Baudžiamoji byla Nr. 2K-483/2013

Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00553-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.25.4.3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko, 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. (J. K.) kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 3 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, kuria nuteistojo J. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 4 d., apie 16.23 val., Šalčininkų mieste, Melioratorių gatve, vairuojamu automobiliu „Citroen“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) važiuodamas apie 85 km/h greičiu, viršijo tame kelio ruože leistiną 40 km/h greitį ir pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 133 punkto reikalavimą, atsiradus kliūčiai, laiku nesustabdė ir nesuvaldė vairuojamo automobilio, prarado judesio stabilumą ir tiesią eigą, dėl to jo vairuojamas automobilis priekine kaire puse atsitrenkė į skersai kelio iš kairės į dešinę važiavusio dviratininko V. S. dviračio dešinįjį šoną. Nuo smūgio dviratis su dviratininku V. S. buvo užblokšti ant variklio dangčio, priekinio stiklo bei stogo, po to buvo bloškiami į priekį ir į dešinę automobilio važiavimo kryptimi. Eismo įvykio metu nukentėjusiajam V. S. sunkiai sutrikdyta sveikata, nes padarytos pakaušio ir kaklo dešinės pusės muštinės žaizdos, daugybiniai odos nubrozdijimai, kairio žastikaulio tolimojo galo lūžis su poslinkiu, dešinės blauzdos kaulų atviras lūžis ir dalinė dešinės blauzdos amputacija, dešinės blauzdos viršutinio trečdalio amputacija, dešinės šlaunies apatinio trečdalio amputacija.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismai neišsamiai išnagrinėjo baudžiamosios bylos medžiagą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neįvertino esminių bylos aplinkybių, dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį byloje. Apeliacinės instancijos teismas arba visai neatsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl byloje neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių, arba buvo šališkas ir vertino jas tik nukentėjusiojo naudai.

Kasatorius teigia, kad kelio ruože, kuriame įvyko eismo įvykis, leistinas yra 50 km/h greitis, o ne 40 km/h, kaip nurodoma teismo sprendimuose. Melioratorių gatvėje draudžiamasis kelio ženklas Nr. 329, ribojantis važiavimo greitį iki 40 km/h, stovi prieš sankryžą. Pagal KET 1 priedo 7 punktą galiojimo zoną turinčių draudžiamųjų ženklų (Nr. 319, 325, 327, 329, 331-335) draudimai galioja nuo draudžiamojo ženklo iki artimiausios sankryžos už draudžiamojo ženklo, o gyvenvietėse, kai nėra sankryžos, - iki gyvenvietės pabaigos. Eismo įvykių ekspertas ekspertizės akto Nr. 11-976(12) išvados 1 punkte taip pat nurodė, kad dviratininkas buvo partrenktas prieš stabdymo pėdsakų pradžią sankryžoje arba Melioratorių gatvės važiuojamojoje dalyje ne didesniu kaip 1,4 m atstumu už sankryžos. Teismai šį akivaizdų faktą ignoravo.

Kasatorius pažymi, kad byloje nenustatytas jo važiavimo vairuojamu automobiliu greitis, nors tai yra svarbi bylos teisingo išnagrinėjimo aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismas paliko pirmosios instancijos teismo išvadą, kad prieš eismo įvykį nuteistojo vairuojamas automobilis važiavo 82 km/h greičiu, nors toje pačioje nutartyje nurodė, kad, sprendžiant iš ekspertizės akto nustatytų duomenų, nuteistasis viršijo greitį mažiausiai 22 km/h.

Kasatorius pažymi, kad jo prašymas dėl kelio būklės papildomai apklausti liudytojus M. D., T. I. ir policijos pareigūnus V. J. ir T. B., pateiktas dar ikiteisminio tyrimo metu, buvo atmestas, taip atimta galimybė gintis nuo jam pareikšto įtarimo. Šį procesinių teisių suvaržymą teismai dar ir panaudojo prieš kasatorių atmesdami kaip gynybinę versiją jo teiginius apie kelio dangą ir nurodė, kad anksčiau ši itin svarbi aplinkybė nebuvo nustatyta, o po metų liudytojai negali jos prisiminti. Bet byloje užfiksuoti objektyvūs duomenys, o būtent eismo įvykio apžiūros protokolas, eismo įvykio planas bei nuotraukos, kuriose matyti, kad ryškių stabdymo žymių ant asfalto nėra, patvirtina faktą, kad asfaltas buvo smėlėtas. Šias aplinkybes, kad asfaltas buvo smėlėtas, patvirtino apklausti policijos pareigūnai, kurie pirmi atvyko į eismo įvykio vietą. Pagrįsdamas šiuos teiginius kasatorius prie apeliacinio skundo pridėjo nuotraukas iš interneto, kuriose matyti skirtumas tarp stabdymo žymių ant sauso švaraus asfalto ir pėdsakų, aptiktų eismo įvykio vietoje.

Kasatorius nurodo, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog kasatorius laiku nestabdė, neteisingai vertino galimybę išvengti susidūrimo važiuojant 40 km/h greičiu, kliūties atsiradimo momentu laikydamas dviratininko įvažiavimą į Melioratorių gatvės priešingos krypties eismo juostą. Šis momentas negali būti laikomas kliūties atsiradimo momentu ir nesukelia jokios grėsmės eismo saugumui, nes kasatoriaus važiavimo eismo juosta laisva, įvažiavus į sankryžą, tiek automobilis, tiek dviratininkas gali daryti posūkį į dešinę, t. y. pradėti važiuoti į kasatoriaus atvažiuojančio automobilio pusę. Važiuojantis pagrindiniu keliu automobilio vairuotojas žino, kad bet kokia transporto priemonė privalo duoti jam kelią ir jis gali tikėtis, jog kitas eismo dalyvis laikysis KET reikalavimų, bet negali ir neprivalo numatyti neteisėtų kito eismo dalyvio veiksmų. Teisme apklaustas ekspertas atsakė, kad nuo to momento, kai dviratininkas kerta kelio vidurį, vairuotojas neturi techninių galimybių išvengti susidūrimo, net ir automobiliui važiuojant 40 km/h greičiu. Nutartyje nurodęs, kad kasatorius turėjo vadovautis KET 134 punktu, įpareigojančiu vairuotoją (jeigu jis gali tai  pastebėti) atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, apeliacinės instancijos teismas peržengė nagrinėjimo teisme ribas ir padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255 ir 320 straipsnių pažeidimus, nes kasatorius nuteistas tik už tai, kad savo veiksmais pažeidė KET 133 punktą.

Kasatorius nesutinka su teismų nustatytu eismo įvykio mechanizmu, nes toks neįmanomas ir neatitinka faktinių aplinkybių. Teismai, remdamiesi nukentėjusiojo parodymais ir eksperto M. R. ekspertizės akte Nr. 11-976(12) atliktu modeliavimu, atmetė kasatoriaus parodymus, kad dviratininkas įvažiavęs į Melioratorių gatvę pasuko į kairę, pavažiavo ta pačia kryptimi, kaip ir kasatoriaus vairuojamas automobilis 7–10 m atstumą, o po to pakeitė judėjimo kryptį ir pradėjo važiuoti skersai Melioratorių gatve. Teismai nustatė, kad artėdamas prie sankryžos nukentėjusysis važiavo 1 m atstumu nuo Vytauto gatvės dešinio krašto ir iš tokios padėties pradėjo kirsti Melioratorių gatvę. Kasatorius teigia, kad iš nurodytos važiavimo Vytauto gatve trajektorijos ir padėties nukentėjusysis negalėjo važiuoti skersai Melioratorių gatve eksperto nustatytu kampu, nes pėsčiųjų takas yra už 6–7 m į kairę. Šio tako dešinės pusės kraštas sutampa su Vytauto gatvės kairės pusės kraštu. Ekspertas nurodė 80–85 laipsnių susidūrimo kampą, bet jeigu dviratininkas būtų pradėjęs važiuoti skersai Melioratorių gatve nuo Vytauto gatvės dešinės pusės, susidūrimo kampas turėjo būti maždaug 45 laipsnių. Tokiu atveju automobilis turėjo kontaktuoti ne su dviračio priekinio rato dešiniąja puse, o su galiniu dviračio ratu iš galo. Byloje remtasi eksperto nustatytu susidūrimo mechanizmu, kuris yra teisingas ir jį patvirtina dviračio bei automobilio sugadinimai, bet važiuojant per kelią dviratininko nurodyta trajektorija toks susidūrimo mechanizmas neįmanomas. Kad susidūrimas įvyktų eksperto nustatytu kampu, dviratininkas turėjo pasukti į kairę nuo nurodytos padėties, pravažiuoti visą Vytauto gatvę, kurios plotis yra 7 m, ir tik tada sukti į dešinę, tam kad įvažiuotų į pėsčiųjų taką. Tik tokiu atveju susidūrimo kontakto 80–85 laipsnių kampas atitinka eksperto padarytus skaičiavimus. Teismo nustatytas mechanizmas neįmanomas ir dėl to, kad jis prieštarauja ir padarytai eksperto išvadai, jog dviratininkas buvo partrenktas prieš stabdymo pėdsakų pradžią sankryžoje arba Melioratorių gatvės važiuojamojoje dalyje ne didesniu kaip 1,4 m atstumu už sankryžos. Kasatoriaus parodymus dėl dviratininko važiavimo per sankryžą trajektorijos patvirtino ir nesuinteresuotas bylos baigtimi liudytojas T. I., apklaustas teisme. Šią liudytojo parodymų dalį apeliacinės instancijos teismas atmetė nepagrįstai, nes liudytojo T. I. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nesiskiria, tik ikiteisminio tyrimo pareigūnas neuždavė liudytojui klausimo apie tai, kaip dviratininkas įvažiavo į sankryžą.

Kasatorius taip pat pažymi, kad dviratininkas yra toks pats eismo dalyvis kaip ir vairuotojas ir privalo kelyje laikytis KET 9, 14, 158 punktų, 1 priedo pirmumo kelio ženklo Nr. 203, 843 lentelės „Pagrindinio kelio kryptis“ reikalavimų, bet to nepadarė, dėl to ir įvyko šis eismo įvykis. Dviratininkas V. S., būdamas neblaivus (jo kraujyje rasta 2,05 promilės etilo alkoholio), važiavo Vytauto gatve šalutiniu keliu, todėl pagal KET reikalavimus nelygiareikšmių kelių sankryžoje turėjo sustoti, įsitikinti, kad nėra transporto priemonių, važiuojančių pagrindiniu keliu, įvažiavo į Melioratorių gatvę ir, pavažiavęs 7–10 m atstumą, netikėtai pakeitė važiavimo kryptį, dėl to įvažiavo į pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio eismo juostą, sudarė avarinę situaciją, t. y. atėmė iš vairuotojo galimybę išvengti susidūrimo, nes niekaip neparodė, kad ketina keisti važiavimo kryptį. Teismai, neatsižvelgdami į tai, kad nukentėjusysis pažeidė KET reikalavimus, jo elgesio nevertino net kaip didelio neatsargumo, nors ir be specialių teisinių žinių suprantama, kad vien tik neblaivaus dviratininko išvažiavimas į kelią laikytinas dideliu neatsargumu, nes jo elgesys yra visiškai neprognozuojamas, neadekvatus ir nesuprantamas kitiems eismo dalyviams, kaip šiuo atveju V. S. veiksmai. V. S. nurodė, kad įvažiavęs į sankryžą pristabdė dviratį ir pasižiūrėjo, ar nevažiuoja mašinos, jokių mašinų nesimatė. Tačiau T raidės formos sankryžoje jokių kliūčių pastebėti jam iš dešinės pusės pagrindiniu keliu prie sankryžos artėjantį automobilį nebuvo. Automobilio V. S. galėjo nepamatyti tik dėl to, kad į dešinę nepasižiūrėjo arba kad dėl neblaivumo visiškai nesiorientavo kelyje, nes automobilis kelyje buvo ir artėjo prie sankryžos pagrindiniu keliu.

Kasatorius nurodo, kad nors ekspertai ir pripažino, jog techniniu požiūriu eismo įvykis kilo dėl vairuoto ir dviratininko veiksmų, ekspertizės aktas yra tik vienas iš įrodymų byloje. Baudžiamoji atsakomybė galima tik tada, kai teisiniu požiūriu yra nustatyta, kad asmuo padarė KET pažeidimą, dėl to atsirado pasekmių, numatytų BK 281 straipsnyje, ir kad tarp padaryto KET pažeidimo ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Teismas turėjo nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas pažeidimas turi priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Pagal šią taisyklę teismai turėjo patikrinti dvi situacijas: kai vairuotojas nepažeidžia KET reikalavimų, o dviratininkas pažeidžia, ir kai vairuotojas pažeidžia KET reikalavimus, o dviratininkas nepažeidžia. Pirmoje situacijoje, kai vairuotojas nepažeidžia KET reikalavimų, t. y. važiuoja leistinu 50 km/h (o net ir teismo nurodytu 40 km/h greičiu), o dviratininkas pažeidžia, eismo įvykis įvyksta, nes, kaip nurodė apklaustas teisme ekspertas, dviratininkui įvažiavus į kasatoriaus eismo juostą, jis jau nebeturi galimybės išvengti susidūrimo stabdydamas automobilį. Antroje situacijoje, kai vairuotojas pažeidžia KET reikalavimus, o dviratininkas nepažeidžia, t. y. kasatorius važiuoja viršydamas leistiną greitį, o dviratininkas sustoja sankryžoje praleisti pagrindiniu keliu važiuojantį automobilį, eismo įvykis neįvyktų. Taigi, tuo atveju, jei dviratininkas nepažeistų KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų, todėl dviratininko veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su įvykio kilimu, o kasatorius baudžiamojon atsakomybėn  patrauktas nepagrįstai ir neteisėtai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo nuteistojo J. K. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nuteistojo 85 km/h važiavimo greitį pagal stabdymo kelią, stabdant automobilį ant sausos kelio dangos, nustatė specialistas. Stabdant automobilį ant purvino asfalto, padengto smėliu ar vietomis padengto smėliu, važiavimo greitis atitinkamai būtų buvęs 62–67 km/h. Tačiau byloje nustatyta, kad kelio danga buvo sausa, todėl teismas motyvuotai paneigė ir nesirėmė skunde akcentuojamų liudytojų M. D., T. I., T. B. parodymais apie tai, kad kelio danga buvo smėlėta. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, remdamasis ekspertizės akte Nr. 11-976(12) nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad šiuo atveju kelio danga neturėjo esminės įtakos eismo įvykio kilimui. Eismo įvykis kilo dėl to, kad J. K. viršijo tame kelio ruože leistiną greitį važiuodamas nustatytu 85 km/h greičiu. Tokiu greičiu kasatoriaus automobilis važiavo ir iki sankryžos, ir eismo įvykio vietos, nes neįmanoma važiuojant 1,4 m atstumą automobilio greitį nuo 40 km/h padindinti iki 85 km/h. Priešingai nei teigia kasatorius, ekspertas M. R. teismo posėdyje parodė, kad važiuodamas 40 km/h greičiu J. K. galėjo išvengti eismo įvykio, ir paneigė skunde vėl nurodomas aplinkybes dėl automobilio ir dviračio susidūrimo kampo. Tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis KET, o kitam ją pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Teismai nustatė, kad KET pažeidė ir V. S., tačiau jei nuteistasis J. K. būtų laikęsis KET ir pasirinkęs leistiną 40 km/h greitį, eismo įvykis būtų neįvykęs, todėl eismo įvykis kilo dėl J. K., o ne dėl V. S. veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas aptarė KET 134 punkto reikalavimus, tačiau J. K. kaltės negrindė išimtinai jų pažeidimu. Nuteistojo skunde eismo įvykio situacija, jo dalyviams atskirai pažeidžiant KET, modeliuojama remiantis byloje nenustatytomis eismo įvykio aplinkybėmis.

Nukentėjusysis V. S. atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo nuteistojo J. K. kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusysis pažymi, kad nuteistasis J. K. skunde nenurodo apskundimo kasacine tvarka pagrindų, iš esmės nepateikia teisinių argumentų, o ginčija nustatytas faktines aplinkybes, teismų atliktą įrodymų vertinimą, analizuoja ekspertizės išvadas ir daro sau palankias išvadas. Tokie kasacinio skundo argumentai, susiję ne su teisės taikymu pagal teismų sprendimuose nustatytus faktus, bet su faktinių aplinkybių konstatavimu, dėl to kasacinis skundas turi būti paliktas nenagrinėtas. Nukentėjusysis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad eismo įvykis kilo ir padariniai atsirado dėl nuteistojo J. K. padarytų KET pažeidimų, pagrįsta liudytojų, iš dalies paties nuteistojo parodymais, 2010 m. rugsėjo 4 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolais su eismo įvykio schemomis ir nuotraukomis, transporto priemonės apžiūros protokolu, medicinine specialisto išvada, 2011 m. gegužės 30 d. specialisto išvada Nr. 11-148, 2012 m. rugpjūčio 20 d. teismo autotechninės ekspertizės aktu Nr. 11-976 bei kitais byloje esančiais įrodymais, surinktais, ištirtais ir įvertintais pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistajam ir jo gynėjui nebuvo suvaržytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7–9 dalyse numatytos teisės, kuriomis jie pasinaudojo, teismas, atsižvelgęs į jų prašymus, skyrė autotechninę ekspertizę. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas atnaujinti įrodymų tyrimo ar išreikalauti papildomų įrodymų neprašė (BPK 324 straipsnio 2, 6 dalys.), nors apeliaciniame skunde ginčijo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymo vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistojo kaltės, išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, esminių BPK pažeidimų šioje byloje nepadaryta. Apibendrindamas nukentėjusysis pažymi, kad kasaciniame skunde nuteistojo kartojami teiginiai (dėl jo važiavimo greičio, kelio dangos ir kt.) yra subjektyvūs, juos patvirtinančių įrodymų nuteistasis viso bylos proceso metu nepateikė.

Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo

Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams.

BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus. Kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti visų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų padaryta išvada dėl eismo įvykio mechanizmo ir kaltės, o būtent, kad skersai dviračiu kirsdamas kelią, važiuodamas iš kairės kelio pusės į dešinę, V. S. tapo netikėta kliūtimi automobilį vairavusiam J. K., kuris laiku nesustabdė vairuojamos transporto priemonės, atsiradus kliūčiai, jos nesuvaldė ir neišvengė susidūrimo su dviračiu važiavusiu V. S. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad KET eismo įvykio metu pažeidė ne tik nuteistasis, bet ir nukentėjusysis V. S. Tačiau vien šio fakto nepakanka išvadai dėl V. S. veiksmų neteisėtumo (važiuojant į kitą Melioratorių gatvės važiuojamosios dalies pusę, neįsitikinus, kad tai saugu),  t. y. kad būtent jo padaryti KET reikalavimų pažeidimai  priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykio kilimu ir atsiradusiais padariniais. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ne tik tai, kad baudžiamasis įstatymas nenumato baudžiamosios atsakomybės asmeniui už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį sveikatos sutrikdymą pačiam pažeidėjui. BK 281 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tik už KET pažeidimą, sukėlusį eismo įvykį, dėl kurio sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Byloje svarbus aspektas yra ir tai, kad teismai teisingai nustatė, jog nors V. S. važiuodamas ir pažeidė KET, tačiau, žinodamas, kad sankryžoje yra kelio ženklas, ribojantis važiavimo greitį iki 40 km/h, turėjo pagrindą tikėtis, kad nuteistasis važiuos tame kelio ruože leistinu greičiu, ir negalėjo numatyti, kad J. K. viršys leistiną greitį. Teismai, remdamiesi  2012 m. rugpjūčio 20 d. teismo autotechninės ekspertizės akto Nr. 11–976 (12) išvados 9 punktu, nustatė, kad vairuotojas J. K., važiuodamas Melioratorių gatve apskaičiuotu apie 62 km/h ar didesniu greičiu, neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su jam kliūtį sudariusiu dviratininku V. S., nors važiuodamas maksimaliu leistinu greičiu būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo, net nestabdydamas vairuojamo automobilio. Motyvuodami išvadą dėl kasatoriaus kaltės (neatsargumo), teismai teisingai pažymėjo, jog kasatorius dirba vairuotoju, transporto priemonę vairuoja devynerius metus, jis turėjo ir galėjo numatyti, kad kelyje gali atsirasti kliūtis ir, kad nesilaikant KET reikalavimų – nesiimant visų atsargumo priemonių ir tokioje situacijoje nesilaikant tame kelio ruože nustatyto maksimalaus 40 km/h greičio, gali kilti eismo įvykis. Vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2009), kad ant važiuojamosios kelio dalies gali gulėti pėsčiasis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169/2010) arba kelio važiuojamąja dalimi eis, atšvaito nesegintis ir šviečiančio žibinto tamsiu paros metu nesinešantis pėsčiasis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384/2013). Tačiau, jeigu asmuo viršija greitį, neturėdamas galimybės laiku sustabdyti automobilio (taip pat ir techninės galimybės), tai nepašalina jo kaltės, nes asmens apkaltinimo pagrindas yra jo psichinis santykis ne vien su galėjimu sustabdyti automobilį, bet ir su greičio viršijimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127/2010).

J. K. pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl šių pažeidimų įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta V. S. sveikata. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, atsako pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Pagal šį baudžiamąjį įstatymą ir kvalifikuota J. K. veika. Kasatoriaus kasacinio skundo motyvai, susiję su bylos aplinkybių ir įrodymų nauju vertinimu, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Dėl baudžiamojo proceso kodekso 255 ir 320 straipsnių nuostatų pažeidimų

Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BPK 255 straipsnio nuostatas, nes apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę byloje argumentavo kaip KET 134 reikalavimo pažeidimą, už kurį jis nebuvo nuteistas, o nuteistas tik už tai, kad savo veiksmais pažeidė KET 133 punktą. BPK 255 straipsnio 1 dalis (Nagrinėjimo teisme ribos) nustato, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla teismui pagal kaltinamąjį aktą buvo perduota tik dėl J. K. padaryto KET 133 punkto pažeidimo. KET 134 punkto J. K. nepažeidė, o apeliacinės instancijos teismas J. K. kaltės juo negrindė. Aiškinant KET 133 punkto pažeidimą (dėl leistino greičio pasirinkimo, įvertinant važiavimo sąlygas) svarbiu faktoriumi tampa ir KET 134 punkte numatyti saugaus eismo reikalavimai (pastebėjus kliūtį, sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį). Apeliacinės instancijos teismas tik aptarė kokius eismo reikalavimus KET 134 punktas nustato ir tokiu būdu per KET 134 punkto pažeidimus tik paryškino KET 133 punkto pažeidimo specifiką.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje teigiama, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kasatorius nepagrįstai skunde teigia, kad apygardos teismas pažeidė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme taisykles ir bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011). Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinio teismo teisėjų kolegija pakankamai išsamiai nutartyje pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo teiginių ir argumentų. Nutarties motyvuose aiškiai išdėstyta, kodėl apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, dar kartą aptarti esminiai įrodymai, nurodytos aplinkybės, siejančios šiuos įrodymus į visumą.

Kolegija konstatuoja, kad nuteistojo kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti byloje priimtus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                Albinas Sirvydis

Vytautas Greičius

Aurelijus Gutauskas