Administracinė byla Nr. A858-1354/2011
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00069-2009-0
Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2.; 11.9. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. liepos 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjai A. V. A.,
pareiškėjos atstovams L. V. A. ir advokatui Sauliui Dambrauskui,
atsakovui R. S.,
atsakovų G. S. ir R. S. atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos A. V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. A. skundą atsakovams Birštono savivaldybės administracijai, G. S. ir R. S. (tretysis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyrius) dėl administracinių aktų ir sandorių panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja A. V. A. pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui teismui skundą (t. IV, b. l. 2–11), kuriuo prašė 1) panaikinti 2008 m. sausio 31 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. IS-16 (toliau – ir Sutartis), sudarytą tarp Birštono savivaldybės administracijos ir G. N. bei R. S., dėl žemės sklypo detaliojo plano parengimo prie esamų statinių Tylioji g. 16, Birštone; 2) įpareigoti atsakovą, Birštono savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija), suformuoti ne didesnį, kaip 0,039 ha žemės sklypą prie esamo pastato Tylioji g. 16, Birštone, kaip būtiną šiam pastatui eksploatuoti, pagal 2008 m. sausio 31 d. pasitarimo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimais protokolo Nr. MPP-1 sprendinių schemą, pripažįstant šią žemę valstybės išperkama žeme Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme; organizuoti šio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir patvirtinti parengtą žemės sklypo planą; 3) įpareigoti atsakovą Administraciją suformuoti pareiškėjai ne mažesnį kaip 0,1239 ha grąžintiną žemės sklypą Tyliojoje gatvėje, Birštone, pagal UAB „Ugiros turtas“ parengtą situacijos schemą (plane žymimoje teritorijoje Nr. 2), pripažįstant šią žemę laisva (neužstatyta) žeme, kuri nėra priskirta valstybės išperkamai žemei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio prasme; organizuoti šio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir patvirtinti parengtą žemės sklypų planą; 4) įpareigoti Administraciją suformuoti pareiškėjai ne mažesnį kaip 0,1550 ha ploto grąžintiną žemės sklypą Tyliojoje gatvėje, Birštone, pagal UAB „Ugiros turtas“ parengtą (Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriuje 2009 m. lapkričio 3 d. suderintą) situacijos schemą (plane žymima teritorija Nr. 1), pripažįstant šią žemę laisva (neužstatyta) žeme, kuri nėra priskirta valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme; organizuoti šio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir patvirtinti parengtą žemės sklypo planą; 5) panaikinti Administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. AV-04, kuriuo patvirtintas skvero Birštone, Jaunimo g. ir Kęstučio g. sankirtoje detalusis planas; 6) įpareigoti atsakovą Administraciją suformuoti pareiškėjai ne mažesnį kaip 0,2155 ha ploto grąžintiną žemės sklypą pagal UAB „Ugiros turtas“ parengtą situacijos schemą (plane žymima teritorija Nr. 3), 0,51 ha dydžio Birštono miesto skvero, įvardinto „Kauno apskrities Birštono miesto savivaldybės skveru prie savivaldybės pastato Kęstučio g., Birštono mieste“, ribose, pripažįstant šią žemę laisva (neužstatyta) žeme, kuri nėra priskirta valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme; organizuoti šio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir patvirtinti parengtą žemės sklypo planą; 7) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), prašant nustatyti: ar 2005 m. birželio 30 d. priimto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo“ Nr. 723, 1.2.3. punktas, kuriuo nutarta pakeisti Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimą Nr. 583“ Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planų sąrašas papildytas 28 punkto 28.4. papunkčiu, kuriuo į šį sąrašą įtrauktas 0.51 dydžio (matmuo nenurodytas) Kauno apskrities Birštono savivaldybės skveras prie savivaldybės pastato Kęstučio g., Birštono mieste, esantis Nemuno kilpų regioniniame parke, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, 23 straipsnio 1,2 ir 3 dalims bei Konstitucijos preambulėje nustatytoms teisingumo bei teisinės valstybės nuostatoms, o taip pat 109 straipsnyje nustatytoms teisingumo vykdymo nuostatoms, tiek dėl skvero prie savivaldybės pastato Kęstučio g. Birštone įtraukimo į šį sąrašą „skveru“ įvardinta žemė tampa valstybės išperkama žeme Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m.) 12 straipsnio prasme, ir tai užkerta kelią šį turtą susigrąžinti teisėtai pretendentei natūra.
Pareiškėja nurodė, jog jos tėvas V. L. 1991 m. spalio 24 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą grąžinant jį natūra, tačiau sprendimas nėra priimtas iki šiol. Administracija pradėjo rengti ginčo teritorijos detalųjį planą, siekdama nustatyti būtiną žemės sklypo dydį esamam statiniui Tylioji g. 16, Birštone, eksploatuoti, tačiau kilus ginčui tarp suinteresuotų šalių, ši procedūra sustabdyta. Buvo sudaryta komisija, kuri 2008 m.
sausio 31 d. pasitarimo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimais protokolu Nr. MPP-1 nusprendė pasiūlyti suinteresuotiems asmenims sprendimų schemą ir atnaujinti detalaus plano rengimą. Tačiau vėliau detalaus plano rengimas sutartimi buvo perduotas Tylioji g. 16 savininkams R. S. ir G. N., kurie yra suinteresuoti sklypo padidinimu. Suformavus naują žemės sklypą apie šį pastatą, bus pažeistas pareiškėjos teisės atkuriant nuosavybės teises į minėtą sklypą. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos žemės sklypų valdytojui ar naudotojui, gali būti perduodamos tik tuomet, kai jų prašymuose nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Žemės teritorija, kuri įvardyta kaip „skveras prie savivaldybės pastato“ negali būti pripažinta valstybės išperkama žeme Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme, nes prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu nebuvo išreikštas joks visuomeninis poreikis į šią žemę. Skveras prie savivaldybės pastato Kęstučio g., Birštone priskirtas tik 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583. Ši teritorija dar ir šiuo metu yra planuojama, o savininko subjektinė teisė į šį turtą atsirado jau 1991 m., todėl šis sklypas negalėjo būti pripažintas valstybės išperkama žeme. Pareiškėja nesutiko, jog grąžintinoje teritorijoje yra projektuojamas pėsčiųjų takas. Pareiškėja vadovavosi Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 17 d. nutarties argumentais, jog nepagrįstas motyvas, kad grąžintino V. L. žemės sklypo dalis reikalinga visuomenės, t. y. miesto, poreikiams, nes sprendimas tuo klausimu priimtas tik 2004 m. vasario 13 d., o pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį V. L. negrąžintino žemės sklypo dalis tuo metu, kai buvo sudarinėjami detalieji planai, neįėjo į valstybės išperkamos žemės kategoriją. Pareiškėja nurodė, kad yra neteisėtas ir nepagrįstas Administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. AV-04, kuriuo patvirtintas skvero Birštone, Jaunimo g. ir Kęstučio g. sankirtoje detalusis planas. Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti be kitų interesų ir į turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises, o pagal TPĮ 24 straipsnio 4 dalį detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą V. L., kaip buvęs turto savininkas, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises įminėtą nekilnojamąjį turtą susigrąžinant jį natūra. Ši teisė istorinio teisingumo vykdymo kontekste pripažįstama prioritetine teise.
Atsakovas Birštono savivaldybės administracija atsiliepimu (t. IV, b. l. 17–24) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog žemėtvarkos skyrius 2003 m. sausio 28 d. raštu Nr. 103 Birštono miesto savivaldybės tarybai pateikė buvusio žemės savininko V. L. nuosavybės teise turėtos žemės kartografuotų ribų planą. Ji
2003 m. vasario 4 d. raštu Nr. (3.11()SR-51 pateikė informaciją, jog iš žemės savininko V. L. nuosavybės teisėmis valdytos 1.07 ha žemės, laisvos žemės yra 0,08 ha, o kita žemė – valstybės išperkama. Birštono savivaldybės administracija, vykdydama teismo įpareigojimą, 2009 m. spalio 9 d. raštu Nr. (6.15)-SR-1481 pateikė teismui kartografinę medžiagą, kurioje pažymėtos suplanuotos ir planuojamos teritorijos V. L. nuosavybės teise turėtos žemės ribose. Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. AV-32 „Dėl detaliojo plano rengimo žemės sklypų Birštone, Tylioji g. 12,14,16 ploto ir ribų formavimui“ buvo pradėtas rengti detalusis planas. Kauno apskrities viršininko 2008 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 02/239 V. L. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1572 ha žemės sklypą, esantį Tylioji g. 12, Birštone. Minėto sprendimo 5 punkte pažymima, kad nuosavybės teisės į 0,9128 ha žemės bus atkurta vėliau. Kadangi V. L. turtinių teisių perėmėjams grąžintinoje žemėje yra savivaldybės administracinis pastatas, kiemo statiniai ir garažas adresu Jaunimo g. 2 bei aikštė prie savivaldybės administracinio pastato, R. S. bei G. S. nuosavybės teise priklausantis pastatas, todėl detaliaisiais planais turi būti suformuoti žemės sklypai, kurie reikalingi minėtiems pastatams eksploatuoti. UAB „Ugiros turtas“ parengtoje situacijos schemoje Nr. 1, yra aikštelė prieš savivaldybę Jaunimo g. 2 ir Kultūros centrą Jaunimo g. 4, Birštone. Aikštelė – statinys, skirtas viešajam naudojimui. Kadangi yra visuomeninis poreikis, nuosavybės teisės į šia žemę negali būti atkurtos. Negali būti suformuotas ir ne mažesnis kaip 0,2155 ha žemės sklypas prie savivaldybės pastato Kęstučio g., kadangi jis yra ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu vertinga teritorija, o Birštonas – sanatorinio ir kurortinio gydymo paslaugų centras.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu
(t. IV, b. l. 53–60) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Pagrindiniais argumentais, kuriais yra grindžiami patikslinto skundo reikalavimai, yra chronologinė nuosavybės teisių atkūrimo veiksmų seka. Pareiškėjos nuomone, prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra paduotas 1991 m. spalio 24 d., visų pirma, turėjo būti išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas ir tik po to sprendžiama visuomeninio poreikio klausimas ir iškeliamas nuosavybės teisių atkūrimo prioritetas. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl to, jog Administracija neformuoja pareiškėjai žemės sklypų, buvusiose žemės savininko V. L. valdose, dėl ko negalima išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimo. Pareiškėjos prašomuose suformuoti žemės plotuose yra išreikštas visuomeninis poreikis, todėl ji yra valstybės išperkama. Teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-276/2004). Tylioji g. 16, Birštone, yra administracinis pastatas, nuosavybės teise priklausantis R. S. ir G. N. (S.), todėl detaliuoju planu turi būti suformuotas žemės sklypas, būtinas šiam pastatui eksploatuoti. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punkte yra nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių parduodami, nuomojami, grąžinami natūra ar perduodami neatlygintinai nuosavybėn tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose ir tik tokio dydžio, kuris būtina statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Birštono savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. sausio 25 d. priėmė įsakymą Nr. AV-14 bei vadovaudamasis detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu
Nr. 635, detaliojo plano organizatoriaus teises ir pareigas 2008 m. sausio 31 sutartimi Nr. IS-16 perdavė G. N. ir R. S.. Detaliojo planavimo procedūra yra vieša. Jos metu suinteresuoti asmenys gali pareikšti savo nuomonę ir, jei ji pagrįsta, į ją yra atsižvelgiama. Tuo tarpu pareiškėja išreiškia nuomonę, jog šios procedūros metu tretieji asmenys gali nepagrįstai rengiant detalųjį planą pastato, esančio Tylioji g. 16, Birštone, eksploatavimui priskirti didesnį plotą, nei yra reikalingas. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų savo argumentams pagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad TPĮ 20 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog savivaldybė ar valstybinės žemės valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 yra nustatyta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo tvarka tretiesiems asmenims. Kadangi jokių įrodymų, kurie teismui keltų pagrįstų abejonių dėl šių teisės aktų taikymo, pareiškėja nepateikė, atsakovas pagrįstai detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas perdavė G. S. ir R. S.. Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. AV-04, kuriuo patvirtintas skvero Birštone, Jaunimo g. ir Kęstučio g. sankirtoje detalusis planas. Vieninteliu argumentu, kuriuo grindžiamas plano neteisėtumas, nurodomas TPĮ 3 straipsnio 2 dalis. Ten numatyta, kad nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti be kitų interesų ir į turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises, o vadovaujantis TPĮ 24 straipsnio 4 dalimi detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Pareiškėja turėjo teisę dalyvauti teritorijų planavimo procese. Ginčijamu planu patvirtinta skvero teritorija yra Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ priskirta prie rekreaciniu požiūriu ypač vertingos Nemuno kilpų regioninio parko teritorijos. Todėl pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 12 punktą ši žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal minėto įstatymo 16 straipsnį. Ginčijamo akto panaikinimas teisinių pasekmių pareiškėjai nesukeltų, nes be detaliai suplanuotos teritorijos, ji dar patenka ir į Vyriausybės nustatytą rekreaciniu požiūriu vertingą teritoriją. Ši žemė nėra laisva, todėl negali būti grąžina natūra. Jokių aplinkybių, kurios pagrįstų ginčijamo įsakymo neteisėtumą ir nepagrįstumą, pareiškėja nenurodė, teismas tokių duomenų taip pat nenustatė, prašymo dėl Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. AV-04 panaikinimo tenkinti nėra pagrindo. Savivaldybės skverui, įvardytam „Kauno apskrities Birštono miesto savivaldybės skveru prie savivaldybės pastato Kęstučio g., Birštono mieste“, yra išreikštas visuomeninis poreikis ir ginčijamu šioje byloje detaliuoju planu yra suformuotas žemės sklypas, pareiškėjos reikalavimas dėl 0,2155 ha grąžintino žemės sklypo (skvero) prie savivaldybės suformavimo yra atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja taip pat prašo įpareigoti Administraciją suformuoti ne mažesnį kaip 0,1550 ha ploto grąžintiną žemės sklypą Tyliojoje gatvėje, Birštone, pagal UAB „Ugiros turtas“ parengtą (Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriuje 2009 m. lapkričio 3 d. suderintą) situacijos schemą (plane žymima teritorija Nr. 1). Ši žemė yra aikštelės prieš savivaldybę, Jaunimo g. 2, ir Kultūros centrą, Jaunimo g. 4, Birštone, ribose. Aikštelė yra statinys, skirtas viešajam naudojimui, ir, kaip nurodo atsakovas atsilipime į skundą, yra svarbi Birštono gyventojams. Aikštelės visuomeninės paskirties neginčija ir pareiškėja.
2008 m. lapkričio 7d. Birštono miesto savivaldybės direktoriaus įsakymu Nr. DV-307 pavesta rengti žemės sklypo Jaunimo g. 2, Birštone, aikštės šalia administracinio pastato detalųjį planą. Be to, teisme apžiūrėjus Birštono miesto kurorto bendrąjį planą, patvirtintą Birštono miesto tarybos 2010 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-13 nustatyta, kad teritorija prieš Birštono miesto savivaldybės administracinį pastatą Jaunimo g. 2 patenka į visuomeniniams statiniams skirtą teritoriją. Ši aplinkybė atspindėta ir Birštono miesto bendrojo plano ištraukoje. Minėtos teritorijos Jaunimo g. 2 visuomeninė paskirtis nekelia abejonių, ji įvirtinta teritorijų planavimo dokumentais, todėl ši teritorija yra valstybės išperkama.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nurodyto įstatymo ar kito teisės akto atitikimo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2006 m.
kovo 14 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Pirmosios instancijos teismui nekilo pagrįsta abejonė dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai.
III.
Pareiškėja A. V. A. apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 68, 179–191) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą ir prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą tenkinti. Pareiškėja, be argumentų, pateiktų skunde pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2004 nustatytas aplinkybes ir išaiškinimus. Ginčas dėl žemės sklypo Tylioji g. 16, Birštone suformavimo kaip pagrindo šią žemę pripažinti valstybės išperkama žeme kilo dėl to, kokia procedūrine tvarka tai turi būti atliekama ir ar šiuo konkrečiu atveju atsakovas galėjo pagrįstai ir teisėtai jai priklausančias planavimo organizatoriaus teises perduoti privatiems asmenims. Dėl skvero Birštone, Jaunimo g. ir Kęstučio g. sankirtoje pripažintino grąžintinu ir dėl viešojo intereso įgyvendinimo tvarkos, kai nėra laiku išreikštas visuomenės poreikis pareiškėja nurodė, kad žemės grąžinimas turi būti vykdomas neatsižvelgiant į rengiamus ar parengtus teritorijų planavimo dokumentus, prioritetiškai atsižvelgiant į buvusio savininko subjektines teises. Dėl Administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. AV-04, kuriuo patvirtintas skvero Birštone, Jaunimo g. ir Kęstučio g. sankirtoje detalusis planas, panaikinimo pareiškėja pažymėjo, kad buvusio savininko teisė negali būti ignoruojama ir neginama, remiantis tuo, jog toks visuomeninis reikšmingumas atsirado vėliau. Taip pat pareiškėja nurodė aplinkybės, dėl kurių, jos manymu, teisės norma, kurios pagrindu ginčo objektu esantis žemės sklypas tapo valstybės išperkamu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsakovai G. S. ir R. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 75–76, 208–211) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. G. S. ir R. S. nurodo, kad ABTĮ nenumato galimybės tikslinti apeliacinio skundo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas iš viso negali būti nagrinėjamas. Atsakovai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Aikštelė, dėl kurios pareiškėja pateikė reikalavimą, yra statinys, skirtas viešam naudojimui, todėl nuosavybės teisės į šią žemę negali būti atkurtos. Apeliaciniu skundo siekiama nepagrįstai vilkinti atsakovų sudarytos sutarties įgyvendinimo galimybes. Pareiškėja nepateikė jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ar neteisėtumą.
Atsakovas Birštono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 77–78, 200–203) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad pareiškėja nepateikia argumentų, kodėl detaliojo plano organizatoriaus teisės ir pareigos nepagrįstai perduotos R. S. ir G. S.. Visiems detaliojo planavimo organizatoriams ir rengėjams galioja TPĮ numatytos procedūros, apimančios ir visuomenės įtraukimą į detaliojo plano rengimo procesą, todėl pareiškėja turi galimybę dalyvauti minėtame procese. Skveras prie Birštono savivaldybės pastato yra priskirtas prie rekreaciniu požiūriu ypač vertingos Nemuno kilpų regioninio parko teritorijos (Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583). Aikštė prieš Birštono savivaldybę yra statinys, skirtas bendram viešam naudojimui ir atitinka statinio sampratą. Byloje esantys įrodymai paneigia pareiškėjos argumentus dėl to, kad žemė, į kurią pageidauja atkurti nuosavybės teises pareiškėja, nėra užstatyta statiniais ir negalėjo būti pripažinta kaip užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalinga žemė. Išlikusiems nekilnojamiems daiktams išpirkti nuosavybės teisių atkūrimo procese negali būti taikomos turto paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuojančių teisės aktų normos, jeigu tokio taikymo galimybės nenumatytos nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (administracinė byla Nr. A6-64/2002).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Nėra ginčo, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,07 ha žemės. Kauno apskrities viršininko 2008 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 02/239 buvo atkurtos nuosavybės teises natūra į buvusio savininko V. L. 0,1572 ha žemės sklypą, esantį adresu Tylioji g. 12, Birštono m. (t. 2, b. l. 13). Nuosavybės teisės pareiškėjai nėra atkurtos į 0,9128 ha turėtos žemės. Pareiškėjos reikalavimų esmė ‑ siekis įpareigoti atsakovą Birštono savivaldybės administraciją suformuoti tris žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra turėtoje vietoje į neatkurtąją žemės dalį, esančią Birštono mieste, taip pat su tuo susiję reikalavimai panaikinti teisės aktus ir civilinį sandorį. Taigi nagrinėtinas klausimas, ar atsakovas Birštono savivaldybės administracija turi pareigą pažymėti pareiškėjos patikslintame skunde nurodytą žemę kaip laisvą (neužstatytą) žemę, į kurią pareiškėja galėtų natūra atkurti nuosavybės teises, ir atlikti kitus su tuo susijusius pareiškėjos prašomus veiksmus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nagrinėjami teisiniai santykiai susiformavo nuosavybės teisių atkūrimo srityje, o teisinio reguliavimo aiškinimas ir taikymas bei faktinių aplinkybių vertinimas yra glaudžiai susiję, šiuos aspektus vertina kartu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, jog ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas, analogiškai žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-202/2010), kad pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas, taip pat užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas). Todėl darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina besąlyginio nuosavybės teisių tęstinumo imperatyvo. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad kol asmenims nuosavybės teisės įstatymų nustatyta tvarka nėra atkurtos, jie dar nelaikomi turto savininkais, taigi tokie asmenys realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtą turtą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d., 1995 m. birželio 20 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimus). Be to, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas (1998 m. birželio 18 d. nutarimas), o tokią diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką objektyviai sąlygoja tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto nacionalizavimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas).
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad analogiškos pozicijos dėl nuosavybės teisių tęstinumo ir nuosavybės atkūrimo proceso apimties bei ribų laikosi ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės, kaip tokios, atkurti nuosavybę (žr., pvz., 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98) arba teisės įgyti nuosavybę. Be to Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98).
Taigi įvertinus pirmiau nurodytą teismų praktiką darytinos dvi išvados. Pirma, kol nėra atkurtos asmens nuosavybės teisės, nėra pagrindo teigti, kad asmuo jau turi nuosavybės teisę, o valstybė, neatkurdama nuosavybės teisės, ją nusavino. Antra, nustatydamos nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir apimtį kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos turi plačią diskreciją (žr. 2010 m. rugsėjo 10 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1064/2010).
Nuosavybės teisių atkūrimo į nusavintą turtą sąlygas ir tvarką reglamentuoja ir ginčo išsprendimui yra aktualios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog iki 2002 m. balandžio 19 d. (2002 m. balandžio 2 d. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-832 įsigaliojimo momento) galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 5 ir 12 straipsnių nuostatos nuosavybės teisių atkūrimą natūra į laisvą (neužstatytą) žemę siejo su nuosavybės teise valdomų statinių turėtos žemės vietoje buvimu ar nebuvimu. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. šios sąlygos nebeliko ir atsirado teisinės prielaidos atkurti nuosavybės teises natūra mieste ir tais atvejais, kai asmuo neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, išskyrus atvejus, kuomet žemė išperkama visuomenės poreikiams.
2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.
Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis apibrėžia atvejus, kuriems esant žemė išperkama valstybės, o asmenims, pretenduojantiems į ją atkurti nuosavybės teises, už ją atlyginama Atkūrimo įstatymo nustatytais būdais ir tvarka. Šio įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad valstybė išperka žemę, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 12 punkte nurodyta, kad valstybė išperka žemę, kuri yra valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais. Šių teritorijų ribas nustato Vyriausybė.
Iš pareiškėjos pateikto patikslinto skundo ir faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pagrindinis klausimas, kylantis šioje byloje, yra tai, ar žemė, kurioje pareiškėja prašo įpareigoti atsakovą Birštono savivaldybės administraciją suformuoti jai sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra turėtoje vietoje, yra laisva (neužstatyta) žemė Atkūrimo įstatymo prasme. Vienas iš svarbiausių argumentų, kuria grindžiami patikslinto skundo ir apeliacinio skundo reikalavimai, yra tai, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra paduotas 1991 m. spalio 24 d., todėl visų pirma turėjo būti išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas ir tik po to sprendžiamas žemės paėmimo visuomeniniams poreikiams klausimas.
Kadangi patikslintame skunde pareiškėja prašo įpareigoti atsakovą Birštono savivaldybės administraciją suformuoti tris žemės sklypus ir teikia su tuo susijusius reikalavimus, teisėjų kolegija dėl kiekvienos iš šių trijų teritorijų pasisakys atskirai.
Patikslintame skunde pareiškėja, be kita ko, prašė įpareigoti atsakovą Birštono savivaldybės administraciją suformuoti pareiškėjai ne mažesnį kaip 0,1550 ha ploto grąžintiną žemės sklypą Tyliojoje g., Birštone pagal UAB „Ugiros turtas“ parengtą situacijos schemą (t. IV, b.l. 14) (toliau – ir teritorija Nr. 1), organizuoti šio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir patvirtinti parengtą žemės planą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, šį pareiškėjos reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą konstatavęs, jog teritorijos Nr. 1 visuomeninė paskirtis nekelia abejonių, ji įtvirtinta teritorijų planavimo dokumentuose, todėl Atkūrimo įstatymo požiūriu ši teritorija nėra laisva (neužstatyta) ir laikytina valstybės išpirktina žeme į kurią natūra turėtoje vietoje nuosavybės teisės negali būti atkuriamos.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms iš esmės pritaria.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą sąlygą, - kad žemė yra išperkama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, yra nurodyta, kad „detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), į kurią nuosavybės teisės atkuriamos natūra. Aiškinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, būtina taikyti teleologinį teisės aiškinimo metodą, kuriuo remiantis daroma išvada, kad įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t.y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Tai kartu reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte“ (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7–276–04; Administracinių teismų praktika, 2004, Nr. 5, p. 151-177).
Administracinėje byloje Nr. A11 – 263 ‑ 03 LVAT teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad „aiškinant šią įstatymo normą pažymėtina, kad joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis - konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamuose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymiai, jog pašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pav. toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte. Tais atvejais kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas“ (Administracinių teismų praktika, 2005, Nr. 8, p. 497, taip pat žr., pvz., 2010 m. vasario 1 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010).
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad žemė, kurią prašo įpareigoti suplanuoti pareiškėja, yra aikštelės, esančios prieš Birštono miesto savivaldybės pastatą, adresu Jaunimo g. 2 ir Kultūros namus, adresu Jaunimo g. 4, ribose. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ši aikštelė, kuri yra statinys, buvo inventorizuota 1972 m., jos statinius nuosavybės teise valdo Birštono miesto savivaldybė (žr. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą, kadastrinis Nr. 1201/0002:161, registro Nr. 12/1855, inventorinis Nr. 252). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad 2008 m. lapkričio 7 d. Birštono miesto savivaldybės direktoriaus įsakymu Nr. DV-307 (t. 4, b.l. 25) pavesta rengti žemės sklypo Birštone, Jaunimo g. 2 aikštės šalia administracinio pastato detalųjį planą, Birštono miesto kurorto bendrojo plano, patvirtinto Birštono miesto tarybos 2010 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-13, ištraukoje (t. 3, b.l. 163-164) matyti, kad teritorija prieš Birštono miesto savivaldybės administracinį pastatą Jaunimo g. 2 patenka į visuomeniniams statiniams skirtą teritoriją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš byloje esančių dokumentų (t. 3, b.l. 172) matyti, jog dalis aikštelės statinių (pvz., šaligatvis b16, patenkantis į teritoriją Nr. 1) buvo pradėti statyti 1998 m., baigti statyti – 2000 m. Teisėjų kolegija, įvertinusi aikštelės buvimo vietą ir jos naudojimo pobūdį, taip pat nemato pagrindo abejoti atsakovo Birštono savivaldybės administracijos teiginiais, kad ši aikštelė yra svarbi Birštono savivaldybės gyventojams. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė argumentų, leidžiančių abejoti, jog aptariama aikštelė pagal savo pobūdį yra visuomeninės paskirties.
Dėl pirmiau išdėstytų motyvų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ši reikalavimo dalis netenkintina, nes teritorija, kurioje prašoma formuoti žemės sklypą, laikytina valstybės išperkama žeme Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme.
Pareiškėja patikslintu skundu taip pat prašė įpareigoti atsakovą Birštono savivaldybės administraciją suformuoti jai ne mažesnį kaip 0,2155 ha grąžintiną žemės sklypą pagal UAB „Ugiros turtas“ parengtą situacijos schemą (toliau – ir teritorija Nr. 3), 0,51 ha dydžio Birštono miesto savivaldybės skvero ribose (Jaunimo g. ir Kęstučio g. sankirtoje), pripažįstant šią žemę laisva (neužstatyta), organizuoti šio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir patvirtinti parengtą žemės planą. Su šiuo reikalavimu taip pat susiję pareiškėjos reikalavimai panaikinti Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. AV-04 Dėl skvero Birštone, Jaunimo g. ir Kęstučio g. sankirtoje, detaliojo plano tvirtinimo (t. III, b.l. 176) ir kreiptis į LR Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2005 m. birželio 30 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 723 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 583 Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo 1.2.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pareiškėjos skundą taip pat atmetė kaip nepagrįstą. Teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad pareiškėjos nurodyta teritorija nėra laisva valstybinė žemė, į kurią natūra gali būti atkurtos pareiškėjos nuosavybės teisės. Pažymėjo, kad dėl šios teritorijos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 12 punkto prasme yra aiškiai išreikštas visuomeninis interesas.
Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija šioje dalyje pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Kaip minėta, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 12 punkte nurodyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji yra valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais. Šių teritorijų ribas nustato Vyriausybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama jai Lietuvos Respublikos Seimo suteiktą kompetenciją, 2004 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą Nr. 583 Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo (Žin., 2004, Nr. 82-2940), kuriuo, be kita ko, patvirtino Rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planus. Šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas buvo papildytas 2005 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 723 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 583 Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo (Žin., 2005, Nr. 82-3008), kurio 1.2.3 punktu Nutarimo Nr. 583 28 punktas buvo papildytas 28.4 papunkčiu, o jame nurodyta: „Kauno apskritis, Birštono miesto savivaldybė, skveras prie savivaldybės pastato Kęstučio g., Birštono m., 0,51“. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 12 punkto prasme šios žemės atžvilgiu minėtu Vyriausybės nutarimu yra aiškiai išreikštas visuomeninis poreikis, todėl nėra pagrindo formuoti pareiškėjos prašymą žemės sklypą, į kurį ji siekia atkurti nuosavybės teises natūra.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjos pozicija dėl aptariamo skvero visuomeninės reikšmės nėra nuosekli – apeliaciniame skunde vienur sutinkama, kad toks visuomeninis reikšmingumas yra (t. IV, b.l. 187-188, 189), tuo tarpu kitur teigiama, kad jis tariamas (t. IV, b.l. 190). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. gegužės 5 d. rašte Nr. 3B-(7.5)-A-180/2-617 (t. I, b.l. 71-76) nurodyta, jog sprendžiant klausimą dėl aptariamo skvero įtraukimo į pirmiau nurodytus Rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planus, ir atitinkamai papildant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 583, buvo detaliai peržiūrėtos teritorijų ribos ir įvertinta jų rekreacinė bei visuomeninė reikšmė. Valstybės saugomų teritorijų specialistai buvo nuvykę į Birštono miestą, kur vietoje apžiūrėjo į sąrašą siūlomus įtraukti sklypus ir nustatė, kad į rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų sąrašą siūlytos įtraukti teritorijos ilgą laiką naudojamos visuomenės rekreaciniams poreikiams tenkinti. Jos yra centrinėje kurorto dalyje, jau keletą dešimtmečių suformuotos kaip miesto skverai ir parkai, specialiai pritaikytos lankytojų poilsiui. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba nurodė, kad skveras (0,51 ha) prie savivaldybės pastato Kęstučio g. taip pat yra centrinėje miesto dalyje, jame suformuoti želdynai ir nutiesti takai tiek į savivaldybės pastatą, tiek į šiaurinę kurorto dalį. Valstybės saugomų teritorijų specialistų nuomone, Birštonui, vienam svarbiausių šalies kurortų ir lankomiausiai Nemuno kilpų regiono parko vietovei, žaliųjų plotų masyvai yra gyvybiškai būtini, todėl dešimtmečiais specialiai formuotus ir rekreaciniams poreikiams naudojamus miestų želdynus laikyti laisva grąžintina žeme tik todėl, kad ji iki šiol yra neužstatyta, netikslinga.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmiau nurodytu 2005 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 723 2004 m. gegužės 14 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 583 buvo papildytas į jį įtraukiant ne tik šioje byloje aptariamą Birštono miesto skverą – minėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 723 Rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planai buvo papildyti ir kitais Birštono miesto skverais bei parkais (žr. Nutarimo Nr. 583 28.1 - 28.8 punktus). Pareiškėja iš esmės nepateikė argumentų, leidžiančių abejoti aptariamo skvero visuomenine paskirtimi, teisėjų kolegijai ji, ypač atsižvelgiant į Birštono miesto, kaip kurorto statusą, abejonių nekelia.
Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad su šia reikalavimo dalimi susijęs pareiškėjos prašymas kreiptis į LR Konstitucinį Teismą siekiant nustatyti, ar 2005 m. birželio 30 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 723 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 583 Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo 1.2.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat reikalavimas panaikinti Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. AV-04 Dėl skvero Birštone, Jaunimo g. ir Kęstučio g. sankirtoje, detaliojo plano tvirtinimo.
Minėtas prašymas ir reikalavimas iš esmės grindžiami teiginiu, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 12 punkte nurodytas visuomeninis interesas privalėjo objektyviai atsirasti iki to momento, kai valstybė ryžosi įgyvendinti teisingumą grąžindama nusavintą turtą buvusiems savininkams (arba momento, kuomet pretendentas pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises), o jei toks interesas atsirado vėliau ‑ turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės natūra turėtoje vietoje, o valstybė vėliau tokį turtą vėlgi galėtų paimti visuomenės poreikiams. Taigi šiuo atveju iš esmės teigiama, kad asmuo turi besąlyginę pirmenybę atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje, nežiūrint to, kad gali egzistuoti poreikis išpirkti žemę visuomenės reikmėms iš buvusio savininko ar jo teisių perėmėjo.
Teisėjų kolegija tokiems pareiškėjos argumentams nepritaria. Manytina, kad toks argumentas dėl pretendento besąlyginės teisės atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje prioriteto bei imperatyvo, ir teiginys, jog visuomeninis interesas būtinai būtų išreikštas iki to momento, kuriuo valstybė nusprendė atkurti nuosavybės teises (arba pretendentas, siekiantis atkurti nuosavybės teises, pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises) nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Kaip minėta pirmiau, Konstitucinis Teismas savo praktikoje pabrėžia poreikį nuosavybės teisių atkūrimo procese užtikrinti privataus ir viešojo intereso pusiausvyrą, o ne besąlyginę buvusio savininko teisę atkurti nuosavybės teises natūra būtent turėtoje vietoje. Šiuo aspektu Teismas yra nurodęs, kad įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Seimas, įgyvendindamas jam Konstitucijos suteiktą diskreciją, ir, be kita ko, įvertindamas poreikį užtikrinti pusiausvyrą tarp privataus ir viešojo intereso, Atkūrimo įstatyme yra įtvirtinęs įvairius nuosavybės teisės atkūrimo būdus tais atvejais, kai nuosavybės teisių neįmanoma atkurti natūra turėtoje vietoje. Atkūrimo įstatymo nuostatų analizė ir pirmiau nurodyta administracinių teismų praktika nesudaro prielaidų teigti esant įtvirtintą besąlyginę buvusio savininko teisę atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje, o viešasis interesas, dėl kurio žemė išperkama Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo būti aiškiai išreikštas iki to momento, kai valstybė nusprendė atkurti nuosavybės teises ar iki pretendento prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo momento. Pareiškėja apskritai neginčija Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijos priimti nutarimus, kuriais, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 12 punkto pagrindu, tam tikros teritorijos būtų priskirtos turinčioms visuomeninę reikšmę ir dėl to buvusiems savininkams negrąžinamos natūra. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Vyriausybei tokia kompetencija suteikta įstatymu. Pareiškėjai nepateikus argumentų ir nesant abejonių dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 metais turėjo kompetenciją priimti tokio pobūdžio nutarimus, nėra teisinių argumentų, kodėl Vyriausybė tokios kompetencijos neturėjo 2005 metais, priimdama Nutarimą Nr. 723. Pareiškėja taip pat nepateikė argumentų ar įrodymų, kad priimant aptariamą Nutarimą būtų pažeistos kokios nors esminės teisės normos, reglamentuojančios tokio pobūdžio teisės aktų priėmimo procedūras. Atsižvelgiant į pirmiau minėtame 2008 m. gegužės 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašte Nr. 3B-(7.5)-A-180/2-617 pateiktą informaciją teisėjų kolegijai abejonių dėl skvero visuomeninės reikšmės taip pat nekyla.
Pareiškėjai taip pat teigia, kad aptariamu atveju visų pirma turi būti atkurtos jos nuosavybės teisės natūra, o visuomeninis interesas gali būti užtikrintas vėliau iš jos vėlgi nusavinus jai grąžintą žemę visuomenės poreikiams, nurodo, kad ji tokiam žemės paėmimui visuomenės poreikiams neprieštarautų. Pareiškėjos manymu, tokio mechanizmo taikymas garantuotų teisingą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimtą žemę.
Teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria. Šiuo klausimu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (žr., pvz., 2003 m. kovo 4 d. nutarimą), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2002 m. kovo 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A6‑64‑2002 (Administracinių teismų praktika, 2003, Nr. 3) laikomasi nuostatos, kad išlikusio turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams, o teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams. Atitinkamai, išlikusių nekilnojamųjų daiktų išpirkimui nuosavybės teisių atkūrimo procese negali būti taikomos turto paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuojančių teisės aktų normos, jeigu tokio taikymo galimybės nenumato nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai. Teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).
Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad nors, kaip minėta, nėra pagrindo įpareigoti formuoti pareiškėjos prašomus sklypus teritorijoje Nr. 1 ir teritorijoje Nr. 3 nuosavybės teisių atkūrimui natūra turėtoje vietoje, tai nereiškia, kad jos teisė atkurti nuosavybės teises yra apskritai paneigiama. Kaip minėta, Atkūrimo įstatymas (konkrečiai, jo 16 straipsnis), numato įvairius nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdus. Iš bylos duomenų matyti (V. L. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 40), jog pretendentas V. L., kurios teisių perėmėja yra pareiškėja, 2003 m. vasario 11 d. prašyme yra išreiškęs savo valią, kad jam būtų išduota išvada valstybės išperkamai žemei perkelti į Vilniaus apskritį. Pažymėtina ir tai, kad pagal teisės aktų nuostatas pretendentai valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, turėjo teisę pareikšti arba pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d. (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) 21 straipsnio 3 dalis). Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) 3 punkte nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiams kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu (žr. 2009 m. kovo 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A442-438/2009). Taigi pretendentui V. L. iki 2003 m. balandžio 1 d aiškiai išreiškus savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nėra jokių teisinių kliūčių šią valią įgyvendinti teisės aktų nustatyta tvarka.
ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nurodyto įstatymo ar kito teisės akto atitikimo Konstitucijai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, pažymi, kad jai abejonių dėl 2005 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 723 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 583 Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo 1.2.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 23 ir 109 straipsniams nekyla, todėl tenkinti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrindo nėra.
Kaip minėta, pareiškėja taip pat prašė panaikinti Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. AV-04 Dėl skvero Birštone, Jaunimo g. ir Kęstučio g. sankirtoje, detaliojo plano tvirtinimo, kuriuo buvo patvirtintas aptariamo skvero Jaunimo g. ir Kęstučio g. susikirtime, Birštone, detalusis planas (t. III, b.l. 162), nes jis, pareiškėjos teigimu, neatitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nuostatų. Toks reikalavimas iš esmės taip pat grindžiamas vien pretendento teisės atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje prioritetu.
Vis dėlto dėl šio reikalavimo pagrįstumo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo, kuris šį pareiškėjos reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, argumentais. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, visuomeninis interesas aptariamo skvero atžvilgiu yra išreikštas anksčiau nei ginčijamas 2010 m. sausio 8 d. įsakymas Nr. AV-04 priimtu aukštesnės galios teisės aktu - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583, nėra pagrindo teigti, kad aptariamo detaliojo plano patvirtinimas kaip nors galėtų pažeisti pareiškėjos teises ar teisėtus interesus, nes pirmiau nurodytu Nutarimu aptariamas skveras yra priskirtas valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo prasme. Atitinkamai, aptariamo detaliojo plano (įsakymo, kuriuo jis buvo patvirtintas) panaikinimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių pareiškėjai, nes toks ginčijamo akto panaikinimas nesudarytų teisinių prielaidų žemės sklypo, į kurį ji galėtų atkurti nuosavybės teises, suformavimui jos nurodytoje (skvero) teritorijoje. Kadangi pareiškėja nenurodė kitų Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. AV-04 neteisėtumo pagrindų, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 4 dalies reikalavimams. Todėl šioje dalyje apeliacinis skundas taip pat netenkintinas.
Pareiškėja patikslintu skundu taip pat pateikė kelis reikalavimus, susijusius su UAB „Ugiros turtas“ parengtoje schemoje (t. IV, b.l. 14) nurodyta teritorija Nr. 2 (toliau – ir teritorija Nr. 2), konkrečiai, panaikinti 2008 m. sausio 31 d. Detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. IS-16, sudarytą tarp Birštono savivaldybės administracijos ir G. N. ir R. S.; įpareigoti atsakovą Birštono savivaldybės administraciją suformuoti prie pastato Tylioji g. 16 ne didesnį kaip 0,039 ha žemės sklypą kaip būtiną šiam pastatui eksploatuoti ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus; įpareigoti atsakovą Birštono savivaldybės administraciją suformuoti pareiškėjai ne mažesnį kaip 0,1239 ha grąžintiną žemės sklypą teritorijoje Nr. 2 ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus.
Pirmosios instancijos teismas šią pareiškėjos patikslinto skundo dalį taip pat atmetė. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai iš esmės pritaria.
Kaip minėta, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad valstybė išperka žemę, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Byloje nekyla ginčo, kad dalį teritorijos Nr. 2 užima administracinis pastatas, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovams R. S. ir G. S. (t. III, b.l. 76). Taip pat nėra ginčo, kad žemės sklypas prie šio pastato iki šiol nėra suformuotas atitinkamu teritorijų planavimo dokumentu. Taigi siekiant užtikrinti tiek atsakovų R. S. ir G. S., tiek pareiškėjos teises, turi būti suformuoti du žemės sklypai: žemės sklypas prie pastato Tylioji g. 16, Birštonas šio pastato eksploatacijai, ir žemės sklypas, į kurį pareiškėja galėtų atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje. Šių abiejų sklypų suformavimas tarpusavyje glaudžiai susijęs – nesuformavus sklypo po pastatu Tylioji g. 16, Birštonas, nėra galimybės nustatyti likusios laisvos neužstatytos žemės ribas teritorijoje Nr. 2 į kurią pareiškėja galėtų atkurti nuosavybės teises natūra.
Kiek tai susiję su žemės sklypo suformavimu prie pastato Tylioji g. 16, Birštonas, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad detaliuoju planu turi būti suformuotas žemės sklypas aptariamo pastato eksploatacijai, ir šiuo atveju būtina vadovautis 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 260 nuostatomis. Iš bylos medžiagos matyti (t. II, b.l. 28), kad atsakovas Birštono savivaldybės administracija 2008 m. sausio 31 d. Detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartimi Nr. IS-16 (toliau – ir Sutartis) detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas dėl žemės sklypo detaliojo plano prie statinių Tylioji g. 16, Birštonas, perdavė atsakovams R. S. ir G. S.. Pareiškėjos manymu, ši sutartis prieštarauja nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojantiems teisės aktams, taip pat teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams.
Teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje yra expressis verbis įtvirtinta savivaldybės teisė teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti sutartis dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo su žemės sklypų valdytoju ar naudotoju. Šią įstatymo nuostatą detalizuoja 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 635 patvirtintas Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas).
Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad sudarydama Sutartį Birštono savivaldybės administracija pažeidė nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojančių teisės aktų nuostatas, konkrečiai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punkto nuostatas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad žemės sklypas prie pastato Tylioji g. 16, Birštone, nėra projektuojamas siekiant į jį atkurti nuosavybės teises – jis projektuojamas aptariamo pastato eksploatacijai. Atitinkamai Tvarkos 106 punkte įtvirtintas 3 mėnesių terminas žemės sklypų suformavimui nėra taikytinas projektuojant aptariamą žemės sklypą, o taikytinas tais atvejais, kai formuojamas žemės sklypas, į kurį bus atkurtos nuosavybės teisės. Manytina, kad aptariamo žemės sklypo Tylioji g. 16, Birštone formavimui taikytinos teritorijų planavimą reglamentuojančios teisės nuostatos, o Tvarkos 106 punkto nuostatos šiuo atveju reikšmingos tiek, kiek jos įtvirtina savivaldybės administracijos direktoriaus pareigą nustatytais terminais pateikti informaciją žemėtvarkos skyriui apie laisvą (neužstatytą) žemę. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog Sutarties nuostatos, kuriomis nustatytas 3 metų terminas, savaime prieštarauja Tvarkos reikalavimams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Tvarkos aprašo 16 punkte nurodyta, jog sutartis dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sudaroma ne ilgesniam kaip 5 metų terminui. Be to, iš bylos medžiagos (t. III, b.l. 76, detaliojo plano byla, b.l. 26) matyti, kad aptariamo žemės sklypo Tylioji g. 16, Birštonas, detaliojo plano projektas buvo parengtas ir pateiktas viešam svarstymui pakankamai greitai, t. y. 2008 m. lapkričio 12 d., todėl nėra pagrindo teigti, kad detaliojo planavimo procesas buvo nepagrįstai vilkinamas.
Atmestinas ir pareiškėjos teiginys dėl to, kad Sutarties sudarymas nesuderinamas su Tvarkos aprašo 3 punktu, numatančiu, jog sutartis dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo gali būti sudaroma tik tuomet, kai planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams. Kaip minėta, prie pastato Tylioji g. 16, Birštonas, turi būti suformuotas žemės sklypas, būtinas šio pastato eksploatacijai. Tokio sklypo suformavimas būtinas ne tik pastato eksploatacijai, bet ir sudarytų prielaidas nustatyti laisvos (neužstatytos) žemės ribas, taigi tokio sklypo suformavimas yra viena iš prielaidų realizuoti pareiškėjos teisę atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje. Dėl šios priežasties teisėjų kolegijos manymu, Sutarties sudarymas savaime negali būti traktuojamas kaip prieštaraujantis teisės aktų tikslams ar reikalavimams.
Pareiškėja taip pat nurodo, kad Sutarties sudarymas gali nulemti, jog bus nepagrįstai padidintas prie pastato Tylioji g. 16, Birštonas suformuotas žemės sklypas, tačiau toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vien tai, koks subjektas turi detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, savaime negali lemti tokio planavimo proceso rezultato. Toks pareiškėjos argumentas iš esmės reiškia, kad ji bando ginti savo interesą, kuris šiuo metu dar nėra pažeistas: akivaizdu, kad detaliojo planavimo procesas, kurio eigoje būtų suformuotas ir patvirtintas žemės sklypo prie pastato Tylioji g. 16, Birštonas, detalusis planas, šiuo metu nėra baigtas, jo rezultato - detaliojo planavimo sprendinių teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos dalykas, jų pareiškėja neginčija. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad detaliojo planavimo procedūra yra vieša, taigi pareiškėja savo interesus detaliojo planavimo procedūros eigoje teisės aktų nustatyta tvarka gali veiksmingai ginti nepriklausomai nuo to, kam suteiktos detaliojo planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos (žr. Teritorijų planavimo įstatymo 25, 26, 30 - 33 straipsnius; pagal Tvarkos aprašo 9.4 punktą viena iš detaliojo planavimo organizatoriaus pareigų – teikti detaliojo plano projektą viešai svarstyti, derinti, tikrinti ir tvirtinti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Sutarties sudarymas neprieštarauja 2004 m. gegužės 3 d. LR aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 11.4 punktui, numatančiam, jog savivaldybė negali reikalauti iš detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus rengti ne jo valdomo ar naudojimo žemės sklypo detalųjį planą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad aptariamu atveju nėra pagrindo teigti, jog Birštono miesto savivaldybė būtų reikalavusi rengti detalųjį planą, nes organizatoriaus teisės ir pareigos buvo perleistos sutartimi. Be to kaip minėta, nėra ginčo, kad aptariamas pastatas, esantis adresu Tylioji g. 16, Birštonas, nuosavybės teise priklauso atsakovams R. S. ir G. S., o būtent jiems Sutartimi ir buvo perleistos detaliojo planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos. Akivaizdu, kad minėti atsakovai, eksploatuodami pastatą, de facto naudoja ir žemę (jos dalį), kuriai rengiamas detalusis planas.
Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą panaikinti 2008 m. sausio 31 d. Detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. IS-16, sudarytą tarp Birštono savivaldybės administracijos ir G. N. ir R. S., todėl šioje dalyje tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą dalyje dėl reikalavimų įpareigoti atsakovą Birštono savivaldybės administraciją suformuoti prie pastato Tylioji g. 16, Birštonas, ne didesnį kaip 0,039 ha žemės sklypą kaip būtiną šiam pastatui eksploatuoti ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus, taip pat įpareigoti atsakovą Birštono savivaldybės administraciją suformuoti pareiškėjai ne mažesnį kaip 0,1239 ha grąžintiną žemės sklypą teritorijoje Nr. 2 ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus, nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog žemės sklypo prie pastato Tylioji g. 16, Birštonas detaliojo planavimo procesas nėra baigtas. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas ir jį įgyvendinantys teisės aktai, be kita ko, 2004 m. gegužės 3 d. LR aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-239 patvirtintos Detaliųjų planų rengimo taisyklės aiškiai apibrėžia detaliojo planavimo proceso procedūrinius aspektus, jame dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas, jų teisių ir teisėtų interesų gynybos būdus, taip pat atitinkamų viešojo administravimo subjektų, įskaitant savivaldybės tarybos ir savivaldybės administracijos direktoriaus teises ir pareigas šio proceso metu, įskaitant ir pareigą tvirtinti parengtus detaliuosius planus (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalis). Todėl byloje aptariamu atveju nėra teisinio pagrindo ir faktinio poreikio teismui perimti tam tikrų viešojo administravimo subjektų pareigų vykdymą ir atlikti veiksmus, kurių vykdymas pavestas būtent minėtiems viešojo administravimo subjektams.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra. Dėl šios priežasties pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos A. V. A. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas