Civilinė byla Nr. 2S-1256-560/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05329-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

30.9.2.; 122.3.; 129.1

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko T. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „TEO LT“ prašymą dėl skolininko T. J. sutuoktinės turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, suinteresuoti asmenys D. J., antstolė V. M., ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas AB „TEO LT“ kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti, kad ½ dalis skolininko T. J. sutuoktinės D. J. darbo užmokesčio bei jam prilygintų išmokų bei davinių dalies priklauso skolininkui T. J., t. y. 10 proc. nuo dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos MMA, ir 35 proc. nuo dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA dydį.

Nurodė, kad antstolė V. M. vykdo Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2004-07-07 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-4306-38/04 dėl 2 874,89 Lt skolos ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko T. J. IĮ trečios eilės išieškotojo AB „TEO LT“ naudai. Pažymėjo, kad antstolė negali vykdyti priverstinio skolos išieškojimo iš T. J. IĮ, nes skolininkas neturi lėšų ir kito turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą. Išieškojimas negalimas ir iš įmonės savininko T. J., nes jis neturi bankuose sąskaitų, jo vardu nėra registruota nekilnojamojo turto ir transporto priemonių. Įmonės savininkas atlyginimo ar kitų pajamų negauna. Nurodė, kad T. J. sutuoktinė D. J. dirba ir gauna atlyginimą už darbą. Skolos išieškojimas vykdomas ilgą laiką. Skolininkui T. J. ir jo sutuoktinei D. J. priklausančio turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nenustatyta, ir tai trukdo antstolei nukreipti skolos išieškojimą į skolininko T. J. dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-02-21 nutartimi pareiškėjo AB „TEO LT“ prašymą tenkino – nustatė, kad ½ dalis T. J. sutuoktinės D. J. darbo užmokesčio bei jam prilygintų išmokų bei davinių dalies priklauso skolininkui T. J., t. y. 10 proc. nuo dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos MMA, ir 35proc. nuo dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA dydį. Teismas nustatė, kad skolininko T. J. IĮ sąskaitos areštuotos, sąskaitose piniginių lėšų nėra, kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nėra. Taip pat nustatė, kad T. J. ir D. J. santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini), o T. J. IĮ įregistruota (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad skolininko savininkas T. J. sąskaitų bankuose neturi, jo vardu VĮ Registrų centre ir VĮ Regitra nėra registruota nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, skolininkas atlyginimo ar kitų pajamų negauna, tačiau skolininko sutuoktinė D. J. dirba (duomenys neskelbtini) ir gauna atlyginimą už darbą. Pažymėjo, kad duomenų apie galiojančių vedybų, sugyventinių ir turto padalijimo sutartis nėra, todėl šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

T. J. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-21 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prašymas nagrinėjamoje byloje buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, buvo pažeista skolininko teisė būti išklausytam. Apie išieškotojo pateiktą pareiškimą ir jo nagrinėjimą skolininkas informuotas nebuvo. Skundžiamos nutarties priėmimo dieną Vilniaus miesto apylinkės teismo žinioje buvo neišnagrinėta civilinė byla Nr. 2-8353-608/2014 pagal T. J. skundą dėl antstolės V. M. veiksmų, kuri yra tiesiogiai susijusi su nagrinėjama byla. Mano, kad teismas, nesustabdydamas nagrinėjamos bylos iki nutarties kitoje byloje priėmimo, pažeidė civilinio proceso principus. Antstolio veiksmą, kuriuo išieškojimas nukreiptas į individualios įmonės savininko turtą, skolininkas apskundė teismui, taigi akivaizdu, kad antstolis pažeidė intra vires principą. Nurodė, kad vykdomajame rašte skolininku nurodyta tik T. J. IĮ, tuo tarpu pats T. J. neminimas, todėl išieškojimas iš jo negali būti vykdomas. Antstolio nurodytas jo veiksmo teisinis pagrindas – CPK 673 str., antstoliui leistų nukreipti išieškojimą į T. J. IĮ savininko turtą, jei jo subsidiarioji prievolė būtų nurodyta vykdomajame rašte. Šiuo atveju, to nesant, teismo veiksmai nustatinėjant turto dalį laikytini neteisėtais. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju antstolis, patikrinęs T. J. ir jo sutuoktinės turimą turtą, darbo užmokestį, atliko neteisėtus veiksmus.

Suinteresuotas asmuo antstolė V. M. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad atskirajame skunde minimas Vilniaus miesto apylinkės teismo žinioje esantis T. J. skundas dėl antstolio veiksmų, kuris susijęs su šiame skunde skundžiamais antstolio veiksmais, išnagrinėtas ir 2014-02-25 nutartimi atmestas, tačiau nutartis yra apskųsta. T. J. IĮ turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą neturi, kas lemia, jog CPK 673 str. pagrindu antstolis gali nukreipti išieškojimą į savininko turtą, o vadovaujantis CPK 661 str. 1 d., išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Pažymėjo, kad įmonės savininkas atsako už individualios įmonės prievoles visu savo turtu.

Suinteresuotas asmuo D. J. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs šalių argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso ir materialinės teisės normų, padarė teisingas išvadas, todėl priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.

CPK 673 str. nurodyta, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Šiuo atveju nustatyta, kad skolininkas T. J. IĮ turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturi. Atskirajame skunde T. J. nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo žinioje skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu buvo neišnagrinėta civilinė byla Nr. 2-8353-608/2014 pagal T. J. skundą dėl antstolės V. M. 2013-12-19 patvarkymo, kuriuo antstolė iš T. J. IĮ vykdomą išieškojimą nukreipė į skolininko savininko turtą. Pažymėtina, kad minėta civilinė byla Nr. 2-8353-608/2014 išnagrinėta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-25 nutartimi T. J. skundas dėl antstolio veiksmų atmestas. Atkreiptinas dėmesys, kad nors minėta nutartis nėra įsiteisėjusi ir apskųsta apeliacine tvarka, tačiau nutartyje bylą nagrinėjantis teismas nurodė, jog išieškojimo iš individualios įmonės atveju įstatymas numato išieškojimo nukreipimą į individualios įmonės savininko turtą, todėl vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo iš individualios įmonės yra pakankamas pagrindas nukreipti išieškojimą į individualios įmonės turtą, nepriklausomai nuo to, kad vykdomajame dokumente individualios įmonės savininkas nenurodytas kaip subsidiarus skolininkas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su šiuo teismo teiginiu nesutikti, dėl to daro išvadą, jog, vadovaujantis CPK 673 str. nuostata, skolininkui T. J. IĮ neturint jokio turto, išieškojimas nukreiptinas į skolininko savininko turtą.

Vykdymo proceso normose įtvirtinta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 str. 1 d.). CPK 667 str. 1 d. nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. CK 3.87 str. numatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės veiklos (CK 3.88 str. 1 d. 5 p.). Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė reiškia, jog sutuoktinių turto dalys nėra nustatytos, tačiau preziumuojama, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad individualios įmonės savininkas T. J. neturi asmeninio turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, todėl yra pagrindas teigti, jog išieškojimas nukreiptinas į T. J. nuosavybę, bendrą su kitais asmenimis, t. y. į bendrą jungtinę T. J. ir jo sutuoktinės D. J. nuosavybę. Vadovaujantis tuo, jog, minėta, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės veiklos (CK 3.88 str. 1 d. 5 p.), konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatė, jog ½ dalis T. J. sutuoktinės D. J. darbo užmokesčio bei jam prilygintų išmokų bei davinių dalies priklauso skolininkui T. J., t. y. 10 proc. nuo dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos MMA, ir 35 proc. nuo dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA dydį.

Atskirajame skunde T. J. taip pat nurodo, kad teismas, nesustabdydamas nagrinėjamos bylos iki nutarties kitoje nagrinėjamoje byloje priėmimo, pažeidė civilinio proceso principus, bei pareiškėjo prašymą nagrinėjamoje byloje nepagrįstai išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, tačiau, apeliacinės instancijos teismui nenustačius CPK 593 str. nuostatų pažeidimo, taip pat privalomų bylos sustabdymo pagrindų, šie apelianto argumentai atmestini.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2014-02-21 nutartį, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią apelianto atskirajame skunde nurodytais motyvais keisti ar panaikinti nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas yra atmestinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str., apeliacinės instancijos teismas

n u t a r i a :

T. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                             Dainius Rinkevičius