Civilinė byla Nr. 2A-1106/2013
Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1.; 126.8.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1812-567/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „FRG“ ieškinį atsakovei L. J. dėl nesąžiningai gautų lėšų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „IZOLITA“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „FRG“ kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės L. J. nesąžiningai gautas lėšas 76 000 Lt. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 29 d. nutartimi iškėlė ieškovui BUAB „FRG“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Verslo administravimas“. Administratoriaus įgaliotas asmuo V. V. patikrino BUAB „FRG“ sudarytus sandorius bei atliktus finansinius veiksmus per paskutinius 36 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo ir nustatė, kad iš bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos 2009-01-26 ir 2009-01-27 mokėjimais akcininkei L. J. grąžinta skola pagal paskolos sutartį Nr. 5, 2007/12/28. Ieškovas reikalavo atsakovės pateikti dokumentus, įrodančius paskolos sutarties sudarymą, tačiau jokie įrodymai nebuvo pateikti. Teigė, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo ir tuo pažeidė kitų kreditorių interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir ieškovui iš atsakovės priteisė 76 000 Lt ir bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartimi nustatytas prejudicinis faktas, jog 2008-12-31 UAB „FRG“ buvo nemoki. Atsižvelgdamas į tai, jog ši bendrovė turėjo skolų Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriui, o kreditorių UAB ,,Pozicija“ ir UAB ,,Aušra“ naudai buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės – lėšų areštas, teismas sprendė, jog 2009-01-26 ir 2009-01-27 mokėjimais grąžinus skolą atsakovei buvo pažeistos kitų įmonės kreditorių teisės. Pažymėjo, kad atsakovės 76 000 Lt paskola neužtikrinta hipoteka ar įkeitimu, todėl buvo pažeista Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje reglamentuojama mokėjimų eilės tvarka, nepagrįstai suteikiant pirmenybę gauti reikalavimo patenkinimą anksčiau už kitus kreditorius. Teismas sprendė, jog atsakovei L. J. – vienintelei UAB „FRG“ akcininkei, turėjo būti žinoma, kad įmonė turi finansinių sunkumų, nevykdo įsipareigojimų kitiems kreditoriams, o skolos jai grąžinimas sustiprins UAB „FRG“ nemokumą bei pažeis kitų kreditorių teises ir interesus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad UAB „FRG“ ir atsakovė buvo nesąžiningos ir vadovaudamasis CK 1.5, 6.158 straipsnio 1 dalimi, 6.66 straipsniu, CPK 178, 185 straipsniais sprendė, jog ieškovas pagrįstai kreipėsi dėl lėšų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė L. J. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, analizavo juos neatsižvelgdamas į pateiktų įrodymų visumą, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai sprendė, jog skolos grąžinimas pažeidė kitų kreditorių interesus:
- Teismas nepagrįstai sprendė, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės rodo UAB „FRG“ finansinius sunkumus ir negalėjimą grąžinti skolos kitiems kreditoriams. Apribojimas disponuoti 7 350,08 Lt UAB ,,Aušra“ naudai buvo taikomas nuo 2008-11-28 iki 2009-01-28, o apribojimas disponuoti 19 618,82 Lt UAB ,,Pozicija“ naudai – nuo 2008-12-21 iki 2011-02-23. Teismas neanalizavo ir nevertino DnB NORD banko sąskaitos 2009-01-01 – 2009-12-31 išrašo duomenų, jog šiuo laikotarpiu UAB „FRG“ buvo gavusi 512 159,6 Lt pajamų, kurios buvo pakankamos piniginiams įsipareigojimams vykdyti net ir po paskolos grąžinimo. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad UAB „FRG“ buvo nemoki, turėjo finansinių sunkumų.
- Teismas nepagrįstai konstatavo, kad paskolos grąžinimo metu UAB „FRG“ buvo skolinga valstybės biudžetui. Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2012-04-24 pažymą ,,Dėl informacijos apie UAB „FRG“ suteikimo“, ieškovas 2009-01-16 buvo skolingas 3 494,59 Lt, tačiau ši skola buvo sumokėta iki 2009-01-23 paskolos sutarties sudarymo. Pagal VMI pateiktus duomenis, ieškovas 97 255,38 Lt įsiskolinimą VMI buvo sumokėjęs 2009-01-22, o kiti įsiskolinimai susidarė po paskolos sudarymo.
Ieškovas BUAB „FRG“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad sprendimas teisingas, o atsakovas nepagrįstai kai kuriuos įrodymus vertina neatsižvelgdamas į jų visumą, neteisingai interpretuodamas juos savo naudai.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama atsakovės L. J. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, jog, priešingai nei teigia apeliantė L. J., pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir, patenkindamas ieškovo likviduojamos dėl bankroto UAB „FRG“ ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 263 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog prieš pradedant nagrinėti apeliacinio skundo argumentus, yra tikslinga pažymėti bylos faktines aplinkybes, kuriomis teisėjų kolegija remiasi spręsdama dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Nustatyta, jog UAB „FRG“ vienintelio akcininko sprendimu dėl paskolos įmonei 2007-12-28 akcininkė L. J. nusprendė priimti 10 000 Lt ir 66 000 Lt paskolą iš akcininkės L. J.. Paskola 10 000 Lt suteikta laikotarpiui iki 2008-08-01, o 66 000 Lt paskola – iki 2008-07-01 (1 t., b. l. 82, 117). Paskolos davėjas UAB „FRG“ ir paskolos gavėjas UAB „IZOLITA“ 2007-12-28 – tą pačią dieną, kai buvo priimtas nurodytas UAB „FRG“ akcininkės sprendimas, sudarė sutartį Nr. 5 dėl 76 000 Lt paskolos laikotarpiui iki 2009-03-31 (1 t., b. l. 118-120). 2009-01-26 Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo bei likučių suderinimo aktu UAB „FRG“ bei UAB „IZOLITA“ ir atliko 76 000 Lt užskaitymą, konstatavusios, kad UAB „FRG“ liko skolinga UAB „IZOLITA“ 5 588,30 Lt (1 t., b. l. 93). Kaip matyti iš byloje pateikto DnB NORD banko sąskaitos išrašo duomenų, 2009-01-26 iš UAB „FRG“ sąskaitos į atsakovės L. J. sąskaitą pervesta 40 000 Lt, mokėjimo paskirtis – skolos grąžinimas pagal Paskolos sutartį Nr. 5, 2009-01-27 pervesta dar 36 000 Lt, mokėjimo paskirtis – skolos grąžinimas pagal paskolos sutartį Nr. 5 (1 t., b. l. 5-13). Kaip matyti iš viešai prieinamų Juridinių asmenų registro duomenų apeliantė L. J. UAB ,,FRG“ vienintele akcininke buvo nuo 2007-05-24 iki 2009-10-27, nuo 2007-03-13 iki 2008-04-14 kartu buvo ir įmonės administracijos vadovė (direktorė). Dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,FRG“ į Vilniaus apygardos teismą kreiptasi 2010-06-11, o bankroto byla iškelta teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartimi darbuotojos prašymu.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės L. J. skundo motyvus, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir dėl to padarė neteisingą išvadą, jog UAB ,,FRG“ paskolos grąžinimo jai metu turėjo finansinių sunkumų, iš esmės buvo nemoki, o minėtais pavedimais buvo ypač pabloginta įmonės finansinė padėtis bei pažeisti kitų kreditorių interesai.
Visų pirma, kaip žinoma, CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (sprendimo res judicata galia). CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008 ir kt.).
Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmiau paminėtą išvadą dėl faktinio UAB „FRG“ nemokumo be kitų surinktų įrodymų grindė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartyje konstatuotais faktais, jog UAB „FRG“ 2008-12-31 balanso duomenimis turtas įvertintas 1 051 065 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 525 658 Lt, jog atlyginimai darbuotojams nebuvo mokami ilgą laiką, įmonė nėra pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais, o tai rodo, kad ši įmonė yra nemoki (ĮBĮ 2 str. 8 p.). Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų, paminėta teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo skundžiama.
Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, svarbu pažymėti, kad teisinis įmonės nemokumas konstatuojamas priėmus nutartį iškelti įmonei bankroto bylą dėl nemokumo, tačiau faktinis įmonės nemokumas egzistuoja jau kurį laiką iki bankroto bylos iškėlimo (neatsikaitoma su kreditoriais, nemokamas atlyginimas darbuotojams ir t. t.).
Remiantis išdėstytu, apeliantė be pagrindo ginčija faktus, susijusius su įmonės nemokumu, be kita ko, taip pat ir paskolos jai grąžinimo metu, kuriuos teismas įvertino ir nustatė įsiteisėjusia nutartimi kitoje byloje dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 182 str.).
Antra, teisėjų kolegija negali sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, jog paskolos akcininkei grąžinimo metu UAB ,,FRG“ neturėjo skolų nei VMI, nei VSDFV. Kaip matyti iš byloje esančių Turto arešto aktų registro išrašų duomenų, jau nuo 2008-12-16 iki 2010-12-20 VMI naudai jau buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės UAB ,,FRG“ turtui (2 t., b. l. 7-8). Kaip žinoma, Mokesčių administravimo įstatyme (toliau MAĮ) nurodyta, jog mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (MAĮ 95 str. 1 d. 2 p., 101 str. 2, 3 p.).
Pagal byloje pateiktus VSDFV duomenis apie UAB ,,RFG“ priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas, nuo 2009-01-16 iki 2010-01-16 įmonė turėjo 20 493 Lt nesumokėtų įmokų, be to, pabrėžtina tai, kad kiekvieną ketvirtį skolos buvo išieškomos tik priverstine tvarka (t. 2, b. l. 25-27). Kartu pažymėtina, jog pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, teisminiai ginčai dėl skolų iš UAB ,,FRG“ priteisimo vyko ne tik su UAB ,,Aušra“ ir UAB ,,Pozicija“, kaip pripažįsta apeliantė, bet taip pat ir su kitais kreditoriais, pavyzdžiui, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. L2-7201-728/2008, ieškovas UAB „Arx Baltica“, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr.2-8533-466/2009, ieškovas UAB „Prekursorius“, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-18653-0600/2009, ieškovas UAB ,,Spauda“ ir kt. Šių kreditorių atžvilgiu taip pat buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių ši bendrovė neprieštaravo – tai yra neskundė, tuo pačiu pripažindama, kad iš tiesų netaikius šių priemonių yra grėsmė, jog skolų išieškojimas gali būti neįvykdytas ar gali kilti sunkumai jį vykdant (CPK 144 str., 182 str.).
Pagal civilinio proceso įstatyme įtvirtintą nuostatą, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių, tai yra, įrodymai byloje turi būti vertinami kaip visuma, o ne atsietai vienas nuo kito (CPK 185 str.). Nesutikdama su teismo išvada dėl įmonės finansinių sunkumų, apeliantė deklaratyviai nurodo, jog kreditorių UAB ,,Aušra“ ir UAB ,,Pozicija“ naudai taikytos laikinosios apsaugos priemonės – lėšų areštas, tik formalumas, nes įmonė turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau, kaip jau buvo paminėta šioje nutartyje anksčiau, teismas laikinąsias apsaugos priemones taiko tada, kai yra reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Apeliantė teisingai nurodo, kad DnB NORD banko sąskaitos 2009-01-01 – 2009-12-31 išrašo duomenys rodo atliktus mokėjimus, tai yra įmonės išlaidas. Tačiau, kaip paminėta, prejudiciniu faktu nustatyta, nors įmonė ir turėjo pajamų, tačiau mokestiniai įsiskolinimai buvo didesni ir bendra jos būklė minimu laikotarpiu leido konstatuoti faktinį nemokumą (CPK 182 str. 2 p). Kitų įrodymų, dokumentų, patvirtinančių atsakovės teiginius, teismui nepateikta. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas apeliantės argumentas, jog teismas įrodymus vertino netinkamai ar neatsižvelgdamas į jų visumą (CPK 178 str., 185 str.).
Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šie faktai akivaizdžiai liudija įmonės mokumo problemas minimu laikotarpiu, kurias tik dar labiau pagilino 76 000 Lt paskolos akcininkei grąžinimas. Tuo tarpu apeliantė, nesutikdama su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, remiasi tuo, kad paskolos grąžinimas nepažeidė kitų kreditorių interesų.
Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi. Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs bendrovės akcininkų pareigą elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009, 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011 ir kt.). Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas nesąžiningu, jeigu jis žinojo, galėjo ir turėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmiau minėtos faktinės aplinkybės, apibūdinančios ieškovo bei atsakovės L. J. ryšius, ilgametė kitų įmonių valdymo ir vadovavimo patirtis (UAB ,,IZOLITA“, UAB ,,Naujoji Hanza“, UAB ,,Komisara“ akcininkė ir administracijos vadovė), o taip pat teisminių ginčų, kuriuose atsakovė dalyvavo kaip valdomų įmonių įstatyminė atstovė (Varėnos rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-269-445/2012, Nr. 2-355-445/2012, Vilniaus miesto apylinkės teismo administracinių teisės pažeidimų byla Nr. A2.6.-3278-270/2012, Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2298-727/2009, Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-223-608/11 ir kt.), leidžia spręsti, kad nėra pagrindo ją traktuoti kaip silpnąją teisinių santykių pusę, kuri nežinojo tikrosios įmonės finansinės padėties ir nesuvokė, kad 76 000 Lt dydžio paskolos grąžinimas padidins sunkumų turinčios įmonės finansinę padėtį, o tai kartu pažeis ir kitų kreditorių teises bei interesus (CPK 185 str.).
Pažymėtina, kad Varėnos rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-419-445/2011 dėl skolos priteisimo 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimu išnagrinėjęs ginčą pagal ieškovo K. M. leidybos įmonės „Kriventa“ ieškinį atsakovei L. J., trečiasis asmuo UAB „Naujoji Hanza“, jau yra konstatavęs, jog atsakovė, būdama vienintele UAB ,,Naujoji Hansa” akcininke, nuo 2009-05-29 iki 2010-04-06 ir šios bendrovės administracijos vadove, veikė nesąžiningai tiek bendrovės, tiek jos kreditorių (įskaitant ieškovą) atžvilgiu.
Remiantis pirmosios instancijos teismo nustatytais, o taip pat teisėjų kolegijos papildomai nurodytais faktais darytina išvada, kad teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog ieškovas įrodė savo teiginius apie faktinį įmonės nemokumą laikotarpiu, kai bendrovė atsiskaitė su apeliante L. J. – vienintele savo akcininke, tuo tarpu apeliantė nepaneigė šios teismo išvados. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė, būdama vienintele UAB „FRG“ akcininke, žinojo ar turėjo žinoti, jog įmonė turi finansinių sunkumų, nevykdo įsipareigojimų kitiems kreditoriams, o paskolos jai grąžinimas sustiprins nemokumą ir sumažins galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus (CPK 178 str., 185 str.).
Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; etc.). Todėl teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo UAB „Efektyvios investicijos“ ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai | Virginija Čekanauskaitė |
| Egidija Tamošiūnienė |
| Vytas Milius |