Civilinė byla  Nr. 2S-449-302/2011

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-08751-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 110.1; 122.4

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2011 m. kovo 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro

kolegijos pirmininkė ir pranešėja Romualda Janovičienė,

kolegijos teisėjai Algirdas Auruškevičius ir Henrichas Jaglinskis,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų N. M. ir R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovams N. M. , R. M. , UAB „Aldamika“ dėl pažeistų teisių gynimo ir savavališkų statybos padarinių pašalinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovė A.J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams N. M. , R. M. , UAB „Aldamika“ dėl atsakovų įpareigojimo per 1 (vieną) mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos bendrojo naudojimo patalpų, esančių pastato adresu (duomenys neskelbtini) (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) trečiajame aukšte ir plane pažymėtų 31-25, 31-30 ir 31-31, savavališkos statybos padarinius – atstatyti šių patalpų būklę į iki teisės pažeidimo buvusią padėtį ir sutvarkyti statybvietę. Ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti visiems atsakovams toliau vykdyti bendrojo naudojimo patalpų, esančių pastato adresu (duomenys neskelbtini) (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) trečiajame aukšte ir plane pažymėtų 31-25, 31-30 ir 31-31, bet kokius statybos darbus, išskyrus šių patalpų atstatymą į iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Prašymą motyvavo tuo, kad, atsižvelgiant į reiškiamą reikalavimą, atsakovams toliau vykdant neteisėtus bendrojo naudojimo patalpų darbus, gali tapti sudėtingiau įvykdyti teismo sprendimą, kuriuo atsakovai būtų įpareigojami atstatyti buvusią bendrojo naudojimo patalpų padėtį.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi prašymą tenkino. Uždraudė atsakovams toliau vykdyti bendrojo naudojimo patalpų, esančių pastato adresu (duomenys neskelbtini)  (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) trečiajame aukšte ir plane pažymėtų 31-25, 31-30 ir 31-31, bet kokius statybos darbus, išskyrus šių patalpų atstatymą į iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Teismas, atsižvelgdamas į laikinųjų apsaugos priemonių tikslą - ne tik užtikrinti būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymą, bet ir apskritai išsaugoti šalių status quo padėtį, t.y. padėtį, buvusią ieškinio pateikimo metu paskirtį, sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, jog atsakovai toliau vykdo darbus bendrojo naudojimo patalpose, patvirtina realią grėsmę, kad, nesiėmus minėtų laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti tiek būsimo teismo sprendimo įvykdymas, jeigu ieškovės ieškinys bus patenkintas, tiek šalių grąžinimas į padėtį, buvusią ieškinio pateikimo metu, todėl atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, į ieškinio dalyką, tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsakovai N.M. ir R. M. atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kadangi ieškovė sąmoningai, piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis, teismui nenurodė aplinkybių, turinčių esminę reikšmę jos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimui. Ieškovė teismui nenurodė esminių aplinkybių, kad bendrojo naudojimo patalpas ji atsidalijo pati, neturėdama kitų bendraturčių sutikimo atliko rekonstrukcijos darbus. Pasak apeliantų, šiuo metu jokie statybos darbai bendrojo naudojimo patalpose nėra vykdomi, šie statybos darbai yra baigti 2010 m. sausio – vasario mėn., todėl teismo nutartis uždrausti atsakovams toliau vykdyti statybos darbus yra nepagrįsta, nesukelianti teisinių pasekmių, neįvykdoma.

Ieškovė A.J. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atskirojo skundo argumentai iš esmės susiję su ieškinio pagrįstumu, todėl nenagrinėtini. Ta aplinkybė, kad didžioji dalis statybos darbų bendrojo naudojimo patalpose jau yra atlikti, nepaneigia grėsmės, kad ateityje atsakovai gali atlikti papildomus statybos darbus, dėl kurių gali būti sunkiau įvykdyti teismo sprendimą.

Atskirasis skundas atmestinas.

Kolegija, įvertinusi atskirojo skundo, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl nėra pagrindo jos keisti ar naikinti.

Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, ir teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, kurios vienaip ar kitaip gali įtakoti būsimo teismo sprendimo tinkamą įvykdymą ir priimti atitinkamą sprendimą taikyti arba ne laikinąsias apsaugos priemones.

Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu. Kaip matyti iš pareikšto ieškinio turinio, ieškovė reiškia reikalavimą dėl pažeistų teisių gynimo ir savavališkos bendrojo naudojimo patalpų, esančių pastato Aguonų g. 5, Vilniuje, trečiajame aukšte, statybos padarinių pašalinimo – atstatymo šių patalpų būklės į iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, taip pat statybvietės sutvarkymo. Atsižvelgdama į ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog tarp šalių kilo ginčas dėl joms bendrosios nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo patalpų naudojimo bei statybos darbų atlikimo jose teisėtumo, kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovų atžvilgiu neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties – preliminariai užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus šių priemonių taikymo prašančiai šaliai – šiuo atveju - ieškovei, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą, ar prieštarauja proporcingumo, ekonomiškumo principams. Atskirajame skunde apeliantų dėstomi argumentai, kad ieškovė, atlikdama statybos darbus jai priklausančiose negyvenamosiose patalpose, taip pat atidalijo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias bendrojo naudojimo patalpas, be to, ieškovė jai priklausančiose negyvenamosiose patalpose atliko rekonstrukcijos darbus be bendraturčių sutikimo, o šie darbai taip pablogino bendrojo naudojimo patalpų būklę, kad iškilo grėsmė žalai atsirasti, dėl ko atsakovai buvo priversti atlikti bendrojo naudojimo patalpų remonto darbus ir tai padarė be ieškovės sutikimo, tačiau šie argumentai neturi teisinės reikšmės tikrinant teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas laikinąją apsaugos priemonę, nevertina ieškinio pagrįstumo, nes tai svarstoma nagrinėjant bylą iš esmės, įvertinant visas bylos aplinkybes, įrodymus ir priimant sprendimą dėl ieškovo reikalavimų, o spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įsitikina tuo, ar yra būtinybė jų taikymui.

Apeliantai nurodo, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesukelia jokių teisinių pasekmių, ją įvykdyti nėra galimybių, kadangi šiuo metu jokie statybos darbai bendrojo naudojimo patalpose nevykdomi, jie baigti 2010 m. sausio – vasario mėnesiais, taip pat pateikia šį jų argumentą patvirtinantį įrodymą – 2010 m. balandžio 14 d. surašytą antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuota bendrojo naudojimo patalpų būklė ir matyti, jog 2010 m. balandžio mėn. atsakovai jokių statybos darbų nevykdo, t.y. jie visiškai baigti, tačiau kolegija nesutinka su tokiu argumentu motyvuodama laikinųjų apsaugos priemonių paskirtimi – užtikrinti, jog galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju tokio sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidaryti neįmanomu, taip pat tuo, kad pateikti įrodymai nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės ieškovės kreipimosi į teismą metu ir bylos nagrinėjimo metu. Be to, atsakovai nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kokiu nors būdu nepagrįstai suvaržo jų teises ar pažeidžia jų teisėtus interesus.

Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl yra paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas turėjo 8,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šios išlaidos bus paskaičiuotos ir priteistos pirmosios instancijos teisme, išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus joje galutinį procesinį sprendimą (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais, kolegija

n u t a r ė:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                             Romualda Janovičienė

Kolegijos teisėjai                                                                                  Algirdas Auruškevičius    

Henrichas Jaglinskis