Baudžiamoji byla Nr. 2K-113/2006

                                                                                                        Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                        2.1.6.1; 2.1.8; 2.3.3.4. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. vasario 14 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Prano Kuconio,

sekretoriaujant D. Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui S. Bekišui,

gynėjui advokatui V. Stančikui,

nuteistajam I. J.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui A. Tursui,

vertėjui B. Šakaliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. J. (I. J.) ir nukentėjusiojo V. T. (V. T.) kasacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo I. J. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 60 parų areštu; vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį I. J. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

            Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 7 d. nutartis, kuria Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. nuosprendis pakeistas nurodant, kad I. J. išteisintas nenustačius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

            Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio nukentėjusiojo kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiojo kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo ir nukentėjusiojo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

            I. J. nuteistas už tai, kad 2000 m. liepos 16 d., vykdamas į Baltarusijos Respubliką, panaudojo žinomai suklastotus oficialius dokumentus, pateikdamas Varėnos pasienio rinktinės prie Pasienio policijos departamento Tribonių pasienio užkardos ir Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio posto pareigūnams suklastotus automobilio „Audi 100“ transporto priemonės registracijos liudijimą ir notaro patvirtintą sutartį.

            I. J. išteisintas dėl to, kad 2000 m. birželio 12 d. nuo 11.45 val. iki 12.20 val. Vilniuje, Šeškinės g. prie namo Nr. 32 esančioje aikštelėje pagrobė V. T. priklausantį automobilį „Audi 100“ su jame buvusiais daiktais, iš viso pagrobė 22070 Lt vertės V. T. turtą.

            Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs pagrįstą ir teisėtą sprendimą išteisinti kaltinamąjį pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nuosprendyje nurodė neteisingą  teisinį išteisinimo pagrindą. Byloje neginčijamai įrodyta, kad V. T. automobilis buvo pavogtas, tačiau nenustatyta, kad I. J. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, todėl I. J. turėjo būti išteisintas ne vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, o vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo pakeistas.

            Nuteistasis I. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria minėta nuosprendžio dalis palikta nepakeista, ir bylą nutraukti. Kasatorius teismų sprendimų nepagrįstumą bei neteisėtumą motyvuoja nurodydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalį, BK 2 straipsnį, BPK 20 straipsnį, BPK 383 ir 369 straipsnius. Nuteistasis teigia davęs nuoseklius ir byloje kitais duomenimis nepaneigtus parodymus bei neneigia, kad vykdamas per pasienio postą pateikė pareigūnams byloje nurodytus dokumentus, tačiau inkriminuojant jam BK 300 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalį) teismas turėjo įrodyti, kad jis žinojo, jog tie dokumentai suklastoti. Šio fakto neįrodo byloje surinkta medžiaga, o apylinkės teismo išvardinti kaltės įrodymai neatitinka liečiamumo bei leistinumo kriterijų. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatytas panaudos sutarties ir transporto priemonės registracijos liudijimo panaudojimo faktas bei mechanizmas. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai kaltę dėl žinomai suklastoto dokumento panaudojimo pagrindė iš esmės skirtingais įrodymais ir jų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai vadovavosi liudytojų A. T., V. B., N. Š. parodymais, prieštaraujančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatoms, ir neapklausiant minėtų liudytojų teisme pažeidė BPK 242 straipsnio 1 dalyje, 275 straipsnio 1 dalyje, 276 straipsnyje, 20 straipsnio 3, 4 dalyse numatytus reikalavimus. Kasatorius taip pat teigia, kad sulaikant jį Baltarusijos Respublikoje buvo pažeista jo teisė į gynybą, apklausų metu buvo vartojamas fizinis ir psichologinis smurtas, išgaunant iš jo prisipažinimą, pagal BPK 20 straipsnį nelaikytiną įrodymu, nes jo originalo byloje nėra, o tik faksograma, kuri yra su taisymo žymėmis. Teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5, 3.1.8 punktuose esančiais išaiškinimais, išvadas grindė prielaidomis, išvedžiojimais.

            Nukentėjusysis V. T. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus pakeisti, pripažinti I. J. kaltu padarius automobilio „Audi 100“ vagystę ir patenkinti ieškinį. Kasatorius nurodo, jog nuteistojo padaryta veika buvo netinkamai kvalifikuota, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko išteisinamąjį nuosprendį dėl automobilio vagystės. Teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Nors byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad I. J. žinojo, jog automobilis yra pavogtas ir nutartyje konstatuojama, kad nuteistasis žinojo apie tai, jog dokumentai yra suklastoti, tačiau dėl nenuoseklių I. J. parodymų, duotų siekiant išvengti atsakomybės, teismas negalėjo išsiaiškinti tikrų bylos aplinkybių.

            Nuteistojo I. J. kasacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo V. T. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

 

            Dėl nuteistojo I. J. kasacinio skundo

            Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo I. J. kasaciniame skunde yra nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, numatyti BPK 369 straipsnyje. Tačiau šiame skunde yra ir teiginių apie tai, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių: skunde plačiai argumentuojamas teiginys, kad teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai nepatvirtina teismo išvados apie tai, jog I. J. žinojo, kad jo turimi dokumentai yra suklastoti, todėl I. J. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl nurodyti kasacinio skundo argumentai nenagrinėjami.

            BPK 20 straipsnio taikymas

            Nuteistojo I. J. kasacinio skundo argumentai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir savo išvadas grįsdamas liudytojų A. T., V. B., N. Š. parodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalyse ir kituose straipsniuose numatytus reikalavimus, yra nepagrįsti.

            Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai nurodyta, kokiais įrodymais grindžiama I. J. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir yra išdėstyti liudytojų A. T., V. B., N. Š. parodymai, tačiau įrodymų, kuriais grindžiamas I. J. kaltumas, sąraše šių parodymų nėra. Vadinasi, nurodytų liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas savo išvadų negrindė.

            Apeliaciniame skunde nuteistasis I. J., be kita ko, teigė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardyti įrodymai neįrodo vieno iš BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių, t. y. kad jis žinojęs, jog naudojami dokumentai yra suklastoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog I. J. žinojo, kad automobilis yra vogtas, o automobilio dokumentai ir panaudos sutartis yra suklastoti. Toliau nutartyje apeliacinės instancijos teismas analizuoja liudytojų A. T., V. B. ir N. Š. parodymus, I. J. prisipažinimą, jo parodymus ir įrodymus, kuriais paneigiami I. J. parodymai. Taigi apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja visų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardytų įrodymų, kuriais buvo grindžiama I. J. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, o nurodo papildomus duomenis, tirtus pirmosios instancijos teismo posėdyje. Tokia apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies struktūra gali sudaryti įspūdį, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo kaltę grindžia kitais įrodymais, nei pirmosios instancijos teismas, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, todėl šis teismas vadovavosi tik pirmosios instancijos teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas neatmetė nei vieno iš įrodymų, kuriais buvo grindžiama I. J. kaltė, ir sutiko su šio teismo padaryta išvada. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo I. J. kaltę grindė tais pačiais įrodymais, kaip ir pirmosios instancijos teismas, o taip pat ir kai kuriais kitais duomenimis, tirtais pirmosios instancijos teismo posėdyje.

            Liudytojai A. T., V. B. ir N. Š. yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. Bylos parengtinio tyrimo metu juos apklausė Baltarusijos VRM tardytojas, vykdydamas Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos VRM teisinės pagalbos prašymą. Liudytojai A. T., V. B. ir N. Š. buvo kviečiami į teismo posėdį BPK bei Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nustatyta tvarka. Šaukimai liudytojams buvo įteikti, tačiau į teismo posėdį jie neatvyko. Teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, kad gautas liudytojų prašymas nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, nes negali atvykti dėl to, kad neturi vizų (t. 4, b. l. 63, 87). Teisiamajame posėdyje BPK 266 straipsnyje numatyta tvarka buvo sprendžiamas klausimas dėl bylos nagrinėjimo galimumo neatvykus minėtiems liudytojams, ir proceso dalyviams, tame tarpe ir nuteistojo gynėjui, sutinkant buvo priimta nutartis nagrinėti bylą neatvykus liudytojams iš Baltarusijos Respublikos (t. 4, b. l. 87). Vėliau liudytojų A. T., V. B. ir N. Š., kaip neatvykusių į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių, parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti (t. 4, b. l. 129). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad šių liudytojų parodymai perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Nuteistojo kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad toks teiginys neatitinka tikrovės, tačiau be pagrindo tvirtinama, kad šių liudytojų parodymų teisiamajame posėdyje nebuvo galima perskaityti ir jais negalima buvo pagrįsti teismo išvadų.

            Liudytojai A. T., V. B. ir N. Š. buvo apklausti 2000 metų rugsėjo mėnesį, t. y. iki naujojo BPK įsigaliojimo. Šie liudytojai apklausti laikantis tuo metu galiojusio baudžiamojo proceso įstatymo ir tarptautinės sutarties nustatytų taisyklių. Teisiamajame posėdyje byla buvo nagrinėjama pagal BPK, galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d., nustatytas taisykles. Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisiamajame posėdyje galima perskaityti ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus liudytojo, posėdyje nedalyvaujančio dėl svarbių priežasčių, parodymus. Kaip minėta, liudytojai A. T., V. B. ir N. Š. parodymus davė Baltarusijos VRM tardytojui, todėl pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisiamajame posėdyje šie parodymai negalėjo būti perskaitomi. Tačiau šie parodymai galėjo būti perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, t. y. siekiant patikrinti byloje esančius įrodymus. Jokių papildomų sąlygų ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotų parodymų perskaitymui BPK 276 straipsnio 4 dalyje nekeliama. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginys, kad liudytojų A. T., V. B. ir N. Š. parodymai buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, neteisingas, tačiau šios aplinkybės negalima pripažinti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes minėtų liudytojų parodymus galima buvo perskaityti.

            Kasaciniame skunde nepagrįstai apeliuojama į BPK 242 straipsnio 1 dalyje ir 275 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų pažeidimus, juos motyvuojant liudytojų A. T., V. B. ir N. Š. parodymų perskaitymu teisiamajame posėdyje. BPK 242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminio nagrinėjimo betarpiškumo principas, reikalaujantis tiesiogiai ištirti bylos įrodymus. Kaip ir kiekvienas kitas principas, tai yra bendro pobūdžio norma, kurios turinys atskleidžiamas per kitas normas, šiuo atveju – per normas, išdėstytas BPK skyriuje „Įrodymų tyrimas“. Šiame skyriuje reglamentuota ne tik liudytojų apklausos teisme tvarka, bet ir anksčiau jų duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka. Būtent pastarąja tvarka ir buvo pasinaudota, ta tvarka nebuvo pažeista, todėl ir teisminio nagrinėjimo betarpiškumo principas, numatytas BPK 242 straipsnio 1 dalyje, nebuvo pažeistas.

            BPK 275 straipsnyje reglamentuota klausimų uždavimo teisiamajame posėdyje tvarka. Kadangi minėti liudytojai teisiamajame posėdyje nebuvo apklausiami, tai BPK 275 straipsnyje numatyta klausimų uždavimo jiems tvarka niekaip negalėjo būti pažeista. Nors kasaciniame skunde tai ir nenurodoma, šiuo atveju galima kalbėti apie BPK 44 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisę pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. Tačiau ir šios normos reikalavimai byloje nepažeisti, nes nei I. J., nei jo gynėjas neprašė, kad liudytojai A. T., V. B. ir N. Š. būtų apklausti teisiamajame posėdyje, atvirkščiai, kaip jau buvo minėta, jie sutiko, kad byla būtų nagrinėjama neatvykus liudytojams iš Baltarusijos Respublikos.

            Liudytojai A. T., V. B. ir N. Š. davė parodymus apie I. J. sulaikymo Baltarusijos Respublikoje aplinkybes ir apie tai, ką iš karto po sulaikymo jis pasakojo pareigūnams. Byloje nustatyta, kad suklastotus dokumentus I. J. panaudojo vykdamas į Baltarusijos Respubliką, ir tai reiškia, kad minėti liudytojai davė parodymus apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadinasi, šie parodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus.

            Šioje nutartyje jau aptarta, kad liudytojų A. T., V. B. ir N. Š. parodymai buvo gauti teisėtais būdais. Šie parodymai buvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, t. y. apklausiant I. J. (t. 4, b. l. 89), perskaitant byloje esančius dokumentus, todėl atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytus reikalavimus.

            Vertinant liudytojų A. T., V. B. ir N. Š. parodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyti reikalavimai nebuvo pažeisti. Nutartyje jau minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje I. J. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BPK 300 straipsnio 1 dalyje, nebuvo grindžiama. Tiktai apeliacinės instancijos teismas panaudojo šiuos parodymus, kaip duomenis, patvirtinančius pirmosios instancijos teismo išvadas. Vadinasi, liudytojų A. T., V. B. ir N. Š. parodymai nevaidino lemiamo vaidmens pripažįstant I. J. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Tuo ši situacija skiriasi nuo situacijos, nagrinėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-302/2005, kurioje lemiamą reikšmę asmens pripažinimui kaltu ir nuteisimui turėjo nukentėjusiosios, nedalyvavusios teisiamajame posėdyje dėl nežinomos priežasties, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Antra vertus, nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-302/2005 nepaskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“, o pagal Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja tik biuletenyje „Teismų praktika“ paskelbtos skyrių plenarinių sesijų ar kolegijų nutartys.

            Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad I. J. prisipažinimo faksogramą pripažįstant įrodymu ir ja grindžiant apeliacinės instancijos teismo nutartį, buvo pažeisti BPK nustatyti reikalavimai. Byloje yra I. J. prisipažinimo, surašyto sulaikius į Baltarusijos Respublikoje, faksograma (t. 2, b. l. 126), o prisipažinimo originalas neišsaugotas (t. 3, b. l. 139). Nors šis prisipažinimas pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo perskaitytas (t. 4, b. l. 129) ir tikrinamas apklausiant I. J., tačiau juo nebuvo grindžiama nuteistojo kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas tarp kitų duomenų, kuriais grindžia savo išvadas, nurodo ir minėtą I. J. prisipažinimą, tačiau neatkreipia dėmesio į tai, kad jis neatitinka BPK reikalavimų.

            I. J. prisipažinimas gali būti vertinamas kaip dokumentas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, atitinkantis BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytus požymius. Tačiau BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardinti dokumentai reiškia jų originalus arba nustatyta tvarka patvirtintas kopijas. Faksograma nėra dokumento originalas ar nustatyta tvarka patvirtinta kopija. Iš principo faksograma gali būti pripažinta tinkamu dokumentu, tačiau tokiu atveju teismas turi patikrinti ir nustatyti ne tik dokumente, perduotame faksu, esančių duomenų sąsajumą (BPK 20 straipsnio 3 dalis) ir leistinumą (BPK 20 straipsnio 4 dalis), bet ir dokumento perdavimo faksu aplinkybes: kas, kada, iš kur, kam, į kur, kodėl pasiuntė faksogramą, ar faksogramos tekstas atitinka dokumento originalo tekstą. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir jų nenustatė, todėl I. J. prisipažinimo faksograma grįsdamas savo išvadas, t. y. pripažindamas joje esančius duomenis įrodymu, pažeidė BPK 96 straipsnio 3 dalyje bei 20 straipsnio 4 dalyje numatytus reikalavimus.

            I. J. prisipažinimo faksogramoje esančius duomenis, kaip ir liudytojų A. T., V. B. ir N. Š. parodymus, apeliacinės instancijos teismas panaudojo tik kaip duomenis, patvirtinančius pirmosios instancijos teismo išvadas. Taigi prisipažinimo faksograma nevaidino lemiamo vaidmens pripažįstant I. J. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, todėl jos nepripažinimas įrodymu neturi įtakos nei nuosprendžio, nei apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 96 straipsnio 3 dalyje bei 20 straipsnio 4 dalyje numatytų reikalavimų pažeidimai nepripažintini esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ir tuo pačiu – apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo pagrindu.

            Nuteistojo I. J. kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 ir 3.1.8 punktuose išdėstytas nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas yra teismų praktikos taikant įstatymus ir kitus teisės aktus apibendrinimo rezultatas. Senato nutarimo nuostatos turi ne privalomą, o rekomendacinį pobūdį (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktas), todėl jų nesilaikymas nėra ir negali būti teismų sprendimų naikinimo ar keitimo pagrindu. Antra vertus, kasaciniame skunde nurodytų Senato nutarimo nuostatų pažeidimai siejami su šioje nutartyje jau aptartais skundo argumentais: nuteistojo nusikalstamos veikos neįrodytumu, liudytojų A. T., V. B. ir N. Š. parodymų bei I. J. prisipažinimo faksogramos kaip įrodymų naudojimo neleistinumu. Nustačius, kad nurodyti kasacinio skundo argumentai nepagrįsti arba, kad ir pagrįsti, tačiau nesudarantys pagrindo teismų sprendimams naikinti, net ir be specialios analizės galima daryti išvadą, kad Senato nutarimo nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 aiškinamos BPK normos, reglamentuojančios nuosprendžio surašymą, o šių normų pažeidimai negali būti pagrindu bylai nutraukti, kaip to prašoma kasaciniu skundu.

 

            Dėl nukentėjusiojo V. T. kasacinio skundo

            Nukentėjusiojo V. T. kasaciniame skunde suformuluotas prašymas – pakeisti teismų sprendimus ir pripažinti I. J. kaltu padarius automobilio vagystę – kasacinės instancijos teisme negali būti tenkinamas, nes procesas kasacinės instancijos teisme yra kontrolinė stadija. Šioje stadijoje priimti teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir veikos aplinkybės negali būti nustatinėjamos. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad nenustatyta, jog I. J. pavogė V. T. automobilį, todėl kasacinės instancijos teismas neturi jokios teisinės galimybės konstatuoti priešingai.

            BPK 255, 256 straipsnių taikymas

            Nukentėjusysis kasaciniame skunde nenurodo, kad teismai pažeidė BPK 255 ir 256 straipsniuose numatytus reikalavimus, tačiau kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos, numatytos BPK 376 straipsnio 1 dalyje, leidžia šiam teismui, nustačiusiam esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, patikrinti apskųstų teismų sprendimų teisėtumą ir šiuo aspektu.

            Nagrinėdamas I. J. pareikštą kaltinimą dėl V. T. priklausančio automobilio vagystės ir nenustatęs, kad I. J. padarė šią vagystę, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad byla nagrinėjama BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatytose ribose, kad kaltinamasis turi žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą, kad kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, jeigu jam iš anksto nepranešta apie kaltinimo pakeitimo galimybę. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, papildomai nurodė, kad I. J. nebuvo kaltinamas pagal BK 189 straipsnį dėl žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo arba realizavimo, kad teismas negavo rašytinio prašymo pakeisti kaltinimą teisme, o savo iniciatyva to padaryti neturėjo teisės dėl iš esmės pasikeisiančių faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių. Kitaip sakant, nustatę, kad kaltinimas  automobilio vagyste yra nepagrįstas, tačiau I. J. veikoje nustatę kitos nusikalstamos veikos požymius, teismai I. J. išteisina, motyvuodami formaliomis kliūtimis pakeisti jo veikos kvalifikavimą. Ypač akivaizdžiai ši pozicija išreikšta apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

            Tokia pozicija formaliai lyg ir atitinka įstatymo – BPK 255 ir 256 straipsnių – reikalavimus, tačiau iš esmės yra neteisinga. Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą – įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai. Baudžiamosiose bylose ši pareiga vykdoma BPK nustatyta tvarka. BPK 256 straipsnio 3 dalimi leidžiama teismui kaltinamojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Taigi teismas, nustatęs, kad pareikštas kaltinimas nepasitvirtino, tačiau kaltinamojo veika gali būti kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, privalo tai padaryti, prieš tai išsiaiškinęs, ar iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas šios pareigos iš viso nevykdė ir apsiribojo samprotavimais apie kaltinamojo teisės į gynybą turinį. Apeliacinės instancijos teismas šios pareigos taip pat tinkamai neįvykdė, nes tik konstatavo, kad I. J. veiką perkvalifikavus iš BK 178 straipsnio į 189 straipsnį iš esmės keistųsi faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, tačiau tų aplinkybių neanalizavo ir nenurodė, kurios iš jų esmingai skirtųsi. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė bendrą išvadą, kad teismo iniciatyva nusikalstamos veikos perkvalifikavimas iš BK 178 straipsnio į 189 straipsnį iš viso negalimas. Tokia išvada yra pernelyg drąsi, nes kiekvienas atvejis yra individualus ir reikalauja specialios analizės. Kadangi tokia analizė neatlikta konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 256 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus ir tai sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, t. y. kad padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tačiau toks sprendimas procesiškai netikslingas, nes nuo I. J. veikos padarymo praėjo daugiau nei penkeri metai ir apeliacinės instancijos teismo sprendimus ribotų BK 95 straipsnis, nustatantis apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus. Todėl kasacinės instancijos teismas pats patikrina, ar I. J. veikos perkvalifikavimo iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 189 straipsnio 1 dalį atveju iš esmės keistųsi faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.

            I. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2000 m. birželio 12 d. nuo 11.45 val. iki 12.20 val. Vilniuje, Šeškinės g. prie namo Nr. 32 esančioje aikštelėje pagrobė V. T. priklausantį automobilį „Audi 100“ su jame buvusiais daiktais. Nenustačius, kad I. J. dalyvavo padarant šio automobilio vagystę ir konstatuojant, kad automobilį jis įgijo žinodamas, jog jis yra gautas nusikalstamu būdu, tenka konstatuoti, kad automobilis buvo įgytas kitu laiku ir kitoje vietoje, be to, buvo įgytas iš kažkokių asmenų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vagystės ir nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos. Paneigiant arba patvirtinant šį faktą, reikia išanalizuoti, kiek konkrečiai byloje nustatytos nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo aplinkybės, kiek jos skiriasi nuo nurodytų kaltinamajame akte ir ar tie skirtumai yra esminiai.

            Byloje nustatyta, kad V. T. priklausančiu automobiliu I. J. 2000 m. liepos 16 d. iš Lietuvos išvyko į Baltarusiją. Teismai konstatavo, kad I. J. žinojo, jog šis automobilis yra vogtas, t. y. gautas nusikalstamu būdu. Vadinasi 2000 m. liepos 16 d. I. J. turėjo turtą žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu. Byloje nenustatyta, kokiu konkrečiu laiku, kokioje vietoje ir iš kokių asmenų I. J. įgijo automobilį. Apie automobilio įsigijimo aplinkybes byloje yra tik I. J. ir jam artimų žmonių parodymai, o kitokių duomenų apie šias aplinkybes nėra. Taigi, išskyrus apytikslį vogto automobilio įsigijimo laiką – nuo 2000 m. birželio 12 d. iki 2000 m. liepos 16 d., - kitos automobilio įsigijimo aplinkybės byloje nenustatytos, todėl aprašydami I. J. nusikalstamą veiką, teismai turėjo nurodyti, kad I. J. laikotarpiu nuo 2000 m. birželio 12 d. iki 2000 m. liepos 16 d., nenustatytoje vietoje iš nenustatytų asmenų įgijo V. T. priklausantį automobilį „Audi 100“ žinodamas, kad jis yra pavogtas, t. y. gautas nusikalstamu būdu.

            Tokios aplinkybės, be abejo, skiriasi nuo nurodytų kaltinamajame akte, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad jos skiriasi esmingai. Svarbiausia abiejų veikų aplinkybė – vogto automobilio turėjimas – yra tokia pat. I. J. neneigė įgijęs automobilį, tačiau neigė žinojęs, kad jis yra vogtas, todėl nusikalstamos veikos padarymo laiko ir vietos pakeitimas kaltinime neturėjo jokios įtakos jo teisės į gynybą realizavimui. Taigi teismai turėjo galimybę I. J. veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 189 straipsnio 1 dalį vadovaudamiesi BPK 256 straipsnio 3 dalimi, t. y. be išankstinio pranešimo apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje. Antra vertus, net ir pripažinus, kad toks kaltinimo pakeitimas be išankstinio pranešimo pirmosios instancijos teisme varžo kaltinamojo teisę į gynybą, jis turėtų galimybę teismo nustatytas aplinkybes ginčyti apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, todėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nebūtų pažeista (žr. Europos žmogaus teisių teismo byla Sipavičius prieš Lietuvą).

            Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai išteisinti I. J. yra neteisėti ir nepagrįsti: I. J. veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Todėl teismų sprendimų dalis, kuria I. J. išteisintas, naikintina. BK 189 straipsnio 1 dalyje yra numatytas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nuo I. J. veikos padarymo momento (ne vėliau kaip 2000 m. liepos 16 d.) yra praėję daugiau kaip penkeri metai, t. y. jau suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, numatyti BK 95 straipsnyje, todėl, panaikinus išteisinamąjį nuosprendį, byla nutrauktina suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1, 6 punktais,

 

n u t a r i a :

 

            Nuteistojo I. J. kasacinį skundą atmesti.

            Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 7 d. nutartį pakeisti: panaikinti teismų sprendimų dalį, kuria I. J. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Antanas Klimavičius

 

 

                                                                                                                        Viktoras Aidukas

 

 

                                                                                                                        Pranas Kuconis