Civilinė byla Nr. 3K-3-544-2012

        Proceso Nr. 2-03-3-00264-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovei L. D. dėl įpareigojimo nugriauti statinį ir atsakovės L. D. priešieškinį ieškovei L. R. dėl atidalijimo iš bendros nuosavybės; išvadą duodanti institucija byloje – Valstybinės teritorijų planavimo ar statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. R. teismo prašė įpareigoti atsakovę L. D. nugriauti savavališkai pastatytus gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestatus ir sutvarkyti statybvietę.

Atsakovė L. D. priešieškiniu prašė atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės su ieškove: priteisti jai natūra gyvenamąjį namą, kitus pastatus ir statinius, o iš jos ieškovei už 1/4 dalį bendrojoje nuosavybėje – 15 000 Lt kompensaciją.

Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas, kiti pastatai ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šalims: ieškovei – 1/4 dalis, atsakovei – 3/4 dalys. Dalys neatidalytos, naudojimosi turtu tvarkos nenustatyta. Žemės sklypas, kuriame yra pastatai, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovei (3/4 dalys) ir valstybei (1/4 dalis). Pastatais faktiškai naudojasi ir name gyvena atsakovė su savo šeima. Ieškovė yra Rusijos Federacijos pilietė, jos nuolatinė gyvenamoji vieta – ne Lietuvos Respublikoje. Priestatus, kuriuos ieškiniu prašoma įpareigoti atsakovę nugriauti, pastatė ieškovės ir atsakovės tėvai, apie tai, kad šie priestatai yra pastatyti, Vilniaus tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras pažymėjo dar 1976 m., pakitimai užregistruoti 1978 metais.

Byloje kilo ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo ir dalies vertės nustatymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė atsakovei L. D. natūra gyvenamąjį namą, kitus pastatus ir statinius, o ieškovei L. R. iš atsakovės – 34 338,58 Lt kompensaciją.

Teismas dėl ieškinio reikalavimų pažymėjo, kad priestatus savavališkai pastatė šalių tėvai, jų nugriovimas iš esmės pablogintų namo būklę, pasunkintų naudojimąsi namu. Be to, egzistuoja galimybė įteisinti pastatytus nesudėtingus statinius ir namo priestatus, būtinus namo naudojimui pagal paskirtį, todėl teismas konstatavo, kad įpareigoti juos nugriauti būtent atsakovę yra neproporcingas ir nepagrįstas reikalavimas.

Pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimų, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės lemia, jog daikto dalies iš bendraturčio paėmimas ir kompensacijos priteisimas ieškovei už jai priklausančią turto dalį nepažeistų jos interesų. Kadangi ieškovei priklausančios pastatų dalys yra ypač mažos, jos dalį atidalyti be žalos tiesioginei šių statinių paskirčiai neįmanoma, tai neliktų objektyvios galimybės nė vienos iš atidalytų dalių naudoti pagal daikto tiesioginę paskirtį – gyvenimui. Taip pat nėra galimybės nustatyti pastatų ir statinių naudojimosi tvarką. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė siekia jai priklausančią turto dalį parduoti, o atsakovė, jos vaikai ir vaikaičiai ginčo name nuolat gyvena. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovės interesas naudotis bendru daiktu nėra esminis, todėl turto atidalijimas, priteisiant atsakovei turtą natūra, o ieškovei – piniginę kompensaciją, atitiktų šalių interesus. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad, sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, būtina atsižvelgti į žemės, kurioje yra bendras turtas, vertę, nes žemė ieškovei nepriklauso nei nuosavybės teise, nei kitais pagrindais. Teismas, vertindamas ieškovės pateiktą preliminariąją sutartį dėl ginčo turto pardavimo už 150 000 Lt, pažymėjo, kad ši sutartis, ypač atsižvelgiant į lanksčią jos nutraukimo galimybę, neįrodo, jog realus sandoris bus sudarytas tokiomis pat sąlygomis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, išduodama įgaliojimą parduoti jai priklausantį turtą, nurodė, kad šis turi būti parduotas už ne mažesnę kaip 40 000 Lt sumą, ir sprendė, kad šis dokumentas patvirtina ieškovės nuomonę apie jai priklausančio turto vertę.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 26 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 28  d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir papildomai nurodė, kad ieškovės tikslas yra ne apsigyventi ginčo name, bet jį perleisti kitų asmenų nuosavybėn. Šis namas – vienbutis, vieno aukšto, todėl jo atidalijimas natūra dėl jo suplanavimo, dėl bendros komunikacijų įrangos buvimo be neproporcingos žalos namo paskirčiai padarymo iš esmės yra negalimas ir neatitiktų abiejų šalių interesų, nes pareikalautų brangios rekonstrukcijos, atskirų įėjimų įrengimo, visiško šildymo sistemos pertvarkymo. Kolegija sprendė, kad atsakovės interesas turėti visą namą yra svaresnis nei ieškovės interesas atidalyti jo dalį ir ją parduoti, taip pat kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė turto dalies, priklausančios ieškovei, vertę. Kolegija nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, jog ieškovė, neturėdama nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalies, negali dėl jo turėti teisėtų lūkesčių. Dėl to žemės vertė negali lemti 1/4 dalies gyvenamojo namo ir jo priklausinių) materialiosios vertės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovės argumentas, jog atsakovė negalėtų sumokėti teismo sprendimu priteistos kompensacijos, nepagrįstas įrodymais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė L. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 26 d. nutarties dalį dėl kompensacijos už atidalytą turto dalį dydžio nustatymo ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasatorė savo prašymą grindžia šiais argumentais:

Teismas netinkamai įvertino įrodymus, patvirtinančius bylos aplinkybes bei pateiktus argumentus, nepasisakė dėl jų. Dėl kompensacijos dydžio nurodyti du pagrindiniai argumentai: ginčo statinių dalies rinkos kainos realumą patvirtina šios turto dalies preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nurodyta kaina yra daug didesnė už teismo nustatytą kompensaciją, taigi ši yra neteisinga; kiekvienas asmuo, įsigyjantis ginčo turto dalį, įgyja ne tik turtą, bet ir tam tikrų teisių, vien dėl to, kad namų valdos dalis neprivatizuota. Dėl to teismo argumentas, kad ieškovė neturi nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalies ir negali dėl jo turėti teisėtų lūkesčių, nes ši sklypo dalis priklauso valstybei, yra nepagrįstas. Teismas peržengė apeliacinio skundo ribas ir bylos dalį dėl kompensacijos dydžio nustatymo nagrinėjo ieškovės apeliaciniame skunde nenurodytais pagrindais. Dėl to nebuvo atskleista bylos esmė, dalis skundo motyvų ir pagrindų neišnagrinėta apeliacine tvarka.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė L. D. prašo skundą atmesti ir nurodo šiuos argumentus:

1. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl turto dalies vertės ir kompensacijos dydžio, šį sutikimą pagrįsdamas byloje surinktais įrodymais ir nustatytais faktais.

2. Ieškovė grindžia kompensacijos dydį, siedama jį su žemės sklypo kaina (verte), nors žemės sklypas jai nepriklauso ir nėra atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės objektas. Be to, mažas sklypo dydis (3,75 a) lemia sklypo nelikvidumą, todėl jo vertė būtų daug mažesnė negu rinkoje egzistuojančios žemės kainos.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos aplinkybes patvirtinančių įrodymų vertinimo

Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, patvirtinančius bylos aplinkybes ir jos argumentus dėl kompensacijos dydžio, todėl nustatytas kompensacijos dydis yra neteisingas.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis atitinkamų aplinkybių neįrodo, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-443/2010; kt.). Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus, kuriuose kilo bendraturčių turto vertės klausimas, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. R. V. B., bylos Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. D. B., bylos Nr. 3K-3-92/2008). Vertinat nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis. Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose atsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir pan. turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-285/2009). Nagrinėjamoje byloje atsakovė ginčo turto vertę įrodinėjo profesionalaus turto vertintojo pateikta gyvenamojo namo dalies ir pagalbinių pastatų vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta ginčo turto rinkos vertė, t. y. apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų. Nustatant turto rinkos vertę, vadovautasi kriterijais, turinčiais įtakos jo rinkos vertei. Teismas, spręsdamas dėl ginčo turto vertės, rėmėsi abiem – masinio ir individualaus – turto vertinimo būdais bei kasatorei priteisė kompensaciją, vadovaudamasis jai palankesniu turto įvertinimu. Kasatorė nesutinka su teismo priteistu kompensacijos už statinius dydžiu, teigdama, kad jis yra neteisingas.

Minėta, kad civiliniame procese įtvirtintas rungimosi principas reikalauja, jog šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė, nesutikdama su atsakovės pateikta turto vertintojo išvada dėl ginčo turto rinkos kainos, turėjo teisę kreiptis į pasirinktą turto vertintoją ir teismui pateikti jo išvadą, tačiau šia teise ir galimybe ginčo turto rinkos vertę pagrįsti kvalifikuoto vertintojo išvada nepasinaudojo. Ieškovė savo argumentus apie ginčo statinių rinkos kainą grindė vieninteliu įrodymu - preliminariąja sutartimi dėl nurodyto turto pardavimo už 150 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas šią sutartį kaip įrodymą vertino atsižvelgdamas į jos turinį, sudarymo momentą, taip pat kitų įrodymų visetą:  ieškovės išduotą įgaliojimą parduoti jai priklausantį turtą už ne mažesnę kaip 40 000 Lt sumą, turto vertintojo pateiktą nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą, Nekilnojamojo turto registro duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje atliktą įrodymų vertinimą, pripažino jį atliktu tinkamai, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl ginčo turto vertės, su kuriomis kasatorė nesutinka, tinkamai motyvuotos, padarytos iš įrodymų visumos, įvertinus visų byloje surinktų įrodymų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, įrodomąją reikšmę, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Išvados atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Dėl namų valdos žemės vertės kaip kompensacijos už statinius dydžio nustatymo kriterijaus

Kasatorės nuomone, į apskaičiuojamą kompensacijos už statinių dalį dydį, būtina įtraukti valstybinės žemės sklypo, kuriame yra šie statiniai, vertę, nes aplinkybė, kad žemės sklypas yra neprivatizuotas, didina ginčo statinių vertę.

Pasisakydama dėl šio kasacinio skundo argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog kasatorė yra Rusijos Federacijos pilietė, nuolat Lietuvoje negyvena, todėl, sprendžiant dėl jos argumento, kad ji turi teisę į žemės sklypo vertės kompensaciją, pasisakytina dėl užsienienio valstybių piliečių teisių į žemę reglamentavimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas) 2 straipsnio 1 ir 2 dalis užsienio subjektai – užsieniečiai – yra užsienio valstybių piliečiai ir užsienio valstybių nuolatiniai gyventojai, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, ieškovė pripažintina užsienio subjektu (užsieniečiu). Šiame įstatyme nustatyti užsienio subjektai, kuriems jame įtvirtinta tvarka ir sąlygomis Lietuvoje gali būti leidžiama nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus (įstatymo 1 straipsnis). Konstitucinio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teise įsigyti žemę gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Šie užsienio subjektai išvardyti Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje, tačiau Rusijos Federacijos piliečiai į nurodytų subjektų sąrašą nepatenka. Pagal Konstitucinio įstatymo 6 straipsnį įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus.

Taigi vadovaujantis galiojančiu užsieniečių teisės įsigyti žemę Lietuvos Respublikoje reglamentavimu ieškovė neturi teisės nuosavybės teise įsigyti žemės Lietuvoje, įskaitant ir namų valdos žemės, kurioje yra iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijamų statinių dalis.

Kasatorė savo teisę į kompensaciją sieja su teisės aktuose įtvirtinta statinių savininko teise privatizuoti namų valdos žemės sklypą. Minėta, kad, esant pirmiau išdėstytam šiuo metu galiojančiam teisiniam reglamentavimui, kasatorė šios teisės įgyvendinti neturi galimybės. Kito asmens teisė ateityje įsigyti ginčo žemės sklypą nuosavybės teise priklauso nuo daugelio aplinkybių: šios teisės reglamentavimo ateityje, asmens, įgijusio sklypą, teisinio statuso atitikties galiosiančio reglamentavimo reikalavimams, tokią teisę turinčio asmens veiksmų ją įgyvendinant, vykdant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, kt. Šiuo metu nėra žinoma, ar ateityje egzistuos visos sąlygos, būtinos sklypui privatizuoti, ar jos bus įgyvendintos, t. y. egzistuoja prielaida, kad jos bus įgytos, tačiau tokia prielaida negali būti teismo sprendimo, ieškovės teisių ir atsakovės pareigų atsiradimo pagrindas, taigi, atitinkamai nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė turi teisę į žemės sklypo, priklausančio valstybei, vertę atitinkančią pinigų sumą, o atsakovė – prievolę sumokėti tokią sumą ieškovei.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pasisakė dėl analizuojamo ieškovės argumento, kad, nustatant ginčo statinių vertę, turi būti atsižvelgta į valstybei priklausančios žemės vertę, pažymėdami, kad ieškovė neturi nuosavybės teisės į žemę, todėl žemės vertė negali lemti statinių dalies materialiosios vertės.

Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą

Pasisakydama dėl kasatorės argumento, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, neišnagrinėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl ieškovės nurodytų argumentų, pažymėdamas, kad jie atmestini tokiais pat motyvais, kokius nurodė pirmosios instancijos teismas, todėl pirmiau nurodytas kasacinio skundo argumentas nelaikytinas pagrįstu.

Išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 20,60 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės L. R. 20,60 Lt (dvidešimt litų 60 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

                                                                      Pranas Žeimys