Administracinė byla Nr. A-1060-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00037-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Ž. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 1 200 Eur neturtinei žalai bei bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Skunde ir patikslintame skunde paaiškino, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 20, 21, 22, 26 bei 27 d. Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105, Nr. 114, Nr. 123 ir Nr. 386 buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis ir kankinančiomis sąlygomis, taip pažeidžiant teisės aktus. Šiose Lukiškių TI-K kamerose Ž. R. buvo laikomas su dar trimis asmenimis, todėl trūko ploto net pajudėti. Dalį kamerų ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, kurie neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kamerų plotą. Pažymėjo, kad atsakovas pateikė neteisingus duomenis apie kamerose laikytų asmenų skaičių. Nurodė, kad minėtose Lukiškių TI-K kamerose esantis stalas buvo skirtas tik vienam asmeniui. Be to, į maistą nuo lubų nuolat krisdavo pelėsio pažeistas tinkas. Kamerų langai buvo išdaužyti, kamerose buvo šalta ir drėgna. Pareiškėjui taip pat teko patirti nepatogumų, kai jis per langelį buvo stebimas atliekantis gamtinius reikalus. Lukiškių TI-K nebuvo paisoma Lietuvos higienos normų dėl draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, apšvietos, vėdinimo bei grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamų medžiagų tinkamumo. Prie langų nebuvo galima prieiti dėl ant jų esančių grotų. Elektros laidai nebuvo izoliuoti, nebuvo įmanoma įjungti elektros prietaisų. Pažymėjo, kad ne kartą kreipėsi į pareigūnus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, bet jie tik juokiesi iš pareiškėjo. Ž. R. daug kartų kvietė psichologą ir psichiatrą, tačiau jie neatėjo. Pareiškėjui nepavyko patekti pas gydytoją. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų Ž. R. patyrė didžiulę moralinę žalą, stresą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė pareiškėjo skundą atmesti ir iš Ž. R. priteisti 3,84 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcionuota soda, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Pažymėjo, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo ir judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pažymėjo, kad atsakovo atstovas patyrė dokumentų rengimo išlaidas, kurios turi būti priteistos iš Ž. R..

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė Ž. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 14 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas dėl kamerų ploto reikalavimų nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad laikant pareiškėją Lukiškių TI-K kameroje Nr. 114 2015 m. lapkričio 21 d. ir 2015 m. lapkričio 22 d., buvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. Ž. R. ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 6 dienas. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, Ž. R. buvo laikomas 4 dienas. Taigi, pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, 2 dienas nebuvo skirta pakankamai ploto. Lukiškių TI-K nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kalėjimai yra perpildyti. Kalėjimo perpildymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamo ploto skaičius, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau pakviesti, gauti reikalingas paslaugas.

Dėl baldų, vietos kamerose ir pasivaikščiojimų vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punktu. Kadangi teisės aktai baldų išmatavimų nereglamentuoja, turi būti vertinamas baldų pakankamumas, jų tinkamumas kamerai. Iš administracinėje byloje esančių atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad baldai yra nedideli, prie stalo vienu metu negali valgyti visi patalpoje kalinami asmenys, tačiau valgymas nėra ilgas procesas, todėl per tą laiką, kurį reikia palaukti, norint pavalgyti prie stalo, maistas itin neatšąla ir gali būti valgomas. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl netinkamų maitinimosi sąlygų nepripažįstama pažeidimu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, o kituose teisės aktuose, ši kalinamojo teisė nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į kamerų plotus, baldai laikyti pakankamais. Pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Pareiškėjas teigia, kad dėl vietos kamerose trūkumo jis neturėjo galimybių judėti, tačiau judėjimo apribojimas Ž. R. iš dalies buvo kompensuojamas sudarant galimybę pasivaikščioti kiemelyje. Įvertinus atsakovo atstovo pateiktą informaciją, daryta išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti, suteikiant teisę nuteistiesiems ne tik pasivaikščioti, bet ir pažaisti, pasportuoti.

Ž. R. nurodė, kad per langelį buvo stebimas atliekantis gamtinius reikalus. Teismas vadovavosi HN 76:2010 21 punktu. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja, jame nustatytas tik sanitarinės švaryklos įrengimas. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara. Teismo nuomone, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tualeto įrengimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte bei Lietuvos higienos normos 134:2015 3 punkte įtvirtinta, kad šios higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl HN 76:2010 21 punktas nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas.

Ž. R. taip pat nurodė, kad nebuvo paisoma Lietuvos higienos normų dėl draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose. Teismas vadovavosi Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu, HN 76:2010 6 ir 14 punktais, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punktu. Pareiškėjas tik nurodė, kad Lukiškių TI-K nėra paisoma Lietuvos higienos normų dėl draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, tačiau plačiau šių aplinkybių nepaaiškino. Ginčo laikotarpiu Ž. R. dėl šio galimo teisių pažeidimo nei į Lukiškių TI-K administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, taigi, jis nemanė, kad jo teisės bei teisėti interesai yra pažeisti. Neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kad kamerose būtų buvę rūkoma su įstaigos administracijos žinia ir leidimu, nenustatyta. Taigi, aptartas pažeidimas laikytas neįrodytu.

Lukiškių TI-K nurodė, kad visos kameros vėdinamos natūraliai per langą. Iš pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. patikrinimo aktų matyti, kad tikrintos Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos per langus. Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklų 14.1 punktu, daryta išvada, kad vidinės grotos dedamos dėl saugumo ir siekiant užkirti kelią nuteistiesiems daryti pažeidimus, o ne siekiant iš jų tyčiotis bei žeminti nuteistųjų orumą.

Iš atsakovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio, lapkričio ir gruodžio mėnesio patikrinimo aktų matyti, kad pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu atliktų patikrinimų metu esminių Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 pažeidimų, kurie galėtų turėti itin neigiamą poveikį asmeniui, nenustatyta. Kitų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu atliktus patikrinimus nebuvo pateikta. Administracinėje byloje taip pat nebuvo duomenų, kad kalėdamas Lukiškių TI-K, Ž. R. dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, o jo skunde nurodytų faktų dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti. Atsakovo atstovo pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose esminių Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 pažeidimų Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105, 114, 123 ir 386 taip pat nebuvo nustatyta. Šių kamerų apšvietos, temperatūros, drėgnumo ir kiti parametrai iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, o nustatyti neatitikimai buvo pašalinti. Kamerose buvo įrengti sanitariniai mazgai. Kamerose esantys baldai ir įrenginiai buvo švarūs. Vietomis buvo atsilupę sienų ir lubų dažai, nelygios grindys. Pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Rūkymo faktų taip pat nebuvo nustatyta. Patikrinimų metu tikrintose kamerose buvo vizualiai švaru. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad Lukiškių TI-K 2015 m. sausio 2 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18, kuria bendrovė įsipareigojo atlikti sutartyje nurodytų patalpų priežiūrą, išsiaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių, graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus. Tai rodo, jog Lukiškių TI-K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui. Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad elektros laidai nebuvo izoliuoti ir nebuvo įmanoma įjungti elektros prietaisų, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Ginčo laikotarpiu jis dėl šių galimo teisės pažeidimų nei į Lukiškių TI-K administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl daryta išvada, kad Ž. R. teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į pareigūnus, tačiau šie tik juokėsi iš jo. Be to, Ž. R. ne kartą kreipėsi į medikus, tačiau medicininė pagalba jam nebuvo suteikta. Šių aplinkybių pareiškėjas plačiau nepaaiškino: nenurodė, dėl kokių konkrečių netinkamų kalinimo sąlygų, į ką ir kada kreipėsi, nepaaiškino, kokia medicininė ar kitų specialistų pagalba jam buvo reikalinga, kada ją prašė suteikti ir pan. Įvertinus tai, kas išdėstyta, minėtos aplinkybės laikytos nenustatytomis.

Pareiškėjas prašė liudytojais kviesti kartu su juo kalėjusius asmenis, tačiau, teismo nuomone, netinkamos kalinimo sąlygos negali būti įrodinėjamos remiantis liudytojų parodymais, kadangi, nesant objektyvių rašytinių įrodymų, nėra galimybės patikrinti asmenų parodymų teisingumo.

Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodė, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto bei tualeto tinkamo neatskyrimo. Lukiškių TI-K teigia, kad tinkamai laikytis kalinimo tvarkos trukdė per mažas finansavimas. Ši aplinkybė teisinės reikšmės neturi, nes ja gali būti grindžiamas tik klausimas dėl kaltės buvimo, tuo tarpu atlyginant žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, kaltė nėra svarbi. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje įtvirtinta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Motyvas dėl galimumo daryti įtaką suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui galėtų būti reikšmingas sprendžiant Lukiškių TI-K, o ne valstybės atsakomybės klausimą. Valstybė turi pareigą užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas ir vykdyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį prisiimtus įpareigojimus.

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K pareigūnams pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus Ž. R. nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamiems tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, daryta išvada, kad Ž. R. padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 14 Eur. Pareiškėjo reikalavimas priteisti nurodytą sumą neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Nustatant žalos atlyginimo dydį, įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai.

Ž. R. taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo pateiktas skundas žyminiu mokesčiu neapmokestintas, duomenų apie kitas patirtas išlaidas nepateikta, todėl laikoma, kad Ž. R. rašytinio prašymo ir konkretaus bei išsamaus šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, nepateikė ir teismas neturi galimybės įvertinti prašymo atlyginti teismo išlaidas pagrįstumo. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Lukiškių TI-K taip pat prašė teismo priteisti jam 3,84 Eur medžiagos rengimo išlaidų. Nustatyta, kad kartu su atsiliepimu atsakovės atstovas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą pateikė teismui su pareiškėjo keliamu ginču susijusius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad dokumentai teismui buvo siųsti per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, institucija negalėjo patirti dokumentų popierinių kopijų rengimo išlaidų. Pažymėta, kad skaitmeninių kopijų darymo išlaidų atlyginimo teisės aktai nenustato. Kadangi Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtas dokumentų kopijų darymo išlaidas, jos negali būti laikomos pagrįstomis ir jam atlyginamos.

III.

Pareiškėjas Ž. R. apeliaciniame skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 118–121). 

Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas objektyviai neišsiaiškino, kiek kartu su pareiškėju kalėjo nuteistųjų, nors pareiškėjas buvo pateikęs tikslius duomenis, išvardijęs asmenis. Tvirtina, kad ploto reikalavimas pažeidinėjamas šiurkščiai. Teigia, kad ne kartą kreipėsi su skundais į Lukiškių TI-K administraciją. Pareiškėjas skunde buvo aiškiai nurodęs, kad pažeistas tiek sienų, tiek lubų tinkas, kad ant langų buvo grotos, buvo labai drėgna, šalta, tualete pareiškėją stebėdavo pareigūnai bei kiti nuteistieji, nors yra nerūkantis, teko būti kartu su rūkančiais asmenimis, elektros laidai nebuvo izoliuoti. Pažymi, kad tualetas turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tualete turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui. Atkreipia dėmesį, kad rūkymas uždaroje patalpoje labai kenkė sveikatai. Tvirtina, kad pareigūnai tyčia ir sąmoningai sudarė netinkamas sąlygas Lukiškių TI-K.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo 3,84 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą (b. l. 126–130).

Nurodo, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pažymi, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pažymi, kad ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, Lukiškių TI-K turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, dokumentai įstaigoje nėra kaupiami skaitmenine forma, todėl Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis 2015 m. gruodžio 20 d., 21 d., 22 d., 26 d. ir 27 d., atlyginimo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 2015 m. sausio 14–15 d., 2015 m. lapkričio 20–22 d., 2015 m. lapkričio 26 d.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš viso 2 dienas pareiškėjui nebuvo skirta pakankamai ploto, o tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Nusprendė, kad Ž. R. padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 14 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą, be kita ko, kildino iš to, kad: vienam asmeniui kameroje tenka mažai ploto, naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinamas privatumas, yra higienos normų pažeidimų.

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisės aktai nenumato, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo plotas ir baldų užimamas plotas nėra įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje.

Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (b. l. 8–13) pateikė duomenis, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas: 2015 m. sausio 14 d. kameroje Nr. 123 (plotas 7,42 kv. m, 2 asmenys), 2015 m. sausio 15 d. kameroje Nr. 386 (plotas 26,81 kv. m, 2 asmenys), 2015 m. lapkričio 20 d. kameroje Nr. 114 (plotas 7,31 kv. m, 2 asmenys), 2015 m. lapkričio 21–22 d. kameroje Nr. 114 (4 asmenys), 2015 m. lapkričio 26 d. kameroje Nr. 105 (plotas 7,38 kv. m, 1 asmuo).

Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 86–89) nurodė, kad 2015 m. sausio 14 d. kameroje Nr. 123 ir 2015 m. lapkričio 20 kameroje Nr. 114 buvo laikomi 4 asmenys, išvardijo šiuos asmenis; kameroje Nr. 105 buvo laikomi 4 asmenys, nurodė 1 iš jų pavardę. Taip pat teigė, kad Lukiškių TI-K, nurodęs, jog kameroje Nr. 386 buvo laikomi 2 asmenys, meluoja.

Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartimi (b. l. 134–137) buvo įpareigojęs Lukiškių TI-K pateikti duomenis, paneigiančius pareiškėjo teiginius, kad kameroje Nr. 123 2015 m. sausio 14 d. ir kameroje Nr. 114 2015 m. lapkričio 20 d., taip pat kameroje Nr. 105  iš viso buvo laikomi 4 asmenys, atsakovas 2017 m. sausio 31 d. rašte „Dėl bylos medžiagos“ (b. l. 139–140) detalesnių duomenų dėl asmenų nurodytose kamerose skaičiaus nepateikė. 

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė konkrečius duomenis dėl asmenų, buvusių su juo kamerose Nr. 123 ir Nr. 114, skaičiaus, įvardindamas šiose kamerose buvusius asmenis, o atsakovas šių pareiškėjo duomenų nepaneigė, todėl laikytina, kad minėtose kamerose ginčo atveju buvo laikoma po 4 asmenis. Nors pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą teigė, kad kameroje Nr. 105 taip pat buvo 4 asmenys, tačiau nurodė tik 1 kartu su juo buvusio asmens pavardę, todėl laikytina, kad šioje kameroje buvo iš viso 2 asmenys. Nors pareiškėjas nesutiko ir atsakovo nurodytu asmenų, buvusių kameroje Nr. 386, skaičiumi, pats jokių konkrečių duomenų šiuo klausimu nenurodė, todėl nėra pagrindo nesutikti su atsakovu, jog šioje kameroje buvo 2 asmenys.

Atsižvelgus į nurodytus duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį, išskyrus 2015 m. sausio 15 d., kai buvo laikomas kameroje Nr. 386, t. y. iš viso 4 paras, Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančiose, kamerose. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai yra kamerose, pareiškėjui tekęs plotas tokiose kamerose buvo dar mažesnis, o jo galimybės judėti kameroje – itin ribotos.

Pažymėtina, jog EŽTT, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tame tarpe – minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, tikrai neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m, pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją).

Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog dėl kamerų perpildymo kilo papildomų nepatogumų, t. y. kamerose nepakako vietos prie stalo, yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013).

Pareiškėjas skunde teigė, kad per langelį buvo stebimas atliekantis gamtinius reikalus. Pareiškėjas atsiliepime į skundą buvo nurodęs tik tai, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartimi (b. l. 134–137) buvo įpareigojęs Lukiškių TI-K pateikti duomenis, paneigiančius pareiškėjo teiginį, jog sanitarinis mazgas buvo matomas pro langelį. Atsakovas nepateikė jokių šį pareiškėjo teiginį paneigiančių duomenų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo atveju sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas.

Pareiškėjas tiek savo skunde ir atsikirtime į atsiliepimą, teiktuose pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde buvo nurodęs pakankamai abstrakčius teiginius dėl to, kad, jo manymu, kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko higienos normų. Pareiškėjas iš esmės išvardijo, jo teigimu, pažeistas higienos normas, tačiau detalesnių paaiškinimų dėl tokių savo teiginių nepateikė. Pareiškėjas nenurodė, kurioje konkrečiai kameroje buvo kiekvienas jo nurodytų pažeidimų, taip pat nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu. Lukiškių TI-K pateikė į bylą Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, priimtus laikotarpiu nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. patikrinus, be kita ko, kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Tačiau pareiškėjo nurodytų pažeidimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tuo metu, kai jis jose buvo, nebuvo nustatyta. Pareiškėjas taip pat pateikė tik apibendrintus teiginius, jog Lukiškių TI-K rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Pažymėtina, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015 ir kt.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai būtų skundęsis dėl laikymo su rūkančiais asmenimis ar prašęs jį laikyti su nerūkančiais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos pareiškėjo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų atmetė kaip nepagrįstus.

Taigi, šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog vienam asmeniui teko per mažas gyvenamas plotas ir atitinkamai kamerose trūko vietos prie stalo, bei sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, kad užtikrintų privatumą. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas; žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių; tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatyti pažeidimai, susiję su asmeninės erdvės trūkumu bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Pažymėtina, kad pagal į bylą pateiktus duomenis veiksnių, galėjusių pareiškėjui adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės trūkumą, nebuvo: pavyzdžiui, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė reikšmingą dienos dalį (ne miegui skirtu paros metu) būti už kameros ribų, t. y. sporto kiemelyje, bibliotekoje ar pan.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta.

Kiek tai susiję su pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtinta 300 Eur, o 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615 – 325 Eur minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai 9 Eur atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjui iš viso 4 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje, visą ginčo laikotarpį (6 paras) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl ploto trūkumo, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti adekvati priteistina suma yra 40 Eur. Sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 1 200 Eur, šiuo atveju nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 40 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui Ž. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.