Civilinė byla Nr. 2A-973-560/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12111-2013-1

           Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1.; 121.18.; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. I. ir J. B. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl įvykio pripažinimo draudiminiu įvykiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. P..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai J. I. ir J. B. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2012-11-01 transporto priemonių Audi S6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Peugeot SW407, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrimo faktą draudiminiu įvykiu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2012-11-01 apie 6.10 val. Panevėžyje Kniaudiškių-Žvaigždžių gatvių sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ir buvo apgadinti J. B. priklausantis automobilis Audi S6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo trečiasis asmuo R. P., ir J. I. priklausantis automobilis Peugeot SW407, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Po eismo įvykio šalys užpildė eismo įvykio deklaraciją. J. I. pripažino savo kaltę, kadangi autoįvykis įvyko jam išvažiavus iš šalutinės Žvaigždžių gatvės į pagrindinę Kniaudiškių gatvę, nepraleidžiant pagrindine gatve važiavusio automobilio Audi S6, kurį vairavo R. P.. J. I. automobilis Peugeot SW407 apdraustas Kasko draudimo sutartimi (liudijimas LD Nr. 97020153) ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (liudijimas LT/AEB Nr. 9735571) AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovai pranešė AB „Lietuvos draudimas“ apie draudiminį įvykį. Atsakovas  2012-11-09  pranešimu Nr. 1313369/ 871494 pranešė J. B., jog eismo įvykis pripažintas draudiminiu ir bus išmokėta draudiminė išmoka. 2012-11-28 pranešimais Nr. 1313369, 131344 J. B. ir J. I. atsakovas pareiškė, kad eismo įvykio nepripažįsta draudiminiu ir atsisako išmokėti draudimines išmokas, nes ieškovai pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį. Atsakovas 2012-11-28 raštais Nr. 133369, 131344 atsakydamas į ieškovų pretenzijas, nurodė, kad, atsižvelgiant į ieškovų nurodytas autoįvykio aplinkybes, žalų tyrimo ekspertui M. S. sumodeliavus kompiuterine programa autoįvykio situaciją buvo gautos kitos aplinkybės, nei nurodytos paaiškinimuose, t. y. automobiliai turėjo sustoti 11 m atstumu nuo susidūrimo vietos, o ne pasislinkus po susidūrimo 1 m. Nurodo, jog atsakovo argumentas nesudaro pagrindo teigti, kad draudiminio įvykio nebuvo, o tik patvirtina, jog ieškovai netiksliai nurodė atstumus ar automobilio judėjimo greitį. Atsakovo ekspertas neįvertino, jog automobiliai po susidūrimo buvo neišskiriamai susikabinę dėl automobilio Peugeot SW407 priekinės dalies įsikabinimo į automobilio Audi S6 dešinės pusės šoną. Tai galėjo sąlygoti ir mažesnį automobilių pasislinkimo po susidūrimo atstumą. Iš turimos atsakovo medžiagos, eismo dalyvių paaiškinimų, kurie dėl autoįvykio metu patirto streso subjektyvūs, be to, gauti apklausus po autoįvykio praėjus ilgam laikui, atsakovo ekspertas negalėjo nustatyti išsamių įvykio aplinkybių, netyrė automobilių sugadinimų mechanizmo, jų kontaktavimo fakto, pobūdžio. Mano, kad atsakovo specialisto išvada, jog autoįvykis įvyko kitomis, nei ieškovų nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrista patikimais ir objektyviais faktiniais duomenimis. Eismo įvykio dalyvių pateikti duomenys – greitis iki susidūrimo 40-50 km/val., automobilių pasisukimas apie vieną metrą po susidūrimo gali būti netikslūs, tačiau jie nėra pateikti tyčia, žinomai klaidinant draudiką, siekiant nepagrįstai gauti ar padidinti draudiminę išmoką, todėl negali būti pagrindu pripažinti autoįvykį nedraudiminiu.

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Pažymėjo, kad autoįvykis negali būti pripažįstamas draudiminiu, kadangi siekiant gauti draudimo išmoką buvo suklastoti ar pateikti žinomai klaidingi duomenys apie eismo įvykį ir jo padarinius. Draudikui kyla prievolė mokėti draudimo išmoką pagal draudimo sutartį tik tuo atveju, jeigu atsitikimas pripažįstamas draudžiamuoju. Šiuo atveju įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju, kadangi pateikti duomenys apie įvykį klaidingi. Tai pagrindžia 2012-11-27 AB „Lietuvos draudimas“ žalų tyrimo ekspertinė pažyma. Tarp vairuotojų paaiškinimų ir profesionalios programos rezultatų atsirado 10 m skirtumas, kuris labai didelis ir negali būti pateisinamas nežymiu suklydimu. Be to, programos nustatytas automobilių pasisukimas po susidūrimo taip pat nesutapo su įvykio dalyvių pateiktais paaiškinimais. Nepagrįsti ieškovų argumentai, jog atsakovo ekspertas, tirdamas įvykį, neįvertino galimos vairuotojų pateiktų duomenų paklaidos apie eismo įvykį bei tokių faktų, kaip automobilių susikabinimas po susidūrimo. Ekspertas, tirdamas 2012-11-01 eismo įvykį, atsižvelgė bei įvertino visas vairuotojų nurodytas aplinkybes, pateiktus duomenis, ir tik po išsamaus tyrimo pateikė išvadą. Dalyviai teikė paaiškinimus praėjus vos savaitei po susidūrimo, todėl jų prisiminimai buvo dar švieži, jie laisvai galėjo prisiminti situaciją su esminėmis ir smulkiomis detalėmis. Automobilių greitis iki susidūrimo ir jų padėtis jau susidūrus yra pagrindinės aplinkybės, kurias nėra sunku įsiminti, tai nėra smulkmenos. Klaidingų aplinkybių draudikui pateikimas laikomas nedraudžiamuoju įvykiu ir draudikui neatsiranda prievolė atlyginti tokio įvykio nuostolius.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. P. atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu sutinka. Pažymėjo, kad 2012-11-01 apie 6.10 val. Panevėžyje Kniaudiškių- Žvaigždžių gatvių sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ir buvo apgadintos transporto priemonės. Po įvykio skambino į bendros pagalbos centrą. Su J. I. užpildė eismo įvykio deklaraciją. J. I. pripažino pažeidęs kelių eismo taisyklių nuostatas. Atsakovo atsisakymas pripažinti autoįvykį draudiminiu, motyvuojant tuo, kad deklaracijoje nurodytos autoįvykio aplinkybės neatitinka tikrovės, neturi pagrindo. Atvykusi pagalba turėjo „atplėšti“ vieną nuo kito automobilius. Atsakovo argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad draudiminio įvykio nebuvo, o tik dalinai patvirtina, jog netiksliai buvo nurodyti atstumai ar automobilių judėjimo iki įvykio greitis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-06-25 sprendimu ieškovų J. I. ir J. B. ieškinį tenkino visiškai – pripažino 2012-11-01 transporto priemonių Audi S6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Peugeot SW407, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrimo faktą draudiminiu įvykiu.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie teismui leistų daryti išvadą, jog eismo įvykio dalyviai tyčia nuslėpė įvykio priežastis ar tyčia padarė autoavariją, ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė aplinkybių, kad eismo įvykio dalyviai suklastojo ar pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius, kad naudos gavėjas nuostolį padarė tyčia arba bandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus, pateikdamas neteisingus duomenis. Esant tokioms ir draudikui žinomoms aplinkybėms, teismo vertinimu, draudikas turėjo inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl tokių minimų veiksmų, kurie savo esme laikytini nusikalstamais, tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, kad jis tokį ikiteisminį tyrimą būtų inicijavęs. Teismas konstatavo, kad byloje buvo paskirta ekspertizė, kurios išvadoje nurodyta, jog automobilių sugadinimai, tikėtina, padaryti šių automobilių tarpusavio kontakto metu. Teismas nurodė, kad nors ekspertizės akte nurodyta, jog <...> prie nurodytų greičių reikšmių gaunamos transporto priemonių padėtys po susidūrimo neatitinka situacijos, vaizduojamos transporto priemonių vairuotojų, tačiau <...> modeliuojant gauta, kad automobiliai į padėtis, panašias į vairuotojų vaizduojamas, gali patekti, kai automobiliai juda mažesniais greičiais. Taigi, iš esmės įmanoma situacija, kada susidūrus minėtiems automobiliams, jie, nenutoldami vienas nuo kito, sustoja padėtyse, pavaizduotose vairuotojų nupieštuose eskizuose, tačiau transporto priemonių persislinkimo nuo susidūrimo vietos atstumas, jei abu automobiliai iki susidūrimo nebuvo intensyviai stabdomi, yra didesnis nei 1 m. Teismo vertinimu, taikant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nagrinėjamu atveju aplinkybė dėl vairuotojų nurodyto greičio ir sustojimo po įvykio, taip pat aplinkybė, ar automobilio Audi vairuota stabdė automobilį, nesudaro pagrindo taikyti atsakovo nurodytų Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (toliau – Taisyklės) 8.1.17 p. nuostatų. Draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamoje situacijoje vertinant vairuotojų teiktus paaiškinimus, darytina labiau tikėtina išvada, jog įvykio negalima laikyti nedraudžiamuoju. Šiuo atveju nepaaiškinamas atsakovo esą nurodomas motyvas klastoti eismo įvykio aplinkybes ir teikti draudikui žinomai melagingus duomenis apie eismo įvykio priežastis, kai automobilis Peugeot apdraustas ir Kasko draudimu, t. y. draudimo išmoka išmokama nepriklausomai nuo eismo įvykio priežasties. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovų teiginiai dėl tariamo eismo įvykio inscenizavimo ir samprotavimų dėl automobilio nepopuliarumo, eismo įvykio laiko ir pan., teismo vertinimu, grindžiami tik prielaidomis, todėl teismas jais nesivadovavo. Ta aplinkybė, kad ieškovas ir trečiasis asmuo nurodė galimai nevisai tikslius duomenis apie automobilio greitį ir jų padėtis po įvykio, nesudaro pagrindo jų elgesį vertinti kaip tyčinį, o įvykusį patį eismo įvykį, kurio realumą patvirtina ir ekspertizės aktas, laikyti nedraudiminiu. Teismas nurodė, kad eismo įvykio pripažinimas nedraudiminiu gali būti laikomas pagrįstu tik nustačius esant suklastotus esminius duomenis, įvykį darančius nedraudžiamuoju, priešingu atveju atsisakymas išmokėti draudimo išmoką laikytinas nepagrįstu. Nagrinėjamu atveju teismas, ištyręs bylos medžiagą, sutiko su ieškovų argumentais, kad atsakovas nepagrįstai eismo įvykį laikė nedraudiminiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti. Nurodo, kad apeliantas neginčija, jog eismo įvykis įvyko ir dėl to kilo tam tikri automobilių sugadinimai, tačiau šie sugadiniai įvyko visiškai kitokiomis aplinkybėmis, kas leido apeliantui nepripažinti įvykio draudžiamuoju. Nurodo, kad šiuo atveju ieškovas pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį. Šiuo atveju draudikas dėjo maksimalias pastangas, siekdamas ištirti eismo įvykį, atliko tyrimą. Nagrinėjamu atveju svarbūs trys pagrindiniai parametrai – automobilių greitis, stabdymas, jų padėtis po įvykio, kurių nesant neįmanoma tiksliai ištirti įvykio, taigi nesutinka su teismo išvada, jog šie duomenys nėra svarbūs. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad tai, jog ieškovas ir trečiasis asmuo nurodė galimai ne visai tikslius duomenis, nesudaro pagrindo jų elgesį vertinti kaip tyčinį, nes teismas nenurodė, kas, jo nuomone, būtų esminiai duomenys, be to, draudikas nevertina tyčinio elgesio. Pažymėjo, kad šiuo atveju nustatyta ne minimali paklaida, o priešingos aplinkybės, nei ieškovas pateikė draudikui. Nurodo, kad byloje atliktos ekspertizės išvada patvirtina apelianto specialisto atlikto tyrimo išvadas, jog automobilių padėtys po susidūrimo neatitinka situacijos, vaizduojamos transporto priemonių vairuotojų, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Taip pat išvadoje patvirtintas faktas, kad net žymiai mažinant automobilių greičius, nurodyta padėtis negalėjo atsirasti, kas reiškia, kad ieškovas pateikė atsakovui aiškiai klaidingą informaciją. Taip pat nurodo, kad, minėta, tyčinio elgesio draudikas nevertina, be to, tyčia civiliniuose teisiniuose santykiuose suprantama kitaip nei baudžiamosios teisės kontekste. Mano, kad ieškovas klaidingus duomenis pateikė sąmoningai, nes esminių aplinkybių neatitikimo negalima paaiškinti nežinojimu ar nesupratimu. Nurodo, kad tai, kokie įvykiai pripažintini nedraudžiamaisiais, aiškiai nurodyta Taisyklėse, o jose nurodyta sąlyga dėl žinomai klaidingų duomenų draudikui pateikimo nėra neaiški, dviprasmiška, kas nebuvo įrodyta ir bylos nagrinėjimo metu. Mano, kad byloje yra nustatytas ieškovo pateiktų duomenų klaidingumo faktas. Taip pat vertintina, kad ieškovas galėjo suvokti, jog teikia draudikui žinomai klaidingus duomenis, nes galėjo skirti 1 m ir 11 m atstumus, tinkamai užfiksuoti dokumentuose automobilių padėtis, ir joks asmuo, turintis vairavimo praktikos, negalėtų suklysti tokiu būdu, nurodydamas iš esmės skirtingas aplinkybes. Be to, tai, kad abu eismo dalyviai nubraižė iš esmės identiškas schemas, kurios iš esmės skiriasi nuo realybės, įrodo galimą jų tarpusavio susitarimą. Pažymėjo, kad trečiojo asmens R. P. parodymai byloje yra prieštaringi, viena vertus, teigiant, kad prieš susidūrimą automobilis nebuvo stabdomas, vėliau – kad buvo stabdomas, todėl jie turi būti vertinami kritiškai. Mano, kad skundžiamame sprendime nurodoma teismine praktika vadovautis nėra pagrindo, nes minėtos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl įvykio nepripažinimo draudžiamuoju, o ne atsisakymo išmokėti draudimo išmoką ar jos sumažinimo draudėjui pažeidžiant draudimo sutarties sąlygas. Mano, kad šiuo atveju draudėjo motyvai pateikiant klaidingus duomenis nėra svarbūs, užtenka konstatuoti pateiktų duomenų klaidingumo faktą. Pažymėjo, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, teisės aktai nenumato draudikui pareigos kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl klaidingų duomenų pateikimo, tačiau draudikas tokios galimybės šiuo atveju neatmeta.

Ieškovai J. I. ir J. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad teismas pagrįstai ieškovo nurodytas netikslias įvykio aplinkybes vertino kaip nesudarančias pagrindo įvykio dalyvių elgesį vertinti kaip tyčinį. Nurodo, kad autoįvykio deklaracijoje ieškovas nurodė tik galimas automobilių padėtis, jokių matavimų neatliko, o teikdamas paaiškinimus sutiko su jį apklausiusio pareigūno menamai užduotu klausimu dėl automobilių pasislinkimo 1 m atstumu, nes neteikė tam svarbos. Šiuo atveju įrodyta, kad automobilių susidūrimas įvyko jiems judant, ir nepaneigta įmanoma situacija, jog automobiliai nenutoldami vienas nuo kito sustoja padėtyse, pavaizduotose vairuotojų nupieštuose eskizuose. Pažymėjo, kad draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovų ieškinį, nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, o apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje ištirtais duomenimis nustatyta, kad 2012-11-01 Kniaudiškių – Žvaigždžių gatvių sankryžoje Panevėžyje įvyko eismo įvykis, kurio deklaracijoje pasirašyta, jog dėl eismo įvykio yra kaltas J. I.. Iš bylos duomenų matyti, kad J. I. automobilis Peugeot 407SW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Lietuvos draudimas“ apdraustas transporto priemonių draudimu nuo 2012-05-31 iki 2013-05-30. Automobilis taip pat buvo apdraustas Įprastinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nuo 2012-05-30 iki 2013-05-29. AB „Lietuvos draudimas“ 2012-11-09  pranešimu Nr. 1313369/871494 pranešė J. B., jog eismo įvykis pripažintas draudiminiu ir bus išmokėta draudiminė išmoka. 2012-11-28 pranešimu Nr. 1313369 atsakovas nurodė, kad nustatyta, jog įvykis įvyko ne vairuotojų nurodytomis, bet kitomis aplinkybėmis, dėl to vairuotojui J. I. civilinė atsakomybė nekyla, ir draudimo išmokos už apgadintą automobilį Audi S6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas išmokėti neturi pagrindo.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 str. 27 d. apibrėžiama draudžiamojo įvykio sąvoka – tai draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. CK 6.987 str. nurodoma, jog draudimo sutartyje nustatyta draudimo išmoka mokama tik draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jei įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. CK 6.994 str. 1 d. nustatyta draudiko teisė įvertinti dėl konkretaus objekto draudimo riziką reiškia ir tai, kad prisiimdamas tokią riziką draudikas apibrėžia draudimo ribas, nustatydamas atvejus, kurie laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais. Taigi draudimo įmoka mokama tuomet, kai automobilio apgadinimo aplinkybės ir įvykio priežastis atitinka draudžiamojo įvykio apibrėžtį, t. y. draudiko prisiimtą riziką. Atsakovo sudarytose Taisyklėse buvo numatyta, kokie įvykiai yra pripažįstami draudžiamaisiais, kurie – nedraudžiamaisiais. Minėtų Taisyklių 8.1.17 p. numatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstamas atvejis, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ar jo padarinius.

Pažymėtina, kad byloje atliktos ekspertizės akte nurodoma, jog gaunamos transporto priemonių padėtys po susidūrimo neatitinka situacijos, vaizduojamos abiejų transporto priemonių vairuotojų, taigi ši išvada neprieštarauja atsakovo pateiktai išvadai. Tačiau ekspertizės akte, be kita ko, nurodoma ir tai, jog iš esmės įmanoma situacija, kad automobiliai į padėtis, panašias vairuotojų vaizduojamoms, gali patekti, kai automobiliai juda mažesniais greičiais. Be to, ekspertizės akte nurodoma, jog išsamiai išvadai parengti ir atsakyti į visus teismo suformuluotus klausimus trūko tam tikrų duomenų. Teisėjų kolegija vertina, kad automobilių vairuotojai tiek įvykio metu, tiek po jo buvo streso būsenoje, kas galėjo lemti netikslių įvykio aplinkybių nurodymą ir šiuo pagrindu atitinkamas ekspertizės išvadas. Nors apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovo nurodytos aplinkybės negali būti laikomos netiksliomis, priešingai, jos buvo iš esmės skirtingos, nei faktinė įvykio situacija, tačiau pažymėtina, jog vienareikšmiškai tokiu būdu vertinti ieškovo parodymų po eismo įvykio nėra pagrindo. Minėta, kad ekspertizės akte nurodoma, jog iš esmės įmanoma situacija, kad automobiliai į padėtis, panašias vairuotojų vaizduojamoms, gali patekti, kai automobiliai juda mažesniais greičiais, tai reiškia, jog ieškovui galimai suklydus dėl eismo įvykio metu transporto priemonės greičio ar transporto priemonių padėčių po susidūrimo, galėjo būti gauta panaši į ieškovo nurodytą eismo įvykio situaciją. Teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju nevertintina, ar draudėjas klaidingus duomenis pateikė tyčia ir kokie buvo jo motyvai, tačiau šiuo atveju svarbi aplinkybė, ar tokie duomenys buvo pateikti sąmoningai, siekiant gauti draudimo išmoką. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuponuoja pagrindo teigti, jog ieškovas sąmoningai siekė suklaidinti atsakovą, nurodydamas klaidingus duomenis apie įvykį, juo labiau įvertinant tą faktą, jog šiuo atveju būtų nepaaiškinamas ieškovo motyvas klastoti eismo įvykio aplinkybes ir teikti draudikui žinomai melagingus duomenis apie eismo įvykio priežastis, kai automobilis Peugeot SW407 buvo apdraustas Kasko draudimu, t. y. draudimo išmoka išmokama nepriklausomai nuo eismo įvykio priežasties. Taigi, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro labiau tikėtiną išvadą, jog eismo įvykio šiuo atveju negalima laikyti nedraudžiamuoju, todėl atsakovas nepagrįstai šį faktą konstatavo ginčo transporto priemonių įvykio atveju. Vadovaujantis tuo, teigtina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą ir pagrįstai eismo įvykį pripažino draudžiamuoju įvykiu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo ir vertino bylos medžiagą, padarė pagrįstas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra įstatyme numatytų pagrindų. Todėl apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-25 sprendimo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, remiantis CPK 88 str. 1 d. 6 p. ir 98 str., ieškovų J. I. ir J. B. naudai lygiomis dalimis iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteisiamos ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti. Ieškovai pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 750 Lt (217,22 EUR) išlaidų, todėl ši suma lygiomis dalimis ieškovams priteistina iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, t. y. kiekvienam ieškovui po 108,61 EUR.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovų J. I. ir J. B. naudai lygiomis dalimis 217,22 EUR bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti, t. y. kiekvienam ieškovui po 108,61 EUR.

Teisėjai                                                                Laima Gerasičkinienė

        Jūratė Varanauskaitė

                            Dainius Rinkevičius