Civilinė byla Nr. e2A-670-880/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12189-2022-6
Procesinio sprendimo kategorija 2.11.; 3.2.4
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės, Lino Zinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės ,,Vylaista“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Vylaista“ ieškinį atsakovei Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai ,,Linava“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vylaista“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“ 4388,61 Eur draudimo įmokų permoką, 595,89 Eur kompensacinių palūkanų, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad atsakovė yra asociacija, kuri atstovauja transporto sektorių Lietuvoje ir užsienyje. Ieškovė yra 1994 m. įregistruota įmonė, sėkmingai teikianti logistikos ir transporto paslaugas, šiuo metu turinti 21 transporto priemonę. Ieškovė yra ilgametė šios Asociacijos narė, TIR sistemos narė, kuri naudojasi TIR knygelėmis. 2015 m. gruodžio 22 d. atsakovės prezidiumo posėdyje nutarta Asociacijos nariams grąžinti draudimo brokeriui AON Suisse S.A. sumokėtas draudimo įmokų permokas. 2016 m. sausio 8 d. ieškovei buvo grąžinta 2636,94 Eur AON draudimo permoka už 2001-2005 m. laikotarpį. 2020 m. sausio 15 d. atsakovės prezidiumo nutarimu Nr. 12-148 „Dėl Lietuvos Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ TIR procedūros vykdytojų nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. draudimo brokeriui AON Suisse S.A. sumokėtų draudimo įmokų permokos grąžinimo Lietuvos vežėjų įmonėms, Asociacijos „Linava“ narėms tvarka (toliau – Tvarka) buvo priimtas sprendimas grąžinti vežėjams AON draudimo permokas už 1996-2000 metus, mokant už vieną tuo laikotarpiu panaudotą TIR knygelę 2,41 Eur (Tvarkos 7.1 punktas). Ieškovė per minėtą laikotarpį panaudojo 1821 TIR knygelę ir jai buvo priskaičiuota 4388,61 Eur grąžintinų lėšų. 2020 m. sausio 29 d. atsakovės prezidiumo posėdyje protokolu Nr. 12-154 buvo patvirtintas įmonių sąrašas, kurioms priklauso grąžinti permokas, ieškovė šiame sąraše įrašyta Nr. 78. 2020 m. kovo 10 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl likusios AON lėšų dalies išmokėjimo. 2020 m. gegužės 20 d. atsakovė nurodė, jog AON lėšos nebus grąžintos, nes ieškovės direktorius V. M. yra atsakovu civilinėje byloje Kauno apygardos teisme. 2020 m. liepos 30 d. atsakovė pateikė papildomą atsakymą, jog AON lėšos nebus grąžintos, nes ieškovė yra vis dar skolinga bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „Linavos servisas“ ir atsakovei (kaip vienintelei akcininkei) 29 130,79 Lt (8 436,86 Eur) ir ši skola nėra padengta nuo 2012 m. Ieškovė pažymėjo, jog BUAB „Linavos servisas“ dar 2012 m. gegužės 15 d. įgijo bankrutuojančios įmonės statusą, o 2018 m. liepos 2 d. buvo išregistruota. 2022 m. sausio 20 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl 4388,61 Eur AON lėšų grąžinimo, kurioje detaliai išdėstė faktines aplinkybes, teisinius argumentus bei pateikė gausius įrodymus, jog ieškovė nėra skolinga nei atsakovei, nei BUAB „Linavos servisas“ bei pareikalavo per 10 d. grąžinti AON lėšas. 2022 m. sausio 28 d. atsakovė pateikė atsakymą, kuriame patvirtino, jog gavo pretenziją bei nurodė, jog dėl laiko stokos atsakymą pateiks ne anksčiau kaip 2022 m. vasario 14 d. Atsakovė atsakymo iki šiol nepateikė, skolos nesumokėjo. Pasak ieškovės akivaizdu, jog atsakovė visais įmanomais būdais vengia lėšų išmokėjimo ieškovei. Ieškinyje nurodyta, kad iš paskutinio 2020 m. liepos 30 d. atsakovės atsakymo ji nesutiko išmokėti draudimo permokos ieškovei remdamasi tuo, kad ieškovė yra vis dar skolinga BUAB „Linavos servisas“. Ieškovė pažymėjo, jog ji neturi jokių skolų nei atsakovei, nei BUAB „Linavos servisas“. Ieškovė, kaip ir kiti Lietuvos vežėjai, naudojosi atsakovės teikta pridėtinės vertės mokesčio už transporto priemonių aptarnavimą užsienio šalyse grąžinimo paslauga. 2010 m. rugsėjo 21 d. ieškovė, atsakovė ir BUAB „Linavos servisas“ sudarė tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartį, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo atgavusi iš Europos Sąjungos šalių ieškovei priklausantį 18 444 Eur (63 683,44 Lt) PVM, padengti ieškovės skolą BUAB „Linavos servisas“, kuri sudarė 22 879,98 Eur (79 000,00 Lt). 2011 m. sausio 19 d. ieškovė, atsakovė ir BUAB „Linavos servisas“ sudarė dar vieną tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartį, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo atgavusi iš Europos Sąjungos šalių ieškovei priklausantį PVM, padengti ieškovės skolą BUAB „Linavos servisas“, kuri sudarė 4435,98 Eur. Atsakovė gavusi ieškovei priklausantį PVM atliko užskaitas su BUAB „Linavos servisas“. Taigi, ieškovės teigimu, ji laikytina tinkamai įvykdžiusia sutartis ir grąžinusi skolą BUAB „Linavos servisas“, kadangi atsakovė perėmė ieškovei priklausantį PVM ir atliko užskaitas su BUAB „Linavos servisas“. Pažymėjo, jog tokiu pat būdu atsiskaitė daugybė kitų Lietuvos vežėjų. 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovė ir atsakovė sudarė pirkėjų skolų suderinimo aktą Nr. 1 iš kurio matyti, jog ieškovė jokių skolų atsakovei neturėjo. 2019 m. spalio 6 d. ieškovė ir atsakovė sudarė aktą dėl skolų suderinimo, kuriuo nustatyta, jog pati atsakovė yra skolinga ieškovei 62,79 Eur, atsakovė šią skolą padengė. Sudarant aktą nenustatyta, jog ieškovė būtų turėjusi skolų BUAB „Linavos servisas“ ar atsakovei. Tai dar kartą patvirtina faktą, pasak ieškovės, jog ji jokių skolų neturėjo. Ieškovė po sutarčių sudarymo nesinaudojo jokiomis BUAB „Linavos servisas“ paslaugomis, jokių prekių nepirko. UAB „Linavos servisas“ bankroto administratoriaus UAB „Insolvency solutions“ 2017 m. gruodžio 20 d. rašte Nr. 2017/R-137 „Dėl UAB „Vylaista“ skolos dokumentų“ patvirtinto, jog ieškovė nėra skolinga BUAB „Linavos servisas“. Kadangi ieškovė nėra skolinga atsakovei ir/ar BUAB „Linavos servisas“, todėl atsakovė neturėjo teisės atsisakyti išmokėti 4 388,61 Eur draudimo permoką.
2. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškovės ieškinį ir priteisti atsakovei iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad atsakovė vienija Lietuvos kelių transporto sektoriaus bendroves ir atstovauja jų interesams. UAB „Vylaista“ yra viena iš atsakovės narių. 2020 m. kovo 10 d. ieškovė atsakovei pateikė prašymą, kuriuo kreipėsi į atsakovę ir pareikalavo, kad atsakovė sumokėtų ieškovei priklausančias AON draudimo įmokas. 2020 m. gegužės 20 d. atsakovė ieškovei pateikė atsakymą, kuriuo pranešė, kad ieškovės 2020 m. kovo 10 d. prašymo dėl neva priklausančių AON draudimo įmokų netenkins. 2020 m. liepos 30 d. atsakovė ieškovei pateikė papildomą atsakymą, kuriuo ieškovei pakartotinai pranešė, kad ieškovės 2020 m. kovo 10 d. prašymo netenkins ir nurodė papildomus tokio sprendimo motyvus. Po beveik dvejų metų – 2022 m. sausio 20 d. – ieškovė atsakovei pateikė pretenziją, kuria pakartotinai prašė, kad atsakovė sumokėtų ieškovei jos reikalaujamas AON draudimo įmokas (4 388,61 Eur). Atsakovė, susipažinusi su 2022 m. sausio 20 d. pretenzija, nustatė, kad ja keliami reikalavimai yra nepagrįsti, todėl 2022 m. sausio 20 d. pretenzijos netenkino. Pasak atsakovės, ieškovė laikosi pozicijos, kad ji atitinka visus Tvarkos 6 p. įtvirtintus kriterijus ir dėl to atsakovė privalo sumokėti ieškovei 4 388,61 Eur AON draudimo įmokos permoką. Tačiau Tvarkos 6 p., be kita ko, nustato, kad draudimo įmokos permokos grąžinamos vežėjui tik tuomet, kai jis nėra skolingas BUAB „Linavos servisas“. Atsakovės turimais duomenimis, ieškovė nėra ir nebuvo įvykdžiusi visų finansinių įsipareigojimų BUAB „Linavos servisas“. Pasak atsakovės, tą patvirtina: 2012 m. gegužės 10 d. BUAB „Linavos servisas“ debitorių sąrašas, kuriame yra užfiksuota, kad ieškovė nėra įvykdžiusi 29 130,79 LT (8 436,86 Eur) dydžio finansinio įsipareigojimo BUAB „Linavos servisas“. 2012 m. spalio 25 d. BUAB „Linavos servisas“ ir UAB „Vylaista“ finansinis balansas, kuriame taip pat užfiksuota, kad ieškovė nėra įvykdžiusi 29 130,79 LT (8 436,86 Eur) dydžio finansinio įsipareigojimo BUAB „Linavos servisas“. Taip pat atsakovė atsiliepime nurodė, kad ieškovė yra praleidusi senaties terminą ieškiniui pareikšti. Ieškovė ne vėliau kaip 2020 m. gegužės 20 d. (kuomet buvo atmestas 2020 m. kovo 10 d. prašymas) sužinojo apie tai, kad atsakovė jai nemokės prašomos 4 388,61 Eur AON draudimo įmokos permokos. Atsakovei atsisakius tenkinti ieškovės reikalavimą, ieškovei atsirado pagrindas spręsti, kad jos subjektinė teisė į 4 388,61 Eur apmokėjimą yra pažeista. Taigi, pasak atsakovės, nuo šio momento prasidėjo nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino eiga. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl 4 388,61 Eur AON draudimo įmokos permokos priteisimo iš atsakovės pareikšti baigėsi 2021 m. gegužės 20 d, todėl šį terminą ieškovė yra praleidusi.
3. Dublike ieškovė nurodė, kad palaiko ieškinyje išdėstytus argumentus. Be to, ji nurodė, kad BUAB „Linavos servisas“ bankroto administratorius 2017 m. oficialiame rašte aiškiai patvirtino, jog ieškovės skola neegzistuoja ir ieškovė yra išbraukta iš skolininkų sąrašo, o tas buvo padaryta tik vėliau, kadangi bankroto administratoriui nebuvo perduotos trišalės sutartys. 2010 m. rugsėjo 21 d. ir 2011 m. sausio 10 d. tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartimis ieškovė, atsakovė ir BUAB „Linavos servisas“ aiškiai susitarė susidengti tarpusavio skolas, kas neabejotinai buvo atlikta atlikus užskaitas, todėl jeigu ieškovė iš tikrųjų nebūtų įvykdžiusi savo prievolių, atsakovė arba BUAB „Linavos servisas“ būtų inicijavusi teisminį procesą dėl skolos grąžinimo, tačiau tas nebuvo atlikta. Priešingai 2015 ir 2019 m. skolų suderinimo aktuose ieškovės skolų nefiksuota, o 2016 m. netgi atliktas 2636,94 Eur AON draudimo įmokos grąžinimas. Ieškovė taip pat nurodė, jog 2017-11-22 atsakovės revizijos komisija atliko ieškovės skolos BUAB „Linavos servisas“ patikrinimą bei nustatė, jog trišalės sutartys buvo realiai vykdomos ir ieškovė savo įsipareigojimus pilnai įvykdė, tuo tarpu Asociacija savo įsipareigojimų BUAB „Linavos servisas“ buhalteriškai pilnai neįvykdė. Taigi darytina išvada, jog ieškovė nėra skolinga atsakovei ir/ar BUAB „Linavos servisas“, todėl atsakovė neturėjo teisės remiantis Tvarkos 6 punkto pagrindu atsisakyti išmokėti 4388,61 Eur draudimo įmokos permoką.
4. Atsakovė triplike nurodė, kad palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus. Nurodė, kad ieškovė nepaneigė atsakovės pateiktų dokumentų, pagrindžiančių, kad ieškovė nėra ir nebuvo įvykdžiusi visų finansinių įsipareigojimų BUAB „Linavos servisas“. Taigi ieškovė neįrodė, kad ji atitinka Tvarkos 6 p. įtvirtintus kriterijus, leidžiančius grąžinti AON permokas tik tiems vežėjams, kurie yra įvykdę visus savo finansinius įsipareigojimus BUAB „Linavos servisas“. Be to, ieškovė, nors ir prašo priteisti jai priklausančias AON draudimo įmokos permokas, tačiau į bylą nėra pateikusi skolų suderinimo akto. Taigi, neegzistuoja Tvarkos 8 p. įtvirtintos sąlygos. Nesant ieškovės pateikto skolų suderinimo akto, atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovei prašomų neva susidariusių ieškovės AON draudimo įmokos permokų. Atitinkamai, ieškovė nėra įgijusi reikalavimo teisės į jos nurodomą 4 388,61 Eur sumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nurodė, kad atsakovė nepagrįstai prašo taikyti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą numatytą CK 1.125 straipsnio 7 dalyje, kadangi atsakovė nėra draudikė, ji neteikia draudimo paslaugų. Be to, ieškovės pareikštas ieškinys dėl draudimo įmokos permokos grąžinimo nėra kildinamas iš draudimo teisinių santykių.
7. Teismas nurodė, kad ieškovė ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 4 388,61 Eur AON draudimo įmokos permoką grindžia atsakovės 2020 m. sausio 15 d. nutarimu patvirtintos Lietuvos Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ TIR procedūros vykdytojų nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. draudimo brokeriui AON Suisse S.A. sumokėtų draudimo įmokų permokos grąžinimo Lietuvos vežėjų įmonėms, Asociacijos „Linava“ narėms, tvarkos nuostatomis. Tačiau Tvarkos, kuri yra galiojanti ir nenuginčyta, 6 punktas, nustato, kad draudimo įmokos permokos grąžinamos vežėjų įmonei tik tuomet, kai ji nėra skolinga likviduotai įmonei UAB „Linavos servisas“. Atsakovė į bylą pateikė 2012 m. gegužės 10 d. BUAB „Linavos servisas“ debitorių sąrašą (pasirašytą buvusio generalinio direktoriaus), kuriame yra užfiksuota, kad ieškovė nėra įvykdžiusi 29 130,79 LT (8 436,86 Eur) dydžio finansinio įsipareigojimo BUAB „Linavos servisas“, bei 2012 m. spalio 25 d. BUAB „Linavos servisas“ ir UAB „Vylaista“ finansinį (detalų bandomąjį) balansą, kuriame taip pat užfiksuota ieškovės turima 29 130,79 LT (8 436,86 Eur) dydžio skola BUAB „Linavos servisas“. Taigi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė nėra ir nebuvo iki pat BUAB „Linavos servisas“ likvidavimo įvykdžiusi 29 130,79 LT (8 436,86 Eur) dydžio finansinių įsipareigojimų BUAB „Linavos servisas“.
8. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės į bylą pateiktos sutartys nepatvirtina ieškovės byloje įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kad iki pat BUAB „Linavos servisas“ likvidavimo ieškovė neturėjo skolų BUAB „Linavos servisas“. Visų pirma, ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų apie ieškovei priklausančio pridėtinės vertės mokesčio atgavimą. Antra, atsakovės į bylą pateiktame 2012 m. spalio 25 d. BUAB „Linavos servisas“ ir UAB „Vylaista“ finansiniame (detaliame bandomajame) balanse paskutiniame padarytame 2011 m. sausio 19 d. įraše nurodyta 4 435,98 Eur suma atitinka 2011 m. sausio 19 d. Tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartyje nurodytą 15 316,56 Lt sumą, kurią konvertavus į eurus, gaunama 4 435,98 Eur suma, kas, teismo vertinimu, leidžia manyti, jog užskaita pagal paskutinę 2011 m. sausio 19 d. Tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartį buvo atlikta, t. y. patvirtina faktinį vienos iš ieškovės į bylą pateiktos Tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutarties vykdymą. Taigi, priešingai nei nurodo ieškovė, byloje esantys duomenys patvirtina, jog paskutinė 2011 m. sausio 19 d. Tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartis, sudaryta tarp ieškovės, atsakovės ir UAB „Linavos servisas“, 2012 m. spalio 25 d. BUAB „Linavos servisas“ ir UAB „Vylaista“ finansiniame (detaliame bandomajame) balanse buvo įvertinta. Trečia, atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai (t. y. 2012 m. gegužės 10 d. BUAB „Linavos servisas“ debitorių sąrašas, bei 2012 m. spalio 25 d. BUAB „Linavos servisas“ ir UAB „Vylaista“ finansinis (detalus bandomasis) balansas) yra aktualesni, kadangi atsakovė pateikė duomenis iš 2012 m. laikotarpio, t. y. jau po trišalių Tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutarčių sudarymo, kas sudaro pagrindą teigti, kad net ir po minėtų sutarčių sudarymo ieškovė vis dar turėjo įsiskolinimų BUAB „Linavos servisas“. Ketvirta, Sutartyse nėra nurodyta, kad ieškovė padengė 29 130,79 Lt (8 436,86 Eur) dydžio įsiskolinimą BUAB „Linavos servisas“.
9. Pasisakydamas dėl ieškovės nurodomos aplinkybės, kad BUAB „Linavos servisas“ bankroto administratoriaus UAB „Insolvency solutions“ įgalioto asmens A. Z. 2017 m. gruodžio 20 d. raštas Nr. 2017/R-137 „Dėl UAB „Vylaista“ skolos dokumentų“ patvirtina, jog ieškovė nėra skolinga UAB „Linavos servisas“, teismas pažymėjo, jog teismo posėdžio metu buvo apklaustas liudytojas A. Z. paneigė ieškovės poziciją dėl minėto 2017 m. gruodžio 20 d. rašto. Liudytojas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 20 d. raštas ir jame pateikiami teiginiai negali būti traktuojami, kaip pagrindžiantys, jog visas skolas ieškovė padengė BUAB „Linavos servisas“. Pats 2017 m. gruodžio 20 d. raštas, kad ieškovė nėra BUAB „Linavos servisas“ skolininkų sąraše nereiškia kokio nors buhalterinio veiksmo, kurio metu panaikinamas įmonės įsiskolinimas. Liudytojo teigimu, tai reiškia, kad BUAB „Linavos servisas” bankroto administratorius nutraukė/atsisakė priverstinio skolos išieškojimo ir padavimo į teismą UAB „Vylaista“. Be to, liudytojas taip pat nurodė, kad jokių mokėjimų po BUAB „Linavos servisas“ bankroto bylos iškėlimo ieškovė neatliko. Taigi, BUAB „Linavos servisas“ bankroto administratoriaus UAB „Insolvency solutions“ įgalioto asmens A. Z. pateikti paaiškinimai, teismo vertinimu, paneigė ieškovės teiginius, kad ji su BUAB „Linavos servisas“ iki jos likvidavimo nebuvo visiškai atsiskaičiusi.
10. Dėl ieškovės argumentų, kad 2018 m. liepos 2 d. BUAB „Linavos servisas“ buvo išregistruota dėl bankroto, todėl visos skolos (jeigu tokių buvo) pasibaigė ir ieškovė nėra skolinga BUAB „Linavos servisas“, teismas pažymėjo, jog pačios atsakovės gera valia, o ne turint pareigą, buvo nuspręsta grąžinti draudimo įmokų permokas Lietuvos vežėjų įmonėms. 2018 m. liepos 2 d. BUAB „Linavos servisas“ buvo išregistruota dėl bankroto, todėl visos skolos (jeigu tokių buvo) pasibaigė, tačiau tai nepatvirtina fakto, jog ieškovė atitinka Tvarkos 6 punkte įtvirtintus kriterijus, leidžiančius grąžinti AON permokas tik vežėjams, kurie yra įvykdę visus savo finansinius įsipareigojimus BUAB „Linavos servisas“.
11. Be to, teismas nurodė, kad Tvarkos 8 punktas numato, kad visais sumokėtų draudimo įmokų permokos grąžinimo atvejais turi būti sudarytas skolų suderinimo aktas. Nagrinėjamu atveju ieškovė į bylą nėra pateikusi skolų suderinimo akto. Taigi, akivaizdu, jog šiuo atveju neegzistuoja Tvarkos 8 punkte įtvirtintos sąlygos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į Tvarkos 12 punktą, kuris įtvirtina, kad atsakovei buhalterines paslaugas teikianti įmonė, gavusi vežėjo pasirašytą suderinimo aktą ir nurodymą į kokią sąskaitą turi būti pervedamos grąžinamos lėšos, per 5 darbo dienas suformuoja pavedimą vežėjui priklausančios permokos sumai ir lėšos pervedamos į nurodytą vežėjo įmonės sąskaitą. Taigi, nesant ieškovės pateikto skolų suderinimo akto, atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovės prašomų AON draudimo įmokos permokų. Atitinkamai, ieškovė nėra įgijusi reikalavimo teisės į jos nurodomą 4 388,61 Eur sumą, kas, teismo vertinimu, sudaro papildomą ir savarankišką pagrindą ieškovės reikalavimams atmesti.
12. Remdamasis nurodytais argumentais teismas sprendė, kad yra pagrindas ieškinio reikalavimą dėl 4 388,61 Eur dydžio AON draudimo įmokos permokos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, kadangi ieškovė nepagrindė nei savo teisės reikalauti, nei atsakovės pareigos mokėti ieškovės prašomą 4 388,61 EUR dydžio AON draudimo įmokos permoką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir ieškovės UAB „Vylaista“ ieškinį tenkinti pilna apimtimi bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą ieškovė grindžia šiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog permokų grąžinimas buvo gera atsakovės valia ir nepagrįstai nevertino Tvarkos nuostatų neteisėtumo. Permokų grąžinimas buvo atsakovės pareiga, todėl bet kokių Tvarkos sąlygų, ribojančių atsakovės narių teisę susigrąžinti permokas, nustatymas prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamumo imperatyvui, taip pat civiliniam nepagrįsto praturtėjimo institutui, kitiems civilinės teisės imperatyvams. Teismas tokių Tvarkos nuostatų neteisėtumą turėjo vertinti ex officio, privalėjo konstatuoti jų niekinį pobūdį ir iš viso negalėjo jomis remtis, kaip prieštaraujančiomis imperatyvioms normoms.
13.2. Tvarkos 3.1 punkte nurodydama, kad permoką sudaro TIR procedūros vykdytojų už TIR knygeles atitinkamu laikotarpiu sumokėtos lėšos, atsakovė tiesiogiai pripažįsta, jog permoka yra tokių TIR procedūros vykdytojų pinigai (nuosavybė). Ieškovė laikytina TIR procedūros vykdytoja, kuri atitinkamu laikotarpiu mokėjo už TIR knygeles. Atitinkamai, laikytina, jog pati atsakovė tiesiogiai pripažįsta, jog tokia permoka yra ieškovės nuosavybė. Konstatavus, jog ieškovė, savo lėšomis (nors ir per atsakovę) pirkdama TIR knygeles, permokėjo, daugiau nei akivaizdu, jog atsakovė, turėdama tokias permokos sumas, privalo jas ieškovei grąžinti. Tai ne atsakovės gera valia, tai jos pareiga atiduoti savininkui jam priklausantį turtą. Tokia atsakovės pareiga kyla tiek iš konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo, tiek iš nepagrįsto praturtėjimo instituto. Aplinkybė, kad atsakovė nustatė permokų nariams grąžinimo mechanizmą, negali lemti išvados, kad permokų grąžinimas yra atsakovės gera valia.
13.3. Tvarkos 6 punkto ir 8 punkto nuostatos, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas sprendime, įtvirtina papildomas (perteklines) sąlygas tam, kad narys susigrąžintų permoką. O būtent - Tvarkos 6 punktas, be kita ko, iškelia sąlygą, kad narys neturėtų skolų UAB „Linavos servisas“, o Tvarkos 8 punktas numato, kad permokos grąžinimui turi būti sudarytas skolų suderinimo aktas. Tokių papildomų sąlygų ir procedūrų numatymas, kuriomis remiantis atsakovė būtent ir atsisako išmokėti ieškovei draudimo permoką, vertintinos kaip prieštaraujančios Konstitucijos 23 straipsnyje numatytam nuosavybės neliečiamumo imperatyvui, tiek CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintam civiliniam nepagrįsto praturtėjimo institutui.
13.4. Tvarkos 6 punkto nuostata, numatanti, kad permokos susigrąžinimui narys negali turėti skolos Linavos servisui, prieštarauja CK 6.128 straipsnio 3 dalyje numatytam principui, kad likvidavus juridinį asmenį, prievolės tokiam subjektui pasibaigia.
13.5. Byloje nėra ginčo, jog ieškovė turi draudimo permoką ir už 1996-2000 m. laikotarpį - pati atsakovė yra įtraukusi ieškovę į narių, už šį laikotarpį permokėjusių už TIR knygeles, sąrašą, kurį patvirtino atsakovės prezidiumas. Atsakovė tuo pačiu sąrašu yra patvirtinusi ir ieškovės draudimo permokos dydį, kuris ir prašomas priteisti šioje byloje. Narių permokų pinigai yra laikomi atskiroje specialioje atsakovės sąskaitoje, kas papildomai pagrindžia, kad tai nėra atsakovės laisvai disponuojamos lėšos. Taigi tarp šalių nėra ginčo nei dėl ieškovės permokos fakto, nei dėl dydžio. Nustačius, jog ieškovė turi draudimo permoką, kurios fakto ir dydžio atsakovė ne tik neginčija, bet ją tiesiogiai pripažįsta; Tvarkos nuostatos, ribojančios ieškovės teisę susigrąžinti permoką, yra niekinės ir negali būti taikomos, todėl nėra jokių pagrindų ieškovei nepriteisti jos turimos draudimo permokos
13.6. Nepaisant Tvarkos neteisėtumo, ieškovė atitiko Tvarkos sąlygas ir turėjo teisę į permokos grąžinimą net pagal Tvarka neteisėtai keliamas sąlygas. Teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir nepagrįstai sprendė, jog ieškovė buvo skolinga UAB „Linavos servisas“, kuomet bylos įrodymų visetas pagrindžia, jog tokia ieškovės skola neegzistavo. Atsakovė faktiškai atgavo ieškovei priklausiusį PVM ir jį panaudojo skolos UAB „Linavos servisas“ dengimui, tai pagrindžia į bylą pateiktas atsakovės buhalterijos sudarytas ieškovės apyvartos išrašas. Susumavus visas jame nurodytas sumas (6 935,35 + 4 + 14 833,90 + 12 779,42 + 44 447,33), išeina lygiai 79 000 litų, t. y. pilna ieškovės skola UAB „Linavos servisas“, kuri sutartimis buvo perleista atsakovei. Be to, ieškovė teikia atsakovės banko sąskaitos išrašą, tiesiogiai ir vienareikšmiškai pagrindžiantį, jog atsakovė susigrąžino net daugiau PVM nei jai priklausė pagal Sutartis. Aplinkybė, jog tą pačią dieną, kai buvo atliktas paskutinis skolos UAB „Linavos servisas“ dengimas, atsakovė pačiai ieškovei pervedė PVM likutį, kuris viršijo atsakovės pagal Sutartis perimtos skolos dydį, pagrindžia, jog atsakovė faktiškai susigrąžino ieškovei priklausiusį PVM ir jį panaudojo skolos UAB „Linavos servisas“ padengimui pilna 79 000 litų apimtimi. Šią aplinkybę minėjo ir liudytoju apklaustas ieškovės akcininkas V. M., tačiau šis faktas teismo liko neįvertintas.
13.7. Aplinkybę, jog ieškovė nebuvo skolinga UAB „Linavos servisas“, patvirtina UAB „Linavos servisas“ bankroto administratoriaus raštai. Ieškovė į bylą pateikė 2012 m. gruodžio 20 d. UAB „Linavos servisas“ bankroto administratoriaus raštą, kuriame bankroto administratorius patvirtino, jog ieškovės nėra UAB „Linavos servisas“ debitorių sąraše. Be to, UAB „Linavos servisas“ bankroto administratorius apklausos metu papildomai nurodė, jog net teoriškai negalėtų egzistuoti jokia ieškovės skola UAB „Linavos servisas“, kadangi UAB „Linavos servisas“ yra likviduotas.
13.8. Teismas sprendime netinkamai vertino „Linavos servisas“ bankroto administratoriaus pateiktus paaiškinimus, neva pagrindžiančius ieškovės skolos UAB „Linavos servisas“ egzistavimą. Visų pirma, teismas, vertindamas administratoriaus parodymus, rėmėsi tik subjektyviais atsakovės atstovo paskutinio posėdžio metu iš konteksto ištrauktais administratoriaus teiginiais, tačiau neįvertino administratoriaus teiginių visumos. Teismas ignoravo, kad administratorius, teikdamas parodymus teisme: pripažino, kad 1) niekada netyrė ir nevertino pirminių finansinių dokumentų, o debitorių įsiskolinimus vertino remdamasis tik antriniais dokumentais; 2) pripažino, kad „mes šiek tiek sudvejojome tuo finansiniu balansu ir nusprendėme (pasitarę su teisininkais) nepradėti teisminio išieškojimo, kadangi turėjome prieštaraujančius dokumentus“; 3) „Šiai dienai aš negalėčiau tvirtai tvirtinti, kas gi tie 29 000 ir ar jie čia buvo jau likutis po visų užskaitų, ar čia jų nebuvo. Mums įtaką turėjo „Vylaistos“ pateikti, pasirašyti, originaliai nekeliantys jokių abejonių užskaitos aktai”. Antra, teismas apskritai nevertino UAB „Linavos servisas“ buvusio direktoriaus D. S. apklausos metu pateiktų parodymų, kuriuose jis paaiškino, kad bandomajame balanse galėjo pasitaikyti klaidų, kas paaiškintų, kodėl UAB „Linavos servisas“ bandomajame balanse galėjo būti likusi 29 000 litų žyma.
13.9. Atsakovės pateiktas Linavos serviso bandomasis balansas neatitinka finansinės atskaitomybės dokumentui keliamų reikalavimų, todėl juo teismas iš viso negalėjo remtis. Nei Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas, nei Lietuvos Respublikos įmonių atskaitomybės įstatymas nenumato tokios balanso rūšies/kategorijos. Be to, šis dokumentas nėra pasirašytas, nėra aišku, kas, kada, kokiomis aplinkybėmis jį sudarė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nurodė, kad nepasirašytas įmonės balansas (balanso projektas) neatitinka finansiniam dokumentui keliamų reikalavimų. Nepasirašyto balanso finansiniai duomenys dėl įmonės turto, įsipareigojimų sumų ir kiti duomenys, atsižvelgiant į tai, kad jų tikrumas nepatvirtintas atsakingų asmenų, yra negalutiniai. Be to, UAB „Linavos servisas“ buvęs direktorius paaiškino, kodėl UAB „Linavos servisas“ dokumentuose galėjo atsirasti klaidos, nurodant nesamą ieškovės skolą, bet to teismas jokia apimtimi nevertino.
13.10. Teismas taip pat nepagrįstai ieškovei perkėlė skolų suderinimo akto nesudarymo pasekmes, kurios negali tekti ieškovei, kadangi ne ji buvo atsakinga už tokio akto sudarymą. Pagal Tvarkos III dalies 9, 10 ir 11 punktus, būtent Asociacija turėjo pareigą tiek 1) sudaryti narių, turinčių teisę gauti permoką, sąrašą (Tvarkos 9 punktas), 2) tiek suformuoti kreditines sąskaitas (Tvarkos 10 punktas), tiek ir 3) kiekvienai įmonei išsiųsti skolų suderinimo aktą (Tvarkos 11 punktas). Taigi skolų suderinimo akto išsiuntimas buvo viena iš Asociacijos pareigų, informuojant narį apie permoką. Tuo tarpu teismas nepagrįstai šią pareigą perkėlė ieškovei. Be to, teismas klaidingai procedūrinę taisyklę vertino kaip būtinąją sąlygą ieškovės materialinei teisei atsirasti.
13.11. Teismas atsakovei iš ieškovės priteisė 5 787,83 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos ir negali būti priteisiamos visa apimtimi. Išanalizavus atsakovės pateiktus mokėjimo išrašus, matyti, kad yra pateiktas tik vienos sąskaitos faktūros apmokėjimas, o būtent pateiktas tik sąskaitos faktūros MA Nr. 2022-06-179 apmokėjimas, bet nepateikti sąskaitų faktūrų MA Nr. 2022-07-165 ir MA Nr. 2022-09-139 apmokėjimai (pateiktuose mokėjimuose nurodyta, kad apmokamos kitos, bet ne byloje pateiktos sąskaitos). Taigi atsakovė pagrindė tik 1 492,33 Eur sumos apmokėjimą, bet neįrodė likusių 4 295,5 Eur bylinėjimosi išlaidų faktinio patyrimo. Net jeigu būtų laikoma, kad bylinėjimosi išlaidų apmokėjimas buvo tinkamai įrodytas, akivaizdu, kad bylinėjimosi išlaidos priteistos per didelės, kadangi prieštarauja Rekomendacijoms, o taip pat yra nepagrįstos ir nemotyvuotos.
14. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės UAB „Vylaista“ apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą atsakovė grindžia šiais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovės ieškinio reikalavimus, kuriais buvo siekiama prisiteisti neva jai tenkančias 4 388,61 Eur dydžio AON draudimo įmokas ir 595,89 Eur kompensacines palūkanas. Kaip teisingai nurodė teismas, atsakovė netgi neturi pareigos mokėti vežėjams sumų, kurias ieškovė įvardija kaip AON draudimo įmokų permokas. Vien jau tai sudarė savarankišką teisinį pagrindą ieškovės reikalavimams atmesti.
14.2. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiama neva ieškovės nuosavybės teisė ir atsakovės pareiga mokėti ieškovei tariamai tenkančias AON draudimo įmokų permokas, yra visiškai nepagrįsti, itin deklaratyvūs. IRU pervestos lėšos priklausė ir priklauso atsakovei. Ieškovė, teigdama priešingai (kad dalis lėšų priklauso jai), nepateikė absoliučiai jokių objektyvių įrodymų ar paaiškinimų. Todėl tokia ieškovės pozicija laikytina nepagrįsta, deklaratyvia ir neįrodyta.
14.3. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neatitinka Tvarkos 6 punkto reikalavimų, nes ji nėra ir nebuvo įvykdžiusi visų finansinių įsipareigojimų BUAB „Linavos servisas“. Tai patvirtina: 1) 2012 m. gegužės 10 d. BUAB „Linavos servisas“ debitorių sąrašas („2012 m. gegužės 10 d. Debitorių sąrašas“), kuriame yra užfiksuota, kad ieškovė nėra įvykdžiusi 29 130,79 LT (8 436,86 Eur) dydžio finansinio įsipareigojimo BUAB „Linavos servisas“. 2) 2012 m. spalio 25 d. BUAB „Linavos servisas“ ir UAB „Vylaista“ finansinis balansas („2012 m. spalio 25 d. Finansinis balansas“), kuriame taip pat užfiksuota, kad ieškovė nėra įvykdžiusi 29 130,79 LT (8 436,86 Eur) dydžio finansinio įsipareigojimo BUAB „Linavos servisas“. Vadovaujantis šiais dokumentais, galima akivaizdžiai matyti, kad ieškovė nėra ir nebuvo įvykdžiusi 29 130,79 LT (8 436,86 Eur) dydžio finansinių įsipareigojimų BUAB „Linavos servisas“.
14.4. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad 2012 m. gegužės 10 d. Debitorių sąrašas yra netinkamas įrodymas. Tai yra oficialus ir patikimas dokumentas, pasirašytas tuometinio BUAB „Linavos servisas“ generalinio direktoriaus D. S.. Kartu su 2012 m. spalio 25 d. Finansiniu balansu tai yra aktualiausi byloje esantys buhalteriniai įrodymai, susiję su ieškovės ir BUAB „Linavos servisas“ turtiniais santykiais. Kiti vėlesne data sudaryti ieškovės pateikti dokumentai yra nepagrįsti ir nepaneigia 2012 m. gegužės 10 d. Debitorių sąraše nurodytos informacijos teisingumo. 2012 m. spalio 25 d. Finansinis balansas buvo sudarytas apskaitos sistemos pagalba ir buvo žinomas ir BUAB „Linavos servisas“ bankroto administratoriui, taigi, egzistavo ir BUAB „Linavos servisas“ bankroto byloje. Šiame balanse užfiksuota informacija (ieškovės skolos likutis – 29 130,79 LT (8 436,86 Eur)) yra užfiksuotas ir BUAB „Linavos servisas“ generalinio direktoriaus D. S. pasirašytame 2012 m. gegužės 10 d. Debitorių sąraše.
14.5. Ieškovės pateiktos tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartys nepatvirtina, kad ji buvo įvykdžiusi visus finansinius įsipareigojimus BUAB „Linavos servisas“. Ieškovės pateiktos sutartys jokiu būdu nepatvirtina, kad ji buvo padengusi skolas BUAB „Linavos servisas“ ir nepaneigia atsakovės aukščiau minėtuose dokumentuose nurodytos informacijos teisingumo. Pirma, Sutartys atsakovei net nebuvo žinomos. Atsakovė jas gavo tik iš ieškovės. Atitinkamai, atsakovei kilo pagrįstų abejonių dėl jų teisėtumo ir Sutartyse nurodomos informacijos objektyvumo ir teisingumo. Antra, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Sutartys buvo realiai įvykdytos. Be to, vadovaujantis Sutartimis, ieškovės skolos BUAB „Linavos servisas“ turėjo būti užskaitytos, atsakovei iš Europos Sąjungos šalių subjektų gavus ieškovei priklausantį pridėtinės vertės mokestį. Tačiau atsakovė tokių mokesčių nėra ir nebuvo gavusi. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių priešingai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, to, kad atsakovė neva gavo ieškovei priklausiusį pridėtinės vertės mokestį nepatvirtina ir 2017 m. spalio 20 d. ieškovės apyvartos atsakovės buhalterinėje sistemoje išrašas. Šiame išraše yra vertinami atsakovės ir ieškovės tarpusavio turtiniai santykiai, bet ne atsakovės ir Europos Sąjungos šalių subjektų turtiniai santykiai (tik pastarieji ir galėjo atsakovei pervesti atitinkamus pridėtinės vertės mokesčius).
14.6. Atsakovės Revizijos komisijos pranešimas taip pat nepatvirtina, kad ieškovė buvo įvykdžiusi visus finansinius įsipareigojimus BUAB „Linavos servisas“, nes teismo posėdžio metu atsakovės revizijos komisijos pirmininkė A. M. paaiškino, kad 2017 m. lapkričio 22 d. Pranešime ieškovės ir BUAB „Linavos servisas“ tarpusavio turtiniai santykiai nebuvo vertinami. BUAB „Linavos servisas“ bankroto administratoriaus raštas taip pat nepatvirtina, kad ieškovė buvo įvykdžiusi visus finansinius įsipareigojimus BUAB „Linavos servisas“. BUAB „Linavos servisas“ bankroto administratoriaus A. Z. teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai paneigia ieškovės pateikiamą interpretaciją dėl 2017 m. gruodžio 20 d. rašto ir kartu patvirtina, kad ji su BUAB „Linavos servisas“ pilnai neatsiskaitė.
14.7. Ieškovė nėra ir nebuvo įgijusi reikalavimo teisės į 4 388,61 Eur sumą. Tvarkos 8 p. numato, kad „visais sumokėtų draudimo įmokų permokos grąžinimo atvejais turi būti sudarytas skolų suderinimo aktas.“ Šiuo atveju ieškovė, nors ir prašo priteisti neva jai priklausančias AON draudimo įmokos permokas, tačiau į bylą nėra pateikusi skolų suderinimo akto. Taigi šiuo atveju neegzistuoja Tvarkos 8 p. įtvirtintos sąlygos. Tvarkos 12 p., kuris įtvirtina, kad atsakovei buhalterines paslaugas teikianti įmonė, gavusi vežėjo pasirašytą suderinimo aktą ir nurodymą, į kokią sąskaitą turi būti pervedamos grąžinamos lėšos, per 5 darbo dienas suformuoja pavedimą vežėjui priklausančios permokos sumai ir lėšos pervedamos į nurodytą vežėjo įmonės sąskaitą. Nesant ieškovės pateikto skolų suderinimo akto, atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovės prašomų AON draudimo įmokos permokų. Atitinkamai, ieškovė nėra įgijusi reikalavimo teisės į jos nurodomą 4 388,61 Eur sumą. Tai sudaro papildomą ir savarankišką pagrindą jos reikalavimams atmesti.
14.8. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad Tvarkos nuostatos yra neteisėtos, o teismas ją turėjo panaikinti ex officio, tačiau ieškovė tokį reikalavimą pirmą kartą kelia tik apeliaciniame skunde, o tai apeliacinės instancijos teisme daryti yra draudžiama. Be to, Tvarka nebuvo nuginčyta per 3 mėnesius nuo jos priėmimo ir šiuo metu jau yra suėjęs jos ginčijimo senaties terminas. Be to, Tvarka (jos nuostatos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, kuris numato, kad nuosavybė neliečiama. Priešingai nei nurodo ieškovė, atsakovė jokios ieškovei priklausančios nuosavybės nepasisavino. IRU ginčo lėšas pervedė išimtinai atsakovei. Jos ieškovei nepriklauso. Pažymėtina, kad priimant Tvarką, BUAB „Linavos servisas“ jau buvo likviduota ir išregistruota. Taigi apie Tvarkos (įskaitant ir 6 p.) reikalavimus ir BUAB „Linavos servisas“ padėtį (jų santykį), priimant Tvarką, visiems buvo puikiai žinoma. Tokiu būdu Tvarkos 6 p. buvo ir yra įtvirtinta labai aiški sąlyga, kad IRU atsakovei pervestos lėšos gali būti išmokamos nariams, jeigu jie neturėjo neįvykdytų įsipareigojimų BUAB „Linavos servisas“ atžvilgiu, nepriklausomai nuo BUAB „Linavos servisas“ likvidacijos ir išregistravimo. Tam pritarė tiek atsakovė, tiek ir visi jos nariai (Tvarkos niekas neginčijo). Taigi tokie reikalavimai buvo priimtini visiems suinteresuotiems asmenims.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
17. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB ,,Vylaista“ ieškinys atsakovei Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai ,,Linava“ dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
18. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: 1) 2020 m. rugsėjo 9 d. atsakovės prezidiumo posėdžio protokolo Nr. 56(374) išrašą, kuriame yra užfiksuota, jog atsakovė yra nusprendusi kitiems atsakovės nariams išmokėti permokų sumas, nepaisant to, kad jie turėjo skolas UAB „Linavos servisas“; 2) 2010 m. spalio 25 d. tarpusavio užskaitymų aktą, sudarytą tarp atsakovės ir UAB „Linavos servisas“; 3) 2017 m. rugsėjo 7 d. atsakovės operacijų žurnalą ir 4) 2017 m. gruodžio 18 d. SEB banko pažymos išrašą ir jo apibendrinimą.
19. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).
21. Bylos duomenimis nustatyta, jog teikiami nauji rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi jų priėmimo klausimas pirmosios instancijos teisme nespręstas. Ieškovė minėtais pateiktais įrodymais grindžia, jog yra susigrąžinusi PVM, kuris pervestas atsakovei. Atsižvelgiant į tai, kad su naujais įrodymais turėjo galimybę susipažinti atsakovė, kad tai yra išimtinai atsakovės dokumentai, nenustačius, kad ieškovė savo teise teikti įrodymus piktnaudžiautų, teismo vertinimu priimant procesinį sprendimą būtina išsamiai įvertinti visas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas, siekdamas, kad teisingai ir visapusiškai būtų įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės, ieškovės pateiktus įrodymus priima ir prideda prie bylos (CPK 314 straipsnis).
Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų
22. 2020 m. sausio 15 d. atsakovės prezidiumo nutarimu Nr. 12-148 „Dėl Lietuvos Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ TIR procedūros vykdytojų nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. draudimo brokeriui AON Suisse S.A. sumokėtų draudimo įmokų permokos grąžinimo Lietuvos vežėjų įmonėms, Asociacijos „Linava“ narėms, tvarkos patvirtinimo“ buvo nuspręsta grąžinti vežėjams AON draudimo permokas už 1996-2000 metus.
23. 2020 m. sausio 29 d. atsakovės prezidiumo posėdyje protokolu Nr. 12-154 buvo patvirtintas asociacijos „Linava” narių, kurie nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. mokėjo draudimo įmokas už TIR knygeles, sąrašas. Ieškovė šiame sąraše įrašyta Nr. 78. Ieškovė per minėtą laikotarpį panaudojo 1821 TIR knygelę ir jai buvo priskaičiuota 4388,61 Eur grąžintinų lėšų.
24. 2020 m. gegužės 20 d. atsakydama į ieškovės paklausimą dėl grąžintinų lėšų, atsakovė informavo ieškovę, jog AON lėšos nebus grąžintos, nes ieškovės direktorius V. M. yra atsakovu civilinėje byloje Kauno apygardos teisme, kuri dar neišnagrinėta, o jai pasibaigus – bendrovės prašymas bus svarstomas iš naujo. Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-416-896/2020 Asociacijos ieškinys visų atsakovų, tarp jų ir V. M. atžvilgiu buvo atmestas, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-184-407/2021 pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
25. 2020 m. liepos 30 d. atsakovė pateikė papildomą atsakymą, jog AON lėšos nebus grąžintos, nes ieškovė yra skolinga bankrutavusiai UAB „Linavos servisas“ ir atsakovei asociacijai „Linava“ (kaip vienintelei akcininkei) 29 130,79 Lt (8 436,86 Eur) ir ši skola nėra padengta.
26. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 4 388,61 Eur dydžio AON draudimo įmokas, 595,89 Eur kompensacinių palūkanų, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad ji atitinka visus Tvarkos 6 p. įtvirtintus kriterijus, todėl atsakovė privalo sumokėti ieškovei 4 388,61 Eur AON draudimo įmokos permoką.
27. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad ieškovė neatitiko Tvarkos 6 ir 8 punktų reikalavimų, todėl atsakovė jai pagrįstai neišmokėjo 4 388,61 Eur dydžio draudimo permokos.
28. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį patenkinti. Ieškovė nurodo, kad ji atitinka visus Tvarkos kriterijus, o atsakovė jai nepagrįstai neišmoka 4 388,61 Eur draudimo permokos.
Dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo
29. Byloje pateiktos Tvarkos 6 punkte numatyta, kad draudimo įmokos permoka grąžinama vežėjų įmonei, jeigu: 1) vežėjų įmonė yra asociacijos „Linava“ narys; 2) vežėjų įmonė, nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. pirko ir mokėjo draudimo įmokas už TIR knygeles; 3) vežėjų įmonė nebuvo pašalinta iš TIR garantinės sistemos ir įmonei nebuvo panaikintas TIR procedūros vykdytojo leidimas dėl TIR konvencijos pažeidimų; 4) vežėjų įmonė neturi įsigaliojusių TIR procedūros vykdytojo leidimo išdavimo komiteto taikomų TIR sistemos apribojimų; 5) vežėjų įmonė neturi įsiskolinimų Asociacijai, VĮ „LINAVOS“ mokymo centras ir nėra skolinga likviduotai įmonei UAB „Linavos servisas“.
30. Ieškovė ieškinyje teigia, kad atitinka visus Tvarkos 6 punkte nustatytus reikalavimus, o atsakovė su tuo nesutinka ir nurodo, kad ieškovė yra skolinga likviduotai UAB „Linavos servisas“, todėl jai draudimo įmokos permoka neturi būti grąžinama.
31. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia netinkamu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė yra visiškai padengusi skolą.
32. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika CPK reglamentuojamais įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011; 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką; ir kt.).
33. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017, 26 punktas).
34. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; ir kt.).
35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pateiktus įrodymus, pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė yra skolinga likviduotai UAB „Linavos servisas“.
36. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. rugsėjo 21 d. ieškovė turėjo 79 000 Lt skolą UAB „Linavos servisas“. 2010 m. rugsėjo 21 d. ieškovė, atsakovė ir UAB „Linavos servisas“ sudarė tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartį, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo atgavusi iš Europos Sąjungos šalių ieškovei priklausantį 18 444 Eur (63 683,44 Lt) PVM, padengti ieškovės skolą UAB „Linavos servisas“, kuri sudarė 22 879,98 Eur (79 000 Lt). 2011 m. sausio 19 d. ieškovė, atsakovė ir UAB „Linavos servisas“ sudarė dar vieną tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartį, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo atgavusi iš Europos Sąjungos šalių ieškovei priklausantį PVM, padengti ieškovės skolą UAB „Linavos servisas“, kuri sudarė 4 435,98 Eur. Šios sutarties 4 punkte numatyta, kad likusią sumą, už grąžintiną pridėtinės vertės mokestį, atsakovė grąžina ieškovei pagal tarp šalių pasirašytą pridėtinės vertės grąžinimo sutartyse numatytą tvarką.
37. 2010 m. rugsėjo 21 d. ir 2011 m. sausio 19 d. tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartyse nurodytos įskaitomos sumos visiškai sutampa su ieškovės 79 000 Lt skola UAB „Linavos servisas“.
38. Nors atsakovė atsiliepime į ieškinį neigia žinojusi apie aukščiau nurodytas sutartis, aplinkybę, jog ji faktiškai atgavo ieškovei priklausiusį PVM skolos UAB „Linavos servisas“ dengimui, pagrindžia byloje esantis atsakovės buhalterijos sudarytas ieškovės apyvartos išrašas. Iš išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 3 d. iki 2011 m. kovo 24 d. atsakovė iš ieškovės per penkis kartus gavo 79 000 Lt (6 935,35 + 4 + 14 833,90 + 12 779,42 + 44 447,33). Be to, vėliau šios sumos buvo pervedamos UAB „Linavos servisas“, keturiuose iš penkių pavedimų nurodant, kad tai užskaita su UAB „Linavos servisas“ skola. Taigi, tai akivaizdžiai įrodo, kad ieškovės skola pagal susitarimą buvo atsakovei sumokėta.
39. Šią aplinkybę patvirtina ir 2011 m. kovo 24 d. pavedimas, kuriuo atsakovė pervedė ieškovei 626,64 Eur, paskirtyje nurodydama, kad tai PVM dalis už 2010 m. iš Austrijos. Atsakovė pavedime pažymėjo, jog pervedama suma sudaro tik dalį atsakovės atgauto PVM, kurio pilna suma už nurodytą laikotarpį buvo 5 514,33 Eur. Tai patvirtina, kad visa suma pagal 2010 m. rugsėjo 21 d. ir 2011 m. sausio 19 d. tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartis buvo sumokėta atsakovei, o perviršį ji pervedė ieškovei.
40. Nors atsakovė teigia, kad Revizijos komisijos 2017 m. spalio 22 d. pranešimas kongresui, neįrodo, kad ieškovė neskolinga UAB „Linavos servisas“, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Minėtame pranešime Revizijos komisija nurodė, kad ieškovė įvykdė trišalę sutartį su atsakove ir buvo atliktos tarpusavio užskaitos, tačiau trišalė sutartis nebuvo pilnai įvykdyta iš atsakovės ir UAB „Linavos servisas“ pusės.
41. Teisėjų kolegijos nuomone, galimai tai ir sąlygojo, kad kai kuriuose UAB „Linavos servisas“ dokumentuose yra neatitikimai. Tačiau šiuo atveju tai reikšmės neturi, nes 2010 m. rugsėjo 21 d. ir 2011 m. sausio 19 d. tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartis ieškovė įvykdė, o pagal jas savo prievolės neįvykdžiusi atsakovė galimai liko skolinga UAB „Linavos servisas“.
42. Ieškovės skolos atsakovei nebuvimą patvirtina ir ieškovės su atsakovės pasirašyti 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2019 m. spalio 16 d. skolų suderinimo aktai, iš kurių matyti, kad 2015 ir 2019 metais ieškovė atsakovei skolų neturėjo, o 2019 metais netgi atsakovė buvo skolinga ieškovei.
43. Be to, 2012 m. gruodžio 20 d. UAB „Linavos servisas“ bankroto administratoriaus rašte nurodyta, kad remiantis trišaliais susitarimais ieškovė buvo išbraukta iš UAB „Linavos servisas“ debitorių sąrašo. Tai taip pat patvirtina, jog ieškovė nebuvo skolinga UAB „Linavos servisas“.
44. Ieškovės atsiskaitymą su atsakove iš dalies pagrindžia ir byloje apklaustų liudytojų parodymai. UAB „Linavos servisas“ bankroto administratoriaus A. Z. teismo posėdžio metu nurodė, kad UAB „Linavos servisas“ nebuvo konkrečių dokumentų, kurių pagrindu atsirado ieškovės 79 000 Lt skola UAB „Linavos servisas“. Pareikalavus, kad ieškovė grąžintų skolą, ieškovė bankroto administratoriui pateikė du ieškovės, atsakovės ir UAB „Linavos servisas“ tarpusavio trišalius susitarimus dėl 79 000 Lt skolos padengimo. Remiantis šiais susitarimais UAB „Linavos servisas“ bankroto administratorius nusprendė skolos iš ieškovės neišieškoti. Jis taip pat nurodė, kad nors 2012 m. gruodžio 20 d. rašte nurodyta, kad ieškovė išbraukta iš UAB „Linavos servisas“ debitorių sąrašo, tačiau realiai tokio sąrašo nebuvo. Be to, A. Z. nurodė, kad galimai atsakovė visų pinigų nepervedė UAB „Linavos servisas“, o kuomet ji teikė kreditorinį reikalavimą bankrutuojančios UAB „Linavos servisas“ byloje, ji pateikė atitinkamai mažesnio dydžio kreditorinį reikalavimą UAB „Linavos servisas. Administratoriaus nuomone, ieškovės skola UAB „Linavos servisas“ galimai liko ir nebuvo užskaityta dėl buhalterių klaidos.
45. Revizijos komisijos pirmininkė A. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo atliktos užskaitos pagal trišalius susitarimus, tačiau negali pasakyti, ar atsakovė gavusi pinigus iš ieškovės atsiskaitė su UAB „Linavos servisas“.
46. Buvęs UAB „Linavos servisas“ vadovas D. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad buhalterijoje atsispindėjo ieškovės skola, tačiau galima ir tokia situacija, jog ieškovė atsiskaitė su atsakove, o atsakovė neperdavė UAB „Linavos servisas“ suderinimo akto. Atsakovė ir UAB „Linavos servisas“ tarpusavio atsiskaitymai vyko tarpusavio užskaitymais, pinigų nepervedant bankiniais pavedimais.
47. Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aukščiau aptarti rašytiniai įrodymai įrodo, kad ieškovė visiškai padengė skolą ją sumokėdama atsakovei sugrąžinamais PVM mokesčiais. Revizijos komisijos 2017 m. spalio 22 d. pranešimas kongresui, liudytojų parodymai, apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti labiausiai tikėtiną išvadą, kad atsakovė pagal trišalius susitarimus gavusi pinigines lėšas iš ieškovės, neatliko užskaitų su UAB „Linavos servisas“, todėl dalis skolos galėjo likti ir atsispindėti UAB „Linavos servisas“ buhalterijoje. Taip galėjo atsitikti, kaip liudininkai nurodė, dėl buhalterijos klaidos ar dėl to, kad pats UAB „Linavos servisas“ buvo skolingas atsakovei ir jie abu vienas kitam turėjo priešpriešinių reikalavimų.
48. Nustačius, kad ieškovė pagal tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartis visiškai atsiskaitė su atsakove, spręstina, kad jos įsipareigojimai UAB „Linavos servisas“ baigėsi ir ji nėra jam skolinga, o ieškovė atitinka Tvarkos 6 punkto reikalavimus ir turi teisę į 4 388,61 Eur AON draudimo įmokos permokos grąžinimą.
49. Nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė skolinga UAB „Linavos servisas“ atsakovės į bylą pateikti 2012 m. spalio 25 d. BUAB „Linavos servisas“ detalusis bandomasis balansas ir 2012 m. gegužės 10 d. BUAB „Linavos servisas“ debitorių sąrašas. Pirmiausia, jie prieštarauja visiems kitiems aukščiau aptartiems byloje esantiems įrodymams. Antra, kaip jau minėta, ieškovės skola BUAB „Linavos servisas“ balanse galėjo egzistuoti todėl, kad atsakovė, gavusi lėšas iš ieškovės, neperdavė UAB „Linavos servisas“ suderinimo akto. Trečia, 2012 m. spalio 25 d. BUAB „Linavos servisas“ detalusis bandomasis balansas nepasirašytas atsakingų asmenų. Kaip įrodinėjimo priemonė balansas priskiriamas prie rašytinių įrodymų, todėl turi atitikti jam keliamus reikalavimus. Balansui, kaip finansinės apskaitos dokumentui, taip pat keliami specialūs reikalavimai, vienas iš jų – balansas turi būti pasirašytas jį sudariusių asmenų. Šie asmenys atsako už balanse nurodytų duomenų tikrumą ir teisingumą. Jeigu balansas nepasirašytas, tai nėra pagrindo juo vadovautis kaip finansinės atskaitomybės dokumentu. Nepasirašytas balansas gali turėti tam tikrą įrodomąją reikšmę; balansas, ir jo projektas gali būti tinkama įrodinėjimo priemonė, esant tam tikroms aplinkybėms (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau nepasirašytas įmonės balansas (balanso projektas) neatitinka finansiniam dokumentui keliamų reikalavimų (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Nepasirašyto balanso finansiniai duomenys dėl įmonės turto, įsipareigojimų sumų ir kiti duomenys, atsižvelgiant į tai, kad jų tikrumas nepatvirtintas atsakingų asmenų, yra negalutiniai. Atsižvelgiant į tai juo vadovautis galima tik tuomet, kai balanse įrašytų duomenų teisingumą patvirtina byloje esantys įrodymai, tačiau tokių įrodymų byloje nėra.
50. Nesutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų apie ieškovei priklausančio pridėtinės vertės mokesčio atgavimą. Be minėtų 2010 m. rugsėjo 21 d. ir 2011 m. sausio 19 d. tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutarčių, kuriose aiškiai nurodyta, kad ieškovei priklauso PVM susigrąžinimas, faktą, kad ieškovė atgavo PVM patvirtina atsakovės buhalterijos sudarytas ieškovės apyvartos išrašas, iš kurio aiškiai matyti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 3 d. iki 2011 m. kovo 24 d. atsakovė iš ieškovės per penkis kartus gavo 79 000 Lt ir šiuos pinigus persivedė nurodydama, kad tai užskaita su UAB „Linavos servisas“ skola. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir 2011 m. kovo 24 d. pavedimas, kuriuo atsakovė pervedė ieškovei 626,64 Eur, paskirtyje nurodydama, kad tai PVM dalis už 2010 m. iš Austrijos. Atsakovė pavedime pažymėjo, jog pervedama suma sudaro tik dalį atsakovės atgauto PVM, kurio pilna suma už nurodytą laikotarpį buvo 5 514,33 Eur.
51. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė, nors ir prašo priteisti iš atsakovės jai priklausančias AON draudimo įmokos permokas, tačiau į bylą nėra pateikusi skolų suderinimo akto, todėl šiuo atveju neegzistuoja Tvarkos 8 punkte įtvirtintos sąlygos ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.
52. Tvarkos 8 punktas numato, kad visais sumokėtų draudimo įmokų permokos grąžinimo atvejais turi būti sudarytas skolų suderinimo aktas, o Tvarkos 12 punkte numatyta, kad Asociacijai „Linava“ buhalterines paslaugas teikianti įmonė gavusi vežėjo pasirašytą suderinimo aktą ir nurodymą, į kokią sąskaitą turi būti pervestos grąžinamos lėšos, per 5 darbo dienas suformuoja pavedimą vežėjui priklausančios permokos sumai ir lėšos pervedamos į nurodytą vežėjo įmonės sąskaitą. Aiškinant aukščiau nurodytų punktų nuostatas būtina atsižvelgti į visą Tvarkos tekstą ir šiuo atveju labai svarbūs 9-11 Tvarkos punktai. Iš Tvarkos 9, 10 ir 11 punktų, matyti, kad ne ieškovė, o atsakovė turėjo pareigą sudaryti narių, turinčių teisę gauti permoką, sąrašą (Tvarkos 9 punktas), suformuoti kreditines sąskaitas (Tvarkos 10 punktas), ir kiekvienai įmonei išsiųsti skolų suderinimo aktą (Tvarkos 11 punktas). Taigi skolų suderinimo akto išsiuntimas buvo viena iš atsakovės pareigų, kurią pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė ieškovei. O tai, kad atsakovė nevykdė pareigos ieškovei išsiųsti skolų suderinimo akto, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė neturi teisės gauti jai priklausančios draudimo permokos.
53. Be to, Tvarkos 8-12 punktai nustato tik procedūrines draudimo permokos grąžinimo taisykles ir neturi reikšmės materialinei teisei atsirasti.
54. Remiantis aukščiau išdėstytu, tenkintinas ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 4 388,61 Eur draudimo įmokų permokos priteisimo iš atsakovės.
Dėl kompensacinių ir procesinių palūkanų priteisimo
55. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 595,89 Eur kompensacinių palūkanų.
56. CK 6.261 straipsnyje įtvirtinta, jog praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
57. Skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai).
58. 2020 m. sausio 29 d. atsakovė sudarė vežėjų įmonių sąrašą, kuriame Nr. 78 buvo įtraukta ieškovė. Remiantis Tvarkos 10-12 punktais atsakovė per 10 darbo dienų nuo sąrašo sudarymo turėjo atsiųsti ieškovei suderinimo aktą bei dar per 5 darbo dienas atlikti 4 338,61 Eur mokėjimą, todėl paskutinė diena mokėjimui atlikti buvo 2020 m. vasario 19 d.
59. Kadangi atsakovė nuo 2020 m. vasario 19 d. neatsiskaitė su ieškove iki civilinės bylos iškėlimo dienos (2022 m. gegužės 27 d.), ieškovei iš atsakovės priteistinos jos prašomos 595,89 Eur kompensacinės palūkanos (4 338,61 Eur x 6 proc. metinių palūkanų x 826 dienos iki ieškinio padavimo teismui dienos).
60. Taip pat ieškovei iš atsakovės priteistinos 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
61. Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija Tvarkos nuostatų teisėtumą, nurodo, kad jos prieštarauja Konstitucijai, kitų teisės aktų normoms, kad teismas ją turėjo panaikinti ex officio, tačiau šių klausimų ieškovė nekėlė pirmosios instancijos teisme ir tokį reikalavimą pirmą kartą kelia tik apeliaciniame skunde.
62. CPK 312 straipsnyje įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde, o pagal CPK 338 straipsnio nuostatas, ir atskirajame skunde, negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad toks skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
63. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad civilinio proceso kodekse įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme negalima kelti jokių naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017). Įstatymų leidėjo įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teisme reikšti naujus reikalavimus bei teikti naujus įrodymus taip pat reiškia ir draudimą remtis naujomis aplinkybėmis, dėl kurių nepasisakė / kurių netyrė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-578-464/2016).
64. Atsižvelgęs į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl aukščiau nurodytų ieškovės apeliaciniame skunde keliamų reikalavimų ir argumentų.
65. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
66. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
67. Teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu, apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys patenkinamas visiškai (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
68. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
69. Ieškovė teismui pateikė įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti sumokėjo 2504,7 Eur, o apeliacinės instancijos teisme 3630 Eur.
70. Teismo vertinimu, ieškovės patirtos atstovavimo išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, yra pagrįstos, todėl teismas įvertinęs bylos esmę, jos sudėtingumą ir apimtį, ieškovės rengtų procesinių dokumentų turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, byloje sprendžiamų klausimų sudėtingumą, teismo posėdžių skaičių ir trukmę, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei remdamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, priteisia ieškovei iš atsakovės 6134,7 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Tai laikytina proporcinga ir teisinga suma, juolab, kad atsakovei iš ieškovės vien už atstovavimą pirmosios instancijos teisme buvo priteista 5787,83 Eur bylinėjimosi išlaidų.
71. Taip pat ieškovei iš atsakovės priteistina 225 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą, o valstybei iš atsakovės priteistina 17,92 Eur pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Vylaista“ ieškinį patenkinti.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Vylaista“, juridinio asmens kodas 122618662, iš atsakovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“, juridinio asmens kodas 121053434, 4 388,61 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus 61 ct) skolos, 595,89 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt penkis eurus 89 ct) kompensacinių palūkanų, 6 (šešių) proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo (2022 m. gegužės 26 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo ir 6359,70 Eur (šešis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt devynis eurus 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“, juridinio asmens kodas 121053434, 17,92 Eur (septyniolika eurų ir 92 ct) bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjai Ramunė Mikonienė
Asta Pikelienė
Linas Zinkevičius