Civilinė byla Nr. 2-553-2/2008
Procesinio sprendimo kategorija 110.1.; 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. liepos 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens (kreditorės) Z. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. nutarties, kuria sustabdyta kreditorės Z. M. teisė balsuoti J. Mendelio IĮ kreditorių susirinkimuose (bankroto bylos Nr. B2-45-343/2008).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Kauno apygardos teismas 2003 m. gruodžio 18 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą Jono Mendelio IĮ.
Kauno apygardos teismas 2005 m. vasario 1 d. nutartimi Jono Mendelio IĮ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Tretysis asmuo (kreditorius) J. B. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė suspenduoti (sustabdyti) kreditorės Z. M. neturtines teises Jono Mendelio IĮ bankroto procese. Nurodė, kad kreditorė Z. M. , kuri yra J. M. sesuo, akivaizdžiai veikia priešingai kreditorių interesams, padėdama J. M. vilkinti atsiskaitymo su kreditoriais procedūras, pritaria nutarties dėl įmonės pabaigos priėmimui neatsiskaičius su kreditoriais, kreditorių susirinkimuose balsuoja už priešingų kreditorių interesams sprendimų priėmimą.
Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 3 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies. Teismas sustabdė kreditorės Z. M. teisę balsuoti Jono Mendelio IĮ kreditorių susirinkimuose. Nurodė, kad 2008 m. balandžio 30 d. nutartyje konstatuota, jog aplinkybės, kad Z. M. yra J. M. sesuo, kad kreditore nagrinėjamoje byloje ji tapo savo noru perpirkusi reikalavimo teisę iš kitų asmenų, kad teismui pateikiamuose procesiniuose dokumentuose ji pritaria kreditorių interesams, prieštaraujantiems J. M. prašymams, patvirtina kreditorės Z. M. piktnaudžiavimą jai patvirtintų kreditorinių reikalavimų suteiktomis neturtinėmis teisėmis, veiką, priešingą greitam ir bankroto proceso tikslus atitinkančiam bylos nagrinėjimui, siekį padėti J. M. išvengti pareigos atsiskaityti su kreditoriais. Teismas pažymėjo, kad nors Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos kreditorių teisės bankroto byloje sietinos su paties kreditoriaus interesų apsauga, Z. M. jomis naudojasi gindama ne savo kaip kreditorės, o bendraatsakovu bankroto byloje esančio J. M. interesus. Tokie Z. M. veiksmai prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, varžo kitų kreditorių įstatymų saugomus interesus, prieštarauja kreditoriams suteiktų teisių paskirčiai, todėl yra pagrindas šių teisių neginti bei jas apriboti (CK 1.137 str.). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nurodyti veiksmai atliekami bankroto byloje, civilinio proceso teisėje įtvirtintas koncentracijos ir ekonomiškumo principas reikalauja tiek teismą, tiek ir dalyvaujančius byloje asmenis imtis veiksmų, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką ir kuo mažesnėmis finansinėmis sąnaudomis, o Z. M. ir J. M. veiksmai iš esmės nulėmė tai, jog byla nagrinėjama jau beveik 5 metus, konstatavo, kad yra pagrindas apriboti kreditorei Z. M. Įmonių bankroto įstatymo suteiktas neturtines teises. Kadangi Įmonių bankroto įstatyme tiesiogiai neįvardintos sankcijos savo teisėmis piktnaudžiaujančio kreditoriaus atžvilgiu, kitų kreditorių teises Z. M. tiesiogiai gali pažeisti tik balsuodama kreditorių susirinkime, teismas taikė analogiją su Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio trečiosios dalies nuostata, kad įstatymų numatytais atvejais teisė balsuoti gali būti uždrausta ar apribota, o CPK įtvirtinta vienintelė forma taikyti sankcijas materialinėmis teisėmis piktnaudžiaujančiam asmeniui yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, todėl sustabdė Z. M. teisę balsuoti J. Mendelio IĮ kreditorių susirinkimuose.
Atskiruoju skundu tretysis asmuo (kreditorė) Z. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartį, kuria sustabdyta jos teisė balsuoti J. Mendelio IĮ kreditorių susirinkimuose. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
- Teismas neteisingai nurodė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį. Iš nutarties turinio galima suprasti, kad apeliantės balsavimo teisės kreditorių susirinkimuose sustabdymas yra sankcija už tai, kad bylos nagrinėjimo metu ji piktnaudžiauja materialinėmis teisėmis. CK 1.137 straipsnio trečiojoje dalyje nuodyta, kad žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Taigi CK numatyta galimybė taikyti sankcijas, tačiau tai nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Balsavimo teisės kreditorių susirinkimuose atėmimas kaip sankcija ar bausmė negali būti taikoma.
- Vienas iš argumentų, nulėmusių teismo sprendimą atimti apeliantei balsavimo teisę yra tas, kad apeliantė yra J. M. sesuo ir kreditore ji tapo savo noru. Apeliantė to neneigia, tačiau nurodo, kad šis teismo argumentas nepagrįstas, nes nebūdama proceso dalyve, ji iš viso netektų galimybės į savo reikalavimų patenkinimą. Patenkinus visų kreditorių reikalavimus, gali nelikti turto, iš kurio galėtų būti patenkintas jos kreditorinis reikalavimas.
- Apeliantė siekia, kad sprendžiant bankroto bylą būtų atsižvelgiama ne tik į jos ir kitų kreditorių reikalavimus, bet kad būtų sprendžiami ir kiti klausimai, susiję su J. M. vaikų interesais.
- Apeliantė neturi balsų daugumos kreditorių susirinkime, todėl jos balsavimas jokios reikšmės neturi ne tik teismui ir bylos eigai, bet ir kreditorių susirinkimų sprendimams.
- Nei CPK, nei Įmonių bankroto įstatyme tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip kreditoriaus teisės balsuoti kreditorių susirinkime atėmimas, nenumatyta. Remiantis CPK 3 straipsnio šeštąja dalimi, teismas negalėjo taikyti analogijos, nes Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio trečiosios dalies nuostata yra specialioji teisės norma.
Atskirasis skundas tenkintinas, Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės.
CPK 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.
Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.
Nagrinėjamu atveju tretysis asmuo (kreditorius) J. B. prašė teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti kreditorės Z. M. neturtines teises Jono Mendelio IĮ bankroto procese ir pirmosios instancijos teismas tokį trečiojo asmens prašymą tenkino iš dalies, sustabdydamas kreditorės Z. M. teisę balsuoti Jono Mendelio IĮ kreditorių susirinkimuose. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai taikė minėtą laikinąją apsaugos priemonę. Laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra įtvirtintas CPK 145 straipsnio pirmojoje dalyje ir šis sąrašas nėra galutinis, kadangi šios straipsnio pirmosios dalies 13 punktas numato, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti ir kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas CPK straipsnis nenumato laikinosios apsaugos priemonės – bankrutavusios įmonės kreditoriaus balsavimo teisės sustabdymo. Tokios laikinosios apsaugos priemonės nenumato ir specialusis įmonių bankroto procesą reglamentuojantis Įmonių bankroto įstatymas. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės, kaip bankrutavusios įmonės kreditoriaus balsavimo teisės sustabdymas, nebuvimas nei CPK, nei Įmonių bankroto įstatyme, nesuteikia teisės taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę bankroto procese.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į aukščiau nurodytą laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Nagrinėjamu atveju byla turėtų būti užbaigta teismo sprendimu dėl įmonės pabaigos, todėl uždraudimas kreditorei Z. M. balsuoti kreditorių susirinkimuose negali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog kreditorės Z. M. kreditorinis reikalavimas sudaro 43,26% teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, t. y. minėta kreditorė neturi sprendžiamojo balso teisės kreditorių susirinkimuose. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad kreditorės Z. M. balsavimo teisė neturi įtakos bankroto bylos eigai ir kreditorių susirinkimų sprendimams.
Nagrinėjamu atveju tretysis asmuo (kreditorius) J. B. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės motyvavo tuo, kad kreditorė Z. M. piktnaudžiauja savo teisėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal CK 1.137 straipsnio trečiąją dalį draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai ir žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, minėtos civilinės atsakomybės taikymas negali būti tapatinamas su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu nagrinėjamoje byloje.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – trečiojo asmens (kreditoriaus) J. B. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – trečiojo asmens (kreditoriaus) J. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Teisėjai Konstantinas Gurinas
Danutė Milašienė
Nijolė Piškinaitė