Baudžiamoji byla Nr. 2K-61/2007 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.3, 2.4.2.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Jono Prapiesčio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant D. Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,
gynėjui advokatei A. Ručienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, kuria nuteistojo V. D. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. D. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti didelį kiekį psichotropinių medžiagų, 2004 m. rugpjūčio 5 d. paskambino M. D., jį sukurstė ir susitarė, kad šis jo nurodytam asmeniui, kuris su juo susisieks, įgys ir Klaipėdos mieste tolesniam platinimui perduos didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino. 2004 m. rugpjūčio 17 d., apie 11.30 val., prie „Čili“ picerijos, esančios (duomenys neskelbtini), M. D., vykdydamas susitarimą, iš G. Š. paėmė 7000 Lt būsimo sandorio užtikrinimui, tą pačią dieną, apie 13.30 val., per T. M. įgijo 1021,87 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 64,447 g psichotropinės medžiagos–amfetamino, ją perdavė G. Š., kuris minėtą medžiagą turėjo perduoti V. D., tačiau buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie įvykio vietos apžiūros metu rado ir paėmė G. Š. neteisėtai įgytą, laikomą ir gabenamą psichotropinę medžiagą.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 9 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nagrinėjant bylą padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų.
Kasatorius tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu jam pareikštas įtarimas neatitiko BPK 187 straipsnio 1 dalies reikalavimų, iš jo turinio nebuvo galima suprasti, kur ir kada padarytas nusikaltimas, kokios inkriminuojamo nusikaltimo padarymo aplinkybės, todėl jo, kaip įtariamojo, o vėliau ir kaip kaltinamojo teisė žinoti, kuo konkrečiai esąs kaltinamas ir gintis nuo pareikšto kaltinimo (BPK 21, 22 straipsnis), buvo atimta.
Kasatorius nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu G. Š., t. y. asmuo, su kuriuo tariamai jis padarė nusikaltimą, buvo išteisintas nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu T. M., su kuriuo jis buvo įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, taip pat buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Kasatorius teigia, kad jis kaltinamas būtent dėl T. M. ir G. Š. padarytų nusikalstamų veikų, todėl, esant toms pačioms bylos aplinkybėms, teismai privalėjo jį taip pat išteisinti. Tie patys įrodymai negali būti vienus asmenis apkaltinančiais, o kitus – teisinančiais, todėl mano, kad teismai esmingai pažeidė BPK 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Teismai pripažino, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje. Kasatorius mano, kad, netgi formaliai vertinant įrodymus, veika galėjo būti kvalifikuota tik pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Vien tai, kad teismas nenustatė, jog jis vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, negali būti pakankamas pagrindas pripažinti, kad jos buvo skirtos parduoti ar kitaip platinti. Kasatorius teigia, kad jis psichotropinių ar narkotinių medžiagų neįgijo, tikslo jas parduoti ar kitaip platinti neturėjo, jo parodymai dėl tabako gaminių pirkimo byloje surinktais įrodymais nėra paneigti. Teismai jo kaltę pagrindė liudytojo M. D. parodymais, tačiau, kasatoriaus nuomone, pastarojo parodymai nepatvirtina to fakto, kad jis turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jo (kasatoriaus) tikslą įsigyti ne tabako, o psichotropinių ar narkotinių medžiagų, paneigia M. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kai jis dar nesirgo psichine liga. Tačiau jau pirmos apklausos metu M. D. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui nurodė, kad 2003 metais dėl sveikatos problemų savo noru išėjo iš darbo. Tai leidžia teigti, kad M. D. psichikos sutrikimų turėjo anksčiau, nei jam tai buvo diagnozuota, todėl jo sugebėjimas duoti teisingus parodymus buvo labai ribotas. 2006 m. balandžio 4 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje, kuriuo dėl tų pačių kaltinimų T. M. ir G. Š. buvo išteisinti, teismas konstatavo, kad M. D. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nes jam konstatuotas psichikos sutrikimas. Apeliacinės instancijos teismas M. D. parodymus vertino kaip detalius ir išsamius ir, atmesdamas skundą, vadovavosi jo parodymais pabrėždamas, kad jie atitinka kitas baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, nusikalstamos veikos mechanizmą, kad juos patvirtina G. Š. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada. Kasatorius teigia, kad liudytojo G. Š. parodymai dėl 7000 Lt gavimo ir perdavimo M. D., neturi reikšmės įrodinėjant, kad jis (kasatorius) turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropines ar narkotines medžiagas. Tikėtina, kad M. D., sirgdamas ir būdamas nestabilios psichikos, pasinaudojo jo pinigais, savo iniciatyva nusprendė vietoj tabako gaminių įsigyti psichotropinių ar narkotinių medžiagų, ir tai padarė be jo žinios.
Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, jeigu, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Kasatorius teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai šių reikalavimų nesilaikė, sprendimus priėmė vadovaudamiesi prielaidomis. Teismai sprendimus grindė užfiksuotais telefoniniais pokalbiais ir SMS žinutėmis darydami prielaidas, kad pokalbiuose vartotas žodis „amfiteatras“ patvirtina, jog buvo kalbama apie psichotropinės medžiagos – amfetamino įsigijimą. Kaltinimas, kad 2004 m. rugpjūčio 5 d. paskambinęs M. D. sukurstė jį įsigyti didelį kiekį psichotropinių medžiagų, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Iš byloje esančių pokalbių suvestinių akivaizdu, kad 2004 m. rugpjūčio 5 d. jis su M. D. nebendravo, o nusiuntė vieną žinutę, kurios turinys neduoda pagrindo daryti net prielaidos, kad šia žinute jis galėjo sukurstyti M. D. įsigyti didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Apeliacinės instancijos teismas, pats pripažinęs, kad šiuose pokalbiuose tiesiogiai apie amfetamino įgijimą nekalbama, padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad buvo kalbama būtent apie jo įsigijimą. Padaryta išvada, kad už 7000 Lt jis siekė įsigyti ne tabako gaminių, o amfetamino, taip pat pagrįsta prielaidomis. Jokiais įrodymais nėra paneigta, kad gerų tabako gaminių už 7000 Lt. galima nupirkti tiek, kad jie lengvai tilptų į lengvąjį automobilį. Kasatorius teigia, kad jis nesuvokė ir negalėjo suvokti, jog M. D. įgys ne tabako, o tokį didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Teismų sprendimuose nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai apskritai nėra analizuojami.
Kasatorius teigia, kad nesupranta, kaip jis, neįgijęs psichotropinių medžiagų, gali būti pripažįstamas turėjusiu tikslą jas parduoti ar kitokiu būdu platinti. Mano, kad galėjo būti pripažintas kaltu tik tuo atveju, jeigu teismai būtų nustatę, kad jis įgijo ir laikė psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Pagal pateiktą įtarimą psichotropinių medžiagų įgijimu ir platinimu buvo kaltinamas ne jis, o kiti asmenys. Kuo pasireiškė M. D. kurstymas, teismai nekonkretizavo, byloje duomenų, patvirtinančių, kad jis įtikinėjo, prašė, kažką žadėjo, bandė papirkinėti, grasino, apgaudinėjo ar kitaip naudojo savo įtaką, siekdamas sukurstyti ir palenkti M. D. įgyti psichotropinių ar narkotinių medžiagų ir po to jas perduoti jam, nėra.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, o to paties straipsnio 2 punktas reikalauja, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismai šių įstatymo reikalavimų nesilaikė, bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Viso bylos proceso metu V. D. neigė, kad su M. D. buvo tartasi dėl amfetamino pirkimo. Tvirtino, kad tariamasi buvo dėl tabako, kad įgydamas psichotropinių medžiagų M. D. veikė savavališkai, be jo žinios. Apeliaciniame skunde nuteistasis, prašydamas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį, taip pat teigė, kad su M. D. tarėsi dėl tabako pirkimo, kad byloje tarimasis dėl amfetamino nupirkimo neįrodytas, kad teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. D., kuris susirgo psichine liga, ikiteisminio tyrimo metu duotais teisme nepatikrintais parodymais, pažeidė BPK 301 straipsnio reikalavimus.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad V. D. kaltė iš esmės pagrįsta M. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais teisme perskaitytais parodymais, G. Š. parodymais, kad V. D. nurodymu jis perdavė M. D. 7000 Lt ir iš jo gavo V. D. skirtą siuntinį, bei faktu – kad M. D. G. Š. perduotas siuntinys buvo psichotropinės medžiagos – amfetaminas.
BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš byloje esančios Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutarties matyti, kad, vadovaujantis BK 98 straipsnio 4 dalimi, M. D. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. M. D. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, nagrinėjant V. D. bylą M. D. teisiamajame posėdyje nedalyvavo dėl svarbios priežasties, todėl jo parodymų perskaitymas, kaip teisingai pažymėta ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, neprieštarauja BPK 276 straipsnio reikalavimams.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju teismas sprendžia surinktus duomenis išnagrinėjęs teismo procese, kuris vyksta laikantis tokiam procesui privalomų principų ir kuriame patikrinamas pateiktų duomenų patikimumas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo argumentus dėl, jo nuomone, padaryto BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo nuosprendį grindžiant M. D. parodymais, nurodė, kad M. D. susirgo psichine liga, todėl teismas, pasinaudodamas įstatymo suteikta teise perskaityti jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia išvada padaryta tinkamai nepatikrinus M. D. parodymų patikimumo. Nuosprendyje nurodoma, kad M. D. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui davė dar nesirgdamas psichine liga. Tačiau byloje teismo psichiatrinės ekspertizės akto nėra, kada M. D. susirgo, ar jo psichikos sutrikimas turėjo įtakos jo mąstymo procesui tuoj po įvykio, nebuvo aiškinamasi. Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis, M. D. byloje surinkti duomenys gali būti panaudojami kaip įrodymas nagrinėjamoje byloje, tačiau jie nebuvo gauti ir ištirti. Siekiant užtikrinti išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, BPK 242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimas turi būti tiesioginis ir žodinis, t. y. teismas, nagrinėjantis bylą, turi tiesiogiai ištirti įrodymus, suteikdamas galimybę jų tyrime dalyvauti visiems proceso dalyviams, todėl daryti atitinkamas išvadas dėl M. D. psichikos būklės parodymų davimo metu remiantis vien tik Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi, negalima.
Remiantis tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinio skundo išsamiai neišnagrinėjo, t. y. pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai laikytini esminiais, sutrukdžiusiais teismui priimti teisėtą sprendimą, todėl priimta nutartis naikintina.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis
Aldona Rakauskienė