Baudžiamoji byla Nr. 1A-709-926/2019

                                                                 Teisminio proceso Nr. 1-03-0-00029-2018-6

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.4.;

 (S)

  1.1.8.1.1.; 1.1.8.7.13.; 2.4.6.4.1.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Melisai Žvirblytei, Rolandai Bučmienei,

dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei,

nuteistojo V. M. gynėjui advokatui Dainiui Gudui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. (toliau – V. M.) gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2019 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, buvo subendrinta su Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžiu V. M. paskirta 19 (devyniolikos) metų laisvės atėmimo bausme, prie Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžiu V. M. paskirtos ir neatliktos 8 (aštuonerių) metų 15 (penkiolikos) dienų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį, t. y. 40 (keturiasdešimt) parų, Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 10 d. nuosprendžiu V. M. paskirtos bausmės, skiriant jam galutinę subendrintą 8 (aštuonerių) metų 1 (vieno) mėnesio ir 15 (penkiolikos) dienų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       V. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugsėjo 27 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu lauku, neturėdamas tikslo platinti iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens, įgijo nedidelį kiekį – 0,0021 g. psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido 5-fluoro-ADB, kurią, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, paslėpęs kairiajame bate, po vidpadžiu laikė prie savęs iki 2018 m. rugsėjo 27 d. 17.05 val., kol šią psichotropinę medžiagą – sintetinį kanabinoidą 5-fluoro-ADB, visuminės jo asmens kratos ir apžiūros metu, kairiajame bate, po vidpadžiu, surado ir paėmė (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnai.

2.       Apeliaciniame skunde nuteistojo V. M. gynėjas advokatas D. Gudas prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 10 d. nuosprendį ir V. M. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

2.1.                      Nuteistojo gynėjo teigimu, V. M. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, tačiau patvirtino, kad minėtą dieną ir laiku, kaltinime nurodytoje vietoje jis buvo, pripažino, kad jo bate pareigūnai asmens kratos metu rado ir išėmė, kaip vėliau paaiškėjo, psichotropines medžiagas. Nuteistojo teigimu, prieš pradėdamas darbą kiekvienas nuteistasis iš savo gyvenamosios vietos ateina į persirengimo kambarį, kuriame apsirengia darbo rūbus, pasikeičia batus ir eina į darbo zoną. Po darbo grįžta į tą patį persirengimo kambarį, persirengia ir grįžta į gyvenamąją zoną. Tokiu būdu, įdėti psichotropines medžiagas į nuteistojo batą galėjo bet kuris nuteistasis. Juo labiau, kai persirengimo kambario raktas pakabintas atviroje vietoje, apie tai žino ir tai mato visi nuteistieji, pačios persirengimo kabinos nėra rakinamos. Šias aplinkybes patvirtino ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje liudytojais apklausti (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnai. Šioje vietoje pabrėžiama, kad V. M. jau 11 metų atlieka laisvės atėmimo bausmę, niekada nebuvo pastebėtas vartojantis narkotines, psichotropines medžiagas, jų nevartoja.

2.2.                      Pasak V. M. gynėjo, nuteistojo kratos metu nustatyta, kad jo bate rasta psichotropinė medžiaga buvo po priklijuotu vidpadžiu. Tačiau faktas, kad savo gyvenamosiose patalpose ar darbo vietoje V. M. būtų naudojęs klijus,  nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatytas. Tuo tarpu liudytojas V. S., (duomenys neskelbtini) pataisos namų darbų vadovas, asmeniškai išduodantis darbo medžiagas nuteistiesiems, patvirtino, kad V. M. klijų nėra išdavęs.

3.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo V. M. gynėjas, sutikdamas su apeliacinio skundo prašymu ir jį pagrindžiančiais motyvais, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nesutikdama su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, prašė pateiktą apeliacinį skundą atmesti.

4.       Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.  

5.       Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6.       Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aptartų BPK nuostatų bei vieningai formuojamos teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl V. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant V. M. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas remiasi bendro pobūdžio samprotavimais apie menamai netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikdamas savitą nagrinėjamo įvykio vertinimą, kritikuodamas objektyviais duomenimis nepaneigtus liudytojų parodymus, išskirtinę reikšmę suteikdamas nuteistojo išdėstytoms vertinamo įvykio faktinėms aplinkybėms, tačiau šiuo aspektu vis tik pastebėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).

7.       Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, V. M., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, neturėdamas tikslo platinti, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens, įgijo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido 5-fluoro-ADB, kurią, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, paslėpęs kairiajame bate, po vidpadžiu laikė prie savęs iki 2018 m. rugsėjo 27 d. 17.05 val., kol šią psichotropinę medžiagą visuminės jo asmens kratos ir apžiūros metu surado ir paėmė (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnai. Nors aprašydamas V. M. neteisėtus veiksmus, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. M. ne tik įgijo ir laikė psichotropines medžiagas, bet jas ir gabeno, tačiau ši faktinė aplinkybė nuteistajam inkriminuojama nebuvo, V. M. pareikštame kaltinime apie šią faktinę aplinkybę neužsiminta, o ir pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog V. M. gabeno psichotropines medžiagas, jam pareikšto kaltinimo šioje vietoje netikslino, šią aplinkybę nurodydamas tik apibendrinant V. M. neteisėtus veiksmus. Svarbu ir tai, kad V. M. pareikštas kaltinimas baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu keičiamas nebuvo, dėl naujų faktinių aplinkybių inkriminavimo nei V. M., nei jo gynėjas įspėti nebuvo, todėl, įvertinus dar ir tai, kad baudžiamoji byla nagrinėjama kaltinamojo akto ribose, faktinė aplinkybė dėl psichotropinių medžiagų gabenimo iš kaltinimo šalintina.

8.       Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus dėl šių jam inkriminuojamų aplinkybių nuteistasis atsisakė, tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu savo kaltę dėl padaryto jis kategoriškai neigė, iškeldamas versiją, jog psichotropinės medžiagos jo bate buvo rastos dėl tyčinių pareigūnų G. S. ir M. S. veiksmų, šiems siekiant susidoroti su nuteistuoju. Analogiškos pozicijos laikomasi ir apygardos teismui pateiktame apeliaciniame skunde.

9.       Tačiau, įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, su kuriais iš esmės sutinka ir teisėjų kolegija, atsižvelgiant į nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, spręstina, kad ši V. M. versija nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nepasitvirtino. Apklausiant pareigūnus G. S. ir M. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, šie patvirtino, kad jokių konfliktų iki komentuojamo įvykio su V. M. jie neturėjo, juos siejo išimtinai tarnybiniai santykiai. Šią pareigūnų poziciją betarpiškai patvirtina ir papildomi baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu gauti duomenys iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) sektoriaus, kuriais nustatyta, kad iki tiriamo įvykio raštiškų V. M. nusiskundimų minėtų pareigūnų veiksmais nebuvo. Nors 2019 m. sausio 21 d. V. M. ir surašė skundą, tačiau jis buvo surašytas pataisos namų prižiūrėtojo E. B. atžvilgiu (teigiant, kad šis įžeidė nuteistuosius, sakydamas „labas rytas moterys“), nors skunde ir buvo minimas pareigūnas G. S., teigiant, jog E. B. įžeidinėjant nuteistuosius, šis nieko nedarė, tačiau 2019 m. kovo 17 d. minėtą skundą V. M. vis tik atsiėmė, nurodydamas, jog visos problemos buvo išspręstos. 2019 m. kovo 17 d. G. S. pateikė tarnybinį pranešimą dėl neteisėtų V. M. veiksmų – šis atsisakė vykdyti pareigūno nurodymą suvirinti išpjautą grotų strypą, tačiau jokių pretenzijų dėl šio G. S. tarnybinio pranešimo ar jame užfiksuotų faktinių aplinkybių, nuteistasis neturėjo (2 t., b. l. 60-79). Esant šiems duomenims, nuteistojo teiginiai, jog pataisos namų pareigūnai G. S. ir M. S. siekia su juo susidoroti, dėl ko, būtent jie galėjo suorganizuoti psichotropinės medžiagos patalpinimą į nuteistojo batą, atmestini kaip nepagrįsti.

10.       Netikint nuteistojo versija paminėtina ir tai, kad tiek G. S., tiek M. S., apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, logiškai ir suprantamai paaiškino V. M. patikrinimo komentuojamo įvykio dieną priežastis, o jų parodymai dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, pagrindo abejoti jų patikimumu nesudaro. Pareigūnų teigimu, patikrinti V. M. buvo nuspręsta todėl, kad tą dieną iš darbo jis grįžo vėliau nei įprastai, t. y. 17.05 val. (kai paprastai nuteistieji iš darbo grįžta 16.30 val.). Jų manymu, tokius nuteistojo veiksmus sąlygojo faktas, kad po 17.00 val. pataisos namų administracijos darbuotojai eina iš darbo ir tuo metu yra mažesnė nuteistųjų patikros tikimybė. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų duomenų visumą, G. S. ir/ar M. S. suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi nenustatytas, jų parodymai, duoti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, iš esmės sutapo su jų ikiteisminio tyrimo metu išdėstytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, neprieštaravo ir rašytinei nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagai. Abejonių jų logiškumu, teisėjų kolegijai taip pat nekyla – neabejotina, jog tuo metu, kai pataisos namų administracijos darbuotojai baigia savo darbą, nuteistųjų patikros tikimybė yra gerokai mažesnė, kuo, sprendžiant iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų visumos, ir siekė pasinaudoti V. M. analizuojamu atveju, savo bate laikydamas psichotropines medžiagas.

11.       Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, pasak M. S., pamatęs pataisos įstaigos darbuotojus, V. M. pasimetė, o suradus jo bate psichotropines medžiagas, šis aiškino, kad tai tabakas, kurį turėti ir nešiotis bate nedraudžiama. Iš esmės analogiškos pozicijos nuteistasis laikėsi ir 2018 m. rugsėjo 27 d. rašytiniame paaiškinime (1 t., b. l. 15). Tačiau šioje vietoje atsižvelgiant į tai, kad tabako gaminiai pataisos namuose nėra draudžiami, kyla pagrįstas klausimas, kam šiuo atveju tabaką V. M. turėjo laikyti bate, be kita ko, lankstinuką su leidžiamu turiniu priklijuojant po bato vidpadžiu taip, kad nuėmus batą lankstinuko nesimatytų. Paminėti duomenys leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis neabejotinai žinojo apie jo bate esančio krovinio turinį. Šią aplinkybę betarpiškai patvirtina ir tai, kad V. M. kratą atlikę pareigūnai taip pat patvirtino, jog nuteistojo bate rasta medžiaga buvo panaši į tabaką, o Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktoje specialisto išvados Nr. 11-2088 (18) duomenimis nustatyta, kad tirti pateiktame popieriaus lankstinuke esanti medžiaga iš tiesų yra tabakas, į kurį pridėta ir psichotropinės medžiagos (1 t., b. l. 34-35). Nors teisiamojo posėdžio metu V. M. kategoriškai paneigė sakęs pareigūnams, jog jo bate rasta medžiaga yra tabakas, apie šios medžiagos buvimą bate jis nežinojo, tačiau tikėti šiais nuteistojo teiginiais, kai M. S., kurio parodymais teisėjų kolegija dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių neabejoja, patvirtino priešingas aplinkybes, kurias betarpiškai patvirtino ir liudytojas G. S., nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tokiu būdu, apeliaciniame skunde keliama versija, jog psichotropines medžiagas į V. M. batą įdėjo kažkas kitas jam nežinant, neatitinka faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, nesutampa ir su pirminiais nuteistojo paaiškinimais, todėl remtis ja sprendžiant V. M. kaltės klausimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

12.       Netikint pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistojo duotais parodymais, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje vertinant kaltinamojo/nuteistojo parodymus laikomasi vieningos pozicijos, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų, bet ir paties kaltinamojo/nuteistojo parodymų nuoseklumas viso baudžiamojo proceso metu, kuris, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, analizuojamu atveju vis tik nenustatytas, todėl pasikliauti vien tik nuteistojo parodymais ir jų pagrindu panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jokio objektyvaus pagrindo nėra.

13.       Atmetant nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvus, pastebėtina ir tai, kad liudytoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustas V. S., kuris, bylos duomenimis, yra V. M. darbų vadovas, paaiškino, kad nors V. M., kaip darbo priemonė, klijai ir nebuvo išduoti, tačiau jais pasinaudoti darbo zonoje nuteistasis galimybę turi ir jais dažnai naudojasi atlikdamas jam pavestas darbines funkcijas. Ši aplinkybė buvo akcentuota ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog byloje nebuvo nustatytas V. M. naudojimosi klijais faktas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Neabejotina, kad priėjimą prie klijų V. M. vis tik turėjo, jais galėjo netrukdomas pasinaudoti savo darbo metu, klijus paimdamas iš kitų darbininkų, todėl vien tai, kad V. M. darbinių funkcijų vykdymui klijai nebuvo išduoti, jo atsakomybės nešalina ir fakto, jog jis priklijavo savo bato vidpadį, tokiu būdu bate slėpdamas psichotropines medžiagas, nepaneigia.

14.       Esant šių aplinkybių visumai abejonių tuo, kad V. M. šio nuosprendžio 1 punkte nurodytu laiku, vietoje ir būdu, įgijo ir laikė psichotropines medžiagas, teisėjų kolegijai nekyla. Šios išvados kontekste pažymėtina, kad pagal galiojančią teismų praktiką, neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas – tai tokie atlygintini ar neatlygintini veiksmai kaip pirkimas, išmainymas, skolos atsiėmimas, dovanos gavimas, gavimas veltui ir pan. Laikymas – tai narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėjimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Aukščiau aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad psichotropinės medžiagos buvo rastos V. M. asmens kratos metu tarp jo asmeninių daiktų – bato pade po vidpadžiu, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju su bate rastomis psichotropinėmis medžiagomis nuteistasis elgėsi kaip su savomis. Be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad šios medžiagos priklausė ar buvo įgytos kitų asmenų, o ir pats nuteistasis jo kratą atlikusiems pareigūnams patvirtino, jog jo bate rastas paketėlis (jis teigė, jog jame yra tabakas) priklauso jam. Įvertintina ir tai, kad V. M. inkriminuota nusikalstama veika buvo įvykdyta pataisos namuose, kuriose narkotinių ir/ar psichotropinių medžiagų apyvartos kontrolei yra skiriamas ypatingas dėmesys, tokių medžiagų laikymas yra baudžiamas itin griežtai, kas visumoje teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog esant tokiai rizikai kiekvienas protaujantis ir blaiviai mąstantis asmuo galėtų laikyti išimtinai tik jam priklausančias, t. y. jo įgytas, narkotines ir/ar psichotropines medžiagas. Tokiu būdu, teisėjų kolegija neabejoja, jog V. M. įgijo ir laikė psichotropines medžiagas vertinamu atveju.

15.       Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl V. M. kaltės ir tėra nuteistojo gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad V. M. gynėjo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. M. veiksmuose yra visi būtini BK 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas V. M. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo nuosprendžio motyvams dėl V. M. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

16.       Nepaisant aukščiau išdėstytų aplinkybių, kurių pagrindu naikinti/keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra, vis tik pažymėtina, jog pripažindamas nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl ši nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto įstatymo. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Pažymėtina, kad pripažįstant asmenį recidyvistu, turi būti nustatytos visos BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, todėl sudėtine nusikaltimų recidyvo dalimi negali būti laikomi asmens teistumai už baudžiamuosius nusižengimus, už kurio padarymą V. M. yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Ir vis tik, įvertinus skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas V. M. charakterizuojančias aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką nuteistasis padarė atlikdamas jam skirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, laisvės atėmimo bausmę jis atlieka už kvalifikuotą nužudymą, iki to laiko jis buvo teistas net 5 kartus, nusikalstamą veiką įvykdė esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad jokių išvadų iš savo neteisėto elgesio nuteistasis nedaro net ir atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, komentuojamas skundžiamame nuosprendyje padarytos klaidos ištaisymas nesuponuoja pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę bausmę, nei apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirta bausmė. Darant šią išvadą svarbu paminėti ir tai, kad, bylos duomenimis, V. M. nėra savikritiškas savo elgesio klaidoms, dėl prognostinių įgūdžių ir tvirtų nuostatų stokos laikas nuo laiko pakartoja tas pačias klaidas, bausmės atlikimo metu už įvairaus pobūdžio drausmės pažeidimus jis buvo baustas 4 kartus, todėl griežčiausios bausmės – arešto paskyrimas analizuojamu atveju, nustatant ilgiausią šioje situacijoje galimą skirti arešto trukmę, įstatymo nuostatų nepažeidžia.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu ir 3 punktu, 

n u s p r e n d ž i a :

nuteistojo V. M. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. liepos 10 d. nuosprendį ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti V. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, jog nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Pakeisti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. liepos 10 d. nuosprendį ir pašalinti nuosprendžiu nustatytą ir V. M. inkriminuotą faktinę aplinkybę dėl psichotropinių medžiagų gabenimo.

Likusią Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. liepos 10 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai                                                     Evaldas Gražys

                                                                               Jurgis Kiškis         

                                                                  Aušra Vingilė