Civilinė byla Nr. e2A-218-186/2019

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00038-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.18.3; 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rudesta“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rudesta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lidl Lietuva“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė BUAB „Rudesta“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Lidl Lietuva“ 175 044,01 Eur įsiskolinimą už atliktus darbus; 7 289,5 Eur palūkanų, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2014 m. balandžio 30 d. ir 2014 m. liepos 3 d. sudarė tris generalinės statybos rangos sutartis Nr. 14/04/003, Nr. 14/07/027 ir Nr. 14/07/028 (toliau – Sutartys), pagal kurias ieškovė, kaip generalinė rangovė, įsipareigojo atlikti prekybos paskirties pastato statybos ir aplinkos sutvarkymo darbus objektuose Telšiuose, Mažeikiuose ir Kretingoje, o atsakovė, kaip užsakovė, įsipareigojo Sutartyse numatytomis sąlygomis ir tvarka priimti darbus ir už juos sumokėti nustatytą kainą. Atliktų darbų rezultatai pagal Sutartis atsakovės priimti ir nustatyta tvarka pripažinti tinkamais naudoti. Sutarčių bendrųjų sąlygų 7.7 punkte (2014 m. balandžio 30 d. Sutarties Nr. 14/04/003 bendrosios dalies 7.6 punkte) nustatyta užsakovės teisė sulaikyti specialiųjų sąlygų 6.4 punkte (2014 m. balandžio 30 d. Sutarties Nr. 14/04/003 specialiųjų sąlygų 6.3 punkte) nustatyto dydžio garantinio laikotarpio garantijos sumą tuo atveju, jei rangovė iki objekto priėmimo–perdavimo akto pasirašymo nepateikia garantinio laikotarpio garantijos, o užsakovė nusprendžia pasirašyti objekto priėmimo–perdavimo aktą. Kadangi ieškovė Sutartyse numatytų garantijų atsakovei nepateikė, atsakovė sulaikė iš viso 175 044,01 Eur sumą, mokėtiną pagal Sutartis, kol bus pateiktos garantijos arba baigsis pirmų 2 ir likusių 3 metų (iš viso 5 metų) laikotarpiai, skaičiuojami nuo atitinkamo objekto statybos užbaigimo akto išdavimo dienos. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo po Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties priėmimo, ieškovei iškelta bankroto byla. Ieškovės bankroto administratorė UAB „Kitoks sprendimas“, vadovaudamasi Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 4 punktu, 2017 m. birželio 2 d. pranešė atsakovei, kad Sutartys toliau nebus vykdomos ir yra laikomos pasibaigusiomis, todėl atsakovė privalo sumokėti visas sulaikytas sumas, kurios priklauso ieškovei. Atsakovė atsisakė sumokėti sulaikytas sumas, kol nepasibaigė Sutartyse numatyti garantiniai terminai. Po ieškinio pateikimo atsakovė, pasibaigus 2 metų garantiniam terminui, 2018 m. balandžio 17 d. sumokėjo ieškovei dalį sulaikytos sumos, todėl ieškovė sumažino ieškinio reikalavimą iki 90 775,60 Eur dydžio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4.       Teismas nurodė, kad Sutarčių bendrosios dalies 7.7 punkto (Sutarties Nr. 14/04/003 7.6 punkto) nuostatos reiškia, kad atsakovės prievolė sumokėti sulaikytas sumas atsiranda tik po to, kai ieškovė įvykdo savo priešpriešines prievoles pagal Sutartį: atlieka visus įsipareigojimus, reikalingus statybos užbaigimo aktui pasirašyti, bei pateikia garantinio laikotarpio prievolių užtikrinimą. Ieškovė iki bankroto bylos iškėlimo garantinio laikotarpio garantijos nei pagal vieną iš Sutarčių atsakovei nepateikė. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė priėmė atliktus darbus pagal Sutartis ir tuo pagrindu ieškovė įgijo teisę pateikti sąskaitas apmokėti, savaime nereiškia, kad ieškovė tinkamai įvykdė visus Sutartimis prisiimtus įsipareigojimus ir įgijo teisę reikalauti apmokėti visą Sutarčių kainą, tuo labiau, kad sąskaitos, kaip ir nurodyta pačiose sąskaitose, turi būti apmokėtos pateikus garantinio laikotarpio garantiją. Šalių pasirašytas 2017 m. gegužės 30 d. skolų suderinimo aktas nesuponuoja išvados, kad atsakovė pripažino sulaikytas sumas kaip jos nesumokėtą skolą už ieškovės Sutartimis prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą. Šalys, be darbų atlikimo papildomai susitardamos dėl konkrečių garantinio laikotarpio užtikrinimo priemonių, atitinkamai nustatė ir Sutarties kainą, nes ieškovė, žinodama apie savo pareigą pateikti banko garantiją, jos kaštus įskaičiuoja į galutinę Sutarties kainą. Ieškovė savo prievoles turėjo įvykdyti pirmiau nei atsakovė, tačiau ieškovė savo prievolių visa apimtimi tinkamai neįvykdė (nepateikė garantinio laikotarpio prievolių užtikrinimo), o ieškovės ir atsakovės priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.46 str.), todėl teismas konstatavo, kad atsakovė teisėtai sulaikė už atliktus statybos darbus mokėtinas sumas pagal Sutarčių sąlygas iki garantinio termino pasibaigimo. Aplinkybė, kad ieškovei iškelta bankroto byla, savaime nereiškia, jog atsakovė netenka teisės naudotis sutartyje sulygta galimybe sulaikyti atitinkamas sumas garantiniam laikotarpiui. Rangovo bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo atveju iš esmės apsunkinamas tęstinių įsipareigojimų pagal rangos sutartį, tokių kaip kelis metus trunkanti garantinė priežiūra ir kt., vykdymas, o tai kelia prielaidą, kad rangovo bankroto atveju gali būti pažeidžiami teisėti užsakovo lūkesčiai, kilę dėl pirminių statybos rangos sutartyje sulygtų sąlygų įgyvendinimo. Akivaizdu, kad rangovas, kuriam iškelta bankroto byla, negalės pateikti banko garantijų arba pats suteikti garantinės priežiūros paslaugas, todėl užsakovo elgesys sulaikant garantijos dydį atitinkančią pinigų sumą yra pagrįstas sąžiningos verslo praktikos požiūriu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

5.       Ieškovė BUAB „Rudesta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovės 5 203 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo šiuos argumentus:

5.1.                      Kasacinio teismo praktikoje iš dalies sutinkama, kad „sulaikymo“ sąlygos užtikrina rangovo įsipareigojimų garantiniu laikotarpiu vykdymą, tačiau išaiškinta, kad, bankrutuojant rangovui, tai priklauso ne nuo „sulaikymo“ sąlygos kaip suteikiančios užsakovui privilegijuotą reikalavimą prieš bankrutuojančio rangovo kreditorius, tačiau nuo užsakovo pasirinktų ir naudojamų jo teisių gynimo būdų bei taikomų kitų civilinių teisinių priemonių, nepažeidžiant kreditorių lygybės principo bankroto procese. Pasirinkdamas savo teisių gynimo ar prievolės pabaigos būdą kreditorius turi įvertinti ir tai, kad kai kurių iš jų panaudojimas gali būti ribojamas įstatymų, pvz., dėl skolininko bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011). Įmonei iškėlus bankroto bylą, šalis netenka teisės į sutartyje numatytą visiško apmokėjimo sulaikymą iki sutartyje numatytų sąlygų įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-478/2011).

5.2.                      Po ieškovės bankroto draudžiamas bet kokių ieškovės ir atsakovės tarpusavio reikalavimų įskaitymas (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.), o taip pat ir ieškovei mokėtinų sumų mažinimas darbų trūkumų, jeigu tokie kiltų, šalinimo išlaidų dydžiu. Ši taisyklė yra suformuluota siekiant užtikrinti bankroto procese vyraujantį kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Visų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai yra tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje nėra jokių išlygų kreditoriui, kurio reikalavimas iki bankroto bylos skolininkui iškėlimo buvo užtikrintas mokėtinų sumų sulaikymu. Kitoks šių normų aiškinimas reikštų, kad kreditorius, kurio reikalavimai yra užtikrinti sutartyje numatyta sulaikymo teise, būtų privilegijuojami kitų bankrutuojančios bendrovės kreditorių atžvilgiu, nes jų reikalavimai iš sulaikytų sumų būtų tenkinami pirmiau nei kitų kreditorių. Nagrinėjamu atveju teismas laikė, kad atsakovė, atlikdama dalinius sulaikytų sumų mokėjimus, teisėtai ieškovės atžvilgiu dalį mokėjimų įskaitė kaip trūkumų šalinimo išlaidas, t. y. 2018 m. vasario 18 d. mokėjimas pagal sąskaitą Nr. RUD 4227, įskaitant 2 001,60 Eur už netaisytus defektus. Toks teismo sprendimas prieštarauja minėtoms imperatyvioms ĮBĮ nuostatoms ir teismų praktikai.

5.3.                      Atsakovės sulaikytos ieškovei mokėtinos sumos yra atlygio dalis už pagal Sutartis atliktus darbus, todėl laikytinos ieškovės turtu, kuriuo, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, gali disponuoti tik bankroto administratorius (ĮBĮ 14 str. 1 d.). Teismų praktikoje, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra konstatuota, kad įmonei iškėlus bankroto bylą laikinųjų apsaugos priemonių taikymas praranda reikalavimą užtikrinančią savo paskirtį, todėl jos nėra tikslingos, nes bankroto administratorius derina kreditorių ir įmonės interesus, gina visų kreditorių teises į jų finansinių reikalavimų patenkinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-755/2014; 2016 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-885-370/2016). Nagrinėjamu atveju sulaikymas, kaip užtikrinimo priemonė (CK 6.70 str.), įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat netenka prasmės, atsižvelgiant į ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintus draudimus. Todėl teismo išvados, kad bankroto bylos ieškovei iškėlimas nėra teisiškai reikšminga aplinkybė ir nelemia atsakovės pareigos sumokėti ieškovei priklausančias ir atsakovės valdomas lėšas, yra nepagrįstos.

5.4.                      Teismas prioritetą teikė ne bankroto tikslų įgyvendinimui, o CK nuostatoms ir atsakovės, kaip privataus juridinio asmens, lūkesčių ir interesų užtikrinimui. Iškėlus bankroto bylą ieškovei ir atsakovei netekus teisė į mokėtinų sumų sulaikymą, atsakovė nepraranda teisės ginti savo interesus, jeigu jie būtų pažeisti (pvz., paaiškėtų ieškovės atliktų darbų trūkumų), kitais įstatymuose nustatytais būdais – pareiškiant finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje (ĮBĮ 21 str.). Atsakovei nesumokant ieškovei priklausančių sumų, gali susiklostyti situacija, kad šis ieškovės turtas bus nurašytas (ĮBĮ 33 str. 7 d.), arba bankroto procesas bus nepagrįstai vilkinamas. Teismas nepagrįstai rėmėsi teismų praktika dėl kreditorių interesų gynimo po bankrutuojančios įmonės pabaigos, nes šiuo atveju ieškovei priklausančio turto apimtis yra aiški, todėl toks turtas turėtų būti paskirstytas kreditoriams pagrindinių bankroto procedūrų vykdymo metu.

6.       Atsakovė UAB „Lidl Lietuva“ atsiliepime prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:

6.1.                      Ieškovė nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011 konstatuota, kad sulaikymas, kaip prievolių užtikrinimo priemonė, suteikia užsakovui privilegijuotą reikalavimą prieš bankrutuojančio rangovo kreditorius, jei užsakovas savo teisėms ir teisėtiems interesams ginti nepasirenka ir nenaudoja kitų civilinių teisinių priemonių. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-478/2011 nurodyti teismo išaiškinimai negali būti taikomi, nes šis teismo sprendimas priimtas esant visiškai kitoms faktinėms aplinkybėms. Be to, vėlesnė tiek kasacinės instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų praktika nustatė visiškai priešingą mokėjimų sulaikymo, kaip prievolių vykdymo užtikrinimo, vertinimo bei taikymo sąlygų aiškinimą.

6.2.                      Tarp šalių nėra ginčo dėl Sutarčių sąlygų aiškinimo, inter alia (be kita ko) dėl to, kad Sutartyse numatytas dalies darbų kainos sulaikymas yra sutartinė prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, kurios paskirtis yra generalinio statybos rangovo, o šiuo atveju – ieškovės, įstatyme nustatyto garantinio laikotarpio prievolių tinkamo įvykdymo užtikrinimas. Ieškovė Sutarčių ar atskirų jų sąlygų neginčija. Sutartyse nustatyta atsakovės teisė sulaikyti dalį mokėtinos sumos iki garantinio rašto pateikimo ar garantinio laikotarpio pabaigos reiškia, kad atsakovė turi teisę nemokėti Sutartyse nurodytų sumų, kai ieškovė savo prievolių garantiniu laikotarpiu įvykdymui užtikrinti pasirenka ne banko garantijos pateikimą, o kitą užtikrinimo būdą – Sutartyse nustatyto dydžio sumų perdavimą (palikimą) atsakovei.

6.3.                      Ieškovės bankrotas nėra ir negali būti laikomas Sutarčių sąlygos dėl atitinkamų sumų sulaikymo, kaip garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo, iki nustatyto garantinio laikotarpio pabaigos (ar, atitinkamai – iki garantinio laikotarpio garantijos pateikimo), pasibaigimo sąlyga (CK 6.221 str. 3 d.) ir tokios užtikrinimo priemonės taikymas nepažeidžia kitų ieškovės kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Toks sulaikymo, kaip prievolių užtikrinimo priemonės, galiojimas užtikrinimą pateikusio asmens bankroto atveju, galiojimo ir taikymo aiškinimas yra formuojamas ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-634-516/2017 43 p.).

6.4.                      Lėšų sulaikymas, kaip kredito rizikos mažinimo priemonė, yra artimiausia įkeitimui. Vadovaujantis ĮBĮ 34 straipsniu, įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Toks teisės aiškinimas yra suformuotas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-707/2013).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

8.       Šioje byloje sprendžiama, ar iškėlus rangovei bankroto bylą, užsakovei išlieka teisė sulaikyti pagal statybos rangos sutartį už atliktus darbus mokėtinos kainos dalį kaip darbų kokybės užtikrinimą iki garantinių terminų pabaigos. Nagrinėjamu atveju visi ieškovės atlikti darbai pagal Sutartis yra priimti atsakovės, tarp šalių šiuo metu nėra ginčo dėl kokių nors šių darbų trūkumų ir atsakovė neneigia savo prievolių sumokėti ieškovei pagal Sutartis sulaikytas sumas, kai pasibaigs garantiniai terminai. Kadangi po ieškinio pateikimo pasibaigė garantinio laikotarpio pirmų 2 metų terminai ir atsakovė sumokėjo ieškovei dalį sulaikytos sumos pagal Sutartis, iš viso ieškovei liko nesumokėta, kaip nurodė jos atstovas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, 90 775,60 Eur.

9.       ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytas bendras draudimas, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat išieškoti skolas iš šios bankrutuojančios įmonės. Pagal tos pačios dalies 4 punktą, jeigu per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo.

10.       Apeliantė iš esmės teigia, kad minėtos ĮBĮ nuostatos reiškia, jog po bankroto bylos iškėlimo rangovė Sutartyse numatytų garantinių raštų užsakovei nebepateiks ir pastaroji jokių reikalavimų dėl darbų trūkumų, jei tokie paaiškėtų per garantinį terminą, negalės įskaityti į sulaikytas sumas. Dėl to, pasak apeliantės, atsakovė, gavusi ieškovės bankroto administratorės pranešimą apie Sutarčių pasibaigimą, privalėjo iš karto sumokėti visą sulaikytą sumą, o savo finansinius reikalavimus turi teisę reikšti ieškovės bankroto byloje ĮBĮ nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

11.       Pažymėtina, kad sutarčių laisvės principas reiškia šalių teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu (CK 6.223 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju šalys sudarytose Sutartyse nustatė atsiskaitymo už atliktus darbus tvarką ir terminus, įskaitant dalies kainos sumokėjimo terminus, kurie taikomi tuo atveju, jeigu rangovė neįvykdo savo įsipareigojimo pateikti garantinį raštą, kurio sąlygos nurodytos atitinkamos Sutarties priede (Sutarčių bendrosios dalies 7.6–7.7 p. (2014 m. balandžio 30 d. Sutarties Nr. 14/04/003 bendrosios dalies 7.5–7.6 p.)). Teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto bylos iškėlimas ieškovei ir bankroto administratorės pranešimas atsakovei apie Sutarčių nevykdymą bei pasibaigimą negali būti pagrindas vienašališkai pakeisti minėtas Sutarčių sąlygas, pagal kurias atsakovė likusią atliktų darbų kainos dalį turi sumokėti po garantinių terminų pabaigos. 

12.       Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011, dalies kainos, mokėtinos už atliktus darbus pagal Sutartis, sulaikymas iki garantinių terminų pabaigos laikytinas vienu iš įstatyme nenumatytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 str.). Apeliantė teigia, kad ĮBĮ 35 straipsnyje nėra jokių išlygų kreditoriui, kurio reikalavimas iki bankroto bylos skolininkui iškėlimo buvo užtikrintas mokėtinų sumų sulaikymu, todėl atsakovė negali būti privilegijuojama kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu iki garantinių terminų pabaigos jokie ieškovės atliktų darbų defektai neatsiras, atsakovė privalės sumokėti ieškovei likusią sulaikytą Sutarčių kainos dalį. Šios prievolės atsakovė, kaip minėta, neginčija. Tačiau tuo atveju, jeigu iki garantinių terminų pabaigos išaiškėtų kokie nors ieškovės atliktų darbų defektai, ieškovės bankrotas, nors ir apriboja kai kurių atsakovės teisių gynimo būdų pasirinkimą (pvz., atsakovė negalėtų reikalauti, kad rangovė neatlygintinai pašalintų trūkumus), tačiau atsakovei išliktų teisė, pvz., reikalauti, kad ieškovė atitinkamai sumažintų darbų kainą (CK 6.665 str. 1 d. 2 p.). 

13.       Iš bylos medžiagos matyti, kad po teismo nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo atsakovė, pasibaigus Sutartyse nustatytiems 2 metų garantiniams terminams, sumokėjo ieškovei dalį sulaikytų sumų, iš kurių išskaitė dalį lėšų už netaisytus defektus (1 t., e. b. l. 149–150). Taigi, atsakovė iš esmės jau pasinaudojo minėta savo teise atitinkamai sumažinti darbų kainą dėl nustatytų defektų, kurių fakto, beje, ieškovė nagrinėjamoje byloje neginčija. Priešingai nei teigia apeliantė, toks užsakovo teisių gynimo būdas rangovo bankroto atveju, kol pastarajam nėra sumokėta visa darbų kaina, teismų praktikoje laikomas teisėtu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1587/2013; 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1074-241/2016). Pažymėtina, kad tokia praktika suformuota po apeliantės nurodyto Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-478/2011, o pastarajame sprendime pateikti bendro pobūdžio išaiškinimai, neįvertinus galimų tam tikrų išimčių, kurias patvirtino vėlesnė teismų praktika. Be to, iš esmės skiriasi apeliantės nurodytos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės, nes toje byloje, kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, dalies kainos už atliktus darbus mokėjimo sulaikymas buvo grindžiamas baigiamojo darbų atlikimo akto nepasirašymu, o ne garantiniais terminais, be to, toje byloje atsižvelgta į prejudicinę reikšmę turintį sprendimą, priimtą kitoje civilinėje byloje, kurioje užsakovas savo teises gynė prašydamas priteisti iš rangovo išlaidas, patirtas šalinant rangovo atliktų darbų trūkumus, bei delspinigius, įskaičius užsakovo sulaikytą sumą. Todėl teisėjų kolegija apeliantės nurodytu teismo precedentu šioje byloje nesivadovauja.

14.       Kadangi rangovės bankroto atveju užsakovė, sulaikiusi dalies kainos už atliktus darbus mokėjimą kaip rangovės garantinių įsipareigojimų užtikrinimą, savo teises gali ginti ne tik pareikšdama finansinį reikalavimą rangovės bankroto byloje, bet ir kitais būdais, kurie pagal įstatymą nėra draudžiami, darytina išvada, kad atsakovė nėra privilegijuota kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu. Juolab, kad atsakovė šiuo momentu apskritai nėra ieškovės kreditorė, o įpareigojus atsakovę sumokėti ieškovės prašomą priteisti sumą, galima situacija, kai pasibaigus rangovės bankroto procesui bendrovė būtų išregistruota ir užsakovė iki garantinio termino pabaigos nebegalėtų apginti savo teisių. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje būtų neteisinga ir nesąžininga tenkinti ieškovės pareikštą ieškinį (CK 1.5 str.).

15.       Apeliantė taip pat remiasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, kuriose konstatuota, kad įmonei iškėlus bankroto bylą laikinųjų apsaugos priemonių taikymas praranda reikalavimą užtikrinančią savo paskirtį, todėl šios priemonės nėra tikslingos. Dėl šio argumento pažymėtina, kad pagal Sutartis mokėtinos kainos dalies sulaikymas kaip užtikrinimo priemonė pagal savo paskirtį yra panaši į laikinąsias apsaugos priemones, tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti į statybos rangos sutartinių teisinių santykių specifiką. Kaip minėta, užsakovė, viena vertus, už atliktus ir priimtus darbus pagal šalių susitarimą (t. y. rangovei nepateikus garantinių raštų) turi teisę galutinai atsiskaityti po garantinių terminų pabaigos. Kita vertus, tokiu būdu užsakovės teisių, susijusių su darbų kokybe, apsauga gali būti užtikrinama nepažeidžiant imperatyvių ĮBĮ nuostatų ir juose įtvirtinto kreditorių lygiateisiškumo principo, nes šiuo atveju rangovei iki nustatytų terminų nėra išmokama dalis Sutarčių kainos, o ne apribojamas bankrutuojančios bendrovės sąskaitoje esančių lėšų disponavimas, kaip būtų taikant turto areštą.

16.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad skundžiamas sprendimas prieštarauja bankroto tikslams ar suteikia atsakovei nepagrįstą prioritetą prieš kitus ieškovės kreditorius. Apeliantė teigia, kad atsakovei nesumokant ieškovei priklausančių sumų, bankroto procesas nepagrįstai vilkinamas, taip pat teigia, kad šis ieškovės turtas gali būti nurašytas (ĮBĮ 33 str. 7 d.). Pagal šią normą kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu turi būti nurašytas bankrutavusios įmonės turtas, kuris liko neparduotas ir neperduotas kreditoriams per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtoje normoje nurodytą 24 mėnesių terminą kreditorių susirinkimo prašymu teismas gali pratęsti. Nagrinėjamu atveju atsakovė, kaip minėta, neneigia savo prievolės sumokėti likusią Sutarčių kainos dalį po nustatytų terminų pabaigos. Taigi, ieškovės teisė reikalauti po Sutartyse nustatytų terminų pabaigos sumokėti tam tikras sumas laikytina turtine teise, kuri, kaip ir kitas bankrutuojančios bendrovės turtas, gali būti parduodama ar perduodama kreditoriams ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau šio turto (t. y. turtinės teisės) apimtis, priešingai nei teigia apeliantė, nėra visiškai aiški, atsižvelgiant į galimą atsakovės Sutarčių kainos sumažinimą tuo atveju, jeigu per garantinius terminus paaiškėtų atliktų darbų defektai. Todėl jeigu minėtas turtas nebūtų realizuojamas ieškovės bankroto procese, tuomet reikėtų vadovautis skundžiamame sprendime nurodyta teismų praktika, pagal kurią įmonės pasibaigimas neužkerta kelio įmonės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti (arba buvo patenkinti tik iš dalies), pretenduoti tiek į turtą, kylantį iš reikalavimo teisių, buvusių iki įmonės išregistravimo, tiek į naujai atsiradusį bankrutavusios įmonės turtą.

17.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliantės argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti materialinės teisės normų ar procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.), todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

18.       Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė, todėl nėra pagrindo tenkinti šį atsakovės prašymą (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                        Dalia Kačinskienė

                                                                                                                                                        Antanas Rudzinskas

Egidijus Žironas