Administracinė byla Nr. eA-958-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05558-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims viešajai įstaigai „Europos socialinio fondo agentūrai“, uždarajai akcinei bendrovei ,,ID Consulting“ ir viešajai įstaigai ,,Kompiuterinių programų mokymo centras“ dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) padavė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. spalio 26 d. sprendimą „Pranešimas apie sprendimo dėl lėšų susigrąžinimo priėmimą“ Nr. G01 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio ,,Tvirtinu“ žyma 2015 m. spalio 26 d. patvirtintą VšĮ „Europos socialinio fondo agentūros“ (toliau – ir ESFA) 2015 m. spalio 22 d. siūlymą grąžinti lėšas Nr. G01) (toliau – ir sprendimas Nr. G01); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą „Lėšų grąžinimo sąlygos“ Nr. G02 (toliau – ir sprendimas Nr. G02).

Pareiškėjas nurodė, kad sprendimas Nr. G01 susigrąžinti lėšas priimtas argumentuojant tuo, jog dalis Tarnybos tarnautojų buvo apmokyti pagal nepatvirtintas programas. Pareiškėjas pažymėjo, kad tik 2015 m. gegužės 20 d. VšĮ „Europos socialinio fondo agentūros“ Projektų vertinimo skyriaus projektų vadovė elektroniniu paštu informavo, kad būtina tikslinti mokėjimo prašymą Nr. 8, nes juridiniai asmenys, kurie teikia mokymo paslaugas įgyvendindami projektus, mokymus turi vykdyti pagal patvirtintas mokymų programas. Tarnybos specialistai elektroniniu paštu informavo, kad ESFA pranešime nurodomas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 1V-451 „Dėl Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ pripažintas netekusiu galios. Kadangi minėtu įsakymu patvirtintos Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo taisyklės panaikintos, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 1V-59 patvirtinto 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ įgyvendinimo priemonės VP1-4.1-VRM-03V „Valstybės institucijų ir įstaigų dirbančiųjų kvalifikacijos tobulinimas“ projektų finansavimo sąlygų aprašo (toliau – ir Finansavimo sąlygų aprašas) 181.2 punkte nustatytas reikalavimas, susijęs su negaliojančiomis taisyklėmis, nebuvo pakeistas, ir nebuvo numatyta nauja tvarka, Tarnyba, vykdydama projekto mokymo paslaugų pirkimus, vadovavosi Finansavimo sąlygų aprašo 181.1 punktu ir viešųjų pirkimų sąlygose buvo nustačiusi kvalifikacinį reikalavimą, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1V-735 „Dėl asmenų, teikiančių mokymo paslaugas valstybės tarnautojams, tvirtinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, tiekėjas, kuris yra juridinis asmuo, turi būti įregistruotas į juridinių asmenų, teikiančių mokymo paslaugas valstybės tarnautojams, sąrašą. Įvykdžius viešųjų pirkimų procedūras, atrinkti paslaugos tiekėjai buvo įtraukti į teikiančių mokymo paslaugas valstybės tarnautojams sąrašą, todėl su šiais tiekėjais buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis. Apie naują valstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarką ESFA projektų vadovė neinformavo nei projekto „Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“ Nr. VP1-4.1-VRM-03-V-01-073 (toliau – ir projektas) vertinimo etape, nei vykdant patikras, nei įgyvendinant projektą. Baigiantis projekto įgyvendinimui (2015 m. gegužės 21 d.) Tarnyba buvo informuota, kad tam, jog visos patirtos išlaidos būtų pripažintos tinkamomis, privaloma vadovautis kitu teisės aktu, kuris nėra nurodytas Finansavimo sąlygų apraše.

Pareiškėjo nuomone, projektą administruojantys ESFA specialistai savo darbą vykdė aplaidžiai. Projekto mokėjimo prašymus kiekvieną kartą vertino ESFA specialistai, tačiau nefiksavo jokių projekto įgyvendinimo netikslumų. ESFA vykdė 2 patikras (1 planinę ir 1 neplaninę), kurių metu nebuvo nustatyta pažeidimų. Tarnyba laiku teikė mokėjimo prašymus, lankomumo suvestines, mokymų grafikus ir juos tikslino pagal ESFA nurodytas pastabas, visada informuodavo projekto priežiūrą vykdančią ESFA apie planuojamus projekto įgyvendinimo eigos pasikeitimus, nuolat sklandžiai bendradarbiavo. Buvo gautas Valstybės tarnybos departamento vyriausiojo patarėjo 2015 m. birželio 22 d. raštas, kuriame patvirtinama, kad UAB „ID Consulting“ mokymų programos bei Valstybės tarnybos departamento direktoriaus patvirtintos programos, vadovaujantis jų turiniu, gali būti atitinkamai prilyginamos viena kitai. Pareiškėjo teigimu, sprendimai dėl lėšų susigrąžinimo iš Tarnybos neatitinka Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų gražinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590, (toliau – ir Grąžinimo taisyklės) 5 punkto (2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1459 redakcija). Pareiškėjas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos departamentas 2015 m. liepos 16 d. raštu Nr. 27D-1252 Tarnybą informavo, jog UAB „ID Consulting“, prieš teikiant mokymo paslaugas, turėjo patvirtinti numatomas dėstyti valstybės tarnautojų mokymų programas Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1575, (toliau – ir Mokymo organizavimo tvarkos aprašas) nustatyta tvarka, todėl atsakomybė už tai, kad nustatyta tvarka mokymų programos nebuvo patvirtintos, tenka ne pareiškėjui, o mokymo paslaugų teikėjams. Nurodė, kad VRM sprendimu Nr. G02 taip pat įpareigojo Tarnybą gražinti 4 641,20 Eur išmokėto avanso, tačiau avansas jau yra išnaudotas projekto veiklų išlaidoms kompensuoti. Pareiškėjo nuomone, skundžiami VRM sprendimai Nr. G01 ir Nr. G02 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamų individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, įgyvendindamas Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšomis finansuojamą projektą, nesilaikė Mokymo organizavimo tvarkos aprašo 4 punkto nuostatų, kad mokymų programos, kurių trukmė viršija 8 akademines valandas, teikiamos tvirtinti Valstybės tarnybos departamentui, ir neužtikrino, kad, vykdant projektą, naudojamos mokymų programos būtų tinkamai patvirtintos. VRM pažymėjo, kad Finansavimo sąlygų aprašo 19.1 punktas nustato, jog visos projektų išlaidos turi atitikti Vykdomų pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir ją įgyvendinančias veiksmų programas projektų išlaidų ir finansavimo reikalavimų atitikties taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1179 (toliau – ir Atitikties taisykles). Atitikties taisyklių 8.8 punkte nustatyta, kad tam, jog būtų pripažintos tinkamomis finansuoti išlaidos, patirtos įgyvendinant projektus pagal strategiją ir šią strategiją įgyvendinančias veiksmų programas, privalo atitikti šiose taisyklėse, projektų finansavimo sąlygų aprašuose ir kituose teisės aktuose išdėstytus reikalavimus ir vadovaujančiosios institucijos ir (arba) jos atsakomybe užduotis vykdančios institucijos (šiuo atveju ESFA) pripažintos atitinkančiomis šiuos reikalavimus. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 1V-451 „Dėl Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ buvo pripažintas netekusiu galios atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymu nuo 2013 m. sausio 1 d. įgaliojimas nustatyti valstybės tarnautojų mokymo tvarką perduotas Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kuri priėmė naują tvarką. Pareiškėjas yra valstybės institucija ir valstybės tarnautojus turi apmokyti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta tvarka ne tik dėl to, kad gauna Europos Sąjungos finansinę paramą. Teisės aktų rengimo tvarką nustatantys teisės aktai neįpareigoja keisti visų blanketinių nuorodų pakeitus atitinkamus teisės aktus. Pareiga patvirtinti mokymų programas, kurių trukmė viršija 8 akademines valandas, išliko nepakeista visą laiką, tik buvo perkelta į kitą teisės aktą. VRM pabrėžė, kad Valstybės tarnybos departamento vyriausiojo patarėjo 2015 m. birželio 22 d. raštas negali būti vertintinas kaip oficialus Valstybės tarnybos departamento dokumentas ir pozicija. Valstybės tarnybos departamentas pateikė pareiškėjui oficialią savo poziciją 2015 m. liepos 16 d. raštu Nr. 27D-1252 ir nurodė, kad, pasikeitus mokymo programos pavadinimui ar trukmei, mokymo programos mokymo modulių pavadinimui ar trukmei, mokymo programa turi būti tvirtinama iš naujo. VRM, vykdydama Grąžinimo taisyklių 5.2.3 punktą, pagrįstai priėmė sprendimą Nr. G01. Sprendimą Nr. G02 VRM pagrįstai priėmė, remdamasi ESFA nustatyta informacija, kad pareiškėjui pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Europos Sąjungos sanglaudos fondo kompiuterinės informacinės valdymo ir priežiūros sistemos duomenis projekto įgyvendinimo laikotarpiu išmokėta 50 316,4 Eur avanso suma, o padengta 45 675,2 Eur suma. Atsakovas pažymėjo, kad avanso susigrąžinimas nagrinėjant galutinį mokėjimo prašymą yra visiškai įprasta procedūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Europos socialinio fondo agentūra“ padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Valstybės tarnybos departamento vyriausiojo patarėjo 2015 m. birželio 22 d. rašte nėra nurodytas teisinis pagrindas išdėstytai pozicijai pagrįsti, raštas parengtas laisva forma (ne ant oficialaus blanko), nėra aišku, ar tai asmeninė vyriausiojo patarėjo nuomonė, ar oficiali įstaigos pozicija. Teiginiai dėl programų prilyginimo besąlygiškai paneigti oficialiu Valstybės tarnybos departamento 2015 m. liepos 16 d. raštu Nr. 27D-1252. Pareiškėjo bandymas pateisinti netinkamai patirtas išlaidas, motyvuojant jų nustatymo momentu, ESFA teigimu, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjas pagal savo veiklos pobūdį privalėjo žinoti, kad jam yra taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos dėl mokymų organizavimo. VRM turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą susigrąžinti lėšas, kurios patirtos pažeidžiant teisės aktus. Finansavimo sutartį su ESFA dėl projekto įgyvendinimo pasirašė pareiškėjas, todėl už tinkamą projekto veiklų vykdymą struktūrinę paramą administruojančioms institucijoms atsako projekto vykdytojas (t. y. pareiškėjas), o ne viešųjų pirkimų procedūros metu atrinkti tiekėjai. ESFA nurodė, kad išnagrinėjus mokėjimo prašymą Nr. 1, pareiškėjui išmokėtas 28 955,73 Eur avansas, išnagrinėjus mokėjimo prašymą Nr. 7, išmokėtas 21 360,67 Eur avansas. Pareiškėjui išmokėto avanso dalis buvo padengta išnagrinėjus mokėjimo prašymus Nr. 5, 6, 8 ir 9. Iš viso buvo padengta 45 675,20 Eur avanso dalis iš visos pareiškėjui išmokėtos avanso sumos (t. y. 50 316,40 Eur). Todėl VRM pagrįstai ir teisėtai pareikalavo sumokėti nepadengto avanso skirtumą (4 641,20 Eur), kurio pareiškėjas negrąžino.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo VRM sprendimo Nr. G01 susigrąžinti pareiškėjo vykdomo projekto lėšas ir 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. G02 įpareigoti pareiškėją grąžinti 4 641,20 Eur išmokėto avanso sumą, pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas, įvertinęs 2015 m. spalio 22 d. formą „siūlomos grąžinti lėšos“ Nr. G01, konstatavo, kad šioje formoje išreikštas sprendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Iš šioje formoje pateikto sprendimo pagrindimo matyti tiek bendra, tiek pagal atskirus mokėjimo prašymus grąžintinomis pripažintų išlaidų suma, sprendimo priėmimo faktinis ir teisinis pagrindas – t. y., kad mokymų programos, pagal kurias buvo apmokyta dalis valstybės tarnautojų, buvo nepatvirtintos, tuo nesilaikant Finansavimo sąlygų aprašo 181.2 punkto ir Mokymo organizavimo tvarkos aprašo 4 punkto. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo ir rašytinių paaiškinimų teismui turinio akivaizdžiai matyti, jog pareiškėjas, gavęs grąžintinų išlaidų detalius paskaičiavimus, iš esmės suprato priimto sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą, sprendimo esmę, taip pat tai, kaip apskaičiuotos sprendime nurodytos sumos, pagal kokias mokymų programas patirtos išlaidos buvo pripažintos grąžintinomis. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pripažino, kad skundžiamas sprendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, o jo faktinio pagrindimo trūkumai šiuo atveju nevertintini kaip esminiai, sukliudę pareiškėjui realizuoti teisę į teisminę gynybą, jie nesudaro savarankiško pagrindo šio sprendimo panaikinti.

Teismas pripažino, kad pareiškėjas, kaip valstybės institucija, pagal savo veiklos pobūdį privalėjo žinoti Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatas dėl mokymų organizavimo ir jomis vadovautis, nepriklausomai iš kokių finansavimo šaltinių organizuojami mokymai. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad mokymų programos, pagal kurias buvo vykdomas dalies pareiškėjo darbuotojų mokymas, galiojančia tvarka nebuvo patvirtintos, atsakovui sudarė pakankamą pagrindą pripažinti, jog pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktų, 2013 m. lapkričio 12 d. Projekto finansavimo ir administravimo sutarties, sudarytos su ESFA, (toliau – ir Projekto finansavimo ir administravimo sutartis), Finansavimo sąlygų aprašo nuostatų, dėl to yra pagrindas, vadovaujantis Grąžinimo taisyklių 5.2.3 punktu, projekto vykdytojui grąžinti jo gautas lėšas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog ESFA atstovai projekto vykdymo metu jokių pastabų dėl mokymų programų patvirtinimo neteikė, nesudaro pagrindo naikinti pareiškėjo skundžiamo sprendimo dėl lėšų susigrąžinimo. Iš Projekto finansavimo ir administravimo sutarties 8.1 punkto sąlygų matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo ESFA turi teisę tikrinti ir kontroliuoti projektą 3 metus nuo veiksmų programos, pagal kurią buvo įgyvendintas projektas, užbaigimo. Nagrinėjamu atveju dalies apmokėtų projekto išlaidų neatitiktis teisės aktų reikalavimams buvo nustatyta nepasibaigus šiam terminui. Todėl ta aplinkybė, kad įgyvendinančioji institucija, patvirtindama pareiškėjo pateiktus mokėjimo prašymus, vykdydama pareiškėjo patikras, nenustatė išlaidų netinkamumo, savaime nereiškia, jog ji prarado teisę kontroliuoti išlaidų atitiktį teisės aktų reikalavimams ir reikalauti grąžinti nesilaikant teisės aktų reikalavimų patirtas išlaidas.

Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad atsakomybė už nepatvirtintas mokymų programas tenka mokymo paslaugų teikėjams, o ne pareiškėjui. Teisės aktų nuostatos, Projekto finansavimo ir administravimo sutarties sąlygos aiškiai nustato, kad būtent projekto vykdytojas atsakingas už išlaidų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Finansavimo sąlygų aprašo 181 punktas tiesiogiai nustato pareiškėjų pareigą užtikrinti, kad juridiniai asmenys, siekiantys teikti mokymo paslaugas, mokymus vykdytų pagal nustatyta tvarka patvirtintas mokymų programas. Todėl būtent pareiškėjui, kaip projekto vykdytojui, teko pareiga užtikrinti, kad mokymų organizatoriai juos vykdytų pagal patvirtintas mokymų programas. 

Teismas pažymėjo, kad Mokymo organizavimo tvarkos aprašo nuostatos nenustato galimybės vertinti programų tinkamumo a posteriori, t. y. jau pasibaigus mokymams. Mokymo organizavimo tvarkos apraše nenustatyta jokių nuostatų (kriterijų), pagal kuriuos toks vertinimas galėtų būti atliekamas. Valstybės tarnybos departamentas 2015 m. liepos 16 d. raštu Nr. 27D-1252 pareiškėją informavo, kad teisės aktai, reglamentuojantys valstybės tarnautojų mokymą, nenumato galimybės mokymų programas prilyginti vienas kitoms. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl analogiškos trukmės ir pavadinimo mokymų programų patvirtinimo nepagrindžia atliktų mokymų pagal nepatvirtintas mokymų programas tinkamumo.

Teismo vertinimu, kadangi mokymo programa viešųjų pirkimų tema, pagal kurią vyko pareiškėjo valstybės tarnautojų mokymai, nebuvo patvirtinta, skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuotas Mokymo organizavimo tvarkos aprašo pažeidimas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo pozicija mokymus buhalterinės apskaitos tvarkymo ir finansinių ataskaitų rengimo klausimais suskaidyti ir juos sudarančias temas vertinti kaip atskiras mokymų programas nepagrįsta, taip siekiama išvengti Mokymo organizavimo tvarkos aprašo nuostatų taikymo. Kadangi mokymai buhalterinės apskaitos tvarkymo ir finansinių ataskaitų rengimo klausimais nustatyta tvarka Valstybės tarnybos departamente mokymų rengėjo nebuvo patvirtinti, pagrįstai konstatuotas Mokymo organizavimo tvarkos aprašo pažeidimas.

Teismas pabrėžė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo ESFA teismui pateikė išsamius duomenis apie tai, kokios sumos pagal pareiškėjo mokėjimo prašymus buvo pripažintos tinkamomis ir kokios sumos buvo pareiškėjui išmokėtos. Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjui avansu buvo išmokėta 4 641,20 Eur daugiau, nei buvo pripažinta tinkamomis išlaidomis. Pareiškėjas minėtų duomenų nepaneigė. Teismo teigimu, esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjas privalo grąžinti avansu gautą sumą, kuri nustatyta tvarka nebuvo pripažinta tinkamomis išlaidomis.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai buvo priimti kompetentingo viešojo administravimo subjekto jam suteiktų įgalinimų ribose, laikantis tokių sprendimų priėmimui nustatytų procedūrinių taisyklių. Skundžiami sprendimai iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus individualiems administraciniams sprendimams (aktams), jie priimti tinkamai aiškinant ir taikant teisės normas, todėl pagrindo juos panaikinti nenustatyta.

III.

Pareiškėjas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas pažymi, kad Tarnybai gavus minėtą VRM sprendimą Nr. G01 buvo visiškai neaišku, kaip ir kokiu būdu buvo paskaičiuota susigrąžintinų lėšų suma, bei dėl kokių būtent mokymų buvo nuspręsta susigrąžinti projekto lėšas. Tokią informaciją ESFA pateikė tik po mėnesio nuo sprendimo projekto išlaidas pripažinti netinkamomis. Iš VRM sprendimo Nr. G02 turinio pareiškėjui visiškai neaišku, kodėl ir kokiu pagrindu buvos priimtas sprendimas susigrąžinti 4 641,20 Eur projekto išlaidų. Todėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių prasme VRM sprendimai Nr. G01 ir Nr. G02 neatitinka reikalavimo, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais). Individualaus administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir pagrindimas turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu jis priimtas. Pareiškėjo nuomone, VRM ant ESFA formos uždėdama tik tvirtinimo žymą ir įformindama savo sprendimą nesivadovavo Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 1K-184 patvirtintomis 2007–2013 Europos Sąjungos struktūrinės paramos grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo ir grąžintinų ir grąžintų lėšų ataskaitos rengimo taisyklių nuostatomis. Pažymi, kad neatitikimai teisės aktų reikalavimams pastebėti tik tada, kai Tarnyba jau baigė įgyvendinti projektą. Pareiškėjas teigia, kad Valstybės tarnybos departamento vyriausiojo patarėjo 2015 m. birželio 22 d. raštas patvirtina, jog UAB „ID Consulting“ mokymų programos bei Valstybės tarnybos departamento direktoriaus įsakymu patvirtintos programos, remiantis jų turiniu, gali būti atitinkamai prilyginamos viena kitai. Tarp prilygintų programų yra tos pačios mokymų programos, dėl kurių buvo priimti sprendimai susigražinti netinkamomis pripažintas patirtas projekto išlaidas.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Tarnybos argumentas, jog tiekėjas VšĮ „Kompiuterinių programų mokymo centras“ neprivalėjo iš naujo teikti tvirtinti mokymo programos viešųjų pirkimų tema, yra nepagrįstas. VŠĮ „Kompiuterinių programų mokymo centras“ 2012 m. spalio 23 d. buvo patvirtinęs 24 valandų mokymų programą, kuri atitiko mokymų viešųjų pirkimų tema turinio reikalavimus, todėl pagal teisės aktus buvo atnaujintos mokymų programos. Vadovaujantis Mokymo organizavimo tvarkos aprašo 18 punktu, jeigu mokymo programa yra atnaujinama pagal galiojančius teisės aktus, jos iš naujo teikti tvirtinti Valstybės tarnybos departamentui nereikia.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad mokymo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir finansinių ataskaitų rengimo klausimais trukmė sudarė 72 valandas, tačiau mokymas buvo sudarytas iš 5 atskirų programų. Todėl 4 mokymų programos truko ne ilgiau kaip po 8 valandas ir mokymuose dalyvavę asmenys gavo atskirus kiekvienos mokymų programos atestatus, o, vadovaujantis Mokymo organizavimo tvarkos aprašo 4 punktu, šių mokymų teikti tvirtinti Valstybės tarnybos departamentui nereikėjo, kadangi jų trukmė neviršijo 8 valandų. Mokymo programa „Žuvininkystės tarnybos finansinių atskaitų praktinė analizė. Finansų valdymo ir apskaitos sistemos praktinė duomenų analizė“, kurios trukmė 40 akademinių valandų, buvo patvirtinta Valstybės tarnybos departamente paslaugų teikėjo VŠĮ „Kompiuterinių programų mokymo centras“ dėstytojos. Pažymi, kad 2016 m. vasario 9 d. teismo posėdžio metu VšĮ „Kompiuterinių programų mokymo centras“ direktorė patvirtino, kad N. K. buvo VšĮ „Kompiuterinių programų mokymo centras“ darbuotoja ir ji mokymų programą „Žuvininkystės tarnybos finansinių atskaitų praktinė analizė. Finansų valdymo ir apskaitos sistemos praktinė duomenų analizė“ teikė tvirtinti Valstybės tarnybos departamentui būtent Tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, mokymams.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo išdėstytiems motyvams, kad iš pareiškėjo skundo ir rašytinių paaiškinimų matyti, jog jis iš esmės suprato priimto sprendimo Nr. G01 faktinį ir teisinį pagrindą, sprendimo esmę, o taip pat tai, kaip apskaičiuotos sprendime nurodytos sumos, pagal kokias mokymų programas patirtos išlaidos buvo pripažintos grąžintinomis. Sprendime Nr. G02 nurodyta, kad grąžinamas nepanaudotas avansas, nurodytos išlaidos, numeris ir apmokėjimo data. Pareiškėjas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, būdamas projekto vykdytoju, pats patyrė projekto vykdymo išlaidas, teikė mokėjimo prašymus, jam buvo gerai žinomos projekto vykdymo aplinkybės. Todėl pareiškėjas turėjo suprasti, kad nepanaudotas avansas turi būti grąžinamas. Atsakovas pažymi, kad Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 10 punkte nustatyta, jog sprendimu dėl lėšų susigrąžinimo laikoma užpildyta patvirtinta siūlomų grąžinti lėšų forma. Todėl sprendimai Nr. G01 ir Nr. G02 atitinka šią Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių nuostatą. Atsakovo teigimu, pareiškėjo minimas Valstybės tarnybos departamento vyriausiojo patarėjo 2015 m. birželio 22 d. raštas negali būti vertintinas kaip oficialus Valstybės tarnybos departamento dokumentas ir pozicija. Minėtas raštas neatitinka oficialiam dokumentui keliamų reikalavimų, nustatytų Dokumentų rengimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117. Be to, jokiais teisės aktais nėra reglamentuota mokymų programų „prilyginimo“ procedūra. Pažymi, kad vėliau Valstybės tarnybos departamentas pateikė pareiškėjui oficialią savo poziciją 2015 m. liepos 16 d. raštu Nr. 27D-1252, kuriame nurodė, kad, pasikeitus mokymo programos pavadinimui ar trukmei, mokymo programos mokymo modulių pavadinimui ar trukmei, mokymo programa turi būti tvirtinama iš naujo.

Atsakovas nurodo, kad „UAB „ID Consulting“, prieš teikdama mokymo paslaugas, turėjo patvirtinti numatomas dėstyti valstybės tarnautojų mokymų programas Mokymo organizavimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos departamento 2015 m. liepos 16 d. raštas Nr. 27D-1252 tik patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Dėl pareiškėjo teiginio, kad VšĮ „Kompiuterinių programų mokymo centras“ buvo patvirtinęs mokymų programą, kuri atitiko mokymų viešųjų pirkimų tema turinio reikalavimus, todėl jam nereikėjo iš naujo tvirtinti mokymų programos, atsakovas pabrėžia, kad palyginus VšĮ „Kompiuterinių programų mokymo centras“ pateiktą mokymo programą „Ekonominių-teisinių žinių įgijimas ir jų taikymas praktikoje“ su pareiškėjo pirkimų dokumentacijoje ir mokymo paslaugų sutartyje nurodytais duomenimis, akivaizdu, kad šių mokymų turinys sutampa tik iš dalies, skiriasi ne tik mokymų pavadinimas, bet ir jų moduliai (temos). Atsakovo nuomone, nors pareiškėjas teigia, kad mokymai buhalterinės apskaitos tvarkymo ir finansinių ataskaitų rengimo klausimais buvo sudaryti iš 5 atskirų mokymo programų, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas inicijavo vieną pirkimą visai mokymo programai, sudarė vieną sutartį dėl šios mokymo programos, numatė bendrą mokymų tikslą, konkrečias temas, bendrą mokymų trukmę (72 akademines valandas), o mokymų turinį sudarančios temos, kurias pareiškėjas įvardija kaip atskiras mokymo programas, į smulkesnes temas nesuskaidytos. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai paaiškino, kodėl ši mokymo programa laikytina viena, o pareiškėjo pozicija mokymus dirbtinai suskaidyti vertintina kaip nepagrįsta, kuria siekiama išvengti teisės aktų reikalavimų dėl mokymo programų tvirtinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Europos socialinio fondo agentūra“ padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Paaiškina, kad VRM sprendime Nr. G01 nurodyti konkretūs pareiškėjo teikti mokėjimo prašymai, jų apmokėjimo datos, pagal juos pripažintos netinkamos išlaidos ir kita informacija. Akivaizdu, kad pareiškėjas, kaip mokėjimo prašymų rengėjas, žinojo, kurių valstybės tarnautojų deklaruotos išlaidos buvo netinkamos. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad detalių paskaičiavimų nepateikimas sprendime negali būti esminiu trūkumu. Be to, pareiškėjo prašymu buvo pateikti ir detalūs paskaičiavimai. ESFA nuomone, pareiškėjui pakankamai gerai buvo žinomos projekto vykdymo aplinkybės, pareiškėjas suprato faktinį ir teisinį pagrindą, sprendimo esmę, turėjo galimybę realizuoti savo teisę į teisminę gynybą bei ja pasinaudojo. Pažymi, kad atsakovo sprendimai Nr. G01 ir Nr. G02 yra teisėti ir pagrįsti bei atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. ESFA teigimu, pareiškėjo pozicija, kad įgyvendinančioji institucija negali peržiūrėti jau patikrintus mokėjimo prašymus, neatitinka teisinio reglamentavimo bei Europos Sąjungos paramos kontrolės principų. Teigia, kad pareiškėjo teiginiai dėl pažeidimų nustatymo momento yra nepagrįsti, nes ESFA ir kitos įgaliotos institucijos turi teisę tikrinti ir pertikrinti projekto išlaidų tinkamumą ne tik projekto įgyvendinimo metu, bet ir pakankamai ilgą laiką po atitinkamos programos pasibaigimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad aplinkybė, jog dalis netinkamų išlaidų nebuvo nustatytos su ankstesniais mokėjimo prašymais, savaime nereiškia, jog ESFA prarado teisę kontroliuoti išlaidų atitikti teisės aktų reikalavimams ir atitinkamai reikalauti grąžinti nesilaikant teisės aktų reikalavimų patirtas išlaidas. Pažymi, kad Valstybės tarnybos departamento vyriausiojo patarėjo 2015 m. birželio 22 d. rašte nurodyti teiginiai dėl programų prilyginimo buvo besąlygiškai paneigti oficialiu Valstybės tarnybos departamento 2015 m. liepos 16 d. raštu Nr. 27D- 1252. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl programų prilyginimo galimybės, pagrįstai vadovavosi Mokymo organizavimo tvarkos aprašo 18 punktu bei oficialiame Valstybės tarnybos departamento rašte išdėstyta pozicija.

ESFA nuomone, pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad palyginus programą „Ekonominių-teisinių žinių įgijimas ir jų taikymas praktikoje“ (pavadinimą, modulius) su mokymo viešųjų pirkimų tema paslaugų įsigijimo specifikacijoje nurodytais duomenimis, aiškiai matyti, jog skiriasi ne tik šių mokymų programų pavadinimas, bet ir moduliai (temos). Todėl pareiškėjui nepatvirtinus programos viešųjų pirkimų tema, buvo pagrįstai nustatytas neatitikimas Mokymo organizavimo tvarkos aprašo reikalavimams. Pažymi, kad pagal Mokymo organizavimo tvarkos aprašą mokymų programas turi tvirtinti subjektai, teikiantys mokymo paslaugas, ir nėra numatyta galimybė teikti mokymus pagal kitų tiekėjų (fizinių ar juridinių asmenų) registruotas (patvirtintas) programas. Apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad posėdžio metu VšĮ „Kompiuterinių programų mokymo centras“ direktorė patvirtino, jog N. K. buvo VšĮ „Kompiuterinių programų mokymo centras“ darbuotoja, niekaip nepaneigia to, jog programą registravo būtent N. K. kaip savarankiškas privatus paslaugų teikėjas. Agentūros nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, detaliai ir išsamiai įvertino buhalterinės apskaitos tvarkymo ir finansinių ataskaitų rengimo klausimais mokymų programos turinį bei pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo bandymas skaidyti programą neatitinka Mokymo organizavimo tvarkos aprašo tikslų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. spalio 26 d. sprendimo „Pranešimas apie sprendimo dėl lėšų susigrąžinimo priėmimą“ Nr. G01, kuriuo nurodyta projekto „Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“ vykdytojui (pareiškėjui) grąžinti nurodytą projektui skirto finansavimo lėšų sumą, ir Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo „Lėšų grąžinimo sąlygos“ Nr. G02, kuriame nurodyta grąžintina projektui skirto finansavimo lėšų suma (4 641,2 Eur), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos skundą dėl minėtų sprendimų panaikinimo atmetė konstatavęs, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vykdant projektą dalis valstybės tarnautojų buvo apmokyti pagal Valstybės tarnybos departamento nepatvirtintas programas, tokiu būdu nesilaikant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. 1V-59 „Dėl 2007-2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ įgyvendinimo priemonės VP1-4.1-VRM-03-V „Valstybės institucijų ir įstaigų dirbančiųjų kvalifikacijos tobulinimas“ projektų finansavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ 181.2 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1575 „Dėl valstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punkto reikalavimų, kad mokymo programos, kuriose dalyvauja valstybės tarnautojai ir kurių trukmė viršija 8 valandas, turi būti patvirtintos Valstybės tarnybos departamento. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai reikalavo grąžinti pareiškėjo gautas lėšas.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. T. y. pareiškėjas nurodo, kad skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 1K-184 patvirtintų 2007-2013 metų Europos sąjungos struktūrinės paramos grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo ir grąžintinų ir grąžintų lėšų ataskaitos rengimo taisyklių nuostatų, kad įgyvendinančioji institucija – VšĮ „Europos socialinio fondo agentūra“ – neatitikimų dėl mokymo programų patvirtinimo nepagrįstai nenurodė tvirtindama pareiškėjo pateiktus mokėjimo prašymus, kitus dokumentus, vykdydama patikras, taip pat, pareiškėjo manymu, UAB ,,ID Consulting“ mokymų programos buvo tinkamos valstybės tarnautojams, mokymai viešųjų pirkimų tema neprivalėjo būti tvirtinami iš naujo, mokymai buhalterinės apskaitos tvarkymo ir finansinių ataskaitų rengimo klausimais neprivalėjo būti tvirtinami, o mokymo programa „Finansų valdymo ir apskaitos sistemos praktinė duomenų analizė“ buvo patvirtinta VšĮ „Kompiuterinių programų mokymo centro“ dėstytojo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinusi ginčo santykiams taikomą teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ginčijamų atsakovo sprendimų. Vertindamas Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. spalio 26 d. sprendimo „Pranešimas apie sprendimo dėl lėšų susigrąžinimo priėmimą“ Nr. G01 ir 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo „Lėšų grąžinimo sąlygos“ Nr. G02 teisėtumą ir pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes, nustatė ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus, jų nuostatas aiškino ir taikė teisingai.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardama aiškiai, išsamiai bei detaliai išdėstytiems motyvams, jų nebekartoja ir iš naujo detaliai neanalizuoja tų apelianto argumentų, kuriuos ištyrė ir sprendime aptarė pirmosios instancijos teismas.

Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra grindžiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) nustatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Nagrinėjamu atveju ginčijamuose sprendimuose nurodyta grąžintinomis pripažintų išlaidų suma, taip pat nurodyta, kad sprendimas dėl lėšų susigrąžinimo yra priimtas nustačius, jog dalis valstybės tarnautojų buvo mokomi pagal nepatvirtintas programas, tuo nesilaikant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. 1V-59 „Dėl 2007-2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ įgyvendinimo priemonės VP1-4.1-VRM-03-V „Valstybės institucijų ir įstaigų dirbančiųjų kvalifikacijos tobulinimas“ projektų finansavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ 181.2 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1575 „Dėl valstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punkto reikalavimų. Taigi sprendimuose nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės ir teisės normos, remiantis kuriomis buvo priimti atsakovo sprendimai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti sprendimų esmės ir pagrindo bei ginti savo teises, todėl konstatuoti, kad skundžiami atsakovo sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 1K-184 patvirtintų 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo ir grąžintinų ir grąžintų lėšų ataskaitos rengimo taisyklių 10 punktas nustato, kad siūlomos grąžinti lėšos tampa grąžintinomis lėšomis tada, kai ministerija ir (ar) kita valstybės institucija arba visuotinės dotacijos valdytojas, jeigu jo vadovas yra asignavimų valdytojas, arba vadovaujančioji institucija, kai įgyvendinami vertinimo ir vertinimo galimybių stiprinimo projektai, priima sprendimą dėl lėšų susigrąžinimo. Sprendimu dėl lėšų susigrąžinimo laikoma užpildyta patvirtinta siūlomų grąžinti lėšų forma kartu su lėšų grąžinimo sąlygų forma (3 priedas), užpildyta vadovaujantis Lėšų grąžinimo sąlygų formos pildymo instrukcija (4 priedas), arba ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos, visuotinės dotacijos valdytojo, jeigu jo vadovas yra asignavimų valdytojas, arba vadovaujančiosios institucijos, kai įgyvendinami vertinimo ir vertinimo galimybių stiprinimo projektai, vadovo ir (arba) kito jo įgalioto asmens priimtas administracinis aktas dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų, taip pat dėl kitų pagal teisės aktus ir (ar) projekto finansavimo ir administravimo sutartis reikalaujamų grąžinti lėšų grąžinimo, kuriame nurodyta Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių 8 ir 11 punktuose nustatyta informacija. Sprendimo dėl lėšų susigrąžinimo įsigaliojimo diena laikoma siūlomų grąžinti lėšų formos patvirtinimo arba administracinio akto priėmimo diena.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintų Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių 8.1 papunktyje nustatyta, kad administruojančioji institucija, siekdama, kad projekto vykdytojas grąžintų neteisėtai išmokėtas ir (ar) panaudotas lėšas ir kitas reikalaujamas pagal teisės aktus ir (ar) paramos sutartis grąžinti lėšas, turi priimti sprendimą, kuriame turi nurodyti projekto vykdytojui per terminą, ne ilgesnį kaip 90 dienų nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, teisės aktų nustatyta tvarka grąžinti lėšas į sprendime nurodytą kredito įstaigos sąskaitą, iš kurios jos pervedamos į Lietuvos Respublikos valstybės iždo sąskaitą, kaip nurodyta Taisyklių 25 punkte;

Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių 11 punkte numatyta, kad sprendime nurodomi projekto rekvizitai, priežastis susigrąžinti lėšas, pripažinta netinkama finansuoti ir (arba) grąžintina suma pagal visus projekto finansavimo šaltinius, terminas, per kurį lėšos turi būti grąžintos, delspinigių, kuriuos privalo mokėti projekto vykdytojas už kiekvieną pavėluotą grąžinti lėšas dieną, dydis, palūkanų dydis, kredito įstaigos sąskaita, į kurią turi būti grąžinamos lėšos (jeigu taikoma), arba Lietuvos Respublikos valstybės iždo ar asignavimų valdytojo kredito įstaigos sąskaita, į kurią turi būti grąžinamos 2007–2013 metų ES fondų techninės paramos lėšos, sprendimo apskundimo tvarka, kita teisės aktuose, reglamentuojančiuose Taisyklėse nurodytų fondų ir programų administravimą, nustatyta arba, administruojančiosios institucijos nuomone, svarbi informacija.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad VšĮ „Europos socialinio fondo agentūra“ 2015 m. spalio 22 d. Europos Sąjungos struktūrinės paramos kompiuterinėje informacinėje valdymo ir priežiūros sistemoje užpildė formą „Siūlomos grąžinti lėšos“ Nr. G01 (2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo ir grąžintinų ir grąžintų lėšų ataskaitos rengimo taisyklių 1 priedas), kurioje nurodė grąžintiną projektui skirto finansavimo lėšų sumą ir lėšų grąžinimo pagrindimą. Vidaus reikalų ministerijos kancleris šį sprendimą patvirtino 2015 m. spalio 26 d. tvirtinamąja žyma (I t., b. l. 10-12). VšĮ „Europos socialinio fondo agentūra“ 2015 m. lapkričio 2 d. užpildė formą „Siūlomos grąžinti lėšos“ Nr. G02 (I t., b. l. 15-16), kurioje nurodė grąžintino avanso lėšų sumą ir kurią Vidaus reikalų ministerijos kancleris tvirtinamąja žyma patvirtino 2015 m. lapkričio 3 d. Priimti sprendimai spendimai „Pranešimas apie sprendimo dėl lėšų susigrąžinimo priėmimą“ Nr. G01 ir „Lėšų grąžinimo sąlygos“ Nr. G02 atitinka 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo ir grąžintinų ir grąžintų lėšų ataskaitos rengimo taisyklių 10 punkto, Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių 8.1 papunktyje ir 11 punkte nustatytus reikalavimus. Todėl pareiškėjo argumentai, kad priimdamas sprendimus atsakovas nesivadovavo minėtų teisės aktų nuostatomis, atmestini kaip nepagrįsti.

Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių 5.2.3 punktas nustato, kad sprendimas projekto vykdytojui grąžinti jo gautas arba už jį sumokėtas lėšas yra priimamas ir lėšos turi būti susigrąžinamos, jeigu pareiškėjas ar projekto vykdytojas nesilaikė ES ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių, ir (arba) paramos sutarties ir dėl to projekto vykdytojui išmokėta arba už jį sumokėta didesnė, nei priklauso, lėšų suma.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. 1V-59 „Dėl 2007-2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ įgyvendinimo priemonės VP1-4.1-VRM-03-V „Valstybės institucijų ir įstaigų dirbančiųjų kvalifikacijos tobulinimas“ projektų finansavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ 181.2 papunktis nustato, kad pareiškėjas ir (ar) partneris turi užtikrinti, jog juridiniai asmenys, kurie siekia teikti mokymo paslaugas įgyvendindami projektus, mokymus vykdytų pagal mokymo programas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 1V-451 „Dėl Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka.

Nors Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 1V-451 „Dėl Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ neteko galios 2013 m. vasario 21 d., tačiau reikalavimas valstybės tarnautojų mokymus organizuoti pagal nustatyta tvarka patvirtintas mokymo programas, netekus galios minėtam vidaus reikalų ministro įsakymui, išliko, Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1575 patvirtinus Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarkos aprašą, kurio 4 punktas numato, kad mokymo programos, kurių trukmė viršija 8 akademines valandas, teikiamos tvirtinti Valstybės tarnybos departamentui.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad mokymo programos, pagal kurias buvo vykdomas dalies pareiškėjo valstybės tarnautojų mokymas, nebuvo patvirtintos, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, todėl, vadovaujantis minėtu Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių 5.2.3 punktu, buvo pagrindas priimti sprendimą įpareigoti projekto vykdytoją grąžinti jo gautas lėšas.

Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde nurodė, kad UAB ,,ID Consulting“ mokymų programos buvo tinkamos valstybės tarnautojams, mokymai viešųjų pirkimų tema neprivalėjo būti tvirtinami iš naujo, mokymai buhalterinės apskaitos tvarkymo ir finansinių ataskaitų rengimo klausimais neprivalėjo būti tvirtinami, o mokymo programa „Finansų valdymo ir apskaitos sistemos praktinė duomenų analizė“ buvo patvirtinta VšĮ „Kompiuterinių programų mokymo centro“ dėstytojo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1575 patvirtinto Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarkos aprašo 4 punktas nustatė imperatyvią pareigą mokymo programas, kurių trukmė viršija 8 akademines valandas, teikti tvirtinti Valstybės tarnybos departamentui. Nagrinėjamu atveju nurodytos programos nebuvo teiktos ir patvirtintos Valstybės tarnybos departamento, todėl buvo pažeistas minėtas Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarkos aprašo 4 punkto reikalavimas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išsamiomis išvadomis dėl reikalavimo nurodytus mokymus patvirtinti Valstybės tarnybos departamente. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia nesutikimo su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl teisėjų kolegija pakartotinai šių aplinkybių nevertina.

Apibendrindama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo  (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 56 straipsnyje nustatytas taisykles, iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei procesines teisės normas, todėl priėmė pagrįstą sprendimą, kuriuo Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. spalio 26 d. sprendimą „Pranešimas apie sprendimo dėl lėšų susigrąžinimo priėmimą“ Nr. G01 ir Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą „Lėšų grąžinimo sąlygos“ Nr. G02 pripažino teisėtais ir pagrįstais.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Artūras Drigotas

                                                                      Dainius Raižys

                                                                      Virginija Volskienė