LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Reklamos vilkai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Reklamos vilkai“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-4044-619/2020 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Reklamos vilkai“ ieškinį atsakovams P. P., A. P. ir A. K. dėl nuostolių atlyginimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims V. M. ir V. M.,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė BUAB „Reklamos vilkai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų P. P., A. P. ir A. K. 144 148 Eur nuostolius, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti ieškinio sumai atsakovams priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, turtines teises ir kitą turtą, įskaitant pinigines lėšas, priklausantį atsakovams ir esantį pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, įkeisti, perleisti kitiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti.

3.       Nurodė, kad prašoma priteisti suma atsakovams yra didelė, duomenys apie atsakovų turtinę padėtį nėra vieši. Ieškinys pagrįstas, o atsakovų veiksmai nėra sąžiningi. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimu iš atsakovų P. P. ir A. P. yra priteista žala, konstatuotas jų veiksmų neteisėtumas sudarant apsimestinį sandorį ir pasisavinant lėšas.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 12 d. nutartimi ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.

5.       Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su ieškinio turiniu ir prie jo pridėtais įrodymais, nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje civilinio proceso stadijoje leistų daryti išvadą, kad ieškinys prima facie yra nepagrįstas.

6.       Vertindamas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui – egzistavimą, teismas konstatavo, kad nėra duomenų, kurie bent tikėtinai leistų spręsti apie atsakovų šioje byloje galimą nesąžiningumą, jų galimus ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti turimą turtą ar imtis kitokių veiksmų, siekiant išvengti prievolių kreditoriams vykdymo.

7.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad CPK nedraudžia ieškovei, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Ieškovė BUAB „Reklamos vilkai“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad neįrodyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė. Remiantis suformuota teismų praktika, vertindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, teismas atsižvelgia į bylos faktinių aplinkybių visumą, t. y. tiek į ieškinio sumą ir atsakovo turtinę padėtį, tiek ir į atsakovo elgesį iki bylos iškėlimo ar bylos nagrinėjimo metu. Teismas neatsižvelgė į ieškinio sumą, nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad atsakovų elgesys Vilniaus apygardos teismui pateiktame ieškinyje civilinėje byloje Nr. e2-4044-619/2020 neva neįrodo atsakovų nesąžiningumo.

8.2.                      Atsakovai, skirtingais laikotarpiais būdami įmonės vadovais, tinkamai nevykdė savo, kaip vadovų pareigų, nesirūpino įmonės interesais, tinkamai neperdavė įmonės turto ir dokumentų naujam įmonės vadovui, neinventorizavo turto. Atsakovų piktybiškas ir sistemingas pareigų nevykdymas vertintinas kaip neatitinkantis rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio standarto. Iškėlus įmonei bankroto bylą, administratoriui nebuvo perduoti dokumentai, turtas. Šios aplinkybės patvirtina atsakovų nesąžiningą elgesį.

8.3.                      Atsakovas A. K. nebendradarbiauja su administratoriumi, t. y. nereaguoja į administratoriaus siųstus prašymus pateikti priėmimo – perdavimo aktus, kuriais buvo perimtas / perduotas įmonės turtas ir dokumentai. A. K. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-266-211/2017, kuris buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nuosprendžiu, pripažintas kaltu dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, iššvaistymo, apgaulingo apskaitos tvarkymo. Konstatuota, kad buvęs KU „Amber“ vadovas A. K. iššvaistė įmonės turtą.

8.4.                      Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-7581120/2020 KU „Amber“, atstovaujamos A. K., ir UAB „Reklamos vilkai“, atstovaujamos atsakovo P. P., 2012 m. lapkričio 28 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis pripažinta negaliojančia, priteistas žalos atlyginimas KU „Amber“ iš UAB „Reklamos vilkai“. Byloje konstatuota, kad bendrovių vadovų A. K. ir P. P. sudaryta sutartis buvo apsimestinis sandoris, prieštaraujantis juridinio asmens teisnumui, sandorio šalys buvo nesąžiningos. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-3062-864/2020 dėl P. P. ir A. P. atsakomybės už UAB „Reklamos vilkai“ skolą. Byloje įrodinėjama, kad P. P. ir A. P. atliko neteisėtus veiksmus, sudarant apsimestinį sandorį ir pasisavinant lėšas.

8.5.                      Atsakovų neteisėtas elgesys leidžia daryti išvadą, kad jie gali bandyti ir neabejotinai bandys nuslėpti lėšas, savo turtą ir, tikėtina, dės pastangas, kad atsakovų turimos lėšos nebūtų skirtos ieškovės reikalavimų patenkinimui.

8.6.                      Bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu, kuris turi įtakos ne tik įmonės kreditorių, bet ir visos visuomenės bei valstybės interesams. Teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali kilti reali grėsmė, kad išieškojimas pasunkės ar taps neįmanomu. Taip bus pažeistas ne tik bankrutavusios įmonės, bet ir jos kreditorių teisės bei viešasis interesas.

9.       Atsakovai P. P. ir A. P. pateikė atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Neegzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos. Vien tik kreipimasis į teismą, didelė ieškinio suma ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės formuojami argumentai yra ginčo įrodinėjimo dalykas. Ieškovė deklaratyviai remiasi subjektyviomis prielaidomis, kurių akivaizdžiai nepakanka atsakovų nesąžiningumui konstatuoti.

9.2.                      Ieškovė nepateikė jokių realių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovai ketins paslėpti, perleisti ar kitaip apsunkinti turimą turtą. Ieškovės nurodomi teismų sprendimai taip pat negali būti vertinami kaip įrodymai, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje, nes nurodomi teismų sprendimai neturi jokios prejudicinės galios nagrinėjant šią bylą. Ieškovės pateikiamuose teismų sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės nesusijusios su šioje byloje nagrinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėtose bylose jokios laikinosios apsaugos priemonės P. P. ir A. P. atžvilgiu nebuvo net taikomos.

9.3.                      Nors teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ieškovės ieškinys nelaikytinas prima facie nepagrįstu, atsakovų vertinimu, ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga nagrinėjamoje byloje taip pat neegzistuoja. Atsakovai P. P. ir A. P., būdami ieškovės vadovais, tinkamai vykdė savo kaip vadovų įstatymines pareigas. VĮ Registrų centro duomenimis, P. P. vadovavimo laikotarpiu (nuo 2012-10-18 iki 2013-03-27) ir A. P. vadovavimo laikotarpiu (2013-03-27 iki 2017-01-02) juridinių asmenų registrui buvo pateikti ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai, aiškinamieji raštai už 2012-2016 m. Tai reiškia, jog abu atsakovai tinkamai organizavo įmonės apskaitą. Įmonės 2016 m. balansą yra pasirašęs atsakovas A. K.. Tai neabejotinai pagrindžia, jog A. K., teikdamas finansinės atskaitomybės dokumentus juridinių asmenų registrui už 2016 m., disponavo įmonės turtu ir dokumentais. Vadinasi, atsakovas A. P., pasitraukdamas iš vadovų pareigų, ieškovės dokumentus ir turtą perdavė atsakovui A. K..

9.4.                      Ieškovės bankroto administratorius nepagrindė, jog aktyviai siekė perimti įmonės dokumentus ir turtą iš ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkiusių įmonių UAB „Apskaitos tvarka“, UAB „Audmina“ ir UAB „Apskaitos grupė“. Be to, bankroto administratorius nepagrindė, kad būtų siekęs perimti dokumentus iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT). Iš ieškinio turinio galima matyti, kad ieškovės dokumentai nėra dingę, jie yra FNTT dispozicijoje ir pas atsakovą A. K., o taip pat, tikėtina, kad patys buhalterinių dokumentų apskaitos registrai yra ir pas buhalterines paslaugas teikusias įmones.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

11.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

13.       Nors atskirajame skunde apeliantė nekvestionuoja teismo išvadų, susijusių su ieškinio preliminariu pagrįstumu, tačiau atsiliepimuose į atskiruosius skundus atsakovai P. P. ir A. P. įrodinėjo, kad ieškinys pareikštas nepagrįstai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl ieškinio prima facie pagrįstumo.

14.       Ieškinio nepagrįstumą atsakovai P. P. ir A. P. iš esmės grindė tuo, kad jie, būdami ieškovės vadovais, tinkamai vykdė savo įstatymines pareigas ir kad pasitraukdami iš vadovų pareigų įmonės dokumentus ir turtą perdavė atsakovui A. K. bei kad BUAB „Reklamos vilkai“ bankroto administratorius nepagrindė, jog aktyviai siekė perimti įmonės dokumentus ir turtą iš ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkiusių įmonių, FNTT ar po jų buvusio įmonės vadovo – atsakovo A. K..

15.       Pažymėtina, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020).

16.       Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020).

17.       Nagrinėjamu atveju ieškovė BUAB „Reklamos vilkai“ pareiškė ieškinį, kuriuo reikalauja priteisti solidariai iš atsakovų, kaip buvusių įmonės vadovų 144 148 Eur nuostolių. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jos manymu, įrodančius ieškinyje dėstomas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, t. y. ieškinio pagrindą ir dalyką, faktines aplinkybes, kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su atsakovais, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Kaip jau minėta, šioje proceso stadijoje teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas. Tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir t. t., todėl į klausimą, ar ieškovės reikalavimas yra pagrįstas, t. y. ar atsakovai, kaip buvę UAB „Reklamos vilkai“ vadovai, tinkamai vykdė savo pareigas ir ar jie yra atsakingi dėl to, kad įmonės bankroto (nemokumo) administratoriui nėra perduoti bendrovės dokumentai bei turtas ir pan., bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, kaip jau minėta, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą (ieškinio pagrindą ir dalyką, faktines aplinkybes, kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus), nenustatė akivaizdžių duomenų dėl BUAB „Reklamos vilkai“ ieškinio nepagrįstumo.

18.       Konstatavus, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo spręsti, kad ieškovės pateiktas ieškinys būtų akivaizdžiai nepagrįstas, toliau vertintina antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui.

19.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo, todėl šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.

20.       Nustatyta, kad antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos (grėsmės) egzistavimą apeliantė iš esmės įrodinėjo tuo, kad ieškinio suma yra didelė ir kad atsakovai yra nesąžiningi. Atsakovų nesąžiningumą grindė tuo, kad atsakovai, kaip buvę UAB „Reklamos vilkai“ vadovai, netinkamai vykdė savo pareigas, nesirūpino bendrovės interesais, neperdavė įmonės turto ir dokumentų naujam UAB „Reklamos vilkai“ vadovui, o vėliau ir bankroto (nemokumo) administratoriui, su juo nebendradarbiauja. Taip pat apeliantė nurodo kitas civilines bylas, kuriose iš atsakovų buvo priteistos sumos, jų sudaryti sandoriai pripažinti negaliojančiais, konstatavus sandorio šalių nesąžiningumą, taip pat nurodė baudžiamąją bylą, kurioje atsakovas A. K. pripažintas kaltu dėl KU „Amber“ turto pasisavinimo, iššvaistymo, apgaulingo apskaitos tvarkymo. Šios aplinkybės, apeliantės manymu, įrodo, kad atsakovai gali imtis ir imsis veiksmų slėpti savo turtą, taip apsunkinant atsiskaitymą su BAUB „Reklamos vilkai“.

21.       Visų pirma pažymėtina tai, kad kalbant apie didelę ieškinio sumą, kaip galimą grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui konstatuoti, atsižvelgtina į aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kurioje pasisakoma, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-676-585/2019; 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-370/2019; 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-215-236/2019; 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019; 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018). Pažymėtina, kad šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymų.

22.       Nagrinėjamu atveju apeliantės nurodomos aplinkybės, kad atsakovai, kaip buvę įmonės vadovai, netinkamai vykdė savo pareigas ir nesirūpino bendrovės interesais, kad nebendradarbiauja su BUAB „Reklamos vilkai“ administratoriumi ir neperduoda įmonės dokumentų ir turto, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir šios aplinkybės nėra ir negali būti vertinamos kaip įrodančios atsakovų nesąžiningumą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, t. y. patvirtinančios, kad kad jie ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekdami neatsiskaityti su ieškove, tokiu būdu apsunkindami ir galbūt būsimo BUAB „Reklamos vilkai“ palankaus teismo sprendimo (ne)įvykdymą. Atsakovų nesąžiningumo ir siekio paslėpti, perleisti ar kitaip apsunkinti savo turimą turtą nepatvirtina ir tai, kad iš jų kitose civilinėse bylose yra priteistos atitinkamos sumos, pripažįstant jų sudarytus sandorius negaliojančiais, ar kad vienam iš atsakovų yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, juo labiau kad apeliantės nurodomų civilinių ir baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama byla. Be to, minėtose bylose nebuvo nustatyta, kad atsakovai būtų ėmęsi veiksmų slėpti ir (ar) perleisti savo turimą turtą.

23.       Įvertinęs paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės skunde dėstomi argumentai nėra ir negali būti vertinami kaip grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui šioje byloje, dėl ko reiktų taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

24.       Taigi nors apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ieškinys prima facie būtų nepagrįstas, tačiau nesant pakankamų įrodymų antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai – grėsmei būsimo teismo sprendimo įvykdymui – konstatuoti, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės pripažintina teisėta ir pagrįsta, todėl apeliantės atskirasis skundas panaikinti skundžiamą nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                         Rasa Gudžiūnienė