Civilinė byla Nr. e3K-3-119-421/2016

Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01001-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.6.1.;

3.3.1.13.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LKU turto valdymas“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LKU turto valdymas“ ieškinį atsakovėms V. K. , I. V. , dalyvaujant tretiesiems asmenims A. K. , notarei Loretai Beresnevičienei, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana taikymo sąlygas, bei proceso teisės normų, nustatančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančiomis atsakovių 2010 m. gruodžio 23 d. sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis: dėl sodybos (sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), dėl buto (sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), dėl 0,05 ha žemės sklypo (sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), dėl 0,11 ha žemės sklypo (sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), dėl 0,15 ha žemės sklypo (sutarties Nr. (duomenys neskelbtini); grąžinti atsakovės V. K. nuosavybėn sodybą (duomenys neskelbtini), kurią sudaro: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypus (duomenys neskelbtini), unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); taikant restituciją teismo sprendime nurodyti, kad tik ieškovė turi teisę patenkinti savo reikalavimus pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-694-671/2014, išieškojimą nukreipiant į minėtą nekilnojamąjį turtą; priteisti solidariai iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Nurodė, kad pagal 2009 m. gegužės 11 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kredito unija „Germanto lobis“ suteikė atsakovei V. K. 105 000 Eur paskolą iki 2012 m. gegužės 15 d. Atsakovė savo įsipareigojimų nevykdė, paskolos grąžinimo grafikas buvo keičiamas, pratęsiamas paskolos grąžinimo terminas. Kredito unija „Germanto lobis“ 2013 m. gegužės 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovei visas reikalavimo teises į likusią V. K. skolą. Atsakovei tinkamai nevykdant piniginių prievolių, 2014 m. sausio 30 d. ieškovė sutartį vienašališkai nutraukė ir 2014 m. kovo 5 d. pareiškimu kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą dėl skolos priteisimo; 2014 m. kovo 18 d. teismo įsakymu iš atsakovės V. K. ir laiduotojo V. K. priteista nesumokėta paskolos dalis, palūkanos, delspinigiai, procesinės palūkanos (teismo įsakymas įsiteisėjo 2014 m. gegužės 20 d.). 2013 m. rugsėjo–spalio mėn. ieškovė išanalizavo atsakovės turtinę padėtį ir nustatė, kad ji pardavė savo giminaitei (atsakovei I. V.) nekilnojamąjį turtą (iš viso buvo sudaryta 10 nekilnojamojo turto perleidimo sandorių) 4,5 karto mažesne kaina nei nurodoma vidutinė rinkos vertė. V. K. neturėjo pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriumi, todėl ginčijami sandoriai pažeidė ieškovės teises ir turtinius interesus: V. K. vardu registruoto nekilnojamojo turto nebėra, kitas I. V. parduotas nekilnojamasis turtas buvo perparduotas tretiesiems asmenims.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad atsakovė V. K. , žinodama, jog negali vykdyti įsipareigojimų pagal sutartį, t. y. negalėdama sumokėti apie 105 000 Eur sumos, siekdama išvengti turto įkeitimo, perleido jį trečiajam asmeniui už mažesnę nei rinkos vertę, sudarius šiuos sandorius, neteko nekilnojamojo turto, todėl sprendė, kad atlikusi ginčijamus sandorius pažeidė kreditorės (byloje ieškovės) interesus.
6. Teismas nurodė, kad, be kitų sąlygų, taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris. Teismas  nesutiko su tuo, kad nuo vaikystės neįgaliai, UAB Žemaitijos psichikos sveikatos centre registruotai I. V. , palaikančiai artimus ryšius su atsakove V. K. ir trečiuoju asmeniu A. K. , buvo žinoma atsakovės V. K. finansinė padėtis, jos skolos. Teismas pažymėjo, kad I. V. realiai pinigų už perkamus daiktus nemokėjo, jos tėvo paliktomis lėšomis ir pinigais, gaunamais už globą, naudojosi atsakovė ir trečiasis asmuo, todėl sprendė, kad sandorių šalių veiksmai dėl trečiojo asmens jauno amžiaus ir neįgalumo atitinka sąžiningo elgesio standartus (I. V. nesąžiningumas neįrodytas). Teismas sprendė, kad negalima besąlygiškai sutikti, jog atsakovė V. K. neįrodė, kad neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių. Teismo vertinimu, pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos ne siekiant nuslėpti turtą, bet siekiant apsaugoti neįgalios I. V. interesus, kurios pinigais atsakovė V. K. naudojosi, t. y. atsakovė iš dalies privalėjo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartis.
7. Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino, vertino, kada buvo sudaryti pirkimo–pardavimo sandoriai (2010 m. gruodžio 23 d.), kada apie juos sužinojo ar turėjo sužinoti kreditorė. Teismo vertinimu, ieškovė apie pirkimo–pardavimo sandorius sužinojo sudarant 2013 m. gegužės 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Teismas konstatavo, kad ieškinys Telšių rajono apylinkės teismui pateiktas 2014 m. birželio 2 d., t. y. praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą. 
8. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „LKU turto valdymas“ apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 16 d. nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.
9. Teisėjų kolegija nustatė, kad ginčijamų sandorių sudarymo dieną (2010 m. gruodžio 23 d.) atsakovė V. K. tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų kredito unijai „Germanto lobis“ (negrąžino dalies suteiktos paskolos, nemokėjo palūkanų), skolos likutis 2010 m. gruodžio 23 d. buvo 105 000 Eur, vėluojamos mokėti palūkanos – 4508,53 Eur. Nepaisant to, atsakovė šioje byloje ginčijamais sandoriais perleido savo turimą nekilnojamąjį turtą, kas, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad ginčijamais sandoriais galėjo būti pažeisti pirminės kreditorės interesai. Teismo vertinimu, jau po ginčo sandorių sudarymo pirminė kreditorė, sudarydama su atsakove laidavimo sutartį, pripažino, jog atsakovės turtinė padėtis yra tokia, kad jos turto užtenka ne tik jos pačios įsipareigojimams pagal kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti, tačiau ji savo turtu gali laiduoti ir už trečiojo asmens įsipareigojimus. Teisėjų kolegija sprendė, kad, ginčo sandoriams jau esant sudarytiems ir nuo 2010 m. gruodžio 31 d. įregistruotiems VĮ Registrų centre, pirminė kreditorė nelaikė ginčo sandorių savo, kaip kreditorės teisių, pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė UAB „LKU turto valdymas“, atsižvelgdama į visą atsakovės V. K. turtą, matydama, kad 2010 m. gruodžio 23 d. buvo sudaryti ginčo sandoriai, pasirašė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, taigi prisiėmė ir riziką, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kreditorės (ieškovės) teisės ir turtiniai interesai, apie kurių pažeidimą atsakovės žinojo ar turėjo žinoti.
10. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų pasinaudojusi reikalavimo teisių perleidimo sutarties 5.2. punkte nurodyta galimybe vienašališkai nutraukti sutartį, jei po sutarties sudarymo paaiškėja informacija, susijusi su skolininkės mokumu, perleidžiamais reikalavimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovę tenkino informacija, kuri buvo suteikta reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo dieną, įskaitant ir tą, kad pagal kreditavimo sutartį hipoteka įkeistas turtas (duomenys neskelbtini) yra parduotas, tačiau jo neužteko skolai padengti (likusi atsakovės V. K. skola yra 53 500,85 Eur).
11. Spręsdama klausimą dėl atsakovių nesąžiningumo, kolegija pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog, atsakovei I. V. tapus pilnametei, atsakovė V. K. būtų buvusi paskirta jos globėja. Ginčo sandoriai sudaryti atsakovei I. V. esant pilnametei. Todėl kolegija sprendė, kad atsakovės V. K. nesąžiningumo prezumpcijos nėra (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Kolegija nustatė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog ginčo sandoriai būtų buvę neatlygintiniai, o ieškovė nepaneigė atsakovių argumentų, kad pinigų atsakovei I. V. per V. K. buvo palikęs jos tėvas prieš mirtį; atsakovei I. V. nustatytas lengvas protinis atsilikimas, ryškus elgesio pakitimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo. Todėl kolegija nepripažino, kad atsakovė I. V. buvo nesąžininga. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė V. K. , sudarydama ginčo sandorius, siekė ne nuslėpti turtą, o apsaugoti neįgalios I. V. interesus. Ieškovės argumentus, kad ginčijamais sandoriais atsakovės turėjo nesąžiningų tikslų, apeliacinės instancijos teismas vertino kaip neįtikinamus.
12. Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl senaties termino skaičiavimo actio Pauliana pagrindu, pažymėjo, kad hipoteka įkeistas turtas buvo parduotas 2013 m. kovo 6 d. (iki sudarant 2013 m. gegužės 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį). Įkeistą turtą pardavus, gautų 160 000 Lt (46 339,20 Eur) neužteko atsakovės V. K. skolai pagal kreditavimo sutartį padengti ir ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, pirminei kreditorei (kredito unijai „Germanto lobis“) tapo žinoma 2013 m. kovo 6 d. Teisėjų kolegija sprendė, kad nuo šios dienos ir prasidėjo ieškinio senaties termino eiga reikalavimams actio Pauliana pagrindu pareikšti, bei padarė išvadą, kad dar iki 2013 m. gegužės 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo teisė reikšti reikalavimus dėl atsakovių 2010 m. gruodžio 23 d. sudarytų ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu jau buvo pasibaigusi, suėjus vienerių metų ieškinio senaties terminui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „LKU turto valdymas“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį, peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas, nepagrįstai konstatuodamas neegzistavus vienos iš actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kreditorės interesai, nors pirmosios instancijos teismas sprendė priešingai ir nurodė, kad kreditorės teisės ginčijamais sandoriais buvo pažeistos. Ieškovė savo apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl šios actio Pauliana taikymo sąlygos; dėl jos atsiliepime į apeliacinį skundą nepasisakė ir atsakovės ir šių pirmosios instancijos teismo motyvų neskundė. Taigi byloje apeliacinio nagrinėjimo ribos buvo aiškiai nustatytos apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį.

1. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, bylą nagrinėjo remdamasis iš esmės naujais, netirtais ir nevertintais įrodymais, todėl nustatė naujas faktines aplinkybes, dėl kurių šalys neturėjo galimybės pasisakyti. Teismas, konstatavęs, kad atsakovė V. K. , perleisdama visą savo turtą (sudarydama 10 sandorių; be kita ko, buvo parduoti ir 3 žemės ūkio paskirties sklypai) siekė visų pirma apsaugoti neįgalios atsakovės I. V. interesus, nepagrįstai iškėlė šios atsakovės interesus aukščiau kitų asmenų, tarp jų – ir ieškovės (kreditorės) interesų. Ginčo sandoriai negalėjo būti laikomi privalomais CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme, nes jų sudarymo nelėmė jokia reali teisinė prievolė, o tik atsakovių tariami moraliniai įsipareigojimai (sudarant turto pardavimo sandorius buvo siekiama apsaugoti atsakovės V. K. globotinės I. V. interesus ir ateitį, vykdant mirusio atsakovės brolio valią). Aplinkybės, kad dalis atsakovei I. V. parduoto nekilnojamojo turto buvo greitai jos perparduota tretiesiems asmenims, ir tai, kad atsakovė V. K. ir po ginčijamo sandorio sudarymo toliau gyvena parduotame bute (duomenys neskelbtini), ir juo naudojasi, rodo, kad atsakovė I. V., įsigydama atsakovės V. K. turtą, iš tikrųjų nesiekė tapti tikrąja šio turto savininke, o iš esmės sandorius sudarė tik dėl to, kad tikrąja turto savininke liktų atsakovė V. K. ir į tą turtą kreditoriai vėliau negalėtų nukreipti išieškojimo.
2. Teismas, spręsdamas dėl ginčijamų sandorių šalių sąžiningumo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 1–2 dalių nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandoriai de facto buvo neatlygintiniai (atsakovės I. V. teisme duoti paaiškinimai: „sudarant pirkimo–pardavimo sutartis realiai V. K. pinigų nemokėjo, tik suformino dokumentus“; atsakovės V. K. duoti paaiškinimai: „ji norėjo turtą I. V. padovanoti, bet galėjo būti problemų dėl socialinio būsto gavimo, todėl sudarė pirkimo–pardavimo sutartis“), teismas nepagrįstai sprendė, kad jie (sandoriai) buvo atlygintiniai. Turtą įgijusios I. V. nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad turtas buvo parduotas už 4,5 karto mažesnę kainą nei jo vidutinė rinkos vertė. Ginčijamus sandorius sudariusias atsakoves sieja ypatingas, ne tik giminystės (I. V. yra V. K. dukterėčia), emocinis-socialinis, bet ir labai artimas, galima teigti, net de facto motinos ir dukters ryšys (I. V. teismo posėdyje nurodė, kad netekusi tėvo buvo prižiūrima ir globojama atsakovės V. K. ir nuo 5 metų iki šiol gyvena tame pačiame bute (duomenys neskelbtini), todėl toks ryšys padidina nesąžiningumo prieš kreditorę tikimybes. Teismas, grįsdamas savo išvadas dėl atsakovės I. V. sąžiningumo, nepagrįstai jį susiejo su jos nedarbingumu (neįgalumu) (2013 m. gegužės 7 d. darbingumo lygio pažymoje ir išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų nurodyta, kad jai nustatytas 45 proc. darbingumo lygis) ir neva to nulemtu negalėjimu suvokti, kad ginčijamais sandoriais yra pažeidžiami ieškovės interesai ar kad turtas įgyjamas už žemesnę nei rinkos kainą. Byloje nėra duomenų, kad I. V. teismo būtų pripažinta neveiksnia arba kad jai veiksnumas būtų apribotas ir kad sudarydama ne vieną, bet dešimt sandorių negalėjo suvokti savo veiksmų.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad yra praleistas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas: pirmosios instancijos teismui skaičiuojant jo pradžią nuo 2013 m. gegužės 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo, o apeliacinės instancijos teismui dar kitaip – nuo 2013 m. kovo 6 d. hipoteka įkeisto skolininkės turto pardavimo, buvo pažeistos CK 1.127 straipsnio ir 6.66 straipsnio 3 dalis nuostatos. Byloje teismų nustatyta ir šalių neginčijama aplinkybė, kad ginčo sandorių kaina yra 4,5 karto mažesnė nei jų vidutinė rinkos vertė, todėl ir kreditorės sužinojimas apie savo pažeistas teises turėjo būti siejamas su šiuo reikšmingu faktu, t. y. 2013 m. spalio 10 d., kai iš Nekilnojamojo turto registro ieškovė gavo notarinių ginčo sandorių kopijas ir jas išanalizavo. Be to, atsakovės tiek kredito unijai „Germanto lobis“, tiek ieškovei vengė pateikti bet kokią informaciją apie sudarytus ginčijamus sandorius, todėl akivaizdu, kad ieškovė apie savo teises pažeidžiančius ginčo sandorius anksčiau negalėjo sužinoti ir 2014 m. gegužės 30 d. pateikdama ieškinį jo senaties termino nepraleido.
1. Atsakovės V. K. ir I. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Atsakovė V. K. buvo oficiali I. V. globėja ir perleisdama pirkimo–pardavimo sutartimis turtą siekė užtikrinti globotinės turtinius interesus ir ateitį. Kasatorės teiginiai, kad nepagrįsta teismo išvada apie I. V. sąžiningumą, neįrodyti ir neatitinka tikrovės: I. V. yra įrašyta į Žemaitijos psichikos sveikatos centro įskaitą, šiame centre nuolat gydosi; yra įgijusi vidurinio ugdymo pasiekimų pažymėjimą ir nelabai sugeba savarankiškai priimti sprendimus. Atsakovės, sudarydamos sandorius, nesiekė pažeisti kreditorės interesų.
2. Kasatorė ieškinio senaties terminą bando skaičiuoti nuo reikalavimo įsigijimo dienos, tačiau jis turi būti skaičiuojamas nuo ginčo sandorių sudarymo dienos, nes apie jų sudarymą pirminė kreditorė (kredito unija „Germanto lobis“) žinojo 2011 m., kai jos vadovas V. B. įkalbinėjo atsakovę V. K. įkeisti savo giminaičių turtą, be kita ko, ir perleistą I. V.. Netgi jei sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas ir būtų skaičiuojamas nuo reikalavimo perleidimo dienos, jis būtų praleistas, ir ieškovė neprašė jo atnaujinti, nors atsakovės apie tai kalbėjo tiek viso proceso metu, tiek tą nurodė atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

15. Pagal CPK 320 straipsnio, apibrėžiančio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, pirmosios dalies nuostatą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas; apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-19/2006; teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Palangos projektas“ v. BUAB „Miravista“, bylos Nr. 3K-3-484/2013; 2014 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „AVG Statyba“ v. UAB „Medtec‘o LT“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-320/2014; kt.).
17. Pirmosios instancijos teismo sprendimą skundė tik ieškovė, apeliaciniame skunde išdėstydama argumentus, kodėl ji nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl praleisto ieškinio senaties termino, neįrodyto atsakovės I. V. nesąžiningumo, sudarant sandorius, ir dėl atsakovės V. K. prievolės sudaryti ginčijamus sandorius. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvada, kad, sudariusi ginčijamus sandorius, atsakovė pažeidė kreditorės interesus, nebuvo apeliacinio nagrinėjimo objektas, nes ieškovė šios išvados savo apeliaciniu skundu neskundė, t. y. su ja sutiko. Tokią aplinkybę, kaip ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindą, ji nurodė ir pareikšdama ieškinį, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė.
18. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė, atsižvelgdama į visą atsakovės V. K. turtą, matydama, jog 2010 m. gruodžio 23 d. buvo sudaryti ginčo sandoriai, pasirašė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, taip prisiimdama riziką. Iš šių argumentų teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kreditorės teisės ir turtiniai interesai, apie kurių pažeidimą atsakovės žinojo ar turėjo žinoti.
19. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šios nutarties 17–18 punktuose išdėstytais argumentais bei atsižvelgdama į aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė jokių motyvų, pagrindžiančių apeliacinio skundo ribų peržengimą, ir nesilaikė CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas byloje dalyvaujantiems asmenims nepranešė, konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nurodydamas, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeistos ieškovės teisės ir turtiniai interesai, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, taip pažeisdamas CPK 320 straipsnio 2 dalies nuostatą.

Dėl atsakovės prievolės sudaryti ginčijamus sandorius

20. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; kt.).
21. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliania pagrindu negalima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. (J. M. ) ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.).
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamais sandoriais atsakovė V. K. I. V. pardavė nekilnojamąjį turtą, dalis jo (du žemės sklypai) vėliau buvo parduota tretiesiems asmenims. Bylos duomenimis, nenustatyta, kad I. V. būtų pripažinta neveiksnia, kad ji negalėtų savimi pasirūpinti, kad jai būtų reikalinga nuolatinė priežiūra, kad ji turėtų ypatingų, specialiųjų poreikių, jai reikėtų brangaus gydymo ar pan.
23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl atsakovės V. K. prievolės sudaryti ginčijamus sandorius negali būti pripažįstama teisėta ir pagrįsta, nes šių sandorių pagrindu buvo perleistas ir nekilnojamasis turtas (ne tik butas, kuriame atsakovė I. V. gyvena, bet ir sodyba bei trys žemės ūkio paskirties sklypai), kuris neatlieka neįgalaus asmens interesų apsaugos funkcijos.

Dėl atsakovių sąžiningumo, sudarant ginčijamus sandorius

24. Kita CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriama actio Pauliana taikymo sąlyga yra skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad: skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Neatlygintinio sandorio nuginčijimui trečiojo asmens nesąžiningumas nėra būtinoji sąlyga (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Jonsta“ v. UAB „Top Decor“, bylos Nr. 3K-3-703-706/2015).
26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. V. realiai pinigų už perkamus daiktus nemokėjo, jos tėvo paliktomis lėšomis ir pinigais, gaunamais už globą, naudojosi atsakovė V. K. ir trečiasis asmuo, todėl sprendė, kad sandorių šalių veiksmai dėl trečiojo asmens jauno amžiaus ir neįgalumo atitinka sąžiningo elgesio standartus (I. V. nesąžiningumas neįrodytas).
27. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovių nesąžiningumo, pažymėjęs, kad byloje nėra įrodymų, jog, I. V. tapus pilnametei, atsakovė V. K. būtų buvusi paskirta jos globėja, kad ginčo sandoriai sudaryti atsakovei I. V. esant pilnametei, sprendė, jog atsakovės V. K. nesąžiningumo prezumpcijos nėra. Teismas, nustatęs, kad I. V. nustatytas lengvas protinis atsilikimas, ryškus elgesio pakitimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo, ir kad byloje nepateikta įrodymų, jog ginčo sandoriai būtų buvę neatlygintiniai, nepripažino, kad atsakovė I. V. buvo nesąžininga, taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė V. K. , sudarydama ginčo sandorius, siekė ne nuslėpti turtą, bet apsaugoti neįgalios I. V. interesus. Ieškovės argumentus, kad ginčijamais sandoriais atsakovės turėjo nesąžiningų tikslų, apeliacinės instancijos teismas vertino kaip neįtikinamus.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybės, kad. I. V. nustatytas lengvas protinis atsilikimas, ryškus elgesio pakitimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo, nenustačius, kad ji būtų pripažinta neveiksnia, kad dėl savo psichinės būklė negalėjo suvokti sandorių esmės, negali būti pripažįstamos pakankamomis išvadai, jog jos psichinė būklė bei amžius neleido suvokti, kad sudaromi šioje byloje ginčijami sandoriai pažeidžia atsakovės V. K. kreditorių teises. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčijamomis sutartimis turtas buvo parduotas už kainą, kuri buvo keleriopai mažesnė už rinkos vertę. Kasatorės teigimu, visas turtas buvo parduotas už 4,5 karto mažesnę kainą, negu jo rinkos vertė. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kokia parduoto turto rinkos vertė yra nurodyta ginčijamose sutartyse, tačiau tikrosios parduoto turto rinkos vertės nenustatė. Aplinkybė, kad dalis ginčijamais sandoriais parduoto turto po šių sandorių sudarymo buvo perleista tretiesiems asmenims, yra svarbi, sprendžiant I. V., kaip sandorius su ieškovės skolininke sudariusio trečiojo asmens, sąžiningumo klausimą. Kasatorė pažymi, kad ginčijamus sandorius sudariusias atsakoves sieja ypatingas, labai artimas ryšys, kuris padidina nesąžiningumo prieš kreditorę tikimybes. Šios aplinkybės teismai, spręsdami dėl atsakovių sąžiningumo, sudarant ginčijamus sandorius, taip pat neįvertino.
29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šios nutarties 26–27 punktuose išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami ginčo sandorius sudariusių atsakovių V. K. ir I. V. sąžiningumo klausimą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatas, tinkamai nenustatė šiam klausimui išspręsti svarbių faktinių bylos aplinkybių, taip pažeisdami proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir teismo pareigą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, todėl teismų išvada, pagal kurią sandorių šalių veiksmai atitinka sąžiningo elgesio standartus, negali būti pripažįstama pagrįsta.

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo

30. Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostatą, šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą; šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Taigi, viena iš actio Pauliana patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu.
31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant ginčus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, yra pažymėta, kad senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), todėl senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje byloje atsižvelgiant į esamą situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises.
32. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CK 6.66 straipsnio nuostata, jog ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kuri siejama su kreditoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį, yra reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau. Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Todėl ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba galimybės sužinoti turėjimas yra nepakankamas, kad būtų pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai, bet kreditorius tokiu atveju nelaikomas praleidusiu ieškinio senaties termino (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2013; kt.).
33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė ieškinio senaties termino taikymą reglamentuojančias teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškinio senaties termino praleidimo bei pagrindo taikyti ieškinio senatį ieškovės pareikštam reikalavimui dėl sandorių negaliojimo.
34. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dar iki 2013 m. gegužės 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo teisė reikšti reikalavimus dėl atsakovių 2010 m. gruodžio 23 d. sudarytų ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pasibaigusi, iš esmės prieštarauja to paties teismo išvadai, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2013 m. kovo 6 d. Net ir pripažinus, kad apie savo, kaip kreditorės, teisių pažeidimą ginčijamais sandoriais pirminei kreditorei buvo ar turėjo būti žinoma būtent 2013 m. kovo 6 d., ieškinio senaties terminas iki sudarant 2013 m. gegužės 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį negalėjo pasibaigti (CK 6.66 straipsnio 3 dalis).
35. Aplinkybė, kad pirminei kreditorei tapo žinoma, jog, pardavus įkeistą skolininkės turtą, jos turto neužtenka reikalavimams patenkinti, pati savaime nesuponuoja fakto, kad tuo pačiu metu kreditorei tapo žinoma apie skolininkės sudarytus sandorius ir apie tai, kad jie pažeidžia kreditorės teises. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visas turtas ginčijamais sandoriais parduotas už kainą, neatitinkančią rinkos vertės, o sudariusi šiuos sandorius atsakovė neteko viso savo nekilnojamojo turto. Taigi tik ginčijamų sandorių sudarymo fakto ir šių aplinkybių sužinojimas galėjo teikti kreditorei pagrindą daryti išvadą apie savo teisių pažeidimą ir teisę kreiptis į teismą su ieškiniu. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nenustatė.
36. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl actio Pauliana taikymo sąlygų šioje byloje ginčijamiems sandoriams, pažeidė tokio ieškinio taikymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, taip pat proceso teisės normas, nustatančias bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą bei nustatančias teismo pareigą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylos aplinkybes, ir tai yra pagrindas apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Kadangi kasacinis teismas bylą nagrinėja neperžengdamas kasacinio skundo ribų ir patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu bei yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, o šios bylos, remiantis nustatytomis aplinkybėmis, iš esmės išnagrinėti negalima, todėl byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Kasacinis teismas patyrė 9,90 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                       Birutė Janavičiūtė

Janina Stripeikienė

Donatas Šernas