Civilinė byla Nr. 2S-110-553/2014
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35369-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 117.1; 122.4; 125.11.1
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. kovo 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (kreditoriaus) UAB „Algos inspekcija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-28 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. L2-42627-819/2013 išsprendus kreditoriaus UAB „Algos inspekcija“ pareiškimo skolininkui R. S. dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą.
Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n u s t a t ė:
- Ginčo esmė
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriuje nustatyta tvarka kreditorius pateikė teismui pareiškimą su reikalavimu išduoti teismo įsakymą dėl 1 157,37 Lt skolos, 0,02 proc. delspinigių nuo 1 393,27 Lt sumos už kiekvieną papildomai uždelstą dieną ir 14 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko R. S..
- Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-28 nutartimi nutarė atsisakyti priimti kreditoriaus pareiškimą. Teismas atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą CPK 435 straipsnio 2 dalis), kadangi prašydamas priteisti iš skolininko 0,02 proc. delspinigių nuo 1 393,27 Lt sumos už kiekvieną papildomai uždelstą dieną kreditorius reiškia reikalavimą į ateitį, vadovaudamasis tik prielaida, kad skolininkas ir toliau nevykdys sutartinių įsipareigojimų, o toks kreditoriaus reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas, nes CPK 5 straipsnis garantuoja asmenims teisę kreiptis į teismą tik dėl jau pažeistos ar ginčijamos teisės gynybos.
- Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas (kreditorius) UAB „Algos inspekcija“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-28 nutartį ir priimti teismo įsakymą dėl 429,25 Lt skolos, 597,98 Lt baudos ir 0,02 proc. nuo 1 993,27 sumos už kiekvieną uždelsta dieną nuo 2012-11-28 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo dienos bei 14 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš R. S.. Nurodo, kad:
1. Teismas nevertino visų kreditoriaus prašymų, atmetė ir pasisakė tik dėl pareiškimo dalies, t. y. tik dėl 0,02 proc. delspinigių. Nėra numatyto draudimo atsisakyti priimti pareiškimą ir išduoti teismo įsakymą dėl kitos dalies pareiškime nurodytų reikalavimų.
2. Nėra pagrindo pripažinti, kad pareikštas reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas. Skolininkas jau pažeidė kreditoriaus teises, todėl kreditorius prašo teismo priteisti 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus, kreditoriaus reikalaujami priteisti delspinigiai, jeigu jie atitinka sutarties sąlygas, sprendžiant klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo, negali būti vertinami. Kreditoriaus pareiškimo negalima laikyti kaip neturinčio pagrindo, kadangi pareiškime nurodyta, kad kreditoriaus reikalavimas kildinamas iš tarp skolininko ir kreditoriaus sudarytos Atlygintinų paslaugų sutarties.
- Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo (nutarties) dalies teisėtumą ir pagrįstumą bei analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Apeliacinėje byloje keliamas klausimas dėl teisės kreiptis i teismą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka realizavimo.
CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais (CPK 433 straipsnio 3 dalis), be to, teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 straipsnio 3 dalis). Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 straipsnio 2 dalis). Teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nuodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 straipsnio 2 dalis). Šis pagrindas taikytinas, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra absurdiškas arba vadovaujantis materialiosiomis teisės normomis vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu. Atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą, teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas kreipėsi į teismą su reikalavimu CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka ne tik priteisti 1 157,37 skolą, kurią sudarė 429,25 Lt nesumokėtas užmokestis, 597,98 Lt bauda ir 130,36 Lt paskaičiuoti (0,02 proc. už kiekvieną uždelsta dieną) delspinigiai už laikotarpį nuo 2012-11-28 iki 2013-10-18 (pareiškimo surašymo data), tačiau taip pat priteisti ir 0,02 proc. nuo 1 393,27 Lt sumos už kiekvieną papildomai uždelstą dieną (b. l. 1, 10), t. y. delspinigius nuo pareiškimo pateikimo teismui dienos iki visiško skolininko atsiskaitymo su kreditoriumi pagal pareikštą pareiškimą. Pirmosios instancijos teismas pragrįstai nustatė, kad toks kreditoriaus (apelianto) reikalavimas yra nukreiptas į ateitį, darant prielaidą, kad skolininkas ir toliau nevykdys sutartinių įsipareigojimų kreditoriui, o CPK 5 straipsnis garantuoja asmenims teisę kreiptis į teismą tik dėl jau pažeistos ar ginčijamos teisės gynybos, todėl šis iš esmės neįmanomas kreditoriaus reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas. Kaip minėta galimybės išduoti teismo įsakymo tik dėl dalies reikalavimų nėra, todėl pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius, kad dalis pareiškime nurodytų reikalavimų yra aiškiai nepagrįsta, teismas turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti priimti visą pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 straipsnio 2 dalis).
Pasak apelianto, atsižvelgiant į bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus, kreditoriaus reikalaujami priteisti delspinigiai, jeigu jie atitinka sutarties sąlygas, sprendžiant klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo, negali būti vertinami. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiama nutartimi buvo įvertintas ne kreditoriaus papildomai prašomų priteisti delspinigių atitikimas kreditorių ir skolininką siejančios sutarties sąlygoms, o tokio kreditoriaus reikalavimo pareiškimo galimumas iš esmės, t. y. šio reikalavimo atitikimas imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai nesudaro prielaidų panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-28 nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Aldona Tilindienė