas pripažino ieškovės teisę reikšti atgręžtinį reikalavimą atsakovei dėl visos ieškovės muitinei sumokėtos sumos, t. y. 18 065 Eur, kurią iš atsakovės priteisė ieškovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
17. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Nersta“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. sprendimą ir 2025 m. spalio 14 d. nutartį, kuria ištaisytas rašymo apsirikimas skundžiamame sprendime, ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, kurios yra patvirtintos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Teismas padarė klaidingą išvadą, neva dėl ginčo situacijos kalta yra išimtinai tik apeliantė. Teismo išvada, kad apeliantė žinojo, jog buvo gabenamos ne Bendrijos prekės nepagrįsta jokiais įrodymais. Teismas vadovavosi LVAT 2024 m. vasario 21 d. ir 2024 m. kovo 27 d. nutartimis bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 2 d. sprendimu, tačiau klaidingai interpretavo šiuose sprendimuose konstatuotas faktines aplinkybes. Byloje esančius įrodymus vertino selektyviai ir nepagrįstai laikė ieškinį pagrįstu ir įrodytu.
17.2. Apeliantė vykdė pervežimą į Kauną pagal individualios įmonės (toliau – IĮ) „Transvida“ užsakymą iš ieškovės terminalo Vilniuje, tai patvirtina krovinio pervežimo paraiška – sutartis Nr. V150917. Kieno nurodymą vykdė ieškovė dėl tariamo tarptautinio pervežimo, byloje jokių įrodymų nėra. Kaune pristačius krovinį, jis buvo priimtas ir apeliantės paslaugos užbaigtos visa apimtimi. Apeliantė nevykdė pervežimo pagal CMR važtaraštį Nr. 4N 0916517 ir apie šį važtaraštį jai nebuvo žinoma. Apeliantės vertinimu, važtaraštis yra suklastotas, tačiau teismas atmetė apeliantės prašymą skirti ekspertizę norint įrodyti šio dokumento netikrumą. Prašymas skirti CMR ekspertizę buvo atmestas visiškai formaliai tik nurodant bendrąjį ekonomiškumo principą, taip užkertant kelią apeliantei įrodyti nurodytas aplinkybes.
17.3. CMR važtaraštyje nurodytu laiku apeliantės automobilis stovėjo ieškovės terminale laukdamas kito krovinio pakrovimo pagal IĮ „Transvida“ paraišką kroviniui pervežti, todėl apeliantė negalėjo vykdyti ginčijamo ieškovės krovinio pervežimo. Šią aplinkybę patvirtina apeliantės transporto priemonėje sumontuota palydovinė sistema, leidžianti nustatyti transporto priemonės stovėjimo ir judėjimo režimus. Transporto priemonė pagal IĮ „Transvida“ paraišką į ieškovės terminalą atvyko 2015 m. rugsėjo 17 d., buvo pakrauta 2015 m. rugsėjo 22 d. ir krovinys užsakovui pristatytas 2015 m. rugsėjo 23 d. t. y., po to, kai muitinės duomenų bazėje fiksuoti keli krovinio pagal deklaraciją peradresavimai bei krovinio iškrovimas Latvijoje. Šias aplinkybes patvirtino Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime nurodydama, kad pagal minėtą IĮ „Transvida“ užsakymą apeliantė vykdė pervežimą pagal rugsėjo 17–18 dienų užsakymą ir krovinį pristatė gavėjui Kaune rugsėjo 23 d.
17.4. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 9 d. sprendime nurodyta, jog ieškovė teismui nepateikė jokių sutarčių, sudarytų su pareiškėja ar kitu siuntėju, apmokėjimo už suteiktą paslaugą, nuosekliai teigė, kad su šiuo vežėju tiesiogiai dėl minėto vežimo nekontaktavo, todėl nepašalinus nurodytų dokumentų ir juose nurodytų faktinių vežimo aplinkybių prieštaringumo, lieka neaišku, kokiu pagrindu padaryta išvada, kad apeliantė žinojo, jog jos gabenamoms prekėms buvo pritaikyta Bendrijos tranzito procedūra. Taip pat svarbi LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartis, kurioje, be kita ko, Muitinės departamentas buvo įpareigotas iš naujo nagrinėti apeliantės skundą. LVAT nurodė kokius veiksmus turėjo atlikti Muitinės departamentas tam, jog būtų tinkamai išnagrinėtas apeliantės skundas ir priimtas teisingas sprendimas. Nepaisant to, Muitinės departamentas ignoravo LVAT nutarties nurodymus, netyrė byloje esančių prieštaringų faktinių duomenų, o pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, šių trūkumų nepašalino.
17.5. Vilniaus teritorinė muitinė darydama išvadą, kad ginčo krovinio pervežimą vykdė apeliantė iš esmės rėmėsi melagingai pateiktomis ieškovės aplinkybėmis, t. y., kad procedūros vykdytoja 2018 m. kovo 28 d. raštu, atsakydama į Vilniaus teritorinės muitinės paklausimą, pateikė vežėjo, gabenusio minėtą krovinį, transporto priemonės registracijos liudijimo bei vairuotojo tapatybės kortelės kopijas bei informavo, kad šie dokumentai buvo pateikti deklaracijos dokumentų pildymo metu. Minėti dokumentai ieškovei pateikti, nes apeliantė buvo atvykusi į ieškovės terminalą pasikrauti krovinio pagal kitą užsakymą. Ieškovė, disponuodama apeliantės vairuotojo dokumentais, juos neteisėtai panaudojo suklastojant ginčo krovinio vežimą patvirtinančius duomenis. Šias aplinkybes iš esmės konstatavo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 2 d. sprendime (54 punktas). Tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės visiškai nevertino. Ieškovės disponavimą apeliantės dokumentais taip pat patvirtino muitinės sandėlio pareigūnas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 2 d. sprendimo 35 punktas), kuris apklausiamas nurodė, kad plombavimo procedūros ar krovinio tikrinimo neprisimena, todėl teikdamas paaiškinimus teismui remiasi tik rašytiniais dokumentais
17.6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 2 d. sprendime nurodė, kad ieškovė nei Muitinės departamentui, nei teismui nepateikė jokių sutarčių, sudarytų su apeliante ar kitu siuntėju, apmokėjimo už suteiktą paslaugą, nuosekliai teigė, kad su apeliante tiesiogiai dėl minėto vežimo nekontaktavo. Teismas konstatavo, kad nepašalinus nurodytų dokumentų ir juose nurodytų faktinių vežimo aplinkybių prieštaringumo, lieka neaišku, kokiu pagrindu padaryta išvada, kad apeliantė žinojo, jog jos gabenamoms prekėms buvo taikyta Bendrijos tranzito procedūra, ir, atitinkamai, dėl to apeliantė laikytina skolinga muitinei. Visas šias reikšmingas aplinkybes galėjo patvirtinti krovinio pervežimą į Kauną vykdęs apeliantės darbuotojas, tačiau jis mirė iki apklausos teisme.
17.7. Ieškovės pateikti įrodymai prieštarauja vieni kitiems. Apeliantė nevykdė jokių vežimo paslaugų pagal CMR važtaraštį Nr. 4N 0916517, taip pat niekada nebuvo informuota ir apie 2015 m. rugsėjo 18 d tranzito deklaraciją. Tranzito deklaracijoje bei CMR važtaraštyje nurodytos skirtingos ginčo krovinio pakrovimo vietos – atitinkamai Sausių ir Maišinės kaimai, dėl ko klausimų kilo ir muitinei. LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartyje nurodė, kad esant prieštaringiems faktiniams duomenims dėl ginčo krovimo vežimo, Muitinės departamentas, nagrinėdamas UAB „Nersta“ skundą, privalėjo šiuos prieštaravimus pašalinti ir kurių nepašalinus nėra galimybės priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo.
17.8. Teismo argumentai, kad ieškovė krovinio nevaldė ir niekaip kitaip nebuvo susijusi su faktiniu jo gabenimu, taip pat, kad neturėjo galimybės išsireikalauti CMR važtaraščio kopijos su gavėjo spaudu prieštarauja rašytiniams bylos įrodymams. Tranzito procedūra buvo užbaigta, nepažeidžiant nustatyto tranzito termino (LVAT 2024 m. kovo 27 d. nutarties 8.2 punktas). Tokį veiksmą ieškovė galėjo atlikti tik gavusi iš vežėjo pristatymo į Latvijos muitinę įrodymus, tačiau tokių įrodymų ji niekuomet nėra teikusi nei muitinei, nei teismams. Pagal ieškovės pateiktus importo deklaraciją ir CMR važtaraštį, ginčo prekių siuntėjas ir procedūros vykdytojas buvo ieškovė. Šią aplinkybę patvirtino administracine tvarka bylą nagrinėję teismai. Byloje nėra ginčo dėl to, jog pagal tranzito 2015 m. rugsėjo 18 d. deklaraciją gabentos prekės per nustatytą terminą nebuvo pristatytos į paskirties muitinės įstaigą (LVAT 2024 m. kovo 27 d. nutarties 32 punktas). LVAT minėtoje nutartyje pažymėjo, kad tinkamas tranzito procedūros vykdymas bei tinkamas procedūros vykdytojo pareigų atlikimas, lemiantis šios procedūros užbaigimą, pagal Bendrijos muitinės kodekso (toliau – BMK) nuostatas siejamas ne su tranzitu gabenamų prekių perdavimu gabenti vežėjui ar išgabenimu iš Europos Sąjungos teritorijos, bet būtent su prekių pristatymu į paskirties muitinės įstaigą. LVAT 2024 m. vasario 21 d. ir 2024 m. kovo 27 d. nutartys bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 2 d. sprendimas vienareikšmiškai patvirtina, kad būtent ieškovė yra procedūros vykdytoja ir ji nesiėmė jokių veiksmų siekiant atlikti savo procedūrines pareigas. Kaip konstatavo LVAT 2024 m. kovo 27 d. nutartyje (32 punktas) aplinkybė, kad ginčo atveju prekių vežėja UAB „Nersta“ pripažinta skolininke muitinei, neeliminuoja pačios tranzito procedūros vykdytojos, t. y. ieškovės, atsakomybės muitinei, tinkamai neužbaigus vykdytos išorinio tranzito procedūros.
17.9. Tiek aptartame teisiniame reguliavime, tiek ir teismų praktikoje aiškiai įtvirtinta tranzito procedūros vykdytojo atsakomybė už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą (BMK 96 straipsnio 1 dalis), už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi (BMK 96 straipsnio 1 dalies b) punktas), už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros prievolių / nuostatų nesilaikymo (BMK straipsnio 3 dalies 4 įtrauka) (LVAT 2024 m. kovo 27 d. nutarties, 30 punktas). Pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, kad aplinkybė, jog krovinys nepristatytas į Latvijos muitinę paaiškėjo tik muitinei atliekant patikrinimą. Ieškovė – prekės siuntėja negalėjo nežinoti, kad prekės nepristatytos į Latviją, nes tokių įrodymų neturėjo ir jų nėra. Apeliantė nežinojo apie ginčo krovinį ir niekaip negalėjo daryti įtakos jokioms procedūroms, susijusioms su šio krovinio pristatymu.
17.10. Ieškovė teigė, kad apeliantė paėmė ir nepristatė būtent ginčo krovinio, tačiau apeliantė nėra gavusi jokių pretenzijų ar reikalavimų, nei iš ieškovės kaip krovinio siuntėjos, nei iš kitų asmenų, nei iš neva užsakovo, su kuriuo nebendravo dėl šio krovinio. Teismas rėmėsi kito teismo tik dalies aplinkybių vertinimu, o ne visu sprendimo turiniu. Bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės skundžiamame sprendime nepagrįstai ir klaidingai interpretuotos iš kitų teisminių procesų. Iš pateikiamų argumentų ir minėtose bylose nustatytų faktų akivaizdu, kad ieškovė ne tik žinojo apie visą ginčo krovinio procesą, bet pati jį organizavo ir tiesiogiai vykdė, todėl sprendime padarytos neteisingos išvados.
17.11. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neištyrė šalių santykio kilmės. Ieškovės pateikti krovinio gabenimo dokumentai prieštarauja vieni kitiems Ieškovė atsisakė teismui pateikti rašytinius įrodymus, kurie leistų tarp šalių susiklosčiusius santykius įvertinti tinkamai. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė nei Muitinės departamentui, nei teismui nepateikė jokių sutarčių, sudarytų su apeliante ar kitu siuntėju, apmokėjimo už suteiktą paslaugą, nuosekliai teigė, kad su vežėja tiesiogiai dėl minėto vežimo nekontaktavo, todėl, nepašalinus nurodytų dokumentų ir juose nurodytų faktinių vežimo aplinkybių prieštaringumo, lieka neaišku, kokiu pagrindu padaryta išvada, kad apeliantė žinojo, jog jos gabenamos prekės taikant Bendrijos tranzito procedūrą ir neva į kitą pristatymo vietą, nei buvo realiai pristatyta (Kaune). Gabenimo į Kauną faktą patvirtinančius įrodymus, patvirtintus ieškovės spaudu, apeliantė yra pateikusi. Šie įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo ignoruojami ir prieštaravimai dėl esminių ginčo aplinkybių nepanaikinti.
17.12. Pirmosios instancijos teismas esmines ginčo aplinkybes vertino kaip neįrodinėtinus prejudicinius faktus, nustatytus LVAT 2024 m. vasario 21 d. ir 2024 m. kovo 27 d. nutartimis bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 2 d. sprendimu. Tačiau šiuo konkrečiu atveju tos aplinkybės privalėjo būti įrodytos ieškovės. Minėtose bylose esminė tirta aplinkybė buvo, ar ginčo krovinys pristatytas į numatytą muitinės vietą ar ne. Valstybei nėra skirtumo dėl kieno kaltės kilo žala ir kas ją privalo atlyginti, svarbu, kad ji būtų atlyginta. Dėl to kyla solidari šalių atsakomybė. Šioje civilinėje byloje teismas privalėjo iš esmės nustatyti dėl kieno neteisėtų veiksmų šalims kilo solidari prievolė. Sprendime visiškai nepagrįstai, netiriant byloje esančių įrodymų ar juos interpretuojant klaidingai, konstatuoti apeliantės neteisėti veiksmai, o ieškovės neteisėti veiksmai ignoruoti.
17.13. Siekdamas įrodyti, kad ieškovė atliko neteisėtus veiksmus, apeliantė teismo prašė įpareigoti ieškovę pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriuos ieškovė atsisakė pateikti, nurodžiusi, kad ji, turėdama pareigą archyvuotus dokumentus saugoti 6 metus, visus teismo reikalaujamus į bylą pateikti dokumentus yra sunaikinusi. Įrodymų apie šių dokumentų sunaikinimą teismui nepateikė. Ginčas dėl muitinės procedūros prasidėjo dar nesuėjus dokumentų saugojimo termino pabaigai, todėl laikytina, kad ieškovės teismo nurodymu nepateiktuose dokumentuose yra pačios nepalankiausios ieškovei aplinkybės, kurias ji tyčia slepia. Pirmosios instancijos teismas šio fakto įstatymo nustatyta tvarka neįvertino.
17.14. Teismas šioje byloje pažeidė įrodymų vertinimo taisykles dar ir todėl kad neteisėtai ieškovei priteisė visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgdamas į ieškovės procesinį elgesį. Teismas priteisė žyminio mokesčio dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 110 Eur (2x55), nors ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Ieškovė patyrė advokato pagalbos išlaidų surašant atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį skundą taip pat atmetė. Ieškovė skundė teismui ir teismo nutartį dėl termino prieštaravimams pateikti ir dėl kitų teismo nutarčių, tačiau jie buvo nepagrįsti ir teismai šiuos ieškovės skundus atmetė. Pirmosios instancijos teismas šiuos faktus ignoravo, kaip ir faktus, kad apeliantės prašymai, dėl kurių ji patyrė išlaidų, teismų buvo patenkinti.
18. Ieškovė UAB „Vingės Transsphere Logistika“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Apeliantė neteisėtai ginčija teismų jau nustatytus prejudicinius faktus ir bando juos paneigti dėstydama tą pačią teismų jau paneigtą versiją, esą ji deklaruoto krovinio apskritai nevežė. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nei keisti sprendimą, nei jį naikinti.
18.2. Šiai bylai ypač aktualūs naujausi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai ratio decidendi byloje Nr. e3K-3-187-469/2024, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas ginčas dėl vežėjo atsakomybės prieš muitinės procedūros vykdytoją už pastarosios įvykdytą mokestinę prievolę, vežėjui nepristačius prekių į muitinės paskirties įstaigą. Kasacinis teismas nurodė, kad pagal ES muitų teisę muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės dėl skolos muitinei pagrindas yra objektyvus, procedūros vykdytojo atsakomybė kyla dėl muitinės procedūros pažeidimo fakto ir nesiejama su jo paties veiksmų neteisėtumu ar kalte; muitinės procedūros vykdytojas atsako visais atvejais, kai pažeidžiama muitinės procedūra, kurią jis vykdo ir dėl to atsiranda skola muitinei. Teisėjų kolegija konstatavo, kad aplinkybė, jog muitinės procedūros vykdytojas pripažintas atsakingu skolininku muitinei pagal ES muitų teisės normas, savaime nereiškia, kad yra konstatuotas jo veiksmų neteisėtumas ir kaltė civilinės atsakomybės prasme; ES muitų teisės pagrindu konstatuota mokestinė prievolė savaime nereiškia civilinės atsakomybės prievolės. Todėl ta aplinkybė, kad muitinės tranzito procedūros vykdytojas pripažintas solidariai atsakingu už skolą muitinei, nepaneigia jo teisės reikšti atgręžtinį reikalavimą vežėjui pagal CK 6.9 straipsnio 5 dalį. Tai, jog nėra nustatyti kokie nors ieškovės, kaip muitinės procedūros vykdytojos, neteisėti veiksmai, pasireiškę jos pareigų pagal viešąją muitų teisę pažeidimu, prisidėję prie to, kad muitinės tranzito procedūra nebuvo įvykdyta, ir priešingai – yra nustatyti neteisėti atsakovės, faktinės vežėjos, veiksmai, dėl kurių prekės nebuvo nugabentos į paskirties muitinę ir pateiktos tranzito procedūrai užbaigti, kasacinio teismo vertinimu, laikytina pakankama pripažinti, kad nustatytos CK 6.9 straipsnio 5 dalies sąlygos ir ieškovė turi teisę reikšti atgręžtinį reikalavimą atsakovei dėl visos skolos muitinei sumos.
18.3. Nagrinėjamu atveju, kaip ir nurodytoje kasacinio teismo ratio decidendi byloje, ieškovė yra muitinės tarpininkė ir turi leidimą naudoti bendrąją garantiją muitinio tranzito procedūroms vykdyti. Prejudiciniais sprendimais taip pat nekonstatuoti jokie konkretūs ieškovės, kaip muitinės procedūros vykdytojos, neteisėti veiksmai, pasireiškę jos pareigų pagal viešąją muitų teisę pažeidimu, prisidėję prie to, kad muitinės tranzito procedūra nebuvo įvykdyta, ir priešingai – nustatyta, kad iš ieškovės muitinės sandėlio apeliantės, kaip vežėjos, paimtas užplombuotas krovinys nebuvo pristatytas į muitinės paskirties vietą, o Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad krovinys nebuvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos.
18.4. Ieškovė pažymėjo, kad apeliantės transporto priemonės plombavimą atliko ne ieškovės darbuotojai, o muitinės pareigūnas, kuris buvo paskirtas į ieškovės muitinės sandėlį, apžiūrėjo apeliantės transporto priemonę, įsitikino, kad plombuojama būtent ta transporto priemonė ir uždėjo muitinės plombą, kaip tą nustatė Muitinės departamentas 2022 m. gegužės 5 d. sprendime. Tuo ieškovės veiksmai ir buvo baigti, o užplombuotą krovinį atidavus apeliantei kaip vežėjai, jau išimtinai nuo jos priklausė, kad krovinys būtų pristatytas į paskirties muitinės įstaigą Latvijoje, ko ji nepadarė ir dėl to turi prisiimti atsakomybę dėl iš to kylančių mokestinių prievolių.
18.5. Apeliantė nepagrįstai ginčija administracinėse bylose nustatytus prejudicinius faktus ir iš naujo bando kelti savo įvykių versiją (esą krovinio į Latviją nevežė), nors ši jos versija buvo kelta administraciniuose teismuose ir atmesta. LVAT 2024 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad apeliantė nepateikė nei jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių CMR važtaraščio suklastojimą. Muitinės pareigūnas įsitikino, kad plombuoja būtent tą transporto priemonę, kuri buvo nurodyta tranzito deklaracijoje ir ją lydinčiuose dokumentuose, taip pat ir CMR važtaraštyje, jog apeliantės transporto priemonėje esantis krovinys atitinka muitinės deklaracijoje bei CMR važtaraštyje nurodytą krovinį. Be to, muitinės procedūros įforminimo faktą įrodantis dokumentas – deklaracija – šio ginčo atveju nėra pripažinta negaliojančia ar suklastota, taip pat nėra jokio kito pagrindo abejoti šioje deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumu. Todėl apeliantės argumentus, kad ji nevykdė prekių vežimo, teismas atmetė pagrįstai, teiginius apie apeliantės atliktą kitą tariamą ginčo prekių gabenimą į Kauną laikydamas tik gynybine pozicija. Šie faktai ir jų vertinimas tiek administracinės bylos šalims (apeliantei), tiek ir šią bylą nagrinėjančiam teismui turi prejudicinę galią ir šios aplinkybės negali būti naujai kvestionuojamos, juolab, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių naujų įrodymų, pagrindžiančių savo dėstomas aplinkybes.
18.6. Priešingai nei teigia apeliantė, tik ieškovės kaip muitinės procedūros vykdytojos atsakomybė pagal Muitinės kodeksą yra objektyvioji. Tuo tarpu vežėjo atsakomybė pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį yra fakultatyvinė, t. y. muitinės įstaiga gali pasirinkti atsakomybę taikyti tik muitinės procedūros vykdytojui ar dar ir papildomai vežėjui. Tas paminėta ir cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 22 d. nutartyje (37.3 punktas). Vien tai, kad apeliantė nesutinka su administracinėje byloje teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ar jų teisiniu vertinimu, nereiškia, kad jos buvo nustatytos netinkamai ar kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas jas gali nustatyti kitokias.
18.7. Apeliantės pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai pagrindžia tik tai, kad ji vykdo įsiteisėjusį sprendimą administracinėje byloje ir su Muitinės departamentu sutarė dėl lengvatinių jo vykdymo sąlygų (mokestinės paskolos sutartis), kas visiškai nėra teisiškai reikšminga sprendžiant ieškinio pagrįstumo bei jos kaltės klausimą. Atitinkamai nepasirašyta kelionės lapų ataskaita, nėra tinkamas įrodymas, be to, ji jau buvo įvertinta sprendžiant mokestinį ginčą, kuriame teismai jau konstatavo, kad UAB „Nersta“ neįrodė, jog ginčo krovinio nevežė. Tuo tarpu jokių naujų įrodymų, kurie bent iš dalies paneigtų apeliantės kaltę už jos, kaip vežėjos, pažeistą pareigą pristatyti prekes per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą, apeliantė nepateikė. Teismas sprendime visiškai pagrįstai, remdamasis prejudiciniais sprendimais bei oficialaus įrodymo statusą turinčiu Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. liepos 19 d. sprendimu, konstatavo, kad apeliantės argumentai, jog ji nevykdė prekių vežimo, laikytina jos gynybine pozicija. Be to, priešingai nei teigia apeliantė, nagrinėjamoje civilinėje byloje, teismo CMR važtaraščio ekspertizės skyrimo ji neprašė.
18.8. Atmestini ir apeliantės argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių tariamo pažeidimo. Apeliantė nenurodė, kokius konkrečiai bylos įrodymus teismas neva netinkamai bei pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles įvertino. Juolab, kad teisiškai reikšmingos išvados nagrinėjamoje byloje padarytos remiantis prejudiciniais faktais bei oficialaus rašytinio įrodymo galią turinčiu teritorinės muitinės sprendimu. Tariamą įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą apeliantė argumentuoja contra spoliatorem prezumpcijos tariamu pažeidimu, ieškovei negalint pateikti prašytų išreikalauti įrodymų. Ieškovė rašytiniais įrodymais pagrindė objektyvias kliūtis, kodėl ji negalėjo teismui pateikti prašytų išreikalauti dokumentų, kurie buvo beveik 10 metų senumo. Dokumentai nepateikti dėl objektyvios priežasties, o ne dėl ieškovės vengimo juos pateikti. Be to, Muitinės tyrimo ir administracinio ginčo nagrinėjimo metu niekada nebuvo ginčo dėl krovinio pakrovimo, įforminimo ar jo dingimo. Apeliantės pavėluotai prašomi ieškovės neišsaugoti dokumentai apskritai nėra teisiškai reikšmingi ir nesusiję su ginčo esme, nes priešingu atveju, jų būtų reikalauta Muitinės tyrimo ar administracinių bylų nagrinėjimo metu. Apeliantė taip pat nepagrindė, kuo reikšminga sprendžiant dėl jos kaltės ir krovinio nenuvežimo į paskirties muitinės įstaigą tai, kas buvo krovinio savininkas, ar kas atsiskaitė už krovinio pervežimą vežėjui (juolab, kad tai geriausiai žino pats vežėjas, t. y. apeliantė).
18.9. Apeliantės argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apskritai nesusiję su įrodymų vertinimo taisyklių tariamu pažeidimu. Teismas tinkamai pagal išlaidų skirstymo taisykles paskirstė šalių bylinėjimosi išlaidas. Net ir netenkinus ieškovės procesinių prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ar netenkinus ieškovės atsiliepimo į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teismas pagrįstai šių dokumentų rengimo išlaidas priteisė ieškovei iš apeliantės, nes ieškinys buvo tenkintas, kas visiškai atitinka principą „moka pralaimėjusi šalis“. Jei apeliantė būtų geranoriškai atlyginusi nuostolius ieškovei, ji nebūtų turėjusi teikti teismui ieškinį ir apskritai prašyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, pati apeliantė yra atsakinga už tai, kad savalaikiai nepateikė teismui atsiliepimo į ieškinį, dėl ko buvo priimtas sprendimas už akių, kurį vėliau teismui teko peržiūrėti.
18.10. Apeliacinis skundas yra grindžiamas pakartotiniais, prejudiciniais sprendimais jau paneigtais ir naujais įrodymais nepagrįstais teiginiais, kurie nekelia pagrįstų abejonių nei dėl nustatyto faktinio krovinio vežimo, nei dėl apeliantės, kaip faktinės vežėjos, neteisėtų veiksmų, nulėmusių tranzito procedūros pažeidimą ir ieškovės patirtą žalą. Apeliantė nepateikė jokių naujų teisinių ar faktinių argumentų, kurie paneigtų prejudicinę administracinių teismų išvadų galią ar keistų civilinėje byloje taikytiną teisinį vertinimą. Priešingai, tiek byloje esančių įrodymų visuma, tiek įsiteisėję administracinių teismų sprendimai vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovė tinkamai ir teisėtai atliko muitinės procedūros vykdytojos funkcijas, o krovinio nepristatymas į paskirties muitinės įstaigą kilo būtent dėl apeliantės veiksmų. Todėl nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas, teisėtas ir priimtas tinkamai įvertinus visus bylai reikšmingus duomenis.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.
21. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl nuostolių priteisimo iš solidaraus bendraskolio CK 6.9 straipsnio 5 dalies pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
22. Muitų santykiai yra reglamentuojami Europos Sąjungos viešosios teisės. Ieškovės skola muitinei atsirado dėl jos, kaip muitinės tranzito procedūros vykdytojos, pareigų pažeidimo pagal Sąjungos muitinės kodeksą ir lydinčiuosius teisės aktus. Pagrindinės muitinės tranzito procedūros vykdytojo atsakomybę apibrėžiančios taisyklės įtvirtintos Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnyje, nustatančiame atsakomybę už prekių ir informacijos pateikimą, muitų teisės aktų laikymąsi ir garantijos pateikimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) yra išaiškinęs, kad muitinės procedūros vykdytojo atsakomybė yra objektyvioji. Ji nustato pagrindinį teisinį mechanizmą, palengvinantį tinkamą tranzito operacijų eigą, siekiant apsaugoti Sąjungos ir jos valstybių narių finansinius interesus. Ši atsakomybė kyla dėl muitinės procedūros pažeidimo fakto ir nesiejama su vykdytojo veiksmais ar kalte. Tuo tarpu civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtina nustatyti sąlygų visetą, be kita ko, civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis) ir tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad aplinkybė, jog muitinės procedūros vykdytojas pripažintas atsakingu skolininku muitinei pagal ES muitų teisės normas, savaime nereiškia, kad yra konstatuotas jo veiksmų neteisėtumas ir kaltė civilinės atsakomybės prasme. Mokestinė prievolė pagal ES muitų teisę savaime nereiškia civilinės atsakomybės prievolės.
23. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad bendraskolių prievolės kreditoriui solidarumas nereiškia tarpusavio solidariosios prievolės. Solidarumas sieja tik kreditorių ir skolininką, o įvykdyta solidarioji prievolė pasibaigia. Tuomet buvusius solidariuosius skolininkus sieja jau ne solidarioji, o dalinė prievolė. Bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai reglamentuojami CK 6.9 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis. Šioje normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad solidariųjų skolininkų tarpusavio santykiai grindžiami dalinės, o ne solidariosios prievolės principais. Taip pat yra įtvirtinta prezumpcija, kad visų bendraskolių dalys yra lygios, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išimtis. Ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o jos netaikymo atvejus gali nustatyti ir įstatymas. Pavyzdžiui, CK 6.9 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta išimtis, kad jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Todėl aplinkybė, kad muitinės tranzito procedūros vykdytojas pripažintas solidariai atsakingu už skolą muitinei, nepaneigia jo teisės reikšti atgręžtinį reikalavimą vežėjui pagal Civilinio kodekso 6.9 straipsnio 5 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-469/2024).
24. Nagrinėjamu atveju tranzito procedūros vykdytoja, administracinėje byloje pripažinta solidaria skolininke muitinei, civiline tvarka siekia visą muitinės skolą (muitus, PVM ir delspinigius) perkelti vežėjai, teigdama, kad ši yra vienintelė kalta dėl tokios prievolės atsiradimo. Administracinėje byloje konstatuota, kad muitinės skola atsirado dėl to, jog tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta ir prekės nebuvo pateiktos paskirties muitinei, o pagal ES muitų teisę būtent tranzito procedūros vykdytojas (principalas) prisiima objektyvią ir savarankišką pareigą užtikrinti procedūros įvykdymą bei prekių pateikimą muitinei, nepriklausomai nuo to, kas faktiškai atliko transportavimą. Taigi muitinės skolos atsiradimo teisinė priežastis yra procedūros vykdytojos neįvykdyta viešoji pareiga, o ne vien vežėjos veiksmai. Solidarios atsakomybės institutas muitų teisėje reiškia, kad kiekvienas skolininkas atsako muitinei visa apimtimi, tačiau tarpusavio regresui būtina nustatyti konkretaus asmens kaltę ir jo neteisėtų veiksmų priežastinį ryšį su atsiradusia žala; vien faktas, kad vežėja buvo pripažinta solidaria skolininke muitinei, savaime nereiškia, jog ji yra vienintelė civilinės žalos priežastis ar kad tranzito procedūros vykdytoja gali automatiškai perkelti visą naštą kitam solidariam skolininkui. Todėl, nors administraciniuose teismuose nagrinėjant mokestinį ginčą buvo vertinami šalių veiksmai ir kaltė dėl krovinio nepristatymo į paskirties muitinės įstaigą, sprendžiant bendraskolio atgręžtinį reikalavimą kitam bendraskoliui CK 6.9 straipsnio 5 dalies pagrindu, teismas privalo išsamiai ir savarankiškai įvertinti kiekvieno bendraskolio veiksmus bei kaltę, nustatyti, ar prievolė buvo neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, taip pat ar atgręžtinį reikalavimą reiškiantis bendraskolis pats neprisidėjo prie prievolės pažeidimo.
25. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių ginčo nurodytos faktinės aplinkybės ir konstatuoti juridiniai faktai jau yra nustatyti įsiteisėjusiais teismo sprendimais administracinėse bylose, kuriose dalyvavo ir nagrinėjamos bylos šalys, todėl juos vertino kaip iš naujo neįrodinėtinas aplinkybes (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 18KP-17-470, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtintas nurodytais teismų sprendimais administracinėse bylose, teismas šioje civilinėje byloje vertino kaip oficialųjį rašytinį įrodymą, turintį didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismas padarė išvadą, kad atsakovė, būdama faktinė krovinio vežėja, nepristatė ne Bendrijos prekių į paskirties muitinės įstaigą, dėl ko tranzito procedūra nebuvo užbaigta ir atsirado prievolė muitinei. Ieškovė prie šio pažeidimo neprisidėjo, krovinio nevaldė ir gabenimo nekontroliavo. Kadangi ieškovė sumokėjo muitinei atsakovės veiksmais sukeltą skolą, jai kyla teisė į atgręžtinį reikalavimą, todėl iš atsakovės priteisė 18 065,00 Eur.
26. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog teismas padarė klaidingą išvadą, kad dėl ginčo situacijos kalta išimtinai tik atsakovė. Jos nuomone, sprendimo išvada neva atsakovė žinojo, kad buvo gabenamos ne Bendrijos prekės, nepagrįsta jokiais įrodymais. Atsakovė teigia, jog ji nevykdė ginčijamo pervežimo. Atsakovė vykdė tik vidaus pervežimą į Kauną pagal IĮ „Transvida“ užsakymą, o ne tarptautinį pervežimą pagal CMR važtaraštį Nr. 4N 0916517. Pervežimas pagal šį CMR nebuvo vykdomas, o pats CMR, atsakovės teigimu, yra suklastotas.
27. Taigi, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar krovinį, deklaruotą pagal tranzito deklaraciją MRN 15LTVR500014B33BC1 2015 m. rugsėjo 18 d., vežė atsakovė; ar krovinys buvo pervežtas faktiškai ar tranzito procedūra buvo įforminta tik formalioje dokumentacijoje ir ar ginčo situacijoje yra kalta viena atsakovė.
28. Įvertinęs visus byloje nustatytus faktus, dokumentus ir šalių paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas daro labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė žinojo apie tranzitinį pervežimą ir jį vykdė, tačiau galimai savarankiškai pakeitė jo maršrutą ir nukreipė krovinį Lietuvos gavėjui, UAB „Replaza“ Kaune, atlikdama vietinį vežimą. Tokią išvadą patvirtina šie argumentai. Iš ieškovės atstovo paaiškinimų nustatyta, kad krovinys nuo 2014 m. vasario buvo laikomas ieškovės muitinės sandėlyje. 2015 m. rugsėjo 18 d. ekspeditorius „Elenor“ nurodė ieškovei įforminti MRN 15LTVR500014B33BC1 tranzito deklaraciją su paskirties muitine Zilupėje (Latvija). Dokumentuose nurodyta transporto priemonė – atsakovei UAB „Nersta“ priklausantis vilkikas (duomenys neskelbtini). Transporto priemonė atvyko į terminalą, krovinys buvo pakrautas. Muitinės pareigūnas patikrino transportą, uždėjo muitinės plombą ir įrašė jos numerį į deklaraciją. Taigi, ieškovė, atlikusi krovinio sandėliavimo ir muitinės dokumentų administravimo funkcijas, perdavė krovinį vežėjui, ir nebeturėjo realių galimybių kontroliuoti tolesnio krovinio judėjimo. Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad krovinys nebuvo išvežtas iš ES muitų teritorijos ir buvo paimtas iš muitinės priežiūros. Latvijos muitinė patvirtino, kad kelios deklaracijos, įskaitant ginčo, buvo užbaigtos fiktyviai, t. y. prekės faktiškai nepasiekė paskirties muitinės ir byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų žinojusi arba savo veiksmais prisidėjusi prie to, kad krovinys nepasiekė paskirties muitinės. Taigi, ieškovės, atlikusios tik formalias muitinės sandėlio funkcijas ir dokumentų įforminimą, kaltė šioje byloje neįrodyta, nors pagal muitinės sprendimą ji buvo pripažinta solidaria skolininke. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė neteisingai akcentuoja, jog tranzito procedūros užbaigimą atliko pati ieškovė, nes tranzito procedūros pabaigą deklaruoja ir oficialiai užbaigia paskirties muitinės įstaiga. Atlikus visus deklaranto (vykdytojo) įsipareigojimus, susijusius su atitinkama Sąjungos (bendrąja) tranzito procedūra ar TIR operacija, deklarantas apie procedūros užbaigimą informuojamas elektroniniu pranešimu. Šio pranešimo išsiuntimas deklarantui konstatuoja, kad su atitinkama procedūra susiję deklaranto (vykdytojo) įsipareigojimai laikytini įvykdytais. Todėl darytina išvada, kad deklarantas negali nei faktiškai, nei teisiškai daryti įtakos šios procedūros užbaigimui, kuris patvirtinamas tik paskirties muitinės sprendimu ir elektroniniu pranešimu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad procedūros užbaigimas Latvijos muitinėje buvo atliktas fiktyviai, tačiau tai negali būti siejama su ieškovės veiksmais, nes krovinys buvo vežėjo žinioje, o ieškovė neturėjo galimybės daryti įtakos tranzito procedūros užbaigimui Latvijos muitinėje. Todėl nėra teisinio pagrindo deklarantui taikyti atsakomybę už netinkamą tranzito procedūros užbaigimą.
29. Vertinant atsakovės pateiktą vietinio vežimo važtaraštį ir jo reikšmę nagrinėjamoje situacijoje, būtina atsižvelgti tiek į jo pateikimo aplinkybes, tiek į administracinių teismų jau nustatytus faktus ir jų prejudicinę galią. Pirmiausia pažymėtina, kad atsakovė šį vietinio vežimo važtaraštį, kuriame siuntėja nurodyta ieškovė, o gavėja – UAB „Replaza“, muitinės institucijoms nepateikė nei pirminio tyrimo metu 2016 m., nei Vilniaus teritorinei muitinei priimant 2018 m. liepos 19 d. sprendimą, nors būtent tuo metu buvo tiriamos tranzito procedūros įvykdymo aplinkybės ir vertinami vežėjo veiksmai. Apie tokį dokumentą muitinės institucijos sužinojo tik jau kilus mokestiniam ginčui ir pradėjus ginčyti muitinės sprendimą, todėl pagal bendruosius įrodymų vertinimo principus toks pavėluotas dokumento pateikimas objektyviai mažina jo patikimumą ir įrodomąją vertę, juo labiau kad ankstesniuose paaiškinimuose atsakovė apskritai neigė vykdžiusi ginčo vežimą ir nurodė savo apskaitoje neradusi jokio CMR važtaraščio, kas rodo jos paaiškinimų nenuoseklumą. Be to, atsakovė, teigdama, kad tarptautinio vežimo CMR važtaraštis galėjo būti suklastotas arba kad jos transporto priemonės duomenys galėjo būti panaudoti be jos žinios, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl galimo dokumentų klastojimo ar neteisėto jos transporto priemonės duomenų panaudojimo, nors tokia situacija turėtų nusikalstamos veikos požymių, todėl toks atsakovės pasyvumas taip pat kelia pagrįstų abejonių jos pateikiamos versijos tikrumu. Dar svarbiau yra tai, kad administraciniai teismai, nagrinėję mokestinį ginčą, jau yra išsamiai įvertinę visas su tranzito procedūra susijusias aplinkybes ir nustatę, kad 2015 m. rugsėjo 18 d. muitinės pareigūnas, paskirtas dirbti į ieškovės muitinės sandėlį, patikrino būtent tą transporto priemonę, kuri buvo nurodyta tranzito deklaracijoje T1 MRN 15LTVR500014B33BC1 ir ją lydinčiuose dokumentuose, įskaitant CMR važtaraštį Nr. 4N 0916517, įsitikino krovinio ir transporto priemonės atitiktimi deklaracijoje nurodytiems duomenims bei uždėjo muitinės plombą Nr. J019469, kas patvirtina, kad muitinės procedūra buvo realiai pradėta ir krovinys buvo perduotas vežėjui laikantis tranzito procedūros reikalavimų. Byloje ieškovė patvirtino, jog tokio krovinio vežimo pagal atsakovės pateiktą vietinį važtaraštį, kur ji būtų siuntėja, o gavėja – UAB „Replaza“, nebuvo. Pažymėtina, kad iš tiesų byloje nėra jokių įrodymų, kad IĮ Transvida būtų turėjusi susitarimą su ieškove UAB „Vingės transpphere logistika“, kaip siuntėja, pervežti krovinį iš Vilniaus į Kauną gavėjai UAB „Replaza“. Atsakovės pateiktame CMR važtaraštyje nėra privalomų rekvizitų (CMR važtaraščio 4 langelyje nenurodytas tikslus prekių pakrovimo vietos adresas, 16 langelis visiškai neužpildytas, 17 langelyje ranka įrašytas vežėjas, kurio pavadinimas yra neįskaitomas, nėra nei vežėjo antspaudo, nei parašo, važtaraštis be numerio). Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad ieškovė patvirtino (DOK-5264, 25 punkte), jog minėtame važtaraštyje 22 grafoje yra panaudotas ne ieškovės antspaudas, be jokių rekvizitų. Tokio antspaudo ieškovė niekada nenaudojo ir nenaudoja. Ieškovės pavadinimas niekada nebuvo UAB „VT Logistika“, lieka neaišku kokios įmonės čia antspaudas. Ieškovės nuomone, šiame antspaude tikėtina sąmoningai nenurodyta jokių rekvizitų. Labiau tikėtina, kad toks antspaudas buvo pasisavintas iš kito juridinio asmens: pvz. https://rekvizitai.vz.lt/imone/vt_logistic/juridinis-asmuo/ Kas šalia šio antspaudo pasirašė irgi neaišku. Šis parašas nepanašus į nei vieno iš ieškovės darbuotojų. Tuo tarpu ieškovės naudojamas antspaudas matyti važtaraštyje Nr. 4N 0916517 22 laukelyje ir ant jo darbuotojų parašai nededami. Atitinkamai ir 23 langelyje, kuriame turėtų būti vairuotojo parašas ir spaudas, yra tik neaišku kieno parašas be spaudo. Tad net neaišku kas ir kokios įmonės atstovas čia pasirašė. Lyginant šį parašą su kituose dokumentuose (CMR važtaraštyje Nr. 4N 0916517, taip pat vairuotojo asmens dokumente) esančiu vairuotojo parašu matyti, kad jis tikėtina yra kito asmens. Vertinant visus tris parašus 22, 23, ir 24 grafose matosi, kad visur buvo pasirašoma vienu juodu (kas yra labiau retas reiškinys nei įprasta praktika) tušinuku. Tai tik dar kartą patvirtina, kad šio CMR parašai tikėtina buvo „gaminami“ vienoje vietoje viena rašymo priemone. Pateikto CMR 16 grafa iš viso yra tuščia, o 17 grafoje yra tik ranka surašytas sunkiai įskaitomas žodis. Vėlgi – be antspaudo.
30. Įvertinus atsakovės pateiktą CMR važtaraštį visų byloje esančių duomenų kontekste, darytina išvada, kad juo vadovautis nėra pagrindo, nes dokumentas neatitinka nei formalių, nei turinio patikimumo reikalavimų: jame trūksta esminių privalomų rekvizitų (nenurodytas tikslus pakrovimo vietos adresas, neužpildyta 16 grafa, 17 grafoje esantys duomenys neaiškūs, dokumentas neturi numerio), nėra įrodymų apie bet kokį susitarimą tarp ieškovės ir nurodomo vežėjo dėl vietinio pervežimo, o pati ieškovė tokį vežimą paneigė; be to, važtaraštyje esantys spaudai ir parašai kelia rimtų abejonių dėl jų autentiškumo, kadangi panaudotas ne ieškovės spaudas be rekvizitų, galimai susijęs su kitu juridiniu asmeniu, parašai nėra identifikuojami ir nepanašūs į ieškovės darbuotojų parašus, o aplinkybė, kad visi įrašai atlikti ta pačia rašymo priemone, leidžia pagrįstai manyti, jog dokumentas galėjo būti užpildytas vienu metu vienoje vietoje, o ne realaus krovinio perdavimo metu, todėl toks CMR važtaraštis negali būti laikomas patikimu ir leistinu įrodymu byloje.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad atsakovė yra gana nenuosekli, teikdama paaiškinimus. Apeliacinėje instancijoje žodinio posėdžio metu apeliantė teigė, jog jos vairuotojas atvyko į ieškovės terminalą vykdydamas susitarimą su IĮ Transvida atlikti vietinį vežimą ir nuvežti krovinį iš Vilniaus į Kauną. Tuo tarpu 2022 m kovo 29 d., atliekant tyrimą, vežėja raštu muitinei paaiškino, kad transporto priemonė iš ieškovės sandėlio buvo išleista 2015 m. rugsėjo 22 d., be to, pirmiau pateikto važtaraščio su atsakovės rekvizitais ieškovė negrąžino, o įteikė kitą važtaraštį su nauja krovinio pristatymo vieta – Plento g 20 B, Kaunas, krovinio gavėjas – UAB „Replaza“. Galima suprasti, neva tai ieškovė pakeitė krovinio pristatymo vietą, bet tada kyla klausimas: tai kokia buvo nurodyta ankstesnė krovinio pristatymo vieta. Be to, mažai tikėtina, kad vairuotojas, vykdydamas susitarimą su IĮ Transvida, būtų paėmęs kitą ieškovės jam pateiktą važtaraštį ir sutikęs su krovinio pristatymo vietos pakeitimu, kurį nurodė ne užsakovas, o ieškovė. Administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad pati tranzito deklaracija nėra pripažinta negaliojančia ar suklastota ir nėra jokio pagrindo abejoti joje nurodytų duomenų teisingumu, todėl atsakovės argumentai, jog ji nevykdė ginčo krovinio vežimo, buvo pripažinti nepagrįstais ir atmesti, o atsakovė pripažinta ginčo krovinio vežėja ir atsakinga už muitinės skolą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės pateiktas vietinio vežimo važtaraštis gali būti vertinamas tik kaip vėliau pateiktas jos gynybinės pozicijos elementas, tačiau jis negali paneigti nei muitinės nustatytų aplinkybių, nei administracinio teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, todėl vien šio dokumento egzistavimas nepaneigia fakto, kad atsakovė dalyvavo ginčo tranzito procedūroje kaip vežėja ir buvo atsakinga už tinkamą krovinio pristatymą į paskirties muitinės įstaigą, bet ten krovinio nepristatė.
32. Apeliantė nurodo, jog jai nei krovinio savininkas, nei jokie kiti asmenys niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl neva tai nepristatyto krovinio. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad krovinio savininkas ar krovinio siuntėjas nereiškė pretenzijų dėl dingusio krovinio, šioje situacijoje savaime negali paneigti muitinės nustatyto fakto, kad prekės nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai. Pagal Sąjungos muitų teisę tranzito procedūros pažeidimas konstatuojamas ne pagal tai, ar krovinio savininkas pareiškė civilines pretenzijas, o pagal objektyvų kriterijų – ar prekės buvo pateiktos paskirties muitinei ir ar jos liko muitinės priežiūroje iki procedūros užbaigimo. Šiuo atveju Latvijos muitinė oficialiai informavo, kad tranzito procedūra buvo užbaigta apgaulės būdu, o prekės muitinei faktiškai nebuvo pateiktos, todėl laikoma, kad jos buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Muitinės tranzito procedūra ir civiliniai santykiai dėl krovinio perdavimo yra skirtingos teisinės kategorijos, todėl net ir tuo atveju, kai krovinys faktiškai pasiekia tam tikrą gavėją, bet ne deklaruotą paskirties muitinę, muitinės teisės požiūriu vis tiek laikoma, kad tranzito procedūra pažeista ir atsiranda muitinės prievolė. Dėl šių priežasčių krovinio savininko pretenzijų nebuvimas negali būti laikomas įrodymu, kad tranzito procedūra buvo tinkamai įvykdyta ar kad krovinys nebuvo paimtas iš muitinės priežiūros, o tik gali reikšti, kad krovinys galimai buvo faktiškai realizuotas ar perduotas kitam asmeniui už muitinės kontrolės ribų, kas savo ruožtu ir sudaro muitinės nustatyto pažeidimo esmę.
33. Apeliantė abejoja, ar pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi prejudiciniais faktais, nustatytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. ir 2024 m. kovo 27 d. nutartimis administracinėje byloje Nr. eA-322-662/2024 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 2 d. sprendimu, teigdama, kad esminės ginčo aplinkybės turėjo būti nustatytos savarankiškai. Tuo tarpu, jos nuomone, byloje nėra nustatyta, kieno užsakymą vykdė ieškovė, kokiu pagrindu ir kada prekės buvo pristatytos į ieškovės terminalą, koks buvo jų statusas, kaip ir kokiu pagrindu ieškovė tapo muitinės procedūras vykdančia įmone bei kokiu pagrindu prekės buvo išgabentos iš terminalo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliante.
34. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nustačius, kad ieškovės terminale buvo užpildytas važtaraštis ant atsakovės blanko su jos spaudais ir parašais, nurodant vežėją – UAB „Nersta“, taip pat buvo įforminta tranzito deklaracija, krovinys patikrintas muitinės pareigūno ir užplombuotas, konstatuotina, kad realiai tranzitinio krovinio vežimas faktiškai buvo pradėtas, vežimą vykdė atsakovė, tačiau krovinio į nustatytą Latvijos muitinės punktą nepristatė. Šios aplinkybės patvirtina, kad perdavus krovinį atsakovei, tranzito maršrutą faktiškai lėmė tik atsakovės veiksmai, todėl visos kitos faktinės aplinkybės, kurias akcentuoja apeliantė, neturi esminės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prejudicijos taikymas nagrinėjamu atveju buvo pagrįstas ir teisingas, nes minėti administracinių teismų procesiniai sprendimai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su krovinio tranzitu, ieškovės funkcijomis muitinės procedūrų vykdyme ir atsakomybės ribomis, kurios tiesiogiai susijusios su atsakovės veiksmais. Remiantis šiais prejudiciniais faktais, teismas pagrįstai konstatavo, jog jokių ieškovės neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų, kuriais ji būtų prisidėjusi prie to, kad atsakovė nepristatė krovinio į paskirties muitinę, taip pažeisdama Sąjungos tranzito procedūrą, nenustatyta, o administracinių teismų sprendimuose jau buvo įvertintos ir galutinai nustatytos aplinkybės, susijusios su tranzito procedūros pažeidimu, krovinio nepristatymo priežastimis bei subjektų, dalyvavusių muitinės procedūroje, vaidmeniu. Kadangi apeliantė į bylą nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie paneigtų jos, kaip vežėjos, kaltę dėl pareigos pristatyti prekes į paskirties muitinės įstaigą pažeidimo, civilinę bylą nagrinėjantis teismas neturėjo pagrindo iš naujo tirti ir vertinti tų pačių faktinių aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais, nes pagal prejudicijos principą tokie faktai yra privalomi kitiems teismams ir laikomi įrodytais be papildomo įrodinėjimo. Priešingas aiškinimas paneigtų teismų sprendimų stabilumo, teisinių santykių apibrėžtumo ir proceso ekonomiškumo principus bei sudarytų prielaidas skirtingiems teismams dėl tų pačių faktinių aplinkybių priimti tarpusavyje prieštaraujančius sprendimus, todėl visos faktinės aplinkybės, kurias akcentuoja apeliantė, neturi esminės reikšmės nagrinėjamo ginčo sprendimui, nes atsakovės pateikta vietinio krovinio vežimo versija ir važtaraštis, juos įvertinus kritiškai, yra nepagrįsti ir nepaneigia teismų nustatytų aplinkybių, todėl nekeičia teisinio vertinimo ir neturi įtakos sprendžiant atsakovės atsakomybės klausimą.
Dėl procesinės bylos baigties
35. Į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvų nekartoja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
36. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes neatsižvelgė į ieškovo procesinį elgesį ir į tai, kad dalis jo procesinių prašymų bei skundų buvo atmesti. Nepaisant to, teismas priteisė ieškovui visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 110 Eur žyminio mokesčio už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors šis prašymas buvo atmestas, o apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė ieškovo atskirąjį skundą dėl šio klausimo. Be to, ieškovo skundai dėl kitų teismo nutarčių taip pat buvo pripažinti nepagrįstais. Tuo tarpu atsakovės prašymai, dėl kurių ji patyrė išlaidų, buvo tenkinti. Todėl teismas nepagrįstai priteisė ieškovui visas bylinėjimosi išlaidas ir neteisingai jas paskirstė tarp šalių.
37. Apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 13 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 21 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021), o ne pagal atskirų procesinių veiksmų baigtį. Todėl vien ta aplinkybė, kad proceso metu kai kurie šalių prašymai ar skundai buvo ar nebuvo patenkinti, savaime nesudaro pagrindo kitaip paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, jeigu galutinis bylos rezultatas yra palankus ieškovei. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 93 straipsnyje įtvirtintą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę ir priteisė ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės.
38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
39. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba priteisiamos atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos), kiekvienu atveju įvertinus konkrečias bylos aplinkybes, bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
40. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, ieškovė įgijo teisę į išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Grįsdama savo patirtas išlaidas, ieškovė pateikė įrodymus (DOK-4698 ir DOK-7084), jog patyrė 1 633,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas.
41. Teisėjų kolegija atsakovės išlaidas pripažįsta realiomis, jos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl ieškovei priteistinos iš atsakovės.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nersta“, juridinio asmens kodas 302068597, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vingės Transsphere Logistika“, juridinio asmens kodas 300099373, 1 633,50 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus trisdešimt tris eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjos Simona Dementavičienė
Edita Šliumpienė
Rasa Urbanavičiūtė