Civilinė byla Nr. 2A-1983-260/2011
Teisminio proceso Nr.2-21-3-02765-2010-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.12.1; 121.21;
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 15 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Raimondo Buzelio,
kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės ir Leono Jachimavičiaus,
sekretoriaujant Editai Vazgienei,
dalyvaujant ieškovo UAB „GDG“ atstovui advokatui Mindaugui Kazlauskui, atsakovo UAB „Tehoreal“ atstovei advokatei Loretai Andziulytei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „GDG“ apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-507-660/2011 pagal ieškovo UAB „GDG“ ieškinį atsakovui UAB „Tehoreal“, trečiajam asmeniui BUAB „Gelresta“ dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB ,,GDG“ ieškiniu (b.l. 1-9, t. I) dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam iš atsakovo UAB „Tehoreal“ 71.480 Lt vietoje ieškovui priklausančios įrangos ir bylinėjimosi išlaidas.
Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu už akių (b.l. 26-27., t. I) tenkino ieškovo UAB „GDG“ ieškinį ir priteisė iš atsakovo UAB „Tehoreal“ ieškovo naudai prašomą priteisti 71.480 Lt pinigų sumą ir 2.144 Lt sumokėto žyminio mokesčio.
Atsakovas UAB „Tehoreal“ pateikė teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė panaikinti 2010 m. gruodžio 23 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 2 d. nutartimi panaikino 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą už akių ir atnaujino civilinės bylos Nr.2-507-660/2011 nagrinėjimą iš esmės.
Ieškovas nurodė, kad tarp ieškovo UAB „GDG“ ir trečiojo asmens UAB „Gelresta“ buvo sudaryta 2008 m. kovo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas perdavė jam nuosavybės teise priklausančias prekes: 2 vnt. stacionarų patalpų mikroklimato įrenginį PGB120245-5, o tretysis asmuo įsipareigojo priimti šias prekes ir sumokėti sutartyje nustatytą 86.000 Lt kainą be PVM ir 18 proc. dydžio PVM, kuris sudaro – 15.480 Lt. Tretysis asmuo pagal sutarties 6.1.1 punktą sumokėjo 30.000 Lt kainos dalį, o likusią sumą – 71.480 Lt - įsipareigojo sumokėti per 5 dienas nuo prekių priėmimo dienos. Prekės buvo pristatytos adresu Pagirių k., Kauno r. sav. Šalys susitarė, kad sutartimi parduodamos prekės lieka ieškovo nuosavybe iki visiško atsiskaitymo pagal sutartį. Šalys taip pat susitarė, kad jei tretysis asmuo vėluoja atsiskaityti, tai pagal ieškovo reikalavimą tretysis asmuo per 5 d. privalo grąžinti visas prekes ieškovui. Tretysis asmuo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė ir prekių negrąžino, todėl ieškovas kreipėsi į atsakovą su reikalavimu grąžinti sutartimi trečiajam asmeniui perduotą ir pas atsakovą sumontuotą įrangą. Atsakovas atsisakė grąžinti įrangą, nurodydamas, kad įrangą valdo teisėtai pagal tarp UAB „Gelresta“ ir UAB „Tehoreal“ sudarytą sutartį, be to įranga yra neatskiriama nuo nekilnojamojo daikto - sandėlio su administracinėmis patalpomis ir šaldytuvu, esančiu (duomenys neskelbtini) dalis ir jos neįmanoma atskirti nuo pastato be ženklios žalos turtui.
Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 21 d. sprendimu (b.l. 151-156, t.I) ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog reiškiant vindikacinį ieškinį, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai. Dėl ieškovo nuosavybės teisės į daiktus (įrenginius) pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įrenginiai priklausė ir šiuo metu priklauso ieškovui. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis 2008 m. kovo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria šalys sutarė, jog ieškovas jam nuosavybės teise priklausančius įrenginius įsipareigojo perduoti trečiojo asmens nuosavybėn, kai tretysis asmuo visiškai atsiskaitys pagal šią sutartį, bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-CK) 6.431 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, jog pagal pirkimo-pardavimo sutartį su išlyga dėl nuosavybės teisės, nuosavybės teisė į parduodamą daiktą išlieka pardavėjui tol, kol pirkėjas neįvykdo sutartyje nurodytų sąlygų. Kadangi tretysis asmuo neatsiskaitė pilnai su ieškovu, įrenginiai ir šiuo metu priklauso ieškovui nuosavybės teise. Teismas taip pat nustatė, jog ieškovas sumontavo įrenginius atsakovui priklausančiose patalpose, t.y. ieškovas savo valia perdavė įrenginių valdymo teisę pagal pirkimo-pardavimo sutartį, todėl konstatavo, jog nėra vindikacinio ieškinio sąlygos - savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas ginčo įrenginius įgijo teisėtai ir sąžiningai ir įrangą valdo taip pat teisėtai. 2007 m. rugpjūčio 2 d. atsakovas UAB „Tehoreal“ ir tretysis asmuo UAB „Gelresta“ sudarė Statybos rangos sutartį Nr. MM-20070802, pagal kurią tretysis asmuo, kaip generalinis rangovas, įsipareigojo savo jėgomis, priemonėmis ir medžiagomis pagal jam pateiktą Pastato projektavimo užduotį atlikti ir perduoti atsakovui (kaip užsakovui) Pastato projektavimo ir statybos darbus Rangos sutartyje nustatytais terminais (Rangos sutarties 2.2 punktas). Vykdant šią rangos sutartį tretysis asmuo įsipareigojo atlikti šildymo, vėdinimo sistemų įrengimo darbus, kurių metu atsakovui priklausančiose patalpose buvo sumontuota ieškovo minima įranga, šildymo ir vėdinimo sistemų įrengimo darbai atsakovui 2008 m. rugpjūčio mėnesį buvo perduoti pagal atliktų darbų aktą (2008 m. birželio - rugpjūčio mėnesių pažymos apie atliktų darbų ir išlaidų vertę) ir atsakovas pilnai už šiuos darbus yra trečiajam asmeniui apmokėjęs. Esant nustatytoms aplinkybėms teismas konstatavo, kad vindikacija negalima. Be to byloje nustatyta, kad ieškovas yra įgyvendinęs ir apgynęs savo teises pareikšdamas kreditorinį reikalavimą trečiajam asmeniui – bankrutavusiai UAB „Gelresta“ – 71.480 Lt sumai, kuris (kreditorinis reikalavimas) yra patvirtintas 2009-03-26 Kauno apygardos teismo nutartimi.
Apeliaciniu skundu (b.l. 1-8, t.II) ieškovas UAB „GDG“ prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo UAB „Tehoreal“ ieškovo naudai 71.480 Lt sumą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė, kad įrenginius prarado be savo valios, netinkamai taikė ir aiškino vindikacijos institutą ir sutarčių aiškinimo institutą reglamentuojančias teisės normas. Išanalizavus 2008 m. kovo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, konstatuotina, kad šios Sutarties šalys aiškiai išreiškė savo valią dėl daiktinių teisių perdavimo į faktiškai perduotą daiktą, susitardami, kad daiktinės teisės - nuosavybės teisės į daiktą (įrenginį) pereina tik po to, kai tretysis asmuo visiškai atsiskaito su ieškovu (apeliantu), todėl trečiajam asmeniui neįgijus nuosavybės teisių į ginčo įrenginius, atitinkamai nuosavybės teisė negali atsirasti ir atsakovui. Be to abejotinas teismo motyvas, jog ieškovas ginčo įrenginius sumontavo atsakovui priklausančiose patalpose. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas, perduodamas ginčo įrenginius tokiu būdu kaip tai numatė 2008 m. kovo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis, žinojo, kad šios patalpos priklauso atsakovui, taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šių ginčo įrenginių (daiktų) perdavimo momentu šios patalpos priklausė atsakovui, priešingai - byloje yra neginčijami įrodymai, kurie patvirtina, kad atsakovas ir tretysis asmuo susitarė, kad daikto (įrenginių) perdavimo faktas, nėra daiktinių teisių į šiuos įrenginius perdavimo faktas, o daiktines teises - nuosavybės teises tretysis asmuo įgis tik nuo to momento, kai visiškai atsiskaitys su ieškovu. Įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas ginčo įrenginius savo valia perdavė atsakovui nėra. Taip pat byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas sumontavo, kaip kad nurodo teismas, ginčo įrenginius. Priešingai, ieškovas ginčo įrenginių montavimo darbų neatliko, ieškovo veiksmai apsiribojo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymu - pristatyti įrenginius į Sutartyje nurodytą vietą, prijungti ginčo įrenginius prie trečiojo asmens atvestų elektros laidų, tam, kad būtų įrodytas ginčo įrenginių komplektiškumas ir veikimas. Todėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas naikintinas netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas ginčo įrenginius įgijo teisėtai ir sąžiningai ir šią įrangą valdo teisėtai. Apelianto nuomone, atsakovas šiuos įrenginius valdo neteisėtai, nes ieškovas niekada nebuvo praradęs nuosavybės teisių į įrenginius, o tretysis asmuo niekada nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į šiuos įrenginius, todėl neturėjo teisės šių įrenginių perleisti. CK 6.431 straipsnio 2 dalis nustato, kad pirkėjas pagal pirkimo-pardavimo sutartį su išlyga dėl nuosavybės teisės neturi disponavimo parduodamu daiktu teisės tol, kol neįvykdo sutartyje nurodytų sąlygų. Atitinkamos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris savo sprendimuose ne kartą yra pripažinęs, kad „visuotinai pripažintas teisės principas skelbia, kad iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė“. Todėl vadovaujantis visuotinai pripažintais teisės principais, tretysis asmuo negalėjo išreikšti valios ir perleisti įrenginius atsakovui, nes jis šio turto nevaldė nuosavybės teise, nebuvo ir nėra šio turto savininkas, o ieškovas, būdamas turto savininku, tokios valios neišreiškė. Todėl konstatuotina, kad atsakovas šiuos įrenginius valdo neteisėtai. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo motyvais, jog atsakovas už ginčo įrenginius sumokėjo trečiajam asmeniui. Nei 2007 m. rugpjūčio 2 d. statybos rangos sutartyje Nr. MM-20070802, pasirašytoje tarp UAB „Tehoreal“ ir UAB „Gelresta“, nei pažymoje apie atliktų darbų ir išlaidų vertę per 2008 m. rugpjūčio mėnesį, nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovas sumokėjo trečiajam asmeniui už ginčo įrenginius. Atsakovo pateiktoje pažymoje apie atliktų darbų ir išlaidų vertę per 2008 m. rugpjūčio mėnesį, eilutėse „Šildymas“ ir „Vėdinimas“ nėra nurodyta, kad apmokama už 2008 m. kovo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovo perduotą trečiajam asmeniui įrangą PGB120245-5, todėl šis rašytinis įrodymas negali patvirtinti, kad atsakovas už ginčo įrenginius sumokėjo trečiajam asmeniui.
Atsiliepime į ieškovo UAB „GDG“ apeliacinį skundą (b.l. 14-20, t.II) atsakovas UAB „Tehoreal“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį. Ieškovas, jau teikdamas šį ieškinį, buvo įgyvendinęs ir apgynęs savo, kaip pardavėjo teises, nes yra pareiškęs kreditorinį reikalavimą trečiajam asmeniui – bankrutavusiai UAB „Gelresta“ 71.480 Lt sumai, kuris yra teismo patvirtintas įsiteisėjusia 2009-03-26 Kauno apygardos teismo nutartimi. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė būtinų sąlygų vindikacijai taikyti bei nepateikė įrodymų, kad atsakovas yra nesąžiningas įgijėjas, iš kurio daiktas galėtų būti išreikalautas. Ieškovas ginčo daiktus patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), sumontavo savo valia, vykdydamas 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.08/03/28, sudarytą tarp ieškovo ir trečiojo asmens. Ieškovas pats patvirtino, kad pagal 2008-03-28 pirkimo-pardavimo su trečiuoju asmeniu sutartį pristatė įrenginį (2 vnt.), adresu Pagirių k., Kauno r., kurį sumontavo objekte – sandėlyje su administracinėmis patalpomis ir šaldytuvu, t.y. atsakovui priklausančiose patalpose. Ieškovas, ginčydamas teismo išvadą dėl valdymo teisės perėjimo ieškovo valia, nepagrįstai sutapatino valdymo teisės perėjimą, t.y. faktinį daikto turėjimo perdavimą su nuosavybės teisės perleidimu, todėl ieškovo argumentai pateikti šiuo klausimu yra klaidinantys ir atmestini. Teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad ginčo daiktus atsakovas įgijo teisėtai, kaip rangos sutarties, sudarytos tarp atsakovo (užsakovo) ir trečiojo asmens (generalinio rangovo) rezultatą. Pagal CK 4.23 straipsnio 2 dalį daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas yra nesąžiningas įgijėjas. Apeliacinio skundo argumentai, kad nei Rangos sutartyje, nei pažymoje apie atliktų darbų ir išlaidų vertę per 2008 m. rugpjūčio mėnesį, nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas sumokėjo trečiajam asmeniui už ginčo įrenginius, nėra teisiškai reikšmingi, nes nėra vienas iš kriterijų, paneigiančių sąžiningo įgijėjo prezumpciją. Tai, kad atsakovas trečiajam asmeniui sumokėjo už stacionarią įrangą, patvirtina byloje esatys įrodymai bei pateikiamų aplinkybių visuma. Šildymo ir vėdinimo sistemų įrengimo darbai atsakovui jau 2008 m. rugpjūčio mėnesį buvo perduoti pagal atliktų darbų aktą ir atsakovas pilnai už šiuos darbus yra trečiajam asmeniui apmokėjęs, ką patvirtina byloje esantys banko išrašai. Apmokėjimo faktą papildomai patvirtina ir atsakovo logistikos centre, esančiame Pagirių k., Garliavos sen., Kauno rajone, statybos valdymo ir techninę priežiūrą pagal Statinių projektavimo ir statybos valdymo paslaugų teikimo sutartį atliekančių specialistų UAB „Red2“, kurie pagal šią sutartį atlieka rangovo pateikiamų sąmatų analizę ir revizavimą (sutarties 2.2 punkto g), i)), 2010-08-10 raštas. Šiame rašte UAB „Red2“ patvirtina, kad per 2008 m. rugpjūčio mėnesį nurodytos lokalinės sąmatos eilutės „Šildymas“ ir „Vėdinimas“ apima ir ginčo daiktus - stacionarią įrangą, sumontuotą atsakovo logistikos centre, esančiame Pagirių k., Garliavos sen., Kauno rajone. Šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo ieškovui apeliaciniame skunde nurodžius, jog byloje nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad buvo sumokėta už stacionarią įrangą.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovo atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo UAB „Tehoreal“ ieškovo naudai 71.480 Lt sumą, atsakovo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė, kad įrenginius prarado be savo valios, netinkamai taikė ir aiškino vindikacijos institutą ir sutarčių aiškinimo institutą reglamentuojančias teisės normas.Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.
CK 4.96 straipsnyje reglamentuojamas daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. CK 4.96 straipsnio 1 dalis suformuluota imperatyvia forma, ir tai yra daiktinės teisės norma, skirta apsaugoti asmens, nežinojusio ir neturėjusio žinoti, kad perleidėjas neturėjo teisės daikto perleisti, interesus. Šalys negali susitarti dėl šios normos netaikymo, t. y. sąžiningas įgijėjas yra saugomas įstatymo pagrindu. Antra, ši norma yra viena svarbiausių Lietuvos privatinės teisės normų, garantuojanti ne tik sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą, bet ir civilinės apyvartos stabilumą. Asmenys, sąžiningai įsigyjantys daiktą, turi būti tikri, kad šis daiktas iš jų nebus išreikalautas; jie gali paleisti tą daiktą į tolesnę apyvartą, nerizikuodami, kad perleidimo sandoris bus pripažintas negaliojančiu. Tačiau sąžiningo įgijėjo teisių apsauga netaikoma tada, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas arba kitaip be jų valios nustojo būti valdomas. Tokiu reglamentavimu užtikrinama savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyra, nes daikto savininkas, be savo valios praradęs jo valdymą, paprastai neturi galimybės pareikšti reikalavimą daiktą pagrobusiam (radusiam) asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-446/2010).
Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo UAB „GDG“ ir trečiojo asmens UAB „Gelresta“ buvo sudaryta 2008 m. kovo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas perdavė jam nuosavybės teise priklausančias prekes: 2 vnt. stacionarų patalpų mikroklimato įrenginį PGB120245-5, o tretysis asmuo įsipareigojo priimti šias prekes ir sumokėti sutartyje nustatytą 86.000 Lt kainą be PVM ir 18 proc. dydžio PVM, kuris sudaro – 15.480 Lt. Tretysis asmuo pagal sutarties 6.1.1 punktą sumokėjo 30.000 Lt kainos dalį, o likusią sumą – 71.480 Lt - įsipareigojo sumokėti per 5 dienas nuo prekių priėmimo dienos. Tretysis asmuo su ieškovu pilnai neatsiskaitė, t.y. nesumokėjo 71.480 Lt sumos, ką patvirtina ir ieškovo kaip kreditoriaus patvirtintas 71.480 Lt kreditorinis reikalavimas UAB „Gelresta“ bankroto byloje. Taip pat nustatyta, kad vykdant 2007 m. rugpjūčio 2 d. statybos rangos sutartį, sudarytą tarp atsakovo UAB „Tehoreal“ ir trečiojo asmens UAB „Gelresta“, ginčo įrengimai buvo sumontavo atsakovo patalpose, esančiose Pagirių kaime, Kauno rajone. Ieškovas ginčo įrenginius patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), sumontavo savo valia, vykdydamas 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.08/03/28, sudarytą tarp ieškovo ir trečiojo asmens. Ieškovas, kreipdamasis dėl įrangos grąžinimo į atsakovą, pats patvirtino, kad pagal 2008-03-28 pirkimo-pardavimo su trečiuoju asmeniu sutartį pristatė įrenginį (2 vnt.), adresu Pagirių k., Kauno r., kurį sumontavo objekte – sandėlyje su administracinėmis patalpomis ir šaldytuvu, t.y. atsakovui priklausančiose patalpose (b.l. 17). Todėl visiškai nepagrįsti apelianto argumentai, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad ieškovas ginčo įrenginius sumontavo atsakovo patalpose.
Reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti aplinkybę, jog daiktą prarado be savo valios. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog ieškovas neįrodė tokios aplinkybės. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Byloje nustatyta, kad ieškovas įrenginių valdymo teisę perdavė trečiajam asmeniui pagal 2008 m. kovo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Tretysis asmuo įrenginių valdymo neprarado be savo valios, kadangi vykdė 2007 m. rugpjūčio 2 d. statybos rangos sutartį, sudarytą su atsakovu UAB „Tehoreal“, ko pasėkoje ginčo įrengimai buvo sumontuoti atsakovo patalpose. Taigi, tretysis asmuo, vykdydamas rangos sutartį, įsigijo įrengimus iš ieškovo, kurie buvo tiesiogiai pristatyti ir sumontuoti atsakovo patalpose.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovo UAB „GDG“ įtraukimas į UAB „Gelresta“ kreditorių sąrašą ir jos 71480 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimas (b.l. 61, t. I) atima ieškovui teisę reikalauti iš atsakovo, kad šis grąžintų įranga. Patvirtinus ieškovo finansinį reikalavimą bankroto byloje laikytina, kad klausimas dėl atsiskaitymo už įrangą tarp ieškovo ir trečiojo asmens, perdavusio įrangą atsakovui, yra išspręstas, teismo sprendimas šiuo klausimu įsiteisėjęs.
Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo (apelianto) priteistinos atsakovui jo apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos už atstovavimą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.). Byloje pateikti įrodymai, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas advokatų kontorai sumokėjo 2.541,00 Lt. Remiantis 2004-04-02 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr.1R-85 Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 punktu už atsiliepimą į apeliacinį skundą numatytas maksimalus užmokesčio dydis 1.5 mėnesinio minimalaus atlyginimo (MMA – 800 Lt), t.y. 1.200 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog prašomos priteisti išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį už atsiliepimą į apeliacinį skundą, byla nesudėtinga, todėl iš ieškovo atsakovui priteistina 1.200 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „GDG“, įmonės kodas 135866120, atsakovui UAB „Tehoreal“, įmonės kodas 300035285, 1.200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus) bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Kolegijos pirmininkas Raimondas Buzelis
Kolegijos teisėjai Rūta Palubinskaitė
Leonas Jachimavičius