(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 25 d.

Vilnius

            Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė,

sekretoriaujant Irenai Mialdunienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. M.,

             viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos dėl žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė:

 Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 13 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2017 m. kovo 20 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK patalpose, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų ir saugos reikalavimų. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, veisėsi parazitai, netinkamas apšvietimas ir ventiliacija, trūko sanitarinių mazgų ir praustuvių. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, jis dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, pažeminimu.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė jo skundą tenkinti.

Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

Nurodo, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Minimali tenkanti vienam kalinamam gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista. Pažymi, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos.

Atsakovės atstovė, remdamasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatomis nurodė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose bei vykdyti visoms, susijusioms su laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimu įstaigoms privalomus Lietuvos higienos normų NH 76:2010 reikalavimus. Įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, turi valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Švarą ir tvarką nuteistųjų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, akivaizdžius higienos normų pažeidimus fiksuoja ir apie juos informuoja už trūkumų pašalinimą atsakingus įstaigos struktūrinių padalinių vadovus sudaryta komisija. Pažymi, kad jeigu patalpoje gyvenantys nuteistieji tinkamai valytų ir vėdintų gyvenamąsias patalpas, joje neatsirastų pelėsis. Taip pat, nurodo, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ , pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas.

Atsakovė nurodo, kad įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. 

Atsakovės nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą bei į uždarosios zonos kameras. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžtina, kad šiuo atveju nėra būtinų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Tuo pačiu, atsakovės atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę nagrinėjamo ginčo laikotarpiu į Pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, bei kitokiomis psichologinėmis problemomis, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Todėl, pareiškėjo argumentai, kad jis jautė emocinę depresiją, pažeminimą ir dvasinę skriaudą yra nepagrįsti.

  Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.

         Teismas

k o n s t a t u o j a :

         Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2017 m. kovo 20 d.

Dėl ieškinio senaties termino

         Atsakovės atstovas atsiliepime pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

           CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Kaip jau minėta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2017 m. kovo 20 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos namų įstaigą, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš pataisos įstaigos namų ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės iš esmės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo žinoti nuo kalinimo pradžios, t.y. nuo 2015 m. sausio 16 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 m. kovo 22 d. (b. l. 1-6). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos sąlygojo jam orumo pažeminimą, judėjimo laisvės apribojimą, psichologinį sukrėtimą o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.

          CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą, nepateikė teismui prašymo atnaujinti senaties terminą bei nenurodė jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų, tokių duomenų nenustatė ir teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje tokio pobūdžio bylose, ne kartą yra pabrėžta, kad neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje A-360-858/2015). Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos pataisos įstaigos, prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimams taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2016 m. kovo 22 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Dėl gyvenamojo ploto

         Pareiškėjas teigia, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

          Iš atsakovės atstovo 2019 m. balandžio 3 d. pažymos Nr. 62-1340 (b. l. 19) matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. spalio 4 d. buvo apgyvendintas 13 būrio 8 brigadoje, kurios plotas 17,22 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, atitinkamai vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,74 kv. m., tuo tarpu, nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2017 m. kovo 20 d. buvo paskirtas gyventi į 13 būrį, 1 brigadą, kurios plotas – 15,78 kv. m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 7,89 kv. m. Kitoje tos pačios dienos pažymoje Nr. 42-4593 (b. l. 51) pažymima, kad nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. spalio 4 d. 13 būrio 8 brigadoje buvo apgyvendinti 3 nuteistieji, nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2017 m. kovo 20 d. 13 būrio 1 brigadoje buvo apgyvendinti 2 nuteistieji. Atsakovės nurodytų miegamųjų, jų plotų, juose buvusių miegamųjų vietų skaičiaus ginčo laikotarpiu pareiškėjas, atsikirsdamas į atsiliepimą, neginčijo, savo skunde nurodytų aplinkybių dėl per mažo kamerų ploto nedetalizavo, įrodymų, kad ginčo laikotarpiu kamerose buvo daugiau nei 20 asmenų, nepateikė ir nenurodė, kas galėtų tai patvirtinti. Įvertinęs kamerų ploto ir miegamųjų vietų skaičiaus proporcijas, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu, pagal atsakovės pateiktus duomenis, vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma pažeista nebuvo. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

Dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų

         Pareiškėjas nurodo, kad patalpose buvo prasta ventiliacija, kamerose drėgna ir šalta, veisėsi pelėsis. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismas taip pat pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 39). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, sklinda nemalonūs kvapai, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl drėgmės, pelėsio, grybelio ir nemalonių kvapų patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Byloje nėra ir jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl apšvietimo

         Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojoje kameroje jam nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Atsakovės atstovas atsiliepime ir 2019 m. balandžio 4 d. pažymoje Nr. 77-539 (b. l. 20) nurodė, kad įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, atitinkančią Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Dėl sanitarinių mazgų, praustuvių trūkumo

        Pareiškėjas nurodo, jog trūko klozetų, pisuarų, rytais susidarydavo eilės. Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. 2004 m. Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos), 2017 m. Aprūpinimo normose atitinkamai numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsakovės atstovas atsiliepime ir 2019 m. balandžio 9 d. pažymoje Nr. 77-539 nurodė, jog Pravieniškių PN-AK 13 būrio sanitariniame mazge įrengti 6 unitazai ir 4 pisurai, prausykloje – 3 praustuvės ir 2 dušo sieteliai. Kaip prieš tai minėta, 13 būrio 8 brigadoje buvo laikoma 30 nuteistųjų, vėliau 13 būrio 1 brigadoje buvo laikoma nuo 23-27 nuteistųjų. Atsakovės atstovui pateikus minėtus duomenis apie nuteistųjų skaičių 13 būryje, kurie naudojosi sanitariniu mazgu, praustuvėmis, teismas vertina, kad šie faktai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sanitarinių įrenginių trūkumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad visą ginčo laikotarpį sanitarinių įrenginių skaičius atitiko 2004 m. Aprūpinimo normose bei 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytus reikalavimus.

Dėl teisės naudotis dušu užtikrinimo

         Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose nėra dušo, juo pasinaudoti kasdien neįmanoma. Mano, kad tokios sąlygos neužtikrina elementarių higienos reikalavimų. Vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 44 punktu, taip pat Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, kalinčiam asmeniui turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė konkrečių šios jo teisės pažeidimo atvejų, į bylą nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl negalėjimo išsimaudyti dėl skunde nurodytų priežasčių. Šios aplinkybės, pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (liudytojų parodymais, rašytiniais paaiškinimais ir pan.), todėl abstrakčių, bendro pobūdžio ir nepagrįstų aplinkybių pagrindu Pravieniškių PN-AK atsakomybė negalima.

Dėl kenkėjų naikinimo 

         Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo blakių ir tarakonų. Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, šie naikinami teisės aktų nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Byloje yra pateikti atsakovės atstovo įrodymai (b. l. 45-50), patvirtinantys, kad buitiniai parazitai ir tarakonai veisėsi gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas. Remdamasis bylos duomenimis, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK kenkėjų monitoringas, kontrolė ir naikinimas ginčo laikotarpiu buvo vykdomas nepakankamai, todėl, atsakovei pažeidus Higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus, gyvenamosiose patalpose esant buitinių parazitų ir tarakonų, pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų tiek dėl buitinių parazitų ir tarakonų, tiek dėl jų naikinimo poveikio. Šios aplinkybės byloje nepaneigtos, tačiau teismas pažymi, jog ir pareiškėjas nepateikė įrodymų byloje, kad būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, Visuomenės sveikatos centrą, o šie būtų nereagavę į nurodytus pažeidimus.

Dėl neturtinės žalos

         Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia sukeltais emociniais, dvasiniais išgyvenimais, patirtu diskomfortu, psichologine kančia. Byloje nėra objektyvių duomenų apie nustatytų pažeidimų galimai pareiškėjui sukeltus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį dėl dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų ar kitokių psichologinių problemų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, į Pravieniškių PN-AK psichologus nesikreipė (b. l. 18). Sutiktina su pareiškėjo nuomone, kad dėl byloje nustatyto pažeidimo (kenkėjų naikinimo) pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTI 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

          Teismo vertinimu, byloje nepaneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl graužikų ir buitinių parazitų), tačiau pažymėtina, jog byloje nesurinkta duomenų apie tai, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, t. y. duomenų apie pažeidimų nulemtus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

           Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

            Pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

            Pripažinti, kad pareiškėjo A. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (dėl kenkėjų naikinimo) Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 20 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

            Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

            Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

             Teisėja Egidija Puzinskaitė