Administracinė byla Nr. TA-541-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00057-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas D. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 16, kurios plotas buvo apytiksliai 20 kv. m, kameroje nuolat buvo laikoma po 3–5 asmenis. Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo nuolatinės dienotvarkės reglamentuojamos judėjimo laisvės bei galimybės užsiimti leistina veikla, negalėjo pakankamai sportuoti patalpose, lankyti renginius, dirbti. Kartą per mėnesį taikytas užimtumas trukdavo po 45 min. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku. Kameroje neveikė ventiliacija, kamera buvo vėdinama tik per langą, joje nuolat buvo drėgna. Pasak pareiškėjo, Šiaulių TI nebuvo užtikrintas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa silpnai patekdavo į patalpas dėl įrengtų grotų, o dirbtinis apšvietimas neužtikrino higienos normos keliamų reikalavimų, dėl to sutriko pareiškėjo rega. Be to, dirbtinio apšvietimo lempos buvo be gaubtų, buvo atvejų, kai nuo pareigūnų durų trankymo dirbtinio apšvietimo lempos iškrisdavo, suduždavo ant valgomojo stalo, gultų. Kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, žiemą nebuvo pakankamai šildoma, o vasarą buvo 30°C ir daugiau. Kamera buvo tik kosmetiškai remontuota, lubos ir sienos pasidengusios vizualiai matomu pelėsiu. Šiaulių TI taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų kalinių atskirtas sienele (OSB plokšte), ne kartą naudojantis tualetu pareigūnai, įskaitant moteris, neįspėję atidarydavo duris ir matydavo pareiškėją tualete. Be to, tualeto patalpose nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, tualetai nebuvo atskirti nuo likusios kameros erdvės, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas, iš tualeto lįsdavo žiurkės. Pareiškėjo teigimu, tokios pat sąlygos buvo ir laikinojo sulaikymo patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas po 6 valandas ir ilgiau, po 20 asmenų, kurie rūkė. Kartą per mėnesį taikytas užimtumas trukdavo po 45 min. Šiaulių TI poilsio kambaryje buvo nesaugu, nes dieninio apšvietimo lempos buvo techniškai netvarkingos, žaisdamas pareiškėjas nuolat bijojo, kad iškritusios lempos jo nesužalotų. Anot pareiškėjo, skundai ir įstaigai nepalankūs prašymai ne visada būdavo registruojami, juos pareigūnai ar administracijos personalas išmesdavo. Be to, pateikus skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų iš pareigūnų jis patirdavo psichologinį smurtą. Visos nurodytos aplinkybės pareiškėjui suteikė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus.

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4.       Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjui įstaigoje teko nuo 3,82 iki 9,5 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtino reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Visose Šiaulių TI kamerose buvo įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri buvo iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, todėl nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Jokie teisės aktai nereglamentavo kamerose buvusio kvapo parametrų, be to, iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba užtikrinama pakankama oro cirkuliacija. Mikroklimato parametrai kamerose priklausė nuo kamerų įrengimo, jose buvusių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas buvo susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nebuvo taikomas. Kamera Nr. 16 tvarkinga. Poilsio kambaryje lempos buvo be gaubtų, tačiau suimtieji (nuteistieji) dažnai gadino, laužė elektros rozetes, šviestuvus, po tinku esančius elektros laidus, daužė kaitrines lemputes arba išmontuodavo, gadindavo liuminescencines lempas, todėl elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas, nors ir buvo atliekamas operatyviai, neturėjo ilgalaikio efekto. Byloje nepateikta duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog pagrindinės užimtumo formos Šiaulių TI buvo socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros ir sporto renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui, įtraukiami į įstaigos metinius bei socialinės reabilitacijos skyriaus pusmečių planus, informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo renginius iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipėsi į socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą, kuris supažindino su renginio nuostatais bei kita informacija. Šiaulių TI buvo vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nebuvo priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukė į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Suimtieji (nuteistieji), įskaitant pareiškėją, buvo vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę bei stalo teniso patalpą pagal kiekvieną savaitę Šiaulių TI direktoriaus patvirtintą grafiką. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, buvo uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, buvusias administraciniame pastate. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus daiktus, naujai atvykę asmenys buvo laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo atliekama medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo, bet ne daugiau kaip dviem valandoms galėjo būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Rėžiminiame korpuse buvusiose trumpalaikio laikymo kamerose asmenys buvo laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas, vėliau paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Šiose patalpose buvo įrengti sanitariniai mazgai, jie iš trijų pusių atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o įėjimas atskirtas užuolaida, be to, asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą, o tai užtikrino asmenų privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Pareiškėjo laikymas laikino sulaikymo patalpose buvo trumpalaikis ir negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ir negrįžtamų sveikatos sutrikimų. Laikinojo sulaikymo patalpose rūkyti draudžiama. Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą, nurodydamas neteisėtus veiksmus, nėra.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo D. A. skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6.       Teismas nustatė, kad teismas kitoje administracinėje byloje vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2018 m. kovo 15 d., todėl šioje byloje nagrinėjo laikotarpį nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs duomenis apie Šiaulių TI kameros Nr. 16 dydį, sanitarinio mazgo užimamą plotą ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad tais atvejais, kai kameroje buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko 3,37 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikoma mažiau asmenų, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (5,74 kv. m.) bei apžiūrėjęs į bylą pateiktas fotonuotraukas, Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų šioje kameroje buvo suvaržyta ir dėl to jis galėjo patirti neturtinę žalą. 

7.       Įvertinęs į bylą pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2017 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-377 nurodytus duomenis, kad kamera Nr. 16 buvo patikrinta 2017 m. gruodžio 14 d. operatyviosios kontrolės metu, dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, pelėsio kameroje nebuvo, buvo galimybė išvėdinti kamerą per langus, tačiau dirbtiniam apšvietimui buvo naudojamos lempos be apsauginių gaubtų, taip pat tai, kad dirbtinio apšvietimo lempos be gaubtų buvo naudojamos poilsio kambaryje, atsakovo atstovui nepateikus duomenų apie šio pažeidimo pašalinimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog minėtas pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo kameroje metu. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Šiaulių TI raštu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentui, kuriame nurodyta, kad kamera Nr. 16 remontuojama, todėl atmetė pareiškėjo teiginį, kad kamera nebuvo suremontuota. Pareiškėjo pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2018 m. vasario 23 d. rašte Nr. 2-7304 nurodytų duomenų apie 2018 m. vasario 13 d. kameroje Nr. 16 nustatytą žemesnę, nei reglamentuojama, oro temperatūrą, pirmosios instancijos teismas nevertino kaip tinkamo įrodymo, nes per žema oro temperatūra buvo nustatyta vasario mėnesį, o pareiškėjas kameroje Nr. 16 buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 16 d. 

8.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad kameroje buvo netinkama ventiliacija, kadangi pareiškėjas neneigė, kad galėjo kamerą vėdinti per langus. Taip pat, kadangi teisės aktai nereglamentavo natūralaus patalpų apšvietimo, teismas šiuo pagrindu nekonstatavo neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

9.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginį dėl saugumo užimtumo-poilsio kambaryje, nes pareiškėjas į žaidimų kambarį ginčo laikotarpiu nebuvo vedamas dėl šio kambario remonto. 

10.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija kameroje Nr. 16 pagaminta iš OSB plokštės, sienelės aukštis – nuo 1,88 m, į bylą pateiktos kameros fotonuotraukos, darytos 2018 m. kovo mėnesį ir 2019 m. vasario mėnesį, patvirtina, kad įėjimas į sanitarinio mazgo zoną atitvertas durimis, sanitariniame mazge įrengtas unitazas su vandens nuleidimo bakeliu. Dėl to teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad jam naudojantis tualetu jį galėjo matyti į kamerą įėję pareigūnai, taip pat kad tualetas buvo įmontuotas grindyse ir iš jo lįsdavo žiurkės. Tačiau, teismo vertinimu, nebuvo paneigtas pareiškėjo teiginys, kad kameroje nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, kad joje nuolat buvo nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus ir neturtinę žalą.

11.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad Šiaulių TI nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas, dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Pareiškėjo teiginys dėl signalizacijos mygtuko nebuvimo abstraktus, jis nedetalizuoja, kada konkrečiai buvo kilusi situacija, kai jis beldimu į duris kvietė pareigūnus, tačiau šie nepriėjo, dėl kokios priežasties jis kvietė pareigūnus, kas atsitiko dėl to, kad pareigūnai nepriėjo, ar priėjo ne iš karto.

12.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu jam buvo suteikta galimybė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose. Byloje pateikta suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtinti suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai, kuriuose nurodyta, kad suimtieji (nuteistieji), taip pat pareiškėjas, kiekvieną savaitę buvo vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, teniso salę, krepšinio aikštelę). Be to, pareiškėjas turėjo galimybę kasdien ne mažiau kaip 2 valandas pasivaikščioti gryname ore. Taip pat jis nenurodė, kad prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta. 

13.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje pateikta 2020 m. sausio 30 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į trumpalaikio laikymo kamerą buvo patalpintas tik du kartus. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskyrimo į kameras, medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami per dvi valandas, laikinojo sulaikymo patalpose draudžiama rūkyti, sanitariniai mazgai trumpalaikio laikymo patalpose atitverti iš trijų pusių ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o įėjimas į sanitarinį mazgą atskirtas užuolaida, be to, asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą. Nebuvo pagrindo teigti, kad pareiškėjas laikino sulaikymo patalpose galėjo patirti neturtinę žalą. 

14.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, jog skundai ir įstaigai nepalankūs prašymai ne visada būdavo registruojami, juos išmesdavo, kad pateikus skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų iš pareigūnų jis patirdavo psichologinį smurtą, yra abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir dėl ko jis teikė skundą, kada jis nebuvo paimtas ir užregistruotas, kuo pasireiškė pareigūnų psichologinis smurtas, kada jis tokį patyrė, todėl tokių jo teiginių nepakanka, kad būtų galima įvertinti nurodytas aplinkybes ir spręsti, ar atsakovo atstovas pažeidė teisės aktus. 

15.       Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisė 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

16.       Pareiškėjas D. A. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą, atitinkantį pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus. 

17.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad kameroje Nr. 16 buvo 5 lovos, kameroje buvo labai mažai vietos dėl baldų. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė apšvietimo pažeidimus, tačiau neįvertino, kad šis pažeidimas tęsėsi ilgą laiką, todėl sukėlė nuolatinę įtampą ir baimę, nes lempos be gaubtų galėjo bet kada nukristi ir sužeisti pareiškėją. Teismas nepagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant reikalavimo patalpų oro temperatūrai, po pareiškėjo kamera buvo nešildomos laikinojo sulaikymo kameros, dėl to ginčo laikotarpiu temperatūra buvo žemesnė nei numatyta norma. Pareiškėjas nurodo, kad kalinimo metu jam buvo reikalingas aliarminis signalas, nes su juo kalėjo (duomenys neskelbtini) sergantis asmuo ir priepuolio metu pareiškėjas negalėjo išsikviesti pagalbos, dėl šios priežasties patyrė sunkius išgyvenimus. Pasak pareiškėjo, oficialiuose dokumentuose nurodytos laisvalaikio užimtumo programos faktiškai nevyko, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis tais duomenimis, kuriuose konkrečiai nurodyta, kokiose programose dalyvavo pareiškėjas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad trumpalaikio sulaikymo kamerose buvo sulaikytas ne du, o keturis kartus, nes atvykimo / išvykimo į teisminius nagrinėjimus metu visada buvo laikomas trumpalaikio sulaikymo kameroje. Be to, trumpalaikio sulaikymo kamerose nebuvo įrengtas tualetas, o pareigūnai nuvesti į jį pareiškėją atsisakydavo. Pareiškėjas taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos išvada, kad jam buvo užtikrintas pakankamas privatumas gyvenamosios patalpos sanitariniame mazge. Be to, vien tai, kad laikinojo sulaikymo patalpose yra uždrausta rūkyti, nereiškia, kad jose nebuvo rūkoma, o į jo prašymus dėl rūkymo patalpose pareigūnai nereaguodavo.

18.       Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

19.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui D. A. iš atsakovo atstovo Šiaulių TI, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. 

20.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu patyrė neturtinę žalą dėl kameroje Nr. 16 neįrengtų apsauginių gaubtų ant lempų, netinkamos temperatūros kameroje, kameroje buvusio nemalonaus kvapo, kuris susidarė dėl atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimo. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

21.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus pažeidimus ir priteisti iš atsakovo atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus neturtinę žalą.

22.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23.       Dėl gyvenamojo ploto normos užtikrinimo. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kalinimo metu, nustatė, kad pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto, atsižvelgti į joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; kt.).

24.       Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą.

25.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu gyveno kameroje Nr. 16, kurios plotas – 19,09 kv. m. Laikotarpiais, kai nurodytoje kameroje buvo laikomi 5 asmenys, vienam asmeniui teko 3,818 kv. m ploto. Todėl, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktuose nustatyto 3,6 kv. m ploto reikalavimo, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Atitinkamai nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kiek parų buvo pažeistas nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimas, kadangi šiuo atveju pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus gyvenamasis plotas.

26.       Pažymėtina, kad pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodęs, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą būtina atsižvelgti ir į įrenginių bei baldų užimamą plotą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis jau šioje teismo nutartyje paminėta EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro gyvenamosios patalpos ploto turėtų būti atimtas joje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, turi būti įskaičiuojamas į bendrą patalpos plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017). Pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus patalpos ploto norma –
3,1 kv. m – atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš gyvenamosios patalpos ploto turėtų būti atimtas patalpos įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Taigi, pabrėžtina, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas. Kadangi šiuo atveju nebuvo nustatytas vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį argumentą.

27.       Dėl argumento, kad kameroje nebuvo įrengtų apsauginių lempų gaubtų, pažymėtina, jog  pirmosios instancijos teismas būtent ir vertino, jog ši aplinkybė buvo visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį, kadangi tai paneigiančių įrodymų atsakovo atstovas nepateikė. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas vertino šią aplinkybę būtent taip, kaip nurodė pareiškėjas – kad ji buvo visą kalinimo laikotarpį.

28.       Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas neįrodė, jog kameroje Nr. 16 buvo netinkama (per žema) temperatūra. Lietuvos vyriausiojo apeliacinio teismo praktikoje, vertinant higienos sąlygas, analizuojami pareiškėjo paaiškinimai ir byloje pateikti duomenys, galintys patvirtinanti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktai, kitų institucijų dokumentai, kuriuose fiksuojami tokio pobūdžio faktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017;
2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018; ir kt.). Šiuo aspektu svarbu ir tai, kada tokie patikrinimai bei atitinkami aktai surašomi (pareiškėjo kameroje metu, iki ar po to) ir kokiu pagrindu. Visa tai turi įtakos tokių įrodymų patikimumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017; 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017; ir kt.). Nesant tokių duomenų ar jiems nepatvirtinus pažeidimų, o pareiškėjui savo teiginių dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus ir nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018; ir kt.). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2294-624/2019; 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-575/2020; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2539-520/2020; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3548-624/2020; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2526-261/2020; ir kt.).

29.        Teisėjų kolegija, vertindama šį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, pažymi, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2017 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-377 nurodyta, kad temperatūra kameroje Nr. 16 atitiko teisės aktų reikalavimus. Pabrėžtina, kad patikrinimas buvo atliktas 2017 m. gruodžio mėnesį, o pareiškėjas į nurodytą kamerą buvo patalpintas 2018 m. kovo mėn., t. y. pavasarį, kai temperatūra objektyviai buvo didesnė. Paminėtina, kad kameroje Nr. 16 pareiškėjas buvo laikomas iki 2018 m. gegužės 24 d. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kada (kokiais laikotarpiais) aptariamoje kameroje buvo netinkama temperatūra. Be to, pabrėžtina, kad byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamos temperatūros būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ir (ar) į Nacionalinį visuomenė sveikatos centrą. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad nors pareiškėjas teigė, kad įstaigoje skundais nebuvo registruojami, tačiau nedetalizavo, kada ir dėl ko rašė skundus, kokiems pareigūnams juos teikė, t. y. net minimaliai nekonkretizavo nurodytų aplinkybių. Įvertinus tai, kas išdėstyta, aptariami pareiškėjo argumentai buvo pagrįstai atmesti pirmosios instancijos teismo. 

30.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo atstovas turėjo įrengti signalizacijos mygtuką, tačiau konstatavo, jog vien tai, kad signalizacijos mygtukas nebuvo įrengtas savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Šie argumentai pripažintini pagrįstais, nes tokia nuostata suformuota teismų praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019; 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1634-662/2019). Pareiškėjo nurodyti argumentai, susiję tuo, kad jis kalėjo kartu su (duomenys neskelbtini) sergančiu asmeniu, nebuvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio kameroje (ar kitoje patalpoje) tuo metu nebuvo mygtuko arba kad jis neveikė. Pareiškėjo teiginiai, jog jis, norėdamas prisikviesti pareigūnus, turėdavo ranka belsti į duris, pareigūnai ne visada jį išgirsdavo, yra deklaratyvūs ir nepatvirtina, kad pareiškėjo galimai patirti nepatogumai buvo pakankamai didelio intensyvumo ir masto. Taigi pareiškėjas neįrodė, kad dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo Šiaulių TI kamerose jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. neturtinė žala, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

31.       Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus dėl to, kad jam nebuvo suteiktas užimtumas, teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu dalyvauti konkrečiuose renginiuose ir jam būtų atsisakyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų nekartodamas, atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad jam nebuvo užtikrintas užimtumas.

32.       Dėl trumpalaikio sulaikymo kameros pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, kad jis minėtoje kameroje buvo laikomas ne du, o keturis kartus, be to, Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2020 m. sausio 30 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) yra klaidinanti, yra hipotetiniai ir neargumentuoti. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių nurodytus jo teiginius, nepaaiškino, kodėl aptariama pažyma yra klaidinanti, nenurodė, kada, jo teigimu, jis dar du kartus buvo laikomas trumpalaikio sulaikymo kameroje, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini. Taip pat atmestini teiginiai dėl to, kad iš trumpalaikio sulaikymo kameros asmenys nebuvo vedami į tualetą, kadangi byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų teikęs prašymą ir šis prašymas būtų atmestas.

33.       Pasisakant dėl neužtikrinto privatumo pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog tualetas turi būti įrengiamas taip, kad būtų sudarytos sąlygos asmens privatumui. Svarbu, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Šios aplinkybės vertinamos, atsižvelgiant į bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šio pobūdžio bylose, t. y. ar pareiškėjas pakankamai detalizavo ir pagrindė aplinkybes, kuriomis remiasi, o atsakovas įtikinamai paneigė pareiškėjo teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-403-602/2017; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-756/2020). Patvirtinančiomis privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą laikomos aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis, taip pat tai, kad visą pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį su juo kameroje buvo ir kiti suimtieji (nuteistieji) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-725-756/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017; 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2134-575/2018). Tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies yra atskirta tiek pertvara, tiek varstomomis durimis, pripažįstama, jog pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018).

34.       Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo leidžiama pasinaudoti tualetu laikino sulaikymo patalpose, tačiau kartu pabrėžia, kad tualetuose nebuvo užtikrintas privatumas. Šiame kontekste paminėtina, kad dėl šių argumentų pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui tiek gyvenamojoje, tiek laikino sulaikymo kameroje (kuriose asmenys buvo laikomi iki 2 val.) buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais – pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad laikino sulaikymo kamerose laikyti asmenys, pagal jų prašymą, buvo vedami į atskirą patalpą, taip užtikrinant privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pasisakydamas dėl privatumo kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės duomenis, sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 16 pagaminta iš OSB plokštės, sienelės aukštis – nuo 1,88 m. Į bylą pateiktos ir kameros Nr. 16 fotonuotraukos, darytos 2018 m. kovo mėnesį ir 2019 m. vasario mėnesį, kurios patvirtinta, kad įėjimas į sanitarinio mazgo zoną kameroje Nr. 16 atitvertas durimis. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių naujų duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jam buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, o tik deklaratyviai teigia, jog toks pažeidimas buvo. Taigi, iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo užtikrinta, todėl ši apeliacinio skundo dalis yra atmestina.

35.       Atsakant į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, pabrėžtina, jog vertinant tokio pobūdžio argumentus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atsižvelgiama į tai, ar pataisos įstaigos administracija tinkamai įgyvendino pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais,
t. y. ar įstaiga uždraudė rūkyti visose ar tam tikrose savo teritorijos patalpose, ar įrengta rūkymo vieta, ar imamasi priemonių užtikrinti, kad būtų rūkoma tik specialioje tam skirtoje vietoje ir pan., ar įstaiga pateikė tai patvirtinančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3808-575/2018; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019). Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą nurodė, kad laikino sulaikymo patalpose rūkyti draudžiama, tai numatyta Šiaulių TI direktoriaus
2011 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-205 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo (su vėlesniais pakeitimais ) 10.4 papunktyje bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1/01-391 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo 10.4 papunktyje. Todėl, jei būtų pareigūnai pastebėję, jog asmenys rūko, apie tai būtų surašę tarnybinius pranešimus, o asmenims būtų taikytos drausminio poveikio priemonės. Šias aplinkybes pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad sprendžiant šio pobūdžio klausimą, atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjas teikė skundus dėl administracijos elgesio įstaigos administracijai, Kalėjimų departamentui ar kitoms institucijoms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016). Įvertinus tai, kad byloje nepateikta duomenų ir objektyvių įrodymų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovo atstovą (pareiškėjas nurodo, kad įstaigoje skundai nebuvo registruojami, bet, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, pareiškėjas nedetalizavo, kada, dėl ko ir kokiems pareigūnams teikė skundus, todėl šie pareiškėjo teiginiai vertintini kritiškai), nurodydamas neteisėtus veiksmus aptariamu aspektu, o rūkymas pagal Šiaulių TI vidaus teisės aktus kamerose yra draudžiamas, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų. Be to, papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kada (kokiu laikotarpiu) buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Išdėstytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė aptariamą pareiškėjo argumentą.

36.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

        Gintaras Kryževičius

        Ramutė Ruškytė