Civilinė byla Nr. 3K-3-580-686/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07069-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.1.4; 2.1.2.6; 2.3.4.5.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Laužiko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų N. P. ir A. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 22 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų N. P. ir A. P. ieškinį atsakovams S. L., V. L. ir O. S. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo įkeitimo sutartimi ir hipotekos panaikinimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notaras R. T.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiami apsimestinio sandorio šalies ir trečiojo asmens, kurio naudai įkeistas apsimestinio sandorio objektu esantis turtas, teisių gynimo pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją klausimai.

Ieškovai prašė teismo pripažinti buto (duomenys neskelbtini) 2001 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį įkeitimo sutartimi, kuria siekta užtikrinti 6950,88 Eur (24 000 Lt) paskolos atsakovui V. L. grąžinimą; panaikinti nurodytam butui 2012 m. gruodžio 18 d. įregistruotą sutartinę hipoteką ir taikyti restituciją natūra.

Ieškovų teigimu, 2001 m. birželio 15 d. buvo sudaryta ne pirkimo–pardavimo sutartis, bet šia sutartimi buvo paslėptas įkeitimas, siekiant užtikrinti paskolos grąžinimą nuo 2001 m. birželio 15 d. iki 2001 m. gruodžio 15 d. Ieškovai nurodė, kad jie 1992 m. gegužės 27 d. privatizavo butą su rūsiu (duomenys neskelbtini). Ieškovė susipažino su atsakovu V. L., radusi laikraštyje skelbimą apie tai, kad jis teikia paskolas; atsakovas sutiko suteikti jai 6950,88 Eur (24 000 Lt) paskolą. Norėdamas, kad būtų užtikrintas paskolos grąžinimas, atsakovas nurodė sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį, o paskolą grąžinus žadėjo ją nutraukti. Šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 6950,88 Eur (24 000 Lt) buto vertė, nors pagal tuometį registro įmonės įvertinimą ji buvo beveik dvigubai didesnė, o realioje rinkoje – dar didesnė. Ginčijamos sutarties pagrindu atsakovė S. L. įregistravo nuosavybės teises į jį. Ieškovai paskolą atsakovui V. L. grąžino 2001 m. gruodžio 17 d. Ieškovei notarė G. Š. paliko 2001 m. gruodžio 17 d. susitarimą, kuriame nurodyta, kad 2001 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama, ieškovė ir atsakovė S. L. tarpusavyje atsiskaitė ir pretenzijų viena kitai neturi. Visą sutarties sudarymo ir vykdymo laikotarpį ieškovai gyveno bute, atsakovai niekada jame negyveno ir butu nesirūpino. Vėliau iš 2013 m. vasario 12 d. VĮ Registrų centro dokumentų ieškovams paaiškėjo, kad pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo nutraukta ir atsakovė S. L. buvo įregistruota kaip buto savininkė. Be to, butas įkeistas – atsakovas V. L. 2012 m. gruodžio 17 d. pasiskolino iš atsakovės O. S. pinigų, o skolai grąžinti įkeitė ieškovų butą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino, pripažino ieškovės N. P. ir atsakovės S. L. 2001 m. birželio 15 d. sudarytą buto pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu, t. y. įkeitimo sutartimi siekiant užtikrinti paskolos grąžinimą atsakovui V. L.; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 1984 m. lapkričio 1 d. gyvena (duomenys neskelbtini)(deklaruota gyvenamoji vieta); 1992 m. gegužės 27 d. sutartimi ji privatizavo šį butą; 2001 m. birželio 15 d. ieškovė ir atsakovė S. L. pasirašė buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė pardavė, o atsakovė nupirko jį už 6950,88 Eur (24 000 Lt); sutartyje butas Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo 2001 m. birželio 13 d. įvertintas 10 536,95 Eur (36 382 Lt); 2001 m. birželio 15 d. ieškovas pasirašė rašytinį sutikimą, kad jo sutuoktinė parduotų butą; 2001 m. liepos 2 d. įregistruotos atsakovės S. L. nuosavybės teisės į ginčo butą; 2001 m. gruodžio 17 d. atsakovas V. L. surašė pakvitavimo lapelį, kuriame nurodė, kad jis gavo 6950,88 Eur skolą iš ieškovės; ieškovė visą laiką veikė kaip buto savininkė (sudarė rašytines sutartis dėl šalto ir karšto vandens tiekimo, nuotekų šalinimo, gamtinių dujų pirkimo ir pardavimo, pasirašė karšto vandens skaitiklių įrengimo (plombavimo) aktą ir pan.); 2012 m. gruodžio 17 d. atsakovai O. S. ir V. L. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią O. S. paskolino V. L. 8688,60 Eur (30 000 Lt) iki 2013 m. kovo 18 d.; 2012 m. gruodžio 18 d. įregistruota sutartinė maksimalioji hipoteka.

Teismas nurodė, kad visą laiką nuo ginčijamos 2001 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iki šiol ginčo butu faktiškai naudojasi ieškovai, atsakovai šios aplinkybės neginčija ir niekada neteigė, kad reikalavo, jog ieškovai išsikeltų iš buto. 2001 m. gruodžio 17 d. ieškovai grąžino atsakovui V. L. skolą, dėl kurios buvo sudarytas apsimestinis sandoris (įkeitimo sutartis). Šių faktinių aplinkybių visuma teismas pripažino, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta buto įkeitimo sandoriui pridengti, todėl 2001 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį pripažino apsimestiniu sandoriu, t. y. įkeitimo sutartimi, kuria siekta užtikrinti atsakovo V. L. ieškovei paskolintų 6950,88 Eur grąžinimą.

Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, teismas nurodė, kad atsakovai niekada nereiškė pretenzijų į ieškovų butą, todėl ieškovai turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog sudarytas apsimestinis sandoris nesukėlė teisinių padarinių, t. y. nebuvo realaus pardavimo. Teismas sprendė, kad ieškovai ieškinį pareiškė nepraleidę ieškinio senaties termino.

Teismas nurodė, kad nenustatytas atsakovės O. S. nesąžiningumas sudarant ginčijamą hipotekos sutartį, todėl šios pagal hipotekos sandorį įgytos teisės gintinos pagal CK 1.87 straipsnio 3 dalį. Dėl to teismas atmetė reikalavimą panaikinti 2012 m. gruodžio 18 d. įregistruotą hipoteką ieškovų butui ir taikyti restituciją. Teismas išaiškino ieškovams jų teisę kitais teisiniais būdais ginti savo teisėtus interesus, nes atsakovai S. L. ir V. L. negalėjo nežinoti, kad 2012 m. gruodžio 17 d. hipotekos sandoriu jie įkeitė ne jiems, o ieškovams priklausantį turtą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų ir atsakovų V. L. ir S. L. apeliacinius skundus, 2015 m. sausio 22 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad bylos duomenimis patvirtinti ieškovės N. P. ir atsakovo V. L. paskolos santykiai. Atsakovai nepateikė įrodymų, kurie būtų patvirtinę kitokių santykių tarp ieškovų ir atsakovų egzistavimo faktą. Buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kaina ir  buto atlaisvinimo data iš esmės atitiko pinigų skolinimo buto savininkei N. P. sąlygas: paskolos sumą ir paskolos grąžinimo terminą. Buto savininkė pasiskolintus pinigus grąžino, buto neatlaisvino, jame toliau gyveno, o atsakovai nereiškė pretenzijų. Šios aplinkybės leido teismui pripažinti, kad sudarydamos sandorį šalys neketino parduoti ir pirkti buto, o tik užtikrinti skolos grąžinimą. Dėl to pagrįstai buto pirkimo–pardavimo sandoris pripažintas apsimestiniu, sudarytu įkeitimo sandoriui pridengti. 

Kolegija sprendė, kad ieškovai, prašydami panaikinti butui 2012 m. gruodžio 12 d. įregistruotą sutartinę hipoteką, privalėjo įrodyti O. S. nesąžiningumą, tačiau šios pareigos neįvykdė. Kolegija nesutiko su ieškovų argumentu, kad teismas savo iniciatyva turėjo nustatyti atsakovės nesąžiningumą, nes tokiu atveju būtų pažeisti teismo nešališkumo, dispozityvumo principai. Kolegija atmetė ieškovų apeliacinio skundo argumentus dėl atsakovės O. S. nesąžiningumo, nes šios aplinkybės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai turi teisę ir kitais būdais ginti savo teisėtus interesus, tarp jų – ir hipotekos galimų nuostolių atlyginimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškinio reikalavimas panaikinti hipotekos sandorį, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – panaikinti ginčo buto sutartinę hipoteką. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl hipotekos sandorio absoliutaus negaliojimo. Kasatoriai nurodo, kad įkaito davėju gali būti hipotekos objektu esančio nekilnojamojo daikto savininkas (CK 4.170 straipsnio 2 dalis). Jeigu  hipotekos  sandoris sudaromas ne teisėto savininko ar tokią teisę turinčio asmens (patikėtinio, turto administratoriaus), toks sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, įtvirtintoms CK 4.170 straipsnio 2 dalyje, todėl yra negaliojantis ir niekinis. CK nenustatyta sąlygų, kurioms esant toks hipotekos sandoris negalėtų būti pripažintas niekiniu, galėtų būti paliktas galioti ar jo galiojimas priklausytų tik nuo hipotekos kreditoriaus (ne)sąžiningumo. Sandorio objekto prasme CK normose trečiojo asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas siejamas tik su galimybe išsireikalauti kilnojamąjį ar nekilnojamąjį daiktą (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnis), bet nesiejamas su teise. Dėl to ginčijant hipotekos sandorį O. S. (ne)sąžiningumas neturėjo jokios teisinės reikšmės. Kasatoriai mano, kad teismų taikyta CK 1.87 straipsnio 3 dalies nuostata nesudarė pagrindo palikti niekinį sandorį galioti – niekinis sandoris negali galioti ir sukelti teisinių padarinių. Kasatoriai daro išvadą, kad teismai be teisinio pagrindo netaikė CK 4.170 straipsnio 2 dalies ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies.

2. Dėl CK 1.87 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Kasatoriai mano, kad teismai pažeidė CK 1.87 straipsnio 3 dalies nuostatą trimis aspektais:

2.1. nesprendė hipotekos sandorio galiojimo klausimo ir nekonstatavo jo niekinio pobūdžio, nors CK 1.87 straipsnio 3 dalyje neįtvirtinta taisyklė, jog imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris gali būti laikomas galiojančiu. Toks teismo aiškinimas prieštarauja CK 1.80 straipsnio 1 dalies, 4.170 straipsnio 2 dalies, 6.225 straipsnio nuostatoms, sandorių negaliojimo institutui;

2.2. neaiškino ir nesiejo šios normos su kitomis ginčo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 4.170 straipsnio 2 dalis). Teismas negali tiesiog taikyti vieną teisės normą, netaikydamas kitų ginčo santykius reglamentuojančių taisyklių, sistemiškai nevertinti taikomos normos santykio su kitomis teisės normomis;

2.3.              be teisinio pagrindo, aiškindami šią normą, nesirėmė apsimestinio sandorio sudarymo faktu. Apsimestinį sandorį sudarę asmenys neturėjo teisės įkeisti daikto, nes jie nebuvo daikto savininkai, patikėtiniai ar turto administratoriai. Be to, apsimestinio sandorio šalys negali apsimestinio sandorio sudarymo fakto panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu. Šia nuostata siekiama apsaugoti trečiąjį asmenį iš esmės nuo nesąžiningų apsimestinio sandorio šalių, tačiau ji negali būti taikoma automatiškai, nesiaiškinant susijusių aplinkybių. Kasatorių nuomone, kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo įvertinti apsimestinio sandorio šalies vaidmenį ir sąžiningumą, trečiajam asmenini įgyjant teises apsimestinio sandorio pagrindu. Kasatoriai mano, kad jiems neturėtų kilti kokių nors padarinių, sudarius apsimestinį sandorį, nes jie vėliau veikė sąžiningai, o atsakovai, sudarę apsimestinį sandorį, toliau veikė nesąžiningai ir sudarė įkeitimo sandorį. Teismai turėjo įvertinti, kad pirkimo– pardavimo sutarties sąlygos buvo pasiūlytos didelę kreditavimo patirtį turinčių atsakovų. Kasatoriai, pasiėmę paskolą, ją grąžino ir siekė sutartį nutraukti, nors dėl notarės klaidos ar atsakovų nesąžiningumo tai nebuvo padaryta. Niekinį hipotekos sandorį sudarė atsakovai V. L. ir S. L., žinodami, kad butas jiems nepriklauso nuosavybės teise. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad būtent šie atsakovai elgėsi nesąžiningai, todėl jie turi patirti neigiamus padarinius, o ne kasatoriai;

2.4. nors teismai privalėjo nustatyti trečiojo asmens (ne)sąžiningumą, tačiau šią aplinkybę laikė teisiškai nereikšminga. Teismas apsiribojo teiginiu, kad byloje nenustatyta atsakovės O. S. nesąžiningumo, ir nepasisakė dėl paskolos sutarties ir hipotekos sandorio sudarymo aplinkybių, jų netyrė. Kasatorių nuomone, atsakovės O. S. negalima laikyti sąžiningu trečiuoju asmeniu, nes hipotekos sandoris fiktyvus: 2012 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartimi šalys nesitarė dėl palūkanų už perduotą paskolos sumą, o tai nebūdinga paskolos sutartims, sudaromoms nepažįstamų asmenų; paskolos pinigai perduoti prieš pasirašant sutartį, o hipotekos sandoris pasirašytas tik kitą dieną; itin trumpas paskolos grąžinimo terminas; paskolos davėja turėjo įsitikinti, kad paskola bus sugrąžinta, nes atsakovo V. L. turimos skolos, taikyti areštai jo turtui sudarė pagrindą abejoti jo galimybe grąžinti skolą; paskolos davėja nereikalavo grąžinti paskolą, nesikreipė dėl priverstinių procedūrų vykdymo išieškant skolą.

3. Dėl CK 1.5 straipsnio taikymo. Kasatoriai mano, kad teismai, spręsdami bylą, netinkamai vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Jie mano, kad vadovaujantis šiais principais teisiniai padariniai, atsiradę po apsimestinio sandorio sudarymo, aiškintini kasatorių naudai.

Atsakovė O. S. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Ji nurodo, kad tinkamai taikė hipotekos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovė pažymi, kad asmens sąžiningumas yra preziumuojamas, priešingai teigianti šalis privalo tai įrodyti. Kadangi byloje atsakovės O. S. nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų nepateikta, tai nepaneigta jos sąžiningumo prezumpcija.

Ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta apsimestiniu sandoriu, tai yra įkeitimo sutartimi. Viena apsimestinio sandorio šalis yra kasatoriai. Pagal CK 1.87 straipsnio nuostatas neigiamų padarinių rizika, galinti atsirasti sudarant apsimestinį sandorį, tenka sandorio šalims. Sąžiningi tretieji asmenys negali nukentėti dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų. Tokia išvada darytina vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Kasatoriai patys, niekieno neverčiami, sudarė 2001 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, daugiau kaip 10 metų gyveno bute, teisiškai priklausiusiame atsakovams L. Būdami dėmesingesni, jie turėjo pasidomėti, kokį sandorį sudaro, ar, grąžinus pinigus atsakovams, sutartis išregistruota. Tinkamai to neatlikę, kasatoriai laikytini prisidėjusiais prie tokios situacijos.

Hipotekos sandorio sudarymo metu atsakovai L. buvo nurodyti kaip ginčo buto savininkai. Hipotekos sandorį tvirtino notaras, kuris užtikrino, kad sandoris būtų teisėtas ir galiojantis. Aiškinant teisės normas taip, kaip tai daro kasatoriai, būtų iš esmės iškreipta hipotekos esmė – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamo daikto įkeitimas. Atsakovė O. S. neturėjo teisinio pagrindo tikrinti ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo. Hipotekos kreditoriui kyla pareiga įsitikinti, ar įkeičiamo daikto savininkas yra skolininkas (jei daiktą įkeičia ne trečiasis asmuo), o ne vertinti jo įsigijimo pagrindą. Perkeliant jam tokią pareigą, būtų iškreiptas ir iš esmės apsunkintas hipotekos sudarymo institutas, apsunkinant civilinius paskolos ir paskolos grąžinimo užtikrinimo santykius tarp šalių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apsimestinio sandorio šalies teisių ir trečiojo asmens teisių apsaugos, įkeitus apsimestinio sandorio objektu esantį turtą

Kasatoriai teigia, kad, pripažinus apsimestiniu pirkimo–pardavimo sandorį, negalioja ir vienos apsimestinio sandorio šalies sudarytas hipotekos sandoris, nes atsakovai V. L. ir S. L., nebūdami teisėtais šio daikto savininkais, negalėjo sudaryti hipotekos sandorio su atsakove O. S. Kasatorių nuomone, teismai be teisinio pagrindo gynė atsakovės O. S. teises, nes trečiojo asmens sąžiningumas siejamas tik su galimybe išreikalauti daiktą, bet ne su teise į daiktą. Taigi kasaciniu skundu keliamas netinkamas sandorių negaliojimo instituto nuostatų ir hipotekos kreditoriaus teisių, pripažinus negaliojančiu sandorį, nuostatų (CK 1.80 straipsnio 1 dalies, 1.87 straipsnio 3 dalies, CK 4.170 straipsnio 2 dalies) taikymo klausimas.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Taigi sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymo leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vitrada“ v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-7-2/2013; teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. UAB „SEB investicijų valdymas“, bylos Nr. 3K-3-232/2012).

CK 1.87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu. Šioje teismų taikytoje normoje reglamentuojama situacija, kai tretieji asmenys įgyja teises apsimestinio sandorio pagrindu – ja siekiama apsaugoti sąžiningų asmenų teises, kurias jie įgyja pagal kitą sandorį iš asmens, kuriam tos teisės nepriklauso arba priklauso kitokios apimties (turinio), nežinodami, kad sandoris fiktyvus. Visų neigiamų padarinių rizika tokiu atveju perkeliama apsimestinio sandorio šalims. Kasacinio teismo praktikoje pasisakant dėl CK 1.87 straipsnio 3 dalies  taikymo, pažymėta, kad į šios normos taikymo sritį patenka atvejai, kai asmuo įgyja turtą nuosavybės teise arba galimybę jį naudoti ar valdyti kitais pagrindais; apsimestinio sandorio objektu esantis turtas įkeičiamas; kitaip disponuojama turtu arba įgyjama iš apsimestinio sandorio objektu kylančių ar su juo susijusių teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-177/2014).

Nagrinėjamu atveju 2001 m. birželio 15 d. kasatorė N. P. ir atsakovė S. L. sudarė buto pirkimo–pardavimo sutartį, siekdamos pridengti faktinius N. P. ir V. L. paskolos santykius. Šio sandorio pagrindu VĮ Nekilnojamojo turto registre nuo 2001 m. liepos 2 d. atsakovė S. L. įregistruota kaip šio buto savininkė. Apsimestinio sandorio objektu buvęs turtas (butas) 2012 m. gruodžio 17 d. buvo įkeistas atsakovei O. S. (hipotekos kreditorei, kaip trečiajam asmeniui pagal nuosavybės įgijimo sandorį), siekiant užtikrinti jos atsakovui V. L. suteiktos paskolos grąžinimą. Dėl to pripažintina, kad teismai, nustatę trečiojo asmens sąžiningumą, turėjo teisinį pagrindą taikyti CK 1.87 straipsnio 3 dalies normą ir ginti šio asmens teises.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisės yra ginamos net ir tuo atveju, jeigu hipotekos sandoris būtų pripažintas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako (CK 4.197 straipsnio 6 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ir tais atvejais, kai ginčijama įkaito davėjo nuosavybės teisė į hipoteka įkeistą daiktą, hipotekos kreditorius, kaip trečiasis asmuo pagal nuosavybės įgijimo sandorį, gali gintis kaip sąžiningas hipotekos (daiktinės teisės) įgijėjas, prašydamas palikti jam hipotekos teisę, jei apie pažeidimus, kurie buvo padaryti įkaito davėjo  įgyjant nuosavybę, hipotekos kreditorius nežinojo ir negalėjo žinoti. Sąžiningu gali būti pripažįstamas tas kreditorius, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo dėl hipotekos sandorio sąlygų ir objekto, galimų negaliojimo pagrindų. Tokie duomenys gaunami iš įvairių šaltinių, pirmiausia iš turto savininko ar jo atstovo paaiškinimų, iš registrų ar kitų asmenų, oficialių ir privačių šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Neringos žuvis“ v. A. P. individuali įmonė ,,Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007). Taigi hipotekos kreditorius, prašydamas teismo jam palikti hipotekos teisę pagal CK 4.197 straipsnio 6 dalį, turi įrodyti, jog faktiškai nežinojo ir negalėjo žinoti hipotekos sandorio teisinių trūkumų, sudariusių pagrindą tokį sandorį pripažinti negaliojančiu, ir turi teisę prašyti teismo ginti jo, kaip sąžiningo kreditoriaus, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. J. M. v. D. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-16/2015; 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. A. Z. B., bylos Nr. 3K-3-134/2007).

Kasatorė, siekdama apginti savo teises, pareiškė ieškinį teismui, prašydama pripažinti buto pirkimo–pardavimo sandorį apsimestiniu ir panaikinti butui įregistruotą hipoteką. Atsakovė O. S. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ji laikytina sąžininga įgijėja, nes kasatorės teisės į butą jai paaiškėjo tik gavus ieškinį; prieš įregistruodama hipoteką duomenis apie buto savininką ji tikrino viešame registre; nebuvo ginčų dėl įkeičiamo buto nuosavybės teisių ir kitokio pobūdžio ginčų dėl šio turto, todėl ir CK 4.197 straipsnio 6 dalies pagrindu gintinos jos teisės. Pirmosios instancijos teismas pripažino 2001 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sandorį apsimestiniu (įkeitimo), tačiau netenkino kasatorės reikalavimo panaikinti butui 2012 m. gruodžio 17 d. registruotą hipoteką, nes pripažino atsakovę sąžininga. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriai, prašydami panaikinti butui registruotą sutartinę hipoteką, privalėjo įrodyti, jog atsakovė O. S., sudarydama hipotekos sandorį, buvo nesąžininga, juolab kad ši atsakovė nuo pareikšto ieškinio gynėsi būtent argumentais apie savo sąžiningumą. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, kasatorė šios pareigos neįvykdė, o teismas savo iniciatyva neturėjo rinkti įrodymų ir nustatinėti jos nesąžiningumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorė apeliacinį skundą grindė teismo konstatuotu atsakovės O. S. sąžiningumu dėl sudaryto hipotekos sandorio, tačiau taip pat nepateikė nei įrodymų, nei išsamių argumentų atsakovės nesąžiningumui pagrįsti (iš esmės juos nurodo tik kasaciniame skunde). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog kasatorė netinkamai įgyvendino savo įrodinėjimo pareigą. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, konstatuodami atsakovės O. S. sąžiningumą, įrodinėjimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą reglamentuojančių proceso teisės normų nepažeidė.  

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad  teismai, nustatydami trečiojo asmens pagal nuosavybės įgijimo sandorį  hipotekos kreditorės O. S. sąžiningumą, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai aiškino ir taikė sandorių negaliojimo instituto ir hipotekos kreditoriaus teises, pripažinę negaliojančiu sandorį, nuostatas, todėl kasacinio skundo argumentai pripažintini nesudarančiais pagrindo pakeisti ar panaikinti teismų procesinius sprendimus.

Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2015 m. liepos 8 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė antstolės D. M. vykdomojoje byloje Nr. 0012/15/00423 išieškoti skolą, nukreipiant išieškojimą į hipoteka suvaržytą butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Atmetus kasacinį skundą, naikintinos teisėjų atrankos kolegijos nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas.

Atmetus ieškovų kasacinį skundą, atsakovės O. S. naudai priteistinos jos patirtos kasacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė O. S. pateikė duomenis apie savo patirtas 500 Eur atstovavimo išlaidas kasacinės instancijos teisme, todėl jos priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis (po 250 Eur iš kiekvieno).

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 23,52 Eur. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorių lygiomis dalimis (po 11,76 Eur) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų N. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 250 (du šimtus penkiasdešimt) Eur atsakovės O. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai atstovavimo išlaidų atlyginimo ir į valstybės biudžetą po 11,76 Eur (vienuolika Eur 76 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752,  biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo vykdymo procese (vykdomoji byla Nr. 0012/15/00423) sustabdymą.

Nutarties kopiją nusiųsti antstolei D. M.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigitas Gurevičius

                                                                      Janina Januškienė

                                                                      Egidijus Laužikas