Civilinė byla Nr. e2A-1418-450/2016
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28262-2015-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.2.1.; 3.3.1.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 11 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždaros akcinės bendrovės „Pas Irmą“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovo uždaros akcinės bendrovės „Pas Irmą“ ieškinį atsakovui sodininkų bendrijai „Restauratorius“ dėl delspinigių priteisimo, ir
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Pas Irmą“ prašė priteisti iš atsakovo SB „Restauratorius“ 460,14 Eur delspinigių (0,3 proc. delspinigių nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo) ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovas pripažino savo įsiskolinimą pagal 2015 m. birželio 12 d. sąskaitą - faktūrą Nr. 2015/009, tačiau nesumokėjo delspinigių.
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog atsakovas SB „Restauratorius“ kreipėsi į ieškovą dėl bendrojo naudojimo vandens trasos vamzdyno remonto. Atlikus darbus, ieškovas nepateikė sąskaitos - faktūros bei nesupažindino su atliktų darbų suma bei atsiskaitymo sąlygomis. Pateikus sąskaitą - faktūrą buvo nurodyti 0,3 proc. dydžio delspinigiai, atsakovas sutiko su sąskaitoje numatyta pagrindinio įsiskolinimo suma ir sutiko sumokėti 1 386,19 Eur sumą, tačiau nesutinka su delspinigių suma ir atsiskaitymo laikotarpiu.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir nustatė, kad ieškovas UAB „Pas Irmą“ 2015 m. birželio 12 d. išrašė atsakovui SB „Restauratorius“ sąskaitą - faktūrą Nr. 2015/009 1 386,19 Eur sumai, mokėjimo terminas 2015 m. birželio 15 d. Sąskaitoje faktūroje nurodoma, jog laiku neapmokėjus, skaičiuojami 0,3 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Ieškovas paskaičiavo atsakovui 460,14 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 16 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2015-10-21). Atsakovas dėl delspinigių priteisimo nesutiko, kadangi delspinigiai buvo nustatyti vienašališkai, atsakovas, sutikdamas su pagrindine suma už paslaugas, neturėjo galimybės sąskaitos faktūros nepasirašyti ir prieštarauti dėl nurodytų delspinigių.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog PVM sąskaitos - faktūros gali būti laikomos sutartinius santykius patvirtinančiais dokumentais, tačiau siekiant nustatyti atsiskaitymo už prekes tvarką ir kitas šalių sutarties turinį patvirtinančias aplinkybes, PVM sąskaitų - faktūrų neužtenka (LAT CBS 2003-05-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-579/2003). Be to, sprendžiant, kokia tvarka ir terminais skolininkas turėjo atsiskaityti su kreditoriumi už gautas prekes, taip pat ar šiuo konkrečiu atveju skolininkas turi apmokėti kreditoriaus pateiktas PVM sąskaitas - faktūras, reikia vertinti ne tik kreditoriaus pateiktas PVM sąskaitas - faktūras, bet ir nustatyti kitas reikšmingas aplinkybes, kurios leistų įvertinti ginčo šalių sutartinių santykių atsiradimo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas aplinkybes. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita - faktūra savaime nėra sutartis, ji vertintina tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Atsižvelgiant į šią teismų praktiką, darė išvadą, jog PVM sąskaita - faktūra galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio ir turinio, įskaitant mokėjimo ir atsiskaitymo tvarkos, terminų ir kitų sąlygų. Teismas išaiškino, jog PVM sąskaitoje -faktūroje negalima numatyti nei baudų, nei delspinigių, nes netesybos gali būti nustatomos tik įstatymu, sutartimi ar teismo sprendimu (Civilinio kodekso 6.71 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teisiniu požiūriu PVM sąskaita - faktūra negali būti savaime prilyginama civilinei sutarčiai ir negali šalių įpareigoti kaip sutartis, t. y. šalims ji neturi įstatymo galios (Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis). Teismas sutinka su atsakovo argumentais, jog ieškovas, vienašališkai į sąskaitą faktūrą įrašydamas reikalavimą dėl delspinigių, sukūrė tokią situaciją, jog atsakovas, sutikdamas su reikalavimu dėl pagrindinės skolos, tačiau nesutikdamas dėl reikalavimo delspinigių, neturėjo kitos išeities, kaip pasirašyti sąskaitą faktūrą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovo ieškinio netenkino.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Pas Irmą“ prašo pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį patenkinti pilnai, priteisti bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo pateikimą.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Teismas neįvertino reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, neįsigilino į tarp šalių ankščiau buvusius santykius, bei atsakovo elgesį analogiškose situacijose, todėl sprendimo motyvai yra pernelyg abstraktūs, neatitinkantys byloje nustatytų konkrečių teisiškai reikšmingų aplinkybių.
2) Sodininkų bendriją ,,Restauratorius“ ir ieškovą dar iki ginčijamos sąskaitos –faktūros apmokėjimo siejo paslaugų teikimo (santechnikos tvarkymo ir suvirinimo darbų) teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovas atlikdavo paslaugas, išrašydamas atsakovui PVM sąskaitas – faktūras. Santykiai tarp šalių tęsėsi nesant rašytinės formos sutarties nuo 2014 metų.
3) 2015 m. birželio 12 d. atsakovui fiziškai buvo įteikta originali sąskaita - faktūra, su pakeistu numeriu, kurioje nurodyta, jog laiku sąskaitą neapmokėjus, bus skaičiuojami delspinigiai, kurią atsakovas be jokių prieštaravimų pasirašė. Nesutinka su teismo nurodyta LAT praktika ir išvada, jog PVM sąskaita - faktūra negali būti savaime prilyginama civilinei sutarčiai ir negali šalių įpareigoti kaip sutartis. Ieškovas sutinka su tuo, jog vienašališkai išrašyta sąskaita - faktūra su joje nurodytomis nesuderintomis su kita šalimi sąlygomis, nepatvirtinta paslaugos gavėjo parašu neturi šalims įstatymo galios, tačiau situacija yra visiškai kitokia. Sąskaitą atsakovas neturėdamas jokių pretenzijų pasirašė. Sąskaitoje nurodyta sąlyga dėl delspinigių mokėjimo laikytina rašytiniu susitarimu dėl delspinigių apmokėjimo.
4) Sodo bendrijos pirmininkas Žydrūnas Valavičius pirmininkauja ne pirmus metus. Jam kaip bendrijos vadovui taikomi padidinti reikalavimai ir neabejotina, kad būdamas bendrijos pirmininku supranta, jog pasirašęs sąskaitą - faktūrą su joje nurodyta sąlyga privalo ją vykdyti. Nesutikdamas su sąskaitoje nurodytais delspinigiais, jis galėjo nurodyti, jog su delspinigiais nesutinka, tačiau tokio prierašo nėra. Teismui priėmus išvadą, jog ieškovas sukūrė tokią situaciją, jog atsakovas, sutikdamas su reikalavimu dėl pagrindinės skolos, tačiau nesutikdamas dėl reikalavimo delspinigių, neturėjo kitos išeities, kaip pasirašyti sąskaitą – faktūrą, ieškovui iškilo poreikis pateikti teismui papildomą rašytinį dokumentą, tą pačią dieną (2015-06-04), kaip ir sąskaita faktūra išsiųstą raginimą dėl įsiskolinimo, kuriame atsakovas nurodė nesutinkantis su bendrijai paskaičiuotais delspinigiais, tą pažymėdamas tiesiog ranka padarytu nesutikimo prierašu. Minėtas dokumentas įrodo, jog atsakovas žinojo kaip elgtis tokioje situacijoje, tiesiog parašyti jog nesutinka su sąskaitos sąlyga dėl delspinigių.
5) Pagal Kasacinio teismo išaiškinimus, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Darytina išvada, kad sodininkų bendrijos pirmininkas žinojo savo teisę nesutikti su nurodytais delspinigiais, tačiau savo teise nepasinaudojo, sąmoningai sutikdamas su sąskaitoje nurodytais delspinigiais, dėl ko jam kyla atsakomybė juos apmokėti.
Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba iki sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 str.). Nagrinėjamu atveju šalis siejo paslaugų teisiniai santykiai, nesant rašytinės formos sutarties. Pažymėtina, kad teismui pateiktoje ieškovo išrašytoje PVM sąskaitoje – faktūroje yra nurodytas atsiskaitymo terminas ir pažymima, kad neatsiskaičius nurodytu terminu, pirkėjui skaičiuojami 0,3 % dydžio delspinigiai nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą mokėjimo dieną. Daro išvada, kad šalys buvo susitarusios, kad atsakovas turi atsiskaityti už paslaugas iki nurodytos datos. Taigi, atsakovui neatsiskaičius už ieškovo tinkamai atliktas paslaugas, bei nepareiškus pretenzijų dėl darbų kokybės, ieškovas turi teisę skaičiuoti 0,3 % dydžio delspinigius už kiekvieną pradelsto mokėjimo dieną. Susitarimu dėl delspinigių dydžio gali būti ir pati sąskaita, jei pasirašyta abiejų šalių.
Atsakovas sodininkų bendrija „Restauratorius“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodė, kad su juo nesutinka. Atsiliepimą grindžia sekančiais argumentais:
1) Paslaugos teikėjas turi laikytis sąžiningos verslo praktikos principo. Sąskaitą faktūrą atsakovas pasirašė, nes sutiko su pagrindine skola.
2) Apeliantas pažeidė PVM įstatymą, nes darbai nebuvo perduoti pagal darbų priėmimo – perdavimo aktą. Atsakovo nuomone, PVM sąskaita faktūra išrašyta neturint teisinio pagrindo.
3) Prašė teikti pranešimą Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl pažeidimų, padarytų išrašant sąskaitą faktūrą, anuliuojant ją ir UAB „Pas Irmą“ vadovą patraukiant administracinėn atsakomybėn.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Dėl įrodymo prijungimo
Apeliantas prašo prijungti prie bylos teikiamą 2015 m. birželio 4 d. UAB ,,Pas Irmą“ raginimą dėl įsiskolinimo. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes (CPK 180 str.). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju apelianto pateiktas rašytinis įrodymas (PVM sąskaita – faktūra, nesanti šio santykio pagrindu), vertinant jį byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste, neturi esminės svarbos sprendžiamam klausimui, todėl jį atsisakytina priimti.
Dėl skundo esmės
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, iš esmės sutinka su visais pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais, bei pirmos instancijos teismo vertinimu. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas (ieškovas) nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.
Ieškovas UAB „Pas Irmą“ 2015 m. birželio 12 d. išrašė atsakovui SB „Restauratorius“ sąskaitą - faktūrą Nr. 2015/009 1 386,19 Eur sumai, mokėjimo terminas 2015 m. birželio 15 d. Sąskaitoje faktūroje nurodoma, jog neapmokėjus nurodytu terminu sąskaitos, bus skaičiuojami 0,3 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Ieškovas paskaičiavo atsakovui 460,14 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 16 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2015-10-21).
Taigi, ieškinio pareiškimas dėl delspinigių priteisimo grindžiamas tuo pagrindu, kad paslaugos gavėjas (atsakovas) laiku neatsiskaitė su ieškovu pagal nurodytą PVM sąskaitą – faktūrą už jam suteiktas paslaugas ir tuo pagrindu buvo paskaičiuoti delspinigiai, kurių pagrindas ir dydis buvo nurodytas sąskaitoje –faktūroje. Bylos medžiaga patvirtina, kad šalis siejo paslaugų teisiniai santykiai, šalys rašytinės sutarties nebuvo sudarę. Už sutarties sąlygų nevykdymą taikytina sutartinė civilinė atsakomybė. Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 str.), todėl ginčo atveju tą privalo įrodyti ieškovas. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad šalis siejo paslaugų teisiniai santykiai, kad minėtoje PVM sąskaitoje - faktūroje yra jo parašas, tačiau jis pripažįsta pasirašęs PVM sąskaitą - faktūrą, kadangi iš esmės pripažino pagrindinę skolą, visiškai nesutinka su jam paskaičiuota delspinigių suma, dėl kurių šalys nebuvo susitarę.
Pagal CK 6.72 str. susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita - faktūra savaime nėra sutartis, ji vertintina tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Paslaugų teikimą PVM mokėtojas privalo įforminti nustatytos formos PVM sąskaita - faktūra. Netesybos gali būti nustatomos tik įstatymu, sutartimi ar teismo sprendimu (CK 6.71 str. 1 dalis). PVM sąskaita - faktūra negali būti prilyginama civilinei sutarčiai ir negali šalių įpareigoti kaip sutartis (CK 6.189 str. 1 dalis). Byloje nėra pateikto rašytinio šalių susitarimo dėl delspinigių mokėjimo. Taigi, pirmos instancijos teismas teisingai vertino, kad ieškovas, vienašališkai į sąskaitą faktūrą įrašęs reikalavimą dėl delspinigių, sukūrė tokią situaciją, jog atsakovas, sutikdamas su reikalavimu dėl pagrindinės skolos, tačiau nesutikdamas dėl reikalavimo delspinigių, neturėjo kitos išeities, kaip tik pasirašyti sąskaitą faktūrą.
Bendrieji civilinių teisinių santykių principai sukuria šių teisinių santykių dalyvių pareigą elgtis apdairiai, dėmesingai, patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų pasekmių. Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys buvo susitarę dėl delspinigių skaičiavimo, praleidus atsiskaitymo už suteiktas paslaugas terminą, pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškovo ieškinio reikalavimo.
Pažymėtina, kad ieškovas kaip verslininkas turėjo būti apdairus ir protingai nuspręsti, verta ar neverta raštu susitarti dėl galimo atsiskaitymo už suteiktas paslaugas netinkamo vykdymo pasekmių, t. y. delspinigių mokėjimo. Teismas teisingai vertino įrodymus ir padarė teisėtą išvadą, kad reikalavimas dėl delspinigių priteisimo pagal šią sąskaitą faktūrą negali būti patenkintas.
Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.
Atsakovas nepateikė duomenų bei įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl šios išlaidos neatlygintinos (LR CPK 98 str.).
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo prašymu pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl pažeidimų, padarytų išrašant sąskaitą - faktūrą, todėl jis netenkinamas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėja Asta Radzevičienė