Baudžiamoji byla Nr. 1A-248-453/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11782-2017-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.4.2.; 1.2.3.1.1.
(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Viktoro Kažio ir Aloyzo Kruopio (pranešėjo ir pirmininko),
sekretoriaujant Živilei Vološinienei,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
nuteistojo E. K. gynėjui advokatui V. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį ir 22 straipsnio 1 dalį bei 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
- pagal BK 284 straipsnį – dvidešimt penkių parų arešto bausme;
- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį – septynerių metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir E. K. paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. kovo 11 d. iki 2018 m. sausio 29 d.
Tuo pačiu nuosprendžiu M. J. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
- E. K. ir M. J. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, 2017 m. kovo 11 d. laikotarpiu nuo 4.53 val. iki 5.08 val. viešoje vietoje, prie naktinio klubo „Naktinis Tbilisis“, esančio Molainių g. 15, Panevėžyje, M. J. spardant naktinio klubo duris, E. K. pasikėsino suduoti smūgį apsaugos darbuotojui, abu elgėsi įžūliai ir agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius apsaugos darbuotojų atžvilgiu, sukėlė muštynes ir sudavė smūgius nukentėjusiajam V. G. ir T. P., grasino susidorojimu muštynėse dalyvavusiems asmenims ir muštynes nutraukusiems apsaugos darbuotojams, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
- E. K. nuteistas ir už tai, kad jis 2017 m. kovo 11 d. apie 5.09 val. prie naktinio klubo „Naktinis Tbilisis“, esančio Molainių g. 15, Panevėžyje, kerštaudamas dėl prieš tai įvykusių muštynių, po kurių grasino susidorojimu nukentėjusiajam V. G., sudavė vieną smūgį peiliu į krūtinės kairę pusę nukentėjusiajam V. G., padarydamas jam durtinę – pjautinę kiauryminę krūtinės kairės pusės žaizdą su krūtinplėvės ir širdiplėvės bei širdies dešinio skilvelio sužalojimu, kraujo susikaupimu krūtinplėvės ir širdiplėvės ertmėse, taip padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlusį realią grėsmę nukentėjusiojo gyvybei, taip pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį V. G., tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiajam ginantis ir atstūmus jį ranka nuo savęs, praradęs pusiausvyrą nukrito, po ko, nukentėjusysis pabėgo, o apsaugos darbuotojai bandė jį, parkritusį ant žemės sulaikyti.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
- Nuteistojo E. K. gynėjas advokatas Vytautas Kupcikevičius apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. nuosprendį ir E. K. padarytą nusikalstamą veiką dėl V. G. sužalojimo kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį bei paskirti jam švelnesnę bausmę.
- Gynėjas aptardamas skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl sprendimo E. K. pripažinti kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti, o ne pagal kilusias pasekmes – dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti teiginiai patvirtina tyčinį nuteistojo siekį įdurti peiliu nukentėjusiajam, tačiau jie nepatvirtina konkretaus nuteistojo siekio atimti nukentėjusiajam gyvybę.
- Gynėjas pažymi, kad vertinant E. K. veiksmus, svarbu nustatyti kokių nusikalstamų pasekmių nuteistasis siekė savo smurtiniais veiksmais. Gynėjas aptardamas BK 22 straipsnio ir 129 straipsnio nuostatas ir dėl jų taikymo suformuotą teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-326-518/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-624/2012, Nr. 2K-521/2013, Nr. 2K-13-976/2018 ir kt.) teigia, kad pasikėsinimu nužudyti kaltininkas gali būti pripažintas kaltu tik tada, kai nustatoma tiesioginė apibrėžta kaltininko tyčia siekiant konkrečių pasekmių – nukentėjusiojo gyvybės atėmimo, o veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius tada, kai kaltininkas veikia netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia.
- Gynėjo teigimu, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo aptartos E. K. tyčios turinį pagrindžiančios aplinkybės, nepagrindžia nuteistojo veikos kvalifikavimo kaip pasikėsinimo nužudyti, nes ir sunkus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusiajam lemia sunkias pasekmes. Gynėjas nurodo, kad visi pirmosios instancijos teismo motyvai dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų vertinimo kaip pasikėsinimo nužudyti įvykdyto veikiant tiesiogine tyčia yra susiję tik su E. K. veiksmo – dūrio peiliu nukentėjusiajam, vertinimu, šio veiksmo nevertinant padarinių siekimo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas tik pasisakė, kad E. K. veikė tiesiogine tyčia, tačiau nesprendė ar tyčia pasekmių atžvilgiu buvo apibrėžta ar neapibrėžta.
- Gynėjas aptardamas skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus dėl tiesioginės tyčios buvimo E. K. veiksmuose teigia, kad tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams dėl galimybės kaip pasikėsinimą nužudyti kvalifikuoti tik tuos atvejus, kai nustatoma tiesioginė apibrėžta kaltininko tyčia atimti nukentėjusiojo asmens gyvybę, o ne siekti neapibrėžtų pasekmių, tarp kurių alternatyviai gali kilti ir mirtinos pasekmės. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl nuteistojo E. K. tyčios turinio, pagal suformuotą teismų praktiką, privalėjo tinkamai įvertinti ne tik panaudotą įrankį, kilusius padarinius, bet ir kitas svarbias aplinkybes: nusikalstamų veiksmų būdą, jų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Gynėjo teigimu, įgertinus visas šias aplinkybes, galima teigti, kad E. K. neturėjo tiesioginės apibrėžtos tyčios nužudyti V. G..
- Nuteistasis ir nukentėjusysis nebuvo pažįstami, jų nesiejo įtempti priešiški santykiai. Taigi, nenustatytas joks išankstinis motyvas nužudymui. Prieš suduodamas nukentėjusiajam peiliu, E. K. neišsakė jokių grasinimų, juo labiau grasinimo nužudyti. Tai teismo posėdyje parodė visi apklausti asmenys, todėl skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, neva liudytojai parodė, kad būtent nuteistasis grasino susidorojimu, neatitinka bylos aplinkybių.
- Nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis E. K. buvo girtas. Tai patvirtina baudžiamojoje byloje pateiktas vaizdo įrašas, kuriame matosi, kad E. K. nenustovi vietoje, beveik griuvinėja. Tai, kad jis buvo neblaivus ir kad jo judesiai buvo nekoordinuoti, patvirtino teisme apklausti liudytojai. Be to, jam ne kartą buvo purškiama ašarinėmis dujomis. Tai patvirtino liudytojai T. P., A. J.. Pasak gynėjo, tokia nuteistojo būsena, tiek dėl girtumo, tiek ir dėl patirto ašarinių dujų poveikio, paneigia nuteistojo galimybes nukentėjusiajam suduoti būtent kryptingą smūgį į širdį (širdies plotą). Nuteistojo smūgis peiliu nukentėjusiajam buvo visiškai atsitiktinis. Gynėjo teigimu, E. K. būdamas tokios būsenos sąmoningai galėjo siekti tik pataikyti į nukentėjusiojo korpusą, bet ne į labai tikslią ir konkrečią nukentėjusiojo kūno vietą – krūtinės kairę pusę, juo labiau į širdies plotą. Gynėjas pažymi, kad po šio vienintelio smūgio, praradęs koordinaciją ir nugriuvęs, nuteistasis neatliko jokių veiksmų, kurie rodytų jo siekį nužudyti nukentėjusįjį. Jis nukentėjusiojo nesivijo, nors niekas nemėgino jo sulaikyti. Priešingai, tai nukentėjusysis V. G. vijosi bėgantį nuteistąjį. Tuo tarpu E. K. nelaukė ir nemėgino dar kartą smogti jį besivejančiam nukentėjusiajam. Nuteistojo elgesys ir jo veiksmai po nusikalstamos veikos padarymo neleidžia spręsti apie jo tyčią nužudyti nukentėjusįjį.
- Gynėjas nurodo, kad liudytojo R. G. parodymai apie nuteistojo elgesį po jo sulaikymo taip pat patvirtina, kad jei nuteistasis būtų prisiminęs įvykius ir žinojęs, kad dūrė nukentėjusiajam į pavojingą gyvybei vietą, jis būtų klausęs kokia nukentėjusiojo sveikatos būklė ir ar jis išgyveno, o ne apie tai ką jis padarė. Būtent toks pateiktas nuteistojo klausimas, patvirtina, kad asmuo nieko neprisimena. Tai taip pat paneigia E. K. tyčią nužudyti nukentėjusįjį.
- Taigi, gynėjas remdamasis išdėstytais argumentais teigia, kad pirmiau aptartos aplinkybės nepatvirtina teismo išvados dėl nuteistojo E. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, o ją paneigia, todėl nuteistojo veika turi būti perkvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
- Gynėjas taip pat nurodo, kad nuteistajam E. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir įvertinus pirmosios instancijos teismo argumentus dėl bausmės skyrimo, turi būti paskirta švelnesnė bausmė.
- Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo E. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
- Nuteistojo E. K. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies taikymo E. K.
- Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, taip pat pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad gynėjas neginčija skundžiamo nuosprendžio dalies dėl E. K. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad E. K. pasikėsino nužudyti V. G. veikdamas tiesiogine tyčia. Gynėjas teigia, kad E. K. atlikdamas smurtinius veiksmus nesiekė nužudyti nukentėjusiojo, todėl jo nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal kilusias pasekmes, tai yra nuteistojo veika turi būti perkvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
- Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir nuteistojo E. K. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir pripažindamas E. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.
- Baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, to neneigia ir pats nuteistasis E. K., kad tiriamo įvykio metu E. K. peiliu dūrė nukentėjusiajam V. G.. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis E. K. parodė, kad dėl girtumo (2017 m. kovo 11 d. 8.27 val. E. K. nustatytas 1,72 ‰ girtumas (t. 3, b. l. 106) tiriamo įvykio aplinkybių gerai neprisimena, tačiau tvirtino, kad nukentėjusiojo nužudyti nenorėjo. Būdamas neblaivus ir pieš tai kilusio konflikto metu jam į veidą papurškus ašarinių dujų, atlikdamas smūgį peiliu, negalėjo suvokti kur yra nukentėjusiojo širdis, taip atsitiko netyčia (t. 5, b. l. 74-75). Kaip nustatyta, nuteistasis E. K. neigė norėjęs nužudyti V. G., tačiau apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia ne tik pagal kaltininko parodymus, bet ir atsižvelgdamas į visas padarytos veikos aplinkybes: asmens atliktus veiksmus, nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, Nr. 2K-97-693/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-79-489/2017). Skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie E. K. tyčios turinį kaip tik ir pagrindė visų padaryto nusikaltimo aplinkybių įvertinimu.
- Pasikėsinimas nužudyti galimas esant tik tiesioginei tyčiai. Tokia tyčia yra tada, kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jo veika atims kito žmogaus gyvybę, tokių padarinių nori ir to siekia.
- Iš įvykio vietoje buvusių liudytojų V. V. (t. 1, b.l. 59-61, t. 5, b.l. 78), A. D. (t. 1, b.l. 71-73, t. 5, b.l. 77-78), A. J. (t. 1, b.l. 84-85, 89-90, t. 5, b.l. 118), T. P. (t. 1, b.l. 95-99, t. 5, b.l. 75-76), T. Ž. (t. 1, b.l. 138-140, t. 58, b.l. 79) parodymų, taip pat baudžiamojoje byloje pateikto tiriamo įvykio vaizdo įrašo (t. 1, b.l. 198-200) matyti, kad automobilių stovėjimo aikštelėje tarp nukentėjusiojo ir jo draugų bei nuteistųjų E. K. ir M. J. dėl mažareikšmės dingsties (T. P. paprašius nuteistųjų cigarečių) įvyko konfliktas. Šio konflikto metu E. K. mušėsi su nukentėjusiuoju V. G.. Po automobilių aikštelėje įvykusio konflikto, abiem konflikto dalyvių pusėms pasitraukus į skirtingas puses, prie nukentėjusiojo kryptingai ir greitu žingsniu priėjo nuteistasis E. K. ir ištiesta ranka tyčia vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam į krūtinės kairę pusę. Po to, nuteistasis pargriuvo, atsikėlė ir rankoje turėdamas peilį iš įvykio vietos pasišalino. Liudytas T. P. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad konflikto dalyviams pasitraukus į skirtingas puses, nuteistieji jam, V. G., A. J. ir apsaugos darbuotojams, išsakė grasinančio pobūdžio žodžius. Tokius žodžius nuteistieji šaukė ir eidami link jų. Tiek jis, tiek V. G. tokius nuteistųjų žodžius suprato kaip grasinimą, kad juos gali sumušti (t. 1, b.l. 95-99). Liudytojas T. P. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad nuteistieji po konflikto šaukė ir rėkė, tačiau jau nebeprisiminė ką šaukė (t. 5, b.l. 75-76). Be to, teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai A. D., V. V. taip pat parodė, kad nuteistieji buvo nusiteikę agresyviai, vartojo necenzūrinis žodžius, liudytojai bijojo dėl tokiu nuteistųjų veiksmų (t. 5, b.l. 77 -78). Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojų tarpusavyje sutampančiais parodymais.
- Iš byloje nustatytų nuteistojo E. K. atliktų smurtinių veiksmų matyti, kad nukentėjusiojo ir kartu su juo buvusių liudytojų atžvilgiu išsakyti grasinančio pobūdžio žodžiai nebuvo vien pagąsdinimai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad peiliu V. G. buvo sužalotas ne abipusių grumtynių metu, o jau nurimus konfliktui ir konflikto dalyviams pasitraukus į skirtingas puses. Byloje nustatytos aplinkybės, taip pat ir pateiktas vaizdo įrašas patvirtina, kad E. K. iš karto po konflikto, neabejotinai turėdamas tikslą atkeršyti nukentėjusiajam, iš anksto turėdamas peilį rankoje, sąmoningai, tiesiai ir kryptingai ėjo link V. G., nors M. J. jį bandė sulaikyti, ir priėjęs prie nukentėjusiojo jam smogė būtent į kūtinės kairę pusę, taip padarydamas nukentėjusiajam specialisto išvadoje nustatytus pavojingus gyvybei sužalojimus. Nukentėjusįjį V. G. nuteistasis E. K. sužalojo peiliu (liudytojų V. V. ir A. D. teigimu, peilio geležtė buvo apie 10-12 cm), tai yra gyvybei pavojingu, duriančių ir pjaunančių savybių turinčiu įrankiu, kuriuo neabejotinai galėtų būti padaryti ir mirtini sužalojimai. Tokie nuteistojo veiksmai bei pasirinktas asmens žalojimui skirtas įrankis – peilis, patvirtina, kad suduodamas smūgį peiliu nuteistasis (nors ir būdamas neblaivus) neabejotinai aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato, atimti V. G. gyvybę. Tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis iki tiriamo įvykio nebuvo pažįstami, nepaneigia to, kad nuteistasis siekė atimti nukentėjusiajam gyvybę būtent keršydamas dėl anksčiau tarp jų įvykusio konflikto.
- Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad nukentėjusiajam peiliu buvo suduotas tik vienas smūgis, tačiau specialisto išvadoje Nr. G 330/2017(05) nurodytos aplinkybės patvirtina, kad dėl V. G. nustatytų sužalojimų: durtinės - pjautinės kiauryminė krūtinės kairės pusės žaizdos su krūtinplėvės ir širdiplėvės bei širdies dešinio skilvelio sužalojimu, kraujo susikaupimu krūtinplėvės ir širdiplėvės ertmėse kilo reali grėsmė jo gyvybei (t. 2, b.l. 140-141). Liudytojai V. V., A. D., A. J., T. P., T. Ž. taip pat parodė, kad nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų labai stipriai kraujavo, buvo praradęs sąmonę. Neabejotina, kad jeigu V. G. nebūtų laiku suteikta medicininė pagalba, jis dėl patirto sužalojimo, didelio kiekio kraujo netekimo, galėjo ir mirti. Todėl tai, kad buvo peiliu suduotas tik vienas smūgis, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl E. K. kaltės pasikėsinus nužudyti V. G.. Be to, nuteistasis E. K. nukentėjusiajam smūgiavo peiliu ne bet kur, bet į gyvybiškai svarbią žmogui kūno dalį – krūtinės kairę pusę, kurioje išsidėstę žmogaus gyvybinėms funkcijoms svarbūs organai, taip pat ir širdis. Pagal suformuotą teismų praktiką pripažįstama, kad galva ir krūtinė yra gyvybei svarbios ir labiausiai pažeidžiamos žmogaus kūno dalys ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį ar durdamas kitam žmogui į šias kūno vietas daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, Nr. 2K-381/2011 ir kt.). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vaizdo įraše matyti, jog E. K. tiek eidamas link nukentėjusiojo, tiek suduodamas jam smūgį peiliu, rankomis veido nesidengė, taigi akivaizdžiai matė kur smūgiuoja nukentėjusiajam peiliu.
- Įvertinusi aptartos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nuteistojo veiksmus nusikalstamos veikos padarymo metu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog E. K. suvokė, kad savo veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę ir to norėjo, apie tai įvykio vietoje išsakydamas grasinančio pobūdžio teiginius bei žodžius, tai yra E. K. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios – nukentėjusysis gindamasis pastūmė nuteistąjį, po ko šis pargriuvo ir prie jo priėję apsaugos darbuotojai bandė jį sulaikyti. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistojo E. K. neteisėtus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, kaip pasikėsinimą veikiant tiesiogine tyčia nužudyti V. G..
- Apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistasis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiojo, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius – kaip sunkus sveikatos sutrikdymas yra nepagrįstas, nes pagal suformuotą teismų praktiką motyvas ir tikslas nėra būtinas nužudymo sudėties požymis, kurį reikėtų įrodinėti ir privalomai nustatinėti, norint veiką kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392/2012, Nr. 2K-450/2014).
- Apelianto argumentai apie tai, kad nuteistasis po suduoto smūgio prieš nukentėjusįjį jokių veiksmų nebeatliko ir kad pats nukentėjusysis V. G. bandė vytis nuteistuosius, nepaneigia E. K. tyčios nužudyti nukentėjusįjį. Iš baudžiamojoje byloje pateikto vaizdo įrašo matyti, kad nuteistasis E. K. savo pradėtų veiksmų tęsti nebegalėjo, nes prie jo ir nukentėjusiojo priėjo apsaugos darbuotojai, kurie neabejotinai būtų nukentėjusįjį gynę nuo nuteistojo. Iš liudytojų V. V. ir A. D. parodymų nustatyta, kad nuteistojo jie nesulaikė tik dėl to, kad jo rankose pamatė peilį. Nustatytų aplinkybių taip pat nepaneigia ir liudytojo R. G. parodymai.
- Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad gynėjas apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-326-518/2017, kurioje taip pat buvo sprendžiamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas iš esmės dėl panašios situacijos (nurodytu atveju buvo vieną kartą šauta asmeniui į krūtinę), nes jis aukštesnės instancijos teismo nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-942/2018) buvo pakeistas ir, priešingai nei teigia gynėjas, aukštesnės instancijos teismo nutartyje buvo pasisakyta, kad nuteistojo veika nepagrįstai buvo perkvalifikuota pagal BK 135 straipsnį ir buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo asmuo buvo pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti veikiant tiesiogine tyčia.
Dėl tiesioginės tyčios rūšies
- Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neįvertino ir nepasisakė kokia apibrėžta ar neapibrėžta tiesiogine tyčia veikė E. K..
- Iš skundžiamų nuosprendžio matyti, kad jame aiškiai nurodyta nuteistojo kaltės forma – tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis) kėsinantis nužudyti nukentėjusįjį, atskleistas kaltės turinys, aptartas nuteistojo veiksmų kryptingumas, noras konkretaus rezultato – nukentėjusiojo V. G. mirties. Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, remdamasi pirmiau aptartais įrodymais pritaria ir baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija. BK 15 straipsnis nustato dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys, tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl tyčios rūšies (apibrėžta ar neapibrėžta), kuri nėra nustatyta BK 15 straipsnyje, kadangi tokia tyčios rūšis išeina už įstatyminio reglamentavimo ribų. Teismų suformuotoje praktikoje taip pat pasisakyta, kad teismas, spręsdamas veikos kvalifikavimo klausimus, neturi ja operuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, Nr. 2K-101-677/2015).
Dėl E. K. paskirtos bausmės
- Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat prašo sušvelninti E. K. paskirtą bausmę. Prašymą švelninti bausmę apeliantas grindžia tik tuo, kad nuteistojo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nesant pagrindo nuteistojo veiką perkvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo paskirti jam švelnesnę bausmę.
- BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Apygardos teismas E. K. už pasikėsinimą padaryti šį nusikaltimą paskyrė minimalią septynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į E. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos stadiją, į nustatytas jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes.
- Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybe dėl bausmės skyrimo, taip pat papildomai įvertinus nuteistojo asmenybę apibūdinančius bylos duomenis (laikomas neteistu (t. 3, b.l. 86-98), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 3, b.l. 84-85), turi du mažamečius vaikus (t. 3, b.l. 174-175), bei tai, kad iš dalies atlygino Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, taip pat atlygino nukentėjusiajam turėtas proceso išlaidas advokato pagalbai apmokėti (t. 6, b.l. 13-16) apygardos teismo skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam E. K. paskirta sankcijoje nustatyta minimali septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, sprendžiant bausmės paskyrimo klausimą E. K. nėra teisinio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl E. K. už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta bausmė yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos keisti.
- Skundžiamame nuosprendyje į bausmės laiką tinkamai įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas.
- Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistojo E. K. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Valdimaras Bavėjanas
Viktoras Kažys
Aloyzas Kruopys