Civilinė byla Nr. 2-92-374/2014

                                                                                     Proceso Nr. 2-28-3-03877-2012-5

              Procesinio sprendimo kategorija

              116.1.; 14.1.; 14.4.; 18.4.

Marijampolės rajono apylinkės teismas

              SPRENDIMAS

              LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                   2014 m. vasario 19 d.

                                                         Marijampolė

              Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėja Rūta Gustienė, sekretoriaujant G. D., dalyvaujant ieškovui A. V., atsakovo V. G. gamybinės įmonės atstovui V. G., jo atstovui advokato padėjėjui L. R., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui V. G. gamybinei įmonei dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, darbo užmokesčio ir kitų išmokų priteisimo, ir

NUSTATĖ :

              Ieškovas A. V., patikslinęs ieškinio reikalavimus, teismo prašo: pripažinti darbo sutarties nutraukimą pagal LR DK 127 str. 1 d. neteisėtu, konstatuoti, kad A. V. atleistas pagal LR DK 129 str. 2 d. „darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės"; priteisti iš atsakovo darbo užmokestį, laikotarpiu už 2008 - 2011 metus 13159,52 Lt; priteisti 3-jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio piniginę kompensaciją – 1124,10 Lt už atleidimą darbdavio iniciatyva; priteisti vidutinį darbo užmokestį iki visiško atsiskaitymo dienos (laikotarpiu nuo 2011- 06 - 22 iki 2013-05-01, tai sudarytų 8243, 40 Lt), viso 22527,02 Lt; už medžiagas, paslaugas, įrengimus priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 14785,75 Lt; priteisti iš darbdavio darbuotojo naudai 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, iki visiško atsiskaitymo momento; priteisti iš atsakovo civilinės bylos vedimo išlaidas ieškovo ir valstybės naudai, pagal kvitus pateiktus į bylą iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos; skubiai vykdyti sprendimą dalyje dėl darbo užmokesčio priteisimo.

              Atsakovo V. G. gamybinės įmonės atstovai nurodė, kad su ieškiniu sutinka dalinai. Atsakovas pripažįsta, kad už paskutiniuosius darbo įmonėje metus ieškovui darbo užmokestis nebuvo sumokėtas, likusioje dalyje prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

            Ieškinys tenkintinas dalinai.

Nustatyta, kad ieškovas 2008-07-14 įsidarbino atsakovo įmonėje pagal neterminuotą darbo sutartį pirmaeilėse pareigose. Ieškovas taip pat nurodė, kad vėliau dirbo antraeilėse pareigose UAB „ Techalga", UAB „ Brestata", UAB „ Statranga", UAB „ Žemkasta", vykdė V. A. individualią veiklą, statybos darbų vadovo pareigose. Sudarant darbo sutartį buvo nustatytas 1000 Lt dydžio darbo užmokesti per mėnesį, o nuo 2009-01-01, sumažėjus darbų apimčiai, abipusius darbuotojo ir darbdavio susitarimu buvo pakeistas į 400 Lt dydžio darbo užmokestį (1 t. b.l.4). Ieškovas teigia, kad  atsakovo įmonės vadovas V. G. buvo geras ieškovo pažįstamas, todėl vos tik sudarius darbo sutartį, jis ieškovą įspėjo, kad dėl sunkios finansinės padėties atlyginimas vėluos, bus mokamas nereguliariai. Ieškovas nurodo, kad sutiko dirbti, nes nepagalvojo, kad su juo nebus atsiskaityta iš viso, o darbo sutartis bus nutraukta paslapčia. Atlikdamas darbo funkcijas, kaip nurodo ieškovas, jis vykdydavo įmonės sudarytas rangos sutartis ir kitus statybos darbus bei dirbo V. G. ūkyje. Paskutiniu metu visos rangos sutartys buvo įvykdytos, darbams ūkyje atsakovas nekvietė, todėl ieškovas laukė, kol su juo darbdavys atsiskaitys. Ieškovo teigimu, darbdavys niekada darbu neaprūpindavo reguliariai, todėl ieškovas pernelyg nenuogąstavo. Vėliau, kai atsakovas pradėjo vengti telefoninių pokalbių apie darbą, ieškovas 2012-08-30 nuvyko į VSDFV Marijampolės skyrių pasidomėti, ar darbdavys moka už ieškovą darbo išmokas valstybei. Ten buvo paaiškinta, kad nuo 2011-06-30 ieškovas atleistas iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d. (pačiam prašant). Ieškovas įsitikinęs, kad prašymas dėl atleidimo iš darbo yra suklastotas arba jo iš viso nėra, nes niekada tokio pareiškimo nerašė ir nepasirašė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pripažintina, kad atleidimas iš darbo neteisėtas pagal LR DK 127 str. 1 d., nesant darbuotojo prašymo atleisti jį iš darbo pačiam prašant, keistina atleidimo iš darbo formuluotė. Ieškovo nuomone, laikytina, kad iš darbo jis atleistas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, dėl ekonominių ir kitų su įmonės veikla susijusių svarbių priežasčių (LR DK 129 str. 2 d.) ir procesiniai terminai, liečiantys darbo bylų nagrinėjimo ypatumus (LR CK 410 str. - 418 str. LR DK 298 str.), skaičiuotini nuo sužinojimo apie atleidimą dienos, t.y. nuo 2012-08-30.

Ieškovas nurodo, kad su atsakovu buvo pažįstami, atsakovas vis skundėsi dėl sunkios finansinės padėties, esą jį yra apgavęs prieš tai dirbęs statybos darbų vadovas ir vis prašė pinigų palaukti. Vėliau minėjo, kad yra iškėlęs baudžiamąją bylą dėl piniginių lėšų vagystės (kelių šimtų tūkstančių priklausiusių V. G. gamybinei įmonei), todėl ieškovas vis laukė užmokesčio už darbą, kurį turėjo gauti pagal darbo sutartį. Ieškovo nuomone, už 2008 metus atsakovas skolingas - 3401.78 Lt (508,16 Lt + 806, 80 Lt + 802, 73 Lt + 126, 52 L + 806, 80 Lt + 350,77 Lt). Už 2009 m. - 3943.81 Lt (364 Lt + 136,52 Lt + 296, 44   t+ 364 Lt + 364 Lt + 64 Lt + 386, 52 Lt + 212,33 Lt + 364 Lt + 364 Lt + 364 Lt + 364 Lt). Už 2010 m. - 3971.41 Lt (364 Lt + 364 Lt + 364 Lt + 364 Lt + 199,93 Lt + 364 Lt + 364 Lt + 364 Lt + 364 Lt + 364 Lt + 364 Lt + 364 Lt +131,48 Lt). Už 2011 m. - 1842,52 Lt (309,40 Lt + 364 Lt + 1169, 12 Lt išeitinė kompensacija). Viso 13159,52 Lt.

Ieškovas nurodo, kad pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu ir pakeitus atleidimo iš darbo įrašą „ darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės", taikytinas LR DK  140 str.  l d. 3 p.  ir priteistinas vidutinis darbo užmokestis (3 mėnesių dydžio), kas sudarytų 1124.10 Lt (3 x 374,70 Lt.).

Ieškovas taip pat nurodo, kad vadovaujantis LR DK 140 str. 1 d. 3 p. priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą uždelstą atsiskaityti laiką, iki visiško atsiskaitymo dienos. Laikotarpiu nuo 2011-06-30 iki 2013- 05-01 tai sudarytų 8243.40 Lt (22 mėn. x 374, 70 Lt).

Be to, ieškovas teigia, kad 2008 - 2011 metais už savo asmenines lėšas, kaip įmonės statybos darbų vadovas, nupirko medžiagų, įrengimų ir atliko paslaugų dar už 14785,75 Lt, kurie taip pat priteistini iš atsakovo. Ieškovas paaiškino, kad ilgą laiką atsakovui neturint lėšų išmokėti atlyginimams, jis neturėjo lėšų ir medžiagų bei įrengimų pirkimui. Todėl ieškovas vis dar pasitikėdamas atsakovu, pirkdavo medžiagas, įrengimus, kurą nuosavo automobilio eksploatacijai darbo reikalais už savo asmenines lėšas. Ieškovas nurodo, kad sutartis dėl asmeninio automobilio naudojimo atsakovo įmonės tikslais neišsaugota, bet išlikę keli kvitai, patvirtinantys degalų užpylimą. Ieškovo teigimu, už kai kurias medžiagas atsakovas atsiskaitydavo, todėl vis tikėjo, kad kada nors atsiskaitys už viską. Taip iki šiol atsakovas ir liko skolingas, skolos nepripažįsta. Dėl šių priežasčių ieškovas reiškia tokį reikalavimą ir prašo priteisti iš atsakovo 14785,75 Lt už medžiagas ir įrengimus.

Atsakovas V. G. gamybinė įmonė su ieškiniu sutinka dalinai. Atsakovo įmonės savininkas V. G. paaiškino, kad ieškovas buvo priimtas į darbą kaip statybos darbų vadovas. Jis buvo atsakingas už statybos darbų atlikimą įvairiuose objektuose pagal pasirašytas rangos sutartis bei dirbti V. G. ūkyje. Tačiau jis darbus atliko prastai, nekokybiškai, dažnai sirgdavo, neateidavo į darbą be pateisinamos priežasties. Dėl to ne vieną kartą buvo įspėtas bei nurodyta, kad jis bus atleistas iš darbo. Įspėjimai būdavo žodžiu. Raštiški įspėjimai ar drausminės nuobaudos nebuvo sudaromos ir jam skiriamos, nes, kaip ir jis pats nurodė, kad buvo su juo pažįstami ir nesinorėjo pyktis. Atsakovo atstovas sutiko, kad dėl sunkios įmonės finansinės padėties paskutinius ieškovo darbo metus nebuvo mokamas atlyginimas. Be to, atsakovo atstovo teigimu, ieškovas niekur nesirašė: nei algalapiuose, nei jokiuose pinigų gavimo kvituose, kviečiamas atvykti į įmonę atsiimti darbo užmokesčio neatvykdavo, apie  atleidimą iš darbo jam buvo puikiai žinoma. Jam ne vieną kartą buvo skambinta ir teirautasi kada jis ateis į darbą ir pasirašys ant dokumentų, bet jis į tai nereagavo. Nuo atleidimo dienos, t.y. nuo 2011-06-30, jis į darbą nei karto nebuvo atėjęs. Apie jo atleidimą informavo ir įmonės buhalterė V. Z.. Apie A. V. atleidimą iš darbo buvo informuota ir VSDFV, kuriai buvo nurodyta, kad A. V. buvo atleistas pagal LR DK 127 str. 1 d. (pačiam prašant). Šiuo straipsniu A. V. buvo atleistas dėl to, kad su juo buvo pažįstami ir nenorėjo konfliktuoti, be to, jis buvo prašęs jį atleisti pačiam prašant. Atsakovo atstovas kategoriškai nesutinka su reikalavimu dėl skolos už neva ieškovo lėšomis pirktas medžiagas ir įrengimus. Atstovas nurodė, kad dažnai jiedu kartu vykdavo pirkti reikalingų medžiagų, o kitais atvejais – pats įmonės savininkas duodavo pinigus į rankas arba vėliau apmokėdavo banko pavedimais. A. V. tik statybines medžiagas nuveždavo į objektus bei į buhalteriją pristatydavo dokumentus, pagal kuriuos buvo nurašomi įmonės pinigai. Kad A. V. tik paimdavo prekes patvirtina ir jo pateiktos teismui PVM sąskaitos - faktūros, kuriose nurodyta, kad prekes gavo A. V. ir yra jo parašas. Jeigu A. V. būtų pirkęs prekes ir įrenginius už savo asmenines lėšas, tai įmonėje būtų buvęs pinigų perteklius. Atstovo teigimu, niekada ieškovas už savo pinigus nieko nepirko, jokio asmeninio automobilio įmonės tikslams nenaudojo, jokios automobilio naudojimo sutarties niekada nebuvo. Įmonė turėjo automobilių, pradžioje ieškovą vežiojo vairuotojas su įmonės automobiliu. Vėliau pats ieškovas naudojosi įmonės automobiliu.          

             Vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis). Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu. Įstatyme arba kolektyvinėje sutartyje yra nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai, kurių paskirtis – leisti darbdaviui susirasti kitą darbuotoją. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys – pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008). Įspėjimo darbdaviui termino pagrindinė paskirtis – sudaryti jam galimybių surasti į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą kitą darbuotoją, užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą. Taigi toks terminas nustatytas darbdavio naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. SR UAB „Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“ Nr. 3K-3-464/2009), kad galiojantys įstatymai nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti nuo jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį ir nepraėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui. Darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinus įstatyme įtvirtintą teisę nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, ji (darbo sutartis) pasibaigia ir darbdaviui atsiranda pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1847-577/2012).

            Atleidimo iš darbo tinkamas įforminimas yra atsakovo (darbdavio) pareiga. Šią pareigą darbdavys privalo įgyvendinti tinkamai ir rūpestingai. Lietuvos Aukščiausias teismas yra nurodęs, kad atleidimo iš darbo dokumentų formulavimas turi atitikti sutarties pasibaigimo faktines aplinkybes ir įstatymus. Darbdavys yra atsakingas už įrašus darbo sutartyje ir kituose darbo santykių pasibaigimo dokumentuose formuluočių atitiktį darbo santykių pasibaigimo aplinkybėms ir įstatymui. Darbuotojo valia įforminama pareiškimu, kuris yra valinis aktas ir įgyvendindamas savo teises ir vykdydamas pareigas, kiekvienas (tiek darbdavys, tiek darbuotojas) turi laikytis įstatymų. Darbo santykius remiantis DK 127 str. 1 d. galima nutraukti, kai šiuo pagrindu nutraukti darbo santykius savo valia siekia darbuotojas. Net menkiausias darbdavio poveikis darbuotojo valiai yra neleistinas ir neteisėtas.

            Nagrinėjamuoju atveju nustatyta, kad ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. (1 t. b.l. 26). Atsakovo atstovas V. G. patvirtino, kad ieškovas atleistas iš darbo be  jo pareiškimo (2 t. b.l. 80). Atstovo teigimu, taip jis pasielgė iš gailesčio ieškovui, nes buvo geri pažįstami, be to, ieškovas prašęs jo neatleisti. Atsakovo nuomone, ieškovą reikėjo atleisti už pravaikštas, nes jis į darbo nėjo, jokių darbų neatliko. Liudytoja V. Z. paaiškino, kad įmonės savininko žodiniu nurodymu, ji įformino ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 127 str., be ieškovo pareiškimo (2 t. b.l. 80, antra pusė). Tokiu būdu, šiuo klausimu ginčo nėra – atsakovas pripažįsta aplinkybę, kad ieškovas atleistas iš darbo, jam neišreiškus savo valios.

            Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie atsakovo argumentų pagrįstumą. Byloje nepateikta duomenų apie tai, kad ieškovas būtų baustas drausmine nuobauda, įmonėje nevyko reorganizacija, ko pasekoje būtų mažinamos darbo vietos. Visos šios teismo nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad darbo santykių pasibaigimo aplinkybės atitiko darbo santykių pasibaigimo sąlygas atleisti ieškovą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Dėl šios priežasties tenkintinas ieškinio reikalavimas - atleidimą iš darbo DK 127 str. panaikinti ir atleidimą kvalifikuoti pagal DK 129 str. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės).

           Įstatymas įpareigoja būtent darbdavį vesti darbo laiko bei darbo užmokesčio ir su tuo susijusių išmokų apskaitos duomenis. Šie darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitos duomenys atsakovo įmonėje buvo vedami (2 t. b.l. 10-16, 64-70, Valstybinės darbo inspekcijos Marijampolės teritorinio skyriaus V. G. gamybos įmonės patikrinimo medžiaga). Tačiau būtent šie dokumentai ir patvirtina ieškovo nurodytą aplinkybę – atsakovas jam nemokėjo darbo užmokesčio per visą darbo laiką atsakovo įmonėje. Darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose nėra nei vieno ieškovo parašo, liudijančio darbo užmokesčio gavimą (Mokėjimų žiniaraščiai, esantys prijungtoje prie civ. bylos Valstybinės darbo inspekcijos Marijampolės teritorinio skyriaus V. G. gamybos įmonės patikrinimo medžiagoje, 2 t.). Atsakovo atstovo argumentai, kad ieškovas nesirašė jokiame dokumente, vertintini kritiškai. Atsakovo atstovas paaiškino, kad įmonėje buvo nusistovėjusi praktika – darbo užmokestį grynais pinigais išmokėdavo įmonės savininkas, o darbuotojai tuo metu arba vėliau pasirašydavo darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose, buvusiuose pas įmonės buhalterę V. Z.. Atstovo aiškinimu, ieškovas naudojosi tuo ir pas buhalterę atsisakydavo pasirašyti. Bylos nagrinėjimo metu buvo pasiūlyta atsakovui pervesti ieškovui nesumokėtą darbo užmokesčio sumą į ieškovo nurodytą sąskaitą banke, tačiau iki šiol atsakovas to neatliko, nors ir pripažino, kad ieškovui už paskutiniuosius jo darbo metus darbo užmokesčio neišmokėjo.

           Atsakovo atstovas taip pat teigė, kad ieškovas būtų nedirbęs, jei nebūtų gavęs atlyginimo. Tai, kad darbo santykiai tęsėsi tris metus, atsakovo atstovo nuomone, liudija, kad ieškovas sako netiesą. Pažymėtina, kad ieškovas atsakovo įmonėje dirbo 2 val. per dieną (1 t. b.l. 158). Likusį darbo laiką skirdavo darbui kitose įmonėse: UAB „ Techalga", UAB „ Brestata", UAB „ Statranga", UAB „ Žemkasta", kuriose gaudavo darbo užmokestį (1 t. b.l. 5-11). Teismo nuomone, ieškovas, turėdamas papildomą pajamų šaltinį, galėjo dirbti atsakovo įmonėje ir negaudamas darbo užmokesčio, juolab, kad atsakovo įmonės vadovą laikė savo draugu, kuriam tuo metu buvo finansinių sunkumų.

            Atsakovo atstovas, nors ir teigdamas, kad ieškovas nedirbo sulygto darbo, darė pravaikštas, o jei dirbo – tai nekokybiškai, tačiau mokesčius SODRAI mokėjo reguliariai, tuo pripažindamas, kad ieškovas turėjo gauti darbo užmokestį (1 t. b.l. 5-11). 

           Aukščiau nurodytų ir teismo nustatytų aplinkybių bei į bylą pateiktų rašytinių įrodymų visetas leidžia spręsti, kad ieškinys dalyje dėl darbo užmokesčio yra pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkintinas (DK 186, 196 str.).

           Ieškovo, atsakovo bei SODROS pateikti duomenys apie darbo užmokesčio sumas nežymiai skiriasi, todėl teismas priteisdamas priskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio sumą vadovaujasi atsakovo įmonės pateikta pažymą apie priskaičiuotą ieškovui darbo užmokestį (2 t. b.l. 10-12). Šioje pažymoje yra detaliai nurodytos visos sumos ir darbo (nedarbingumo) laikotarpiai, pažyma paruošta specialisto – pasirašyta įmonės vadovo ir buhalterės, ieškovas šioje pažymoje nurodytų duomenų neginčijo, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šiame dokumente nurodytų duomenų tikslumu. Tokiu būdu, ieškovui priteistinas priskaičiuotas ir neišmokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2008-07-14 iki 2011-06-30 – 13170,07 Lt (atskaičius mokesčius) (DK 141 str. 1 d.). 

          Pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius yra konstatavimas tokių sąlygų: 1) darbdavys nevisiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Nustačius, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, teismai turi taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo mėn. 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2012). Kaip minėta aukščiau, nustatyta, kad atsakovas ieškovui neišmokėjo darbo užmokesčio nei ieškovo atleidimo iš darbo dieną, nei vėliau. Atsakovo atstovas, pripažindamas ieškinį dalyje dėl darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo, teigė, kad ieškovas pats kaltas, kad jam neišmokėtas darbo užmokestis. Atstovo teigimu, ieškovas ne kartą buvo raginamas atvykti į įmonę atsiimti jam priskaičiuoto atlyginimo, tačiau ieškovas šiuos raginimus ignoravo. Šiuos atsakovo atstovo teiginius paneigia į bylą pateikti rašytiniai įrodymai: „Swedbank“, AB pažyma, kurioje nurodoma, kad 2008-2012 m. į A. V. asmeninę sąskaitą darbo užmokestis iš V. G. įmonės nebuvo pervedamas (1 t. b.l. 14); A. V. prašymas (1 t. b.l. 89), A. V. pranešimas (2 t. b.l.39). Kritiškai vertintinas ir atsakovo atstovo teiginys, kad ieškovas ignoravo įmonėje nusistovėjusią praktiką darbo užmokestį mokėti pas įmonės savininką grynais pinigais. Atsakovas, esant tokiam ieškovo elgesiui, turėjo galimybę neišmokėtą darbo užmokestį pervesti į ieškovo asmeninę sąskaitą banke, arba pervesti paštu ir pan. Jokių kitų priemonių, siekiant atsiskaityti su ieškovu, atsakovas nesiėmė. Ieškovo nurodė, kad jis ne kartą skambino ir lankėsi pas atsakovą su prašymu išmokėti jam priklausantį darbo užmokestį, tačiau atsakovas jokių pinigų neišmokėjo. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai V. G., N. S., E. B. (2 t. b.l. 97). Tokiu būdu, ieškovo kaltės dėl to, kad jam laiku nebuvo sumokėtas darbo užmokestis, nenustatyta. Teismo nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad yra pagrindas taikyti DK 141 str. nustatytus padarinius.

           Ieškovas prašo taikyti DK 140 str. 1 d. 3 p. – kai darbuotojas išdirbo 36 ir daugiau mėnesių atsakovo įmonėje. Tačiau ieškovas atsakovo įmonėje dirbo nuo 2008-07-14 iki 2011-06-30, t.y. pilnus 35 mėnesius. Todėl taikytina DK 140 str. 1 d. 2 p. – išeitinė išmoka už 2 mėnesius (2 mėn. x 400 Lt=800 Lt (neatskaičius mokesčių)) . Todėl ieškinys šioje dalyje tenkintinas dalinai.

          Sutinkamai su LR DK 141 str. 3 d., kai uždelsiama atsiskaityti su darbuotoju dėl darbdavio kaltės, ieškovo naudai priteistinas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Iš darbo ieškovas atleistas 2011-06-30, byla baigta nagrinėti 2014-01-30, todėl: 31 mėn. x 400 Lt = 12400 Lt (neatskaičius mokesčių) bei nuo 2014-01-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, skaičiuojant vidutinį mėnesinį darbo užmokestį po 400 Lt.

           Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimas vyko itin ilgai: ieškinys pateiktas 2012-09-27, byla baigta nagrinėti 2014 m. sausio 30 d., t.y. 1 metus 4 mėnesius. Per šį laikotarpį bylos nagrinėjimas atidėtas dėl abiejų šalių prašymų daugiau kaip 10 kartų (1 t. b.l. 49-50, 78-79). Sutinkamai su formuojama teismų praktika, ta aplinkybė, jog procesas byloje trunka nepateisinamai ilgai, gali būti priežastimi mažinti vidutinio atlyginimo už uždelstą atsiskaityti laiką sumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad DK 141 str. 3 d. taikymo principas buvo nustatytas atsižvelgiant į minėtos teisės normos paskirtį, t.y. joje nustatytas kompensacinis mechanizmas, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; antra - tai sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji buvo nustatyta, tik tuo atveju, jei ji proporcinga ir adekvati teisės pažeidimui, už kurį ji yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2007; 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2009-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009; 2010-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2010; kt.).

             Nors DK nenumato išimčių, kad dėl įmonės finansinės padėties nebūtų taikomos sankcijos darbdaviui, tačiau DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas taikant vien formalų šios teisės normos aiškinimą prieštarautų DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintiems darbo teisės principams, taip pat proporcingumo kaip bendrajam teisės principui, neatskiriamam nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aukščiau nurodytose bylose ne kartą pažymėjo, kad šie principai reikalauja, jog tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik minėtus principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbuotojų interesams, kaip antai kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų atsakovas galėtų tapti nemokus, tai sukeltų atsakovo verslo žlugimo galimybę, dėl ko nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai. (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2173-392/2012). Šioje byloje priteistino neišmokėto darbo užmokesčio suma – 13170,07 Lt, o vidutinio mėnesio darbo užmokesčio suma už uždelstą atsiskaityti laiką – 12400 Lt, t.y. labai artima neišmokėto darbo užmokesčio sumos dydžiui. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio suma už uždelstą atsiskaityti laikotarpį mažintina 50%, t.y. priteistina suma - 6200 Lt.

           Netenkintinas ieškovo prašymas dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo priteistos sumos iš atsakovo, skaičiuojant nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo remiantis LR CK 6.37 str. ir 6.210 str. 1 d., kadangi šis įstatymas netaikytinas darbo santykiams, o naudojamas prievolių teisėje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, netaikomas darbo bylose. Pagal įstatyminį reglamentavimą DK nuostatos reguliuodamos darbo santykius turi pirmenybę bendrųjų privatinės teisės nuostatų atžvilgiu (DK 11 straipsnio 1 dalis). DK 300 straipsnis yra speciali darbo teisės norma, pagal kurią, tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši DK nuostata įstatymo leidėjo iš esmės yra skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, tokiu būdu darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Pabrėžtina, kad kartu taikant tiek DK 300 straipsnį, tiek CK 6.37 straipsnį dėl procesinių palūkanų susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacija, todėl darbo santykiuose taikytinas tik DK 300 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010, 2012 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012).(Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1758-823/2013).

          Ieškovas taip pat prašo teismo priteisti iš atsakovo už medžiagas, paslaugas, įrengimus - 14785,75 Lt. Ieškovas nurodė, kad per visą savo darbo atsakovo įmonėje laikotarpį patyrė išlaidų, kurias sudaro už ieškovo asmenines lėšas pirktos medžiagos bei įrengimai, kurie buvo panaudoti atsakovo įmonės objektams įrengti. Ieškovo teigimu, pasitikėdamas atsakovo įmonės savininku, už savo asmenines lėšas pirko įvairias medžiagas, naudojo savo asmeninį automobilį, pirko degalus. Ieškovas pateikia kvitų, sąskaitų – faktūrų kopijas bei savo surašytus ir pasirašytus grynų pinigų ataskaitas (apyvartos žiniaraščius), kvitus, sąskaitas – faktūras, pirktų statybinių medžiagų sąrašą (1 t. b.l. 90-120, 133-143), lengvojo automobilio kelionės lapų kopijas (1 t. b.l. 125-129). Pažymėtina, kad grynų pinigų ataskaitos (apyvartos žiniaraščiai), pirktų medžiagų sąrašas, lengvojo automobilio kelionės lapai yra surašyti ieškovo, tik jo pasirašyti. Atsakovas kategoriškai neigia tokių išlaidų buvimą. Atsakovo atstovo teigimu, visuomet būdavo duodami pinigai, arba visos sąskaitos apmokamos per banką. Atstovas pastebi, kad ieškovo pateiktose sąskaitose – faktūrose pažymėta, kad ieškovas tik pasiėmė prekes, bet ne apmokėjo sąskaitą. Ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovas naudojo asmenines lėšas sąskaitose pažymėtų prekių įsigijimui.

           Teismas sutinka su atsakovo nurodytais motyvais. Ieškovas nepateikė teismui įtikinamų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie reikalavimo pagrįstumą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad šalys būtų aptarę tokį prekių įsigijimo būdą, tai įforminę sutartimi ar kitokiu dokumentu, taip pat, kad atsakovui būtų žinoma tokia ieškovo iniciatyva savo asmeninėmis lėšomis pirkti atsakovo įmonei medžiagas ar įrengimus. Aplinkybė, kad kvitai už benziną, išrašyti V. G. įmonės vardu (1 t. b.l. 127,130, 135) pateko pas ieškovą, neįrodo, kad už tuos degalus buvo sumokėta ieškovo asmeninėmis lėšomis. Kita vertus, jei aukščiau minėti dokumentai iki šiol buvo saugojami pas ieškovą, darytina išvada, kad ieškovas jų nepateikė įmonės vadovui ar buhalteriui apmokėjimui. Duomenų, kad ieškovas iki bylos iškėlimo teisme būtų reiškęs pretenzijas dėl šios sumos grąžinimo, nėra. Sutinkamai su LR CPK 178 str., šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus turi pagrįsti įstatymo leistinais įrodymais. Tokiu būdu, reikalavimas priteisti 14785,75 Lt už medžiagas, paslaugas bei įrengimus laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu, todėl atmestinas (CPK 178 str.). Kaip pasekmė, atmestinas reikalavimas dėl 5% metinių palūkanų nuo priteistos sumos priteisimo.

           Kiti šalių nurodyti motyvai nenagrinėtini kaip neturintys esminės reikšmės bylai.

            Ieškinį patenkinus dalinai, atitinkamai proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistinos iš atsakovo ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos (30 %)- 945,57 Lt advokato pagalbos ir kitų išlaidų, susijusių su bylos vedimu (1 t. b.l. 15, 16-17, 87-88, 2 t. b.l. 2, 38, 74, 107) bei 605,10 Lt žyminis mokestis ir 53,50 Lt teismo pašto išlaidų valstybei (CPK 93, 96, 98 str.).

           Sprendimas dalyje dėl vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio – 400 Lt išieškojimo vykdytinas skubiai (CPK 282 str.).

         Vadovaudamasi LR CPK 42, 178, 270 str.,

NUSPRENDĖ:

           Ieškinį tenkinti dalinai.

          Ieškovo A. V., a/k (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo atsakovo V. G. gamybinėje įmonėje pagal LR  DK 127 str. panaikinti ir atleidimą kvalifikuoti pagal DK 129 str. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės).

        Priteisti iš atsakovo V. G. gamybinės įmonės, a/k 165723975, buveinės adresas (duomenys neskelbtini)., ieškovo A. V., a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), naudai 13170,07 Lt (trylika tūkstančių šimtą septyniasdešimt litų 7 ct) neišmokėto darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius), 800 Lt (aštuonis šimtus litų) išeitinę išmoką, 6200 Lt (šešis tūkstančius du šimtus litų) vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos 2011-06-30 iki teismo sprendimo priėmimo dienos, bei nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, skaičiuojant vidutinį mėnesinį darbo užmokestį po 400 Lt, 945,57 Lt (devynis šimtus keturiasdešimt penkis litus 57 ct) bylinėjimosi išlaidų.

          Priteisti iš atsakovo V. G. gamybinės įmonės, a/k 165723975, buveinės adresas (duomenys neskelbtini)., 605,10 Lt žyminio mokesčio ir 53,50 Lt teismo pašto išlaidų valstybės naudai.

         Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

       Sprendimą dalyje dėl vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio – 400 Lt išieškojimo vykdyti skubiai.

         Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Marijampolės rajono apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                               Rūta Gustienė