Administracinė byla Nr. eA-515-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02061-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.3.1; 6.8

 (S)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėja E. Z. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2017 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (9.2E)3E-8412; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-3129; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių nuo 2017 m. sausio 1 d. taikyti pareiškėjai paskirtai pašalpai / išmokai konkretų mėnesį galiojantį maksimalų kompensuojamąjį uždarbį.  

2.       Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. sausio 22 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl motinystės (tėvystės) pašalpos / išmokos už vaiką apskaičiavimo ir išmokėjimo pagal pasikeitusius teisės aktus, t. y. atsižvelgiant į tai, kad nuo 2017 m. sausio mėnesio pasikeitė (padidėjo), maksimali vaiko priežiūros išmoka, prašydama jai priklausančias 2017 m. sausio ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti remiantis pasikeitusių teisės aktų nuostatomis. VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. kovo 27 d. sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo ir nurodė, kad pareiškėjos kompensuojamasis darbo užmokestis (94,60 Eur) teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo dieną viršija maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, todėl perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2017 m. sausio 1 d. pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d., nėra teisinio pagrindo, nes teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėja įgijo 2016 m. rugsėjo 19 d. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja kreipėsi su skundu į VSDFV, tačiau 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu skundas buvo atmestas.

3.       Pareiškėja teigė, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 8 straipsnio nuostata, ta apimtimi, kiek ji riboja asmenų, įgijusių teisę gauti socialinio draudimo išmokas, o būtent motinystės (tėvystės) pašalpas, atsižvelgiant į nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje numatytą maksimalaus kompensuojamojo uždarbio skaičiavimą, prieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, kas pagal Konstitucinio Teismo doktriną yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimas. Nuo 2017 m. galiojantis teisinis reguliavimas numato keletą kartų per metus kintančias „lubas“, dėl to tėvams, kuriems teisė gauti išmoką už vaiko priežiūrą atsirado (arba jie ją sąmoningai nukėlė) po 2017 m. sausio 1 d., numatyta akivaizdžiai geresnė (lyginant su iki 2017 m. sausio 1 d. gaunančiais motinystės (tėvystės) pašalpą) finansinė situacija, kuri nėra pateisinama jokiais pagrindais. Vien dėl teisinio reglamentavimo skirtumo skiriasi pašalpos, išmokos dydžiai, kiek tai susiję su pakitusiu maksimaliu kompensuojamuoju uždarbiu.

4.       Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsnis atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims.

5.       Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Atsakovas atsiliepime nurodė, kad visos socialinio draudimo išmokos skiriamos vadovaujantis teisės aktų, galiojančių teisės į atitinkamą socialinio draudimo išmoką nustatymo dieną, nuostatomis. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2016 m. rugsėjo 19 d., todėl priimant sprendimą skirti pareiškėjai pašalpą, pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis, remiantis Įstatymu (redakcija galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintais Ligos ir motinystės draudimo pašalpų nuostatais (toliau – ir Nuostatai), apskaičiuotas draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d., sudarė 88,98 Eur. Teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo mėnesį galiojęs maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 67,81 Eur. Šis maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal 2016 m. rugsėjo mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą bei 2016 m. vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių. Kadangi pareiškėjos kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, atsakovas teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi bei Nuostatų 7 punktu, apskaičiavo pareiškėjai 996,81 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų iki jam sueis vieneri metai laikotarpiu ir 569,60 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sueis dveji metai.

7.       Nurodė, kad 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojo Pakeitimo įstatymas, kurio 8 straipsnyje nustatyta, jog asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Asmenims nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas.

8.       Pažymėjo, kad pareiškėja teisę į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu įgijo 2016 m. gegužės 16 d., todėl atsakovas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktą išaiškinimą ir vadovaudamasis Pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, perskaičiavo pareiškėjos motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 18 d. ir išmokėjo susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką. Kadangi, perskaičiavus pareiškėjos motinystės pašalpą, padidėjo jos draudžiamųjų pajamų, turėtų laikotarpiu, iš kurio buvo apskaičiuojamas motinytės (tėvystės) pašalpos dydis, suma, atsakovas 2017 m. kovo 17 d. sprendimu perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą. Priėmus 2017 m. kovo 17 d. sprendimą, pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis padidėjo iki 94,60 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad šis 94,60 Eur vienos dienos kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), bendra motinystės (tėvystės) pašalpos suma, mokama pareiškėjai tiek pirmaisiais, tiek antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais, nepasikeitė.

9.       Atkreipė dėmesį, kad atsakovas pareiškėjos atžvilgiu privalėjo taikyti ir taikė galiojančius teisės aktus bei neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą remiantis nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Įstatymo nuostatomis. Nesutiko su pareiškėjos reikalavimu kreiptis į Konstitucinį Teismą. Reguliavimo pakeitimas nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygybės principo bei nepaneigia valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

10.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

11.       Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja skunde nepateikė nei vieno argumento, patvirtinančio, jog atsakovas ar trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami skundžiamus sprendimus, pažeistų Įstatymą ar kitus teisės aktus.

12.       Pažymėjo, kad motinystės socialinio draudimo paskirtis – kompensuoti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl motinystės, tėvystės ar vaiko priežiūros prarastas pajamas ar jų dalį. Apskaičiuojant pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį buvo vertinamos jos draudžiamosios pajamos turėtos laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. Taigi pareiškėjai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa kompensuoja dalį pareiškėjos pajamų, turėtų minėtų laikotarpiu ir prarastų dėl motinystės (tėvystės). Pasikeitus įstatyminiam reguliavimui, pareiškėjos pajamos, prarastos dėl darbinės veiklos nutraukimo, nepasikeitė, todėl kompensuoti jos prarastas pajamas kita dalimi (didesne ar mažesne) nėra teisinio pagrindo.

II.

13.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 27 d. spendimą Nr. (9.2E)3E-8412 bei VSDFV 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-3129, taip pat įpareigojo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 22 d. prašymą ir perskaičiuoti mokamą motinytės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, įsigaliojusio 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalimi.

14.       Teismas nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 16 d. VSDFV Vilniaus skyrius priėmė sprendimą Nr. 6-24-15330 „Dėl E. Z. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą, kuriuo nusprendė skirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. birželio 17 d. Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriui 2017 m. sausio 22 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė jai priklausančias 2017 m. sausio ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti remiantis tuo, kad nuo 2017 m. sausio mėnesio pasikeitė, t. y. padidėjo, maksimali vaiko priežiūros išmoka. VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2017 m. kovo 27 d. sprendime Nr. (9.2E)3E-8412 nurodė, kad Pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, jog asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šios įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką, todėl perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai nuo 2017 m. sausio 1 d. pagal Įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d. nėra teisinio pagrindo, kadangi teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą įgyta 2016 m. rugsėjo 19 d. Pareiškėja su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2017 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. (11.1E)I-3129 konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d., įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, yra nepagrįstas.

15.       Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Nutarime taip pat nurodyta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, oficialiai paskelbus šį nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos nuostatos negalės būti taikomos, t. y. visos dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos.

16.       Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata tiek, kiek joje nustatyta, jog maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, neteko galios nuo 2017 m. sausio 2 d., t. y. oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą, ir nuo šios dienos nebegali būti taikoma.

17.       Teismas nurodė, kad 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, kurios 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog maksimalus kompensuojamasis uždarbis ligos, profesinės reabilitacijos, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki nedarbingumo atsiradimo mėnesio, profesinės reabilitacijos programos pradžios mėnesio ar teisės gauti tėvystės ar vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio. Kompensuojamasis uždarbis motinystės išmokoms apskaičiuojamas pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis.

18.       Teismas nustatė, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2016 m. rugsėjo 19 d., t. y. tuomet, kai nebuvo įsigaliojęs Įstatymas bei minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas, todėl jai iki 2018 m. birželio 17 d. skirtina pašalpa buvo apskaičiuota vadovaujantis Įstatymo, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalies nuostata, kuri numatė, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Taigi net ir nuo 2017 m. sausio 1 d., įsigaliojus naujai Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatai, pareiškėjai skirtina pašalpa laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d. yra apskaičiuota pagal Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą.

19.       Teismas vertino, kad šiuo atveju susidarė tokia situacija, jog asmenys, įgiję teisę į pašalpas po Įstatymo įsigaliojimo, yra traktuojami skirtingai nei asmenys, kurie teisę į jas įgijo prieš įsigaliojant Įstatymo nuostatoms, t. y. asmenims, įgijusiems teisę į pašalpą iki 2017 m. sausio 1 d., po 2017 m. sausio 1 d. mokamos pašalpų sumos yra apskaičiuotos pagal Konstitucinio Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutarimu pripažintą Konstitucijai prieštaraujantį reguliavimą. Teismas konstatavo, kad tokia situacija pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės principą. Kadangi Konstitucinis Teismas tiek 2016 m. kovo 15 d. nutarime, tiek ankstesnėje savo praktikoje yra konstatavęs, kad pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai. Šis principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus sprendimus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

20.       Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju skirtingas asmenų traktavimas negali būti pateisinamas. Teismas kaip nepagrįstus vertino tiek atsakovo, tiek trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, kad kadangi pareiškėja įgijo teisę į pašalpą dar 2016 m. rugsėjo 19 d., naujasis Įstatyminis reguliavimas jai po 2017 m. sausio 1 d. mokamoms pašalpoms negali būti taikytinas ir jai taikoma teisės į pašalpą atsiradimo metu galiojusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies redakcija. Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 5 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, kuri įtvirtina, kad dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas. Todėl apskaičiuojant pareiškėjai pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d. negali būti taikomos Įstatymo, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalies nuostata, kadangi ji neatitinka Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje dirbančioms motinoms įtvirtintos garantijos. Pareiškėja šiuo atveju negali atsidurti blogesnėje teisinėje padėtyje nei asmenys, įgiję teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą po 2017 m. sausio 1 d. Taigi pareiškėjai skirtina pašalpa laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d. privalo būti apskaičiuota pagal Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatą, įsigaliojusią nuo 2017 m. sausio 1 d.

21.       Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. (9.2E)3E-8412 ir VSDFV 2017 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. (11.1E)I-3129 yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikinti, o pareiškėjos skundo reikalavimas tenkintinas. Pripažinus, jog skundžiami sprendimai naikinti, VSDFV Vilniaus skyrius yra įpareigojamas išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 22 d. pateiktą prašymą iš naujo ir perskaičiuoti pareiškėjai mokamą motinystės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d. pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 6 straipsnio 5 dalį.

22.       Teismas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsnis atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, nurodė, kad nusprendus tenkinti pareiškėjos reikalavimą, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 8 straipsnio atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims.

III.

23.       Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti.

24.       Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas netinkamai išaiškinus ir pritaikius materialiosios teisės normas, klaidingai pritaikius Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, tai turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra naikintinas.

25.       Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad net ir nuo 2017 m. sausio 1 d., įsigaliojus naujai Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatai, pareiškėjai skirtina pašalpa laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d. yra apskaičiuota pagal Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą. Teismas vertino, kad šiuo atveju susidarė tokia situacija, jog asmenys, įgiję teisę į pašalpas po Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, yra traktuojami skirtingai nei asmenys, kurie teisę į jas įgijo prieš įsigaliojant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatoms, t. y. asmenims, įgijusiems teisę į pašalpą iki 2017 m. sausio 1 d., po 2017 m. sausio 1 d. mokamos pašalpų sumos yra apskaičiuotos pagal Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažintą Konstitucijai prieštaraujantį reguliavimą, kadangi ji padaryta klaidingai interpretuojant materialiosios teisės, t. y. socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų, normas. VSDFV Vilniaus skyrius laikosi pozicijos, kad teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai taikė Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tik tos normos, kurios susijusios su motinystės pašalpos, skiriamos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, dydžio ribojimu. Tuo tarpu administracinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl 2017 m. kovo 27 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. (9.2E) 3E-8412, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą nuo 2017 m. sausio 1 d. perskaičiuoti pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Įstatymo nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas, netinkamai interpretavęs materialiosios teisės normas, nagrinėjamoje byloje pareiškėjai E. Z. paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą nepagrįstai prilygino motinystės pašalpai.

26.       Nurodo, kad vadovaujantis Įstatymo redakcija, galiojusia pareiškėjos teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo metu, yra skiriamos šios pašalpos: 1) motinystės, kuri skiriama apdraustajam asmeniui nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu; 2) tėvystės, kuri skiriama tėvams, nustatyta tvarka išleistiems tėvystės atostogų, kol vaikui sueis vienas mėnuo; 3) motinystės (tėvystės), kuri skiriama vienam iš tėvų, įstatymų nustatyta tvarka išleistam vaiko priežiūros atostogų. Atkreipia dėmesį, kad motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų metu nagrinėjamu atveju pradėta mokėti pasibaigus pareiškėjos nėštumo ir gimdymo atostogoms. Pažymi, kad motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos nėra tapačios, todėl teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, klaidingai vertino bylos faktines aplinkybes ir pareiškėjai E. Z. paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą prilygino motinystės pašalpai, kuri skiriama už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, taigi nepagrįstai pritaikė Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo nuostatas.

27.       Pažymi, kad motyvuojamoje Konstitucinio Teismo nutarimo dalyje nurodyta, jog Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šis konstitucinės garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą moters ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis. Išdėstyta Konstitucinio Teismo pozicija atitinka Įstatymo nuostatas, kad motinystės pašalpa mokama už 126 kalendorines dienas, jas dalinant tam tikram laikui iki gimdymo ir tam tikram laikui po jo (Įstatymo 17 straipsnis), o motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų metu pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms. Taigi Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime pasisakė tik dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje bei Nuostatų 7 ir 10 punktuose numatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio taikymo motinystės pašalpoms, tačiau nepasisakė apie maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio dydžio taikymo prieštaravimą Konstitucijai skiriant motinystės (tėvystės) pašalpas, todėl nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyti argumentai nagrinėjamai bylai yra neaktualūs.

28.       Pažymi, kad visos socialinio draudimo išmokos skiriamos vadovaujantis teisės aktų, galiojančių teisės į atitinkamą socialinio draudimo išmoką nustatymo dieną, nuostatomis. Pareiškėja E. Z. teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2016 m. rugsėjo 19 d., todėl, apskaičiuojant pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, buvo vadovaujamasi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies redakcija, galiojusia iki 2016 m. gruodžio 31 d. VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos 2017 m. sausio 22 d. prašymo perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą remiantis nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatomis.

29.       Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, sutapatindamas dvi skirtingas Įstatyme nurodytas pašalpos rūšis (motinystės ir motinystės (tėvystės)), todėl ginčijamame sprendime padarė klaidingą išvadą, jog pareiškėjai skirtina pašalpa laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d. yra apskaičiuota pagal Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą. 

30.       Pareiškėja E. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

31.       Atsiliepime nurodo, kad sutinka su atsakovo argumentais, jog Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo nuostatos taikytinos motinystės pašalpoms, o nagrinėjamoje byloje buvo keliamas klausimas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos. Nors skundžiamame sprendime teismas nurodė ir kitus argumentus, kodėl sprendė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai naikintini - asmenų lygybės principo pažeidimas, skirtingo asmenų, esančių tokioje pačioje padėtyje, traktavimo negalimumas - iš esmės jie pagrįsti Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo nuostatomis.

32.       Pareiškėja nurodo, kad palaiko visus skunde nurodytus argumentus, kuriuos prašo teismo įvertinti ir dėl jų pasisakyti. Jeigu teismas matytų pagrindą naikinti teismo sprendimą/jo motyvus, pareiškėjos skundo argumentus būtina vertinti iš naujo, nes pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė.

33.       Pažymi, kad atsakovas akcentuoja, jog motinystės (tėvystės) pašalpą paskyrė pagal galiojančius teisės aktus. Akcentuoja, kad šiuo metu Konstituciniame Teisme yra nagrinėjama byla dėl teisės normų, nustatančių maksimalų kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti, konstitucingumo. Jeigu teismas matytų pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą, pareiškėja prašo teismo stabdyti bylą iki bus išnagrinėta byla Konstituciniame Teisme.

34.       Nurodo, kad jeigu teismo sprendimas būtų panaikintas, pareiškėja palaiko prašymą dėl skunde nurodyto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsnio atitikties Konstitucijai skunde nurodytais argumentais.

35.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

36.       Atsiliepime nurodo, kad skundžiamu sprendimu teismas tenkino pareiškėjos skundą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos priteisimo vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, reglamentuojančiais kitos išmokos, t. y. motinystės pašalpos skyrimo tvarką. Toks pažeidimas laikomas materialiosios teisės normų pažeidimu ir pagal ABTĮ 147 straipsnį yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

37.       Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (9.2E)3E-8412, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas jai priklausančias 2017 m. sausio mėn. ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti remiantis nuo 2017 m. sausio mėn. pasikeitusia (padidėjusia) maksimalia vaiko priežiūros išmoka, bei VSDFV 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (11.1E)I-3129, kuriuo netenkintas pareiškėjos skundas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

38.       Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundo dalį ir panaikino skundžiamus sprendimus bei įpareigojo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 22 d. prašymą ir perskaičiuoti mokamą motinytės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, įsigaliojusio 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalimi.

39.       Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, sutapatino dvi skirtingas Įstatyme nurodytas pašalpos rūšis (motinystės ir motinystės (tėvystės)), todėl ginčijamame sprendime priėjo prie klaidingos išvados, jog pareiškėjai skirtina pašalpa laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d. yra apskaičiuota pagal Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą.

40.       Byloje nustatyta, kad atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 6-24-15330 nusprendė skirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. birželio 17 d.

41.       Pareiškėja 2017 m. sausio 22 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą jai priklausančias 2017 m. sausio mėn. ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti remiantis nuo 2017 m. sausio mėn. pasikeitusia (padidėjusia), maksimalia vaiko priežiūros išmoka. Atsakovas skundžiamu sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino ir nurodė, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką, todėl perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai nuo 2017 m. sausio 1 d. pagal Įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d., nėra teisinio pagrindo, kadangi teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą įgyta 2016 m. rugsėjo 19 d.

42.       VSDFV 2017 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. (11.1E)I-3129 nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2017 m. sausio 1 d., įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, yra nepagrįstas, todėl pareiškėjos skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo netenkino.

43.       Pagal Įstatymo 5 straipsnio 5 dalį, asmenims, privalomai draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, ir asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama kol vaikui sueis vieni arba dveji metai arba vaiko priežiūros atostogų, suteiktų pagal Darbo kodekso 180 straipsnio 2 dalį, metu (Įstatymo 5 str. 5 d. 3 p.).

44.       Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, jeigu vidutinis mėnesinis kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti yra mažesnis už nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį, šios pašalpos skaičiuojamos taikant pastarąjį dydį. Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamų.

45.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos skundo reikalavimų, sprendime rėmėsi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuriame pasisakyta dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos bei Nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmosios pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, konstitucingumo. Taigi Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas dėl motinystės pašalpų, skiriamų moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, bet ne dėl motinystės (tėvystės) pašalpų, skiriamų apdraustiesiems vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai, apskaičiavimo. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį ribojamas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuoti, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skundžiamų sprendimų, kuriuose atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą, nepagrįstai rėmėsi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, atitinkamai nepagrįstai konstatavo, kad motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai apskaičiuota pagal Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą bei panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 22 d. prašymą ir perskaičiuoti mokamą motinytės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, įsigaliojusio 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalimi.

46.       ABTĮ 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.

47.       Pagal ABTĮ nuostatas, apeliacinės instancijos teismo funkcija yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 57 str. 6 d., 79, 81, 82, 86 str.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus faktinius duomenis bei teisinį reguliavimą, būtų pažeista su teismo sprendimu nesutinkančios bylos proceso šalies (šalių) teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

48.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, atsakovo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina ir bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 147 straipsnis). Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl ginčo esmės nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 147 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius