Civilinė byla Nr. 2A-458-516/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03485-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.16.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5002-565/2016 pagal ieškovų G. T., V. T. (V. T.) ir M. T. (V. T.) ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei dėl žalos atlyginimo ir pagal atsakovės viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės priešieškinį atsakovei Sveikatos apsaugos ministerijai dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo panaikinimo (tretieji asmenys – A. S., M. R., AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialas).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai G. T., V. T. ir M. T. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau – ir Komisija) 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr.56-20 dalį, kuria buvo atmestas ieškovų prašymas atlyginti žalą; 2) priteisti ieškovei G. T. 23 169,60 Eur neturtinės ir 40 686,98 Eur turtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti ieškovams V. T. ir M. T. po 11 584,80 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Ieškovai nurodė, kad I. T. (I. T.) (ieškovės vyrui bei ieškovų tėvui) VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje (dabar viešoji įstaiga Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (toliau – ir RVUL)) 2009 m. balandžio 28 d. buvo atlikta apendicito operacija, o 2009 m. gegužės 4 d. I. T. mirė. Ieškovų teigimu, I. T. mirtį sukėlė neteisėti atsakovės RVUL gydytojų veiksmai ir neveikimas. Buvo pasirinkta netinkama infekuoto apendicito operacijos technika: pjūvio didinimas operacijos metu, aklinas žaizdos užsiuvimas vietoje drenavimo. Ieškovai pažymėjo, kad po operacijos nuolat blogėjanti I. T. bendra būklė, lokalios infekcijos plėtimasis rodė, jog vystosi pooperacinės pūlingos komplikacijos, tačiau iki 2009 m. gegužės 3 d. nebuvo atidžiai sekama jo būklė, nebuvo atlikti reikiami tyrimai infekcijos židiniui nustatyti. Besiplečianti infekcija sukėlė daugelio organų nepakankamumą, sunkų sepsį, dėl ko pacientas mirė.
3. Atsakovė RVUL priešieškiniu prašė panaikinti Komisijos sprendimo Nr. 56-20 dalį, kuria nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos, suteiktos I. T., buvo nekokybiškos.
4. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė neteisėtų atsakovės RVUL gydytojų veiksmų.
5. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą panaikino. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo gydytojų veiksmai, teikiant I. T. sveikatos priežiūros paslaugas, neatitiko sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo standarto, o mirties priežastis buvo ūmaus flegmoninio kirmėlinės ataugos uždegimo komplikacijos – retro peritoninio tarp dešiniojo šoninio kanalo, pilvaplėvės priekinės pilvo sienos minkštųjų audinių ir raumenų, dubens minkštųjų audinių, kapšelio ir dešinio juosmens raumens flegmona su nekrozės židiniais, sepsis, septinis šokas, daugybinės kraujosrūvos minkštuosiuose audiniuose, miokardo, kepenų, inkstų didelio laipsnio distrofija, dinaminis paralitinis žarnų nepraeinamumas, hipostatinis plaučių uždegimas, t. y. laiku nenustačius ligos komplikacijų, nepaskiriant reikalingų gydymo veiksmų ir jų pavėluotai imantis. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad I. T. galimybė išgyventi ir išvengti negrįžtamų pasekmių būtų padidėjusi, jeigu kraujo užkrėtimas (sepsis) būdų diagnozuotas ankščiau, negu tai buvo padaryta, jeigu būtų atlikti reikalingi medicininiai tyrimai – kraujo, kompiuterinės topografijos, ir skirtas adekvatus gydymas. Lietuvos apeliacinis teismas bylą dėl žalos, jos dydžio, priežastinio ryšio nustatymo, nesprendžiant dėl atsakovės gydytojų neteisėtų veiksmų (atsakovo gydytojų neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo konstatuoti apeliacinės instancijos teismo) grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes pirmosios instancijos teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, jog neįrodyti gydytojų neteisėti veiksmai, nepasisakė dėl ieškovų prašomos priteisti žalos pagrįstumo ir jos dydžio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei G. T. iš atsakovės 40 686,98 Eur turtinei ir 13 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, priteisė ieškovams V. T. ir M. T. iš atsakovės po 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o priešieškinį atmetė, priteisdamas iš atsakovės valstybės naudai 1 442 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas konstatavo, kad esant nustatytiems atsakovės gydytojų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), nėra pagrindo panaikinti Komisijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr.56-20 dalies, kuria nustatyta, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugos, suteiktos I. T., buvo nekokybiškos.
8. Teismas nurodė, kad Statistikos departamento duomenimis, 2008 m. vidutinė tikėtina vyro gyvenimo mieste trukmė buvo 67,5 m., o I. T. mirė 56 m. amžiaus. Skirtumas yra 11,5 m. arba 138 mėn. Teismas pažymėjo, kad I. T. iki mirties pastoviai dirbo UAB „Vilniaus lokomotyvų depas“, jo vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, sudarė 2 023 Lt, o ieškovė iki I. T. mirties nedirbo ne pastoviai, jos darbo užmokestis buvo kur kas mažesnis. Teismas pastebėjo, kad ieškovė nurodė, jog iki vyro mirties jie buvo pradėję gyvenamojo būsto remonto darbus, kurie po mirties nutrūko ir dėl sumažėjusių pajamų, ir dėl to, kad prie šių darbų nebegalėjo prisidėti I. T.. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad I. T. iki mirties didele dalimi prisidėjo prie šeimos ir ieškovės poreikių tenkinimo.
9. Teismas akcentavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog I. T. nustatyti gretutiniai susirgimai buvo pagrindine ūmaus flegmoninio kirmėlinės ataugos uždegimo komplikacijų, dėl kurių pacientas mirė, priežastimi ar didele dalimi nulėmė šių komplikacijų atsiradimą ir mirtį dėl šių komplikacijų. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nustatė, kad iš atsakovės ieškovei priteistinas 40 686,98 Eur turtinės žalos atlyginimas.
10. Teismas nurodė, kad neabejotina, jog asmens mirtis sukelia artimiesiems, palaikantiems glaudų ryšį su tuo asmeniu, skaudžius dvasinius išgyvenimus, kurie dar padidėja, kai tas ryšys nutrūksta ne dėl natūralios žmogaus gyvenimo baigties, o dėl neteisėtų trečiojo asmens veiksmų. Teismas pažymėjo, kad mirtingumas nuo ūmaus apendicito yra labai mažas, o ieškovė ir I. T. santuokoje pragyveno 31 metus, dėl jo mirties staiga negrįžtamai nutrūko daugelį metų puoselėti šeiminiai ryšiai, tolesnio bendro gyvenimo, kuris, atsižvelgiant į ieškovės ir jos sutuoktinio amžių, dar galėjo tęstis ilgą laiką, ir pagalbos vienas kitam senatvėje lūkesčiai. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovei priteistas 40 686,98 Eur turtinės žalos atlyginimas kompensuoja dalį dėl vyro mirties negautų pajamų, taip iš dalies kompensuodamas nepatogumus, netekus jo materialinės ir fizinės paramos, todėl ieškovei atlygintina 13 000 Eur neturtinė žala.
11. Teismas nustatė, kad atsakovai M. ir V. T. yra pilnamečiai, jiems I. T. mirties metu buvo 30 m. ir 23 m. Teismo vertinimu, tokio amžiaus asmenims tėvo vaidmuo asmenybės formavimuisi nėra toks svarbus, kaip vaikystėje ar paauglystėje, byloje nėra pateikti įrodymai apie ypatingai artimus ieškovų ir mirusiojo ryšius, kita vertus, nėra paneigti jų artimi santykiai, tuo labiau, kad ieškovai ir I. T. gyveno tame pačiame mieste, o M. T. ir būste. Atsižvelgdamas į tai, teismas nustatė kiekvienam iš ieškovų priteisti po 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
12. Teismas taip pat konstatavo, kad pripažinus atsakovės gydytojų veiksmus (neveikimą) neteisėtais, atsakovei nekompensuotinos išlaidos ekspertų darbui apmokėti. Teismas nurodė ir tai, kad atsakovės patirtos išlaidos už advokato pagalbą šios bylos atveju nekompensuotinos, nes ginčas iš esmės vyko dėl atsakovės gydytojų veiksmų teisėtumo, ši bylos dalis pareikalavo daugiausia advokato darbo ir laiko sąnaudų, reikalavimas pripažinti gydytojų veiksmus neteisėtais, taip pat reikalavimas atlyginti turtinę žalą, buvo visiškai patenkinti, o argumentų ir įrodymų, susijusių su prašymu atlyginti neturtinę žalą, atsakovė faktiškai neteikė, todėl šioje bylos dalyje advokato darbo ir laiko sąnaudų faktiškai nebuvo patirta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13. Atsakovė RVUL apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą ir ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo atmesti, o apeliacinės instancijos teismui priėmus ieškovams palankų sprendimą – išdėstyti sprendimo vykdymą trejiems kalendoriniams metams lygiomis dalimis, pradedant skaičiuoti nuo kitų kalendorinių metų pradžios. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Lietuvos apeliacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad pareiga įrodyti žalą (jos dydį, priežastinį ryšį) tenka ieškovams, o įrodymų, pagrindžiančių ieškovų patirtą žalą, į bylą nepateikta. Jų nebuvo pateikta ir sprendžiant bylą ikiteismine tvarka, todėl Komisija neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovę atlyginti ieškovams jų prašomą žalą. Teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi pasiūlė ieškovams pateikti įrodymus, tačiau jų advokatas 2016 m. liepos 28 d. pranešimu teismui nurodė tik paaiškinimus, kurie tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo analizuoti ir įvertinti kaip nepakankami įrodymai spręsti dėl turtinės ir neturtinės žalos. Naujų įrodymų ieškovai taip ir nepateikė.
2. Teismas sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.284 straipsnio 1 dalį mirusiojo sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą. Tačiau šios bylos ratio decidendi nėra tokia pat, kaip kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-405/2014, Nr. 3K-3-111/2015, todėl šioje byloje teismo cituojama kasacinio teismo praktika dėl turtinės žalos atlyginimo netaikytina.
3. Fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Teismas, priteisdamas turtinę žalą, nepagrįstai neįvertino ieškovės į bylą pateiktos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. rugsėjo 19 d. pažymos, kurioje aiškiai nurodyta, kad ieškovė visą laiką dirbo ir gavo pajamas, todėl nebuvo vyro išlaikoma. Be to, vertinant mirusiojo sveikatos būklę, akivaizdu, kad pacientas turėjo rimtų gretutinių ligų, tokių kaip aterosklerozė aortos IV0, vainikinių IV0 stenozuojanti iki ¾ diametro, širdies ertmių dilatadija, nutukimas, kasos audinio atrofija. Ekspertizės akte konstatuota, kad paciento antsvoris, IV0 aterosklerozė, organų distrofija yra labai sunkios būklės ar ligos, o dėl šių būklių ar ligų pacientui buvo sutrikęs atsparumas ligoms. Šios išvados neabejotinai sudaro pagrindą reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti ar mažinti žalos dydį.
4. Teismas, priteisdamas turtinę žalą, nepagrįstai rėmėsi jokiais įrodymais nepagrįstais ieškovės argumentais, kad iki sutuoktinio mirties jie buvo pradėję gyvenamojo būsto remontą, kuris po vyro mirties nutrūko dėl sumažėjusių pajamų ir dėl I. T. negalėjimo prisidėti prie šių darbų, taip pat, jog I. T. iki mirties didele dalimi prisidėjo prie šeimos ir ieškovės poreikių tenkinimo.
5. Į bylą taip pat nepateikta įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos faktą bei jos dydį. Teismas rėmėsi tik ieškovų atstovo rašytiniais paaiškinimais, kurie nepatvirtinti jokiais rašytiniais dokumentais, nors pareiga įrodyti žalą tenka ieškovams. Be to, pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. posėdyje nedalyvavo M. T., todėl jam priteista žala net nepagrįsta jo, kaip sūnaus, paaiškinimais. Teismas pats nurodė, kad byloje nėra įrodymų apie ypatingai artimus ieškovų ir I. T. ryšius, taigi ieškovams neįrodžius artimų ryšių, neturtinė žala negali būti priteista.
6. Pagal tuo metu galiojusią Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir PTŽSAĮ) 13 straipsnio 2 dalies redakciją, neturtinės žalos dydis negali viršyti 50 minimalių mėnesinių algų (toliau – ir MMA), t. y. 11 584,80 Eur (50 x 800 Lt=40 000 Lt). Teismas, priteisdamas ieškovams 17 000 Eur neturtinės žalos, pažeidė pirmiau nurodytą nuostatą.
7. Ieškinys buvo patenkintas iš dalies, todėl atsakovės bylinėjimosi išlaidos (advokato ir ekspertizės išlaidos) turi būti priteistos iš ieškovų proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
8. RVUL yra ne pelno siekianti viešoji įstaiga, kurios steigėjas Sveikatos apsaugos ministerija. Atsakovės veikla neatsiejamai susijusi su viešo intereso tenkinimu, t. y. su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu. Ligoninės veikla finansuojama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, o šis biudžetas per vidutinės trukmės laikotarpį (3 metus) turi būti subalansuotas, t. y. biudžeto pajamos turi atitikti išlaidas. Nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo, atsakovė negali išlaidų sąmatoje numatyti reikiamos lėšų sumos. Nepalankaus sprendimo atveju, visos sumos sumokėjimas būtų pernelyg didelė finansinė našta ir pažeistų trečiųjų asmenų (ligoninės pacientų) teises į kokybišką sveikatos priežiūrą, nes ligoninei pritrūkus apyvartinių lėšų, kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų teikimas sutriktų. Taigi yra pagrindas pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti teismo sprendimo vykdymą.
14. Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialas prisidėjime prie apeliacinio skundo nurodo, kad palaiko skunde išdėstytus argumentus ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą pakeisti – ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo atmesti.
15. Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad kadangi ginčijamas tik ieškovams nustatytas turtinės ir neturtinės žalos dydis, šie klausimai spręstini teismo nuožiūra. Sveikatos apsaugos ministerija papildomai pažymėjo, kad ji negali būti nei šioje, nei panašaus pobūdžio bylose, atsakove, todėl ji šalintina iš atsakovų šioje byloje.
16. Ieškovai G. T., V. T. ir M. T. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Teismams keliama pareiga atsižvelgti į teismo pateiktus išaiškinimus ne tik bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos, bet ir tose, kurių aplinkybės iš esmės panašios. Kasacinio teismo praktikoje suformuluoti išaiškinimai dėl CK 6.284 straipsnio turinio, išsakyti bylose Nr. 3K-3-405/2014 ir 3K-3-111/2015, yra aktualūs ir nagrinėjamai bylai, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl VSDFV regreso teisės nagrinėjami klausimai yra neatsiejamai susiję su paties pažeidėjo atsakomybės ribomis, t. y. regreso teisės apimtis tiesiogiai priklauso nuo mirusio asmens šeimos narių teisių apimties, todėl toks pat CK 6.284 straipsnio aiškinimas turi būti užtikrintas ne tik kai dėl žalos atlyginimo kreipiamasi pagal regreso teisę, bet ir tais atvejais, kai kreipiasi tiesiogiai patys žalą patyrę asmenys. Priešingas aiškinimas pažeistų lygybės, nediskriminavimo, vienodo teisės aiškinimo principus.
2. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė dirbo, nesudaro pagrindo teigti, jog ji neturi teisės į turtinės žalos atlyginimą. Teismas apskaičiavo žalos dydį pagal Statistikos departamento pateikiamą vidutinę tikėtiną gyvenimo mieste trukmę ir mirusiojo sutuoktinio grynąjį darbo užmokestį, o būtent pastaroji formulė yra nuosekliai taikoma teismų praktikoje. Vien faktas, kad I. T. turėjo sveikatos sutrikimų, nereiškia, jog jis būtų nepasiekęs vidutinės gyvenimo trukmės, juolab, kai byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad mirusio sutuoktinio sveikatos sutrikimai buvo tokio pobūdžio, jog jis tikrai ir neabejotinai nebūtų pasiekęs statistinių vyrų mirties amžiaus vidurkio.
3. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas leidžia teigti, kad nustatytą teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi visi asmenys, neišskiriant asmenų grupės iš kitų asmenų, nes tiek nepilnamečiui ir nedarbingam išlaikytiniui, tiek ir pilnamečiui darbingam asmeniui yra vienodai skausminga artimo žmogaus netektis. Kasacinio teismo praktikoje palaikoma pozicija, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir pilnamečiai vaikai. Neturtinės žalos faktas tam tikrais atvejais yra akivaizdus ir nereikalaujantis papildomų rašytinių įrodymų. Neatsitiktinai CK 6.250 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais kaip ji kyla dėl gyvybės atėmimo. Remiantis teismų praktika neturtinės žalos fakto bei dydžio klausimu, apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovai neįrodė šios žalos fakto bei dydžio, yra nepagrįsti. Gyvybės atkūrimas yra neįmanomas, todėl neigiami padariniai visiškai akivaizdūs.
4. Ieškovai buvo psichologiškai prisirišę prie mirusiojo. Sutuoktinė ir vienas iš mirusiojo vaikų, gyveno su mirusiuoju. Be to, pastarasis pilnametis vaikas dirbo toje pat darbovietėje kaip ir mirusysis. Ieškovę su mirusiuoju sieja ilgi santuokos metai, jie kūrė bendrus ateities planus – rūpinosi buto remontu, planavo senatvę, anūkų auginimą. Kitas pilnametis sūnus, nors ir negyveno viename būste, gyveno tame pat mieste, matydavosi kiekvieną dieną, konsultuodavosi su mirusiuoju įvairiais gyvenimiškais klausimais, taigi ieškovus (sūnus) su mirusiuoju jungė stipresnis emocinis ryšys nei daugelyje kitų šeimų, kuriose vaikai tėvus lanko kartą ar du per metus. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, rėmėsi teismų praktikoje nustatytais kriterijais. Be to, apeliantė nepagrįstai ignoruoja aplinkybę, kad ieškovas, kuris nedalyvavo teismo posėdyje ir nedavė paaiškinimų, gyveno su mirusiuoju viename būste, o tai savaime liudija jų artimą ryšį.
5. Teismas pagrįstai vadovavosi teismų formuojama praktika, pagal kurią teismas neprivalo remtis PTŽSAĮ 13 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, jog neturtinės žalos dydis negali viršyti 50 MMA, kadangi šiame straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai ginčas nagrinėjamas teisme, konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK reikalavimais.
6. Teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidoms paskirstyti reikšmingos jų atsiradimo priežastys. Jeigu jų atsiradimas susijęs su vienu ar keliais reikalavimais, tai jos paskirstomos ir priteisiamos proporcingai šių reikalavimų patenkinimo daliai.
7. Sprendimo įvykdymas gali būti atidėtas tik išimtiniais atvejais. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad jos (viešosios įstaigos) padėtis yra tokia, jog sprendimo vykdymas turėtų būti išdėstytas net per 3 metus. Vien faktas, kad įstaiga teikia sveikatos priežiūros paslaugas ir yra finansuojama iš valstybės biudžeto, savaime nereiškia, jog turi būti nukrypstama nuo įprastų sprendimo vykdymo taisyklių. Sprendimo vykdymo taisyklėmis neturi būti sumenkinama vertybė, dėl kurios kilo ginčas – šiuo atveju žmogaus gyvybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės RVUL apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
18. Apeliantės įsitikinimu, ieškovai nepateikė įrodymų turtinės ir neturtinės žalos faktui ir dydžiui nustatyti, o pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalos atlyginimą ieškovams, nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo nutartimis bylose, kurių ratio decidendi skiriasi nuo šiuo metu nagrinėjamos bylos.
19. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatą, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų neteisėtų veiksmų.
20. CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam.
21. Kaip matyti iš pačios pirmiau nurodytos normos lingvistinės formuluotės, žuvusiojo sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą, nepriklausomai nuo to, jis darbingas ar ne. Įstatymo leidėjas nenustato ir jokių kitų papildomų sąlygų teisę į išlaikymą turinčiam sutuoktiniui jį gauti (asmeninių pajamų ar santaupų nepakankamumo, jų neturėjimo ar pan.). Savo ruožtu, kaip teisingai pažymėjo skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinio teisę į žalos atlyginimą, pažymėta, kad sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigos yra nustatytos įstatymo (CK 3.27 straipsnis), todėl vien aplinkybė, jog žuvusysis gaudavo mažesnį darbo užmokestį, nei jo sutuoktinė, nepaneigia įstatymo prezumpcijos, kad žuvusysis prisidėjo prie šeimos, taip pat ir sutuoktinės poreikių tenkinimo. Ši prezumpcija grindžiama tuo, kad įstatymo nustatytas savo materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas kiekvienas iš sutuoktinių vykdo ne tik teikdamas išlaikymą iš savo gaunamų pajamų, bet ir kitomis formomis, pavyzdžiui, atlikdamas buities darbus, kurie taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę. Apskaičiuojant likusio gyvo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl žuvusiojo negautų pajamų, atsižvelgiama į jo gautas pajamas (imama 1/2 šių pajamų) ir statistinę gyvenimo trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-477/2014; 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2015; 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-421/2015).
22. Nors apeliantė teisi teigdama, kad pirmiau nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios šiuo metu nagrinėjamai bylai, nes minėtose bylose nagrinėti VSDFV, išmokėjusios išmokas mirusiojo sutuoktiniui (kitiems išlaikytiniams), regreso reikalavimai į kaltininką (jo civilinės atsakomybės draudiką), o ne tiesiogiai žalą patyrusių asmenų reikalavimai į neteisėtus veiksmus atlikusį asmenį, atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog, kaip teisingai pastebėjo ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą, regreso teisės apimtis tiesiogiai priklauso nuo žalą patyrusių asmenų teisių apimties, nes VSDFV, išmokėjusi žalą patyrusiam asmeniui (pavyzdžiui, mirusiojo sutuoktiniui) išmoką ir taip įstojusi į pastarojo vietą, regreso tvarka negali išreikalauti iš kaltininko (jo draudiko) daugiau, nei buvo patirta žalos. Kita vertus, minėtose bylose kasacinis teismas, nurodydamas, kad CK 6.284 straipsnis netaikomas tais atvejais, kai asmuo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu (kaip kad ir buvo pirmiau nurodytose bylose), šio straipsnio, kurio taikymo būtinumą šiuo metu nagrinėjamoje byloje apeliantė neginčija, nuostatas faktiškai aiškino atsietai nuo bylų socialinio draudimo konkrečių aplinkybių, pateikdamas atlygintinos žalos apimties nustatymo taisyklę. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi esantį teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo CK 6.284 straipsnio nuostatų išaiškinimų kontekstą, nesutinka su atsakovės pozicija, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktas išaiškinimais iš esmės panašiose bylose.
23. Atsižvelgus į pirmiau nurodytus argumentus ir išdėstytą teismų praktiką, pagal kurią CK 6.284 straipsnyje įtvirtinta sutuoktinio teisė gauti turtinės žalos atlyginimą dėl žuvusiojo sutuoktinio negautų pajamų nepriklauso nuo paties pergyvenusio sutuoktinio gaunamų pajamų dydžio ir darbingumo, atmestini ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas G. T. turtinės žalos atlyginimą, neįvertino byloje esančių duomenų apie tai, jog pati ieškovė visą laiką dirbo ir gavo pajamas, todėl negali būti laikoma išlaikoma. Priešingai nei supranta atsakovė, nepriklausomai nuo to, abu sutuoktiniai dirba ar dirba tik vienas (ir kokio dydžio pajamas gauna), jie abu turi vienas kitam ne tik emocinio, bet ir tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas.
24. Kaip jau minėta, kasacinio teismo praktikoje laikomasi taisyklės, kad vertinant likusio gyvo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl negautų pajamų, turi būti atsižvelgta į mirusiojo gautas pajamas (imama 1/2 šių pajamų) ir statistinę gyvenimo trukmę.
25. Būtent remdamasis pirmiau nurodyta taisykle ir byloje esančia informacija apie mirusiojo vidutinį darbo užmokestį, atskaičius mokesčius (2023 Lt), bei Statistikos departamento duomenimis apie tuo metu buvusią vidutinę vyro gyvenimo mieste trukmę (67,5 metai), pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad I. T. mirė 56 metų amžiaus, t. y. 138 mėnesiais anksčiau nei vidutinė vyrų gyvenimo trukmė, apskaičiavo ieškovei priteistiną turtinės žalos atlyginimo sumą.
26. Atsakovė pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų duomenų (apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio ir Statistikos departamento nurodytos vidutinės tikėtinos vyro gyvenimo mieste trukmės) teisingumo apeliaciniame skunde neginčija, taip pat nepaneigė pajamų, kaip bendro sutuoktinių turto, lygių dalių prezumpcijos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo taikytas žalos, kaip prarastos pusės sutuoktinio gauto darbo užmokesčio dalies, apskaičiavimas yra pagrįstas ir teisėtas.
27. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nors atsakovė akcentuoja, jog mirusysis turėjo rimtų gretutinių ligų, dėl kurių jam buvo sutrikęs atsparumas ligoms, ši aplinkybė pati savaime neįrodo, jog I. T. tikrai nebūtų išgyvenęs iki statistinių 67,5 metų, o jokių konkrečių įrodymų ar argumentų, galinčių patvirtinti, jog I. T. tikėtinai būtų gyvenęs trumpiau (ir kiek trumpiau), atsakovė nepateikė, todėl nėra pagrindo nepriteisti ieškovei turtinės žalos atlyginimą ar mažinti priteistino atlyginimo dydį.
28. Pagrindo nepriteisti žalos atlyginimą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nepagrindžia ir apeliantės argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas 2016 m. birželio 6 d. nutartimi, grąžindamas klausimą dėl žalos fakto bei dydžio nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, be kita ko pažymėjo, jog į bylą nepateikta įrodymų žalai nustatyti, o ieškovai po bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui jokių naujų įrodymų nepateikė. Visų pirma, priešingai nei teigia atsakovė, bylos dalį iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, į bylą buvo pateikti ne tik ieškovų advokato 2016 m. liepos 28 d. paaiškinimai, bet ir iš VSDFV ieškovų gautos pažymos, todėl negalima teigti, kad ieškovai nėra pateikę jokių naujų įrodymų ir nevykdė pareigos įrodinėti žalos faktą bei dydį. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas 2016 m. birželio 6 d. nutartimi grąžino žalos, jos dydžio ir priežastinio ryšio klausimus spręsti pirmosios instancijos teismui būtent dėl to, kad pirmosios instancijos teismas panaikintame sprendime nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų apskritai nepasisakė, o visus šiuos klausimus išsprendus apeliacinės instancijos teismui šalys prarastų apeliacijos teisę. Taigi apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytoje nutartyje iš esmės pasisakė tik dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, o žalos fakto ir dydžio klausimas nebuvo šios nutarties dalyku. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, šiuo metu nagrinėjanti būtent žalos ieškovams priteisimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, įvertinusi byloje esančius duomenis, teisinį reguliavimą ir pirmiau nurodytą teismų praktiką dėl žalai apskaičiuoti reikšmingų duomenų ir taikomos apskaičiavimo taisyklės, priėjo išvadą, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidusių pirmosios instancijos teismui skundžiamame sprendime pagrįstai nustatyti žalos faktą bei įvertinti jos dydį.
29. Nagrinėjamu klausimu papildomai pastebėtina, kad nors ieškovė iš tikrųjų nepateikė įrodymų, pakankamai patvirtinančių jos nurodytas aplinkybes apie jos ir sutuoktinio (iki pastarojo mirties) pradėtą gyvenamojo būsto remontą, minėta aplinkybė, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė kaip negautas pajamas prašė priteisti tik sutuoktinio darbo užmokesčio dalį (jokių kitų mirusiojo galimai gautinų pajamų ar kitokio indėlio, įvertinto pinigais, ieškovė atlyginti neprašė), faktiškai neturi jokios įtakos bylos teisiniam rezultatui – pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo priteisti visą ieškovės prašomą turtinę žalą teisėtumui ir pagrįstumui.
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl neturtinės žalos ieškovams priteisimo.
31. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
32. Atsižvelgiant į atsakovės argumentą, kad ieškovai be savo paaiškinimų nepateikė jokių rašytinių įrodymų neturtinės žalos faktui bei jos dydžiui įrodyti, visų pirma pažymėtina, jog kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, pasižymi tam tikra specifika. Neturtinė žala padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Ji pasireiškia žmogaus psichinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta, pavyzdžiui, dėl daikto sugadinimo, yra sudėtinga. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie pat įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Neturtinės žalos atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtiems moralės ir etikos vertinimams kriterijai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2010, kt.).
33. Neginčytina, kad žmogaus gyvybė yra viena svarbiausių žmonijos vertybių, o dėl šios vertybės pažeidimo patiriami neigiami padariniai yra visiškai akivaizdūs, nes gyvybės atkūrimas neįmanomas. Visiškai akivaizdu ir tai, kad santuokoje 31 metus pragyvenusiam asmeniui kito sutuoktinio netektis, tuo labiau tokia staigi ir netikėta (asmeniui mirus po apendicito operacijos), sukelia itin skaudžius dvasinius išgyvenimus. Santuokos faktą ir trukmę pagrindžiančius įrodymus ieškovė į bylą yra pateikusi, o atsakovė, iš esmės neginčydama ieškovės ir mirusiojo (sutuoktinio) artimus ryšius, apeliaciniame skunde nepaaiškina, kokiais konkrečiai rašytiniais įrodymais, jos nuomone, būtų galima pagrįsti ieškovės sunkius dvasinius sukrėtimus bei neviltį dėl finansinės ir emocinės paramos netekimo, ateities planų sugriuvimo. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kasacinio teismo praktiką neturtinės žalos priteisimo klausimu ir šio bylos faktines aplinkybes, visiškai pagrįstai priteisė ieškovei ir neturtinės žalos atlyginimą.
34. Nėra pagrindo teigti, kad neturtinė žala neturėjo būti priteista ir kitiems dviem ieškovams – mirusiojo sūnums.
35. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra formuojama praktika, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir pilnamečiai vaikai, nepaisant darbingumo, jeigu santykiai su žuvusiuoju buvo gana artimi ir glaudūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2005; 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010, kt.).
36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad mirusiojo ir jo pilnamečių sūnų artimi santykiai nėra paneigti, be to, jie gyveno viename mieste, vienas iš sūnų gyveno su mirusiuoju ir ieškove viename bute. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta (ir apeliantė to neginčijo), kad į ligoninę keletą dienų iš eilės aplankyti I. T. po apendicito operacijos vyko ne tik jo sutuoktinė, bet ir abu sūnūs (vienas iš jų buvo su savo drauge), o toks ieškovų elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina glaudžių tėvo ir sūnų ryšių buvimą, apie kuriuos jie ir nurodė savo paaiškinimuose.
37. Artimo tėvo ir vieno iš sūnaus M. T. ryšio nepaneigia ir atsakovės nurodoma aplinkybė, kad šis ieškovas nedalyvavo 2016 m. rugsėjo 27 d. posėdyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtas ieškovas dalyvavo 2011 m. gruodžio 13 d., 2012 m. kovo 15 d., 2015 m. sausio 28 d., 2015 m. gegužės 21 d. ir 2015 m. rugpjūčio 27 d. posėdžiuose, todėl ieškovo nedalyvavimas viename iš posėdžių byloje, vykusioje daugiau nei 6 metus, negali būti vertinamas pastarojo ieškovo nenaudai.
38. Kaip matyti iš pirmiau nurodytos teismų praktikos, neturtinei žalai pilnamečiams vaikams priteisti užtenka gana artimų ir glaudžių santykių konstatavimo, todėl ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog nepaneigti artimi mirusiojo ir jo vaikų ryšiai, kartu pažymėjo, kad byloje nėra pateikti įrodymai apie ypatingai artimus I. T. ir jau pilnamečių sūnų ryšius, savaime nesudaro pagrindo apskritai nepriteisti mirusiojo pilnamečiams vaikams žalos atlyginimą (nes tėvo mirtis akivaizdžiai yra skausminga ir pilnamečiui bei darbingam vaikui), bet yra pakankamas pagrindas sumažinti ieškovų prašomos žalos atlyginimo sumą, kaip kad ir padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Savo ruožtu jokių argumentų, kad ieškovams priteistų neturtinės žalos atlyginimų dydžiai nėra adekvatūs jų patirtiems išgyvenimams ar neatitinka teismų praktikoje paprastai taikomų, atsakovė savo skunde nenurodė.
39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės ieškovams bendrai 17 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą, pažeidė tuo metu galiojusios PTŽSAĮ redakcijos 13 straipsnio 2 dalį, įtvirtinusią, jog nustatant neturtinės žalos, išreikštos pinigais, dydį, atsižvelgiama į žalos padarymo aplinkybes, laikantis nuostatos, kad paprastai šis dydis kiekvienu atveju negali viršyti 50 minimalių mėnesinių algų. Kaip pagrįstai pažymėjo ieškovai savo atsiliepime į apeliacinį skundą ir ką paminėjo ir pati atsakovė savo skunde, PTŽSAĮ 13 straipsnio 2 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad kai ginčas nagrinėjamas teisme, konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK reikalavimais, todėl įvertinus pirmiau nurodytą reglamentavimą ir teismų praktiką dėl šios nuostatos įtakos teismo priteisiamam žalos dydžiui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-475-241/2015), atsakovės argumentas, kad teismas privalėjo paisyti PTŽSAĮ 13 straipsnio 2 dalyje anksčiau numatyto maksimalaus neturtinės žalos dydžio ir visiems ieškovams bendrai priteisti ne daugiau nei 11 584,80 Eur sumą, nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

40. Apeliantė skunde be kita ko ginčija pirmosios instancijos teismo poziciją nepriteisti atsakovei iš ieškovų apeliantės patirtų išlaidų ekspertizei atlikti ir advokato pagalbai apmokėti atlyginimo. Atsakovės įsitikinimu, jos patirtos pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos iš ieškovų proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad šiuo atveju ieškinys, teismui sumažinus priteistinos neturtinės žalos dydį, buvo tenkintas iš dalies ir todėl vadovaujantis bendrąja CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta taisykle, turėjo būti nustatyta patenkintų ir nepatenkintų ieškinio reikalavimų proporcija, kuria remiantis būtų paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, kaip faktiškai buvo padaryta žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovai buvo atleisti, priteisimo iš atsakovės valstybei atveju.
42. Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, kad CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtina teismo teisė nukrypti nuo 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
43. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 93 straipsnio nuostatas, yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidų proporcingam paskirstymui yra reikšmingos jų atsiradimo priežastys. Jeigu bylinėjimosi išlaidų atsiradimas susijęs su visais byloje spręstais reikalavimais, tai jos paskirstomos tarp šalių proporcingai pareikštų ir patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Jeigu jų atsiradimas susijęs su vienu ar keliais reikalavimais, tai jos paskirstomos ir priteisiamos proporcingai šių reikalavimų patenkinimo daliai (CPK 93 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).
44. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ir ko faktiškai neneigė atsakovė, ekspertizė, dėl kurios atlikimo atsakovė patyrė 639,19 Eur išlaidas, buvo skirta atsakovės darbuotojų (gydytojų) veiksmų ir (ar) neveikimo teisėtumui įvertinti, o ne žalos faktui bei dydžiui nustatyti, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismui 2016 m. birželio 6 d. nutartimi konstatavus gydytojų veiksmų neteisėtumą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, vadovaudamasis sąžiningumo ir protingumo principais ir pirmiau nurodytą kasacinio praktika, pripažino, kad ekspertizės atlikimo išlaidos atsakovei iš ieškovų nepriteistinos.
45. Atsakovė taip pat pateikė įrodymus, kad advokatui už pasiruošimą bylos nagrinėjimui, atstovavimą teismo posėdžiuose ir prašymo surašymą sumokėjo 645,49 Eur (su PVM).
46. Kadangi advokatas atstovavo atsakovę teisme visais šioje byloje kilusiais klausimais, o ne tik dalyje dėl neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija nepriteisti šių išlaidų atlyginimo atsakovei proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai, todėl, įvertinusi, kad atmesti ieškinio reikalavimai sudaro 34 proc. ieškinio, teisėjų kolegija iš kiekvieno ieškovo priteisia atsakovei po 73,16 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Dėl sprendimo išdėstymo

47. Atsakovė apeliaciniame skunde be kita ko prašė tuo atveju, jei vis dėlto pirmosios instancijos teismo sprendimas nebūtų panaikintas, išdėstyti teismo sprendimo vykdymą trejiems kalendoriniams metams lygiomis dalimis, pradedant skaičiuoti nuo kitų (ateinančių) kalendorinių metų pradžios.
48. Teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką (CPK 284 straipsnio 1 dalis)
49. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota nuostata, jog sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004; 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir (ar) išdėstymo yra aktualūs CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ar atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai.
50. Nagrinėjamu atveju atsakovė prašymą išdėstyti priteisto ieškovams žalos atlyginimo mokėjimą trejiems metams grindžia tik bendro pobūdžio teiginiais apie atsakovės, kaip sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos, veiklos sąsajas su viešo intereso tenkinimu bei argumentais, kad jos veikla yra finansuojama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo, kuris, remiantis Sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis, per vidutinės trukmės laikotarpį (3 metus) turi būti subalansuotas. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovės finansinė padėtis yra tokia, jog visos priteistos sumos sumokėjimas atsakovei iš tikrųjų būtų nepakeliama našta ar pagal teisinį jos veiklos reguliavimą objektyviai negalimas veiksmas ir todėl yra pakankamas pagrindas išdėstyti sprendimo vykdymą byloje, kurios nagrinėjamas vyko daugiau nei 6 metus. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ji, esant 2016 m. spalio 28 d. priimtam atsakovei nepalankiam pirmosios instancijos teismo sprendimui, negalėjo būsimų 2017 metais išlaidų sąmatoje numatyti preliminariai tikėtinos, reikiamos lėšų sumos ieškovų reikalavimams tenkinti.
51. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybės, inter alia į tai, kad šiuo atveju ginčas susijęs su viena svarbiausių vertybių – gyvybe, taip pat į tai, jog civilinė byla nagrinėjama nuo 2010 m. rugsėjo 20 d. ir ieškovai, patyrę žalą būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, jos atlyginimo laukia daugiau nei 6 metus, o atsakovė prašymui pagrįsti nepateikė pakankamai svarių argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų, teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymo.
52. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovams iš atsakovės priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, iš esmės paliekamas nepakeistas, laikytina, jog apeliacinis skundas iš esmės netenkintas ir atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovų nepriteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti teismo sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, nurodant priteisti iš ieškovų G. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei viešajai įstaigai Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei (juridinio asmens kodas 124243848) po 73,16 Eur (septyniasdešimt tris eurus 16 ct) išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti, atlyginimą.

Teisėjai                                                                      Rasa Gudžiūnienė

                                                                      Kazys Kailiūnas

Gintaras Pečiulis