Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-1114-52/2007
Teisėjas Alfredas Juknevičius Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.1.2; 21.6; 45.6; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2007 m. gruodžio 6d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičius,
teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Tatjanos Žukauskienės,
sekretoriaujant Agnei Bajarūnaitei,
dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui J. Butkui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-741-647/2007 pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovams D. S. ir A. M. , dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
ieškovė R. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė 2005-12-01 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų D. S. ir A. M. pripažinti niekine; pripažinti R. V. nuosavybės teisę į šį ginčijamą žemės sklypą, o D. S. priteisti iš ieškovės 1 litą. Ieškovė nurodė, kad ji atstovaujama N.A. J. 2001-04-04 sudarė susitarimą su D. S. dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje ir sumokėjo už šį sklypą 3000 Lt, pagal to meto žemės rinkos kainą, 1 litas turėjo būti sumokėtas pasirašant pirkimo – pardavimo sutartį, sudaroma atsakovei gavus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. 2005-11-29 D. S. į šį ginčijamą sklypą įteisino nuosavybės teisę. Tačiau 2005-12-01 D. S. pardavė šį sklypą A. M. . Ieškovė laikė, kad šis sandoris prieštarauja geros moralės principams dėl to, jog ji gavusi 2001 m. rinkos kainą už žemę neturėjo teisės atsisakyti šio sandorio su ieškove, bei elgdamasi dorai, pagal bendrai priimtas visuomenėje moralines nuostatas, prieš sudarant pirkimo - pardavimo sutartį su A. M. , privalėjo išspręsti sutartinius santykius su ieškove R. V. . Ji privalėjo informuoti ieškovę apie atsisakymą nuo sutarties, sugrąžinti gautą avansą, sumokėti baudą ir pasiekti, kad pirminis susitarimas tarp jos ir ieškovės nustotų galiojęs. Sutarties su A. M. sudarymas buvo paremtas atsakovės noru atimti iš ieškovės galimybę gauti žemę ir išvengti teisinės atsakomybės dėl sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo. Nurodytos aplinkybės įrodo, kad D. S. tyčią sudarė sandorį su A. M. (LR CK 1.81 str. 1 d.), kadangi ji gavusi pasiūlymą parduoti už didesnę sumą žemę net negalvojo apie prisiimtus įsipareigojimus.
Atsakovė D. S. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti, nurodė, kad sutinka sumokėti ieškovei R. V. 3000 Lt netesybų. Atsakovė pažymėjo, kad tarp jos ir ieškovei atstovavusios N.A. J. pasirašytoje sutartyje yra numatyta teisė atsisakyti sutarties, sumokėjus 3000 Lt netesybų. Atsakovė pripažino, kad ji nesumokėjo ieškovei 3000 Lt netesybų, tačiau apgauti nieko nenorėjusi. Atsakovui A. M. pardavusi sklypą dėl to, jog jis daugiau pasiūlęs, o tokio draudimo, parduoti sklypą trečiam asmeniui, jos nuomone, susitarime nebuvo.
Atsakovas A. M. atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad nesutinka su pirkimo - pardavimo sutarties tarp jo ir D. S. pripažinimo niekine ir laiko ieškinį nepagrįstu. Pažymėjo, kad sklypą jis įsigijo sąžiningai, apie susitarimą su kitais pirkėjais nežinojo. Manė, kad jokių problemų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nebus, nes sutartį patvirtino notaras, patikrinęs visus galimus suvaržymus sklypui. Be to, D. S. įgaliota atstovė R. N. garantavo, jog šis sklypas nėra įkeistas, perleistas ar kitaip apribotos teisės į jį. Apie buvusį susitarimą tarp ieškovės ir atsakovės D. S. atsakovas sužinojo tik 2007 m. kovo mėnesį, gavęs ieškinį dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo niekine. Kadangi LR CK 4.96 str. 2 d. numato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, o jo sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta, atsakovas laikė, jog šį turtą išreikalauti iš jo draudžia LR CK nuostatos.
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007-08-03 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės R. V. 13,00 Lt pašto išlaidų valstybei. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad tarp ieškovės R. V. atstovės N. A. J. ir atsakovės D. S. 2001-04-04 sudarytas susitarimas atitinka visas preliminarios sutarties sąlygas (LR CK 6.165 str.). Be to, pareiga parduoti susitarime numatytą objektą apibrėžiama tam tikru terminu, todėl susitarimo pagrindas yra terminas, o ne pareiga įvykdyti susitarimą, nes terminas yra naikinamasis – nesudarius pagrindinės sutarties per šalių ar įstatymo nustatytą terminą, pripažįstama, kad šalys nebėra suinteresuotos ir prievolė sudaryti pagrindinę sutartį baigiasi. Tokiu būdu, atsakovei 2005 m. gavus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį su ieškove, prievolė sudaryti sutartį baigėsi. Šios prievolės nepagrįstą atsisakymą teismas traktavo kaip sutarties pažeidimą ir pagrindą taikyti civilinę atsakomybę, tačiau pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo priversti šalis sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas nurodė, kad ieškovės teiginys, jog pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas tarp atsakovų prieštarauja gerai moralei, yra nepagrįstas, nes 2001-04-04 sudarytas susitarimas palieka teisę šaliai, t.y. atsakovei D. S. atsisakyti šio susitarimo savo valia, geranoriškai kompensavus netesybas. Tačiau ieškovė R. V. nepateikė atsakovei D. S. reikalavimo sumokėti 2001-04-04 susitarimo tarp šalių 6 punkte numatytas pinigines sumas, t.y. grąžinti avansą ir sumokėti 3000 litų netesybų, todėl teismas neišeidamas už ieškinio reikalavimų ribų šio klausimo nenagrinėjo. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) nėra teisinio pagrindo. LR CK 4.96. 2 d. nurodoma, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis turtas. Teismas pažymėjo, kad A. M. sąžiningai įgijo jam nuosavybes teise priklausančią žemę, todėl taikyti restituciją atsakovo A. M. atžvilgiu nėra teisinio pagrindo (LR CK 6.153 str.).
Ieškovė R. V. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-08-03 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pripažinti niekiniu 2005 m. gruodžio 1 d. žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio(duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp D. S. ir A. M. ; pripažinti R. V. nuosavybės teisę į žemės sklypą unikalus numeris(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o D. S. priteisti iš R. V. 1 litą. Ieškovė nurodo, kad CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas nenumato, kad LR CK 6.165 str. galėtų būti taikomas vertinant 2001-04-04 susitarimą tarp ieškovės ir atsakovės D. S. . Teisiniai santykiai, atsiradę tarp ieškovės ir atsakovės D. S. turėjo būti įvertinti pagal 1964 metų CK normas. 2001-04-04 R. V. ir D. S. 1964 m. CK 61 str. pagrindu sudarė sąlyginį sandorį su atidedamąja sąlyga, kadangi prievolė sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį susieta su nuosavybės teisių į žemę atstatymu. Kada būtent įvyks nuosavybės teisių atstatymas ir, ar jis tikrai įvyks, susitarimo šalys pasirašydamos susitarimą nežinojo. 1964 m. CK 224-252 str. nenumatyta galimybė pabaigti prievoles pagal 2001-04-04 susitarimą tokiu būdu, kokiu pabaigė D. S. Ieškovė pažymi, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino 2001-04-04 susitarimą. Teismas laikė, kad atsakovė D. S. savo noru grąžins ieškovei avansą ir sumokės netesybas, tačiau nuo 2005-12-01, kai atsakovė sklypą pardavė A. M. , ji iki šiol neįvykdė savo prievolės, todėl ieškovė mano, jog atsakovė A. S. ir toliau negrąžins jai avanso, nesumokės netesybų, neatlygins savo neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių. Teismas atmesdamas ieškinį rėmėsi LR CK 4.96 str. 2 d. Ieškovė mano, kad ši norma taikyta nepagrįstai, nes reikalavimas yra pareikštas dėl 2005-12-01 žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandorio pripažinimo niekiniu. Pagal niekinį sandorį A. M. nieko neįgijo. Kadangi nėra pareikštas reikalavimas dėl sandorio nuginčijimo, nėra pagrindo ginti sąžiningo įgijėjo teises.
Atsakovė D. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės R. V. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-08-03 sprendimą. Atsakovė nurodo, kad 2001-04-04 susitarime buvo įrašytas punktas, kuriuo remdamasi atsakovė galėjo atsisakyti sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Pažymėjo, kad ji neatsisako grąžinti ieškovei sumokėtą avansą.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).
Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu netenkino ieškinio, kuriuo ieškovė prašė pripažinti niekine 2005-12-01 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų D. S. ir A. M. bei pripažinti R. V. nuosavybės teisę į šį žemės sklypą, o D. S. priteisti už jį 1 litą.
Kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinio skundo argumentai atmestini.
Kolegija pažymi, kad ieškinys yra grindžiamas 2001-04-04 susitarimu, kurį pasirašė ieškovę atstovaujanti N. A. J. su D. S. dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje, sumokant už šį žemės sklypą 3000Lt, o 1 litas turėjo būti sumokėtas pasirašant pirkimo – pardavimo sutartį, atsakovei gavus žemės nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus.
Ieškovė teigia, kad atsakovės atsisakymas sudaryti su ja žemės pirkimo-pardavimo sutartį prieštaravo gerai moralei, todėl sudarytas sandoris su A. M. pripažintinas niekiniu, o tuo pačiu yra pagrindas ieškovei pripažinti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, nes susitarimas atitinka sąlyginį sandorį su atidedamąja sąlyga(atkūrimu nuosavybės teisių į žemę).
Kolegija pažymi, kad susitarimas dėl žemės sklypo pirkimo- pardavimo buvo pasirašytas 2001-04-04, t.y. galiojant 1964m. su vėlesniais pakeitimais CK, todėl byloje būtina taikyti šio kodekso normas, reglamentuojančias sandorių sudarymą. Kolegija nesutinka su ieškovės argumentais, kad susitarimas atitinka sąlyginį sandorį, kurį numatė tuo metu galiojusio CK 61str., kurio pagrindu faktiškai prašoma pripažinti ieškovei nuosavybės teises į ginčo žemę. Pažymėtina, kad 1964m. CK 44, 255str. pagrindu nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutartis turėjo būti tvirtinama notariškai. Tuo tarpu CK 47str. numatė, kad sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Tokia pati nuostata yra išlikusi ir įsigaliojus naujam CK (CK 1.74str.1d.1p., 1.80str., 1d., 1.93str.3d.). Be to, susitarimo sąlygos(6p.) rodo, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti sudaryti žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutartį, sumokant numatyto dydžio netesybas. Todėl galima daryti išvadą, kad pasirašytas susitarimas negali būti prilyginamas sandoriui, kuris buvo numatytas CK 61 str. ( naujo CK 1.66str.). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti ieškovės apeliacinį skundą ir ieškinį pagrindo nėra, nes sudarytas susitarimas negali būti laikomas sandoriu, kuriuo atsakovė perleido nuosavybes teises kitam asmeniui į ieškinyje nurodytą ginčo sklypą. Nevykdant atsakovei susitarimo, ieškovė faktiškai turi teisę reikalauti tik grąžinti jai sumokėtą avansą, o taip pat reikalauti, kad atsakovė sumokėtų nustatyto dydžio netesybas. Tuo tarpu teismine tvarka įgyti nuosavybės teises į žemės sklypą ieškovė negali, nes nebuvo pasirašyta jo perleidimo sutartis ir tam nėra teisinio pagrindo.
Kolegija taip pat pažymi, kad šalių sudarytas susitarimas dabar atitinka CK 6.165str., kuris numato prievolės pasibaigimą ir nuostolių atlyginimą, tačiau ne preliminariosios sutarties priverstinį įvykdymą. Be to, A. M. yra sąžiningas žemės sklypo įgijėjas, todėl iš jo išreikalauti atlygintinai įgytą turtą negalima (CK 4.96str.2d.). Su A. M. pasirašyta sutartis atitinka nekilnojamojo turto sandoriams keliamus reikalavimus ir nėra pateikta įrodymų apie imperatyvių teisės normų pažeidimą. Todėl faktiškai nėra ir pagrindo ginčijamą žemės pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti niekine.
Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą, teisėtą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 326str.1d.1p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-741-647/2007 palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Algirdas Auruškevičius
Kolegijos teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Tatjana Žukauskienė