Baudžiamoji byla Nr. 1A-39-497/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07208-2025-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 2.4.6.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. sausio 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės, Rasos Paužaitės,
sekretoriaujant Kristinai Krikštanei, Donatai Leščiuvienei,
dalyvaujant prokurorei Lilijai Ambrulevičienei,
nuteistajam G. P., jo gynėjui advokatui Faustui Vrubliauskui,
vertėjaujant Jekaterinai Chochlanovai,
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo:
G. P. pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. P. paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.
Civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir Valstybinei ligonių kasos naudai iš G. P. priteista 55,59 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentai metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. G. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2025 m. vasario 26 d. apie 23.00 val., name adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, vieną kartą kumščiu sudavė savo tėvui J. P. į dešinės pusės veido sritį, kuris nuo smūgio nukrito ant grindų, po ko atsisėdo ant nukentėjusiojo J. P. kūno, rankomis sudavė ne mažiau 4 smūgių į galvos sritį, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą dešinio paakio srityje, kas pagal specialisto išvadą vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu bei sukėlė nukentėjusiajam J. P. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. P. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę arba panaikinti nuosprendį ir grąžinti bylą į ikiteisminio tyrimo stadiją.
2.1. Skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priėmęs nuosprendį jį pripažino kaltu tinkamai neįvertinęs visų aplinkybių, tokių kaip jo galvos traumos, ir jo nuoširdų gailėjimąsi įvykdžius šį nusikaltimą vertino kaip deklaratyvų. Skundu keliami klausimai, kaip nuteistajam teismą įtikinti, kad gailisi. Net nukentėjusysis (jo tėvas) ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jie susitaikė, ir pats (nukentėjusysis) ikiteisminio tyrimo metu prašė ikiteisminio tyrimo pareigūno, kad byla būtų baigta baudžiamuoju įsakymu, suvokdamas, kad jam gali būti skiriama bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra numatytos alternatyvios bausmės, dvi iš jų yra nesusijusios su laisvės atėmimu. Jis sutinka, kad teismo prerogatyva yra skirti bausmę, tačiau skirdamas bausmę teismas privalo įvertinti visas aplinkybes, tokias kaip teisiamojo asmenybė, santykis su nukentėjusiuoju. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, nes sprendė, kad jis nesigaili. Teismų praktikoje nėra nustatytų kriterijų, kaip asmuo privalo atrodyti, kai gailisi, nėra net apytiksliai apibrėžtų kriterijų, kuriuos jis privalo atitikti.
2.2. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo galvos traumą, kurios metu jam buvo skilusi kaukolė. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo skirta psichiatrinė ekspertizė, tad darytina išvada, kad nebuvo išnaudotos visos galimybės nustatyti šio nusikaltimo ištakų. Ikiteisminio tyrimo tyrėjas galėjo pateikti užklausą į gydymo įstaigą, kurioje jis gulėjo. Šiuo atveju nekaltumo įrodymo našta buvo perkelta jam, kas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimas. Nagrinėjamu atveju jis turi pagrįsti savo nekaltumą ir įrodyti lengvinančias aplinkybes.
3. Teismo posėdžio metu nuteistojo G. P. prašė atsižvelgti į tai, kad pasitaisys, lankys kursus, eis link geros pusės, kad sušvelnintų bausmę, jo gynėjas advokatas Faustas Vrubliauskas prašė tenkinti apeliacinį skundą ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis G. P. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę arba grąžinti bylą į ikiteisminio tyrimo stadiją. Teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nuteistasis G. P. pastarojo prašymo atsisakė. Atsižvelgus į tai, byla apeliacine tvarka išnagrinėta apimtyje dėl bausmės sušvelninimo.
5. Teisėjų kolegija, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, įvertinusi pirmosios instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, išklausiusi proceso dalyvių ir dar kartą išsamiai bei visapusiškai įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad G. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam teisingą bausmę.
6. Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas dviem motyvais: nepagrįstai nepripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, ir nebuvo atsižvelgta į jo galvos traumą, kuri galėjo turėti įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
7. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato, jog: a) kaltininko prisipažino padarięs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką; b) kaltininkas nuoširdžiai gailėjisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
8. Visiškas kaltės pripažinimas teismų praktikoje paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta esminius teismo nustatytus faktus. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020 ir kt.). Taip pat sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018, 2K-121-719/2025).
9. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, kad asmuo nori pasitaisyti. Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014).
10. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismų praktika dėl asmens prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nustatymo yra itin išsami ir vienareikšmiška. Įvertinus ją galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino G. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. G. P., pripažindamas savo kaltę ir nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir apklausos teisme metu duodamas parodymus apie savo nusikalstamos veikos aplinkybes, išpildė tik dalį sąlygų, reikalingų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos lengvinančios aplinkybės pripažinimui.
11. Kaip ir nurodyta, ši lengvinanti aplinkybė yra sudėtinė, nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi ne tik prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdžiai gailėtis. Nuoširdus geilėjimasis vertinamas ne tik iš nuteistojo žodžių, tačiau ir iš jo elgesio po nusikalstamos veikos padarymo. Iš nuteistojo parodymų ir netgi apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis kritiškai nevertina savo elgesio, menkina jo pavojingumą ir pažeidžiamų vertybių svarbą. G. P. stengiasi sumenkinti savo kaltę, kaltina alkoholį, tačiau tuo pačiu nurodo, kad negali liautis jo vartoti, nenori pagalbos šioje srityje, taigi nesiima jokių veiksmų, kurie sustabdytų nusikalstamų veikų pasikartojimą, keistų jo elgesį ir iš esmės turėtų teigiamos įtakos.
12. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad su nukentėjusiuoju susitaikė, ką patvirtina ir nukentėjusysis. Nurodo, jog svarbu atsižvelgti į jų santykius t. y. kad nukentėjusysis yra jo tėvas. Iš tiesų, nuteistojo ryšys su nukentėjusiuoju buvo įvertintas netgi kvalifikuojant jo nusikalstamus veiksmus, kadangi BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta veika, padaryta savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui yra vertinama kaip pavojingesnė, sunkesnė, kvalifikuota nusikalstama veika. Tai pat, iš byloje esančių ĮKNR duomenų matyti, kad praeityje G. P. jau yra teistas už smurtines nusikalstamas veikas artimoje aplinkoje, dėl kai kurių analogiškų nusikalstamų veikų ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti jam susitaikius su nukentėjusiuoju, tačiau nuteistasis savo elgesio nekeičia, kritiškai nevertina nei savo veiksmų nusikalstamumo, priešingumo teisei, nei jo veiksmų pasekmių nukentėjusiajam. Teigia, kad jie su tėvu susitaikė, nebenaudoja smurto, pabrėžia, kad nukentėjusysis sutiko, kad byla būtų baigta baudžiamuoju įsakymu, kas parodo nukentėjusiojo nenorą, kad nuteistajam būtų skirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė, tačiau ignoruoja tuos nukentėjusiojo parodymus, kuriuose J. P. nurodo, kad bijo sūnaus smurto ateityje.
13. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys ir į antrąjį apeliacinio skundo motyvą, kuriuo G. P. prašė aukštesniojo teismo atsižvelgti į jo patirtą galvos traumą, kuri galėjo turėti įtakos nusikalstamos veikos ištakoms. Teigiama, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo išsiaiškinti šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu. Šiais skundo argumentais tarsi bandoma perkelti atsakomybę už savo nusikalstamus veiksmus tariamai prieš 5 metus patirtai galvos traumai, kuri veikia jį, kai išgeria alkoholio. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad „Po to įvykio jaučiu pasekmes – visiškai nejaučiu kvapo, jei išgeriu, tada ne taip elgiuosi, o iki tol, buvo visai kitaip. Ir taip būna, kad išgėrus pasireiškia traumos pasekmės (būna ne iš nieko nervina)“.
14. Aukštesniojo teismo vertinimu, šie nuteistojo argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti, kaip jau minėta, nurodomi stengiantis sumenkinti savo atsakomybę dėl nusikalstamos veikos. Pirmiausia pažymėtina, kad apie patirtą galvos traumą nuteistasis užsiminė tik apeliaciniame skunde. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas pirmosios instancijos teisme asmuo nenurodė turėjęs galvos traumų, ir netgi priešingai, teigė jų nepatyręs. Aukštesniajam teismui atlikus dalinį įrodymų tyrimą ir išsireikalavus sveikatos įstaigų dokumentus apie G. P., gauta duomenų apie jo gydymąsi nuo elgesio sutrikimų dėl alkoholio vartojimo bei abstinencijos, psichikos elgesio sutrikimų dėl alkoholio vartojimo ir priklausomybės sindromo, tačiau apie patirtą galvos traumą G. P. medicininėje istorijoje nėra jokių duomenų.
15. Nukntėjusiojo teiginius, kad dėl 5 metus neva patritso galvos traumos pasikeitį jo elgesys paneigia ĮKNR ir Lietuvos informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenys, kadangi už analogiškus ir netgi sunkesnius smurtinius nusikaltimus prieš tėvą J. P.,, padarytus nuteistajam esant neblaiviam, jis yra teistas ir anksčiau nei 2020 m. Už analogišką nusikalstamą veiką prieš tėvą G. P. teistas prieš 8 metus, t. y. 2017 m. gegužės 15 d. teismo baudžiamuoju įsakymu. Teismo baudžiamajame įsakyme užfiksuoti nuteistojo parodymai „2017-03-24, apie 00.00 val., grįžo namo, tą dieną buvo daug išgėręs. Būnant jau savo namo kieme pamatė lauke savo tėvą J. P., kartu su juo nuėjo į katilinę ir ten jį sumušė. Kodėl taip pasielgė ir kiek smūgių jam sudavė - pasakyti negali, kadangi to neprisimena. <...> Kodėl sumušė savo tėvą pasakyti negali, galimai dėl to, kad buvo daug išgėręs. Dėl minėto įvykio labai gailisi“. 2018 m. kovo 14 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, kad G. P. netinkamai vykdė teismo baudžiamajame įsakyme nurodytus įpareigojimus (kelis kartus nebuvo rastas namuose, nelankė smurtinį elgesį keičiančios programos). G. P. teistas ir 2019 m. vasario 18 d. nuosprendžiu, priimtu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarytos 2018 m. spalio 28 d., taip pat prieš tėvą J. P.. Apklausiamas taip pat parodė, kad „Nusikaltimo vakarą jis buvo išgėręs, miegojo“. „Atsiprašė tėvo, šiuo metu bendravimas jų - geras. Pripažįsta, kad piktnaudžiauja alkoholiu ir sutinka gydytis. Ieškos darbo. Prašo apsiriboti jo apklausa ir nutraukti įrodymų tyrimą“.
16. Iš išdėstyto matyti, kad nuteistasis sistemingai daro analogiškas nusikalstamas veikas, visada prisipažįsta, kaltina alkoholį. Jeigu 2019 metais nuteistasis dar sutiko gydytis nuo priklausomybės alkoholiui, ir iš aukštesniajam teismui pateiktų jo medicininių dokumentų matyti, kad kurį laiką tai darė, apeliacinio skundo nagrinėjimo metu jo požiūris į savo veiksmus nėra kritiškas. Nuteistasis kaltina alkoholį, tariamą galvos traumai, tačiau pats žinodamas ir suprasdamas probleminius savo gyvenimo aspektus, kurie daro žalą ir jo artimiausiems asmenims, nėra motyvuota snieko keisti.
17. Todėl, įvertinus aukščiau nurodytą teismų praktiką ir nagrinėjamos bylos aplinkybes spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo gailėjimasis laikytinas deklaratyviu ir nepripažintinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
18. Aukštesnysis teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus ir į juos motyvuotai atsakęs, neturi pagrindo ir tenkinti apeliacinio skundo prašymo ir paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas pirmiausia yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta.
19. G. P. pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Pirmosios instancijos teismas G. P. už šio nusikaltimo padarymą parinko sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, ir nustatė šios bausmės rūšies dydį kiek mažesnį nei galimas sankcijoje numatytos bausmės rūšies vidurkis, t. y. 1 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 641 straipsnio nuostatomis, paskirtą bausmę sumažino 1/3 ir paskyrė nuteistajam galutinę 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgus į visas esmines BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.
20. Iš skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad G. P. padarė vieną baigtą nesunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, šeimos nariui. Pareikštas civilinis ieškinys, žala neatlyginta. G. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, bet nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir tai turėjo įtaką nusikalstamos veikos padarymui. G. P. yra jauno, darbingo amžiaus, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, praeityje teistas ir trauktas baudžiamojon atsakomybėn už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą. Nusikalstamos veikos smurtinio pobūdžio, t. y. kaltinamasis sistemingai smurtauja prieš tėvą. Per trejus metus baustas administracine tvarka daugiausiai už policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą, važiavimą viešuoju transportu be bilieto, nesilaikė apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio numatytų įpareigojimų, viešosios tvarkos pažeidimus, už smulkią vagystę, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra. Byloje nėra duomenų apie jo gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybės ligų įskaitą. Apeliacinės instancijos teismui ši duomenys jau buvo pateikti, tačiau iš principo nustatytoms aplinkybės ir asmenybės vertinimui įtakos neturi.
21. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis, o priešingai, rodo nuteistojo polinkį nusikalsti. Nors teistumas išnykęs, nurodytos aplinkybes neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, taip pat rodo jo polinkį daryti nusikalstamas veikas, didelę įtaką įvairių teisės pažeidimų darymui turi alkoholio vartojimas, tačiau G. P. nededa jokių pastangų šią problemą spręsti. Kaip minėta, prieš tai taikytos bausmės ir/ar probacijos priežiūra, nepakeitė kaltinamojo mąstymo ir elgesio, nepadėjo sulaikyti nuo nusikaltimo padarymo.
22. Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad G. P. pats neigiamai vertina tiek smurtinio elgesio pataisos programą, tiek gydymosi nuo priklausomybės poveikį, nurodo, kad pagalba jam nereikalinga, todėl pirmosios instancijos teismas, aukštesniojo teismo vertinimu, paskyrė nuteistajam teisingą ir proporcingą bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą.
Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme
23. Atsižvelgdamas į tai, kad G. P. neturėjo gynėjo, Vilniaus apygardos teismas kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyrius G. P. parinko gynėją advokatą Faustą Vrubliauską, kuris Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 4 d. nutartimi buvo paskirtas jo gynėju.
24. 2025 m. gruodžio 16 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma (prašymas) dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kuriame nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 237,50 Eur, už G. P. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese.
25. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme. BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato kad gynėjo dalyvavimas būtinas kitais šio kodekso numatytais atvejais. Remiantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas. Kaip jau minėta, G. P. neturint gynėjo, Vilniaus apygardos teismas kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš G. P. nepriteistinos.
26. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar pakeisti nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo
. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Audrius Cininas
Daiva Kazlauskienė
Rasa Paužaitė