Administracinė byla Nr. eI3-874-1066/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02968-2020-2
Procesinio sprendimo kategorija: 12.9; 55.1.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lausna“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė:
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Lausna“ kreipėsi į teismą, prašydama: 1) iš dalies pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. AS-85 „Dėl Patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas) patvirtintą mokesčio už nedeklaruotus gamtos išteklius dydį, sumažinant jį nuo 18 494,00 Eur iki 2 774,10 Eur; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Savo skundą grindžia šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjos vykdoma veikla yra viešbučių veikla. Pareiškėja eksploatuoja vandens gręžinį, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, kuriuo patvirtinta 18 494,00 Eur suma, dėl to, kad pareiškėja už 2017–2019 metus nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų, už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą (dauginant iš koeficiento 10) – 18 494,00 Eur, be to, pareiškėja neturi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės išteklius ir ertmes. Mano, kad priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
2.2. Pareiškėja visada teisingai vedė išgaunamo požeminio vandens apskaitą, pildė ir saugojo visus reikiamus vandens skaitliuko duomenis, todėl operatyviai pateikė tikslius ir teisingus gamtos išteklių apskaitos duomenis už 2017–2019 m. Pareiškėja nesiekė piktybiškai išvengti įstatymo nustatyto mokesčio mokėjimo, neturėjo tikslo nedeklaruoti mokesčio už gamtos išteklius ir / ar nuslėpti sunaudotus gamtos išteklius, tačiau dabartinė situacija susiklostė dėl atitinkamos informacijos apie pareigą pateikti deklaracijas neturėjimo (imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu), tačiau į šias aplinkybes, pareiškėjos teigimu, nebuvo atsižvelgta, jos nebuvo vertintos.
2.3. Pareiškėja taip pat nurodo, kad ji elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, pateikė visas būtinas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas, o 2020 m. liepos 8 d. sumokėjo visą 1 849,40 Eur mokestį už gamtos išteklius, taigi valstybės biudžetas nepatyrė jokios žalos dėl deklaracijų nepateikimo, nes privalomas mokėti mokestis už gamtos išteklius yra sumokėtas. Be to, pareiškėja dėjo visas pastangas tam, kad būtų ištaisytos visos padarytos klaidos ir neatitikimai, o reikalingos deklaracijos būtų pateiktos ir mokesčiai sumokėti kaip įmanoma operatyviau, tačiau atsakovas neatsižvelgė į šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę, konstatuodamas, kad vertinamos tik tos deklaracijos, kurios buvo pateiktos iki patikrinimo pradžios.
2.4. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nedelsiant, t. y. 2020 m. liepos 7 d., pateikė Lietuvos geologijos tarnybai prašymą dėl leidimo išdavimo, taigi pareiškėja siekė gauti leidimą ir dėjo visas pastangas tam, kad būtų ištaisytas įvykęs nesusipratimas, tčiau atsakovas į tai neatsižvelgė.
2.5. Dėl sankcijos dydžio tvirtina, kad už pirmą kartą padarytą pažeidimą taikoma sankcija apskaičiuojant mokėtiną mokestį 10 kartų didesniu tarifu yra neproporcinga padarytam pažeidimui. Anot pareiškėjos, jos šiuo metu finansinė padėtis yra itin sudėtinga dėl koronaviruso plitimo pasaulyje. Didžiausią pareiškėjo piniginių lėšų srautą sudaro klientų atsiskaitymas už renginių paslaugas, tačiau šiuo metu užsakymo sutartys nutraukiamos ir pareiškėja negauna jokių su renginių paslaugomis susijusių pajamų. Esant karantino režimui ir neturėdama užsakymų iš klientų, pareiškėja karantino laikotarpiu sustabdė savo veiklą. Mano, kad yra pagrindas iš dalies pakeisti atsakovo ginčijamu Sprendimu patvirtintą mokesčio už nedeklaruotus gamtos išteklius dydį, sumažinant jį nuo 18 494,00 Eur iki 2 774,10 Eur
3. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pateiktą poziciją grindžia šiais argumentais:
3.1. Paaiškino, kad pareiškėja yra mokesčių mokėtoja Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme. Šiuo atveju mokesčio už išgautą gamtos išteklių kiekį (požeminį vandenį) mokestinis laikotarpis taip pat buvo kalendorinis ketvirtis, kuriam pasibaigus, pareiškėja privalėjo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai bei sumokėti tinkamą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėja už 2017–2019 m. iš viso nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708, tai yra nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis.
3.2. Pabrėžia, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis ir ūkio subjektas, dar prieš pradėdamas veiklą, privalo išsiaiškinti, kokie reikalavimai ir pareigos taikomos veiklos vykdymo metu, todėl pareiškėjos argumentas, kad ji nežinojo apie savo turi įstatyminę pareigą pateikti Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas ir sumokėti atitinkamą mokestį, yra visiškai nepagrįstas. Teigia, kad pareiškėjos nurodomos pasiteisinimo aplinkybės dėl neįsigilinimo į teisinio reguliavimo pokyčius yra subjektyvaus pobūdžio, todėl negali būti priskiriamos prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį. Be to, atsižvelgtina, kad pareiškėja deklaracijas pradėjo teikti tik tada, kai prasidėjo mokestinis patikrinimas. O ir leidimo naudoti požeminio gėlo vandens išteklius gavimu pareiškėja ėmė domėtis tik prasidėjus minėtam mokestiniam patikrinimui, tuo tarpu, kai pareiškėja jau nuo 2019 m. žinojo apie šio leidimo būtinumą turėti.
3.3. Tvirtina, kad pareiškėja, žinodama apie pareigą turėti Geologijos tarnybos išduodamą leidimą, jo neišsiėmė, nors atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalį yra taikoma ir už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį. Dėl pareiškėjo argumento, susijusio su galimai nevertintų pareiškėjos pateiktų 2020 m. liepos 16 d. rašytinių pastabų, paaiškino, kad sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą ir į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos), o Departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, analizavo ir Sprendime pasisakė dėl pareiškėjos 2020 m. liepos 16 d. teiktų rašytinių pastabų.
3.4. Teigia, kad padidintas mokesčio tarifas yra nustatytas įstatymo ir jo taikymas pats savaime negali būti laikomas neteisingu. Pareiškėja visą tikrinamą laikotarpį (2017–2019 m.) iš viso nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708, tai yra nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio. Deklaracijos buvo pateiktos ir mokesčiai sumokėti tik 2020 m. liepos 8 d., t. y. jau po patikrinimo akto surašymo.
3.5. Pasak atsakovo, pareiškėja nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo, ir pakeisti ginčijamą Sprendimą, todėl pareiškėjos skundas negali būti tenkinamas.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Pareiškėja eksploatuoja vandens gręžinio, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (vandenvietės kodas Žemės gelmių registre – (duomenys neskelbtini)), gėlo požeminio vandens išteklius.
4.2. Atlikus pareiškėjos vykdomos veiklos planinį patikrinimą už 2017–2019 m., nustatyta, kad pareiškėja eksploatuoja minėto vandens gręžinio gėlo požeminio vandens išteklius, neturėdama leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, kuris išduodamas Lietuvos geologijos tarnybos. Patikrinus, kaip pareiškėja deklaravo išgautą gamtos išteklių kiekį (požeminį vandenį) už 2016–2018 m., vadovaujantis pareiškėjos pateikta išgauto vandens apskaita, nustatyta, kad pareiškėja už 2017–2019 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos iš viso nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708, t. y. nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą (2020 m. birželio 30 d. patikrinimo aktas Nr. PA75-14).
4.3. Pareiškėja, nesutinkdama su 2020 m. birželio 30 d. patikrinimo akte Nr. PA75-14 papildomai apskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, pateikė atsakovui 2020 m. liepos 15 d. rašytines pastabas, prašydama sumažinti mokestį už gamtos išteklius. Rašytinėse pstabose nurodė, kad nei pareiškėjos vadovas, nei pareiškėjos buhalterinę apskaitą vykdę asmenys nežinojo, kad turi įstatyminę pareigą pateikti Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas ir sumokėti atitinkamą mokestį. Be to, pareiškėja nebuvo gavusi jokių pranešimų apie nepateiktas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas. Taip pat teigė, kad ėmėsi visų įmanomų priemonių gauti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduotą leidimą naudoti požeminio gėlo vandens išteklius. Mano, kad už pirmą kartą padarytą pažeidimą taikoma sankcija apskaičiuojant mokėtiną mokestį 10 kartų didesniu tarifu yra neproporcinga padarytam pažeidimui.
4.4. Įvertinęs pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo 132 straipsnio nuostatomis, atsakovas nusprendė patvirtinti 2020 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-14 ir 18 494,00 Eur sumą, kurią pareiškėja privalo sumokėti už padarytus pažeidimus.
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento priimto Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – MVGIĮ), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1/614/VA-99 patvirtintos Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklės (toliau – Taisyklės), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas.
MVGIĮ 4 straipsnio 2 punkte numatyta, kad mokesčio objektas yra vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede.
Pagal MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje numatyta, kad mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Šiame Įstatyme mokesčio sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas.
Taisyklių 5 punkte įtvirtinta, kad deklaracijas teikia mokesčio mokėtojai, išgaunantys (naudojantys) valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Mokesčio mokėtojai, kurie mokestiniu laikotarpiu nevykdė veiklos ir neišgavo valstybinių gamtos išteklių, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nedeklaruoja ir nemoka.
Taisyklių 6 punkte numatyta, kad mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą mokestinis laikotarpis yra kalendorinių metų ketvirtis. Mokesčio mokėtojai pildo deklaracijos KIT708 formą ir jos papildomo lapo KIT708P formą (jei reikia) pagal Taisykles, užpildyta deklaracija pateikiama ir mokestis sumokamas per Įstatyme nustatytus terminus, t. y. per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos (Taisyklių 7 punktas).
MVGIĮ 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį.
Taigi iš teisinio reglamentavimo matyti, kad kiekvieną metų ketvirtį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai turi pareigą teikti deklaracijas, apskaičiuodami ir sumokėdami visą per tą ketvirtį išgautą gamtos išteklių kiekį.
MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius (MVGIĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (MVGIĮ 8 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis MVGIĮ 6 ir 7 straipsniais, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.
7. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste teismas daro išvadą, kad pareiškėja naudoja mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtoja, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja 2017–2019 m. nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos deklaracijų už išgautą vandens kiekį ir neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduodamo leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes.
8. Pareiškėja iš esmės nagrinėjamu atveju ginčija aplinkybę, kad jai taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas yra neproporcingas. Iš aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad nedeklaravus mokesčio už išgautą vandenį, mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas. Byloje nustatyta, kad pareiškėja per MVGIĮ nustatytą terminą deklaracijų mokesčių administratoriui nepateikė, taip pažeisdama MVGIĮ nuostatas, dėl šios priežasties Departamentas pareiškėjui pritaikė 10 kartų didesnį tarifą. Teismas akcentuoja, kad Departamentui tvirtinant patikrinimo rezultatus, MVGIĮ jam nesuteikia teisės taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.
9. Sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015, 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019).
Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime konstatavo, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui. Taigi teismui yra suteikta teisė sumažinti nagrinėjamoje byloje paskirtą sankciją vadovaujantis, teisingumo, proporcingumo principais.
10. Dėl pareiškėjai pritaikytos sankcijos:
10.1. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimą – išgauto vandens kiekio nedeklaravimą, būtų padariusi tyčia ar turėtų tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad tai pirmasis pareiškėjos tokio pobūdžio pažeidimas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ir kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Pareiškėja pripažino padarytą pažeidimą ir Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 1 849,40 Eur sumą, nors ir pavėluotai (mokėjimo pavedimas 2020 m. liepos 8 d. Nr. 599139631), su atsakovu pareiškėja bendradarbiavo, taip pat pareiškėja siekė gauti leidimą, be to, pareiškėja vedė išgauto vandens apskaitą, pildė ir saugojo visus reikiamus vandens skaitliuko duomenis, todėl operatyviai pateikė tikslius ir teisingus gamtos išteklių apskaitos duomenis už 2017–2019 m., taigi galima daryti išvadą, kad pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius.
10.2. Šiuo atveju teismas sutinka su pareiškėjos skundo argumentais, jog tokio dydžio sankcija gali sukelti ypatingai neigiamų padarinių ir apsunkina pareiškėjos finansinę padėtį, ypač šiuo metu esant pandeminei situacijai. Be to, pareiškėja nurodo, kad užsiima viešbučių verslu, kuris visuotinai pripažįstamas paveiktu pandemijos ribojimų. Taigi matyti, kad paskirta sankcija reikšmingai paveiktų pareiškėjos finansinę padėtį. Pažeidimo pavojingumas šiuo atveju nebuvo didelis, kaip minėta, pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 1 849,40 Eur, taigi iš esmės valstybės biudžetas nenukentėjo, žala gamtai ar žmonėms nebuvo padaryta. Visos anskčiau nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
10.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
10.2. Teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti sunaudoto vandens, vedė jo apskaitą, bendradarbiavo patikrinimo metu, taip pat įvertinus susidariusią veiklos aplinkos padėtį, tačiau ir tai, kad žinodama apie pareigą gauti leidimą šios procedūros nepabaigė dėl subjektyvių priežasčių, padarytam pažeidimui atlyginti ir MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį už 2017–2019 m. laikotarpį padidinti 2 kartus, t. y. 100 procentų. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento Sprendimu apskaičiuotas mokestis už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį mažinamas iki 3 698, 80 Eur sumos.
11. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, sumažina aplinkosauginių mokesčių deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančios institucijos paskaičiuotą mokestį padidintu tarifu, mokestį paskaičiavusios institucijos veiksmai nelaikomi neteisėtais ir skundą teismui padavusiam mokesčių mokėtojui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1333-520/2019). Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjos padaryto pažeidimo konstatavimo nenustatyta ir pareiškėjai apskaičiuotas mokestis tik sumažintas, vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, todėl pareiškėjos prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lausna“ skundą tenkinti iš dalies. Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. AS-85 „Dėl Patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokesčio už nedeklaruotus gamtos išteklius dydį, sumažinant nuo 18 494,00 Eur iki 3 698, 80 Eur.
Likusioje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Henrikas Sadauskas
Mefodija Povilaitienė
Gediminas Užubalis