Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-126-616/2021

Teisminio proceso Nr. 4-70-3-00366-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 21.19.18

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. liepos 27 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ernesta Montvidienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės advokatės Simonos Vaičiulytės-Gavorskienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 4 d. nutarimo, panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Priimtų sprendimų esmė

1.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 4 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nubausta pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 59 straipsnį ir paskirta 2 896 (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių) eurų dydžio bauda už tai, kad 2021 m. kovo 31 d. ir 2021 m. balandžio 28 d. (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte, vykdė prekybą automobilių padangomis, ratlankiais, padangų montavimo ir kitus automobilių remonto darbus, antrame pastato aukšte automobilio padangų sandėliavimą, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą – naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį.

II.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir prašymai

2.       Apeliaciniame skunde UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė advokatė S. Vaičiulytė-Gavorskienė (toliau – Apeliantas) prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 4 d. nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Netenkinus pirmojo reikalavimo, pakeisti 2021 m. birželio 4 d. nutarimą ir paskirtą administracinę nuobaudą, baudos neskiriant arba skiriant ne didesnę baudą nei pusė minimalios baudos, numatytos sankcijoje.

2.1.       Skunde nurodo, kad administracinio nusižengimo protokole užfiksuota, kad iš esmės visas pastatas yra naudojamas kitai paskirčiai nei nurodyta nekilnojamojo turto registre. Protokolą surašiusi vyr. specialistė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad „komercinei veiklai bendrovė naudojo daugiau nei 50 procentų pastato dalies. <...> 50 procentų patalpų naudojimo ne pagal paskirtį komercinei veiklai numato teisės aktas: Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio d. įsakymo Nr. 289 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“. Konkrečiai, tokią galimybę numatė pastarojo teisės akto 6.1 p., pagal kurį „pastatas priskiriamas vienai ar kitai paskirties grupei (pogrupiui), jeigu jo visas bendrasis plotas arba didžiausioji jo dalis yra naudojama tai paskirčiai“. Sprendžia, jog protokolas Apeliantui buvo surašytas ir administracinio nusižengimo teisena pradėta dėl to, kad apeliantas pažeidė teisės aktuose nustatytą reikalavimą komercinei veiklai naudoti mažiau nei 50 procentų gyvenamosios paskirties pastato, tačiau teismas nutarime nurodė, kad liudytojos nurodytas teisės aktas buvo panaikintas 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 (nuo 2017-01-01) (TAR, 2016, Nr. 2016-27168), todėl dėl pažeidimo, dėl kurio pradėta administracinio nusižengimo teisena, esmės plačiau nepasisakė, bylą nagrinėjo taikydamas kitus teisės aktus, kurie šioje byloje, Apelianto įsitikinimu, neturėjo būti taikomi. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nors 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 nuo 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymas Nr. 289 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ patvirtinimo“ su visais pakeitimais ir papildymais buvo pripažintas netekusiu galios, tačiau tuo pačiu įsakymu buvo patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, kurio 5 punkte, liko įtvirtinta ta pati nuostata, kokia buvo ir STR 1.01.09:2003, jog „pastatas priskiriamas vienai ar kitai paskirties grupei (pogrupiui), jeigu jo visas bendrasis plotas arba didžiausioji jo dalis naudojama tai paskirčiai“. Cituotos teisės normos teismas nutarime nepaminėjo ir netaikė, nes kaip galima suprasti iš motyvacijos, manė, kad ją numatęs teisės aktas nebegalioja ir norma nėra perkelta į naujai patvirtintą teisės aktą. Kitaip tariant, teismas netaikė teisės normos, kuri turėjo būti taikoma nagrinėjamoje byloje, kas lėmė neteisingą situacijos teisinį kvalifikavimą bei atitinkamai neteisingo sprendimo byloje priėmimą. Teismui pritaikius reikiamą teisės aktą, turėjo būti konstatuota, kad ginčui aktualaus pastato paskirtis nekeičiama ir nelaikoma, kad pastatas naudojamas ne pagal paskirtį, jei kitai veiklai naudojama ne daugiau kaip 50 procentų pastato ploto ir tik tuomet vertinama, kokia apimtimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ turimą turtą (duomenys neskelbtini), naudoja savo komercinei veiklai.

2.2.       Apelianto teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ padangų prekybos ir montavimo veiklą pastate (duomenys neskelbtini), vykdo nuo (duomenys neskelbtini) m., kuomet šį pastatą įsigijo įmonės vadovas D. S., o Apeliantas dar buvo individuali įmonė. Per tokį ilgą laikotarpį Apeliantas nė karto nebuvo informuotas ar įspėtas jokių kompetentingų institucijų dėl galimai pažeidžiant teisės normas naudojamo pastato, nebuvo baustas už tokio pobūdžio pažeidimus. Atvirkščiai, Apelianto vadovas ne kartą yra konsultavęsis su savivaldybės specialistais, kurie paaiškino, kad remiantis aukščiau aptartu reglamentavimu, gyvenamosios paskirties pastate galima vykdyti komercinę veiklą, nekeičiant pastato paskirties, jeigu komercinei veiklai nėra naudojama daugiau kaip 50 procentų pastato ploto. Statybų inspekcija viešoje erdvėje pateikia analogiškus išaiškinimus.

2.3.       Skunde akcentuoja tai, kad vienas pagrindinių dokumentų byloje buvo 2021 m. balandžio 28 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas su priedais (nuotraukomis). Byloje faktinių duomenų patikrinimą vietoje atlikusi vyr. specialistė duodama paaiškinimus teisme nurodė, kad įmonė pažeidė įstatymą, nes komercinei veiklai naudoja daugiau nei 50 procentų pastato dalies, tačiau toks V. G. teiginys apie, neva, daugiau kaip 50 procentų pastato ploto naudojimo būdo nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Viena vertus, patikrinimo metu fiksuota situacija buvo trumpalaikė (dalis prekių antrame aukšte buvo laikinai sudėtos dėl drėgmės ir šią problemą sprendžiant daryto remonto), nebūdinga Apeliantui. Antra vertus, iš Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto ir prie jo pridėtų fotonuotraukų nėra aiškus pastato planas, nepateikta detalizacija, kurios pastato dalys, kokio ploto, aktą ir protokolą surašiusios specialistės nuomone, naudojamos įmonės ūkinėje komercinėje veikloje. Atitinkamai, V. G. atlikta apžiūra vertintina kaip neišsami, o liudijanti subjektyvią V. G. nuomonę.

2.4.       Nurodo, kad duodama paaiškinimus teisme V. G. nurodė, kad „ten dirbusio įmonės darbuotojo lydima, atliko patalpų apžiūrą“, tačiau akte nenurodytas joks kartu dalyvavęs asmuo, aktas pasirašytas tik pačios V. G.. Galbūt tai galėtų būti vertinama tik kaip formalus pažeidimas, neturintis reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui, tačiau ši aplinkybė, Apelianto nuomone svarbi dėl to, kad rodo, jog dokumentuose (akte, protokole) užfiksuota informacija, kuria rėmėsi teismas, nebuvo visiškai tiksli, kas taip pat galėjo turėti įtakos bylos nagrinėjimui ir rezultatui. Teismas formaliai perrašydamas protokolą, nurodė, kad ne tik pirmame pastato aukšte, bet ir antrame esą yra vykdoma ūkinė komercinė veikla („<...> antrame pastato aukšte sandėliuojamos automobilių padangos <...>“) ir, kad gyvenamosios paskirties pastate gyvenamųjų patalpų apskritai nėra. Tokios teismo nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, o neteisingai nustatytos aplinkybės neabejotinai taip pat turi reikšmės netinkamam situacijos teisiniam kvalifikavimui. Kaip nurodyta ir skundžiamame nutarime, prekyba automobilių padangomis ir ratlankiais vykdoma pirmame pastato aukšte, kur prekės yra sudėtos ant specialiai tam įrengtų lentynų, taip pat pirmame aukšte garažo patalpose yra ir įranga, reikalinga padangų montavimui. Tuo tarpu antrame pastato aukšte patikrinimo metu jokia ūkinė komercinė veikla nebuvo vykdoma. Ten dalis sušlapusių prekių (padangų) buvo sukrauta tik laikinai (tas matyti ir iš nuotraukų - prekės sukrautos atsitiktinai, neįrengtos jokios lentynos ar kitos sandėliavimo sistemos), kol buvo atliekami tam tikri pastato kosmetinio remonto darbai. V. G. nurodė, kad remonto darbų nepastebėjo, tačiau faktiškai šio aspekto detaliau ji ir nesiaiškino, nesidomėjo, kad kosmetinis remontas buvo atliekamas savo jėgomis, turint laisvo laiko, nesamdant rangovų, todėl būtent tuo metu, kai V. G. lankėsi patalpose, konkretūs remonto darbai galėjo ir nebūti daromi. Baigus remonto darbus, padangos ir kitos prekės buvo grąžintos atgal į pirmo aukšto patalpas, įskaitant garažo patalpas, kur, priešingai nei darydama niekuo nepagrįstas prielaidas nurodė vyr. specialistė V. G., visos prekės tilpo. Kaip minėta aukščiau, įmonei, padangų pardavimu ir montavimu užsiimančiai daug metų, 50 procentų neviršijantis pastato plotas visą tą laiką buvo ir šiuo metu yra visiškai pakankamas įmonės veiklos vykdymui. Taigi, kadangi antras pastato aukštas laikinam prekių laikymui buvo naudojamas tik trumpą laiką dėl susidėjusių aplinkybių (sušlapus prekėms ir esant poreikiui atlikti tam tikrus remonto darbus, kad vandens patekimas nepasikartotų), nėra pagrindo teigti, kad jis naudojamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercinei veiklai. Priešingas aiškinimas, apelianto įsitikinimu, prieštarautų bendriesiems protingumo, teisingumo, proporcingumo principams.

2.5.       Pažymi, kad nei protokole, nei nutarime nėra nuorodų į jokius teisės aktus, kurie reglamentuotų, kaip patalpos turi atrodyti, kad jos būtų laikomos gyvenamosiomis. Teisės aktai nenumato, kad gyvenamosiose patalpose nuolat privalo kas nors gyventi, kad jos turi būti apstatytos baldais ar pan. - net ir tuščias, negyvenamas gyvenamasis namas nepraranda gyvenamojo namo paskirties. Konkrečiai ginčui aktualiame pastate antrame aukšte esančiose gyvenamosios paskirties patalpose nėra nuolat gyvenama, jos nėra pilnai apstatytos, tačiau patalpos yra tinkamos gyvenimui, jose sezono metu gyvena kai kurie įmonės darbuotojai, atvykstantys iš kitų miestų/rajonų, jose yra reikalingos komunikacijos, tam tikri baldai, jos nėra įrengtos ar pritaikytos kokiai nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercinei veiklai. Tai matyti ir iš Apelianto į bylą pateiktų nuotraukų. Dėl nurodyto teigiama, kad dėl būtinojo reikalingumo Apeliantui trumpam gyvenamosiose patalpose sudėjus prekes, kurios atlikus remontą buvo grąžintos į jų ankstesnę vietą, gyvenamosios patalpos nepakeitė savo paskirties ir netapo naudojamomis įmonės komercinei veiklai.

2.6.       Apeliantas neneigia, kad 2021 m. balandžio 28 d. patikrinimo metu dalis įmonės prekių buvo sudėtos patalpų antrame namo aukšte, tačiau kadangi tai buvo tik trumpalaikio pobūdžio situacija dėl, kaip nurodyta anksčiau susidėjusių aplinkybių, nemanė darantis kokį nors teisės pažeidimą, nes antro aukšto patalpų nepradėjo naudoti komercinei veiklai dėl trumpalaikio antro aukšto patalpų panaudojimo prekėms sudėti niekam nebuvo padaryta jokios žalos. Pabaigus remonto darbus, kad prekės saugiai galėtų būti grąžintos į ankstesnę vietą (pirmą namo aukštą), tai nedelsiant ir buvo padaryta. Teismų praktikoje tokiais atvejais laikoma, kad nėra administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens tyčios, t. y. nėra administracinio nusižengimo sudėties, todėl administracinio nusižengimo teisena nutrauktina.

2.7.       Iš aukščiau išdėstytų argumentų matyti, kad net jei ir būtų pagrindas teigti, kad būta teisės akto pažeidimo, pažeidimas buvo trumpalaikis, nulemtas objektyvių priežasčių, formalaus pobūdžio, veikoje nebuvo tyčios, jokia žala dėl to niekam neatsirado, nenukentėjo jokių asmenų teisės ar teisėti interesai (visas nekilnojamasis turtas adresu (duomenys neskelbtini), priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“). Atsižvelgiant į situacijos aplinkybes, faktą, kad administracine tvarka apeliantas anksčiau nebuvo baustas, net ir konstatavus pažeidimo faktą, bauda jam galėjo būti netaikoma arba taikoma reikšmingai mažesnės bauda (ANK 34 straipsnio 6 dalis).

3.       Šiaulių miesto savivaldybės administracijos teisės skyriaus vyriausiasis specialistas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apelianto skundą ir palikti galioti skundžiamą 2021 m. birželio 4 d. nutarimą. Sutikdamas su teismo padarytomis išvadomis atsiliepime nurodo:

3.1.       Administracinio nusižengimo teisena Apeliantui buvo pradėta dėl to, kad nuvykus adresu (duomenys neskelbtini) ir atlikus faktinių aplinkybių patikrinimą vietoje, buvo nustatyta, kad pastatas esantis šiuo adresu - gyvenamasis namas, naudojamas ne pagal paskirtį, taip pažeidžiant statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą imperatyvų reikalavimą - naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką.

3.2.       Vienintelė priežastis, kodėl teismo posėdžio metu buvo keliamas klausimas dėl 50 procentų pastato dalies naudojimo ne pagal paskirtį, nepakeitus pastato paskirties, buvo ta, kad būtent tokia buvo Apelianto gynybinė pozicija administracinio nusižengimo nagrinėjimo teisme metu. Būtent Apeliantas teigė, kad jis turi teisę nekeisti pastato paskirties ir toliau jame vykdyti savo veiklą, nes jis savo ūkinėje-komercinėje veikloje naudojasi ne daugiau nei 50 procentų gyvenamojo namo dalimi. Protokolą surašiusi Institucijos vyr. specialistė savo ruožtu tokius Apelianto teiginius užginčijo, nes faktinių aplinkybių patikrinimo vietoje metu buvo nustatyta, kad Apeliantas savo veikloje akivaizdžiai naudoja visą pastatą, o ne tik 50 procentų pastato, kaip teigia pats Apeliantas.

3.3.       Apelianto cituojamos teisės aktų normos interpretuojamos netinkamai ir neracionaliai. Statybos techninis reglamentas STR. 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5 punkte nurodo du egzistuojančius pastatų klasifikavimo pogrupius, t. y., gyvenamuosius pastatus (5.1.1. punktas) ir negyvenamuosius pastatus (5.1.2. punktas). Toliau 5 punkte yra nurodytas Apelianto cituojamas sakinys „pastatas priskiriamas vienai ar kitai paskirties grupei (pogrupiui), jeigu jo visas bendrasis plotas arba didžiausioji jo dalis naudojama tai paskirčiai“. Taigi, šioje normoje yra nurodyta, kokie yra pastatų klasifikavimo pogrupiai ir kaip pastatai yra skirstomi į šiuos pogrupius, tačiau tai savaime nereiškia, kad jeigu vykdydamas veiklą išnaudoji mažesnę nei 50 procentų pastato dalį, tai pastato paskirties pakeisti nereikia, nes nei šis nei kiti teisės aktai to taip eksplicitiškai nenurodo, o taip pat tie patys teisės aktai neleidžia gyvenamosios paskirties pastatuose vykdyti bet kokią veiklą.

3.4.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nutarimo 3 lape nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinė veikla nepatenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1178 „Dėl statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos“ (toliau – Tvarkos aprašas) aprašo II skirsnio 4 punkte nurodytos ūkinės veiklos sąrašą. Ir iš tiesų Tvarkos aprašo II skirsnio 3 ir 4 punktuose yra nurodytas baigtinis sąrašas komercinių veiklų, kurias galima vykdyti gyvenamosios paskirties pastate, nekeičiant pastato įregistruotos paskirties. Tai yra sąrašas, į kurį Apelianto vykdoma ūkinė-komercinė veikla nepatenka, kas reiškia, kad pastatas adresu (duomenys neskelbtini), nei 10, nei 50 procentų dalimi negali būti naudojamas Apelianto vykdomai ūkinei veiklai vykdyti, nepakeitus pastato paskirties teisės aktų nustatyta tvarka.

3.5.       Apeliantas nurodo, kad niekada nebuvo informuotas ar įspėtas jokių kompetentingų institucijų dėl galimai pažeidžiant teisės normas naudojamo pastato, nebuvo baustas už tokio pobūdžio pažeidimus. Institucijos žiniomis Apeliantas iki šiol nebuvo baustas už vykdomus įstatymo pažeidimus, tačiau tikrai buvo įspėtas. 2015 m. balandžio 22 d. atlikus statinio techninės priežiūros patikrinimą buvo nustatyta, kad Apeliantas tą patį gyvenamąjį namą naudoja ne pagal paskirtį ir Statinio techninės priežiūros patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini)22.12) buvo suformuotas reikalavimas iki 2015 m. spalio 1 d. pakeisti gyvenamojo namo paskirti į paskirtį atitinkančią įmonės vykdomą prekybos ir paslaugų veiklą arba nutraukti pastate veiklą neatitinkančią pastato paskirties. Tuo pačiu Apeliantas buvo įspėtas, kad už laiku neįvykdytus reikalavimus ir už statinio naudojimą ne pagal paskirtį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse ir Statybos įstatyme numatyta administracinė atsakomybė. Apelianto, įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius D. S. su patikrinimo aktu ir jame išdėstytais reikalavimais susipažino pasirašytinai 2015 m. balandžio 22 dieną, todėl akivaizdu, kad Apelianto pateikti argumentai, esą jis niekada nebuvo informuotas ar įspėtas apie vykdomus pažeidimus yra melagingi, sąmoningai siekiant suklaidinti apeliacinės instancijos teismą. Institucija bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teikė rašytinius įrodymus apie tai, kad Apeliantas jau yra prieš tai įspėtas dėl vykdomų pažeidimų, tačiau pirmosios instancijos teismas tokius rašytinius įrodymus atsisakė priimti, tačiau akivaizdu, kad esant tokiai situacijai, kuomet Apeliantas skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą pateikia akivaizdžiai melagingus duomenis, o Institucija tokius duomenis gali ir turi paneigti, šie rašytiniai įrodymai bus pakartotinai pateikti teismui su šiuo atsiliepimu į apeliacinį skundą. Be to, Institucijai nėra žinomi jokie Apelianto konsultavimo atvejai, o juo labiau tokie konsultavimo atvejai, kuomet asmuo būtų klaidinamas netinkamai aiškinant aktualius teisės aktus.

3.6.       Pažeidimas nustatytas ne dėl procentine išraiška išnaudojamos pastato dalies ūkinei veiklai vykdyti, o dėl to, kad gyvenamosios paskirties pastate yra vykdoma tokios paskirties pastatui neleistina ūkinė veikla (pastatas naudojamas ne pagal įregistruotą jo paskirtį) ir tai yra įstatymo pažeidimas neatsižvelgiant į tai, kokią šio pastato dalį savo veikloje naudoja Apeliantas. Ir vis dėl to, Apeliantas ginčija liudytojos pateiktus paaiškinimus, kurie buvo pateikti atsakant būtent į teismo ir paties Apelianto užduotus klausimus dėl tos pačios įstatymo išlygos, dėl pastato paskirties nekeitimo, naudojant mažesnę nei 50 procentų pastato dalį ūkinei-komercinei veiklai vykdyti, kuria savo gynybinę poziciją grindė Apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir akivaizdu, kad tais pačiais teiginiais Apeliantas ginasi ir apeliacinėje instancijoje.

3.7.       Atliekant faktinių aplinkybių patikrinimą vietoje, nebuvo nubraižytas tikrinamų patalpų planas, todėl vertinant prie protokolo pridedamas fotonuotraukas gali būti sunku suprasti, kokia pastato dalis yra jose atvaizduojama, tačiau, manytina, kad būtent dėl šios priežasties teismas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prašė paaiškinti, o Institucijos specialistė paaiškino, kokia pastato dalis yra atvaizduota kiekvienoje fotonuotraukoje, kokio dydžio patalpos galėtų būti ir taip pat kokia dalimi šios patalpos buvo naudojamos Apelianto veikloje, t. y., kokia apimtimi šios patalpos buvo apkrautos Apelianto veikloje naudojamomis prekėmis, padangomis ir ratlankiais. D. S. Institucijos specialistės teismui teikiamus paaiškinimus apie fotonuotraukas girdėjo ir tokiems paaiškinimams neprieštaravo, tad vertintina, kad pirmosios instancijos teismas buvo pakankamai ir teisingai informuotas apie ginčui aktualaus pastato planą, patalpų išdėstymą bei patalpų išnaudojimą.

3.8.       Nesutinka su Apelianto nuomone, kad administracinio nusižengimo protokolas yra neišsamus ar netikslus. Nustatytos bylos aplinkybės, kurių pats Apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme neginčijo, t. y., Apeliantas sutiko, kad patikrinimo metu visose nurodytose patalpose buvo sukrautos padangos bei ratlankiai, deklaratyviai teigdamas, kad taip pasielgta dėl prakiurusio stogo (nors yra sunku suprasti, kodėl prakiurus stogui prekės buvo suneštos į antrą aukštą, kuris esant pažeistai stogo dangai būtų paveiktas pirmas). Apeliantas neginčijo protokole užfiksuotų bylos aplinkybių, neginčijo ir protokolo išsamumo, kaip tai daro teikdamas apeliacinį skundą, todėl Institucijos vertinimu apeliaciniame skunde pateikiami tokie argumentai apie administracinio nusižengimo protokolo tariamus trūkumus yra Apelianto deklaratyvi gynybinė pozicija, siekianti išvengti atsakomybės už vykdomą įstatymo pažeidimą.

3.9.       2021 m. kovo 22 d. priešgaisrinės ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atliko ginčui aktualaus gyvenamojo namo planinį priešgaisrinį patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta, kad gyvenamosios paskirties pastate įrengtos ir naudojamos prekybos ir paslaugų paskirties patalpos, neturint pastato keitimo projekto ir jų neįteisinus teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat vėliau, 2021 m. balandžio 28 d. įvyko Institucijos specialistės vykdytas faktinių aplinkybių patikrinimas vietoje, kurio metu pasitvirtino Priešgaisrinės tarnybos nustatyti duomenys, situacija buvo užfiksuota fotonuotraukomis, kurios buvo pridėtos prie faktinių duomenų patikrinimo akto ir kurios buvo detaliai išanalizuotos bei aptartos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Kaip jau aukščiau buvo minėta, nustatytų faktinių aplinkybių Apeliantas iš esmės neginčijo, teigdamas, kad padangos ir ratlankiai antrame gyvenamojo namo aukšte yra sandėliuojamos tik laikinai (dėl pažeistos stogo dangos), o teisę vykdyti veiklą nepakeitus pastato paskirties Apeliantas, jo nuomone, turi dėl jau aukščiau šiame atsiliepime aptartos įstatymo išlygos dėl pastato dalies naudojimo nepakeitus įregistruotos pastato paskirties.

3.10.       Institucijos

3.11.       Dėl paskirtos nuobaudos dydžio Institucija apeliaciniame skunde nepasisako.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Apeliacinis skundas netenkinamas, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 4 d. nutarimas paliktinas nepakeistas.

5.       ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Skunde iš esmės nesutinkama su teismo padarytomis išvadomis ir Apelianto pripažinimo kaltu, taip pat keliamas ir nuobaudos individualizavimo klausimas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, patikrina administracinio nusižengimo bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui. Vien tai, kad Apeliantas nesutinka su nutarime padarytomis išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas jo apeliacinį skundą tenkinti.

7.       Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 56 punkte numatyta, kad statinio naudotojas – statinio savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja statinį (jo dalį) Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių ar teismo sprendimų pagrindu.

8.       Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta statinių naudotojo pareiga – reikalavimas - naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką. To paties įstatymo 59 straipsnyje numatyta juridinių asmenų atsakomybė už statinio (jo patalpų) naudojimą pažeidžiant šiame ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytus reikalavimus ir (ar) naudojimą ne pagal paskirtį, išskyrus atvejus, kai statinys (jo patalpos) Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka naudojamas (naudojamos) ne pagal paskirtį.

9.       Šio nusižengimo byloje iš esmės yra svarbūs du momentai : 1) kokia yra statinio (jo patalpų) paskirtis, ir 2) kam realiai šis statinys (jo patalpos) buvo naudojamos.

10.       Iš byloje esančio nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra pastatas – gyvenamasis namas, nuosavybės teise nuo 2014 m. liepos 3 d. priklausantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 23-24).

11.       Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos rašte, skirtame Šiaulių miesto savivaldybės administracijai nurodyta, kad 2021 m. kovo 22 d. atliktas UAB „(duomenys neskelbtini)” planinis priešgaisrinis techninis patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad gyvenamosios paskirties pastate de facto įrengtos ir naudojamos prekybos ir paslaugų paskirties patalpos, neturint pastato paskirties keitimo projekto ir jų neįteisinus teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 6). Faktinių duomenų patikrinimo akte Nr. VST2-18 nurodyta, kad 2021 m. balandžio 28 d. buvo apžiūrėtas gyvenamosios paskirties pastatas adresu (duomenys neskelbtini), ir nustatyta, kad pastatas naudojamas ne pagal paskirtį. Pirmame pastato aukšte vykdoma prekyba padangomis, ratlankiais, vykdomi padangų montavimo ir kiti automobilių remonto darbai. Antrame pastato aukšte sandėliuojamos automobilių padangos, fotografuota (b. l. 7., 8-22).

12.       Šių duomenų kontekste aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje pakanka duomenų UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltei pagrįsti ir jos veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 59 straipsnį.

13.       Esminis apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad Apeliantas teigia, jog gyvenamosios paskirties pastate galima vykdyti komercinę veiklą, nekeičiant pastato paskirties, jeigu komercinei veiklai nėra naudojama daugiau kaip 50 procentų pastato ploto.

14.       Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, kurio 5 punkte nurodyta, kad pastatai pagal paskirtį skirstomi į gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus. Pastatas priskiriamas vienai ar kitai paskirties grupei (pogrupiui), jeigu jo visas bendrasis plotas arba didžiausioji jo dalis naudojama tai paskirčiai. Gyvenamosios paskirties patalpos negyvenamosios paskirties pastatuose turi būti atskirtos nuo kitos paskirties patalpų atitvaromis, turi turėti atskirus įėjimus ir atskirtas (atjungimo ventiliais, apskaitos prietaisais, sklendėmis ir pan.) inžinerines sistemas. 

15.       Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 85 pakeitė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimą Nr. 1178 „D. S. (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašo patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 656 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 3 straipsnio įgyvendinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ ir jį išdėstė nauja redakcija, kurios 3 punkte išdėstė veiklos rūšis, kurių nepakeitus paskirties, neįrengus papildomo įėjimo, nedarant žalos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiam turtui (jei jis yra) ir gyvenamajai aplinkai, nepažeidžiant trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų, galimas ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje nurodytų rūšių veiklas, į kurių sąrašą Apelianto vykdoma veikla nepatenka. Apelianto argumentas, kad jei naudoji mažesnę nei 50 procentų pastato dalį, nereikia keisti pastato paskirties, nepasitvirtino, kadangi nereglamentuota jokiame teisės akte, o argumentas, kad tokia statybos inspekcijos pozicija yra skelbiama viešose erdvėse, negali būti tiesiogiai taikoma šiuo atveju, nes aukštesniojo teismo manymu, tai turi būti vertinama kiekvienoje konkrečioje byloje atskirai. Pažymėtina ir tai, kad skunde nurodoma aplinkybė, kad minimame pastate vykdoma veikla neužėmė daugiau nei 50 procentų pastato paskirties, nagrinėjamu atveju byloje netenka reikšmės, nes kaip minėta, pažeidimo pastate UAB „(duomenys neskelbtini)” veikla apskritai negalima.

16.       Kaip nustatyta iš bylos duomenų, to neneigia ir pats Apeliantas, pastate – adresu (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė padangų prekybą ir montavimą, kas atitiktų STR 1.01.03:2017 7., 7.3, 7.4. punktuose įvardintą negyvenamųjų pastatų paskirtį, skirtą prekybos ir paslaugų paskirčiai. Atsižvelgiant į aptartą teisės aktų analizę bei administracinio nusižengimo bylos medžiagą, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Apelianto veiksmuose nustatyti visi požymiai pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

17.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad visi UAB “(duomenys neskelbtini)“ inkriminuoto pažeidimo sudėties požymiai yra įrodyti, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Byloje nustačius, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise valdomose patalpose buvo vykdoma padangų pardavimo ir montavimo paslaugos, t .y. negyvenamųjų patalpų paskirčiai priskiriama veikla, kuri nėra galima nepakeitus pastato tikslinės paskirties, UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmai pagrįstai įvertinti kaip atitinkantys Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. patalpų naudojimą ne pagal paskirtį.

Dėl paskirtos nuobaudos dydžio

18.       Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 59 straipsnyje numatyta juridiniams asmenims bauda nuo 1448 Eur iki 7240 Eur. Pirmosios instancijos teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskyrė 2 896 Eur baudą, t. y., jos dydį parinkdamas artimą sankcijoje numatytam minimumui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas šios bylos aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ už padarytą pažeidimą paskirta nuobauda nėra per didelė, o ją mažinti ar iš viso neskirti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

19.       ANK

20.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą pažymėta, jog pagal ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje įtvirtintos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant; tačiau tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-4-2011, Nr. 2AT-7-4-2013, Nr. 2AT-9-746/2015, Nr. 2AT-88-697/2016, Nr. 2AT-38-895/2019). Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atnaujintose administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-13-2013, Nr. 2AT-68-507/2015, Nr. 2AT-58-697/2017, Nr. 2AT-38-895/2019 ir kt.).

21.       Visų pirma, aukštesnės instancijos teismas atmeta skundo argumentą, jog jei būtų pagrindas teigti, kad yra teisės akto pažeidimas, tai jis buvo trumpalaikis, nulemtas objektyvių priežasčių, formalaus pobūdžio, veikoje nebuvo tyčios, jokia žala dėl to niekam neatsirado, nenukentėjo jokių asmenų teisės ar teisėti interesai, kadangi kaip matyti iš Institucijos kartu su atsiliepimu pateikto statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini)22.12), jau 2015 m. balandžio 22 d. buvo nustatyta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), naudojamas ne pagal paskirtį ir pareikalauta pakeisti gyvenamojo namo paskirtį į paskirtį, atitinkančią įmonės vykdomą veiklą. Tačiau kaip matyti, 2021 m. balandžio 28 d. atlikus patikrinimą, nustatyti pažeidimai nebuvo pašalinti. O be to, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, švelnesnės bausmės individualizavimui.

22.       Aukštesnės instancijos teismui nekyla abejonių, kad dėl paskirtos administracinės nuobaudos Apeliantas patirs tam tikrus nepatogumus, tačiau jie turi ir prevencinę reikšmę, t. y., juos patyręs pažeidėjas ateityje bus labiau motyvuotas nedaryti nusižengimų, nes sulauks tokių pat ar dar didesnių nepatogumų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskirta nuobauda individualizuota tinkamai, ji nėra per švelni ar per griežta, yra proporcinga jo padarytam administraciniam nusižengimui, atitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

23.       Byloje pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės advokatės prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuo prašoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteisti 350 Eur patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (b. l. 54-56).

24.       Sprendžiant klausimą dėl administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo teisme išlaidų atlyginimo už teisinę advokato pagalbą pagal ANK 666 straipsnį, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis (6 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 6 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-7-5-303/2021, 2AT-7-6-303/2021). Pagal teismų praktiką bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos atsižvelgiant į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255-746, 2K-406-507/2016, 2K-143-696/2017, 2AT-7-5-303/2021, nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-303/2021 ir kt.). Teismui konstatavus, kad apeliacinio skundo reikalavimai yra nepagrįsti, kad skundžiamas nutarimas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta kalta padarius pažeidimą yra teisėtas ir pagrįstas, darytina išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi teisės į išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

25.       Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 4 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 4 d. nutarimą nepakeistą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės advokatės Simonos Vaičiulytės-Gavorskienės apeliacinio skundo netenkinti.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti iš valstybės nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja                                                                                                                   Ernesta Montvidienė