Civilinė
byla Nr. 3K-3-545/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
11.10;
14.4; 14.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)
ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal atsakovo A. Vitienės individualios įmonės kasacinį skundą dėl
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gegužės 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovės D. G. ieškinį atsakovui A. Vitienės individualiai įmonei dėl atleidimo
iš darbo pripažinimo neteisėtu ir susijusių su darbo teisiniais santykiais
išmokų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl
teisės normų, reglamentuojančių vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui
sumokėjimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo pripažinto neteisėtu atleidimo
iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė teismo prašė pripažinti atsakovo A. Vitienės
individualios įmonės 2008 m. vasario 12 d. sprendimą dėl darbo sutarties su
ieškove nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu ir priteisti
ieškovei DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatytą dviejų vidutinių mėnesio darbo
užmokesčių (1600 Lt) išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už
priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 12 d. iki 2009 m. vasario 26
d. (13 674,32 Lt), darbo sutartį laikyti nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2
dalį teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo.
Laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 2008 m.
vasario 12 d. ieškovė dirbo atsakovo A. Vitienės individualioje įmonėje
pardavėja – floriste, 2008 m. vasario 12 d. atleista iš darbo DK 136 straipsnio
3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, vengdamas
mokėti ieškovei priklausančias kompensacijas, apkaltino ją pažeidus darbo
drausmę, tačiau net ir reikalaujant valstybinės darbo inspekcijos darbuotojams,
nepateikė dokumentų apie jai skirtas drausmines nuobaudas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Utenos rajono
apylinkės teismas 2009 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė,
kad A. Vitienės individuali įmonė 2007 m. gruodžio 20 d. ieškovei skyrė pastabą
už 2007 m. spalio 11-21 d. neteisingai pildytą kasos operacijų žurnalą.
Ieškovė su šia drausmine nuobauda supažindinta ir jos neskundė. 2008 m. sausio
6 d. ir 2008 m. sausio 20 d. ieškovė nerūpestingai atliko savo darbo pareigas,
netausojo įmonės turto, dėl to parduotuvėje, esančioje Utenoje, Bažnyčios g. 8,
per daug palaistytos gėlės prarado prekinę išvaizdą, taip pat surišo netinkamos
kokybės puokštę, kurią vėliau pirkėja sugrąžino, o įmonė patyrė nuostolių. 2008
m. sausio 31 d. ieškovė netinkamai aptarnavo ir šiurkščiai elgėsi su pirkėja,
tai patvirtino liudytojos L. K. ir V. A. Teismas padarė išvadą, kad dėl
nurodytų aplinkybių ieškovė 2008 m. vasario 12 d. atsakovo įsakymu iš darbo DK
136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu atleista teisėtai ir pagrįstai.
Teismas atmetė ieškovės atstovo paaiškinimą, kad 2008 m. vasario 12 d.
įsakymas atleisti ieškovę iš darbo priimtas atgaline data, faktiškai ją atleidus
iš darbo 2008 m. vasario 25 d., kaip neįtikinamą, prieštaraujantį
bylos įrodymams.
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės
19 d. sprendimu ieškovės D. G. apeliacinis skundas tenkintas ir nuspręsta Utenos
rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują
sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti: pripažinti A. Vitienės individualios įmonės
2008 m. vasario 12 d. įsakymą dėl darbo sutarties su D. G. nutraukimą pagal DK
136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu ir laikyti, kad D. G. 2007 m. gegužės 2 d. su A. Vitienės individualia įmone sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo
sprendimu nuo 2010 m. gegužės 19 d.; priteisti iš A. Vitienės individualios
įmonės 15 754,76 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos
laiką, 1 106,44 Lt išeitinės išmokos ir 36,08 Lt vidutinio darbo dienos
užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo sprendimo įsiteisėjimo
dienos iki jo įvykdymo D. G., taip pat bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad tiek ieškovė D. G., tiek ir įmonės savininkė A.
Vitienė turi ribotą darbingumą, dėl to Neįgaliųjų socialinės integracijos
įstatymo 3 straipsnio nuostatos neturi viršenybės prieš darbo įstatymų
nuostatas. DK 234 straipsnyje nustatyta, jog darbo drausmės pažeidimas yra
darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės.
Darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbą – visų pirma, užtikrindamas, kad
darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką – supažindinti su
darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymais ar nuostatais (DK 227
straipsnio 1 dalis, 229-232 straipsniai). Atleidimas
iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu yra drausminė nuobauda,
kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10
straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas (DK 234, 235 straipsniai). Darbuotojo neteisėti veiksmai
arba neveikimas darbo drausmės pažeidimo atveju yra darbo pareigų nevykdymas
arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis).
Darbo kodekso 136
straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu darbdavys turi teisę nutraukti darbo
sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai jis nerūpestingai atlieka
darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą
per paskutinius 12 mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos ir anksčiau
paskirta nuobauda yra galiojanti. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl darbuotojo
atleidimo iš darbo drausminės nuobaudos taikymo tvarkos teisėtumo, turi
tikrinti ankstesnių šiam darbuotojui paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumą ir pagrįstumą.
Ši teismo pareiga egzistuoja ir tuo atveju, jeigu ieškovas nėra pareiškęs
atskiro reikalavimo. Ieškovė nuo 2007 m. gegužės 2 d. buvo priimta dirbti
pardavėjos-floristės pareigose A. Vitienės individualioje įmonėje ir
supažindinta su pardavėjo-floristo pareiginiais nuostatais. 2007 m. gruodžio 20
d. įsakymu už 2007 metų spalio 11-21 dienomis neteisingai pildytą kasos
operacijų žurnalą ieškovei paskirta drausminė nuobauda – pastaba, su kuria
ieškovė nesutiko. Iš ieškovės pareiginių nuostatų turinio matyti, kad ji
privalėjo žinoti buhalterinės ir kasos dokumentų įforminimo reikalavimus bei
mokėti juos pildyti. Be to, kasos knygos instrukcijoje išsamiai nurodomas šios
knygos pildymas, todėl ieškovė turėjo galimybę teisingai užpildyti įmonės
dokumentus.
Pagal DK 241
straipsnio 1 dalį drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo
drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai
pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl
ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Byloje nustatyta, kad 2007 m.
lapkričio 3 d. – 2007 m. lapkričio 24 d. laikotarpiu ieškovė, o 2007
m. spalio 27 d. – 2007 m. gruodžio 19 d. laikotarpiu įmonės savininkė
A. Vitienė sirgo. Ieškovė paaiškino, kad ją kasdien į darbo vietą
įleisdavo įmonės savininkė, nes raktų nuo patalpų A. Vitienė jai nepatikėdavo,
to nepaneigė A. Vitienė. Iš kasos knygoje esančių įrašų apie priimtas lėšas
matyti, kad lėšos, gautos už prekes iš pardavėjos-floristės, buvo surenkamos
kasdien ir jų gavimą savininkė tvirtino savo parašu, todėl teismas konstatavo,
kad, nors įmonės savininkė sirgo, ji kasdien lankėsi parduotuvėje ir turėjo
galimybę drausminę nuobaudą skirti ieškovei laiku, per įstatyme nustatytą vieno
mėnesio nuo darbo drausmės pažeidimo padarymo dienos terminą. Kadangi drausminė
nuobauda (pastaba) ieškovei skirta praleidus vieno mėnesio terminą, tai ši
nuobauda paskirta neteisėtai. Ieškovės atleidimą iš darbo atsakovė grindė
ieškovės nerūpestingai atliktomis pareigomis, t. y. kad 2008 m. sausio 6 d. ir
sausio 20 d. dėl dalies gėlių prekinės išvaizdos praradimo, jų perlaistymo ir
taip padarytos žalos atsakovei. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti,
kad 2008 m. sausio 8-15 d. ieškovė sirgo, dėl to nepaneigti ieškovės teiginiai,
jog nurodytu metu parduotuvėje dirbo savininkė ir pati laistė gėles. Valstybinė
darbo inspekcija 2008 m. sausio 4 d. ir sausio 7 d. atliko kontrolinius
matavimus ir nustatė 8,2-9,5 laipsnius oro temperatūros, neatmestina, kad žema
oro temperatūra turėjo neigiamos įtakos gėlėms. Įmonės savininkė nurodė, kad
gėlės 2008 m. sausio 5-6 d. apšalo dėl ieškovės kaltės, nes ji nešildė
parduotuvės, tačiau, kaip nurodė teismas, ieškovė neatsakinga už patalpose
esančių krosnių kūrenimą. Dėl šiurkštaus ieškovės elgesio su pirkėja teismas
nurodė, kad, nesant neginčijamų įrodymų apie netinkamą pirkėjo aptarnavimą,
taip pat pirkėjos skundo (ji tik grąžino gėles), teigti, kad pirkėja
netinkamai buvo aptarnauta, nėra pagrindo.
Teismas
konstatavo, kad ieškovė iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą
atleista nepagrįstai. Nors ieškovė nurodė, kad iš darbo ji atleista ne 2008 m. vasario 12 d., o vėliau, tačiau jos pasirašytas įsakymas, nurodant 2008 m. vasario 12 d. datą
ir VSDFV Utenos skyriuje 2008 m. vasario 13 d. gautas pranešimas apie
apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą, patvirtina, kad ieškovė iš
darbo buvo atleista 2008 m. vasario 12 d. Atsižvelgęs į ieškinyje išdėstytą
prašymą, aplinkybę, kad ieškovę grąžinus į darbą jai gali būti sudarytos
nepalankios sąlygos dirbti, teismas darė išvadą, jog ieškovė negali būti
grąžinama į darbą. Teismas taikė ieškinyje prašomą DK 297 straipsnio 4 dalyje
nustatytą darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, priteisdamas vidutinį darbo
užmokestį už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo
sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat priteisė 36,08 Lt vidutinio darbo
dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo sprendimo
įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo (DK 300 straipsnis).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas A. Vitienės individuali įmonė prašo panaikinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gegužės 19 d. sprendimą ir palikti galioti Utenos
rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 5 d. sprendimą. Kasaciniame skunde
išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
1. Apeliacinės instancijos
teismas taikė didesnę atsakomybę atsakovui (darbdaviui), nei tai nustatyta
įstatymuose. CPK 413 straipsnyje nustatyta, kad darbo byla turi būti
išnagrinėta per maksimalų šešiasdešimties dienų terminą. Pagal DK 297
straipsnio 1 ir 4 dalis darbuotojas gali kreiptis į teismą dėl, jo manymu,
neteisėto atleidimo iš darbo per vieną mėnesį; jei teismas sprendimu pripažįsta
neteisėtu atleidimą iš darbo, darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo
užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki
teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismo sprendimas įsiteisėja po
trisdešimties dienų, jei nėra apskųstas apeliacine tvarka (CPK 307 straipsnio 1
dalis). Taigi pagal įstatymą nuo darbuotojo neteisėto atleidimo dienos iki
teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal įstatymą gali praeiti maksimalus
keturių mėnesių laikotarpis. Tuo atveju, kai bylos nagrinėjimas užtrunka
ilgiau, darbdavys išlieka atsakingas už priverstinės pravaikštos laiką ir turi
mokėti kompensaciją, nors ilgesnis bylos nagrinėjimo laikotarpis ir pavėluotas
teismo sprendimo priėmimas bei įsiteisėjimas nepriklauso nuo darbdavio valios.
Ilgesni bylos nagrinėjimo terminai, kai teismas įstatyme nustatytu dviejų
mėnesių terminu nepriima sprendimo arba priimtas sprendimas yra apskundžiamas
apeliacine, vėliau ir kasacine tvarka, taip pat kai aukštesnės instancijos
teismo panaikinamas teismo sprendimas, kuris dėl to neįsigalioja, – visa tai
yra nuo darbdavio nepriklausančios priežastys. Atsakomybė už per ilgą bylos
nagrinėjimą teisme negali būti perkeliama darbdaviui, nes jis nėra atsakingas
už valstybės institucijų darbą ir neprivalo mokėti darbuotojui už priverstinę
pravaikštą per ilgesnį, nei įstatyme nustatyta, laiką. Daroma išvada, kad
darbdavio atsakomybė už priverstinės pravaikštos laiką negali būti ilgesnė kaip
keturi mėnesiai. Pagal bylos aplinkybes darbuotojas atleistas iš darbo 2008 m.
vasario 12 d., Utenos rajono apylinkės teismo sprendimas priimtas 2009 m. kovo
5 d., tačiau aukštesnės instancijos Panevėžio apygardos teismo sprendimas
įsiteisėjo 2010 m. gegužės 19 d. Kasatoriaus (atsakovo) teigimu, teismas
negalėjo iš jo priteisti už vienuolika mėnesių, viršijančių įstatymų nuostatas
dėl darbdavio atsakomybės už priverstinės pravaikštos laiką.
2. Panevėžio apygardos
teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad įstatyme nenustatyta, jog,
skiriant drausminę nuobaudą darbuotojui, būtų svarbi ta aplinkybė, kad
darbdavys yra išvykęs ar serga. Teismas neatsižvelgė į faktą, kad, be ieškovės,
įmonėje dirbo tik viena darbuotoja (įmonės savininkė), kuriai susirgus nebuvo
jokio kito asmens, galinčio skirti drausminę nuobaudą. Taip teismas pažeidė
darbo teisės subjektų lygybės principą (DK 2 straipsnio 1 dalis). DK 241
straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija darbuotojui, kad vieno mėnesio terminas
drausminės nuobaudos jam paskyrimui nebus skaičiuojamas (bus sustabdomas) tokio
darbuotojo laikinojo nedarbingumo dėl ligos metu, turėtų būti taikoma ir
darbdaviui, kai darbdavys ir darbuotojas yra vienintelis ir tas pats asmuo,
ypač atsižvelgiant į smulkiojo verslo specifiką. Be to, Panevėžio apygardos
teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovę grąžinus į darbą jai
bus sudarytos nepalankios darbo sąlygos, tačiau faktiškai ji negali būti
grąžinta į darbą dėl to, kad įmonė nebevykdo veiklos. DK 297 straipsnio 4 dalis
reglamentuoja santykius tarp veikiančių subjektų ir netaikytinas, kai darbdavys
nutraukia veiklą. Įmonės atsakomybė prieš darbuotoją negali būti ilgesnė, nei
tokios įmonės veiklos laikas.
3. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d.
nutartyje V. S. v. Lietuvos kariuomenė byloje Nr. 3K-3-204/2007;
2010 m. liepos 10 d. nutartyje D. J. v. AB ,,ORLEN Lietuva“ byloje
Nr. 3K-3-341 numatyta gairė teismams siekti, kad priimtu sprendimu būtų
įvykdytas socialinis teisingumas. Nagrinėjamoje byloje atsakovas (kasatorius)
nėra didelė įmonė, jos pelnas per visą gyvavimo laikotarpį nesiekia skundžiamu
teismo sprendimu priteistos sumos. Įmonės savininkė A. Vitienė gyvena iš
valstybės jai skiriamos pašalpos asmeniui su negalia, taip pat išlaiko du
vaikus su negalia. Skundžiamam teismo sprendimui įvykdyti gali neužtekti nei
įmonės, nei jos savininkės asmeninio turto, dėl to išieškojimas būtų nukreiptas
į A. Vitienei mokamą pašalpą, gaunamą už neįgalumą arba į vienintelį jos
gyvenamąjį būstą, tačiau tai neatitiktų socialinio teisingumo. Savo padariniais
skundžiamas teismo sprendimas, kaip teigiama kasaciniame skunde, atitinka
kriminalinės bausmės padarinius.
Atsiliepimu į kasacinį
skundą ieškovė D. G. prašo kasacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą
palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie
esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. DK 297 straipsnio 4
dalyje nustatyta, kad teismas priteisia neteisėtai atleistam iš darbo
darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką
nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo
dienos. Bylos dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjimo
operatyvumas priklauso ne tik nuo teismo, bet ir nuo byloje dalyvaujančių
asmenų, tuo tarpu teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje
asmenimis, siekia bylą išnagrinėti per kiek įmanoma trumpesnį laikotarpį.
Atsakovas ir jo atstovas vilkino bylos nagrinėjimą, nesiekė, kad byla būtų
išnagrinėta per trumpiausią laiką. 2008 m. birželio 5 d., 2009 m. liepos 1 d.,
2009 m. birželio 3 d., 2009 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžiai atidėti atsakovės
atstovo prašymu. CPK 413 straipsnyje nustatyta, kad pasirengimas darbo bylai
nagrinėti turi trukti ne ilgiau kaip 30 dienų, o bylos nagrinėjimas – ne ilgiau
kaip 30 dienų, taigi įstatyme nustatyti bylos išnagrinėjimo terminai, o pagal
DK 297 straipsnio 1, 4 dalis kompensavimas už priverstinės pravaikštos laiką
tiesiogiai priklauso nuo šalių aktyvaus dalyvavimo procese, civilinio proceso
kooperacijos, rungimosi principų įgyvendinimo. Kompensacija už priverstinės
pravaikštos laiką yra neteisėto darbo sutarties nutraukimo (atleidimo iš darbo)
padarinys. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad įmonė nebevykdo veiklos, įmonės
pelnas per visą jos veiklos laikotarpį nedidelis ir kad įmonės savininkė bei
jos vaikai yra su negalia, nesudaro pagrindo atsakovo, kaip darbdavio, atleisti
nuo išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, mokėjimo ir atsakomybės
už ankstesnius darbdavio sprendimus. VĮ Registrų centro duomenimis, A. Vitienės
individuali įmonė yra veikianti, nebankrutuojanti, nelikviduojama.
2. DK 241 straipsnio 1
dalyje įtvirtinta, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo
drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai
pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl
ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Nurodytas terminas, jo eiga nėra
saistomi darbdavio ligos – ši aplinkybė nepripažinta įstatyme kaip turinti
reikšmės nurodyto termino skaičiavimui. Byloje nustatyta, kad atsakovas
praleido terminą drausminei nuobaudai skirti. Negalima sutikti, kad įmonėje, be
ieškovės, dirbo tik įmonės savininkė, nes iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio
matyti, jog įmonėje tuo metu dirbo buhalterė-kasininkė L. K., kuri galėjo
pavaduoti darbdavį jo ligos metu. Nesutinkama su kasacinio skundo argumentu,
kad apeliacinės instancijos teismas sprendime galėjo nukrypti nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos kasaciniame skunde
nurodytose bylose, nes šiose bylose nustatytos iš esmės skirtingos, nei
nagrinėjamoje byloje, aplinkybės.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis
teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą apeliacinės
instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra
saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK
353 straipsnio 1 dalis).
Dėl
drausminės nuobaudos darbuotojui paskyrimo tvarkos ir termino
Byloje nustatyta, kad atsakovo 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu už 2007 m. spalio 11-21 d. neteisingai pildytą
kasos operacijų žurnalą ieškovei paskirta drausminė nuobauda – pastaba; 2008 m.
vasario 12 d. įsakymu ieškovė nuo 2008 m. vasario 12 d. atleista iš darbo pagal
DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą.
DK 136
straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti
darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas
nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei
prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos
drausminės nuobaudos. Bylą išnagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo
sprendime konstatuotas ieškovės neteisėto atleidimo iš darbo faktas, nustačius,
kad darbuotoja (ieškovė) nepagrįstai atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio
3 dalies 1 punktą, nes šioje teisės normoje įtvirtintas atleidimas iš darbo yra
drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės
pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies
3 punktas). Darbuotojo neteisėti veiksmai
arba neveikimas darbo drausmės pažeidimo atveju yra darbo pareigų nevykdymas
arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Pagal
bylos faktinius duomenis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad
neįrodyta, jog ieškovė netinkamai vykdė savo pareigas. Be to, ankstesnė
drausminė nuobauda (pastaba) ieškovei paskirta praleidus vieno mėnesio terminą
(DK 141 straipsnio 1 dalis), kurio darbdavys privalo laikytis skirdamas
drausminę nuobaudą ir kuris skaičiuojamas nuo darbo drausmės pažeidimo
paaiškėjimo dienos. Vien dėl to, nesilaikius DK nustatytos tvarkos skiriant
ankstesnę drausminę nuobaudą, kurios skyrimas negali būti laikomas teisėtu,
darbdavys neturėjo teisės skirti drausminės nuobaudos – darbuotojo atleidimo iš
darbo – DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.
Esant ginčui
dėl darbo drausmės pažeidimo, už kurį skirta drausminė nuobauda, pareiga
įrodyti darbo drausmės pažeidimo faktą tenka darbdaviui (CPK 178 straipsnis).
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas neatsižvelgė
į faktą, kad, be ieškovės, įmonėje dirbo tik viena darbuotoja (įmonės
savininkė), kuriai susirgus nebuvo jokio kito asmens, galinčio skirti drausminę
nuobaudą (pastabą), ir dėl to praleistas vieno mėnesio terminas paskirti šią
drausminę nuobaudą ir taip teismas pažeidė darbo teisės subjektų lygybės
principą (DK 2 straipsnio 1 dalis). DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta
garantija darbuotojui, kad vieno mėnesio terminas drausminės nuobaudos jam
paskyrimui nebus skaičiuojamas (bus sustabdomas) tokio darbuotojo laikinojo
nedarbingumo dėl ligos metu, turėtų būti taikoma ir darbdaviui, kai darbdavys
ir darbuotojas yra vienintelis ir tas pats asmuo, ypač atsižvelgiant į
smulkiojo verslo specifiką. Teisėjų kolegija negali sutikti su šiais kasacinio
skundo argumentais, nes įstatyme darbdaviui atstovaujančio asmens liga nėra
priežastis, dėl kurios termino skirti drausminę nuobaudą eiga būtų sustabdoma
(DK 241 straipsnis). Kasaciniame skunde nepagrindžiama, kad įmonės vadovo liga
galėjo kuriuo nors būdu sutrukdyti jam perduoti įgaliojimus kitam asmeniui.
Pagal faktines bylos aplinkybes yra nustatyta, kad ir ligos laikotarpiu įmonės vadovė
(savininkė) lankėsi įmonės patalpose ir prižiūrėjo jose atliekamą prekybą
gėlėmis.
Dėl
vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui iš darbdavio priteisimo už laikotarpį
nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo, kuriuo
pripažintas atleidimas iš darbo neteisėtu, įsiteisėjimo dienos (DK 297
straipsnio 4 dalis)
Darbuotojas,
nesutinkantis su jo atleidimu iš darbo (darbo sutarties nutraukimu),
kreipdamasis į teismą dėl tokio darbo ginčo išnagrinėjimo, ieškinyje, be kita
ko, turėtų išdėstyti reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu,
taip pat reikalavimą taikyti jo pasirinktą DK 297 straipsnio 3
arba 4 dalyje nustatytą pažeistų darbo teisių gynimo būdą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos
12 d. nutartis P. L. v. AB
aviakompanija „Lietuvos avialinijos“ byloje Nr. 3K-3-366/2004; 2007 m. balandžio 27 d. nutartis V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt. byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. lapkričio 17
d. nutartis R. U. v. Šiaulių universitetas byloje Nr.
3K-3-545/2008; kt.). Byloje pareikštame ieškinyje ieškovė pasirinko DK 297
straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, pagal
kurį, teismo sprendimu pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, darbuotojui
yra priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje
nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už visą
priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo
sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Šioje įstatymo
normoje įtvirtintas darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdas, skirtas
kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto
atleidimo iš darbo.
Galiojant
teisės principui ignorantia legis
neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo
atsakomybės), preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės
santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam turi būti žinomi jo
priimamų sprendimų teisiniai padariniai,
jis turi įvertinti priimamų sprendimų
riziką. Dėl to už visų darbdavio veiksmų padarinius atsakingas yra pats
darbdavys pagal įstatymą. Tai reiškia, kad už neteisėtus veiksmus prieš
darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) darbdaviui
taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, t. y. DK
įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo
užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės
pravaikštos laikotarpį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius
(atsakovas) neteisėtai atleido ieškovę, taip pat nustatyta, kad ieškovės
pažeistos teisės turi būti ginamos DK
297 straipsnio 4 dalyje nustatytu
būdu, pagal kurį apskaičiuotinas ir priteistinas priklausančio vidutinio darbo
užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, išeitinės išmokos dydis.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija pažymi tai, kad aptariama DK 297 straipsnio 4 dalis
turi būti taikoma atsižvelgiant į šios teisės normos paskirtį ir siekiamus
tikslus, taip pat neatskirtai nuo darbo teisės subjektų principų: lygybės,
protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir pan., įtvirtintų DK 2, 35, 36 straipsniuose.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m.
rugsėjo 28 d. nutartyje F. B., G. R. v. UAB ,,Neo ranga“ byloje Nr.
3K-3-365/2010 konstatavo, kad DK įtvirtinti principai atlieka keletą svarbių
funkcijų: pirma, jie yra taikomi darbo santykiams reglamentuoti, juos aiškinti,
taikyti; antra, užpildyti darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės
aktų spragas; trečia, šalinti kolizijas. DK 2 straipsnyje įtvirtintų teisės
principų taikymas aiškinant kitas darbo teisės normas yra grindžiamas DK 10
straipsniu, kuriame nustatyta, kad siekiant užtikrinti kodekso vientisumą ir jo
dalių suderinamumą DK normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į DK sistemą ir
struktūrą. DK norma turi būti aiškinama sistemiškai su visomis kitomis DK
normomis. Aiškinant darbo teisės normas reikia užtikrinti, kad aiškinamų normų
turinys ne tik neprieštarautų principams, bet ir atitiktų jų prasmę, nes
principai yra darbo teisinių santykių reglamentavimo kertinės dalys.
Dėl vidutinio
darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje numatytos išmokos paskirtis –
kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl
neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d.
nutartis A. R. v. AB ,,Vakarų skirstomieji tinklai“ byloje Nr.
3K-7-296/2005).
Aptariama
kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės
pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo
darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie
neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Kita vertus, kompensacijos dydis taip pat
turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies
(darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas
lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4
dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas
išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti
dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti
proporcinga suvaržymo priemone (sankcija) darbdaviui.
Toks
aptariamos teisės normos aiškinimas grindžiamas ir Europos Žmogaus Teisių
Teismo jurisprudencija darbo santykių srityje dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga),
pagal kurią pirmas ir pats svarbiausias šio straipsnio reikalavimas yra tas,
kad bet koks valdžios institucijų vykdomas teisės netrukdomai naudotis
nuosavybe ribojimas turi būti teisėtas. Byloje Cazacu prieš Moldovą dėl
išeitinės kompensacijos darbuotojui nesumokėjimo Teismas pabrėžė, kad remiantis
Moldovos teise visi darbdaviai privalėjo mokėti išeitines kompensacijas
darbuotojams (pagal įstatymą darbdavys neturėjo diskrecijos neatsidėti lėšų
atitinkamoms išmokoms). Vidaus teismai, grįsdami savo sprendimus, nenurodė
jokios teisinės nuostatos ar kitų aplinkybių, leidžiančių bendrosios taisyklės išimtį,
ir apsiribojo fakto, kad darbdavys nepakluso privalomai teisinei nuostatai, nustatymu
(Cazacu v. Moldova, no. 40117/02, 23 October 2007,
par. 46). Nors Teismas šioje byloje ir pripažino, kad nacionalinių teismų
atsisakymas tenkinti darbuotojo reikalavimus buvo neteisėtas, atsižvelgiant į
Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio tikslus, tačiau Teismo sprendime pateikti
samprotavimai leidžia suponuoti išvadą, kad nacionalinės darbo teisės
imperatyvaus pobūdžio normų taikymas nebūtinai turi būti kategoriškas, jei
esama kitų svarbių teisinių pagrindų ar aplinkybių, pateisinančių šį poreikį,
t. y. jei dėl nacionalinės teisės taikymo ir aiškinimo būtų išvengta kuriai
nors iš šalių tenkančios pernelyg didelės naštos, jei būtų nustatyta teisinga
interesų pusiausvyra nuosavybės apsaugos kontekste.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2
d. nutartyje D. L. V. UAB ,,Fleming baldai“ byloje Nr. 3K-3-82/2008
konstatuota, kad darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą
skiriama sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra
nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra
skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų
adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams; proporcingumas yra
neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas; šie
principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai
didelio neadekvatumo, disproporcijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat
pažymėjo, kad neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik išvardytus
teisės principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų asmenų interesams, kaip
antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys
galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008
m. sausio 2 d. nutartis D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“ byloje Nr.
3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis P. M. v. UAB
,,Swiss logistic“ byloje Nr. 3K-3-267/2008;
2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis F. B., G. R. v. UAB ,,Neo ranga“ byloje
Nr. 3K-3-365/2010).
Byloje
sprendžiant, ar priteistinas ieškovei vidutinio darbo užmokesčio už
priverstinės pravaikštos laikotarpį dydis nėra per didelis, svarbu įvertinti,
ar kuriai nors iš šalių toks dydis yra adekvatus ir ar nesukelia pernelyg
sunkių turtinių padarinių. Pagal bylos įrodymų duomenis apeliacinės instancijos
teismo nustatyti faktai, kad šalių darbo sutartis, pagal kurią kas mėnesį
mokamas darbo užmokestis lygus Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei
mėnesio algai, sudaryta 2007 m. gegužės 2 d., ieškovė neteisėtai atleista iš
darbo 2008 m. vasario 12 d., apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo
pripažintas neteisėtu ieškovės atleidimas iš darbo, įsiteisėjo 2010 m. gegužės
19 d. Apeliacinės instancijos teismas apskaičiavo ir priteisė ieškovei nuo
neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos
15 754,76 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos
laikotarpį. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, kad atsakovas yra
nedidelė įmonė, užsiimanti gėlių prekyba, kuri per 2007 m. patyrė 3639 Lt
nuostolių (pagal byloje pateiktą įmonės metinę pelno mokesčio deklaraciją už
2007 m. laikotarpį), taip pat kad individualios įmonės turtas neatskirtas nuo
įmonės savininkės turto, į kurį, nesant pakankamai individualios įmonės turto,
gali būti nukreipiamas priteistų sumų išieškojimas, įmonės savininkės turtinė
padėtis, darbuotojo dirbto laiko ir priverstinės pravaikštos laiko santykis
laikytinos aplinkybėmis nagrinėjamoje byloje, dėl kurių mažintina priteista
darbuotojos (ieškovės) naudai vidutinio darbo užmokesčio suma už priverstinės
pravaikštos laiką. Priteistina suma už priverstinę pravaikštą mažintina vienu
trečdaliu iki 10 503,17 Lt, tai pripažintina pakankama pagal atsakovo
individualios įmonės ir jos savininkės padėtį kompensacija ieškovei už
priverstinės pravaikštos laikotarpį.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentas mažinti vidutinio darbo
užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį dėl per ilgos bylos proceso
trukmės nagrinėjamoje byloje nelaikytinas pagrįstu. Bylos
nagrinėjimo operatyvumas priklauso nuo teismo ir nuo byloje dalyvaujančių
asmenų. Teismas, bendradarbiaudamas su byloje dalyvaujančiais asmenimis turi
siekti bylą išnagrinėti per kiek įmanoma trumpesnį laikotarpį. CPK 7 straipsnio
2 dalyje įtvirtinta dalyvaujančių byloje asmenų pareiga sąžiningai naudotis ir
nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu,
laiku pateikti teismui argumentus ir įrodymus. Šios pareigos tinkamas
įgyvendinimas yra svarbi kiek įmanoma trumpesnio bylos nagrinėjimo sąlyga.
Bylos duomenimis, 2008 m. birželio 5 d., 2009 m. liepos 1 d., 2009 m. birželio
3 d., 2009 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžiai atidėti atsakovės atstovo
prašymais, ir tai buvo viena iš priežasčių, nulėmusių ilgesnę proceso byloje
trukmę, viršijusią CPK 413 straipsnyje nustatytus pasirengimo bylą nagrinėti ir
jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme terminus. Proceso trukmė
neabejotinai pailgėjo bylos šalims apskundus byloje priimtus teismų procesinius
sprendimus apeliacine, vėliau ir kasacine tvarka. Dėl to pripažintinas
teisiškai nepagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad atsakovo procesinių
teisių įgyvendinimas bylos nagrinėjimo metu nedarė įtakos bylos proceso
trukmei.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje priimto ir
kasacine tvarka apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl
vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat advokato
atstovavimo, kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeistina (CPK 359
straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi
išlaidų priteisimo
Bylinėjimosi
išlaidos paskirstomos šalims proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų
daliai (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys). Sumažinus apeliacinės instancijos teismo
sprendimu priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumą
(nuo 15 754,76 Lt iki 10 503,17 Lt), palikus
nepakeistas kitas šio sprendimo dalis dėl pripažinimo neteisėtu atleidimo iš
darbo, išeitinės išmokos (1106,44 Lt) priteisimo ir 36,08 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos
laikotarpį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo, bei
įvertinus tenkintų bei atmestų ieškinio reikalavimų dalį, atitinkamai
pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Kadangi įsiteisėjus teismo
sprendimui visiškai tenkintas (100 proc.) ieškinio pagrindinis reikalavimas dėl
pripažinimo atleidimo iš darbo neteisėtu ir iš dalies tenkinus (68,86 proc.)
ieškinio išvestinius reikalavimus priteista ieškovei dėl jos neteisėto
atleidimo iš darbo bendra suma (16 861,20 Lt) sumažinta iki 11 609,61
Lt, tai įvertinus visiškai ir iš dalies tenkintų reikalavimų dalį darytina
išvada, kad ieškovės atmestų reikalavimų dalies procentinė išraiška sudaro
15,57 proc. ((100 proc. - 68,86 proc.)/2), t. y. tenkinta 84,43 proc. visų
reikalavimų. Atsižvelgiant į apskaičiuotą procentinę proporciją, paskirstomos
šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos.
Iš atsakovės
ieškovei pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose turėtų
išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patvirtintų mokėjimo dokumentais,
priteistina suma sumažintina iki 2162,46 Lt (84,43 proc. nuo visų ieškovės 3300
Lt advokato atstovavimo išlaidų (2786,19 Lt), iš šios sumos atimant atsakovės
patirtų 3500 Lt advokato atstovavimo išlaidų sumos 15,57 proc. dalį - 544,95
Lt, taip pat atsakovės sumokėto 506 Lt žyminio mokesčio už paduotą kasacinį
skundą 15,57 proc. dalį – 78,78 Lt). Lygiai taip pat proporcingai tenkintų
reikalavimų daliai iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei:
liko neapmokėta bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose
505,84 Lt žyminio mokesčio ir 31,88 Lt išlaidų, susijusių su bylos
nagrinėjimu, bei 45,78 Lt Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išlaidų, turėtų dėl
procesinių dokumentų byloje siuntimo, t. y. iš viso 583,50 Lt, iš kurių 492,65
Lt (84,43 proc.) priteistini iš atsakovės. Kadangi ieškovė atleista nuo žyminio
mokesčio mokėjimo, tai iš jos likusi bylinėjimosi išlaidų dalis valstybei
nepriteistina (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK
96 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 2
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės
19 d. sprendimo dalį dėl vidutinio darbo
užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir dėl advokato atstovavimo bei
kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti, išdėstant rezoliucinę
dalį taip:
Priteisti
iš atsakovės A. Vitienės individualios įmonės ieškovei D. G. 10 503,17 Lt
(dešimt tūkstančių penkis šimtus tris litus 17 ct) vidutinio
darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.
Priteisti iš atsakovės A. Vitienės individualios
įmonės ieškovei D. G. 2162,46 Lt (du
tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt du litus 46 ct) ir valstybei 492,65 Lt
(keturis šimtus devyniasdešimt du litus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Likusią
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus
Grabinskas
Janina
Januškienė
Antanas
Simniškis