Administracinė byla Nr. A63-417/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02618-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. K.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Dainiui Jasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 2-ųjų pataisos namų (po sujungimo – Vilniaus pataisos namai), trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. K. skundu (t. I, b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų (po sujungimo – Vilniaus pataisos namų) (toliau – ir Pataisos namai), 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad 2009 m. rugpjūčio 3 d. buvo paskirtas į 2-ąjį būrį, kuriame gali būti ne bet koks ir ne kiekvienas nuteistasis, nes jame tokių kaip pareiškėjas nepriima bei smerkia. Pataisos namų administracija tai žinojo, tačiau nereagavo į pareiškėjo prašymus ir specialiai paskyrė į tą būrį, kad su juo būtų susidorota. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad anksčiau jis buvo 7-ame būryje. Išvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dirbti sanitaru, o vėliau sugrįžus, pareiškėjo manymu, jis turėjo būti grąžintas į tą patį būrį. Paaiškino, kad nuėjo į paskirtą būrį, pasidėjo savo daiktus gyvenamojoje patalpoje ir išėjo į parduotuvę apsipirkti. Grįžus nuteistieji jam pasakė, kad jis čia negyvens, nes yra dirbęs ūkio darbus, buvęs sanitaras ir pan., kad čia tokių nėra, išvadino ožiu, teigė, kad bus panaudotas fizinis smurtas ir jis privalės išeiti. Nurodė, kad tada išėjo į lauką, norėdamas susitikti ką nors iš Vidaus tyrimų tarnybos, kad jį pervestų į kitą būrį ir apsaugotų nuo smurto. Pažymėjo, kad nuėjo pas pareigūną ir viską paaiškino bei pateikė prašymą pervesti jį į kitą būrį, tačiau pareigūnas pasakė, kad negali jam nieko padėti, tik gali iškviesti pareigūnus, kurie jį palydės iki sekcijos pasiimti daiktų. Teigė, kad taip ir buvo padaryta, tačiau visi jo daiktai jau buvo išvogti. Nurodė, kad buvo nubaustas 15 parų baudos izoliatoriuje, nes atsisakė eiti į jam paskirtą būrį. Akcentavo, kad, rizikuodamas savo sveikata ir saugumu, paskyrus jį į 2-ąjį būrį, nuėjo, bet ten nuteistieji jo nepriėmė gyventi, jam buvo grasinama fiziškai. Laikė, kad nėra jokios jo kaltės. Pareiškėjo manymu, jis savo veiksmais nieko nepažeidė, o tik saugojo sveikatą. Kadangi Pataisos namų administracija nepagrįstai jį nubaudė, dėl to jis nukentėjo dvigubai. Pareiškėjo manymu, kaliniai kartu gali būti laikomi tik jeigu tam yra tinkamos sąlygos, jie gali gyventi vienas su kitu, o taip pat turėti pasirinkimą, kur ir su kuo gyventi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 15-16) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punktu ir atsižvelgiant į pareiškėjo neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, kitas asmenines savybes bei Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2009 m. liepos 17 d. nutarimą Nr. 50 „Dėl nuteistojo uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį“ už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. reikalavimo paslaugų iš kitų nuteistųjų, naudojant psichologinį smurtą prieš kitus nuteistuosius, subkultūros propagavimą, jam buvo paskirta nuobauda – 15 parų patalpinimas į baudos izoliatorių. Todėl pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 5 d. Pataisos namų nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas komisijos sprendimu ir Pataisos namų direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 7-120 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“, buvo paskirtas į 2-ą nuteistųjų būrį. Nurodė, kad prieš paskiriant pareiškėją į 2-ąjį nuteistųjų būrį, jis buvo iškviestas pokalbiui, kurio metu nebuvo nustatytos aplinkybės, dėl kurių jis negalėtų gyventi paskirtame būryje. Pažymėjo, kad 2009 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas Pataisos namų parduotuvėje įsigijo maisto produktų už 121 Lt. Nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 14 d. buvo atliktas tarnybinis tyrimas dėl pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę paskirtame būryje. Tarnybinio tyrimo metu buvo apklausti nuteistieji, kurie, pasak pareiškėjo, jam grasino ir atėmė jo asmeninius daiktus. Teigė, kad tyrimo metu duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginius, kad kai kurie nuteistieji jam grasino ir atėmė jo asmeninius daiktus, surinkti nepavyko. Paaiškino, kad 2009 m. rugpjūčio 7 d. ir 2009 m. rugpjūčio 17 d. dėl pareiškėjo dingusių daiktų Pataisos namuose buvo atliktos neplaninės kratos. Surasti kratų metu daiktai buvo grąžinti pareiškėjui. Atsakovo nuomone, pripažįstant pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, nepaaiškino, kokiu būdu Pataisos namų administracijos veiksmai ar priimti sprendimai dėl skunde nurodytų faktų jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą. Pabrėžė, kad Pataisos namų administracija veikė tinkamai, pagal įstatymus ir nuteistajam nepadarė jokios žalos, pareiškėjui buvo išaiškinta administracijos veiksmų apskundimo tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 39-40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į jį dėl Pataisos namų administracijos veiksmų, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 183 straipsnio 2 dalyje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 n. gruodžio 15 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 3 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.250 straipsnių, 6.271 straipsnio nuostatas, nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus valdžios institucijų aktus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nepriklausomai nuo to, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pataisos namuose. Pataisos namų direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 7-120 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“ 1.4 punktu pareiškėjas buvo paskirtas į 2-201-10 gyvenamąją patalpą. Pataisos namų direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu Nr. 28-638 pareiškėjas, atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. rugpjūčio 5 d. pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, t. y. atsisakė eiti į paskirtą būrį, buvo uždarytas į baudos (drausmės) izoliatorių 15 parų. Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (LR BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Aptartų Bausmių vykdymo kodekso normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 straipsnis).

Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuteistiesiems skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 205 ir 206 punktai numato, kad kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti.

Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad nuobauda (15 parų areštas) pareiškėjui buvo paskirta Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu Nr. 28-638 neišsiaiškinus situacijos, neatlikus tyrimo ir nebaigus tarnybinio patikrinimo. 2009 m. rugpjūčio 5 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, jog atsisako eiti į 2 būrį, nes ten jam grasina, buvo pavogti jo daiktai. 2009 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjas uždarytas į baudos izoliatorių, iš kurio išleistas 2009 m. rugpjūčio 20 d., t. y. po visos bausmės atlikimo. Tarnybinio tyrimo dėl nuteistojo A. K. atsisakymo bausmę atlikinėti paskirtame būryje 2009 m. rugpjūčio 14 d. išvadoje Nr. 33-146 teigiama, kad nėra duomenų, jog kas nors vogtų pareiškėjo daiktus, tačiau kai kurie daiktai rasti pas kitus asmenis, taip pat ir 201 gyvenamoje patalpoje. Teismo vertinimu, nuteistųjų G. Z., V. G. (V. G.) ir K. M. paaiškinimai neįrodo, kad pareiškėjui nebuvo grasinta. Nuteistasis A. G. paaiškino, kad pareiškėjas pats pardavinėjo daiktus, tačiau teismas pažymėjo, jog tokių įrodymų nėra. Be to, radus kai kuriuos pareiškėjo daiktus, niekas nenurodė, kad jie yra pirkti. Pareiškėjo teigimu, jam 2-ame būryje buvo grasinama. Nuteistieji R. P. ir A. G. neigia grasinę pareiškėjui ir ėmę jo daiktus, tačiau nuteistasis J. Š. tvirtina, kad lauke nuteistieji R. P. ir A. G. kalbėjo su pareiškėju. Teismas padarė išvadą, kad tarp pareiškėjo ir R. P. bei A. G. vyko pokalbis.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo pat pradžių, kai buvo paskirtas į 2-ą būrį, nurodė priežastis, kodėl atsisako ten eiti. Teismo vertinimu, pareiškėjo parodymai yra nuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais abejoti. Byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad atsakovas pažeidė BVK 143 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai pareiškėją uždarė į baudos izoliatorių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas neskundė Pataisos namų veiksmų Kalėjimų departamentui, kaip tai yra numatyta BVK 183 straipsnio 2 dalyje. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, o tokio pobūdžio ginčams nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.

Atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo A. K. skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos yra pagrįstas ir tenkintinas iš dalies, nes dėl Pataisos namų pareigūnų veiksmų su pareiškėju buvo elgiamasi neteisėtai. Pareiškėjui priteistina dalis, teismo nuomone, negali būti tiksliai apibrėžta ir neproporcinga, todėl teismas vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais pareiškėjui iš atsakovo priteisė 3 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

IV.

Vilniaus pataisos namai apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 176-178) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde dėsto šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir padarė klaidingą išvadą, kad nuobauda pareiškėjui paskirta neteisėtai. Pareiškėjas A. K. savo atsisakymą eiti į 2-ą būrį grindė tuo, kad esą jam sumušimu grasino nuteistieji R. P. ir A. G., o tai esą girdėjo nuteistasis J. Š.. Atliekant tarnybinį tyrimą šie nuteistieji buvo apklausti ir pateikė rašytinius paaiškinimus. R. P. ir A. G. paaiškino, kad A. K. negrasino, o J. Š., patvirtino girdėjęs pokalbį tarp A. K. ir kitų dviejų minėtų nuteistųjų, tačiau šie pareiškėjui niekuo negrasino. Pokalbis tarp nuteistųjų vyko, tačiau J. Š. raštu paaiškino, kad pokalbio turinys buvo visiškai priešingas, nei teigė A. K. – kiti du nuteistieji skatino jį nieko nebijoti ir eiti į 2-ą būrį. Taigi A. K. teiginiai apie grasinimus nepasitvirtino.

2. Pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino ir aplinkybes, susijusias su tariamu A. K. asmeninių daiktų dingimu. Pareiškėjas teigia atėjęs į jam paskirtą 2-ą būrį, gyvenamąją patalpą Nr. 201-10, pasidėjęs daiktus, pasikalbėjęs su ten gyvenančiais nuteistaisiais, ir išėjęs ieškoti pareigūnų, kurių norėjo prašyti, kad jį perkeltų į kitą būrį. Grįžęs jis teigia neberadęs savo asmeninių daiktų ir raštu apkaltino daiktus pavogus minėtus nuteistuosius R. P. ir A. G.. Abu nuteistieji savo rašytiniuose paaiškinimuose teigė A. K. daiktų neėmę, A. G. paaiškino, kad A. K. pats pardavinėjo savo daiktus. Įstaigos pareigūnai reagavo į A. K. skundą dėl dingusių daiktų, atliko kratas ir rastus daiktus sugrąžino pareiškėjui. Raštiniai įrodymai patvirtina, kad kratos buvo atliekamos nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 11 d., ir jau 2009 m. rugpjūčio 12 d. A. K. parašė pareiškimą, kuriuo patvirtino, kad visus daiktus atgavo, ir jokių neturi pretenzijų. Atkreipia dėmesį į tai, kad dalis daiktų buvo rasta gyvenamosios patalpos Nr. 201 bendro naudojimo spintoje. Į šią patalpą gyventi buvo paskirtas A. K. ir į ją atėjęs jis pats pasidėjo daiktus.

3. Pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad A. K., atsisakydamas būti 2-ame būryje, prašė jį paskirti ne į bet kurį kitą būrį, o būtent į 7-ą būrį, kur bausmę atlikinėjo jo brolis V. K.. Iš to galima daryti išvadą, kad A. K. tiesiog siekė būti laikomas kartu su savo broliu, ir atsisakė būti 2-ame būryje dėl asmeninės naudos, o aplinkybes, kad neva siekia apsaugoti savo sveikatą, išgalvojo. Atlikus tarnybinį tyrimą nepasitvirtino A. K. teiginiai, kad jam buvo grasinta, aplinkybių, dėl kurių jis negalėtų eiti į 2-ą būrį, nebuvo nustatyta ir drausmės komisijoje, skirstant nuteistuosius į būrius, kai su A. K. buvo kalbamasi.

4. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 straipsnis nustato, kad pataisos namuose skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius ir kameras, atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbinę veiklą, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas, taip pat laikomasi BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Vilniaus pataisos namuose sudaryta drausmės komisija, laikydamasi šių reikalavimų paskiria į būrius ir gyvenamąsias patalpas į įstaigą atvykusius nuteistuosius, taip pat priima sprendimus dėl nuteistųjų perkėlimo į kitus būrius ar gyvenamąsias patalpas, šie sprendimai įforminami įstaigos direktoriaus įsakymais. Skiriant nuteistąjį A. K. į konkretų būrį buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės ir sprendimas priimtas atsižvelgiant į esamą situaciją. Kaip matyti iš pateiktų faktų, teisės aktai nenustato įpareigojimo pataisos įstaigos administracijai skirstyti nuteistuosius į būrius pagal jų pageidavimus. Kadangi nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių A. K. saugumui kiltų grėsmė, jis buvo paskirtas į jam tinkamiausią 2-ą būrį. A. K. atsisakė vykdyti teisėtus įstaigos pareigūnų nurodymus ir už tai jam teisėtai buvo paskirta nuobauda.

5. Byloje nėra nustatyta faktų, leidžiančių teigti, kad paskirta nuobauda A. K. sutrikdė sveikatą, jis patyrė didžiulį stresą, diskomfortą. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjui A. K. paskyrus nuobaudą, jis galėjo išgyventi trumpalaikio pobūdžio neigiamas emocijas, tačiau jos nėra pagrindas neturtinei žalai atsirasti. Pažymėjo, kad pats laisvės atėmimo bausmės atlikimas įkalinimo įstaigoje savaime sukelia neigiamas emocijas ir išgyvenimus. Neturtinė žala nustatoma tada, kai ją darantys veiksmai yra pakankamai intensyvūs ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepateikė neturtinės žalos pagrindimo bei įrodymų.

Pareiškėjas A. K. atsiliepimu (t. I, b. l. 184-186) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad sprendimas priimtas tinkamai įvertinus visus reikšmingus įrodymus, yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, kad pareiškėjo brolis nebuvo 7-e būryje, ten buvo pareiškėjas, o jo brolis buvo laikomas 2-e korpuse 9-e būryje. Nurodo, kad yra teikęs prašymą pervesti jį į 9-ą būrį, pas brolį, nes dėl kilusio incidento jis kitur negalėjo būti. Atsakovo argumentai, kad jis siekęs būti viename būryje su broliu dėl asmeninės naudos, nepagrįsti. Dėl įrodymų apie patirtą neturtinę žalą pateikimo pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus pataisos namai slepia pareiškėjo medicininę kortelę, kurioje yra duomenys apie pakenkimą jo sveikatai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje sprendžiama dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui jo patirtą neturtinę žalą, kuri kildinama iš Pataisos namų direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutarimo Nr. 28-638 „Dėl nuteistojo uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį“.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtais veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad A. K. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pataisos namų administracijos veiksmus, neturtinės žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai, kurio buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog Pataisos namų direktorius 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu Nr. 28-638 skyrė pareiškėjui Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą nuobaudą – uždarymą į baudos izoliatorių 15 parų trukmei. Pripažinta, kad pareiškėjas, atsisakydamas eiti į antrą būrį, nesilaikė pataisos įstaigoje nustatytos tvarkos (Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 1 d. 1 p.), t. y. padarė šiurkštų pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą faktinių bylos aplinkybių vertinimo, teisės aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.) aspektu, daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai konstatavo Pataisos namų neteisėtus veiksmus. Byloje nepaneigta, kad  2009 m. rugpjūčio 5 d. A. K. atvyko į antrą būrį. Iškart pajutęs ten laikomų nuteistųjų priešiškumą, jis, gyvenamojoje sekcijoje palikęs asmeninius daiktus bei įsigytas prekes, nuėjo pas Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnus, norėdamas pranešti apie tai, kad nuteistieji grasina su juo susidoroti. Faktą, kad A. K. nurodyti nuogąstavimai (baimė) turėjo pagrindą, neabejotinai patvirtinta tą dieną įvykusi pareiškėjo daiktų vagystė, kuri buvo išaiškinta tarnybinio tyrimo metu.

Išanalizuotų faktinių aplinkybių visumos pakanka pripažinti, kad A. K. tinkamai laikėsi bausmės atlikimo režimo reikalavimų (atvyko ir įsikūrė paskirtoje vietoje), todėl drausminė poveikio priemonė jam taikyta neteisėtai. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog maksimalų laiką (15 parų) išbuvęs baudos izoliatoriuje, pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių. Kaip matyti, dėl neteisėto administracinio akto vykdymo pareiškėjas išgyveno dvasinę skriaudą ir vėliau, todėl jo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz.: administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.), atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Įvertinusi pareiškėjui padarytos neturtinės žalos pobūdį, pasekmes, taip pat atsižvelgdama į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 3 000 Lt atlyginimas šiuo individualiu atveju yra aiškiai per didelis, neproporcingas valstybės valdžios institucijos padarytam pažeidimui, todėl mažintinas.

Remiantis išdėstytais motyvais, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pataisos namų, 500 litų neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 500 (penkis šimtus) litų neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.