Administracinė byla Nr. ATP-405-628/2013

Teisminio proceso Nr.: 4-02-3-04634-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija: 79.2.; 62.; 45.4.2.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. nutarties, kuria netenkintas G. K. skundas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2012 m. spalio 9 d. nutarimas paliktas nepakeistas;

n u s t a t ė :

G. K. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2012 m. spalio 9 d. nutarimu pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 1242 str.1 d., už kurį jam skirta 500 (penkių šimtų) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu keturiems mėnesiams,  už tai, kad jis 2012 m. spalio 5 d. 16.30 val. Lukiškių gatvėje ir Lukiškių skersgatvyje, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Toyota Avensis Verso“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kelyje, turinčiame daugiau nei vieną eismo juostą, išvažiavo į priešingą eismo juostą, lenkė nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje ir nereguliuojamoje sankryžoje, kur blogai matosi kelias, tokiais veiksmais kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams.

G. K. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su skundu prašydamas panaikinti 2012 m. spalio 9 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 12 d. nutartimi šio skundo netenkino ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2012 m. spalio 9 d. nutarimą paliktas nepakeistu.

Apeliaciniu skundu G. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria būtų patenkintas jo skundas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai G. K. kaltę padarius Lietuvos Respublikos ATPK 1242 str.1 d. numatytą pažeidimą grindė liudytojų - policijos pareigūnų J. V. ir D. J. parodymais, nenustatydamas juose esminių prieštaravimų. Apelianto teigimu, apklausiant šiuos liudytojus paaiškėjo esminių skirtumų, patvirtinančių tai, jog jie apeliantą apkalba.

Teigiama, kad, nors liudytoju apklaustas policijos pareigūnas J. V. paaiškino, jog jis pats betarpiškai, stebėdamas kartu su kitu policijos pareigūnu nuo pradžios iki pabaigos, matė kaip G. K. vairuojamas automobilis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą kirsdamas ištisinę liniją, lenkė kitus automobilius, pravažiavo apie 100 metrų, pervažiavo pėsčiųjų perėją ir pasuko į kairę, šiuos jo parodymus paneigė kitas policijos pareigūnas - D. J.. Jis parodė, kad jo kolega prieš šį įvykį sėdėjo policijos automobilyje ir įvykio nematė. Todėl vien šis faktas, pasak apelianto, neginčytinai patvirtina, kad policijos pareigūnai apeliantą apkalba, duodami jį kaltinančius parodymus.

Be to, pažymima, kad nors D. J. ir davė pakankamai nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes, tačiau tuo pačiu jis parodymuose pastoviai vartojo sąvoką „greičiausia“, t.y. savo žodžiais nebuvo įsitikinęs ir apskritai negalėjo prisiminti kokią transporto priemonę pažeidimo padarymo dieną vairavo administracinėn atsakomybėn traukiamas G. K.. Iš to galima daryti išvadą kad pareigūnas nupasakojo ne faktiškai buvusią situaciją o tokią kuri dažniausiai šioje vietoje pasitaiko, t.y., kai automobiliai priešpriešine eismo juosta jau nuo V. Kudirkos gatvės apvažiuoja kitus automobilius. Tai galima paaiškinti tuo, kad šis policijos pareigūnas, priešingai jo parodymams, stovėjo ne sankryžoje, o prie policijos automobilio, kuris buvo pastatytas Lukiškių skg., 20 - 40 metrų atstumu nuo sankryžos ir objektyviai negalėjo matyti, kurioje vietoje apeliantas išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą.

Nurodoma, kad priešingai pareigūnų tvirtinimams, jis į priešpriešinio eismo juostą įvažiavo ne prieš pėsčiųjų perėją kirsdamas ištisinę liniją, o jau už jos, kur yra punktyras. Šios įvykio versijos apeliantas nuosekliai laikėsi nuo pat administracinio teisės pažeidimo teisenos pradžios, kas viena vertus patvirtina, kad taip iš tikrųjų ir buvo, o kita vertus, paneigia policijos pareigūnų tvirtinimus, kad jie pažeidimą užfiksavo stovėdami sankryžoje.

Apeliaciniame skunde, be viso ko, teigiama, kad G. K. administracinio teisės pažeidimo byloje be liudytojų prieštaringų parodymų ir administracinio teisės pažeidimo protokolo, nėra jokių objektyvių įrodymų (filmuotos medžiagos, kitų, neturinčių jokio suinteresuotumo bylos baigtimi liudytojų parodymų ar kt.), pagrindžiančių apeliantui iškeltus kaltinimus. Todėl jam neprisipažįstant padarius protokole nurodytus pažeidimus, nesant objektyvių pažeidimo padarymo faktą pagrindžiančių įrodymų, visos abejonės turėjo būti vertinamos pastarojo naudai, t.y. turėjo būti nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo G. K. nepadarė ir byla jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta.

Taip pat teigiama, kad nagrinėjamoje situacijoje nebuvo grėsmės eismo saugumui. Jeigu policijos pareigūnai stovėjo Lukiškių g. ir Lukiškių skg. sankryžoje, tai jie objektyviai pašalino visą galimą grėsmę eismo saugumui. Akivaizdu, kad jie matydami iš Lukiškių skg. atvažiuojančią kitą transporto priemonę, ar einantį pėsčiąjį būtų juos įspėję ir dėl to grėsmė eismo saugumui objektyviai negalėjo kilti. Antra vertus, už perėjos, per punktyrinę liniją įvažiuodamas į priešingos krypties eismo juostą G. K., kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių 106 punktas, įsitikino, jog tai daryti visiškai saugu, kad jo atliktas posūkio manevras nekliudys kitiems eismo dalyviams ir nesukels jokios grėsmės eismo saugumui, patį posūkį atliko nedideliu greičiu, gerai matomoje vietoje kas taip pat objektyviai pašalino bent kokios grėsmės eismo saugumui kilimą.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą nebuvo gauta.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamu atveju G. K. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už Lietuvos Respublikos ATPK 1242 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą. Lietuvos Respublikos ATPK 1242 str. 1 d., inter alia, įtvirtinta, kad transporto priemonių vairavimas, vienu metu ar paeiliui padarant eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs pavojingą situaciją, tai yra privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti, užtraukia baudą vairuotojams nuo keturių šimtų iki aštuonių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trijų iki šešių mėnesių, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų. Tačiau apeliaciniu skundu G. K. nesutinka su jam inkriminuotu administraciniu teisės pažeidimu, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo skundo, neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, įrodančių jo kaltę dėl jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo, nepašalino liudytojų parodymų prieštaravimų.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. K. padarė Lietuvos Respublikos ATPK 1242 str. 1 d. numatytą pažeidimą. Netenkindamas G. K. skundo ir palikdamas nepakeistą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2012 m. spalio 9 d. nutarimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apelianto kaltę grindė liudytojų – policijos pareigūnų J. V. ir D. J. parodymais, tačiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šie policijos pareigūnai tiesiogiai ir betarpiškai nuo pradžios iki pabaigos stebėjo ir matė G. K. daromą pažeidimą, todėl nesivadovauti jų parodymais nėra pagrindo. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių J. V. ir D. J. suinteresuotumą bylos baigtimi, administracinėn atsakomybėn traukiamo G. K. pastarieji iki nagrinėjamo įvykio dienos nepažinojo, nebuvo nustatytas jų siekis apkalbėti apeliantą, šias aplinkybes patvirtinančių duomenų nepateikė ir pats G. K.. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tarp liudytojų J. V. ir D. J. parodymų yra esminių prieštaravimų, susijusių su J. V. buvimo vieta nagrinėjamo įvykio metu, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu šios aplinkybės nėra esminės sprendžiant G. K. kaltės klausimą. Abu policijos pareigūnai davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių, kurie sutampa su kitais bylos duomenimis. Be to, atsižvelgiant į vieningai formuojamą teismų praktiką, darytina išvada, kad, tam tikrų mažareikšmių aplinkybių neatitikimai negali būti laikomi pagrindu nesivadovauti liudytojų parodymais.

Abejones dėl D. J. parodymų apeliantas grindžia ir tuo, kad pastarasis apklausiamas teismo posėdžio metu pastoviai vartojo sąvoką „greičiausiai“, o tai, pasak apelianto, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad pastarasis nupasakojo ne faktiškai buvusią situaciją, bet dažniausiai toje vietoje pasitaikančią. Toks apelianto argumentas apeliacinės instancijos teismo vertinamas kritiškai. Pažymėtina, kad ši aplinkybė nėra patvirtinta jokiais byloje esančiais įrodymais, apeliantas ją grindžia vien savo spėlionėmis ir galimomis prielaidomis. Teismas, priimdamas sprendimą negali vadovautis tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens daromomis prielaidomis, teismo sprendimas turi būti paremtas objektyviais ir patikimais įrodymais, pagrindžiančiais arba paneigiančiais asmens traukiamo atsakomybėn kaltę.

Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad jokių objektyvių įrodymų, grindžiančių G. K. kaltę administracinio teisės pažeidimo byloje nėra, tačiau Vilniaus apygardos teismas su šiuo argumentu nesutinka. Atsižvelgiant į bylos medžiagą, konstatuotina, kad G. K. kaltė, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 1242 str. 1 d. įrodyta 2012 m. spalio 9 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje (b. l. 7), įvykio vietos fotonuotraukomis (b. l. 8-11), 2012 m. spalio 5 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 13), policijos pareigūno J. V. tarnybiniu pranešimu (b. l. 15). Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 256 str., įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. Atsižvelgiant į šią nuostatą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tiek Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius, tiek pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. K. kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 1242 str. 1 d., vadovavosi Lietuvos Respublikos ATPK nurodytais įrodymais, įvertino jų visumą ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Be to, visiškai nepagrįstas apelianto argumentas, kad savo veiksmais jis negalėjo sukelti pavojaus eismo saugumui dėl to, kad policijos pareigūnai tarnybiniu automobiliu stovėję Lukiškių g. ir Lukiškių skg. sankryžoje, objektyviai pašalino visą grėsmę eismo saugumui. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad kiekvienas vairuotojas, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas privalo vairuoti taip, kad nebūtų keliama grėsmė eismo saugumui. Tai, jog policijos pareigūnai prižiūri eismo saugumą, nepanaikina vairuotojams pareigos būti atidiems ir apdairiems bei savo veiksmais nekelti grėsmės aplinkinių saugumui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį tinkamai įvertino įrodymų visumą, kurių pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė :

G. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

   Nutartis neskundžiama.

Teisėja                                                                                                         Sigita Bieliauskienė