Baudžiamoji byla Nr. 2K–120/2014

                                                                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-50-2-00132-2011-8

                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                                              1.2.26.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. A. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nuosprendžiu Ž. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Priteista iš Ž. A. nukentėjusiajam A. V. 1000 Lt neturtinės žalos, 700 Lt proceso išlaidoms atlyginti ir 130,80 Lt proceso išlaidų valstybei.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi nuteistojo Ž. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ž. A. už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 5 d., apie 12.30 val., viešoje vietoje – Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), namo penkto aukšto laiptinėje, tyčia, įžūliu elgesiu, susijusiu su smūgių sudavimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam A. V. į veidą, po to papurškė dujų, taip padarydamas A. V. nosies minkštųjų audinių sumušimą ir akių junginių sudirginimą – nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. A. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Teismai vadovavosi vien tik nukentėjusiojo A. V. parodymais ir be jokių motyvų atmetė kasatoriaus parodymus apie įvykio aplinkybes. Kasatorius nesutinka su A. V. pripažinimo nukentėjusiuoju, mano, kad toks pats procesinis statusas turėjo būti suteiktas ir jam, nes būtent A. V. pirmas sudavė smūgį kasatoriui į krūtinę, dėl šis turėjo panaudoti ašarinių dujų balionėlį.

Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nes jis neturėjo pagrindo kasatorių apkalbėti, jie iki įvykio nebuvo pažįstami, nes pats nukentėjusysis parodė, jog kasatorius dar iki įvykio (2011 m. pavasarį) jam skambino ir klausinėjo, ar J. N. jam neištikima. Taigi konfliktas tarp šių asmenų buvo kilęs iki įvykio.

Kasatorius nurodo, kad jis niekada neneigė, jog gindamasis galėjo sužaloti nukentėjusįjį, todėl medicinos specialisto išvada patvirtina jų abiejų parodymus. Taip pat nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad nukentėjusiojo parodymus dėl veikos padarymo vietos patvirtino liudytojo L. V. Priešingai, ši liudytoja paneigė A. V. parodymus, kad viskas įvyko laiptinėje, ir patvirtino, jog išgirdusi triukšmą iš virtuvės atėjo į koridorių, kur pamatė grumtynes. Be to, liudytoja L. V. teismo posėdžio metu parodė, kad po įvykio atidarė visus šešis buto langus, o tai patvirtina, jog kasatorius gindamasis dujas papurškė ne laiptinėje, o buto koridoriuje. Kad konfliktas vyko bute, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis parodęs, jog savo namuose buvo užpultas ir sumuštas. Be to, ir nukentėjusiojo pareikštame civiliniame ieškinyje nurodyta, kad nusikalstami veiksmai atlikti įsiveržiant į jo būstą. Nors ši pradžių nukentėjusysis teigė, kad įvykį matė kaimynai, tačiau vėliau negalėjo nurodyti nė vieno kaimyno, mačiusio užpuolimą.

Nors teismas kasatoriaus parodymus pripažino prieštaringais, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jie buvo vienodi ir nuoseklūs. Be to, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad A. V. buvo teistas už tyčinį nusikaltimą.

Kasatorius teigia, kad teismai nukrypo nuo formuojamos praktikos viešosios tvarkos pažeidimų bylose, nes vieša vieta pripažino nukentėjusiojo buto koridorių. Tokia išvada padaryta remiantis neaktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Teismas nepagrįstai nurodė, kad dujų balionėlio panaudojimas namo laiptinėje pažeidė kitų asmenų galimybę be žalos sveikatai laikinai patekti į laiptinėje esančius butus ar iš jų išeiti (nukentėjusiojo A. V., liudytojų L. V., E. V., M. P. parodymai). Byloje nėra jokių neginčytinų įrodymų, jog dujų balionėlio panaudojimas būtų pažeidęs kitų asmenų galimybę patekti į laiptinėje esančius butus, nes dujų balionėlis buvo panaudotas ginantis nuo pavojingo kėsinimo ir tik prieš A. V. jo bute, o ne laiptinėje. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo bendrauta su (duomenys neskelbtini) namo gyventojais: E. V., J. L., E. D., tačiau vertingos informacijos jie nesuteikė, o D. M. nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 5-ąją dienos metu grįždama į namus dujų kvapo nejautė. Kad nejautė dujų kvapo taip pat parodė A. M. ir A. K. Tuo tarpu liudytoja M. P., kuri nurodė jautusi dujų kvapą, yra šališka, nes artimai bendrauja su nukentėjusiojo šeima, taigi jos parodymai nepatikimi. Be to, iš karto po įvykio nukentėjusysis iškvietė policijos pareigūnus, tačiau nėra jokių duomenų, kad atvykę policijos pareigūnai būtų jautę dujų kvapą ar kad patekimas į namo laiptinę būtų buvęs apsunkintas. Tuo tarpu nukentėjusiojo nepilnamečio sūnaus parodymai, kad jis net ir praėjus pusvalandžiui laiptinėje juto dujų kvapą, turėjo būti vertintini kritiškai, nes jis yra šališkas ir suinteresuotas. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūnus iškvietė nukentėjusysis, o ne namo gyventojai, tai rodo, jog įvykio metu kitiems asmenims nebuvo kilusi grėsmė, kuriai pašalinti būtų reikalinga policijos pareigūnų pagalba.

Kasatorius teigia, kad byloje nėra duomenų, jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, t. y. jis netriukšmavo, nešaukė, nevartojo necenzūrinių žodžių. Nors liudytojai A. M. ir M. P. parodė girdėję durų trenksmą, tačiau tai atliko ne kasatorius, o pats nukentėjusysis. Vien tik trenkimas durimis negali būti laikoma visuomenės rimties trikdymu. Taip pat nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusiojo vaikai patyrė išgąstį, nes įvykio metu jie buvo lauke ir nieko nematė. Kasatoriaus manymu, jis turėjo teisę į būtinąją gintį, nes nukentėjusysis prieš jį naudojo fizinį smurtą, jį stūmė, taip sukėlė fizinį skausmą, tačiau teismai šių aplinkybių nevertino.

Be to, net jeigu ir laikant, kad kasatorius papurškė dujų laiptinėje, tokie veiksmai turėjo būti vertintini kaip administracinės teisės pažeidimas.

Kasatorius teigia, kad teismai buvo šališki. Visų pirma teisėjas Č. K. privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, nes jis buvo nagrinėjęs bylas, kuriose nukentėjusysis atstovavo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Be to, 2013 m. sausio 4 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria nuo bylos nagrinėjimo nusišalino teisėja J. R. nurodydama, kad ji ir A. V. 1999-2001 metais buvo bendradarbiai. Taigi, kasatoriaus nuomone, kyla pagrįstų abejonių ir dėl teisėjo Č. K. nešališkumo, nes jis galėjo būti veikiamas kolegės teisėjos J. R. Taip pat paminėtina, kad tiek A. V., tiek Č. K. anksčiau yra dirbę Panevėžio vyriausiajame policijos komisariate, kriminalinės policijos padalinyje. Taip pat kasatorius prašė, kad Panevėžio apygardos teismo teisėjai nusišalintų nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, nes visi teisėjų kolegijos nariai anksčiau dirbo prokuratūroje ir bendradarbiavo su policijos pareigūnais, vienu iš jų anksčiau buvo ir nukentėjusysis. Be to, 2013 m. gegužės 7 d. atvykus į teismo posėdį, bylą apeliacine tvarka turėjusi nagrinėti teisėjų kolegija buvo pakeista ir vietoje teisėjo A. G. paskirta teisėja B. V. Nors kasatorius prašė teismo suteikti laiko pasiruošti dėl nušalinimo naujai teisėjai, tačiau šis prašymas buvo atmestas.

Kasatorius mano, kad jam nepagrįstai priteista atlyginti nukentėjusiajam 700 Lt proceso išlaidų, nes iš advokato padėjėjos K. R. 2012 m. spalio 18 d. pinigų priėmimo kvito nematyti, jog nukentėjusysis išlaidas patyrė būtent šioje byloje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus argumentai, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami Ž. A. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 2 dalyje, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstai atmetė Ž. A. parodymus, o tik išimtinai rėmėsi nukentėjusiojo A. V. parodymais, atmestini. Bylos medžiaga rodo, kad Ž. A. chuliganiškus veiksmus prieš nukentėjusįjį A. V. patvirtino teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Darydamas išvadas pirmosios instancijos teismas įvertino nukentėjusiojo A. V., liudytojų L. V., E. V., A. M., M. P., L. N. F., J. N. parodymus, taip pat paties kaltinamojo Ž. A. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą ir kitą baudžiamosios bylos medžiagą.

Kasatoriaus nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad kasatorius nukentėjusiojo A. V. gyvenamo namo laiptinėje, suduodamas smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą, po to papurkšdamas dujų, elgėsi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis pažeidė viešąją tvarką veikdamas tiesiogine tyčia. Kasatorius suvokė, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatė, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėjo. Iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusiojo ir nuteistojo nesiejo jokie asmeniniai santykiai, pas nukentėjusįjį kasatorius atvyko neva norėdamas išsiaiškinti jo įsivaizduojamus santykius tarp nukentėjusiojo ir liudytojos J. N. Tačiau tokių santykių buvimą kategoriškai paneigė tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytoja J. N., kuri teisme parodė, kad kasatorius yra ne vieną kartą ją nepagrįstai kaltinęs dėl neištikimybės ne tik su A. V., bet ir su kitais vyrais. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kasatoriui su nukentėjusiuoju ką nors aiškintis nebuvo jokio reikalo, o kasatoriaus atvykimas pas nukentėjusįjį, laukimas, kol šis grįš į namus ir jo užpuolimas byloja tik apie asmeninio pobūdžio paskatas siekiant nukentėjusiajam keršyti už neva buvusius jo santykius su liudytoja J. N. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada ir ne visais atvejais paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, jeigu kaltininkas asmeniniams santykiams spręsti pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-136/2010 ir kt.).

Nors kasatorius ginčija viešosios vietos požymį ir tai, kad savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tačiau nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad nusikalstamą veiką kasatorius penkto aukšto laiptinėje, kuri laikytina vieša vieta (joje bet kuriuo metu galėjo atsirasti kitų asmenų, nes patekimas į ją nėra ribojamas). Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad viešąją tvarką galima pažeisti ir veikiant privačioje aplinkoje (bute), kurioje nėra pašalinių asmenų, nes viešoji tvarka yra pažeidžiama, jei veiksmai, padaryti privačioje aplinkoje, sudaro nepatogumų, sutrikdo asmenis, esančius kitoje vietoje, arba suardo jų normalią įprastą gyvenseną, taigi pažeidžia jų teisę į normalią ir ramią aplinką. Atsižvelgiant į nuteistojo paskatas, dėl kurių jis atvyko pas nukentėjusįjį, ir prieš jį panaudoto fizinio smurto aplinkybes, netgi ir tuo atveju, jei konfliktas, kurį girdėjo ir dėl kurio metu papurkštų dujų į laiptinę negalėjo išeiti kaimynai, būtų įvykęs nukentėjusiojo A. V. bute, ši aplinkybė neduotų pagrindo kasatoriaus veiksmų nelaikyti pažeidžiančiais viešąją tvarką.

Taip pat atmestini kasacinio skundo teiginiai dėl teismų šališkumo. Nors byloje esantys dokumentai rodo, kad proceso metu nuteistasis teikė teismui įvairius prašymus, reiškė nušalinimus, tačiau visi jie buvo išnagrinėti įstatymo nustatyta tvarka priimant atitinkamus sprendimus. Kasatoriaus prašymų ir pareikštų nušalinimų netenkinimas negali būti pakankamas pagrindas laikyti teismą šališku.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis A. V. prašo kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusysis nesutinka su skundo argumentais ir teigia, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, o Ž. A. pagrįstai nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad kasatorius, pasinaudodamas išgalvota dingstimi, prieš nukentėjusiojo valią įsiveržė į butą, net kelis kertus mėgino jam smogti, vieną kartą sudavė, purškė į veidą dujas ir taip jį sužalojo. Kasatoriaus elgesys buvo ne spontaniškas, o iš anksto apgalvotas. Be to, triukšmaudamas namo laiptinėje ir uždaroje patalpoje purkšdamas dujas kasatorius turėjo numatyti, kad toks jo elgesys sukels padarinius ir pašaliniams asmenims (kitiems namo gyventojams). Net ir išstumtas iš buto, kasatorius nenutraukė savo nusikalstamų veiksmų ir toliau elgėsi ypač įžūliai, viešoje vietoje toliau naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, mėgino veržtis atgal į butą, o nepavykus – namo laiptinėje panaudojo dujas.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad padarinių atžvilgiu kasatoriaus tyčia buvo neapibrėžta, t. y. nors jis nesiekė, kad būtų sutrikdyta viešoji tvarka, tačiau pagal veiksmų pobūdį turėjo numatyti bei suvokti, jog smurtaudamas ir panaudodamas dujų balionėlį viešoje vietoje (namo laiptinėje) jis neabejotinai pažeis viešąją tvarką bei žmonių rimtį. Kasatorius turėjo ir galėjo numatyti, kad laiptinėje bet kuriuo metu gali pasirodyti ir kiti asmenys, o dujų balionėlio panaudojimas taip pat pažeidė kitų asmenų galimybę be žalos sveikatai laikinai patekti į laiptinėje esančius butus ar iš jų išeiti.

Be to, nukentėjusysis pabrėžia, kad iš skundo turinio matyti, jog kasatorius ginčija įrodymų vertinimą, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, tačiau kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Taip pat nepagrįsti ir kasatoriaus skundo argumentai, kad jo atlikti veiksmai gali būti vertinami pagal ATPK 174 straipsnį, kuriame numatyta atsakomybė už nedidelį chuliganizmą, t. y. necenzūrinių žodžių ar gestų viešosiose vietose naudojimą, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kiti panašių veiksmų, pažeidžiančių viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Byloje nustatyta, kad nuteistojo įžūlus elgesys pasireiškė fiziniu smurtu, įžūliu elgesiu, o nepagarbos demonstravimas aplinkiniams sukėlė padarinius – viešosios tvarkos sutrikdymą, todėl kasatoriaus argumentai, kad jo veiksmai gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas, nepagrįsti.

Nors Ž. A. nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų teisėjai, nagrinėję šią bylą, buvo šališki, nes nukentėjusysis dirbo valstybės tarnyboje (Valstybinėje mokesčių inspekcijoje Panevėžio skyriuje) ir teismuose kaip Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas atstovavo valstybės interesams, tačiau tokie argumentai yra nelogiški ir nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais.

Taip pat nukentėjusysis pažymi, kad kasatorius nepagrįstai ginčija proceso išlaidų priteisimą – neva neaišku, ar teisinės paslaugos buvo suteiktos šioje byloje. Iš byloje esančio kvito už suteiktas teisines paslaugas matyti, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu už dokumentų surašymą ir patarimų suteikimą sumokėjo 700 Lt. Ši suteiktų teisinių paslaugų apmokėjimo suma neviršija nustatytų rekomendacijų dėl teisinių paslaugų įkainių, todėl pirmosios instancijos teismas šias išlaidas pagrįstai priteisė iš kasatoriaus.

Nuteistojo Ž. A. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Kasatorius teigia, kad teismai jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan.

Kasatorius pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad viešoje vietoje – gyvenamojo namo laiptinėje tyčia, įžūliu elgesiu, susijusiu su smūgių sudavimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam A. V. į veidą, po to papurškė dujų, taip padarydamas A. V. minkštųjų nosies audinių sumušimą ir akių junginių sudirginimą – nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusysis A. V. tiek ikiteisminiam tyrime, tiek teisme davė vienodus ir nuoseklius parodymus teigdamas, kad konfliktas tarp jo ir kasatoriaus kilo namo laiptinėje, kur kasatorius sudavė jam smūgį į veidą; po to kasatorius pradėjo veržtis į butą, tačiau, nukentėjusiajam, išstūmus jį atgal į laiptinę, kasatorius nukentėjusiajam į veidą papurškė dujų. Teismai neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais ir pagrįstai jais rėmėsi, be to, šiuos parodymus patvirtino liudytojų L. V., E. V., A. M., M. P., J. N., L. N. F. parodymai, kurių, remiantis kasacinio skundo teiginiais, nėra pagrindo pripažinti nepatikimais vien dėl to, kad minėti asmenys yra nukentėjusiojo šeimos nariai, kaimynai ar pažįstami. Šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs, atitinka įstatymo reikalavimus.

Iš minėtų įrodymų turinio matyti, kad laiptinėje girdėjosi triukšmas, buvo juntamas dujų kvapas, dėl kurio buvo apribota žmonių galimybė nepatiriant nemalonių pojūčių patekti į laiptinę ar išeiti iš jos, taip pat liudytojai pripažino, kad buvo nutrauktas jų poilsis bei sutrikdyta rimtis. Be to, net ir laikant, kad, kaip teigia kasatorius, konfliktas prasidėjo bute, tačiau pagal bylos proceso metu nustatytas aplinkybes konfliktas tęsėsi ir laiptinėje, todėl kasatoriaus dėstoma versija nekeistų veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes pagal formuojamą teismų praktiką viešąją tvarką galima pažeisti ir veikiant privačioje aplinkoje (pvz., bute), kurioje nėra pašalinių asmenų, nes viešoji tvarka pažeidžiama, jeigu veiksmai, padaryti privačioje aplinkoje, sudaro nepatogumų, sutrikdo asmenis, esančius kitoje vietoje, arba suardo jų normalią, įprastą gyvenseną, taigi pažeidžia jų teisę į normalią ir ramią aplinką.

Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad nusikalstamą veiką kasatorius padarė penkto aukšto namo laiptinėje, kuri laikytina vieša vieta (joje bet kuriuo metu galėjo atsirasti kitų asmenų, nes patekimas į ją nėra ribojamas). Įvertinę visas šias aplinkybes, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nors kasatorius veikė nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, o būtent fizinio smurto naudojimas viešoje vietoje ir dujų purškimas, tačiau bendrais bruožais numatė, kad bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, t. y. veikė neapibrėžta tyčia.

Atmestini nuteistojo teiginiai, kad fizinį smurtą bei ašarines dujas jis panaudojo gindamasis. Bylos proceso metu ištirtais įrodymais buvo nustatyta, jog Ž. A. ne kartą ieškojo galimybės sutikti su nukentėjusiuoju tam, kad išsiaiškintų, jo manymu, patirtą pažeminimą dėl santykių su J. N., susitikimas iš karto peraugo į konfliktą, buvo panaudotas dujų balionėlis. Šios aplinkybės patvirtina bylos proceso metu ištirtus įrodymus, kad konflikto iniciatorius buvo Ž. A. Greta to kolegija pažymi, jog nepagrįsti kasatoriaus skundo argumentai, kad jo padaryta veika turėjo būti vertinama kaip administracinės teisės pažeidimas, numatytas ATPK 174 straipsnyje. Pagal ATPK 174 straipsnį nedidelis chuliganizmas – tai necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Byloje nustatyta, kad nuteistojo įžūlus elgesys pasireiškė fiziniu smurtu ir dujų papurškimu viešoje vietoje – namo laiptinėje, toks įžūlus elgesys ir nepagarbos demonstravimas aplinkiniams sukėlė padarinius – viešosios tvarkos sutrikdymą, todėl kasatoriaus argumentai, kad jo veiksmai turėjo būti vertinami tik kaip administracinės teisės pažeidimas, atmestini.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti nuteistojo prašymą – panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, todėl toks prašymas negali būti tenkintinas.

Dėl teismo šališkumo

Kasatoriaus teiginys, kad jo bylą nagrinėjo šališkas teismas, atmestinas.

Kasatoriaus motyvai dėl teismo šališkumo grindžiami tuo, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjęs teisėjas Č. K. yra nagrinėjęs bylas, kuriose nukentėjusysis A. V. atstovavo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip pat kasatorius abejoja ir visos Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegijos nešališkumu, nes minėti asmenys yra dirbę prokuratūroje ir bendradarbiavo su policijos pareigūnais, vienas iš jų anksčiau buvo ir nukentėjusysis.

Pažymėtina, kad klausimas dėl nešališkumo buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme priimant protokolinę nutartį, kurioje pažymėta, kad nuteistojo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nušalinti teisėją Č. K., be to, byloje nėra jokių duomenų, kad teisėjas ir nukentėjusysis būtų susiję kokias nors asmeniniais ryšiais.

Nušalinimo pagrindai yra išdėstyti BPK 58 straipsnyje, tačiau šioje byloje nei vieno iš nurodytųjų tiek bylą nagrinėjant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose nenustatyta. Esant šioms aplinkybėms, kasatoriaus teiginiai dėl šališkumo nepagrįsti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius nepagrįstai ginčija proceso išlaidų priteisimą, nes iš byloje esančio kvito matyti, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu už dokumentų surašymą ir patarimų suteikimą sumokėjo 700 Lt. Šios išlaidos, vertinant advokatų darbo apmokėjimo tarifus, nėra aiškiai per didelės ir pagrįstai priteistos iš kasatoriaus, nes pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo Ž. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                           Aurelijus Gutauskas

Gintaras Goda

Alvydas Pikelis