Administracinė byla Nr. A-1905-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00462-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audrius Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 9 d. jis kalėjo Kauno TI. Pareiškėjas buvo žeminamas, buvo pažeidžiamos jo teisės, nesilaikoma teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemai buvo per maži (maždaug 15 kv. m ploto 5–6 asmenims), netvarkingi ir nešvarūs, juose trūko vietos pasivaikščioti, sportuoti, nebuvo įrengtų stogelių. Pareigūnai ilgą laiką pareiškėjo nevedė pasivaikščioti, meluodami, kad jis yra nubaustas ir pasivaikščiojimai gryname ore jam yra uždrausti, o prie jo pavardės pasivaikščiojimų registravimo žurnale pasirašydavo už jį, neva pareiškėjas yra parašęs raštišką atsisakymą eiti pasivaikščioti.

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. liepos 10 d. jis ir kartu su juo kameroje buvęs A. D. buvo išvesti pasivaikščioti. Pareigūnas D. S., atvedęs juos prie pasivaikščiojimo kiemo, liepė atidaryti kiemo duris, to nepadarius, pareiškėjas kartu su A. D. grįžo atgal į kamerą. Pareigūnai su pareiškėju elgėsi nemandagiai, tik paprašius parodė savo tarnybinius pažymėjimus. Dėl įvykusio incidento pareiškėjas su A. D. parašė skundą, tačiau būrio viršininkė D. Ž. atsisakė priimti kolektyvinį skundą. 2013 m. liepos 10 d. pareiškėjas  buvo iškviestas pas būrio viršininkę, kur turėjo pasiaiškinti dėl pasivaikščiojimo kieme kelto triukšmo. Pareiškėjas tvirtino, kad nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2013 m. liepos 12 d. jo skundų būrio viršininkė nepriėmė, todėl jis buvo paskelbęs bado streiką. 2013 m. liepos 12 d. remiantis melagingais tarnybiniais pranešimais jam buvo skirta drausminė nuobauda už triukšmavimą pasivaikščiojimų kieme 2013 m. liepos 10 d., nors minėtą dieną pasivaikščiojimo kieme nebuvo.

4.       Pareiškėjas teigė, kad prašė Kauno TI direktoriaus pavaduotoją peržiūrėti vaizdo kamerų įrašus, patvirtinančius, jog jis netriukšmavo, nebendravo su kitais nuteistaisiais, kad iš pareiškėjo buvo tyčiojamasi, jis buvo žeminamas, gąsdinamas, tačiau tai padaryti buvo atsisakyta. Tuomet pareiškėjas parašė prašymą, kad atsisako eiti pasivaikščioti į pasivaikščiojimų kiemą.

5.       Pareiškėjas tvirtino, kad buvimo Kauno TI metu jam buvo skiriamos nepagrįstos drausminės nuobaudos. 2013 metais jam buvo skirta nepagrįsta nuobauda už tai, kad per vakarinį patikrinimą buvo su apatiniais drabužiais, nors jis dėvėjo šortus, be to, neturėjo veikiančio laikrodžio, o vakarinio patikrinimo garsinio signalo nebuvo, todėl negalėjo žinoti apie vyksiantį patikrinimą. 2014 m. rugpjūčio 13 d. jam buvo skirta drausminė nuobauda už rankšluosčio netinkamą laikymą ant gulto, nors kamerose nebuvo vietos pasikabinti rankšluostį. 2014 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjui skirta nuobauda už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d. 11.00 val. vedamas į Drausmės komisiją, necenzūriniais žodžiais keikė prižiūrėtoją, nors to nebuvo. Pareiškėjas teigė, kad išvykdamas į Lukiškių tardymo izoliatorių jis padavė prašymą būrio viršininkei grąžinti jo artimiesiems televizorių, tačiau televizoriaus niekas nepaėmė, o dėl šio įvykio pareiškėjui taip pat buvo skirta drausminė nuobauda.

6.       Pareiškėjas pažymėjo, kad 2013 m. liepos 5–8 dienomis buvo apribota jo galimybė palaikyti socialinius ryšius su motina (jai skambinti), nes jo motinai nebuvo leista perduoti pareiškėjui taksofono kortelės.

7.       Pareiškėjo nuomone, Kauno TI pareigūnai yra nekompetentingi, jiems trūksta žmoniškumo, bendravimo kultūros. Pareigūnai tyčiodamiesi, žemindami, gąsdindami, šaipydamiesi, rašydami melagingus tarnybinius pranešimus bei skirdami nepagrįstas drausmines nuobaudas bandė palaužti pareiškėją dvasiškai ir morališkai. Dėl tokio pareigūnų elgesio pareiškėjui skaudėjo galvą, jis pasidarė irzlus, nervingas, jį kankino nemiga, baimė, nepasitikėjimas tiesa ir teisingumu, ateitimi. Pareiškėjas patyrė papildomą diskomfortą, dvasinius sukrėtimus, pažeminimą, diskomfortą, psichologinę kančią, buvo pažemintas jo orumas, sutriko visavertis gyvenimas, jis tapo dirglus, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

8.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9.       Atsakovas paaiškino, kad Suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo telefonu ar taksofonu kortelių įsigijimo tvarkos, patvirtintos Kauno TI direktoriaus įsakymu, 31 punkte buvo nurodyta, kad taksofono korteles suimtieji ir nuteistieji gali gauti siunčiamuose laiškuose, siuntiniuose ar smulkiuosiuose paketuose su spauda. 2013 m. liepos 17 d. minimas straipsnis neteko galios, apie tai suimtieji (nuteistieji) buvo informuoti. Ryšį su artimaisiais pareiškėjas galėjo palaikyti laiškais ar, gavęs atitinkamus leidimus, pasimatydamas su artimaisiais, be to, taksofono korteles pareiškėjas galėjo įsigyti Kauno TI parduotuvėje.

10.       Atsakovas nurodė, kad Kauno TI yra įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemų. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemų plotų ir nenustato ploto normos vienam asmeniui. Pareiškėjui teisė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore buvo užtikrinta. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys asmenys. Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į pasivaikščiojimus gryname ore apskaitos žurnaluose registruojami tik tie kameroje laikomi asmenys, kurie atsisako eiti pasivaikščioti. Minėti žurnalai saugomi vienus metus, todėl 2012–2014 metų žurnalų pateikti nėra galimybės. Kauno TI pareigūnų veiksmus ir nuobaudas, gautas 2013 metais, pareiškėjas apskundė tik po trijų metų nuo jų paskyrimo, todėl pripažintina, kad pareiškėjas su jam skirtomis nuobaudomis sutiko, ir jo pretenzijos dėl šių veiksmų atmestinos. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Kauno TI veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos fakto, todėl jo prašymas priteisti turtinę žalą netenkintinas.

II.

11.       Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu bylą dėl neturtinės žalos, kildinamos dėl per mažų ir netvarkingų pasivaikščiojimo kiemų, priteisimo nutraukė, pareiškėjo E. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

12.       Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1863-554/2016 pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno TI, dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurioje pareiškėjas reiškė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 9 d., įskaitant ir neturtinę žalą, kilusią dėl per mažų, nešvarių pasivaikščiojimo kiemų. Teismo sprendimas šioje administracinėje byloje įsiteisėjęs. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu, sprendė, kad nagrinėjama byla dėl neturtinės žalos, kilusios dėl per mažų ir netvarkingų pasivaikščiojimo kiemų, priteisimo nutrauktina.

13.       Teismas nurodė, kad reikalavimai pasivaikščiojimo kiemams įrengti nustatyti Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), 21 ir 22 punktuose, kuriuose, be kita ko, nurodyta, jog išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių; pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Kauno TI nepateikė teismui duomenų apie pasivaikščiojimo kiemų įrengimą, todėl teismas pripažino, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemų (nesant įrengtų stogelių) lieka nepaneigti.

14.       Teismas nurodė, kad Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno TI direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114, 11 punkte nustatyta, jog suimtieji ir nuteistieji savo atsisakymą pasivaikščioti gryname ore patvirtina pasirašytinai Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į pasivaikščiojimus gryname ore registracijos žurnale (toliau – ir Žurnalas). Žurnalą pasirašyti paduoda prižiūrėtojas, budintis poste prie kamerų. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl jo nevedimo pasivaikščioti bei pasirašymo už jį gali patvirtinti Žurnalų išrašai. Į bylą pateiktas Kauno tardymo izoliatoriaus 2016 metų dokumentacijos planas patvirtina, kad Žurnalų saugojimo terminas yra vieni metai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 15 d. pateikė prašymą Kauno TI padaryti Žurnalo kopijas nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2013 m. liepos 10 d. bei 2013 m. rugpjūčio 9 d. skundu prašė padaryti Žurnalo 2013 m. rugpjūčio 7 d. kopiją. Duomenų apie pareiškėjui pateiktus jo prašomus duomenis byloje nėra. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad jo prašomi duomenys jam nebuvo pateikti. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo kreipimosi metu atsakovo atstovas turėjo 2012–2013 metų Žurnalus, nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjui prašomi žurnalų išrašai (kopijos) buvo pateikti, neargumentavo savo pozicijos šiuo klausimu, nenurodė pareiškėjo prašomų duomenų nepateikimo pareiškėjui priežasčių bei motyvų, sprendė, kad toks atsakovo atstovo elgesys kelia abejones Kauno TI pareigūnų veiksmų teisėtumu žymint pareiškėjo atsisakymus eiti pasivaikščioti gryname ore. Teismas sprendė, kad neišduodamas pareiškėjui pagal jo prašymus duomenų iš Žurnalų, atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teisę gauti informaciją, taip pat ir jo teisę objektyviais įrodymais pagrįsti skundo argumentus dėl pasivaikščiojimo teisės ribojimo teisme. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis iki atsisakymo eiti pasivaikščioti (2013 m. liepos 12 d.) dažnai nebuvo vedamas pasivaikščioti, lieka nepaneigta.

15.       Suimtųjų laiškų, pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) peticijų ir skundų priėmimo, išsiuntimo ir atsakymų į juos įteikimo tvarka reglamentuota Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 36–45 punktuose. Šių taisyklių 43 punkte nurodyta, kad suimtieji rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus įteikia tardymo izoliatoriaus direktoriaus paskirtam administracijos darbuotojui. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo ir A. D. 2013 m. liepos 10 d. skundas nebuvo priimtas, šios aplinkybės negrindė rašytiniais liudytojų (ir A. D.) parodymais, neprašė iškviesti jų į teismo posėdį. Pareiškėjas nekonkretizavo savo argumentų dėl būrio viršininkės D. Ž. atsisakymo priimti jo skundus 2013 m. liepos 10–12 dienomis, t. y. pareiškėjas nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su šio pobūdžio pažeidimu, nenurodė, kada ir koks konkretus jo skundas nebuvo užregistruotas. Todėl teismas sprendė, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo. Byloje liudytoja apklausta pareigūnė D. Ž. paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl skundų nepriėmimo, nurodydama, kad visi kalinamųjų pateikti skundai yra priimami ir registruojami, teisės nepriimti kalinamojo skundo (prašymo) ji neturi. Teismas pažymėjo, kad byloje esanti pareiškėjo skundų (prašymų) gausa kelia pagrįstas abejones dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo skundų (prašymų) nepriėmimo ir pagrindžia liudytojos D. Ž. parodymus, kurie nuoseklūs, neprieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl skundų nepriėmimo 2013 m. liepos 10–12 dienomis atmetė.

16.       Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 74 punktą, tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad suimtiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu ir nustato taksofono kortelių įsigijimo tvarką. Kauno TI direktoriaus 2012 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 1-180 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo telefonu bei taksofono kortelių įsigijimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 30 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji taksofonų korteles gali įsigyti įstaigos parduotuvėje vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių XV skyriuje nustatyta maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarka, o 31 punkte numatyta, kad taksofonų korteles suimtieji ir nuteistieji gali gauti siunčiamas laiškuose, siuntiniuose ar smulkiuose paketuose su spauda ar perduodamas per tardymo izoliatoriaus siuntinių perdavimų ir smulkiųjų paketų su spauda priėmimo biurą, kartu su siuntiniu ar smulkiuoju paketu su spauda (31 punktas neteko galios Kauno TI direktoriaus 2013 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1-158). Atsakovo atstovas nepateikė teismui Pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos žurnalo, todėl teismas sprendė, kad tikėtina, jog 2013 m. liepos 5 d. iš pareiškėjo motinos nebuvo priimta taksofono kortelė. Teismas konstatavo, kad 2013 m. liepos 5 d. taksofono kortelė iš pareiškėjo motinos turėjo būti priimta, o atsisakydamas ją priimti Kauno TI pažeidė Aprašo 31 punkto nuostatas.

17.       Teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 31 d. pareiškėjas padarė Vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą – buvo nepasiruošęs vakariniam patikrinimui, už tai 2013 m. birželio 5 d. jam skirta drausminė nuobauda – atimta teisė tris savaites pirkti maisto produktus. 2013 m. liepos 10 d. 9.00 val. pareiškėjas bendravo su kitų kamerų suimtaisiais, už tai 2013 m. liepos 12 d. jam buvo skirtas papeikimas. 2013 m. spalio 25 d. 12.55 val. pareiškėjas nevykdė teisėtų reikalavimų (išvykdamas etapu prie kameros durų paliko jam priklausantį televizorių), už tai 2013 m. lapkričio 4 d. nutarimu jam buvo atimta teisė tris mėnesius pirkti maisto produktus. 2014 m. rugpjūčio 14 d. 11.00 val. pareiškėjas plūdo ir necenzūriniais žodžiais grasino prižiūrėtojui, vedusiam jį į Drausmės komisiją, bei reiškė nepasitenkinimą įstaigoje nustatyta tvarka, už tai jam skirtas papeikimas.

18.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde ir jo patikslinime prašė teismą išreikalauti tarnybinius pranešimus bei nutarimus, kuriais jam buvo skirtos nuobaudos. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d., 2016 m. birželio 3 d., 2016 m. rugpjūčio 29 d. ir 2017 m. sausio 11 d. nutartimis bei 2017 m. vasario 13 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti pareiškėjo nurodytus išreikalautinus dokumentus (duomenis apie pareiškėjui skirtas drausmines nuobaudas), tačiau atsakovo atstovas teismo įpareigojimų neįvykdė, dokumentų į bylą nepateikė. Teismas vertino, kad byloje nesant tarnybinių pranešimų, pareiškėjo drausmės pažeidimų tyrimo medžiagos bei nutarimų dėl nuobaudų skyrimo, pareiškėjui skirtų drausminių nuobaudų teisėtumo vertinimas negalimas, todėl abejonės dėl jų pagrįstumo išlieka. Teismas pažymėjo, kad nuobaudos buvo skirtos 2013–2014 metais, joms nagrinėti yra numatyta speciali tvarka (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 143 ir 183 str.), todėl pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo ja pasinaudoti, tačiau nepasinaudojo, aplinkybių dėl to teismui neišdėstė, todėl atsižvelgtina ir į pareiškėjo netinkamus veiksmus ginant savo teises.

19.       Teismas iš byloje esančioje pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas naudojosi gydytojo stomatologo paslaugomis, skundėsi šaltkrėčiu, galvos, akių skausmais, kosuliu, sloga, kelių sąnarių, širdies skausmu, viršugalvyje atsiradusiu dariniu (pūliniu), nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2013 m. liepos 30 d. badavo, skundėsi nemiga, kaip priežastį nurodydamas pareigūnų veiksmus. Pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymas Kauno TI direktorei patvirtina, kad minėtą dieną pareiškėjo prašymu jam buvo suteikta Psichologinės grupės specialistės konsultacija. Iš byloje esančių pareiškėjo prašymų matyti, kad 2013 m. liepos 12 d. pareiškėjas nusprendė badauti dėl Kauno TI administracijos nesprendžiamų problemų.

20.       Teismas sprendė, kad nors dauguma nurodytų sveikatos sutrikimų niekuo nesiskiria nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos sutrikimų, tačiau pareiškėjas buvo konsultuotas psichologo, buvo kreipęsis dėl pareigūnų veiksmų sukeltos nemigos bei badavimo Kauno TI administracijai nesprendžiant kilusių problemų, tai, teismo nuomone, galėjo būti nulemta byloje nustatytų pažeidimų (pasivaikščiojimo teisės ribojimo, nepagrįstai skiriamų nuobaudų, taksofono kortelės neperdavimo ir pan.).

21.       Teismas sprendė, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą buvo pažeista, o asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, jų poveikį pareiškėjo psichinei bei fizinei sveikatai, nenustatęs, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, gindamas savo galbūt pažeistas teises, buvo ypatingai aktyvus, paduodamas ne vieną skundą Kauno TI, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 1 500 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

III.

22.       Pareiškėjas E. K. apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti jo bylą iš esmės, pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai, t. y. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

23.       Pareiškėjas teigia, jog nors turėjo teisę pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, tačiau buvo išvedamas pasivaikščioti tik vieną arba du kartus į savaitę, jam pareigūnai meluodavo, kad jis yra nubaustas, todėl neturi teisės pasivaikščioti, už jį pasirašydavo Žurnale, o Žurnalo kopijos jam nebuvo išduotos.

24.       Pareiškėjas pakartoja skunde nurodytas 2013 m. liepos 10 d. įvykių aplinkybes, kuomet su kitu asmeniu – A. D., jis buvo vedamas į pasivaikščiojimų kiemą, pareigūnai neatidarė durų, iš jų šaipėsi, neparodė tarnybinių pažymėjimų, o būrio viršininkė nepriėmė skundo dėl pareigūnų veiksmų.

25.       Pareiškėjas nurodo, kad 2013 m. liepos 12 d. per rytinį patikrinimą padavė prašymus būrio viršininkei, pranešė, kad skelbia bado streiką, atsisako eiti į pasivaikščiojimo kiemus, ir sutiko, kad jį filmuotų 24 valandas. Pareiškėjas buvo iškviestas į būrio viršininkės kabinetą, jam buvo liepta atsiimti prašymą, nebadauti. Pareiškėjas teigia, kad jam buvo surašyti neteisingi tarnybiniai pranešimai, jis buvo baudžiamas už nepadarytus nusižengimus, tačiau Kauno TI viršininko pavaduotojas tikėjo pareigūnais, su juo buvo nemandagiai bendraujama, rėkiama, jis buvo verčiamas pasirašyti.

26.       Pareiškėjas teigia, kad jo laikymo kameroje Nr. 349 metu iš ventiliacijos visą parą sklido ūžesys, nes tyčia buvo atidaromos sklendės, dėl to nebuvo įmanoma kameroje gyventi, o į prašymus ar skundus niekas nereaguodavo. Parašius skundą buvo iškviečiamas kriminalinės žvalgybos pareigūnų, buvo gąsdinamas, kad atsiimtų skundą, nes bus perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą, negalės ramiai gyventi. Buvo verčiamas parašyti, kad sutinka, jog gaus atsakymą žodžiu.

27.       Pareiškėjas teigia, kad 2013 m. liepos 5 d. pareigūnė nepagrįstai nepriėmė taksofono kortelės, todėl jis iki 2013 m. liepos 8 d. negalėjo skambinti, o kortelė buvo perduota 2013 m. liepos 19 d., kai skambinti jau nebebuvo galima. Pareiškėjo teigimu, tokie veiksmai rodo nekvalifikuotą pareigūnų darbą, tyčinį pareigų neatlikimą, dėl to pareiškėjui skaudėjo galvą, jis patyrė didelių išgyvenimų, stresą. Be to, panašiu laiku pareiškėjas daugiau nei savaitę negalėjo įsigyti rašomosios priemonės, tai, jo įsitikinimu, buvo daroma tyčia.

28.       Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimų kiemuose nėra stogelių, todėl nėra kur pasislėpti nuo lietaus. Pas odontologą lankėsi tik vieną kartą, ne savo noru, kai buvo atvežtas į Kauno TI, odontologų paslaugomis nesinaudojo, nes dantys yra sveiki.

29.       Pareiškėjas teigia, kad dėl nurodytų aplinkybių tapo irzlus, nervingas, jį kankino nemiga, patyrė psichologines kančias, buvo pažemintas jo orumas, jis pradėjo nepasitikėti teisingumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

30.       Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo, kuriuo bylos dalis dėl neturtinės žalos, kildinamos dėl per mažų ir netvarkingų pasivaikščiojimo kiemų, priteisimo nutraukta; pareiškėjo E. K. skundas tenkintas iš dalies, t. y. jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteistas 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

31.       Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos dėl per mažų ir netvarkingų pasivaikščiojimo kiemų, priteisimo nutraukė; pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą priteisė konstatavęs, kad pareiškėjas neturtinę žalą Kauno TI patyrė dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemų (nesant įrengtų stogelių), pareiškėjas iki jo 2013 m. liepos 12 d. pateikto atsisakymo buvo dažnai nevedamas pasivaikščioti, pareiškėjo teisės buvo pažeistos 2013 m. liepos 5 d., kuomet turėjo būti iš pareiškėjo motinos priimta taksofono kortelė ir perduota pareiškėjui, t. y. buvo pažeistas Aprašo 31 punktas, numatantis, kad taksofonų korteles suimtieji ir nuteistieji gali gauti siunčiamuose laiškuose, siuntiniuose ar smulkiuose paketuose su spauda ar perduodamas per tardymo izoliatoriaus siuntinių perdavimų ir smulkiųjų paketų su spauda priėmimo biurą, kartu su siuntiniu ar smulkiuoju paketu su spauda. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje nesant tarnybinių pranešimų, pareiškėjo drausmės pažeidimų tyrimo medžiagos bei nutarimų dėl nuobaudų skyrimo, pareiškėjui skirtų drausminių nuobaudų teisėtumo vertinimas negalimas, todėl abejonės dėl jų pagrįstumo išlieka, o pareiškėjo argumentų dėl jo skundų nepriėmimo Kauno TI 2013 m. liepos 10–12 d. nepripažino pagrįstais.

32.       Apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pareiškėjas iš esmės pakartoja aplinkybes, išdėstytas skunde. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį pakeisti – tenkinti jo skundą visiškai ir priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

33.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių bylos teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nutraukta bylos dalis dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl per mažų ir netvarkingų pasivaikščiojimo kiemų, atlyginimo priteisimo, todėl pripažintina, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjo skundas iš dalies tenkintas, teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

35.       Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

36.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nustatė atsakovo atstovo Kauno TI neteisėtus veiksmus ir pareiškėjui priteisė 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo pagrįstų argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimų dėl jo skunde nurodytų aplinkybių, kad jo skundai Kauno TI nebuvo priimami. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Kita vertus, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

37.       Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų abstrakčių argumentų dėl to, kad jam buvo grasinama, jis buvo verčiamas atsiimti skundus, sutikti, kad jam būtų duodami atsakymai žodžiu, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pažeidimų šiuo pareiškėjo skundo aspektu, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus bei pateiktus į bylą įrodymus, juos išsamiai ištyrė ir vertino nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, t. y. atsakovui nepaneigus pareiškėjo skundo argumentų dėl jo teisių pažeidimo dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemų (nesant įrengtų stogelių), pareiškėjo neišvedimo pasivaikščioti, pareiškėjui neperduotos taksofono kortelės, pareiškėjo skundas šiais aspektais buvo pripažintas pagrįstu.

38.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde yra suformulavęs prašymą išreikalauti papildomus dokumentus (įrodymus), žurnalą, tačiau šis prašymas yra abstraktus, t. y. nenurodyti konkretūs duomenys apie prašomus išreikalauti įrodymus, be to, nenurodoma, dėl kokių svarbių priežasčių šis prašymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui.

39.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ABTĮ 134 straipsnio 8 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Kauno TI kameroje Nr. 349 nebuvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui, todėl, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, nenagrinėtini.

40.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, nurodo, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

41.       Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

42.       Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

43.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimų metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė pakankamą neturtinės žalos priteistiną dydį, kurio keisti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje mažesnis neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjams buvo priteisiamas tais atvejais, kuomet tardymo izoliatoriuje laikytų asmenų gyvenimo sąlygos buvo blogesnės bei buvo nustatyta daugiau  pažeidimų (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1627-525/2018 ir kt.). 

44.       Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija   

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti. 

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                 Audrius Bakaveckas

                                        Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė