PLUNGĖS APYLINKĖS TEISMAS
(S)
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 27 d.
Kretinga
Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų teisėjas Erikas Jurgutis,
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Ingai Kanareikinai,
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „V“ atstovui advokatui Karoliui Gerbauskui,
atsakovui D. J.,
atsakovų A. B. ir D. J. atstovui advokatui Robertui Skėriui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „V“ ieškinį atsakovams A. B. ir D. J. dėl darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė:
ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „V“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimus Nr. DGKS-4938 ir Nr. DGKS-4939 (toliau – Sprendimai) ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad atsakovas A. B. kreipėsi į Komisiją, prašydamas išieškoti iš UAB „V“ 2607,00 Eur darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius), atsakovas D. J. – 3055,00 Eur darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius). Atsakovai taip pat prašė priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir netesybas už delsimą atsiskaityti. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai pareiškė papildomus reikalavimus dėl kelionės laiko į komandiruotės vietą ir iš jos įskaitymo į darbo ir komandiruotės laiką bei jo apmokėjimo, kelionės išlaidų atlyginimo priteisimo. Reikalavimus dėl darbo užmokesčio priteisimo atsakovai grindė aplinkybe, kad šalys žodžiu buvo sutarusios dėl kitokio darbo užmokesčio, nei nurodytas darbo sutartyse: su A. B. – dėl 11,00 Eur už valandą darbo užmokesčio, su D. J. – dėl 13,00 Eur. Komisija pripažino buvus tokį šalių žodinį susitarimą ir priteisė atsakovams jų reikalautas darbo užmokesčio sumas. Be to, Komisija priteisė A. B. 156,01 Eur, D. J. – 226,01 Eur kelionės išlaidų atlyginimo, po 94,08 Eur darbo užmokesčio už kelionėje sugaištą laiką ir po 106,00 Eur dienpinigių. Atsakovų reikalavimo dėl kompensacijų už nepanaudotas atostogas priteisimo Komisija netenkino, o bylų dalį dėl netesybų priteisimo nutraukė, atsakovams atsisakius šio reikalavimo. Ieškovės įsitikinimu, pagal 2017 m. gegužės 5 d. darbo sutarčių sąlygas ji yra visiškai ir tinkamai atsiskaičiusi su atsakovais. Komisija vien atsakovų paaiškinimų pagrindu nustatė buvus šalių žodinį susitarimą dėl didesnio darbo užmokesčio; nepagrįstai rėmėsi ieškovės ir Suomijos bendrovės „S Oy“ sudarytos sutarties nuostatomis. Ši sutartis nereguliuoja ieškovės santykių su atsakovais, kitaip ieškovės veikla netektų prasmės, nes visos jos gaunamos pajamos turėtų būti išmokėtos kaip darbo užmokestis darbuotojams. Darbo sutartimis ieškovė su atsakovais sutarė dėl visų būtinų darbo sąlygų, įskaitant ir darbo užmokestį, todėl sutartis privaloma jos šalims. Komisija tenkino atsakovų reikalavimą vienašališkai pakeisti darbo sutarčių nuostatas dėl darbo užmokesčio dydžio. Komisijos Sprendimai nenuoseklūs, nes Komisija sprendė, kad šalys susitarė dėl didesnio darbo užmokesčio, o reikalavimų dėl kompensacijų už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo netenkino, nes laikė, kad atsakovams priklausančios kompensacijos pagal ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus buvo apskaičiuotos ir išmokėtos tinkamai. Komisija nepagrįstai vadovavosi atsakovų pildytomis darbo laiko lentelėmis, jose nurodytos per ilgos darbo valandos, tokiu režimu ieškovė nurodymo dirbti nedavė, be to, jis pažeidžia Suomijos Respublikos darbo teisės aktus. Šalių ginčo dėl kelionės išlaidų nebuvo, todėl Komisija neturėjo pagrindo šio klausimo nagrinėti. Nepagrįstai atsakovams priteistas darbo užmokestis už kelionėse sugaištą laiką ir dienpinigiai. Atsakovai turėjo išvykti ir pradėti dirbti tik 2017 m. gegužės 10 d., todėl neaišku, kokiu pagrindu Komisija pripažino, jog atsakovai išvyko jau 2017 m. gegužės 9 d. Nepagrįstai darbo diena pripažinta 2017 m. rugpjūčio 26 d., nes darbuotojai jau buvo (turėjo būti) grįžę į Lietuvą 2017 m. rugpjūčio 25 d. Nors atsakovų paskutinė darbo diena buvo 2017 m. rugpjūčio 23 d., darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ieškovė jiems kaip darbo dienas pažymėjo 2017 m. rugpjūčio 24–25 d. ir už jas sumokėjo darbo užmokestį bei dienpinigius. Remdamasi išdėstytais motyvais prašė panaikinti Komisijos sprendimus kaip nepagrįstus, nes atsakovai Komisijai nagrinėjant bylą neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo.
Atsakovai atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovės UAB „V“ ūkinė-komercinė veikla yra susijusi su darbuotojų nuoma užsienio bendrovėms ir įvairių rangos darbų atlikimu užsienyje. Atsižvelgdama į gautus užsakovų užsakymus, ieškovė skelbdavo darbo skelbimus, kuriuose nurodydavo kokio profilio statybininkų ir/ar specialistų ieško tam tikroje užsienio valstybėje konkretiems darbams atlikti. Atsižvelgiant į tai, 2017 m. gegužės 5 d. atsakovai ir ieškovė UAB „V“, atstovaujama direktorės J. G., sudarė dvi neterminuotas darbo sutartis Nr. 16-31 ir 16-32, pagal kurias atsakovai nuo 2017 m. gegužės 8 d. buvo priimti dirbti pas ieškovę statybininkais apdailininkais darbui Suomijoje. Darbo sutartimis ieškovė formaliai įsipareigojo atsakovams mokėti 495,00 Eur mėnesinį atlyginimą bei dienpinigius, ne mažesnius nei 50 % LR Vyriausybės nustatytos normos. Taip pat ieškovė įsipareigojo kiekvienam iš atsakovų atlyginti kelionės išlaidas – ne daugiau kaip 150,00 Eur į vieną pusę. Prieš sudarant darbo sutartis, ginčo šalys buvo sutarusios, jog atsakovai bei jų buvęs kolega D. B. bus komandiruojami dirbti į bendrovę S Oy, Suomijoje. Pagal tarp šalių pasiektą žodinį susitarimą, ieškovė UAB „V“ atsakovų komandiruočių Suomijoje metu įsipareigojo mokėti A. B. 11,00 Eur už vieną darbo valandą, o D. J. - 13,00 Eur už vieną darbo valandą. Tarp ieškovės UAB „V“ ir Suomijos įmonės SOy 2017 m. gegužės 3 d. buvo sudaryta tęstinė rangos sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo savo jėgomis (komandiruojant darbuotojus į užsienį) atlikti įvairius rangos darbus užsakovo naudai, o užsakovas S Oy įsipareigojo priimti ieškovės darbuotojų (atsakovų) atliktus darbus bei už juos atsiskaityti su ieškove sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais. Šalys susitarė, jog valandinis įkainis už vieno ieškovės atrinkto ir išnuomoto darbuotojo atliekamą darbą sudarys 22,00 Eur / 1 val., o galutinė darbų atlikimo kaina bus nustatoma (apskaičiuojama) po darbų atlikimo pagal faktines laiko sąnaudas. Šalys taip pat susitarė, jog ieškovė pateiks apmokėti sąskaitas užsakovui kas dvi savaites pagal abiejų šalių suderintas ieškovės darbuotojų išdirbtas darbo valandas. Atsižvelgiant į 2017 m. gegužės 3 d. sutarties nuostatas, būdamas atskaitingu asmeniu atsakovas D. J. įsipareigojo vesti savo bei kitų savo kolegų darbo laiko apskaitą, pateikti tvirtinti užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius užsakovo S Oy vadovui N. L., bei šią informaciją perduoti ieškovės direktorei J. G.. Ieškovės vadovė, gavusi darbo laiko tabelius, suskaičiuodavo visų darbuotojų faktiškai išdirbtą laiką per dviejų savaičių ataskaitinį laikotarpį ir darbo valandų sumą padauginusi iš 22,00 Eur valandinio įkainio kas dvi savaites pateikdavo apmokėti užsakovui sąskaitą už atsakovų faktiškai atliktus darbus. U. S. Oy apmokėjus ieškovės pateiktą sąskaitą ir atsiskaičius su ieškove už dviejų savaičių ataskaitinį laikotarpį, ieškovė pervesdavo darbo užmokesčio dalį pagal sutartą valandinį įkainį už ataskaitinį laikotarpį atsakovams. Nurodė, jog tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytina 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje taikymo, kurios 3 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog nepriklausomai nuo to, kokia teisė yra taikoma darbo santykiams, 1 straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės (valstybėje narėje įsisteigusios įmonės, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją) garantuoja į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo sutarties sąlygas dėl toliau nurodytų dalykų, kuriuos toje valstybėje narėje, kurioje darbas yra atliekamas, reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai ir (arba) kolektyvinės sutartys ar arbitražo sprendimai, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais. Nurodė, kad vadovaujantis viešai prieinama informacija internete, minimalus valandinis kvalifikuoto darbininko atlyginimas ginčo metu Suomijoje buvo 10,00 Eur per valandą, o vidutinis – 14,00 Eur per valandą, todėl ieškovės pateiktais skaičiavimais nurodytas valandinis darbo užmokestis, mokėtinas atsakovams komandiruočių metu, kuris nesiekia 5,00 Eur per valandą, yra nelogiškas ir neatitinka faktinės situacijos. V. S. Oy vadovo pasirašytu patvirtinimu Komisija teisingai nustatė, jog atsakovas D. J., kaip UAB „V“ darbuotojas visos komandiruotės laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 27 d. iš viso atidirbo 726,50 val., o A. B. atitinkamai 401,50 val., todėl remiantis šalių pasiektu susitarimu dėl mokamo valandinio įkainio, atsakovui D. J. ieškovė iš viso privalėjo sumokėti 9444,50 Eur (726,50 val. × 13,00 Eur = 9444,50 Eur) atlyginimo, atskaičius mokesčius, o atsakovui A. B. atitinkamai 4416,50 Eur (401,50 val. × 11,00 Eur = 4416,50 Eur). Nurodė, jog šias aplinkybes patvirtina byloje esantys darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, ieškovės direktorės susirašinėjimas su atsakovu D. J., sąskaitos faktūros, banko sąskaitų išrašai. Ieškovė nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. jokių mokėjimų atsakovams nebeatliko ir liko skolinga atsakovui D. J. už 235 darbo valandas (3055 Eur), o atsakovui A. B. už 237 darbo valandas (2607 Eur). Nurodė, jog ieškovė ne tik nesumokėjo atsakovams darbo užmokesčio, bet ir neatlygino atsakovų patirtų kelionės išlaidų, kurias pagal darbo sutartis buvo įsipareigojusi atlyginti. Atsakovų pateikti kelto bilietai bei čekiai už kurą patvirtina atsakovų patirtas kelionės išlaidas, todėl Komisija teisingai apskaičiavo ir pagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovams kelionės išlaidas. Paaiškino, jog darbo sutartis su ieškove sudarė 2017 m. gegužės 8 d., o Suomijoje pradėjo dirbti S Oy įmonėje 2017 m. gegužės 10 d., todėl atsakovai į komandiruotę išvyko jau 2017 m. gegužės 9 d. Iš komandiruotės atsakovai išvyko 2017 m. rugpjūčio 25 d. vakare ir Lietuvoje buvo tik 2017 m. rugpjūčio 26 d., ir nors paskutinė faktinė atsakovų darbo diena buvo 2017 m. rugpjūčio 23 d., likusias dienas atsakovai vyko į objektą ir pridavė anksčiau atliktus darbus, bei pateikė pasirašyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius S Oy vadovui. Komisija šias aplinkybes išnagrinėjo ir teisingai priteisė atsakovams darbo užmokestį ir dienpinigius už vykimo į komandiruotę bei grįžimo iš komandiruotės laiką.
Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmai 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį tenkino, panaikino Sprendimus, priteisė ieškovei iš atsakovų po 822,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; sprendimui įsiteisėjus, panaikino laikinąsias apsaugos priemones – Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nutartimi taikytą ieškovės turto areštą. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų kasacinį skundą 2019-02-27 nutartimi Plungės apylinkės teismo 2018-05-18 sprendimo dalį dėl atsakovams mokėtino darbo užmokesčio ir Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos 2018-08-23 nutarties dalį, kuria palikta nepakeista ši sprendimo dalis panaikino ir ši bylos dalis perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai nepagrįstai šalių ginčui išspręsti netaikė Direktyvos 96/71/EB nuostatų, nevykdė pareigos susižinoti užsienio teisės turinį ir bylos duomenis vertino bei dėl atsakovų argumentų (dėl jiems mokėtino darbo užmokesčio) ir reikalavimų pagrįstumo sprendė netaikydami Suomijos Respublikos teisės. Todėl atsakovams sudaryta galimybė kreiptis į kompetentingas Suomijos institucijas siekiant išsiaiškinti šioje byloje atsakovų nurodytus argumentus dėl jiems taikytino didesnio, nei nustatytas darbo sutartyje, darbo užmokesčio pagrįstumo ir atsakovams mokėtino darbo užmokesčio dydžio.
Teismo posėdžio metu dalyvaujančios šalys neprieštaravo, kad bylos nagrinėjimas būtų tęsiamas nuo to procesinio veiksmo, kuriuo buvo baigtas bylos nagrinėjimas.
Teismo posėdžio vykusio 2018-04-30 metu ieškovės atstovas advokatas Karolis Gerbauskas ieškinį palaikė ieškinyje išdėstytais motyvais. Nurodė, jog šalys darbo sutartyse raštu susitarė dėl visų darbo sąlygų, įskaitant ir darbo užmokestį. Nutraukus darbo sutartis, atsakovai kreipėsi į darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio, kelionės išlaidų, netesybų priteisimo. Pažymėjo, jog tarp šalių nebuvo ginčo dėl kelionės išlaidų atlyginimo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė apmokėjo atsakovų kelto ir kuro išlaidas. Nurodė, jog atsakovai nepagrįstai teigia, tarp šalių buvus žodinį susitarimą dėl didesnio darbo užmokesčio, atsakovų reikalavimai grindžiami tik jų pačių paaiškinimais ir jų pačių žymėtomis darbo laiko lentelėmis. Tuo tarpu ieškovė yra pateikusi detalius paskaičiavimus iš ko susideda atsakovų darbo užmokestis, kiek jiems buvo priskaičiuota ir išmokėta. Nesutiko su Komisijos priteista suma už 2017 m. gegužės 9 d., nes atsakovams nebuvo jokios būtinybės išvykti 2017 m. gegužės 9 d., nes keltas buvo 2017 m. gegužės 10 d. ryte. Už 2017 m. rugpjūčio 25 d. atsakovams buvo apmokėta, todėl Komisija darbo užmokestį ir dienpinigius už šią dieną priteisė nepagrįstai. Pažymėjo, jog pagal pačių atsakovų pateiktas lenteles, šią dieną atsakovai jau nedirbo, užfiksuota, kad paskutinį kartą atsakovai uoste buvo rugpjūčio 23 d. Be to, šiose lentelėse ir atsakovų pildytose darbo laiko apskaitos lentelėse darbo valandos kai kur nesutampa.
Teismo posėdžio vykusio 2019-12-06 metu ieškovės atstovas siūlė išsiaiškinti aplinkybes dėl Suomijos teisės taikymo apskaičiuojant atsakovams mokėtiną darbo užmokestį, kurios buvo nurodytos Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Nurodė, kad atsakovų reikalavimai dėl darbo laiko įskaitymo, kelioninės išlaidų, atostoginių mokėjimo buvo išspręsti ieškovės naudai, liko neišspręstas tik reikalavimas dėl darbo už mokesčio dydžio, t.y. ar buvo mokamas ne mažesnis nei pagal ES direktyvą. Nurodė, kad Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad į minimalų darbo užmokesčio dydį yra įskaičiuojami ir komandiruotpinigiai, kurie buvo mokami atsakovams, todėl atsakovui D. J. išmokėta netgi daugiau užmokesčio nei priklausytų pagal Suomijoje nustatytą. Pažymėjo, kad ieškovai siūlė atsakovui A. B. sumokėti 300,00 Eur nepriemoką. Patvirtino, kad jokio susitarimo su atsakovais dėl mokėtino 11 Eur ir 13 Eur už darbo valandą nebuvo. Nurodė, kad gavo iš Suomijos informacija, kad laivų statybos ir remonto sektoriuje 2017 m. minimalus darbo užmokestis buvo - I kategorijos darbuotojams 8,82 Eur/val., II kategorijos - 10,21 Eur/val., III kategorijos 11,82 Eur/val. Įsitikinęs, kad abu atsakovai priklauso I kategorijai, kuriai priskiriami darbuotojai su nedidele patirtimi, dirbantys įprastu lygiu ir normaliomis darbo sąlygomis. Tuo tarpu II kategorijai priskiriami darbuotojai dirbantys sunkiomis darbo sąlygomis, II kategorijai – ypatingai aukštos atsakomybės lygio ir dirbantys sunkiomis darbo sąlygomis. Paaiškino, kad atsakovų darbas reikalavo specialių žinių, tačiau jokios specialios kvalifikacijos jiems nereikėjo, be to buvo dirbama ne lauko sąlygomis. Nurodė, kad už transporto išlaidas yra kompensuota. Paskaičiuota, kad atsakovas D. J. dirbo 621 val. ir jam Suomijoje minimalus mokėtinas darbo užmokestis su dienpinigiais sudarytų 5477 Eur, o jam faktiškai yra išmokėta 6600 Eur, tokiu būdu jam išmokėta daugiaui negu nustatyta pagal direktyvą. A. B. su dienpinigiais yra priskaičiuota 1882 Eur, išmokėtos sumos yra mažesnės, nes jis ilgą laiką sirgo arba nedirbo. Todėl reikalavimas priteisti papildomas sumas yra nepagrįstas. Nurodė kad lentelėse patys atskovai sau rašėsi darbo valandas, tačiau patikrinus uosto informaciją nustatyta, kad kai kuriomis dienomis, kurias jie įsirašė darbo valandas, atsakovai iš viso į uostą nebuvo atvykę, arba šios valandos neatitinka, todėl tais skaičiais negalima remtis ir su jais sutikti. Patikslino ieškinio reikalavimus ir prašo atmesti darbo ginčo komisijai pateiktus atsakovų prašymus visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Teismo posėdžio vykusio 2018-04-30 metu ieškovės atstovė direktorė J. G. paaiškino, kad bendrovės specifikacija - darbas su elektrikais ir metalo konstrukcijomis. 2017 m. balandžio mėnesį D. J. kreipėsi į ieškovės atstovą Helsinkyje. Susitikus su juo, šis paaiškino, kad turi pažįstamą suomį, pas kurį ilgą laiką dirbo ir gali ateiti dirbti į ieškovės bendrovę su sutartimi, ji taip pat iš to uždirbs, o po pusmečio jis atsidarys savo įmonę ir dirbs savarankiškai. Ji sutiko jam padėti ir jį įdarbinti, susitarė, kad ji į D. J. santykius su suomiu nesikiš, jai buvo svarbu tik tai, kad nebūtų pažeidinėjami įstatymai, darbo tvarka ir pan. Visas susirašinėjimas su suomiu vyko per D. J.. Su D. J. susitarė, kad bus mokamas kiek didesnis nei minimalus darbo užmokestis, kad būtų galima mokėti ir dienpinigius. Jis sutiko, pasakė, kad turi dar du draugus, kurie taip pat vyks dirbti už tokį darbo užmokestį. D. J. pasakė, kad reiks pradėti dirbti 2017 m. gegužės 8 d., todėl 2017 m. gegužės 5 d. jie susitiko, ji buvo parengusi pasirašyti darbo sutartis. Susitikimo metu D. J. pasakė, kad galės išvykti tik 2017 m. gegužės 10 d. ir paprašė nupirkti kelto bilietus. Kadangi darbo sutartis ji jau buvo parengusi, perrašyti sutarčių galimybės nebeturėjo, buvo pasirašytos darbo sutartys, kuriose nurodyta, jog atsakovai pradeda dirbti 2017 m. gegužės 8 d. Tą pačią dieną ji nupirko kelto bilietus kelionei į Suomiją 2017 m. gegužės 10 d. 10.30 val., įspėjo buhalterę pranešti Sodrai apie tris naujus darbuotojus ir pasakė, kad gegužės 10 d. turi būti parengti komandiruotės dokumentai. Ji išsiuntė bilietus D. J., jis pasakė, kad išvyks 2017 m. gegužės 10 d. apie 2 val. nakties. Jie išvyko ir dirbo. Liepos mėnesį jai paskambino D. J. ir norėjo susitikti, pasakė, kad jis yra Klaipėdoje, parvykęs į vestuves. Rugpjūčio mėnesį ji rašė D. J. laišką, prašydama nurodyti kiek dienų jis poilsiavo, nes už tas visas dienas ji mokėjo darbo užmokestį. Rugpjūčio pabaigoje jis paskambino ir pasakė, kad norėtų didesnio darbo užmokesčio, kad jiems būtų mokamas suomiškas atlyginimas. Ji nesutiko ir D. J. pagrasino išeisiantis iš darbo. Maždaug po savaitės D. J. parašė, kad savo noru išeina iš darbo, nors tą savaitę ir nebedirbo, o paskui visi atsakovai kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Paaiškino, kad buvo mokama ne už valandinį darbą, o už atliktus darbus, įvykdytą projektą. Atsakovai žinojo, kiek valandų per dieną turi dirbti, kiek jiems priklauso dienpinigių, įmonė apmokėdavo jų keliones. Atsakingu už darbo laiko apskaitą buvo D. Jai kilo abejonių dėl darbo valandų, D prisipažino, kad papildomai dirbo suomiui darbus, nesusijusius su ieškovės veikla.
Teismo posėdžių metu atsakovas D. J. su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad darbo sutartį su ieškove sudarė 2017 m. gegužės 8 d., pradėjo dirbti 2017 m. gegužės 10 d. Pasiūlymą bendradarbiauti su ieškove pateikė ieškovės direktorės vyras Vytautas, kai jis dar dirbo kitoje įmonėje. Kartu su Vytautu vyko kartu į Suomiją, kur su S Oy susitarė, kad bus apmokama už projektus, o papildomi darbai, tokie kaip valymo ir pan., bus apmokami mokant po 22 Eur už valandą. Su ieškove susitarė, kad jam už darbo valandą mokės 13 Eur už valandą, A. B. – 11 Eur, D. B. – 10 Eur. Išvyko dirbti gegužės mėnesį. Pirmąjį mėnesį buvo mokama pagal projektus, o nuo birželio 1 d. buvo nuspręsta pereiti prie valandinio atlyginimo. Komandiruotėje dirbo nuo gegužės 10 d. iki birželio 22 d. Tada vėl išvyko į komandiruotę liepos 2 d., grįžo rugpjūčio 26 d. Buvo grįžę į Lietuvą liepos 21 – 23 d., išvykimą buvo suderinę su suomiu. Darbo laiko apskaitos lenteles su darbo valandomis pateikdavo ieškovei kas savaitę, sąskaitos būdavo išrašomos už dvi savaites, apskaičiuodavo darbo užmokestį darbo valandas dauginant iš 22 Eur ir tada atsiskaitydavo su jais. Pradžioje ieškovė atsiskaitydavo, o vėliau vėluodavo mokėti darbo užmokestį. Į komandiruotę išvyko 2017 m. gegužės 9 d. apie 22.00 val., o iš komandiruotės Helsinkyje išvyko 2017 m. rugpjūčio 25 d. 19.30 val. Buvo parvykę į Lietuvą ir rugpjūčio 10-15 d., atlyginimas nuo rugpjūčio 3 d. jiems nebebuvo mokamas, už minėtas dienas atlyginimo negavo.
2019-12-06 teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis negavo įsakymo dėl komandiruotės. Nurodė, kad jis ir atsakovas A. B. pasirašė darbo sutartis su ieškove. Paaiškino, kad dėl darbo užmokesčio buvo žodinis susitarimas, jis pats pildė darbo tabelius, dėl kurių pildymo iki darbo ginčų komisijos nebuvo jokių pretenzijų. Ieškovės atstovė direktorė J. G. nesutarė su suomiu galimai dėl turimų problemų su anglų kalba. Dėl tabelyje nurodytų ir uoste užfiksuotų darbo valandų nesutapimo paaiškino, kad sandėlio teritorijoje nėra įtrauktas čipas, su kuriuo reikia atsižymėti. Jie su kitu atsakovu visus paruošiamuosius darbus turėjo atlikti sandėlio teritorijoje, ir buvimas sandėlyje neatsispindėdavo buvimo laike uoste. Taip pat nereikėdavo atsižymėti įvažiuojant į uostą automobiliu turint leidimą, kurį gali vairuoti vienas asmuo. Į uostą buvo apie 5 įėjimus, į kuriuos įėjimai buvo fiksuojami su čipais, nefiksuodavo tik automobilio su leidimu. Jis pats buvo atsakingas už savo darbą, niekas kitas jų darbo neprižiūrėjo, pats buvo darbų vadovas. Su ieškove buvo sutarę 13 Eur valandinį apmokėjimą. Nurodo, kad uoste galioja kolektyvinė darbo sutartis, kurios pateikti teismui neturi galimybės. Mano, kad jis priklauso 2-3 darbuotojų kategorijai, nurodė, kad jo darbo sąlygos buvo sunkios. Nes jis dėjo grindis PVC, kurios yra plaukiojančios metalinės grindys, jų plokštės sunkios apie 80 kg, todėl jie yra ypatingi specialistai, tačiau tai patvirtinančio sertifikato pateikti yra neprivaloma. Nurodė, kad kitų uoste Suomijoje dirbančių darbuotojai nuo valandinis atlyginimas yra nuo 10 Eur iki 16 Eur ir jis priklauso nuo atliekamų darbų. Pažymėjo, kad naudojo savo automobilį, darbo ginčų komisijai pateikė čekius, patvirtinančius, kad Suomijoje pylė kurą, tačiau ši juos atmetė. Nurodė, kad jam priklausė didesnis užmokesčio priedas, nes jis buvo atsakingas asmuo, naudojo savo automobilį, skirstė darbus, kontroliavo žmones, priduodavo darbus bei bendravo su pačiu užsakovu. Darbus priduodavo zonomis, kuriuos patikrindavo ir priimdavo atvykę laivų statyklos specialistai, buvo priduota apie 22-23 zonos, 7 zonos plaukiojančių grindų, PVC kajutėse ir t.t., nusiskundimo nebuvo. Darbų pridavimas buvo papildomas darbas. Projektinis darbų apmokėjimas nepasiteisino. Nurodė, kad jie negalėjo prisirašyti tiek darbo valandų kiek nori, nes suomis jos kontroliuodavo. Už kiekvieną galimai prisirašytą valandą įmonė gaudavo naudą. Pagal laivų statyklos kolektyvinę darbo sutartį save įvertina kaip kvalifikuotą darbuotoją su profesine patirtimi kurio valandinis atlyginimas turėtų būti 15,86 Eur, o kolegą Artūrą priskirtų darbuotojui su darbo patirtimi, kurio atlyginimas - 12,08 Eur už valandą. Nurodė, kad jo patirtis su panašaus pobūdžio darbu yra pusę metų, inžinerinio išsilavinimo ar specialaus kvalifikaciją patvirtinančio dokumento neturi. Studijavo laivavedybą iki 3 kurso, tačiau mokslų nebaigė. Prieš tai buvo baldininkas, po to pradėjo kloti grindis. Dėl paskutinės darbo dienos 2017-08-25 nurodytos tabelyje ir 6 darbo valandų paaiškino, kad tuo metu dirbo ir ruošėsi darbus sandėlyje ateičiai. Paaiškino, kad Suomijoje neleidžiama dirbti tiek darbo valandų per savaitę, o dirbo daugiau valandų nei leidžiama, nes suomis neprieštaravo dėl viršvalandžių ir tai įmonei atnešė tik naudą. Nurodė, kad paskutinės tabelio lentelės nėra patvirtintos suomio, nes siuntė jam tik nuotraukas, jeigu jo kažkas netenkindavo jis skambindavo.
Teismo posėdžio vykusio 2018-04-30 metu atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad gegužės mėnesį D. J. pasiūlė jam važiuoti dirbti į Suomiją, nurodė, jog bus mokamas 11,00 Eur per valandą atlyginimas. Pasirašė darbo sutartį ir gegužės 9 d. vakare išvyko į komandiruotę. Suomijoje dirbo tik vieną savaitę, tada dėl sveikatos būklės buvo išvykęs į Lietuvą. Į Suomiją vėl išvažiavo tik liepos 2 d. kartu su Dainiumi, dirbo iki rugpjūčio 25 d. Suomijoje juos prižiūrėjo N, kuriam teikdavo ataskaitą apie dirbtas valandas, padarytus darbus. Atlyginimą gaudavo kas dvi savaites, o rugpjūčio mėnesį atlyginimo jiems nebepervedė. Už pirmą darbo savaitę jam buvo sumokėta skaičiuojant po 11,00 Eur už valandą. Avanso niekada neprašė, visus klausimus dėl atlyginimo derino D.
Teismo posėdžių metu atsakovų atstovas advokatas Robertas Skėrys su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nors darbo sutartyje nurodytas vienas darbo užmokestis, liudytojų, atsakovų parodymai patvirtina, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl valandinio atlyginimo. D. J. susitarė su UAB „V“, nes tai buvo abiem pusėms naudingas sandoris. Šalys susitarė dėl didesnio darbo užmokesčio ir tai patvirtina D. J. pildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, sutartis, iš kurios matyti, kad darbo valandos kaina buvo 22 Eur, matematiniai skaičiavimai, iš kurių matyti, kad D. J. pateikus darbo valandas, sąskaitos už darbus būdavo išrašomos taikant 22 Eur dydį už valandą, suomiui atsiskaičius su ieškove, būdavo atsiskaitoma su atsakovais. Iš dokumentų matyti, kad pradžioje su atsakovais buvo atsiskaitoma tvarkingai, o paskui tarp šalių kilo konfliktas ir ieškovė tinkamai su atsakovais nebeatsiskaitė. Iš elektroninio susirašinėjimo taip pat matyti, kad buvo susitarta dėl didesnio atlyginimo. Pažymėjo, jog elektroninės sistemos duomenys apie atėjimą ir išėjimą iš gamyklos neaišku kaip ištraukti, galimai netikslūs. Paskutinėmis dienomis atsakovai pridavinėjo darbus, todėl į uostą galėjo patekti su darbus tikrinusiais asmenimis ir pan. Nurodė, kad yra žinoma kad įmonė nuo vieno darbuotojo uždirba po 1000 Eur, šiuo atveju darbdavys piktnaudžiauja savo padėtimi ir darbuotojas yra silpnoji pusė šioje situacijoje. Byloje pateikti duomenys, patvirtina, kad projektinis susitarimas nepasiteisino ir buvo pereita prie valandinio atsiskaitymo - 22 Eur valandą. Nurodė, kad įmonė butų gavusi naudą, jeigu atsakovas būtų prirašęs daugiau darbo valandų nei išdirbta. Pažymėjo, kad natūralų, kad užsakovas, šiuo atveju suomis kontroliavo išdirbtas atsakovų valandas, kurias reikėjo pagrįsti. Darbuotojas turėtų gauti tokį užmokestį koks mokamas toje valstybėje narėje. Visi apmokėjimai ir pateiktos paskaičiavimų lentelės patvirtina, kad atsakovams buvo susitarta mokėti už valandą 11 ir 13 Eur. Nesutinko, kad nepriemoka A. B. yra tik 300 Eur. Pažymėjo, kad dėl D. J. darbo užmokesčio reikėtų atsižvelgti, kad buvo naudojama jo transporto priemonė, jis buvo atsakingas už darbų kontrolę ir darbų pridavimus. Taigi akivaizdu, kad jam turėjo būti mokamas didesnis atlyginimas. Nurodo, kad atsakovų kaip darbuotojų kategorijos turi būti didesnės nei pirma, nes tai darbai reikalaujantys aukštos kvalifikacijos, atsakomybės ir atliekami sunkiomis darbo sąlygomis. Pažymėjo, kad dokumento neturėjimas dar neįrodo, kad atsakovai atitinkamos kvalifikacijos neturėjo. Nurodė, kad į Suomijos darbo inspekcijos nurodytą valandinio apmokėjimo minimumą reikia vertinti kaip atskaitos tašką. Prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismo posėdžio vykusio 2018-04-30 metu liudytoja J. I. parodė, kad tvarko UAB „V“ buhalteriją, apskaičiuoja atlyginimus. Darbo užmokestį apskaičiuoja pagal darbo sutartį, už komandiruotes apskaičiuoja dienpinigius. Duomenis pateikia direktorei, kuri jai paskui atsiunčia mokėjimo pavedimus. Pažymėjo, jog bendrovės direktorė dažnai darbuotojams moka avansą. UAB „V“ darbuotojams valandinio atlyginimo niekada nėra skaičiavusi. Jei direktorė sumokėdavo avansą, tada ji paskaičiavusi atlyginimą, išskaičiuodavo sumokėtą avansą. Nurodė, kad įmonei gaunant 22 Eur už valandą ir mokant darbuotojui 13 Eur už valandą atlyginimą, įmonė patirtų nuostolių. Paaiškino, jog byloje esančią lentelę, kurioje apskaičiuotos įmonės pajamos, jei būtų valandinis atlyginimas darbuotojams, sudarė ji, paprašyta direktorės. Nurodė, jog su atsakovais UAB „“ yra visiškai atsiskaičiusi.
Teismo posėdžio vykusio 2018-04-30 metu liudytojas D. B. parodė, kad D. J. turėjo užsakovą Suomijoje, tačiau neturėjo savo įmonės, todėl dėl darbo tarėsi su Julijos vyru. J. D. pasiūlė apdailininko darbą, gaunant 10 Eur valandinį atlyginimą. Darbo sutartį su UAB „V“ jie pasirašė 2017 m. gegužės 7 ar 8 d. Darbo sutartyje buvo numatytas apie 500 Eur per mėnesį atlyginimas ir komandiruotpinigiai. Suomijoje darbus skirstydavo suomis N, darbo laiko apskaitą vykdė D. Suomijoje dirbo iki 2017 m. birželio 22 d. Už dirbtą laiką gavo darbo užmokestį, kuris iš esmės atitiko sutartą 10 Eur valandinį atlyginimą. Jis pats su UAB „V“ direktore dėl darbo užmokesčio nesitarė.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Ieškinys tenkintinasiš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. gegužės 5 d. tarp ieškovės UAB „V“ ir atsakovo A. B. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 16-32, tarp ieškovės UAB „V“ ir atsakovo D. J. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 16-31 (toliau – darbo sutartys), pagal kurias atsakovai buvo priimti dirbti ieškovės bendrovėje apdailininkais. Darbo sutarčių 3 punktu ieškovė įsipareigojo atsakovams mokėti 495,00 Eur darbo užmokestį, vykstant į komandiruotę, mokėti dienpinigius, dienpinigių dydį nustatant darbdaviui, bet ne mažiau kaip 50 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos paros normos. 2017 m. gegužės 10 d. UAB „V“ direktorės įsakymu Nr. 17-7 A. B. nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2017 m. gegužės 12 d. komandiruotas į Suomiją darbų vykdymui pagal projektą. 2017 m. liepos 27 d. UAB „V“ direktorės įsakymu A. B. nuo 2017 m. liepos 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. komandiruotas į Suomiją darbų vykdymui pagal projektą. 2017 m. gegužės 10 d. UAB „V“ direktorės įsakymu Nr. 17-5 D. J. nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. komandiruotas į Suomiją darbų vykdymui pagal projektą.
Tarp šalių kilo ginčas dėl sutarto darbo užmokesčio dydžio, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir kelionės išlaidų atlyginimo, todėl atsakovai A. B. ir D. J. kreipėsi į darbo ginčų komisiją. 2017 m. rugsėjo 26 d. Komisijos sprendimu Nr. DGKS-4938 atsakovo A. B. prašymas patenkintas iš dalies, priteisiant jam iš UAB „V“ 2607 Eur darbo užmokesčio, 156,01 Eur kelionės išlaidų, 94,08 Eur darbo užmokesčio už kelionės laiką, 106 Eur dienpinigių, atmetant reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo. 2017 m. rugsėjo 26 d. Komisijos sprendimu Nr. DGKS-4939 atsakovo D. J. prašymas patenkintas iš dalies, priteisiant jam iš UAB „V“ 3055 Eur darbo užmokesčio, 226,01 Eur kelionės išlaidų, 94,08 Eur darbo užmokesčio už kelionės laiką, 106 Eur dienpinigių, atmetant reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo. Ieškovė, UAB „V“ nesutikdama su Komisijos sprendimais, kreipėsi į teismą dėl šių sprendimų panaikinimo.
Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmai 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį tenkino, panaikino Sprendimus, priteisė ieškovei iš atsakovų po 822,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; sprendimui įsiteisėjus, panaikino laikinąsias apsaugos priemones – Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nutartimi taikytą ieškovės turto areštą. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų kasacinį skundą 2019-02-27 nutartimi Plungės apylinkės teismo 2018-05-18 sprendimo dalį dėl atsakovams A. B. ir D. J. mokėtino darbo užmokesčio ir Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos 2018-08-23 nutarties dalį, kuria palikta nepakeista ši sprendimo dalis panaikino ir ši bylos dalis perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Plungės apylinkės teismas įvertinęs bylos duomenis, sutiko, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos iš esmės atitinka D. J. pildytuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytų darbo valandų ir 22,00 Eur vienos darbo valandos įkainio sandaugą, tačiau sprendė, kad ši aplinkybė patvirtina tik tai, jog susitarimas dėl tokios darbų kainos buvo tarp ieškovės UAB „V“ ir Suomijos bendrovės „S Oy“. Dviejų įmonių susitarimas dėl atliekamų darbų ir jų kainos neturi įtakos ieškovės ir atsakovų tarpusavio santykiams (susitarimui dėl darbo užmokesčio). Kiti įrodymai taip pat nepatvirtina buvus šalių susitarimą dėl valandinio darbo užmokesčio. Atsakovų pateikta lentelė, kurioje nurodyti darbo užmokesčio skaičiavimai taikant 13, 11 Eur ir 10 Eur dydžius, nevertinta kaip įrodymas, patvirtinantis šalių susitarimą dėl valandinio atlygio.
Dėl reikalavimo priteisti darbo užmokestį ir dienpinigius už kelionės laiką į komandiruotę ir iš jos teismas, nustatęs, kad atsakovai privalėjo atvykti į keltą, išvykstantį iš Talino į Suomiją 2017 m. gegužės 10 d. 10.30 val., įvertinęs, jog nuvykti iki Talino užtrunka apie 8 val., konstatavo, kad nebuvo būtina išvykti 2017 m. gegužės 9 d., taigi ieškovė neturėjo pareigos tą dieną įskaityti į komandiruotės laiką, sumokėti už jį darbo užmokestį, dienpinigius. Kadangi paskutinė atsakovų darbo diena buvo 2017 m. rugpjūčio 22 d., nėra pagrindo į komandiruotės laiką įskaityti 2017 m. rugpjūčio 26 d., nes atsakovai tądien jau turėjo būti Lietuvoje. Atsakovai savo noru ilgiau liko Suomijoje, taigi teismas nustatė, kad ieškovė neprivalo mokėti jiems darbo užmokesčio už šį laiką.
Plungės apylinkės teismas sprendė, kad, atsakovams nesikreipus į ieškovę dėl kelionės išlaidų atlyginimo darbo sutartyse nustatytomis sąlygomis, atsakovų teisės (kai ieškovė yra pervedusi atsakovams kelionės išlaidų atlyginimą) nebuvo pažeistos, todėl šis reikalavimas yra nepagrįstas. Reikalavimas atlyginti 2017 m. liepos 2–3 d. patirtas kelionės išlaidas taip pat nepagrįstas, nes nebuvo darbdavės nurodymo grįžti iš komandiruotės, taigi ji neturi pareigos atlyginti atitinkamas išlaidas.
Klaipėdos apygardos teismo kolegija nustatė, kad atsakovų pateiktose darbo laiko lentelėse nepagrįstai pažymėta, kad jie dirbo po 6 val. 2017 m. rugpjūčio 23 d., ir lentelėse pateiktą informaciją vertino kaip nevisiškai patikimą ir teisingą. Nustatė, kad atsakovai klaidina teismą nurodydami jiems išmokėtas sumas už tam tikrą mėnesį, teigdami, jog buvo žodinis susitarimas dėl kitokių įkainių. Siekdami įrodyti, kad jų darbo užmokestis buvo didesnis, atsakovai jiems sumokėtas sumas už atitinkamą mėnesį padidina vėliau einančio mėnesio suma ir taip gauna didesnę sumą. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino atsakovų pateiktas lenteles ir jų pagrindu atliktus skaičiavimus bei jais nesirėmė.
Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai nepagrįstai šalių ginčui išspręsti netaikė Direktyvos 96/71/EB nuostatų, nevykdė pareigos susižinoti užsienio teisės turinį ir bylos duomenis vertino bei dėl atsakovų argumentų (dėl jiems mokėtino darbo užmokesčio) ir reikalavimų pagrįstumo sprendė netaikydami Suomijos Respublikos teisės.
Dėl darbo užmokesčio dydžio ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Byloje nustatyta, kad 2017 m. gegužės 3 d. tarp UAB „V“ ir Suomijos įmonės S Oy buvo sudaryta rangos sutartis, kurios pagrindu SOy paskyrė UAB ‚V“ vykdyti darbus ir teikti paslaugas klientams, kurie parūpina didelio galingumo įrenginius ir medžiagas. Šios sutarties pagrindu ieškovė savo jėgomis, komandiruojant darbuotojus į užsienį, atlikti įvaikius rangos darbus Suomijoje ir pagal ją gaudavo atsiskaitymą iš užsakovo SOy. Atsakovai A. B. ir D. J., kreipdamiesi į Komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, savo reikalavimus grindė tuo, kad nors su ieškove sudarytose darbo sutartyse buvo numatytas 495 Eur mėnesinis atlyginimas, vykstant į komandiruotę, mokant nustatyto dydžio dienpinigius, tarp šalių iš tikrųjų buvo žodinis susitarimas dėl valandinio atlyginimo: 11 Eur už valandą atsakovui A. B. ir 13 Eur už valandą atsakovui D. J.. Atsakovai kreipdamiesi dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo prašė taikyti Suomijos Respublikos teisę nustatant minimalų valandinį atlyginimą, kurį privalėjo mokėti ieškovė atsakovų komandiruotės metu.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 214 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. DK 148 straipsnyje reglamentuojama darbdavio pareiga tvarkyti informaciją apie darbuotojo darbo užmokestį ir dirbtą laiką. DK 65 straipsnio 7 dalyje ir DK 146 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama darbdavio pareiga užtikrinti tinkamą darbo santykių pasibaigimo įforminimą ir atsiskaitymą su darbuotoju. Nurodytos nuostatos lemia darbdavio pareigą užtikrinti tokius faktus (atsiskaitymą su darbuotoju ir kt.) patvirtinančių duomenų pakankamumą, tokius duomenis turi sudaryti ir turėti darbdavys, jie jam lengviau prieinami. Taigi, esant darbdavio ir darbuotojo ginčui dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo fakto, vadovaujantis CPK 178 straipsniu ir DK 214 straipsnio 3 dalimi, darbdavys (šiuo atveju ieškovas) privalo įrodyti, jog tinkamai atsiskaitė su atleidžiamais darbuotojais (atsakovais).
Pagal kasacinio teismo išaiškinimus teismas, nagrinėdamas komandiravimo į užsienio valstybę atvejį, turi ex officio (pagal pareigas) patikrinti, ar tokiu atveju komandiruoto į užsienį darbuotojo teisių apsaugai taikytinos E. S. teisės aktų ir jas įgyvendinančių specialiųjų nacionalinės teisės aktų nuostatos. Tais atvejais, kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje taikymo. Direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad: 1) ieškovė (darbdavė) yra E. S. valstybėje narėje (Lietuvoje) įsteigta įmonė; 2) darbuotojai (atsakovai) buvo komandiruoti į kitos valstybės narės - Suomijos teritoriją; 3) darbuotojus ir darbdavę komandiravimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 4) tarp ieškovės ir Suomijos įmonės S Oy egzistavo sutartiniai teisiniai santykiai; 5) atsakovai buvo komandiruoti ieškovės lėšomis, vykdė jos nurodymus, kad įgyvendintų darbdavės sutartimi prisiimtus įsipareigojimus Suomijos įmonei. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės atitinka Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus ir darbas statybų sektoriuje, įskaitant faktinius statybos darbus, surenkamų elementų surinkimą, įrengimą arba instaliavimą, patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį. Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalimi siekiama užtikrinti, kad komandiruotiems darbuotojams būtų taikomos priimančiosios valstybės narės (į kurios teritoriją komandiruojami darbuotojai) minimalią apsaugą užtikrinančios normos dėl darbo ir įdarbinimo sąlygų, kiek tai susiję su šio straipsnio 1 dalyje nurodytais aspektais, inter alia, susijusiais su maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiku, minimalių mokamų metinių atostogų trukme, minimaliu darbo užmokesčio dydžiu ir darbuotojų sveikata, higiena ir darbo sauga. Vis dėlto, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, Direktyva 96/71/EB nesuderintas šių minimalią apsaugą užtikrinančių imperatyviųjų teisės normų materialinis turinys. Todėl jų turinį valstybės narės gali nustatyti laisvai, laikydamosi Sutarties ir bendrųjų Sąjungos teisės principų.
Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovai buvo išsiųsti į komandiruotę Suomijoje, nurodant komandiruotės tikslą – rangos darbų vykdymui pagal projektą, darytina išvada, jog UAB „V“ ir Suomijos įmonės „S Oy“ sutartis laikytina rangos sutartimi, nes atsakovai komandiruotės metu atliko rangos darbus, t. y. buvo komandiruoti dirbti kitoje valstybėje pagal darbdavio sudarytą rangos sutartį. Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog nepriklausomai nuo to, kokia teisė yra taikoma darbo santykiams, 1 straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės (valstybėje narėje įsisteigusios įmonės, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją) garantuoja į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo sutarties sąlygas dėl toliau nurodytų dalykų, kuriuos toje valstybėje narėje, kurioje darbas yra atliekamas, reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai ir (arba) kolektyvinės sutartys ar arbitražo sprendimai, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad komandiruotam darbuotojui, neatsižvelgiant į teisę, taikytiną darbo sutarčiai ar darbo santykiams, turi būti taikomos tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti, norminių teisės aktų, įskaitant praplėstų kolektyvinių šakos ir teritorinės sutarčių, nuostatos dėl minimalaus darbo užmokesčio, įskaitant apmokėjimą už viršvalandinį darbą.
Direktyvos 96/71/EB 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tam, jog ši direktyva būtų įgyvendinta, valstybės narės, laikydamosi nacionalinės teisės aktų ir (arba) praktikos, paskiria vieną ar kelias ryšio palaikymo tarnybas arba vieną ar kelias kompetentingas nacionalines institucijas. Nagrinėjamu atveju 2017-04-17 buvo kreiptasi į valstybinės darbo inspekcijos teisės skyrių dėl tarpininkavimo renkant duomenis ir vadovaujantis 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo. Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcija per Europos K. V. rinkos informacine sistemą (IMI) kreipėsi į Suomijos kompetentingą instituciją dėl duomenų apie šioje šalyje mokamą darbo užmokestį tam tikrose kategorijos darbuotojams. Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad į minimalų darbo užmokesčio dydį yra įskaičiuojami ir komandiruotpinigiai. Suomijos darbo inspekcija informavo, kad Suomijos Respublikoje minimalusis darbo užmokestis yra diferencijuojamas atsižvelgiant į darbuotojo darbo patirtį (stažą) ir profesinę kvalifikaciją. Pagal Suomijos darbo inspekcijos pateiktą informaciją 2017 m. minimalusis darbo užmokestis statybų sektoriuje buvo diferencijuojamas priklausomai nuo darbuotojo patirties ir kvalifikacijos, t.y., nuo 9,93 eur/val. (nepatyrusiems nekvalifikuotiems darbuotojams), 11,28 eur/val. (darbuotojams su darbo patirtimi), 12,44 eur/val. (kvalifikuotiems darbuotojams be patirties), 13,78 eur/val. (kvalifikuotiems darbuotojams), 15,06 eur/val. (kvalifikuotiems darbuotojams su profesine patirtimi) iki 16,17 eur/val. (aukštos kvalifikacijos patyrusiems darbuotojams).
Suomijos darbo inspekcijos duomenimis Laivų statybos ir remonto sektoriuje 2016 m. lapkričio - 2017 m. spalio mėn. laikotarpiu galiojo Pramonės ir technologijų sektoriaus kolektyvinė sutartis. Pagal ją, minimalusis darbo užmokestis už 40 val. darbo savaitę skirstomas pagal darbuotojų kategorijas:
I kategorijos darbuotojams - 8,82 Eur/val. arba 1537 Eur./mėn.;
II kategorijos darbuotojams- 10,21 Eur/val. arba 1779 Eur/mėn;
II kategorijos darbuotojams- 11,82 Eur/val. arba 2060 Eur/mėn.
Minimaliojo darbo užmokesčio normos nustatomos visuotinai taikomose kolektyvinėse sutartyse. Kadangi Suomijoje yra išskirtas Laivų statybos ir remonto sektorius ir jame galiojanti kolektyvinė sutartis, atsakovų apdailininkų darbas laivuose atitinkamai priskirtinas pastarajai sričiai.
Suomijos darbo inspekcija nurodė, kad I kategorijos darbuotojams priskiriami darbuotojai su nedidele patirtimi, įprastu atsakomybės lygiu dirbantys normaliomis darbo sąlygomis. II kategorijos darbuotojams priskiriami darbuotojai su nedidele patirtimi, vidutiniu atsakomybės lygiu, tačiau dirbantys sunkiomis darbo sąlygomis. III kategorijos darbuotojams priskiriami aukšto atsakomybės lygio patyrę darbuotojai, dirbantys sunkiomis darbo sąlygomis. Šalys nurodė, kad jokių kvalifikacinių reikalavimų keliamų atsakovų, kaip statybininkų – apdailininkų laive pareigoms, nebuvo numatyta. Šiai pareigybei nėra būtina turėti išsilavinimą inžinerijos mokslų srityje. Nustatyta, kad atsakovas D. J. turėjo pusę metų panašaus pobūdžio darbo patirties, o atsakovas A. B. tokios patirties iš viso neturėjo. Nustatyta, kad sertifikatų ar pažymėjimų, patvirtinančių jų kvalifikaciją ar specialių žinių įgijimą atsakovai nepateikė. Atsakovai teigia, kad dirbo sunkiomis darbo sąlygomis atlikdami vidaus apdailos darbus laivuose. Darbo sąlygos – darbo aplinkos veiksnių, tarp jų darbo pobūdžio, darbo ir poilsio režimo, darbo santykių visuma, turinti tiesioginę įtaką darbuotojo savijautai, sveikatai ir darbingumui. Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo 67 straipsnyje nustatytas, kad darbo sąlygų klasifikavimas ir charakteristikos: 1) optimalios darbo sąlygos – darbo aplinka, kurioje nėra kenksmingų ir pavojingų veiksnių, neigiamai veikiančių darbuotojų savijautą, darbingumą, sveikatą arba keliančių pavojų gyvybei; 2) normalios darbo sąlygos – kai darbo aplinkos veiksniai ir jų sumacijos dydžiai atitinka higienos normas ir paprastai nesukelia sveikatos sutrikimų (profesinių ligų); 3) pavojingos darbo sąlygos – rizikos laipsnį turintis darbas, t.y. kai galimas pavojingo, kenksmingo veiksnio, susijusio su darbo pobūdžiu, atsitiktinis arba anomaliai pasikeitusio kenksmingo veiksnio poveikis. Atsakovai nurodė, kad dirbant laive, kajutėse, buvo padaroma skylė medžiagomis įsinešti, todėl jie dirbo kaip lauko sąlygomis, mažose erdvėse ir kėlė sunkius daiktus. Kitų įrodymų patvirtinančių sunkias darbo sąlygas, kurios tiesiogiai įtakotų jų savijautą, sveikatą ir darbingumą atsakovai į bylą nepateikė. Darbo sutartyje jų darbas kaip atliekamas ypatingomis ar sunkiomis sąlygomis nebuvo aptartas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovai nedirbo lauko sąlygomis, o dirbo normaliomis darbo sąlygomis, todėl teismas nevertina statybininkų - apdailininkų darbo laivo viduje kaip atliekamo sunkiomis sąlygomis.
Bendrojoje rangos sutartyje įmonės susitarė, jog darbų kaina ir atsiskaitymo tvarka nurodoma užsakyme, kuris pateikiamas atskirai kiekvienam projektui. Jei reikalingi papildomi darbai, nepatenkantys į užsakymą/projekto sutartį, kiekvienos papildomo darbo valandos kaina bus 22 Eur už valandą (Sutarties 2.1 punktas). Kad toks susitarimas buvo, teismo posėdyje patvirtino ieškovės direktorė J. G.. Iš bylos dokumentų matyti, kad bendrosios sutarties pagrindu tarp įmonių buvo pasirašomos Projekto sutartys. Bylos nagrinėjimo metu teismui buvo pateiktos tik dvi tokios Projekto sutartys, t. y. 2017 m. gegužės 19 d. Projekto sutartis Nr. 2017/5/1/ dėl grindų instaliavimo pagal brėžinių numerius, pagal kurią atliekamų darbų kaina 704 Eur ir 2017 m. gegužės 22 d. Projekto sutartis Nr. 2017/5/22 dėl grindų instaliavimo pagal brėžinių numerius sutartis, pagal kurią atliekamų darbų kaina 2860 Eur. Iš pateikto 2017 m. gegužės 22 d. darbų perdavimo akto (prie Projekto sutarčių 2017/05/11, 2017/05/12, 2017/05/16, 2017/05/17) matyti, kad pagal gegužės mėnesio Projekto sutartis laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 8 d. iki 2017 m. gegužės 22 d. dar buvo atlikta grindų instaliavimo darbų už 2705 Eur. Iš 2017 m. gegužės 22 d. PVM sąskaitos faktūros serija VR Nr.17-30 ir Suomijos bendrovės atstovo N. L. patvirtintos darbo laiko apskaitos lentelės matyti, kad atliekant darbus pagal Projekto sutartį Nr. 2017/05/19 papildomai buvo dirbta 11 valandų, už kurias taikant 22 Eur valandinį tarifą į PVM sąskaitą faktūrą įtraukta mokėtina 242 Eur suma. Iš 2017 m. birželio 1 d. PVM sąskaitos faktūros serija VR Nr. 17-35 ir Suomijos bendrovės atstovo N. L. patvirtintos darbo laiko apskaitos lentelės matyti, kad atliekant darbus pagal Projekto sutartį Nr. 2017/05/22 papildomai buvo dirbta 14 valandų, už kurias taikant 22 Eur tarifą į PVM sąskaitą faktūrą įtraukta mokėtina 308 Eur suma. Ieškovės UAB „V“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros už atliktus darbus pagal projektus ir papildomus darbus, kurių vienos valandos įkainis 22 Eur, buvo pateiktos ir apmokėtos S Oy. S Oy apmokėjus ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras už gegužės mėnesį atliktus darbus, 2017 m. birželio 8 d. ieškovė išmokėjo darbo užmokestį atsakovams.
Įrodymų apie tai, kokios Projekto sutartys buvo sudarytos tarp ieškovės ir UAB S Oy vėlesniais, t. y. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiais, ir kokia buvo šių projekto sutarčių kaina nei viena iš šalių teismui neteikė. Atsakovų teigimu visų vėlesnių darbų vertė buvo apskaičiuojama taikant 22 Eur už valandą tarifą ir tai patvirtina D. J. elektroninių laiškų su ieškovės direktore turinys, D. J. pildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir UAB „V“ S Oy išrašytos PVM sąskaitos faktūros: 2017 m. liepos 14 d. serija VR Nr. 17-43 5060 Eur sumai, 2017 m. liepos 31 d. serija VR Nr. 17-45 3256 Eur sumai, 2017 m. rugpjūčio 14 d. serija VR Nr. 1748 4488 Eur sumai, 2017 m. rugpjūčio 26 d. serija VR Nr. 17-50 2642 Eur sumai.
Teismas, įvertinęs pateiktus dokumentus, sutinka, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos iš esmės atitinka D. J. pildytuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytų darbo valandų ir 22 Eur vienos darbo valandos įkainio sandaugą, tačiau teismo vertinimu tai patvirtina tik tai, kad susitarimas dėl tokios darbų kainos buvo tarp ieškovės UAB „Ve“ ir S Oy. Ieškovės ir S Oy susitarimui kaip civilinei sutarčiai galioja sutarties uždarumo principas, kurio turinys kasacinio teismo praktikoje aiškinamas kaip bendroji sutarčių teisės taisyklė, kad sutartis susaisto tik jos šalis (CK 6.1 straipsnis, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl, išskyrus nedideles išimtis (sutartis trečiojo asmens naudai, prievolės asmenų pasikeitimas), turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 453/2010). Sutarties uždarumo principo išimtys – įstatyme numatyti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų, ne tik jos šalių, teisėms ir pareigoms. Pažymėtina, kad ieškovės susitarimas su užsakovu dėl ieškovės atliekamų darbų kainos neturi tiesioginio ryšio su ieškovės mokamu darbo užmokesčiu jos darbuotojams. Nagrinėjamu atveju, teismas sprendžia, jog dviejų įmonių susitarimas dėl atliekamų darbų ir jų kainos, neturi jokios įtakos ieškovės ir atsakovų tarpusavio santykiams, t. y. jų susitarimui dėl darbo užmokesčio. Kiti byloje esantys ir teismo ištirti įrodymai taip pat nepatvirtina, tarp šalių buvus susitarimą dėl valandinio darbo užmokesčio. Atsakovai ginčydami priskaičiuota darbo užmokesčio dydį naudoja savo pildytoje darbo laiko lentelėje nurodytą atsakovų kiekvieną savaitę Suomijoje dirbtų valandų skaičių, padaugina jį iš atsakovų nurodomo jų žodžiu sutarto valandinio įkainio ir gauna sumas, kurios jų nuomone sutampa su tomis sumomis, kurios jiems ieškovės buvo faktiškai išmokėtos. Tačiau, kaip teisingai nurodo ieškovė, atkreiptinas dėmesį į šiuos svarbius aspektus: atsakovai savo skaičiavimus grindžia jų dirbtų Suomijoje valandų skaičiumi, kuris nurodomas pačių atsakovų pildytose lentelėse. Nėra ginčo dėl to, kad šias lenteles pildė būtent atsakovas D. J., pabrėžtina, kad ieškovė neturėjo galimybės kontroliuoti jose nurodomo valandų skaičiaus atitikimo tikrovei. Kai kuriose lentelėse pateiktą informaciją savo parašu patvirtindavo S Oy atstovas N. L.. Įsidėmėtina, jog šis asmuo yra D. J. pažįstamas iš ankstesnių laikų – tai patvirtino ne tik patys atsakovai, tačiau ir ieškovės į bylą pateikti UAB „A“ dokumentai, patvirtinantys, kad atsakovas D. J. dar iki įsidarbinant pas ieškovę dirbo UAB „A“, kuri pagal sutartį su ta pačia S Oy jį siuntė dirbti į Suomiją. Aktualu pažymėti, jog ieškovė pateikė į bylą informaciją iš sistemos, kuri fiksavo atsakovų patekimą į uostą 2017 m. rugpjūčio mėnesį. Kaip matyti iš pateikiamų duomenų, paskutinė diena, kai atsakovai pateko į darbų atlikimo vietą, buvo 2017-08-22. Atsakovai nurodė, kad jie buvo pridavę baigtus darbus ir dirbo sandėlio teritorijoje, todėl jų patekimas į uosto teritorija nebuvo fiksuojamas. Tai reiškia, kad atsakovai patys sau prieštarauja, nurodydami, kad darbus buvo baigę, bet ir toliau dirbo, bei pateiktose jų pačių pildytose darbo laiko lentelėse visiškai nepagrįstai pažymėta, kad jie dirbo po 6 valandas 2017-08-23. Dėl to spręstina, kad šiose lentelėse pateikta informacija turi būti vertinama kaip ne iki galo patikima ir teisinga. Taigi, atsakovų nurodytas ir jų realiai dirbtų valandų skaičius akivaizdžiai nesutampa, todėl atsakovų pateikta lentelė, kurioje nurodyti darbo užmokesčio skaičiavimai taikant 13, 11 ir 10 Eur valandinius darbo užmokesčio dydžius, nevertintina kaip įrodymas, patvirtinantis šalių susitarimą dėl valandinio atlygio, nes šios lentelės sudarymo aplinkybes šalys aiškina skirtingai, lentelė nėra patvirtinta jos sudarytojos ar ieškovės direktorės parašu, todėl nelaikytina tinkamu įrodymu byloje. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, byloje pateiktus ir teismo ištirtus įrodymus, teismas sprendžia, jog atsakovai neįrodė, jog tarp šalių buvo kitoks susitarimas dėl darbo užmokesčio, ar papildomo darbų apmokėjimo, nei numatytas su ieškove sudarytose darbo sutartyse.
Pažymėtina, kad šalys darbo sutartimi susitarė dėl 495,00 mėnesinio darbo užmokesčio. Iš ieškovės buhalterinės apskaitos dokumento „Pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas“ matyti, kad atsakovui D. J. už 2017 m. gegužės –rugpjūčio mėnesius buvo priskaičiuota 1800,00 Eur darbo užmokesčio ir 4813,97 Eur dienpinigių. Šiuo atveju atsižvelgiant į Suomijoje Laivų statybos ir remonto sektoriuje 2016 m. lapkričio - 2017 m. spalio mėn. laikotarpiu nustatytą minimalųjį darbo užmokestį už 40 val. darbo savaitę I kategorijos darbuotojams - 8,82 eur/val. arba 1537 Eur/mėn., D. J. priskaičiuotas darbo užmokestis su dienpinigiais netgi viršija Suomijoje nustatytą minimalų valandinį darbo užmokestį. Nustatyta, kad D. J. už 621 darbo valandas iš viso priskaičiuota 6613,97 Eur darbo užmokesčio su dienpinigiais, o faktiškai išmokėta 6389,50 Eur, kas viršija Suomijoje nustatytą minimalų darbo užmokestį. Suomijoje už 621 darbo valandas minimalus darbo užmokestis atitinkamai sudarytų 5477 Eur, t.y. mažiau nei ieškovas jam išmokėjo.
Tuo tarpu iš ieškovės pateiktos 2017 m. rugsėjo 20 d. pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas atsakovui A. B., nustatyta, kad jis dirbo mažiau darbo valandų, nes ilgą laiką sirgo arba nedirbo, todėl jam už 263 darbo valandas priskaičiuota 1882,65 Eur darbo užmokesčio su dienpinigiais, atskaičiavus mokesčius faktiškai išmokėta 1809,50 Eur. Pagal pateiktą Suomijos darbo inspekcijos informaciją Suomijoje už 263 darbo valandas minimalus darbo užmokestis I kategorijos darbuotojams - 8,82 eur/val. atitinkamai sudarytų 2319,66 Eur, t.y. atsakovui A. B. susidarytų 437 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio nepriemoka. Apie nepriemokos susidarymą teismo posėdžio metu patvirtino ieškovės atstovas.
A. D. J už visą darbo ieškovės bendrovėje laiką buvo priskaičiuota 6732,08 Eur ir atskaičius mokesčius išmokėta 6389,50 Eur. Apskaičiuotos ir išmokėtos darbo užmokesčio bei dienpinigių sumos atitinka šalių sudarytos darbo sutarties nuostatas, bei Suomijos Respublikoje Laivų statybos ir remonto sektoriuje pagal kolektyvinę darbo sutartį nustatytą minimalų darbo užmokestį pagal I darbuotojų kategoriją, atsižvelgiant į darbuotojo darbo patirtį (stažą) ir profesinę kvalifikaciją, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ieškovė nėra tinkamai atsakovu atsiskaičiusi ir priteisti atsakovo prašomą darbo užmokesčio sumą – 3055 Eur. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo D. J. prašymas pateiktas darbo ginčų komisijai, pagal kurį buvo priimtas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. Nr. DGKS – 4939, atmestinas.
Atsakovui A. B. už visą darbo ieškovės bendrovėje laiką buvo priskaičiuota 1997,76 Eur ir atskaičius mokesčius išmokėta 1809,50 Eur. Jam už 263 darbo valandas priskaičiuota 1057,50 Eur darbo užmokesčio ir 825,15 dienpinigių, iš viso 1882,65 Eur. Apskaičiuotos ir išmokėtos darbo užmokesčio bei dienpinigių sumos atitinka šalių sudarytos darbo sutarties nuostatas, tačiau neatitinka Suomijos Respublikoje Laivų statybos ir remonto sektoriuje pagal kolektyvinę darbo sutartį nustatyto minimalaus darbo užmokesčio I-ai darbuotojų kategorijai, todėl nustatytina, kad ieškovė nėra tinkamai atsiskaičiusi su atsakovu A. B.. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo A. B. prašymas pateiktas darbo ginčų komisijai, pagal kurį buvo priimtas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. DGKS – 4938 tenkintinas iš dalies ir atsakovui A. B. iš ieškovės priteistina 437 Eur (neatskaičius mokesčių) nepriemoka.
Dėl kitų ginčo šalių išsakytų argumentų teismas plačiau nepasisako, nes jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui spręsti ir neįtakoja teismo priimto sprendimo esmės.
Sutinkamai su DK 231 straipsnio 7 dalimi, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimai netenka galios.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Tenkinus ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 2 d.). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Taigi CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo teisė išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, kai to nepadaro pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitęs ar panaikinęs aukštesnės instancijos teismas.
Bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis CPK 93 straipsnio nuostatomis, kur nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalies teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1 d. nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kaip ir bet kuris klausimas civiliniame procese, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti sprendžiamas remiantis bendraisiais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (Lietuvos Respublikos CPK 3 straipsnio 1 dalis).
Ginčo suma byloje yra 6444,18 Eur, iš kurios A. B. reikalavimų suma sudaro 2963,09 Eur, D. J. reikalavimų suma 3481,09 Eur.
Byloje nustatyta, ieškovė, paduodant ieškinį sumokėjo 145,00 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) ir bylos nagrinėjimo metu prašė priteisti iš atsakovų 1500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat ieškovė patyrė 300,00 Eur atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme ir pateikė teismui tai patvirtinančius dokumentus. Iš viso ieškovė patyrė 1945,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys buvo tenkintas 85 procentų apimtyje, bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai patenkinto ieškinio daliai. CPK 98 straipsnyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Įvertinus tai, kad šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, bei atsižvelgiant į bylos pobūdį, sudėtingumą, advokatų darbo ir laiko sąnaudas rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant ieškovę teisme, teismas sprendžia, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra protingo dydžio ir pagrįstos, todėl iš atsakovo D. J. priteistinos 972,50 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovės UAB „V“ naudai.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies dėl reikalavimo atsakovui A. B., bei jos nurodytos išlaidos yra pagrįstos ir protingos, šios išlaidos, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (85 proc.) priteistinos ieškovei UAB „V“ iš atsakovo A. B., t. y. 826,63 Eur (CPK 98 straipsnis).
Atsakovai už advokato teisines paslaugas pirmos instancijos teisme sumokėjo 1725,00 Eur (2018-03-05 prašymas), 600,00 Eur (2018-04-19 prašymas) ir 600,00 Eur (2019-12-06 prašymas išlaidas priteisti D. J. naudai) išlaidų ir pateikė teismui tai patvirtinančius dokumentus. Atsakovai už apeliacinį skundą sumokėjo 145,00 žyminį mokestį, iš jo 67,00 Eur sumokėjo A. B. ir 78,00 Eur D. J., bei už advokato teisines paslaugas sumokėjo 1050,00 Eur. Už kasacinį skundą atsakovų sumokėtą 145,00 žyminį mokestį Lietuvos Aukščiausias teismas 2018-11-20 nutartimi grąžino. Advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atsakovas D. J. patyrė 1000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kuriuos prašė priteisti kasatorių naudai. Iš viso atsakovai bendrai patyrė 5120,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Iš teismui pateiktų mokėjimų nurodymų, detalizuotų atsakovų atstovo pažymų ir prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas matyti, kad atsakovas A. B. patyrė 1087,50 Eur atstovavimo išlaidų pirmos instancijos teisme, 67,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 500,00 Eur išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, bei 500,00 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti, iš viso atsakovas A. B. patyrė 2154,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tenkinus ieškinį iš dalies atsakovui A. B. iš ieškovės UAB „V“ proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (15 proc.) priteistinos bylinėjimosi išlaidos 323,18 Eur.
Vadovaujantis protingumo, ekonomiškumo ir koncentruotumo principais šalių priešpriešiniai reikalavimai įskaitytini ir ieškovei iš atsakovo A. B. priteistina 503,45 Eur (826,63 Eur-323,18 Eur) bylinėjimosi išlaidų.
A. D. J patyrė 1237,50 Eur atstovavimo išlaidų pirmos instancijos teisme, 78,00 Eur už žyminį mokestį teikiant apeliacinį skundą, 550,00 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, bei 500,00 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Taip pat pateikti rašytiniai įrodymai, kad atsakovas D. J. patyrė 600,00 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas, grąžinus bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui, kurias atsakovų atstovas prašė priteisti atsakovo D. J. naudai. Iš viso D. J. patyrė 2965,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios, tenkinus ieškinį dalyje dėl reikalavimų šiam atsakovui, neatlygintinos.
Kasacinis teismas patyrė 5,69 Eur išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Plungės apylinkės rūmų Kretingos teismas patyrė 13,51 Eur išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Iš viso valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 19,20 Eur, todėl ši suma priteistina iš atsakovo D. J. 9,60 Eur, bei proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (85 proc.) iš atsakovo A. B. – 8,16 Eur. Iš ieškovės UAB „V“ priteistinos valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (15 proc.) - 1,44 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais, 282 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies.
atmesti atsakovo D. J. prašymą pateiktą Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijai.
Išieškoti atsakovo A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai iš ieškovės UAB „V“, į.k., 437,00 Eur (keturis šimtus trisdešimt septynis eurus, 00 ct) darbo užmokesčio nepriemoką (neatskaičius mokesčių).
Priteisti iš atsakovo D. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 972,50 (devynis šimtus septyniasdešimt du eurus, 50 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „V“, į. k., naudai.
Priteisti iš atsakovo A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 503,45 Eur (penkis šimtus tris eurus, 45 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „V“, į. k., naudai.
Priteisti iš atsakovo D. J., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 9,60 Eur (devynis eurus, 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis – pašto išlaidos.
Priteisti iš atsakovo A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 8,16 (aštuonis eurus, 16 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis – pašto išlaidos.
Priteisti iš ieškovės UAB „V“, į.k., valstybei 1,44 Eur (vieną eurą, 44 ct), bylinėjimosi išlaidų, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis – pašto išlaidos.
Darbo užmokesčio nepriemokos 437,00 Eur išieškojimą vykdyti skubiai.
Pripažinti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimai Nr. DGKS – 4938 ir Nr. DGKS – 4939, netenka galios.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.
Teisėjas Erikas Jurgutis