Civilinė byla Nr. e2-2026-577/18

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00726-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.5.12; 2.6.1.4; 2.6.6.2.; 2.6.1.6;

(S)

                                                                                         2.6.8.10; 2.6.8.9; 2.6.10.5.1; 3.1.7.6; 3.2.6.5.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Jadvyga Mardosevič,

sekretoriaujant Renatai Vinckevičiūtei,

dalyvaujant ieškovo atstovei E. J.,

atsakovo atstovams adv. padėjėjui Klaidui Armaliui, adv. Andriui Baranskiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BVšĮ „Vilnius Veža“ ieškinį atsakovui Asociacijai „Amber Taxi Association“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, ir

n u s t a t ė :

ieškovas BVšĮ „Vilnius veža“ 3 kartą (2017-10-04) patikslintu ieškiniu prašo:

a/ pripažinti negaliojančiu ab initio 2015 m. balandžio 8 d. įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta

75 076,64 Eur dydžio suma, ir taikyti restituciją iš atsakovo asociacijos „Amber Taxi Association“ ieškovo BVšĮ „Vilnius veža“ naudai priteisiant 75 076,64 Eur dydžio sumą;

b/ pripažinti negaliojančiu ab initio 2015 m. birželio 11 d. įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 26 783,55 Eur dydžio suma, ir taikyti restituciją iš atsakovo asociacijos „Amber Taxi Association“ ieškovo BVšĮ „Vilnius veža“ naudai priteisiant 26 783,55 Eur dydžio sumą;

c/ pripažinti negaliojančiu ab initio 2015 m. birželio 12 d. įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 13 693,45 Eur dydžio suma, ir taikyti restituciją iš atsakovo asociacijos „Amber Taxi Association“ ieškovo BVšĮ „Vilnius veža“ naudai priteisiant 13 693,45 Eur dydžio sumą;

d/ pripažinti negaliojančiu ab initio 2015 m. birželio 13 d. atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 61 249,42 Eur dydžio suma, ir              taikyti restituciją iš atsakovo asociacijos „Amber Taxi Association“ ieškovo BVšĮ „Vilnius veža“ naudai priteisiant 61 249,42 Eur dydžio sumą;

  e/priteisti BVšĮ „Vilnius veža“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovė, palaikydama procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, paaiškino, jog bankroto administratorius, susipažinęs su VšĮ „Vilnius veža“ buhalteriniais duomenimis, 2016 m. vasario 11 d. išsiuntė raginimą atsakovui Asociacijai „Amber Taxi Association“ dėl 221 024,20 Eur dydžio skolos apmokėjimo; atsakovas 2016 m. balandžio 5 atsakyme į raginimą dėl skolos apmokėjimo nurodė, kad atsakovas atliko vienarūšius ginčo įskaitymus, kuriuos sudarius, Asociacija „Amber Taxi Association“ neturi jokių įsipareigojimų BVšĮ „Vilnius veža“ atžvilgiu. Anot ieškovo atstovės, atsakovo padaryti įskaitymai pažeidžia kreditorių teises, todėl prašo juos pripažinti negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu, taikyti restituciją, priteisiant ieškovui iš atsakovo įskaitytas sumas.

Atsakovo atstovai, palaikydami procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, apeliuodami į tai, kad ieškovas praleido 1 metų ieškinio senaties terminą, prašė ieškinį atmesti. Tuo atveju, jeigu teismas laikytų ieškinio senaties terminą nepraleistu, akcentavo, jog ieškovo reikalavimai nepagrįsti iš esmės; ieškovas neįrodė visų būtinų sąlygų actio Pauliana taikymui, todėl nėra pagrindo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu. Atsakovo atstovų tvirtinimu, ieškovas ginčo įskaitymų metu buvo mokus, įskaitymai nepažeidžia ieškovo kreditorių teisių, atlikus ginčo įskaitymus, ieškovo turtinė padėtis nepablogėjo, atsakovas, atlikdamas įskaitymus, buvo sąžiningas.

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5637-866/2015 VšĮ „Vilnius veža“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta MB „Restitucija“, nutartis įsiteisėjo 2015 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 13 d. nutartimi nutarė BVšĮ „Vilnius veža“ bankroto administratoriumi laikyti MB „Likvidavimas“. Bankroto administratorius 2016 m. vasario 11 d. išsiuntė raginimą atsakovui Asociacijai „Amber Taxi Association“ dėl 221 024,20 Eur dydžio skolos apmokėjimo. Asociacija „Amber Taxi Association“ 2016 m. balandžio 5 d. atsakyme nurodė, kad buvo atlikti įskaitymai, kuriuos sudarius, Asociacija „Amber Taxi Association“ neturi jokių įsipareigojimų BVšĮ „Vilnius veža“ atžvilgiu. Atsakovas atliko įskaitymus: 2015 m. balandžio 8 d., kuriuo buvo įskaityta 75 076,64 Eur dydžio suma, 2015 m. birželio 11 d., kuriuo buvo įskaityta 26 783,55 Eur, 2015 m. birželio 12 d., kuriuo buvo įskaityta 13 693,45 Eur, 2015 m. birželio 13 d., kuriuo buvo įskaityta 61 249,42 Eur dydžio suma.

Ieškovas ieškiniu prašo atsakovo padarytus įskaitymus pripažinti negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu, taikyti restituciją. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, apeliuodamas į tai, kad įskaitymai buvo atlikti teisėtai ir pagrįstai, ieškovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų, buvo įsiskolinęs atsakovui; ieškovas neįrodė visų būtinų sąlygų actio Pauliana instituto taikymui, be to praleido 1 metų ieškinio senaties terminą, prašė ieškinį atmesti.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų.

CK 6.66 str. 1 d. nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Pažymėtina, kad sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

1. Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. 

Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 5 d. 14 p. nustato, kad administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, šio straipsnio 23 p. nustatyta, kad administratorius imasi priemonių išieškoti skoloms iš įmonės skolininkų. Tokiu būdu jis gina kreditorių interesus. Tačiau kreditorius, siekdamas pasinaudoti įstatymo suteikiamais savo teisių gynybos būdais, tam turi įrodyti teisinį pagrindą – turimą neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui. Pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Kasacinio teismo konstatuota, kad ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010,  2014-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius ginčija 2015-04-08, 2015-06-11, 2015-06-12, 2015-06-13 atsakovo padarytus įskaitymus. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-09-17 nutartimi  ieškovui iškelta bankroto byla, 2016-11-31 nutartimi patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, kurių bendra suma sudaro 626 727, 18 Eur; BVšĮ „Vilniaus veža“ kreditorių finansinių reikalavimų lentelės bei prie jos pridėtų rašytinių įrodymų, patvirtinančių  finansinių reikalavimų dydžio pagrįstumą, duomenimis nustatyta, jog ieškovo įsipareigojimai (mokėjimai) kreditoriams, kurių reikalavimai pavirtinti teismo nutartimi, buvo pradelsti dar 2014 m. sausio – vasario mėnesiais: pvz. VĮ „Lietuvos oro uostas“, pradelsti įsiskolinimai VMI atsirado nuo 2014 m. balandžio mėn., Sodrai – nuo 2015 m. balandžio mėn., pradelsti įsipareigojimai Lietuvos draudimui nuo 2015 m. sausio mėn., UAB „Martonas“ nuo 2014 m. lapkričio mėn. ir kt.; pažymėtina, kad ieškovo darbo užmokesčio įsiskolinimai darbuotojams fiksuojami nuo 2015 m. kovo mėnesio, 2014 m. spalį – 181 571,42 Lt įsiskolinimas UAB Lukoil Baltija. Be to, teismo vertinimu, galiojančių kreditorių reikalavimų klausimas paprastai aktualus tuo atveju, kai nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo yra praėję nemažai laiko; tuo tarpu nagrinėjamu atveju ginčo įskaitymai sudaryti 2015 m. balandžio mėnesį – pirmas, kiti trys – 2015 m. birželio mėn., o bankroto byla iškelta 2015-09-17 teismo nutartimi, t.y. po 5 mėnesių nuo pirmo įskaitymo sudarymo ir 3 mėnesių po kitų įskaitymų, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teisme gautas 2015-08-17, todėl kreditorių sudėtis ir jų reikalavimo teisės objektyviai negalėjo pasikeisti. Sutiktina su atsakovo argumentais, kad bankroto administratorius privalėjo pateikti detalizuotus duomenis dėl pradelstų kreditorinių reikalavimų kiekvieno ginčo įskaitymo datai, tačiau byloje pateikti aukščiau teismo nurodyti rašytiniai įrodymai, padarytos išvados, tai, kad 2016-01-20 nutartimi teismas patvirtino 588 930,76 Eur dydžio kreditorinius reikalavimus (nustatyta teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis), vėliau 2016-11-31 nutartimi patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, kurių bendra suma sudaro 626 727, 18 Eur, sudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovo kreditoriai turėjo neabejotinų ir galiojančių reikalavimo teisių skolininkui; įmonės bankroto administratorius, gindamas įmonės kreditorių interesus, turi teisę ginčyti įmonės sandorius, kuriais pažeistos kreditoriaus ar kreditorių teisės. Taigi pirmoji sąlyga – ieškovo administratoriaus reikalavimo teisė tokį ieškinį reikšti, nustatyta.

2. Dėl kreditorių teisių pažeidimo. CK 6.66 str. 1 d. pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dėl to kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012 ir kt.). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-02-21nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014, ir kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai kreditoriaus interesų pažeidimo konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažįstamas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas.

Ieškovas kreditorių interesų pažeidimą visų pirmą grindė argumentais, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo nemokus. Nurodė, kad įskaitymų sudarymo metu ieškovas turėjo itin didelių pradelstų įsiskolinimų kreditoriams ir iš esmės buvo nemokus, todėl nei vienam iš kreditorių negalėjo suteikti pirmenybės ir patenkinti jų finansinių reikalavimų; atsakovas, atlikdamas įskaitymus, sumažino ieškovo turto masę, ieškovas prarado teisę gauti pinigines lėšas iš atsakovo bei jas panaudoti kitų kreditorių reikalavimų dengimui; atsakovas prioritetine tvarka patenkino savo reikalavimus 176 803,06 Eur dydžio sumoje kitų ieškovo kreditorių atžvilgiu.

Anot atsakovo atstovų, ieškovas neįrodė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo nemokus; nors ieškovas operuoja įmonės balansų duomenimis, tačiau balansuose nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai negali būti prilyginami pradelstiems įsipareigojimams ĮBĮ 2 str. 8 d. prasme. Pažymėjo, jog 2013 m. pabaigoje ieškovas turėjo 521 095,35 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų bei 934 273,34 Eur turto, o 2014 m. pabaigoje jo per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo sumažėję ir sudarė jau 388 009,73 Eur, tuo tarpu turtas sudarė 748 521,78 Eur; iš balanso duomenų matyti, kad 2013 metais per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai pusę į balansą įrašyto turto vertės būtų viršiję 53 958,68 Eur apimtimi, o 2014 m. pabaigoje – jau tik 13 748,84 Eur apimtimi, o tai suponuoja išvadą, kad ieškovo finansinė padėtis gerėjo, ir visiškai paneigia ieškovo argumentus dėl įmonės nemokumo būsenos ginčijamų sandorio sudarymo metu.

Byloje pateiktais ieškovo 2013 m., 2014 m., 2015 m. balansų duomenimis nustatyta, jog 2013 metų pabaigoje VšĮ „Vilnius veža“ turėjo 521 095,34 Eur (1 799 238 Lt) per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, į balansą įrašyto įstaigos turto vertė – 934 273,34 Eur (3 225 859 Lt); 2014 metų pabaigoje VšĮ „Vilnius veža“ turėjo 388 009,73 Eur (1 339 720 Lt) per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, o į balansą įrašyto Įstaigos turto vertė sudarė 748 521,78 Eur (2 584 496 Lt); 2015 m. birželio 30 d. VšĮ „Vilnius veža“ turėjo 463 215 Eur (1 599 388,75 Lt) per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, į balansą įrašyto įstaigos turto vertė sudarė tik 345,887 Eur (1 194 278,63 Lt). Vėlgi, iš 2013 m. balanse įrašyto 934 273,34 Eur vertės turto 694 610,25 Eur yra ilgalaikis turtas ir 239 087,88 Eur trumpalaikis turtas, t.y. atsargos, išankstiniai mokėjimai, per vienerius metus gautinos sumos, kitas trumpalaikis turtas, pinigai ir pinigų ekvivalentai. 2014-01-01 bandomojo balanso (sudarytas bankroto administratoriaus jam perduotų įstaigos finansinių dokumentų pagrindu) duomenimis nustatyta, kad iš 2013 m. balanse įrašyto 934 273,34 Eur vertės turto 684 855, 30 Eur dydžio sumą sudarė pagal lizingo sutartis valdomos transporto priemonės, t.y. realių galimybių išsiieškoti skolas iš tokio turto nėra. Taigi, toks turtas neturi būti vertinamas kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2134/2013, 2010 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-566/2010,  Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1555/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 09 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-667-241/2015 ir kt.). Reziumuojant išdėstytą, pritartina ieškovo atstovės pozicijai, kad siekiant atskleisti realią BVšĮ „Vilnius veža“ finansinę padėtį 2013 m. pabaigoje, iš ieškovui priklausančio turto masės turi būti išskaičiuota lizinguojamo turto vertė ir su juo susijęs trumpalaikis turtas, kas sudaro 854 305,86 Eur dydžio sumą. Iš ieškovui 2013 m. pabaigoje priklausančio turto masės išskaičiavus lizinguojamo turto vertę ir su juo susijusį trumpalaikį turtą, matyti, kad realus 2013 m. pabaigoje BVšĮ „Vilnius veža“ nuosavybės teise priklausančio turto vertė sudarė tik 79 392,25 Eur, o pradelstos skolos – 61 603,45 Eur. Taigi, akivaizdu, jog ĮBĮ  2 str. 8 d. nuostatų kontekste jau nuo 2014-01-01 yra pagrindas BVšĮ „Vilnius veža“ laikyti nemokia.

Kita vertus, nagrinėjamu atveju vertinant sudarytus sandorius kreditorių interesų pažeidimo aspektu, ne mažiau svarbu pažymėti ir tai, kad neabejotinai  ieškovo ginčijami įskaitymai sumažino ieškovo turtą, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, ir tokiu būdu pažeidė ieškovo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Kaip minėta, teismo nutartimi patvirtintų  kreditorinių reikalavimų bendra suma yra 626 727,18 Eur; akivaizdu, jog atsakovo atliktais įskaitymais buvo pažeisti nemokaus subjekto kreditorių teisėti interesai gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais (tame tarpe ir atsakovu). Anot atsakovo, pagal ĮBĮ 2 str. 8 d. yra skaičiuojamas visų pradelstų įsipareigojimų santykis su puse į balansą įrašyto turto vertės, todėl priešpriešinių įsipareigojimų sumažėjimas ieškovo pradelstų įsipareigojimų eilutėje turi dvigubai didesnį svorį, nei tokio paties dydžio reikalavimo teisės sumažėjimas ieškovo turto eilutėje. Vadinasi, įskaitymų atlikimas galėjo nebent padidinti bendrą ieškovo mokumą. Tačiau teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad atsakovo padaryti įskaitymai buvo naudingi ieškovo mokumui, nagrinėjamu atveju actio Pauliano ieškinys pareikštas remiantis ir tuo, jog būnant skolininkui nemokiam, ginčo įskaitymais suteikiama pirmenybė vienam kreditoriui. Tokiu atveju kreditorių teisių pažeidimo turinys yra jų lygiateisiškumo paskirstant bankrutuojančios įmonės turtą pažeidimas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo įskaitymai buvo būtini ieškovo įmonės veiklos tęstinumo užtikrinimui, dėl ko galima būtų pateisinti atsakovo padėties sudarant įskaitymus išskirtinumą. Šioje situacijoje atsakovas gali būti laikomas tik vienu iš daugelio kreditorių, kurie turi teisę į reikalavimų patenkinimą Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Tuo būdu bet koks mokėjimas vienam iš kreditorių reiškia nepagrįstos pirmenybės ir pranašumo vienam iš kreditorių suteikimą, kuo įrodomas kreditoriaus teisių pažeidimas.

Taigi, apibendrinant nurodytą, yra pagrindas ginčo įskaitymus vertinti kaip pažeidžiančius kreditorių interesus.

3. Dėl sąžiningumo. Sprendžiant dėl sandorio šalių nesąžiningumo pažymėtina, jog CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Prievolės šalies sąžiningumas preziumuojamas atsižvelgiant į sąžiningumo prezumpciją ir sistemiškai aiškinant CK 6.66 ir 6.67 straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Nagrinėjamu atveju ieškovas tvirtina, esą ieškovo nesąžiningumas atsakovui atliekant ginčo įskaitymus nėra įrodinėtinas, nes atsakovas vienašališkai atliko vienarūšių finansinių reikalavimų įskaitymą, kurio pagrindu ieškovo ir atsakovo prievolė pasibaigė nepriklausomai nuo ieškovo valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą. Tačiau atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo įskaitymai buvo siunčiami ieškovui registruotu paštu, taip pat įskaitymai ir pranešimai buvo siunčiami  elektroniniu paštu, kuriuos ieškovas gavo; duomenų, kad ieškovas teikė kokius nors prieštaravimus dėl atliktų įskaitymų, juos ginčijo įstatymo nustatyta tvarka, byloje nėra. Todėl nustatytų faktinių aplinkybių kontekste ir ieškovo elgesys, teismo vertinimu, negali būti laikomas sąžiningu. Dėl atsakovo nesąžiningumo ieškovas nurodo, kad atsakovas žinojo ir turėjo žinoti apie sunkią VšĮ „Vilnius veža“ finansinę padėtį, kadangi informacija apie ieškovo prievoles Valstybinei mokesčių inspekcijai bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai yra viešai prieinama; interneto portaluose naujienų agentūros itin plačiai aprašė VšĮ „Vilnius veža“ finansinę padėtį, jos negalėjimą atsiskaityti su lizingo bendrove, kad ieškovo veikla nebus tęsiama tiek dėl susidariusių didelių įsiskolinimų, tiek dėl Konkurencijos tarybos sprendimo, nurodžiusio, kad VšĮ „Vilnius veža“ negali vykdyti savo vienintelės veiklos – teikti taksi paslaugas; atsakovo asociacijos „Amber taxi Association“ vadovas T. P. bei jo motina J. P. laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. dirbo VšĮ „Vilnius veža“, būtent tuo metu pradėjo formuotis VšĮ „Vilnius veža“ finansiniai įsipareigojimai, buvo matyti ne tik sunki atsakovo padėtis, bet ir priimtas Konkurencijos tarybos sprendimas, nurodantis, kad ieškovas negalės toliau teikti taksi paslaugų; atsakovas, atlikęs pirmą įskaitymą, pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl skolos priteisimo iš VšĮ „Vilnius veža“, o teismui 2015 m. birželio 3 d. priėmus sprendimą už akių, kuriuo atsakovui iš ieškovo buvo priteista 236 087,21 Eur dydžio suma, atsakovas atliko kitus byloje ginčijamus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus; t. y. atsakovas žinojo, kad ieškovas negali vykdyti jokių įsipareigojimų tiek atsakovui, tiek kitiems kreditoriams. Anot atsakovo atstovų, atsakovas, atlikdamas įskaitymus, buvo sąžiningas, jam nebuvo žinoma apie ieškovo finansinius sunkumus, neįvykdytus įsipareigojimus ir t.t.; straipsniai  internetiniame portale nėra laikytini nei teisės, nei faktinių aplinkybių šaltiniais; konkurencijos tarybos nutarime, priešingai nei nurodo ieškovas, nurodyta, kad įpareigojimas nutraukti nustatytus pažeidimus nebūtinai turi lemti juridinio asmens VšĮ „Vilnius veža“ likvidavimą; atsakovui niekada nebuvo prieinami ieškovo finansiniai dokumentai (balansai, kreditorinių reikalavimų lentelė ir pan.). Aplinkybė dėl atsakovo vadovo ir jo motinos darbo santykių su ieškovu irgi nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo, kadangi jų darbo santykių su ieškovu metu ieškovo finansinė padėtis buvo, pasak atsakovo atstovų, gerėjanti. Tačiau su tokiais atsakovo argumentais sutikti negalima.

Argumentams dėl atsakovo nesąžiningumo sudarant ginčo įskaitymus pagrįsti ieškovas pateikė Konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimą, iš kurio turinio akivaizdu, jog VšĮ „Vilnius veža“ nebegali toliau vykdyti komercinės veiklos, t. y. teikti taksi paslaugų, kas suponuoja išvadą, kad įstaiga neturi pakankamai apyvartinių lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovas neginčijo ieškovo nurodytos aplinkybės, kad asociacijos „Amber taxi Association“ vadovas T. P. bei jo motina J. P. laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. dirbo VšĮ „Vilnius veža“ administracijoje, t.y. būtent tuo laikotarpiu, kuomet buvo priimtas Konkurencijos tarnybos nutarimas, jau pradėjo augti ieškovo įsipareigojimai Valstybinei mokesčių inspekcijai (pirmi įsiskolinimai susiformavo dar 2014 m. balandžio mėnesį). Informacija apie ieškovo prievoles Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai yra viešai prieinama; todėl nėra pagrindo nepritarti ieškovo argumentams, kad atsakovas turėjo pareigą veikti aktyviai, domėtis kita sandorio šalimi, jos turtine padėtimi, kiek reikia sandoriui sudaryti nepažeidžiant įstatymų, o atsakovo nepagrįstas neveikimas vertintinas kaip jo nesąžiningas elgesys. Ieškovo pateiktos publikacijos buvo talpinamos populiariausiame portale www.delfi.lt, jose vienareikšmiškai nurodoma, kad ieškovas turi sunkumų, negali atsiskaityti su lizingo bendrove, kad ieškovo veikla nebus tęsiama ir dėl didelių įsiskolinimų, ir dėl Konkurencijos tarnybos sprendimo. Vėlgi, atsakovo atstovo paaiškinimais bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog ieškovas su atsakovu faktiškai neatsiskaitinėjo nuo sutarčių sudarymo; tarp šalių ilgą laiką vyko derybos dėl atsiskaitymų, kurios nebuvo sėkmingos, ir tik vėliau atsakovas įformino ginčo įskaitymus. Taigi, nustatytos aplinkybės, ieškovo ir atsakovo abipusių teiktinų paslaugų specifika sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas turėjo žinoti ir žinojo apie ieškovo nemokumą ginčijamų įskaitymo sandorių metu, bei konstatuoti atsakovo nesąžiningumą jas sudarant.

4. Dėl įskaitymų privalomumo. Privalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Taigi, jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana ieškinio pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Bylos duomenys patvirtina, jog jokių teisės aktuose ar sutartyse numatytų įpareigojimų atlikti ginčijamus įskaitymus nebuvo. Atsakovo atstovai faktiniais duomenimis nepagrindė reikalingumo atlikti įskaitymus; taigi, privalomumo aplinkybė pripažinta neįrodyta (CPK 178 str.).

5. Dėl ieškinio senaties termino. Ieškovo tvirtinimu, bankroto administratorius apie atliktus ginčo įskaitymus sužinojo gavęs atsakovo 2016 m. balandžio 5 d. atsakymą į ieškovo raginimą padengti skolą, todėl nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas CK 6.66 str. 3 d. nustatytas vienerių metų senaties terminas ieškiniui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareikšti. Kadangi ieškinys teismui pateiktas 2017 m. balandžio 5 d., anot ieškovo atstovės, ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad ieškinio senaties terminas praleistas, prašo jį atnaujinti, apeliuodama į viešąjį interesą byloje ir būtinumą jį ginti. Atsakovo atstovai, oponuodami ieškovui, teigia, kad ieškovas praleido įstatymo nustatytą 1 metų ieškinio senaties terminą. Ieškovui iškėlus bankroto bylą, visi  įmonės dokumentai turėjo būti perduoti bankroto administratoriui 15 dienų terminu (nuo nutarties įsiteisėjimo dienos), t. y. 2015 m. spalio 14 d. bankroto administratorius turėjo sužinoti apie ginčo įskaitymus. Kadangi ieškinys pareikštas tik 2017-04-05, prašo taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti.

CK 6.66 str. 3 d. nustato vienerių metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana reikalavimams pareikšti, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškovas yra bankrutuojanti bendrovė, todėl jai sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie ginčijamus sandorius kontekste yra taikomos papildomos taisyklės. ĮBĮ 11 str. 5 d. 8 p. nustato, kad administratorius apie sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Kaip minėta, nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo priimta 2015-09-17, įsiteisėjo 2015-09-25, todėl laikytina, kad bankroto administratorius pranešimus apie įskaitymus gavo ne vėliau kaip 2015-10-14. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nutartyje ieškovo valdymo organams nustatytas įpareigojimas perduoti administratoriui visus įmonės dokumentus nebūtų buvęs tinkamai įvykdytas. Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog pranešimai apie įskaitymus buvo išsiųsti ieškovui registruotu paštu, taip pat išsiųsti į ieškovo administracijos el. pašto dėžutę; jokių duomenų, paneigiančių šiuos duomenis, byloje nėra. Tai suponuoja išvadą, kad bankroto administratorius turėjo sužinoti ir sužinojo apie ginčo įskaitymus suėjus dokumentų perdavimo terminui, t.y. ne vėliau kaip 2015-10-14, ir kreipdamasis į teismą 2017 m. balandžio 5 d. ieškinio senaties terminą praleido.

Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taip pat kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose viešojo intereso egzistavimą lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia erga omnes (lot. dėl visų, visiems) padarinius daugeliui kreditorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2016-01-20 nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas, kurių reikalavimų bendra suma – 588 930,76 Eur, Vilniaus apygardos teismo 2016-11-31 nutartimi patikslintas kreditorių sąrašas ir patvirtintų reikalavimų suma – 626 727,18 Eur, bankroto administratorius ėmėsi veiksmų įmonės kreditorių interesams ginti, gavęs atsakovo atsakymą su pridėtais ginčo įskaitymais, į atsakovo nesąžiningą elgesį sudarant ginčo įskaitymus, spręstina, kad vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, nagrinėjamu atveju turi būti apgintas viešasis interesas, pirmenybė teiktina bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams, o ne civilinių teisinių santykių stabilumui (taikant ieškinio senatį), todėl CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas atnaujintinas, kartu pažymint, jog ieškinio senaties termino atnaujinimas nėra tapatus ieškinio patenkinimui iš esmės, o tik sudaro teisines prielaidas ginti galbūt pažeistas teises ir interesus teisme, naudojantis teisminės gynybos priemonėmis.

Taigi, reziumuojant išdėstytą, konstatuotina, kad byloje nustatytos būtinos actio Pauliana tenkinti sąlygos, numatytos CK 6.66 straipsnyje; todėl ieškovo reikalavimai tenkintini, ginčijami įskaitymai pripažintini negaliojančiais.

Ieškovas prašo teismo pripažinus įskaitymus negaliojančiais, taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir iš atsakovo ieškovui priteisti vienašališkai įskaitytus 176 803,06 Eur. Restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, padarinys (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (CK 6.145 str. 1 d.). Pagal ginčijamus sandorius atsakovas įskaitė ieškovo ir atsakovo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, tačiau jokie mokėjimai pagal juos nebuvo atliekami. Taigi, pripažinus negaliojančiais įskaitymo sandorius, šalys grąžinamos į ankstesnę padėtį, buvusią iki sandorių sudarymo: jų įsiskolinimai laikomi neįskaitytais ir išlieka tokio dydžio, kokie buvo iki įskaitymo. Taigi priteisti ieškovui pinigines lėšas iš atsakovo, taikant restitucijos institutą reglamentuojančias teisines normas, nėra pagrindo.

Tačiau iš ieškinyje nurodytų ieškovo argumentų bei suformuluotų reikalavimų matyti, kad ieškovai visgi siekia, kad atsakovo įsiskolinimas, įskaitytas ginčo įskaitymais, būtų priteistas ieškovui iš atsakovo; tai, kad ieškovas prašo priteisti įsiskolinimą, netinkamai nurodydamas ieškinio pagrindą (taikant restituciją), nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo tokio reikalavimo netenkinti. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009 ir kt.).

Atsakovas, atlikdamas įskaitymus pripažino 176 803,06 Eur įsiskolinimo faktą; 2015-04-08 įskaitymu pripažino atsakovo įsiskolinimą ieškovui, atsiradusį Taksi Dispečerinės paslaugų teikimo sutarties Nr. S2 ir Automobilių subnuomos sutarties Nr. S1 pagrindu, nurodydamas, kad atsakovo skola 2015-03-01 dieną sudarė 75 076,64 Eur, iki 2015-05-01 sudarė 26 783,55 Eur (2015-06-01 įskaitymas), nuo 2015-01-01 iki 2015-05-20 sudarė 13 693,45 Eur (2015-06-12 įskaitymas), 2015-06-13 įskaitymu pripažino atsakovo įsiskolinimą ieškovui – 61 249,42 Eur sumai. Taigi, atsakovui pripažinus 176 803,06 Eur dydžio įsiskolinimus ieškovui, atsiradusius dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, ieškovo reikalavimai dėl šios sumos priteisimo tenkintini, iš atsakovo ieškovui priteistini 176 803,06 Eur (CK 6.38 str.,6.256 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos iš antrosios šalies. Kadangi teismas iš esmės tenkino ieškovo, kuris atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, reikalavimus visą apimtimi, iš atsakovo Asociacijos „Amber Taxi Association“ valstybei priteistini 2 301 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 str.).

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi atsakovo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki sprendimo visiško įvykdymo, o sprendimą įvykdžius panaikintinos (CPK 150 str.).

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 263 - 270 str., 93 str., 95 str.,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu ab initio 2015 m. balandžio 8 d. asociacijos „Amber Taxi Association“ atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 75 076,64 Eur dydžio suma.

Pripažinti negaliojančiu ab initio 2015 m. birželio 11d. asociacijos „Amber Taxi Association“  atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 26 783,55 Eur dydžio suma.

Pripažinti negaliojančiu ab initio 2015 m. birželio 12d. asociacijos „Amber Taxi Association“ atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 13 693,45 Eur dydžio suma.

Pripažinti negaliojančiu ab initio 2015 m. birželio 13 d asociacijos „Amber Taxi Association“ atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 61 249,42 Eur dydžio suma.

Ieškovo reikalavimą dėl restitucijos taikymo atmesti.

Priteisti iš atsakovo asociacijos „Amber Taxi Association“ j.a.k. 303320909, ieškovui BVšĮ „Vilnius veža“ , j.a.k. 302765265, 176 803,06 Eur (šimtą septyniasdešimt šešis tūkstančius aštuonis šimtus tris eurus 6 centus) įsiskolinimo.

Priteisti iš atsakovo asociacijos „Amber Taxi Association“ j.a.k. 303320909, valstybei 2 301 Eur (du tūkstančius tris šimtus vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi atsakovo atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki sprendimo visiško įvykdymo, o sprendimą įvykdžius panaikinti.  

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos teismui.

Teisėja                                                                                                              Jadvyga Mardosevič