Administracinė byla Nr. eI3-1190-821/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03602-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 55.1.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

sekretoriaujant R. Š.,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui A. B.,

trečiajam suinteresuotam asmeniui T. P. ir jos atstovui advokatui M. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S., A. S. ir V. S. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, T. P. dėl termino prašymui ir dokumentams pateikti atnaujinimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjų atstovas advokatas A. B. pateikė teismui prašymą, kuriame prašo atnaujinti pareiškėjoms terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. B. (F. B.) turėtą (duomenys neskelbtini) N. V. vietovėje nekilnojamąjį turtą – 2 dešimtines žemės ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teise bei giminystės ryšį su savininku, pateikti.

Prašyme nurodoma, kad 2018 m. pabaigoje pareiškėjos iš artimųjų giminaičių sužinojo, kad jie disponavo žeme (dvi dešimtinės žemės), į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės ir kurios galimai iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) N. V. vietovėje priklausė nuosavybės teise pareiškėjų seneliui iš motinos pusės F. B.. Sužinojusios, kad senelis turėjo žemės sklypą kitoje vietoje nei pareiškėjų tėvai, t.y. patį nuosavybės turėjimo faktą ir vietą, pareiškėjos nedelsdamos kreipėsi į archyvą, kad gauti tai patvirtinančius dokumentus. 2019-02-18 gavusios pažymą iš archyvo apie senelio turėtą žemę, pareiškėjos kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrių dėl nuosavybės teisų į buvusio savininko F. B. (duomenys neskelbtini) N. V. vietovėje turėtą turtą – 2 dešimtines žemės atkūrimo. 2019-07-01 raštu Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus miesto skyrius atsakė, kad yra praleistas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui ir dėl šio termino atnaujinimo reikėtų kreiptis į teismą.

Pareiškėjos prašymą grindžia Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, pagal kurias piliečiams, praleidus terminą prašymui ir dokumentams pateikti, dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Nurodo, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl prašo jį atnaujinti. Paaiškina, kad nuo nuosavybės teisių atkūrimo pradžios pareiškėjos aktyviai domėjosi iki nacionalizacijos turėtu giminės turtu. Pagal archyvinius dokumentus joms buvo žinoma, kad tiek mama G. B., tiek tėvas T. B. (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje turėjo žemės, kuria naudojosi iki nacionalizacijos.  Kadangi senelis gyveno kartu su tėvais, nekilo minčių, kad motinos turėta iki nacionalizacijos žemė (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime buvo paveldėta iš senelio F. B., tad pareiškėjos negalėjo žinoti, kad senelis dar turėjo ir žemės kitoje vietoje, ne (duomenys neskelbtini) kaime. Tik 2019 m. iš artimųjų giminaičių, nuslėpusių nuo pareiškėjų ir paveldėjusių visą senelio žemę, taip pat ir jų dalį, sužinojusios, kad motina G. B. iš tiesų nepaveldėjo savo tėvo F. B. turėtos žemės, nedelsdamos kreipėsi dėl atitinkamų nuosavybės teisę liudijančių dokumentų gavimo ir nuosavybės teisių atstatymo. Kadangi iki 2001-12-31 ir atitinkamai iki 2003-12-31 pareiškėjos buvo įdėjusios visas pastangas surasti ir informuoti valstybės institucijas apie nacionalizuotą turtą, į kurį joms galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, bei nebuvo jokių objektyvių duomenų apie tai, kad toks turtas buvo, terminas buvo praleistas negavus reikalingos ir teisingos informacijos ne dėl nuo pareiškėjų valios priklausiusių priežasčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnybos Vilniaus miesto skyrius su pareiškėjų prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Vilniaus miesto skyriuje saugomos nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr.953 duomenimis nustatyta, jog pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005-05-03 pažymą T. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,1850 ha ploto buvusio savininko F. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame Ž. V. rėžiniame kaime Vilniaus mieste. Nuosavybės teisės yra atkuriamos 1991-12-30 prašymą pateikusiai T. P.. Nuosavybės teisės yra atkurtos į 1,1637 ha ploto žemės, likęs neatkurtas plotas yra 1,0213 ha žemės.  Nurodo Atkūrimo įstatyme nustatytą tvarką, kuria remiantis gali būti atkuriamos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Paaiškina, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiui, turinčiam teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kuris per Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises ir išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Akcentuoja, jog terminas prašymui, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti galėtų būti atnaujintas tik tokiems asmenims, kurie dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų nuosavybės teisių atkūrimo veiksmų, todėl sprendžiant dėl pareiškimo pagrįstumo būtina vertinti, ar pareiškėjų nurodyta priežastis – 2018 m. pabaigoje gauta informacija apie senelio turėtą žemę Ž. V. rėžiniame kaime, yra svarbi priežastis trukdžiusi pareiškėjoms laiku kreiptis į archyvus, o taip pat ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio Ž. V. rėžiniame kaime turėtą žemę, juolab, kad pareiškėjos tokia teise pasinaudojo ir 1992-03-18 bei 2000-03-16 prašymais kreipėsi dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo į savo tėvo T. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime turėtą žemę. Pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems pretendentams. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo nuo 1991 m. ir artimiausiu metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos vyriausybės 2016-12-13 nutarimu Nr.XIII-82 šis procesas planuojamas užbaigti. Mano, kad pareiškėjos dėl subjektyvių priežasčių nebuvo pakankamai aktyvios teisinių santykių dalyvės, nepakankamai rūpinosi savo teisių įgyvendinimu, todėl terminai praleisti ne dėl svarbių priežasčių ir neturėtų būti atnaujinami.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. P. atliepimu į pareiškėjų prašymą jį prašo atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad pareiškėjų nurodoma priežastis – nežiojimas – negali būti laikoma svarbia arba išskirtine. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad pareiškėjos galėjo gauti joms rūpimus dokumentus įstatymų nustatytais terminai, tačiau savo valia tuo metu pasirinko pasyvų elgesio modelį ir neatliko jokių aktyvių veiksmų. Atmetus pareiškėjų prašymą bus apginta trečiojo suinteresuoto asmens teisė į likusį neatkurtą žemės plotą į buvusio savininko F. B. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame Ž. V. rėžiniame kaime Vilniaus mieste valdytą žemę - 1,0213 ha žemės, todėl prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (200 Eur už atsiliepimo parengimą, 70 Eur už konsultacijas, atstovimą, pasirengimą teismo posėdžiui).

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas advokatas A. B. palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti.

Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimą jiems pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. P. ir jos atstovas advokatas M. S. palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. T. P. papildomai paaiškino, kad tėvas anksti mirė, nežinojo, kad yra tokie giminės. Senelis gyveno prie jų.

Prašymas atmetamas.

Byloje sprendžiamas termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti atnaujinimo klausimas.

Byloje esančiais rašytiniais dokumentais nustatyta, kad B. H., gim. 1905-12-24 tėvai buvo B. F. ir B. K.. 2019-01-25 Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-02-18 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Vilniaus – (duomenys neskelbtini) piliečių sąrašų 1925 m. byloje įrašytas Ž.  – V. (R.  – V.) kaimo gyventojas B. (B.) F. (F.), 49 m. amžiaus, turintis 2 dešimtines žemės paveldėtos po tėvo. Bylos duomenimis G. B., gim. 1905-12-24, (1931-04-07 sudaryta B. H. F. ir B. T. I. santuoka, I-OK Nr.261313) mirė 1998-04-02, būdama 92 metų amžiaus.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijos. Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.

Istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001-08-03 įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003-06-19 įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų. Teismo vertinimu, toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.

Priimdamas 2004-10-12 įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, tikėjimasis yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.

Pareiškėjos nurodo, jog jų motina yra G. B., tačiau šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų į bylą nėra pateikta. Pažymėtina, kad G. (H.) B. , nustatytais terminais – 2001 m. gruodžio 31 d., nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. G. B. mirė 1998-04-02. Bylos duomenimis (2000-10-23 pažyma) nustatyta, kad G. B. yra pateikusi dokumentus į jos pačios nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) 10,32 hą žemės. Šiuo atveju pareiškėjos siekia, kad joms būtų atkurtos nuosavybės teisės į jų teigimu senelio F. B. iki nacionalizacijos vietovėje (duomenys neskelbtini) valdytas dvi dešimtines žemės.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjų nurodytos priežastys, t. y. jog jos nežinojo apie jų senelio F. B. iki nacionalizacijos 1940 m. turėtą (duomenys neskelbtini), vietovėje nekilnojamąjį turtą – 2 dešimtines žemės, o 2019 m. sužinojusios, kad motina G. B. iš tiesų nepaveldėjo savo tėvo F. B. turėtos žemės, kreipėsi dėl dokumentų gavimo, nelaikytinos nuo pareiškėjų valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pareiškėjų nežinojimas apie jų senelio nuosavybės teise valdytą dviejų dešimtinių žemės sklypą nepatvirtino reikšmingų aplinkybių, kad pareiškėjų elgesys buvo tinkamas, rūpestingas ir apdairus praėjus daugiau nei penkiolikai metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemę. G. B. mirė 1998 m., todėl pareiškėjos turėjo visas galimybes išsiaiškinti, kokią žemę valdė jų motina ir senelis. Taip pat pareiškėjos turėjo teisę savarankiškai domėtis nuosavybės teisių atkūrimu į jų senelio žemę. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos ėmėsi aktyvių veiksmų ir siekė savo teisių įgyvendinimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į F. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), vietovėje, iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo. Pareiškėjų kreipimasis praėjus daugiau nei penkiolikai metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo senelio valdytą žemės sklypą nepatvirtino reikšmingų aplinkybių, jog pareiškėjos buvo aktyvios ir rūpestingos nuosavybės teisių atkūrimo procese iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjoms buvo kokių nors objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu.

Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

Be to, byloje nėra nustatyta pakankamai duomenų spręsti apie buvusio žemės savininko F. B. giminystės ryšius su pareiškėjomis. Pareiškėjos nepateikė patvirtinančių duomenų, kad jų motina yra buvusio savininko F. B. duktė H. B..

Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad terminas pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. P. prašė atmesti pareiškėjų prašymą ir priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas ABTĮ 40 straipsnyje nustatyta tvarka. ABTĮ  40  straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjos teismui pateiktu prašymu prašė atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti į F. B. iki nacionalizacijos 1940 m. turėtą (duomenys neskelbtini) vietovėje turėtą nekilnojamąjį turtą (dvi dešimtines žemės). Pagal 2005-05-03 pažymą teisę atkurti nuosavybės teises į 2,1850 ha ploto buvusio savininko F. B. žemės turi trečiasis asmuo T. P. (likusi neatkurta dalis 1,0213 ha žemės). Taigi pareiškėjų prašymo tenkinimo atveju trečiajam suinteresuotajam asmeniui T. P. būtų atsiradusios neigiamos pasekmės, tačiau pareiškėjų prašymas buvo atmestas visa apimtimi, todėl darytina išvada, kad minėtu teismo sprendimu buvo apgintos trečiojo suinteresuotojo asmens teisės. Taigi trečiasis suinteresuotasis asmuo, remiantis ABTĮ 40 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatomis, įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Iš su atsiliepimu pateikto bylinėjimosi išlaidų kvito ir atsiliepime pateikto išlaidų detalizavimo matyti, kad už atsiliepimo parengimą priskaičiuota 200 Eur, už pasirengimą posėdžiui ir advokato atstovavimą teismo posėdžio metu priskaičiuota 70 Eur. Prie atsiliepimo pridėtas 2019-12-02 pinigų priėmimo kvitas (serija LAT Nr. 1065515), patvirtinantis 270 Eur sumokėjimą.

Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį už skundą (ieškinį), rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2,5 (maksimalus galimas priteisti dydis nagrinėjamu atveju galėtų sudaryti 3223 Eur (1289x2,5x100 proc.), pagal Rekomendacijų 8.19 papunktį už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 (maksimalus galimas priteisti valandinis įkainis šiuo atveju galėtų sudaryti 129 Eur už vieną valandą). Atsižvelgiant į aukščiau pateiktą teisinį reguliavimą, pateiktus įrodymus ir argumentus, į tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašoma suma nesiekia maksimalių dydžių vidurkio,  prašymas priteisti 270 Eur išlaidų už advokato paslaugas tenkintinas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str.,  84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjų A. S., A. S. ir V. S. prašymą atmesti.

Trečiojo suinteresuotojo asmens T. P. naudai iš pareiškėjų A. S., A. S. ir V. S. priteisti 270 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                 Jovita Einikienė

                                                                                Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis