Administracinė byla Nr. A-211-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01566-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio
23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas P. G. su 2015 m. kovo 4 d. skundu, įvardytu pareiškimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau ? ir Tarnyba), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. gegužės mėnesio kankinančiomis sąlygomis buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. P. G. pažymėjo, kad jis yra neįgalus, stambaus sudėjimo, serga cukriniu debetu, hipertonija, hepatitu C, artritu; pareiškėjas turi stuburo išvaržą, ataugas, jo stuburas yra iškrypęs, nutrūkę pečių raiščiai, P. G. reikalingas kelių sąnarių keitimas. Nurodė, kad konvojuojamas jis dažnai su dar vienu asmeniu buvo laikomas siauriausioje dvivietėje patalpoje, nors būdavo laisvų vietų. Į pareiškėjo prašymus jį perkelti į kitą patalpą nebuvo kreipiama dėmesio, tik grasinta uždėti antrankius. Vežiojamas tokiomis sąlygomis, P. G. jautė sąnarių, kojų ir pečių skausmus bei kitus nepatogumus. Jam buvo reikalinga pagalba išlipti iš automobilio. Pareiškėjas ne mažiau nei 40 kartų buvo vežamas maršrutais Klaipėda–Šiauliai, Vilnius–Šiauliai, Šiauliai–Mažeikiai, Šiauliai–Utena, Vilnius–Marijampolė. Be to, konvojavimo kameroje P. G. buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Šioje maždaug 12 kv. m ploto patalpoje buvo laikoma 30–40 asmenų, todėl pareiškėjui tekdavo po kelias valandas stovėti. Važiuojant ilgesnius atstumus, nebūdavo suteikiama galimybė nueiti į tualetą, todėl P. G. konvojavimo metu yra apsišlapinęs. Taip pat nebuvo leidžiama pramankštinti užtirpusių kojų. Automobiliuose žiemą būdavo šalta, o vasarą karšta, trūko vėdinimo ir apšvietimo. Netinkamos konvojavimo sąlygos pareiškėjui sukėlė didelių nepatogumų, stresą, psichologinę traumą, depresiją, skausmą, sveikatos pablogėjimą, pažeminimą. Patirtą neturtinę žalą P. G. vertina 15 000 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl atsakovo veiksmų, atliktų iki 2012 m. kovo 4 d., takyti ieškinio senaties terminą ir jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Konvojavimui naudojamoms transporto priemonėms yra keliami specialūs reikalavimai, kurių laikymasis nuolat tikrinamas. Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau ? ir Konvojavimo taisyklės), kuriose inter alia reglamentuojamas ir maksimalus vienu metu pervežamų asmenų skaičius. Asmuo, konvojavimo metu patyręs nepatogumų, turi galimybę nusiskundimus pateikti konvojaus viršininkui, kuris apie tai įrašo konvojaus kelionės žurnale. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose, patiems prašant, ir apie tai pažymima konvojaus žiniaraštyje. Pažymėjo, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad konvojavimo metu ar po to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, o tai leidžia teigti, kad nėra priežastinio ryšio tarp pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių. Atsakovas teigė, kad konvojaus pareigūnų vadovavosi Konvojavimo taisyklėmis ir konvojavimas buvo vykdomas tinkamai. Jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ir psichinei sveikatai, P. G. galėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, todėl galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi bei 1.126 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos valstybės atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo P. G. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti trejų metų senaties terminą bei įvertinęs aplinkybę, kad skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. kovo 4 d., svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė, bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 2 dalimi, taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo nuo 2012 m. kovo 4 d. iki skundo padavimo teismui dienos (2015 m. kovo 4 d.).

Išanalizavęs kelionių žiniaraščius ir konvojuojamųjų sąrašus, teismas nustatė, kad P. G. nuo 2012 m. kovo 4 d. iki 2015 m. kovo 4 d. iš viso buvo konvojuotas 18 kartų. Pareiškėjas buvo konvojuotas automobiliais, kurių tinkamumą konvojuoti asmenis patvirtina pateikti registracijos liudijimai, techninės apžiūros rezultatų kortelės ir automobilių schemos. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie P. G. konvojavimo laikotarpius, kelionės žiniaraščius bei duomenis apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1 punkte nurodytą maksimalų sėdimų vietų skaičių transporto priemonėje skaičių, teismas nustatė, kad maksimalus konvojuojamų asmenų skaičiuos nuo 2012 m. kovo 4 d. iki 2015 m. kovo 4 d. konvojavimo metu nebuvo viršytas. Jokių pastabų konvojaus pareigūnai nei iš pareiškėjo, nei iš kitų asmenų dėl to negavo. Kelionės žiniaraščiuose taip pat nėra pastabų apie nutikusius įvykius. Teismas nustatė, kad dėl vietos trūkumo buvo atsisakyta priimti daugiau asmenų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad visam Tarnybos specialiosios paskirties transportui, skirtam asmenims konvojuoti, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir vėdinimo efektyvumo matavimai dėl automobilių atitikties Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama asmenims konvojuoti.

Teismas nustatė, kad automobiliuose, kuriais buvo vežamas pareiškėjas, yra sumontuoti evakuaciniai liukai, šildymo bei vėdinimo įrenginiai. Automobilių registracijos ir techninės apžiūros dokumentai patvirtina, kad šie automobiliai visiškai atitinka techninius reikalavimus. Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepateikti konkretūs skunde nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, o Tarnybos pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis.

Įvertinęs kelionės žiniaraščiuose esančius duomenis, teismas nenustatė, kad P. G. būtų teikęs pretenzijas dėl jo įžeidinėjimo, nepagarbaus elgesio, grasinimų, todėl pareiškėjo argumentus, susijusius su nepagarbiu pareigūnų elgesiu, atmetė kaip neįrodytus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad P. G. būtų žodžiu ar raštu kreipęsis į konvojaus pareigūnus, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, kad jis buvo priverstas kvėpuoti dūmais, o tokie deklaratyvūs pareiškimai dėl rūkymo nesudaro pagrindo pripažinti, kad P. G. teisės buvo pažeistos, todėl nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų, teismas ir šiuos pareiškėjo teiginius atmetė.

Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir po vieną. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai patvirtina, kad pasikeitimo punktuose konvojuojamieji buvo vedami į tualetą ir apie tai buvo žymima kelionių žiniaraščiuose. Byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir patvirtina, kad konvojuojamųjų prašymų teisė pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta tinkamai.

P. G. teigė, kad jis serga vidutinio sunkumo cukriniu debetu, polineuropatija, tačiau byloje nebuvo duomenų, jog jis turėtų judėjimo sutrikimų, būtų netransportabilus, jam reikėtų nuolatinės slaugos. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų išskirtas iš kitų konvojuojamųjų, kad jam būtų specialiai blogintos konvojavimo sąlygos. Konvojavimo žiniaraščiuose nėra duomenų, kad P. G. konvojaus pareigūnams būtų skundęsis prasta sveikatos būkle. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo skunde nurodyti sveikatos, emociniai ir psichologiniai sutrikimai atsirado dėl konvojavimo sąlygų ar kitų galbūt neteisėtų pareigūnų veiksmų. P. G. skunde išsakyti nusiskundimai nebuvo patvirtinti objektyviais įrodymais, yra abstraktūs ir nepakankami padarytai žalai įrodyti.

Teismas konstatavo, kad byloje nesant duomenų, jog specialieji automobiliai, kuriais P. G. buvo konvojuojamas, buvo perpildyti ar neatitiko konvojavimo reikalavimų, bei nenustačius aplinkybių, kad konvojaus pareigūnai su juo nepagarbiai elgėsi, nebuvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius bent vienos iš trijų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekilo turtinė prievolė atlyginti žalą. Nenustačius neteisėtų Tarnybos veiksmų, nėra pagrindo jos atsakomybei kilti.

III.

Pareiškėjas P. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad buvo konvojuojamas ir senais automobiliais, kuriuose buvo vežama per daug (12–14) asmenų. Automobiliuose žiemą jam teko šalti, o vasarą dusti, kadangi nebuvo tinkamo vėdinimo. Pažymi, kad konvojavimo metu pareigūnams skundėsi dėl netinkamų sąlygų, tačiau jo nusiskundimai kelionių žiniaraščiuose nebuvo fiksuojami, o dėl nusiskundimų jam buvo grasinama. Imtis kraštutinių veiksmų P. G. stabdė baimė, kad tai neatsisuktų prieš jį. Konvojuojant iš vienos vietos į kitą, pareiškėjui tekdavo kentėti daugiau nei dvi valandas. Be to, dvi-tris valandas jam nebuvo leidžiama nueiti į tualetą. Pažymi, kad buvo konvojuojamas daugiau nei 50 kartų. Teigia, kad Kauno apygardos administracinis teismas jo nurodytų aplinkybių tinkamai neįvertino. Be to, net keturis kartus be jokių priežasčių buvo atidedamas teismo posėdis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo nuomone, ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo ir atsiliepimo argumentus, pateiktus įrodymus bei teisės aktus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog P. G. teisės konvojavimo metu nebuvo pažeistos ir nėra pagrindo teigti, kad atsakovo veiksmai, konvojuojant pareiškėją, buvo neteisėti. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad skunde nurodytu laikotarpiu P. G. neturtinės žalos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme nepatyrė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų P. G. konvojavimo sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti trejų metų senaties terminą bei įvertinęs aplinkybę, kad skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. kovo 4 d., svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 2 dalimi, taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 4 d. Padaręs išvadą, kad ginčo laikotarpiu buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, ir nenustatęs valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teismas pareiškėjo skundą atmetė. P. G. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-460-915/2015).

Pareiškėjas P. G. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad P. G. apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2011 m. skundą teismui paštu išsiuntė tik 2015 m. kovo 4 d. (b. l. 3), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad P. G. reikalavimui turi būti taikoma ieškinio senatis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis) ir pagrįstai sprendė tik dėl jo reikalavimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 4 d.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės,
t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
1.131 straipsnio 2 dalis). Siekdamas, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino neprašė, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė ir nepateikė jokių svarbias priežastis patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nenustatęs jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Taigi, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, patirtos iki 2012 m. kovo 3 d. įskaitytinai, pagrįstai buvo atmestas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo tik P. G. reikalavimus dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2012 m. kovo 4 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies
3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje P. G. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. kovo 4 d. iki 2015 m. kovo 4 d., P. G. buvo konvojuotas 18 kartų (b. l. 16–65, 74–77, 84–87, 89–92, 94–97, 128–135, 138–141). Jis buvo vežamas automobiliais „Volkswagen Crafter“, kurių valstybiniai Nr. EDL 149, Nr. EDL 150, Nr. EDL 154, Nr. FUV 253, Nr. FUV 254, Nr. EFS 558, Nr. EFS 559 ir Nr. EFS 561; MAZ, kurių valstybiniai numeriai TVU 514 ir VVV 096; „Iveco Eurocargo“, kurio valstybinis Nr. GND 472, ir „Mercedes-Benz“, kurio valstybinis Nr. DOK 714 (b. l. 69, 78, 83, 99, 102, 108, 111, 114, 119, 122, 125, 136).

Įvertinusi administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl konvojavimo automobilių tinkamumo bei pareiškėjo konvojavimo sąlygų. Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų pareiškėjo konvojavimui naudotų specialiųjų transporto priemonių tinkamumą ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams (b. l. 66–68, 70–73, 79–82, 88, 93, 97A–98, 100–101, 103–107, 109–110, 112–113, 115–118, 120–121, 123–124, 126–127, 137). Papildomai patikrinusi nurodytus dokumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. transportu, kurio techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Pabrėžtina, kad į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl kondicionavimo, apšvietos ir šildymo sistemų. Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Be to, specialieji automobiliai, prieš jais konvojuojant asmenis, buvo tikrinami Tarnybos pareigūnų. Apeliantas nustatytas aplinkybes paneigiančių duomenų nepateikė. Taigi, P. G. argumentai, susiję su automobilių, kuriais jis buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas. P. G. naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, iš esmės nepateikė.

Pažymėtina, kad konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės. Pagal šių taisyklių 109 punktą, specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus, P. G. konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus. Administracinėje byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo svoris buvo toks didelis, jog jam trūkdavo vietos, bei kad jis buvo vežamas pačioje mažiausioje kameroje. Administracinėje byloje esantys kelionės dokumentai patvirtina, kad trūkstant vietos automobiliuose, papildomi asmenys nebuvo vežami. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo surinktais bei patikrintais įrodymais. Apeliantas šias aplinkybes paneigiančių dokumentų nepateikė, be to, administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų raštu ar žodžiu būtų teikęs skundus Tarnybai ar konvojavimą vykdžiusiems pareigūnams. Nors P. G. ir teigia, kad tai netiesa, tačiau tai patvirtinančių duomenų nepateikė: nenurodė nei kada, nei į ką, nei dėl kokių konkrečių konvojavimo sąlygų kreipėsi. Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Kelionės žiniaraščiuose yra grafos, kuriose pažymimi tikrinančių konvojaus tarnybą asmenų įrašai bei įvykiai konvojavimo metu ir priimti sprendimai. Nei viename iš administracinėje byloje esančių kelionės žiniaraščių nėra įrašų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus arba jo teiktus skundus ar prašymus.

Pareiškėjas apeliaciniame skundei nurodė, kad nebuvo sudarytos galimybės pasinaudoti tualetu, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nedetalizavo, kada konkrečiai jis prašė pareigūnų leisti pasinaudoti tualetu, tačiau tam nebuvo sudarytos sąlygos. Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Kelionės žiniaraščiai patvirtina, kad asmenys pasikeitimo punktuose buvo vedami į tualetą, todėl P. G. teiginiai, jog pareigūnai nereagavo į prašymus pasinaudoti tualetu, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nepagrindė, kad nebuvo sudarytos galimybės pasinaudoti tualetu.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais abstrakčių P. G. apeliacinio skundo argumentų, kad jis konvojavimo metu buvo įžeidinėjamas bei žeminamas. Pareiškėjas nenurodė kas konkrečiai, kada ir kaip jį įžeidinėjo ar žemino.

P. G. nurodyti įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai dėl jo konvojavimo, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su saugiu jo vykdymu. Kadangi pareiškėjas kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija, teisėjų kolegija jų iš naujo neanalizuoja.

Nustačius, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

Nustatyta, kad teismo posėdis šioje administracinėje byloje buvo paskirtas 2015 m. birželio 22 d. 10.00 val. (b. l. 10), tačiau šiame teismo posėdyje, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas sutinka, kad atsakovu būtų laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, buvo nutarta bylos nagrinėjimą atidėti 2015 m. lapkričio 2 d. 11.00 val. (b. l. 149–150). 2015 m. lapkričio 2 d. vykusiame teismo posėdyje byla buvo išnagrinėta iš esmės, o sprendimo paskelbimas buvo atidėtas 2015 m. lapkričio 23 d. 12.45 val. (b. l. 158–160). Atsižvelgiant į tai, P. G. teiginys, kad teismo posėdis buvo atidėtas keturis kartus, atmetamas kaip nepagrįstas. Kaip jau minėta, teismo posėdis buvo atidėtas siekiant tinkamai nustatyti administracinės bylos šalis, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad bylos nagrinėjimas buvo atidėtas nesant tam priežasčių ir tik siekiant surasti priežasčių jo skundui netenkinti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo netinkamas.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su P. G. pozicija, kad jis buvo konvojuotas nežmoniškomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui. Pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjo P. G. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.