Administracinė
byla Nr. AS822–761/2010
Procesinio sprendimo kategorija
67; 79.2
LIETUVOS
VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio
Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės
(pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo uždarosios
akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutarties administracinėje byloje
pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ skundą dėl
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento bei Vilniaus regiono aplinkos
apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros vyriausiojo valstybinio
aplinkos apsaugos inspektoriaus privalomųjų nurodymų panaikinimo,
n u s t a t ė:
I.
pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vandenys“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Vilniaus vandenys) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus sprendimus Nr. VR-1.7-1687, Nr. VR-1.7-1688, VR-1.7-1689; 2) Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2010-09-30 privalomuosius nurodymus Nr. VR-14.2-97, Nr. VR-14.2-98 ir Nr. VR-14.2-99, kuriais pareiškėjui nurodyta nuotekų valykloje, esančioje Titnago g. 74, Vilniuje, saugoti ne didesnį nei per parą susidarančio dumblo kiekį ir užtikrinti, kad minėtoje valykloje esančio dumblo pakrovimo aikštelėje bei mechaninio ir biologinio nuotekų valymo įrenginiuose susidarantys teršalai nepatektų į aplinkos orą.
Kartu su skundu pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti skundžiamų privalomųjų nurodymų galiojimą. Paaiškino, kad UAB „Vilniaus vandenys“ padėtis yra labai sudėtinga, kadangi pareiškėjas ir taip neturi kur dėti susidariusio dumblo kiekio. Vykdant privalomajame nurodyme Nr. VR-14.2-97 suformuotus reikalavimus ir saugant ne didesnį nei per parą susidarančio dumblo kiekį, pareiškėjas turėtų rasti alternatyvų sprendimą, kuris pareikalautų didelių išlaidų ir dėl ko reiktų pristabdyti vykdomą veiklą, o tai galimai pažeistų visuomenės interesus. Įdiegdamas papildomas apsaugos priemones pareiškėjas patirtų itin didelių nuostolių.
II.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo UAB
„Vilniaus vandenys“ skundą priėmė nagrinėti, tačiau prašymą dėl reikalavimo
užtikrinimo priemonių taikymo atmetė. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė
jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad nepritaikius reikalavimo
užtikrinimo priemonės ir vėliau priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą,
jo vykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas
nepateikė jokių įrodymų, kad skundžiamų privalomųjų nurodymų vykdymas sukeltų
didesnius neigiamus padarinius, nei jų nevykdymas. Atkreipė dėmesį, kad dėl
nurodymų vykdymo atsiradusi žala, teismui priėmus pareiškėjo atžvilgiu palankų
sprendimą, galės būti atlyginta įstatymo nustatyta tvarka.
III.
Pareiškėjas UAB
„Vilniaus vandenys“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį, kuria buvo
atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir išspręsti reikalavimo
užtikrinimo priemonių taikymo klausimą iš esmės pareiškėjo prašymą tenkinant.
Mano, kad skundžiama teismo nutarties dalis buvo nepakankamai motyvuota,
teismas netinkamai vertino bylos faktinę situaciją – pareiškėjo teigimu, UAB
„Vilniaus vandenys“ neturi galimybės įvykdyti privalomųjų nurodymų nesutrikdant
nuotekų tvarkymo paslaugų Vilniaus mieste. Pabrėžia galimas didžiules laiko bei
lėšų sąnaudas vykdant skundžiamus nurodymus. Šiuo metu pareiškėjui neturint
objektyvių galimybių kompostuoti nuotekų dumblą kitur, nei Vilniaus nuotekų
valykloje, ar taikyti kitas technologijas, nei yra taikomos šiuo metu,
vienintelis būdas įvykdyti privalomuosius nurodymus būtų pristabdyti nuotekų
tvarkymo paslaugų teikimą, kas lemtų viešojo intereso pažeidimą, taigi vykdant
privalomuosius nurodymus būtų pažeistas ne tik proporcingumo principas, bet ir
viešasis interesas. Be to, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo
Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacija Nr. R
(89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“. Minėtoje
Rekomendacijoje nurodyta, kad spręsdamas reikalavimo užtikrinimo klausimą,
teismas turi vertinti visus reikšmingus veiksnius ir interesus. Laikinosios
apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels
didelę žalą, kurios kompensavimas būtų sudėtingas.
Lietuvos
Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos
departamentas atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį
palikti nepakeistą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Pagal ABTĮ 71
straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui
užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso
stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas
pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas
taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali
grėsmė, jog, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo
buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl
reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali
grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo
įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą
panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties
atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas
iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas,
pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o,
atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba
taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas,
kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų)
tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų
pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005,
Nr. AS5-230/2005).
Sprendžiant dėl
reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo
užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu
suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems
asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal
nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų
proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų
principų (administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).
Pateikdamas skundą
pareiškėjas prašė taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą
reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamų administracinių
aktų – privalomųjų nurodymų – galiojimą.
Kolegijos vertinimu,
nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo
užtikrinimo priemonę. Nėra jokio konkretaus ir objektyvaus pagrindo manyti,
jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir vėliau priėmus
pareiškėjui palankų teismo sprendimą, pasunkėtų iki byloje ginčijamų
privalomųjų nurodymų priėmimo buvusios padėties atkūrimas.
Teisėjų kolegija,
įvertinusi pateiktą prašymą ir bylos medžiagą, sprendžia, jog prašymas taikyti
reikalavimo užtikrinimo priemones grindžiamas iš esmės pabrėžiant galimai
kilsiančias didžiules laiko bei lėšų sąnaudas. Pareiškėjas nurodo, kad privalomųjų
nurodymų galiojimo nesustabdymas lems materialinių nuostolių atsiradimą bei
nepatogumus diegiant papildomas aplinkos apsaugos priemones. Kolegija sutinka
su pirmosios instancijos teismo išvada, kad palankaus teismo sprendimo priėmimo
atveju dėl ginčijamo sprendimo galimai kilusi žala, galėtų būti atlyginta
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytomis sąlygomis.
Remiantis tuo, kas
išdėstyta, kolegijos vertinimu, nebuvo ir nėra pagrindo išvadai, kad
nagrinėjamu atveju prašomos priemonės taikymas yra būtinas, taigi konstatuotina,
jog pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pirmosios
instanccijos teismas netenkino pagrįstai.
Atkreiptinas dėmesys
į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso
dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę
(ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą
arba pakeisti vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę kita (ABTĮ 71 str. 5 d.),
todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti
reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos
įstatymo 151 straipsnio 1 dalmi, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo UAB „Vilniaus vandenys“ atskirąjį skundą
atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys
Gagys
Dainius Raižys
Skirgailė Žalimienė