Baudžiamoji byla Nr. 2K-417-693/2015

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01108-2012-2

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija (S)

                                                                                    1.2.14.1.2.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. ir jo gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nuosprendžiu D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams trims mėnesiams, paskiriant įpareigojimus: būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ir kitomis svarbiomis priežastimis; atlyginti nusikalstama veika padarytą 1845,50 Lt (534,49 Eur) turtinę žalą UAB „GooGPS“ per 12 mėnesių; tęsti darbą.

Iš nuteistųjų A. C. ir D. V. solidariai UAB „GooGPS“ priteista 3697 Lt (1070,73 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. C., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutartimi nuteistojo D. V. ir jo gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. V. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su A. C., 2012 m. gegužės 26 d., tiksliau nenustatytu laiku, pasinaudoję iš UAB „GooGPS“ dirbančio A. C. tėvo M. C. pavogtu raktu ir įsibrovę į UAB „GooGPS“ patalpas Vilniuje, A. Vienuolio g. 4-4, pagrobė bendrovei priklausančius 6162,35 Lt (1784,74 Eur) bendros vertės penkis planšetinius kompiuterius „Samsung Galaxy P6200“ (vieno vertė 1232,47 Lt, t. y. 356,95 Eur). Taip jie pagrobė UAB „GooGPS“ 6162,35 Lt (1784,74 Eur) vertės turto.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. V. ir jo gynėjas prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą D. V. nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Pasak kasatorių, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes įrodymus vertino neišsamiai, vienpusiškai, nevertino įrodymų visumos, neįsitikino jų pakankamumu, savo sprendimų tinkamai nemotyvavo, nenurodė, kodėl vienais įrodymais vadovavosi, o kitus – atmetė, nepašalino esminių prieštaravimų, motyvuotai nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų, rėmėsi nepatikimais įrodymais, dėl to padarė neteisingas, logiškai iš bylos aplinkybių neišplaukiančias, prieštaringas išvadas, kurias grindė prielaidomis, o ne neginčijamais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, neatsakė į visus esminius skundo argumentus, apsiribodamas bendromis frazėmis.

Kasatoriai nurodo, kad teismų išvada, jog būtent D. V. kartu su A. C. užsikišęs už drabužių išnešė penkis planšetinius kompiuterius, iš esmės pagrįsta vien tik prieštaringais nuteistojo A. C. parodymais, kurie prieštarauja ir kitiems bylos duomenims, taip pat liudytojo A. K. parodymais. Jokių kitų duomenų, objektyviai patvirtinančių šią išvadą, byloje nėra, pagal kaltinimą pagrobtų kompiuterių kiekis ir juos paėmę asmenys neginčytinai nenustatyti. Lombardo paskolos kvitai patvirtina tik kompiuterių pridavimo faktą, o ne tai, kad juos pavogė D. V.. Be to, taip ir liko nenustatyta, kaip galėjo būti pagrobtas planšetinis kompiuteris, kurio IMEI Nr. 359871045522290, jeigu jo UAB patalpose iš viso nebuvo (liudytojas A. V. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad ne visi dingę planšetiniai kompiuteriai buvo ofise.). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. C. ir A. K. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, deklaratyvi. Tokiais įrodymais teismas laikė liudytojų T. V. ir M. C. parodymus, tačiau šie liudytojai nėra davę parodymų, kad vaizdo įrašę būtų matę, jog būtent D. V. užsikišęs po megztiniu nešė planšetinius kompiuterius. Apeliacinio skundo argumentai dėl šių aplinkybių motyvuotai nepaneigti, be to, neteisingai įvertinti šios instancijos teisme duoti liudytojų T. V. ir A. V. parodymai, nepašalinus prieštaravimų, jie nepagrįstai įvertinti kaip neesminiai. Apeliacinės instancijos teismas analizavo ir vertino tik apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytus liudytojų T. V., M. C. ir A. K. parodymus.

Taip pat be jokios išsamios analizės formaliai konstatuota, kad D. V. suvokė dalyvavęs darant nusikalstamą veiką. Kasatoriai teigia, kad D. V. šito nesuvokė, jis nuosekliai teigė, kad vykdamas į UAB „GooGPS“ patalpas nesuprato, jog A. C., turėdamas savo tėvo biuro raktus, žinodamas signalizacijos išjungimo kodą, ketina paimti kompiuterius be tėvo žinios (beje, A. C. taip elgėsi ir anksčiau, dėl to toks jo elgesys nesukėlė jokių abejonių). D. V. parodymus šiuo aspektu patvirtina liudytojo A. K. parodymai, kurių teismai nevertino ir nelygino su D. V. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kodėl liudytojas A. K. neva nežinojo, kad A. C. ima kompiuterius be tėvo leidimo, tačiau D. V. turėjo žinoti, jog dalyvauja vagystėje; skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigti konkrečiais duomenimis. Kadangi D. V. kompiuterių negrobė, jam net nebuvo kilusi mintis, kad savo vardu priduodamas juos lombarde jis dalyvauja vagystėje. Liudytojo E. V. parodymai, kad D. V. kompiuterių nenešė, o tik savo vardu pridavė lombarde, nepaneigti. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl D. V. kaltės, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito ir nutartyje neišdėstė visų įrodymų analizės; atlikęs įrodymų tyrimą, jo rezultatų neaptarė ir iš esmės rėmėsi tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais; lygindamas A. C. ir A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, akivaizdžius neatitikimus jų parodymuose vertino kaip nereikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamasis atmetė kitus parodymus.

Taigi byloje, kasatorių nuomone, išskyrus nuteistojo A. C. parodymus, nėra jokių neginčijamų ir tiesioginių įrodymų, kad D. V. nešė ir slėpė kompiuterius. Be to, netirtos esminę reikšmę turinčios aplinkybės, t. y. kiek kompiuterių A. C. paėmė pirmą kartą, kiek – antrą kartą, iš kur buvo paimtas, kas paėmė ir kada į lombardą pridavė kompiuterį, kurio IMEI Nr. 359871045522290. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė. Taigi teismai, vertindami įrodymų pakankamumą ir grįsdami galutines išvadas, nepašalino visų prieštaravimų ir abejonių nevertino D. V. naudai. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos skundo argumentus atsakė formaliai ir nepašalino prieštaravimų, nepasisakė dėl nuteistojo A. C. parodymų patikimumo ir pakankamumo.

Kasatoriai nurodo, kad teismai visiškai neanalizavo ir nevertino nuoseklių D. V. parodymų, ignoravo jo nurodomus faktus, o nepašalintų abejonių nevertino jo naudai. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta, kad būtent D. V. užsikišęs už drabužių nešė kompiuterius. Kasatorių nuomone, vien tik nuteistojo A. C. prieštaringų parodymų akcentavimas, nenustačius kitų esminių aplinkybių bei nedavus teisinio įvertinimo į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skundžiamoje nutartyje taip pat nepasisakyta dėl pirmosios instancijos teismo padarytų BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų, t. y. kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatė nė vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, nesurašė išsamių veikos kvalifikavimo motyvų, o svarbiausia – nenurodė, ką teismas nustatė teisiamajame posėdyje, kokie nusikalstamos veikos sudėties požymiai laikytini įrodytais. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino skunde nurodytų neaiškumų dėl kompiuterių pridavimo kiekių, eiliškumo ir dėl to, kiek kartų jie buvo priduodami. Taigi teismas nepaneigė, kad pirmą kartą iš biuro buvo paimti tik du kompiuteriai, kuriuos paėmė būtent A. C.; lombardo kvitai Nr. R0935, R0936 patvirtina, kad pirmą kartą buvo priduoti tik du kompiuteriai. Taip pat neginčijamai nustatyta, kad antrą kartą į UAB „GooGPS“ patalpas buvo užėjęs tik A. C., kuris papildomai paėmė dar kelis planšetinius kompiuterius. Be to, įvertinus lombardo kvitus, jų surašymo ypatumus ir liudytojo L. Š. parodymus, akivaizdu, kad A. C. lombarde buvo ir trečią kartą, kai pardavė penktą kompiuterį. Kasatoriai prašo atkreipti dėmesį į tai, kad dėl kompiuterio Nr. 359871045522290 (registracijos lombarde Nr. R0937) nebuvo išrašytas naujas kvitas, jis buvo įrašytas prie kompiuterio Nr. 359871045522274 (registracijos lombarde Nr. R0933), parduoto apie 18.00 val. Taigi, anot kasatorių, šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad D. V. penkių planšetinių kompiuterių kartu su A. C. negrobė, tai padarė A. C., kuris galbūt apkalbėjo D. V.. Visa tai patvirtina D. V. parodymus, kad iš UAB „GooGPS“ buvo paimti keturi kompiuteriai, po du kiekvieną kartą, ir kad juos paėmė A. C.. Beje, A. C. parodymus, kad pirmą kartą jie išnešė keturis kompiuterius, paneigia ir kitos bylos aplinkybės, t. y. tokiu atveju A. C. iš karto būtų gavęs 2300 Lt, kurių būtų pakakę nusipirkti automobilį už 1700 Lt. Teismas atsisakė pridėti prie bylos E. V. ir M. C. pokalbio įrašą, kuriame kalbama apie automobilių pirkimus. O tai būtų buvęs dar vienas D. V. parodymų patikimumo įrodymas.

Kadangi, kasatorių manymu, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų (vaizdo įrašo ar liudytojų parodymų), pagrindžiančių nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, BK 178 straipsnio 2 dalis D. V. taikyta netinkamai. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju D. V. išneštų kompiuterių skaičius jo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nepagrįsta. Iš bylos duomenų matyti, kad į UAB „GooGPS“ patalpas buvo eita du kartus. Pirmą kartą buvo paimti tik du planšetiniai kompiuteriai. Vagystė padaroma tiesiogine tyčia, taigi D. V. jau pirmą kartą turėjo pagrobti penkis kompiuterius, tačiau to nepadarė, o antrą kartą ten apskritai nėjo. Taigi teismai, inkriminuodami D. V. visą pagrobtų kompiuterių kiekį, neatsižvelgė į tyčios turinį, viršijo veikos padarinius ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi lombardo paskolos kvitų duomenimis, nepasisakydamas dėl jų pagrobimo laiko, kiekio, vietos, konkretaus juos pagrobusio subjekto, neatsižvelgdamas į tai, kad kaltinime nurodytas kompiuteris, kurio IMEI Nr. 359871045522290, iš viso nebuvo nurodytas UAB „GooGPS“ pareiškime.

Kasatoriai nurodo, kad vagystė padaroma tiesiogine tyčia, t. y. grobdamas svetimą turtą, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Šiuo atveju D. V., priduodamas kompiuterius lombarde, manė, kad jų teisėtas savininkas yra A. C. ir kad jis veikia vykdydamas A. C. turtines teises. D. V. negalėjo suvokti, kad A. C. veikia prieš turto savininko valią. Todėl D. V. veikoje nėra BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Kasatorių nuomone, kai tarp tėvo ir sūnaus yra nusistovėjusi praktika, leidžianti pastarajam naudotis tiek namuose, tiek biure esančiais kompiuteriais, tai negali būti laikoma vagyste. Taigi teismai netinkamai nustatė D. V. veiksmų turinį, apsiribojo kompiuterių pridavimo į lombardą faktu ir nenustatė, ar jis turėjo sumanymą nusikalsti ir dėl kokių motyvų tai darė. Kasatoriai pažymi, kad D. V. iš to neturėjo jokios naudos, visus pinigus pasiėmė A. C..

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnio 2, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies nuostatų, nuosprendyje išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl D. V. kaltės kartu su bendrininku A. C. padarius nusikalstamą veiką, bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo aiškinimus, kad jis vagystėje nedalyvavo ir nesuprato, jog bendrininkas daro nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, išanalizavo surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė argumentuotas išvadas nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Priešingai nei teigia kasatoriai, D. V. kaltę teismas grindė ne tik kito nuteistojo A. C. ir baudžiamosios atsakomybės išvengusio liudytojo A. K. parodymais apie tai, kad planšetinius kompiuterius iš UAB „GooGPS“ patalpų, paslėpę po rūbais, išnešė A. C. ir D. V., bet ir liudytojo T. V., taip pat BPK 276 straipsnio pagrindu teisme perskaitytais liudytojo M. C. parodymais apie kompiuterių išnešimo iš bendrovės patalpų aplinkybes, kurias jie pamatė peržiūrėję vaizdo kamerų įrašus. Teismas nustatė, kad kompiuterius nešė du asmenys, o remdamasis nuteistojo A. C. ir liudytojo A. K. parodymais, konstatavo, kad tai padarė būtent A. C. ir D. V.. Liudytojų A. V., N. A., L. Š., civilinio ieškovo atstovo A. A. parodymai, daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokolai leido teismui padaryti išvadą, kad iš UAB „GooGPS“ buvo pavogti ir į lombardą priduoti penki bendrovei priklausę planšetiniai kompiuteriai, o transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, kiti byloje esantys įrodymai patvirtino A. C. aiškinimus, kad lombarde už kompiuterius gauti pinigai buvo panaudoti automobiliui įsigyti. Teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamia byloje surinktų įrodymų analize, įrodymai įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Byloje esantys įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl D. V., argumentuotai ir aiškiai išdėstė, kuo remiantis patvirtinama jo kaltė, kokie byloje surinkti įrodymai paneigia jo aiškinimus apie nedalyvavimą vagystėje, ir motyvuotai juos paneigė.

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Šis teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo D. V. ir jo gynėjo apeliacinį skundą. Skundžiamos nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti nuosprendį ir pašalinti bet kokias abejones, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6, 7 dalių nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą. Įvertinęs įrodymų tyrimo metu gautus duomenis, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas. Šios instancijos teismas pripažino, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog iš UAB „GooGPS“ buvo pagrobti penki planšetiniai kompiuteriai, todėl nors A. C. ir A. K. parodymai dėl konkretaus išneštų kompiuterių skaičiaus nėra nuoseklūs, tačiau ši aplinkybė D. V. veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Teismas pašalino neaiškumus dėl ginčijamo kompiuterio, kurio IMEI Nr. 359871045522290, priklausomybės ir motyvuotai pasisakė dėl jo vagystės. Patikrinęs kitus bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas patvirtino apkaltinamajame nuosprendyje nustatytas aplinkybes, kad D. V. kartu su bendrininku A. C. įsibrovė į UAB „GooGPS“ patalpas ir iš ten neturėdami jokio teisėto pagrindo išnešė penkis planšetinius kompiuterius, kuriuos, siekdami gauti grynųjų pinigų, pridavė į lombardą, t. y. įvykdė vagystę. Nuteistojo D. V. aiškinimai dėl nežinojimo apie vykdomą vagystę ir apie savo vaidmenį nusikalstamoje veikoje buvo išsamiai teismų išnagrinėti ir pagrįstai atmesti. Nors kompiuterių paėmimo, jų pardavimo lombarde ir automobilio už gautus pinigus įsigijimo iniciatorius buvo A. C., tačiau šios aplinkybės niekaip nepaneigia D. V. kaltės.

Prokurorė atsiliepime nurodo, kad D. V. žinojo, jog A. C. yra nepilnametis, bendrovėje nedirba ir jokių teisių į bendrovės turtą, net jei šis turtas ir būtų priklausęs jo tėvui, neturi. Paimti kompiuteriai buvo realizuojami lombarde, kur mokama gerokai mažesnė kaina nei tikroji turto vertė. Nusprendus už gautus pinigus įsigyti automobilį ir tam nepakakus gautų pinigų, pakartotinai buvo vykstama į UAB „GooGPS“, iš kur buvo paimamas dar vienas kompiuteris ir parduodamas lombarde. Kompiuterių pardavimo ir automobilio pirkimo sandorius savo vardu sudarė D. V., paprašytas A. C. ir žinodamas, kad šis yra nepilnametis, todėl tokių veiksmų atlikti negali. Visos šios aplinkybės rodo, kad D. V., būdamas pilnametis ir pakaltinamas asmuo, suprato, kad jo ir bendrininko veiksmai neteisėti, ir taip elgtis norėjo. Kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad į UAB „GooGPS“ buvo vykstama du kartus, antrąjį kartą ten užėjo ir kompiuterius paėmė vienas A. C., neturi reikšmės sprendžiant nuteistojo D. V. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo klausimą, kaip ir ta aplinkybė, kiek kartų kompiuteriai buvo priduodami į lombardą. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2012 m. gegužės 26 d. iš UAB „GooGPS“ patalpų buvo pagrobti penki planšetiniai kompiuteriai, kurie buvo realizuoti lombarde, o už gautus pinigus pirktas automobilis. Visus su pardavimu ir pirkimu susijusius sandorius savo vardu sudarė būtent D. V., tai patvirtina jį veikus kartu su A. C. ir sąmoningai norėjus taip veikti. Taigi D. V. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai.

Nuteistojo D. V. ir jo gynėjo advokato A. Mažeikos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nagrinėjamoje byloje nėra pažeisti.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai – kaltinamojo D. V. parodymai. Teismas išsamiai išanalizavo surinktus duomenis ir įvertinęs bylos įrodymų visumą padarė motyvuotas išvadas dėl D. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. D. V. parodymai dėl faktinių bylos aplinkybių (buvo patalpoje ar ne, per kiek kartų savo vardu užstatė kompiuterius ir kt.) ikiteisminio tyrimo metu buvo nenuoseklūs, išskyrus teigimą, kad jis asmeniškai kompiuterių iš patalpos neėmęs ir jų nenešęs, o jo versija, kad visus kompiuterius per du kartus paėmęs ir išnešęs A. C., paneigta byloje surinktais įrodymais, t. y. kito teisiamojo A. C. ir liudytojo A. K. nuosekliais parodymais.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistasis D. V. ir jo gynėjas teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą ir apklausęs liudytojus T. V., E. V., A. V. (civilinio ieškovo atstovą), abu nuteistuosius, išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes dėl pagrobtų kompiuterių skaičiaus ir civilinio ieškovo nurodytų jų IMEI numerių (vieno iš jų numeris buvo klaidingai nurodytas), dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis ir patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Atkreiptinas kasatorių dėmesys į tai, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

              Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis D. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apeliantų – nuteistojo ir jo gynėjo – argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir nuteistojo kaltės – yra atsakyta. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Taigi žemesnės instancijos teismai nagrinėdami šią bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

Teismas nustatė šias bylos aplinkybes: įvykio metu A. C. su D. V. aptarė, kad iš tėvo biuro paims kompiuterius, kuriuos priduos į lombardą, o už gautus pinigus pirks automobilį; abu nuvyko į M. C. biurą, iš kurio kiekvienas paėmė po du kompiuterius, kuriuos D. V. savo vardu pridavė į lombardą; dalį gautų pinigų išleido pramogų centre, tuomet paaiškėjo, kad automobiliui trūksta pinigų; kartu nuvyko prie to paties biuro, iš ten A. C. paėmė dar vieną kompiuterį, kurį D. V. pridavė į lombardą; už gautus pinigus D. V. savo vardu pirko automobilį. D. V. žinojo, kad A. C. nepilnametis.

Nustatytos bylos aplinkybės patikimai patvirtina, kad įsibraudami į patalpas (nors A. C. turėjo tėvo biuro raktus, tačiau nuteistieji į jas pateko turėdami tikslą pavogti kompiuterius) D. V. su A. C., pastarajam pasiūlius, tiesiogiai dalyvavo neteisėtai užvaldant kompiuterius (D. V. asmeniškai iš biuro išnešė du kompiuterius), vėliau D. V. savo vardu penkis kompiuterius pridavė į lombardą (trys lombardo kvitai su jo parašais), o už gautus pinigus savo vardu pirko automobilį. Taigi D. V. suvokė, kad dalyvauja vagystėje, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Jis yra šios vagystės bendravykdytojas, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Baudžiamasis įstatymas D. V. pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo D. V. ir jo gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Gintaras Goda

                                                                                                                              Eligijus Gladutis

                                                                                                                              Vytautas Masiokas