Civilinė
byla Nr. 2A-447-623/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 11.9.5.;121.;
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N
U T A R T I S
2010 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko (pranešėjo) Marijono Greičiaus,
teisėjų Romualdos Janovičienės, Virginijos Volskienės,
sekretoriaujant Jonei Markevičiūtei,
dalyvaujant apeliantei A. V. ir jos atstovei
Dovilei Mikučionytei,
atsakovo atstovui Leandrui Pociui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo
ieškovės A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2
apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje
pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto
vyriausiajam policijos komisariatui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo
neteisėtu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę
bylą,
n u s t a t ė:
ieškovė A. V. ieškiniu
(b.l. 3-8) bei patikslintu ieškiniu (b.l. 55-60) kreipėsi į teismą prašydama
pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, panaikinti 2007-07-30 Vilniaus
miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymo Nr. 10-TE-344 „Dėl
tarnybos eigos“ 18.17 p., priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už
priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2007-07-31 iki teismo sprendimo
įvykdymo dienos, grąžinti ją į Vilniaus m.
VPK 6-ojo policijos komisariato viešosios policijos Pasų poskyrio specialistės
pareigas. Ieškovė nurodė, kad ji nuo
1999-05-01 iki 2007-07-31 dirbo Vilniaus miesto VPK 6-ojo policijos
komisariato viešosios policijos Pasų poskyrio
specialiste. Vilniaus m. VPK viršininko 2007-07-30 įsakymu Nr. 10-TE-344 „Dėl tarnybos
eigos“ nuo 2007-07-31 buvo atleista iš darbo. Jos atleidimas yra grindžiamas LR
DK 129 str., 140 str. Jos nuomone,
atleidimas iš darbo yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Vilniaus
m. VPK privalėjo užtikrinti jos teisių ir teisėtų interesų apsaugą, taikyti jai
įstatymų suteiktas garantijas. Ieškovei pateiktame įspėjime buvo nurodyta tik
abstrakčios atleidimo iš darbo priežastys, nurodant tik DK straipsnių pavadinimus
ir Generalinio komisaro įsakymo numerį. Ieškovės nuomone, įspėjime tik
formaliai nurodant atleidimo iš pareigų priežastis, buvo pažeista jos teisė į
visapusišką ir pilną informaciją, nesuprantamos atleidimo priežastys. Atleidimo dieną, Vilniaus m. VPK tiek viešosios policijos
Migracijos skyriuje, tiek Vilniaus m. VPK teritorinių policijos komisariatų
viešosios policijos Pasų poskyriuose buvo laisvos specialistės pareigybės,
tačiau jai nebuvo pasiūlyta pareiti į nei vieną iš tų pareigybių. Ieškovė prašė
teismo atsižvelgti, jog po struktūrinių pertvarkymų jos, kaip laisvai samdomos
darbuotojos - specialistės pareigybė išliko. Ji yra Vilniaus apskrities
ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narė. Prieš įteikiant įspėjimus
dėl darbo sutarties nutraukimo su darbuotojų atstovais Vilniaus m. VPK
nesikonsultavo, taip nesuteikdamas galimybės išvengti numatomų pertvarkymų
neigiamų pasekmių.
Atsakovas Vilniaus miesto VPK
atsiliepimu į ieškinį (b.l. 14-15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė,
kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2007-03-29 įsakymu Nr. 5-V-233
„Dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių
patvirtinimo“ panaikino Vilniaus m. VPK migracijos padalinių pareigybes. Tarp
panaikintų pareigybių buvo ir ieškovės užimama pareigybė. Taigi Policijos
departamento sprendimas yra tinkama ir svarbi priežastis darbo sutarties
nutraukimui. Ieškovė iš darbo buvo atleista 2007-07-30 įsakymu Nr. 10-TE-344.
Šis įsakymas buvo priimtas remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro
2007-03-29 įsakymu Nr. 5-V-233 bei laikantis visų įstatymų nustatytų terminų ir
reikalavimų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. 2007-03-30 įspėjimo lapelyje
Nr.133 pasirašytame A. V. yra aiškiai įvardintas tiek
įgaliotos institucijos sprendimas, tiek jį nulėmęs Policijos departamento
migracijos padalinių darbo organizavimo tobulinimo priemonių planas. Jei
ieškovei kilo neaiškumų ji turėjo įstatymų nustatytą teisę ir galimybes gauti
visą informaciją susijusią su šiuo reorganizavimu, tačiau nėra jokių duomenų,
kad ieškovė tokios informacijos prašė.
Atsakovas teigė, kad ieškovė
buvo sistemingai 2007-04-16, 2007-05-05, 2007-05-21, 2007-06-04,
2007-06-19, 2007-07-27 informuojama apie visas esamas laisvas siūlomas
Vilniaus m. VPK pareigybes. Ieškovė savo sąmoningais veiksmais vengė
pasirašyti dalį šių siūlymų, nors ir
buvo su jais supažindinta kitais būdais t.y. viešai juos paskelbiant
pasitarimuose bei skelbimų lentoje.
Atsakovas pažymėjo, jog
ieškovė turėjo teisę apskųsti Lietuvos policijos
generalinio komisaro įsakymus Nr. 5-V-233 ir 5-V-183, bet tuo nepasinaudojo. Vilniaus m. VPK gavęs sprendimą dėl pareigybių
(etatų) naikinimo, 2007-05-04 įvykusio pasitarimo dėl Vilniaus miesto VPK
viešosios policijos Migracijos padalinių
reorganizacijos, metu, konsultavosi su profesinėmis sąjungomis apie galimų
reorganizavimo padarinių mažinimo galimybes, bei svarstė pasiūlymus dėl
galimybės darbuotojus įdarbinti Vilniaus miesto savivaldybėje. Taigi, ėmėsi
visų Vilniaus m. VPK kompetencijoje esamų priemonių darbuotojų
interesams apginti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės
teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b.l. 114-120) ieškinį atmetė. Teismas
padarė išvadą, kad ieškovės atleidimas iš
darbo buvo teisėtas, ir nėra pagrindo naikinti 2007-07-31 Vilniaus miesto VPK viršininko 2007-07-30 įsakymo
Nr. 10-TE-344 „Dėl tarnybos eigos“ bei tenkinti kitus ieškovės
reikalavimus. Teismas nurodė, kad darbo sutarties nutraukimo priežastis
įspėjime buvo nurodyta pakankamai konkrečiai ir leido ieškovei suprasti bei žinoti
jos atleidimo iš darbo priežastis. Teismas nusprendė, jog 2007 m. kovo 30 d.
įspėjimo lapelis Nr. 133 atitiko DK 130 str. 2 d. nustatytus reikalavimus. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių
duomenų, kad ieškovė būtų kreipusis dėl informacijos, susijusios su
reorganizavimu suteikimo. Pažymėjo, jog nepateikta jokių įrodymų, kad Lietuvos
policijos generalinio komisaro 2007-03-29 ir 2007-03-15 įsakymai Nr. 5-V-233 ir
Nr. 5-V-183 buvo pripažinti neteisėtais ir panaikinti, todėl jie yra
galiojantys.
Teismas nurodė, kad Vilniaus m.
VPK 6-ojo policijos komisariato raštai patvirtina, kad Pasų poskyrio
darbuotojos buvo supažindinamos su laisvų pareigybių sąrašu, tačiau pasirašyti
atsisakydavo. Kito darbo pasiūlymo formos įstatymas nedetalizuoja. Tai, kad
ieškovei darbdavys kito darbo nepasiūlė individualiai, nelaikytina DK 129 str.
1 d. pažeidimu. Teismas padarė išvadą, jog darbdavys pareigą informuoti ieškovę
apie esamas laisvas pareigybes įvykdė tinkamai, todėl laikė, kad ieškovei
darbdavys kitą darbą pasiūlė. Teismas konstatavo, jog ieškovė atleista iš darbo pagal LR DK 129
str., nesant galimybės perkelti ją į kitą darbą, kadangi ieškovė nepareiškė
noro kandidatuoti nė į vieną pasiūlytą laisvą pareigybę.
Teismas nurodė, kad ieškovė neturi
pagrindo teigti, kad jos įgytas išsilavinimas yra prilyginamas Lietuvoje įgytam
išsilavinimui, todėl jai negalėjo būti siūloma naujai steigiama pasų poskyrio
specialisto pareigybė, kuriai buvo reikalinga turėti aukštąjį universitetinį,
aukštąjį neuniversitetinį arba aukštesnįjį išsilavinimą, arba iki 1995 metų
įgytą specialųjį vidurinį išsilavinimą. Studijų kokybės vertinimo centras
2007-08-08 pateikė išvadą, kurioje ieškovės kvalifikacija nuspręsta vertinti
kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus
vientisąsias studijas, kai suteikiama profesinė kvalifikacija, jeigu
kvalifikacijos turėtoja išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio
egzamino programą Studijų kokybės vertinimo centre. Ieškovė su tokia Studijų
kokybės vertinimo centro išvada nesutiko ir kreipėsi į Vilniaus apygardos
administracinį teismą, kuris A. V. skundą atmetė kaip
nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Vilniaus apygardos
administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog
profesinė sąjunga išreiškė savo nuomonę dėl reorganizavimo (pertvarkymo), bet
tai nebuvo įforminta kaip išankstinės konsultacijos pagal LR DK 130 str. 4 d.
Vilniaus miesto VPK pasitarimo dėl Vilniaus miesto VPK VP Migracijos padalinių
reorganizacijos 2007-05-04 protokolas Nr. 10-GP-14 patvirtina, kad Vilniaus
miesto VPK administracija konsultavosi su
profesinėmis sąjungomis apie galimų reorganizavimo padarinių mažinimo
galimybes, bei svarstė pasiūlymus dėl galimybės darbuotojus įdarbinti Vilniaus
miesto savivaldybėje. Todėl teismas sprendė, jog atsakovas ėmėsi visų Vilniaus
miesto VPK kompetencijoje esamų priemonių darbuotojų interesams apginti. Teismas nurodė, kad byloje neįrodyta, kad
konsultacijų surengimas būtų sušvelninęs pertvarkymo padarinius ieškovės
atžvilgiu.
Apeliaciniu skundu (b.l. 122-127) ieškovė A. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009
m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Vilniaus
miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2007-07-30 įsakymo Nr.
10-TE-344 ,,Dėl tarnybos eigos“ 18.17 punktą; priteisti iš atsakovo vidutinį
ieškovės darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2007-07-31
iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; grąžinti ieškovę į Vilniaus miesto VPK
Šeštojo policijos komisariato viešosios policijos Pasų poskyrio specialistės
pareigas.
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos
teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė DK 129 str. 2 d. ir DK 130 str. 2 d.
nuostatas, nepagrįstai ir neteisėtai teisinį pareigybės panaikinimo pagrindo
įvardijimą traktavo kaip pakankamai konkrečios darbo sutarties nutraukimo
priežasties įvardijimą ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog 2007-03-30
įspėjimo lapelis Nr. 133 atitiko DK 130 str. 2 d. nustatytus turinio reikalavimus.
Ieškovei buvo pateikta
neišsami informacija apie laisvas darbo vietas ir į jas pretenduojantiems
asmenims keliamus bendruosius reikalavimus, be to, ieškovei nebuvo iš anksto
pranešta apie naujai steigiamas pasų poskyrio specialistės pareigas užimančiam
asmeniui keliamus aukštesnius išsilavinimo reikalavimus, todėl mano kad tokie
darbdavio veiksmai pirmosios instancijos teismo turėjo būti įvertinti ir
pripažinti pažeidžiančiais DK 129 str. nuostatas.
Ieškovės nuomone, pirmosios
instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo pareigą ieškovei siūlyti po
reorganizacijos naujai steigiamą pasų poskyrio specialisto pareigybę, faktines
bylos aplinkybes įvertino formaliai ir nepagrįstai bei neteisėtai konstatavo,
kad ieškovės turimas išsilavinimas neatitiko naujai steigiamos pasų poskyrio
specialisto pareigybės aprašyme įtvirtintų reikalavimų, todėl naujai steigiama
pareigybė ieškovei negalėjo būti siūloma. Ieškovė teigia, kad jos pareigybė ir
vykdytos funkcijos po struktūrinių pertvarkymų iš esmės išliko nepakitusios,
tačiau buvo nustatyti aukštesni išsilavinimo reikalavimai. Kadangi praktiškai
analogiškas funkcijas ji vykdė nuo 1999-05-01, todėl mano, jog darbdavys turėjo
pareigą išsamiai, atsižvelgdamas į ieškovės įgytą patirtį, įgūdžius, profesinę
kvalifikaciją įvertinti ieškovės tinkamumą naujai steigiamoms pasų poskyrio
specialisto pareigoms ir priimti konkretų sprendimą dėl profesinio Maskvos
psichologų socialiniame institute jos įgyto išsilavinimo pripažinimo arba
nepripažinimo, apie tai per protingus terminus informuodamas ieškovę. Atsakovas
jos tinkamumą naujai steigiamoms pareigoms įvertino formaliai, tuo pažeisdamas
jam tenkančią pareigą pirmiausia siūlyti labiausiai jos profesiją, specialybę,
kvalifikaciją bei sveikatos būklę atitinkančias pareigas.
Apeliantė nesutinka su
pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbdavys pagrįstai nesurengė
išankstinių konsultacijų su Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų
profesine sąjunga, kurios nare ieškovė buvo reorganizacijos metu. Pabrėžia, kad
konsultacijos su darbuotojų atstovais turi būti išankstinės – rengiamos prieš
įspėjimo lapelių apie numatomą darbuotojų atleidimą, įteikimą. Nagrinėjamu
atveju susitikimas su Profesinės sąjungos atstovais buvo suorganizuotas jau po
įspėjimo lapelio ieškovei įteikimo, todėl negali būti laikomas tinkamu DK 130
str. 4 d. numatytos darbdavio pareigos įgyvendinimu.
Atsakovas Vilniaus apskrities
Vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.
130-131) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o
apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad 2007-03-30 įspėjimo lapelyje
Nr. 133 pasirašytame A. V. aiškiai įvardintas tiek
įgaliotos institucijos sprendimas, tiek jį nulėmęs Policijos departamento
migracijos padalinių darbo organizavimo tobulinimo priemonių planas. Nėra
duomenų, kad ieškovė prašė informacijos, susijusios su reorganizavimu.
Atkreipia dėmesį, kad ieškovė turi aukštąjį teisinį išsilavinimą (nepripažintą
LR), todėl jai taikomi aukštesni teisės aktų bei jų normų suvokimo standartai.
Apeliantei periodiškai buvo
siūlomos visos esamos laisvos pareigybės, tačiau apeliantė jų atsisakė
neišreikšdama sutikimo būti perkelta į siūlytas pareigybes. Apeliantės
funkcijos iš esmės pasikeitė, todėl apeliantės argumentas, kad funkcijos
panaikintose ir kitose naujai įsteigtose pareigybėse yra nepakitusios, yra
nepagrįstas.
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo
sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK
320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios
instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo
aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra,
tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos
teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms
faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į
apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina,
ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Antra vertus, pagal CPK 328 str., iš esmės
teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais
pagrindais.
Kolegija,
įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus,
byloje surinktą medžiagą, konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas yra
priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias
darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės.
Nesant pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų, nes viešasis interesas šioje
darbo byloje nepažeistas, be to, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų
nenustačius, apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti teismo sprendimą
nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 1999-05-01 iki 2007-07-31 dirbo Vilniaus m. VPK
6-ojo policijos komisariato viešosios policijos Pasų poskyrio specialiste (b. l. 17-20). Lietuvos policijos
generalinis komisaras 2007-03-29 įsakymu Nr. 5-V-233 „Dėl Vilniaus miesto
vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“
panaikino Vilniaus miesto VPK migracijos padalinių pareigybes. Tarp panaikintų
pareigybių buvo ir ieškovės užimama pareigybė. 2007-03-30 ieškovei
pasirašytinai buvo įteiktas įspėjimo lapelis Nr. 133 (b. l. 21), kuriame buvo
nurodoma, jog nuo 2007-08-01 gali būti panaikinta jos einama pareigybė, esant
galimybei ir jai sutikus, ji bus perkelta į kitą darbą, jeigu panaikinus jos
pareigybę ji nebus perkelta į kitas pareigas, darbo sutartis su ieškove bus
nutraukta. Ieškovė nuo 2007-07-31 buvo atleista iš darbo Vilniaus miesto VPK viršininko 2007-07-30 įsakymu
Nr. 10-TE-344 „Dėl tarnybos eigos“ (b. l. 9-11) pagal LR DK 129 str.
(darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės).
Darbo kodekso
129 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog darbdavys gali nutraukti neterminuotą
darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį
Darbo kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo,
kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo
sutikimu į kitą darbą.
Apeliaciniame
skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą,
kad darbo sutarties nutraukimo priežastis apeliantei įteiktame įspėjime buvo
nurodyta pakankamai konkrečiai ir leido ieškovei suprasti bei žinoti jos atleidimo
iš darbo priežastis.
Kolegijai nėra
pagrindo nesutikti su tokia teismo padaryta išvada ir konstatuoti, jog
nagrinėjamu atveju darbdavys būtų pažeidęs Darbo kodekso 130 straipsnio 2 dalį,
kurioje numatytas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą turinys. Kolegijos
nuomone, 2007-03-30 įspėjimo lapelyje Nr.133, kurį pasirašė pati apeliantė yra
aiškiai nurodyta, kad remiantis Lietuvos
policijos generalinio komisaro 2007-03-29 ir 2007-03-15 įsakymais Nr. 5-V-233
ir Nr. 5-V-183 yra panaikinama apeliantės einama pareigybė (b.l. 21). Taigi,
abu šie dokumentai aiškiai nurodo priežastis, nulėmusias Policijos departamento
sprendimą dėl pareigybių panaikinimo, byloje nėra duomenų, kad apeliantei buvo
kliudoma išsamiai susipažinti su
generalinio komisaro įsakymais, nulėmusiais Vilniaus m. VPK padalinių
reorganizavimą, todėl teigti, kad apeliantei įteiktas 2007-03-30
įspėjimo lapelis Nr.133 turi turinio trūkumų, nėra pagrindo.
Apeliaciniame
skunde nurodoma, jog atsakovas netinkamai vykdė savo pareigą informuoti apeliantę
apie laisvas darbo vietas.
Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį leidžiama
atleisti darbuotoją iš darbo, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į
kitą darbą. Teismų praktikoje ši nuostata paprastai aiškinama kaip darbdavio
pareiga per visą numatomo atleisti įspėjimo laikotarpį iki pat faktinės
atleidimo iš darbo dienos imtinai ieškoti galimybės perkelti darbuotoją į kitą
darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą.
Darbdaviui tenka pareiga išnaudoti visas
galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą jo sutikimu. Ją darbdavys įgyvendina
informuodamas darbuotoją apie esamas laisvas darbo vietas, pasiūlydamas kitą
darbą, jeigu tokia galimybė yra, ir, darbuotojui sutikus, perkeldamas jį į kitą
darbą. Kito darbo pasiūlymo formos įstatymas nedetalizuoja. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad įstatyme nenustatyta, jog pasiūlymas
dėl kito darbo perkeliamam dėl numatomo atleidimo darbuotojui būtų pateiktas
raštu (DK 129 straipsnis). Aplinkybė, kad
darbuotojui buvo pasiūlytas kitas darbas, gali būti įrodinėjama visomis
įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje L. G. v AB „Vilniaus pergalė“, bylos Nr. 3K-3-158/2008). Kito darbo siūlymas vykdant DK 129 straipsnyje darbdaviui
nustatytą pareigą išnaudoti galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą turi būti aiškinamas pagal DK 35
straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus.
Kitas darbas darbuotojui gali būti siūlomas
individualiai, bet gali būti siūlomas ir suteikiant darbuotojui informaciją
apie laisvas darbo vietas įmonėje ir sudarant sąlygas įspėtam apie atleidimą
darbuotojui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl
perkėlimo. Darbdavio pareiga perkelti įspėtą apie būsimą atleidimą darbuotoją į
kitą darbą reiškia darbuotojo teisę būti perkeltam į kitą darbą, kurį jis pagal
profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, sveikatos būklę,
gali dirbti. Ši teisė gali būti įgyvendinama ir darbdavio, ir darbuotojo
iniciatyva. Įstatyme nenustatyta, kieno iniciatyva turi vykti perkėlimas į kitą
darbą vykdant DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl perkėlimo į kitą darbą.
DK 35 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas turi sąžiningai naudotis savo
teisėmis ir vykdyti pareigas. Šiuo atveju tai reiškia, kad darbuotojas,
turėdamas informacijos apie laisvas darbo vietas per įspėjimo laikotarpį,
sąžiningai naudodamasis savo teise dėl perkėlimo į kitą darbą pagal DK 129
straipsnio 1 dalį, turėtų informuoti darbdavį apie savo sutikimą būti perkeltam
į kitą konkretų darbą, o darbdavys privalėtų tai svarstyti. DK 129 straipsnio
pažeidimu būtų laikoma, jeigu darbuotojui nebūtų suteikta visa informacija apie
laisvas darbo vietas įmonėje, nebūtų svarstomi jo pageidavimai dėl perėjimo
dirbti į kitą darbą arba be pagrindo jis nebūtų suteiktas ar panašiais
atvejais. Informacija apie turimas laisvas darbo vietas gali būti jam pateikta ne
tik individualiai, bet ir viešo skelbimo būdu. Pastarasis būdas, pvz.,
paskelbimas darbdavio įmonėje skelbimų lentoje, jeigu tai įprasta informacijos
skelbimo tvarka ir yra prieinama darbuotojui, gali būti pripažinta teismo kaip
tinkamas informavimas apie laisvas darbo vietas, nes tai yra darbdavio pranešimas
apie laisvas darbo vietas ir bet kas gali pretenduoti į jas. Ne visos tinkamos darbo
vietos darbuotojui gali būti individualiai siūlomos tik tokiu atveju, jeigu
darbuotojas kitu būdu, pvz., viešu skelbimu, informuojamas apie visas turimas
tinkamas darbuotojui laisvas darbo vietas. Viešas skelbimas apie laisvas darbo
vietas gali būti vertinamas kaip neindividualaus pobūdžio siūlymas dėl darbo
sutarties sudarymo, kuriuo gali pasinaudoti ir gavę įspėjimus apie galimą
atleidimą iš darbo darbuotojai. Teismų praktikos nuostata dėl kito darbo
siūlymo per visą įspėjimo laiką turi būti vertinama ir taikoma atsižvelgiant į
sąžiningumo ir protingumo reikalavimus. Jeigu nustatoma, kad per įspėjimo laiką
darbuotojas buvo informuojamas apie darbdavio turimas darbuotojui tinkamas laisvas
darbo vietas kitu būdu, pvz., viešu skelbimu, tai ta aplinkybė, kad kiekviena
laisva tinkama darbo vieta įspėtam apie atleidimą iš darbo darbuotojui nebuvo
pasiūlyta individualiai, nevertinama kaip DK 129 straipsnio 1 dalies
pažeidimas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad
darbuotojai individualiai buvo pasiūlyta dirbti kitą darbą keliose darbo
vietose, kurios, darbdavio manymu, tiko darbuotojai pagal kvalifikaciją. Todėl
kolegija pripažįsta, kad tokie darbdavio siūlymai pasirašytinai susipažinti
apeliantei su laisvų pareigybių sąrašu buvo tinkami, bet darbuotoja nesutiko
būti perkelta. Byloje taip pat nustatyta, kad darbdavys viešai skelbė apie
laisvas darbo vietas (susirinkimuose ir skelbimų lentoje) ir ieškovė turėjo
galimybę susipažinti su šia informacija, todėl DK 129 straipsnio 1 dalis nebuvo
pažeista.
Apeliantė pažymėjo, kad 2003 m. ji baigė
Maskvos psichologų socialinį institutą ir įgijo teisės juristo profesinę
kvalifikaciją. 2007 m. rugpjūčio 8 d. Studijų kokybės vertinimo centras
nusprendė apeliantės įgytą kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę
kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus vientisąsias studijas,
jeigu bus išlaikytas kvalifikacinis egzaminas pagal programą Studijų vertinimo
centre. A. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje
paaiškino, kad Maskvos psichologų socialinio instituto diplomas buvo jos asmens
byloje, apeliantė žinojo, kad kiti jos bendradarbiai kreipėsi į Studijų
vertinimo centrą dėl analogiškos kvalifikacijos pripažinimo, tačiau pati
apeliantė kvalifikacinio egzamino nesirengė laikyti nes neturėjo pinigų.
Atsižvelgiant į tokius paaiškinimus, kolegija
daro išvadą, kad apeliantei negalėjo būti pasiūlytos naujai steigiamos pasų
poskyrio specialisto pareigos, nes pagal galiojantį ir apeliantės neginčijamą
Vilniaus miesto VPK viršininko 2007 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 10-V-420
patvirtinto Vilniaus m. VPK 6-ojo PK Viešosios policijos Pasų poskyrio
specialisto pareigybės aprašymo 3 p. buvo įtvirtintas reikalavimas šias pareigas
užimančiam asmeniui turėti aukštąjį universitetinį, aukštąjį neuniversitetinį
arba aukštesnįjį išsilavinimą, arba iki 1995 m. įgytą specialųjį vidurinį
išsilavinimą (b.l. 38).
Apeliantė taip pat nurodo, kad surengus
išankstines konsultacijas su Profesinės sąjungos atstovais, būtų išspręstas
klausimas dėl apeliantės manymu formalaus reikalavimo – aukštojo išsilavinimo
reikalavimo apeliantės atžvilgiu pagrįstumo.
Su tokiu apeliantės argumentu kolegija
nesutinka. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apie reorganizaciją
Profesinei sąjungai buvo žinoma ir ji buvo dėl tokios reorganizacijos išsakiusi
savo nuomonę ne tik departamentui, bet ir viešai per visuomenės informavimo
priemones. Nagrinėjamoje byloje
nustatyta, kad profesinė sąjunga išreiškė savo nuomonę dėl reorganizavimo
(pertvarkymo), bet tai nebuvo įforminta kaip išankstinės konsultacijos pagal DK
130 straipsnio 4 dalį. Byloje neįrodyta, kad konsultacijų surengimas būtų
sušvelninęs pertvarkymo padarinius ieškovės atžvilgiu. Jeigu išankstinių
konsultacijų pagal DK 130 straipsnio 4 dalį nesurengta, bet vykdant
pertvarkymus profesinė sąjunga savo poziciją dėl pertvarkymų pareiškė ir
neįrodyta, kad konsultacijos būtų turėjusios esminę įtaką konkretaus darbuotojo
atleidimui, tai teismas konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengimo ar jų
neįforminimo pagal DK 130 straipsnio 4 dalį gali nepripažinti kaip darbuotojo
atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimo, teikiančio pagrindą atleidimą iš darbo
pripažinti neteisėtu (DK 297 straipsnio 3 dalis).
Kolegija
neturi pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Vilniaus miesto VPK nutraukdamas
darbo sutartį, sudarytą su ieškove darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo
kaltės, pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalį, pažeidė teisės normas,
reglamentuojančių darbuotojo atleidimą iš darbo, todėl konstatuotina, jog
pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą
sprendimą.
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas
reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo
sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo argumentais naikinti
apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326
straipsnio 1 d. 1 p.)
Vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų
kolegija
n u t a r ė :
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti
nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas
Marijonas Greičius
Teisėjos Romualda Janovičienė
Virginija Volskienė