Civilinė byla Nr. e2-1718-1120/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00872-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.6.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Tikniūtė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. T. ir N. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti atsakovų atskirąjį skundą dėl 2020 m. spalio 2 d. teisėjos rezoliucijos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mosta“ ieškinį atsakovams K. T. ir N. T. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – O. Ž.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Mosta“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų K. T. ir N .T. (toliau kartu – ir atsakovai) 70 090,53 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje paaiškino, kad su atsakovais buvo susitarusi dėl rangos darbų, t. y. gyvenamojo namo statybos atsakovams priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini). Statybos darbai buvo atlikti, tačiau iki ieškinio pareiškimo teisme dienos atsakovai už atliktus darbus nėra atsiskaitę.

3.       2020 m. spalio 1 d. byloje gautas atsakovų prašymas dalyvaujančiu byloje asmeniu įtraukti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir įpareigoti šią instituciją pateikti išvadą dėl sprendžiamo ginčo aplinkybių vartotojų teisių apsaugos kontekste.

4.       2020 m. spalio 1 d. teisėjos rezoliucija prašymą tenkinti atsisakyta atsižvelgiant į ieškinio pagrindą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228(3) straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 6.681 straipsniu.

5.       2020 m. spalio 2 d. byloje gautas pakartotinis atsakovų prašymas dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos įtraukimo į bylą.

6.       2020 m. spalio 2 d. teisėjos rezoliucija pakartotinį prašymą tenkinti atsisakyta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 49 straipsnio 3 dalis).

7.       2020 m. spalio 12 d. byloje gautas atsakovų atskirasis skundas dėl 2020 m. spalio 2 d. teisėjos rezoliucijos, kuriuo buvo prašoma rezoliuciją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – įtraukti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dalyvaujančiu asmeniu civilinėje byloje, įpareigojant šią instituciją pateikti išvadą dėl ginčo aplinkybių vartotojų teisių apsaugos kontekste.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 12 d. nutartimi atsakovų atskirąjį skundą dėl teisėjos 2020 m. spalio 2 d. rezoliucijos atsisakė priimti.

9.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK numatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 straipsnio 3 dalis). CPK 290 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjo rezoliucija neskundžiama.

10.       Atsižvelgiant į tai, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neįtraukimas į bylą neužkerta kelio tolesnei bylos eigai ir vadovaudamasis CPK 290 straipsnio 5 dalimi bei 334 straipsnio 1 dalimi atsakovų atskirąjį skundą dėl teisėjos 2020 m. spalio 2 d. rezoliucijos teismas atsisakė priimti.

11.       Pirmosios instancijos teismas papildomai nurodė, kad atsakovų atskirajame skunde nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas dėl galimybės teisėjo rezoliuciją skųsti apeliacine tvarka yra neaktualus. Atsakovų nurodyta kasacinio teismo išaiškinimo citata yra pateikta atsietai nuo kasacinio teismo nagrinėtos bylos konteksto. Atsakovų nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartyje Nr. 3K-3-76-421/2016 nagrinėta situacija, kai rezoliucija išspręstas ieškinio priėmimo klausimas, kas nulėmė, jog šalims buvo užkirsta galimybė tolesnei bylos eigai ginčo šalių sutartame arbitraže.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Atsakovai K. T. ir N. T. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti atsakovų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 2 d. rezoliucijos.

13.       Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Nors CPK 290 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad teisėjo rezoliucija yra neskundžiama, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vien procesinio veiksmo įforminimas rezoliucija neturėtų būti kliūtis atsakovei pasinaudoti teise į apeliaciją, nes klausimai, kurie CPK nustatytais atvejais sprendžiami teisėjo rezoliucija taip pat gali būti išspręsti nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-76-421/2016).

13.2.                      Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad nagrinėjant teisme ginčus, susijusius su vartotojų teisių gynimu, į tokių bylų nagrinėjimą būtina įtraukti vartotojų teises ginančią valstybės instituciją išvadai pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-475/2001). Be to, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-475/2001).

13.3.                      Byloje ieškovė teigia, kad tarp šalių yra susiklostę vartojimo rangos teisiniai santykiai, kadangi ieškovė, būdama verslininke, tariamai atliko gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos rangos darbus atsakovams fiziniams asmenims jų asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti. CK 6.674 straipsnio 1 dalis numato rangovo pareigą iki sutarties sudarymo suteikti užsakovui būtiną ir teisingą informaciją, įgalinančią užsakovą pasirinkti jo poreikius atitinkantį darbo rezultatą. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba būtų kompetentinga įvertinti, ar atsakovams aiškiai ir suprantamai buvo suteikta visa reikalinga informacija, kad šie galėtų suvokti, kokiomis aplinkybėmis bus atliekami rangos darbai.

13.4.                      2020 m. spalio 2 d. teisėjos rezoliucija yra nepagrįsta, nes buvo priimta netinkamai kvalifikavus tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, t. y. vadovaujantis teisės normomis, reguliuojančiomis vartojimo sutartis, o ne vartojimo rangos teisinius santykius. Teismas nepagrįstai neįžvelgė viešojo intereso byloje, nors, kaip minėta, vartotojų teisių gynimas pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką vertintinas kaip viešasis interesas.

14.       Atsiliepimu į atsakovų atskirąjį skundą ieškovė UAB „Mosta“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

15.       Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      CPK 334 straipsnyje nenumatyta, kad teismo nutartis, kuria atsisakyta įtraukti į bylą išvadą teikiančią instituciją yra skundžiama atskiruoju skundu. Be to, institucijos neįtraukimas į bylą niekaip neužkerta kelio tolimesnei proceso eigai, todėl tokio pobūdžio teismo nutartys nepatenka į CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punkto reguliavimą ir negali būti skundžiamos atskiruoju skundu.

15.2.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti atsakovų pateiktą atskirąjį skundą dėl teisėjos rezoliucijos, kuria pagrįstai ir teisėtai teismas nusprendė neįtraukti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos institucijos į bylą, kadangi šioje byloje nėra spendžiamas viešojo intereso klausimas. CPK 49 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo teisė, tačiau ne pareiga įtraukti į bylos nagrinėjimą tam tikras institucijas, teikiančias išvadas byloje.

15.3.                      Patys atsakovai neatsikirtinėja į ieškinį, teigdami, jog buvo pažeistos vartojimo sutartis reglamentuojančios teisės nuostatos.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

17.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovų atskirąjį skundą dėl 2020 m. spalio 2 d. teisėjos rezoliucijos, kuria netenkintas atsakovų prašymas į bylą įtraukti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą.

18.       CPK 49 straipsnio 3 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti joms pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu.

19.       CPK 290 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjo rezoliucija neskundžiama. Minėto straipsnio 6 dalis nustato, kad klausimai, kurie kodekse numatytais atvejais sprendžiami teisėjo rezoliucija, taip pat gali būti išspręsti nutartimi.

20.       CPK 334 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK numatytais atvejais (1 punktas) arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (2 punktas).

21.       Atsižvelgiant į cituojamas normas darytina išvada, kad 2020 m. spalio 2 d. teisėjos rezoliucija negali būti apeliacijos objektu. Pažymėtina, kad net jei pirmosios instancijos teismas atsakovų prašymą įtraukti į bylą Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą būtų išsprendęs nutartimi, tokia teismo nutartis taip pat nebūtų laikoma apeliacijos objektu – nagrinėjamu atveju CPK nenumato galimybės apskųsti teismo nutartį, kuria atsisakyta į bylą įtraukti išvadą teikiančią valstybės instituciją, be to, tokia teismo nutartis neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė atsakovų atskirojo skundo dėl teisėjos 2020 m. spalio 2 d. rezoliucijos nepriimti.

22.       Pažymėtina, kad atsakovų nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-76-421/2016 negali būti taikoma kaip precedentas nagrinėjamoje byloje, kadangi skiriasi šios ir atsakovų nurodomos bylos faktinės aplinkybės. Kasacinio teismo nuosekliai pažymima, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-248/2020). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovų nurodytoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad teisėjo rezoliucija gali būti skundžiama tais atvejais, kai ji užkerta kelią bylą nagrinėti šalių pasirinktame arbitraže. Nagrinėjamu atveju toks šalių susitarimas nenustatytas.

23.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kiti atskirojo skundo argumentai iš esmės nėra susiję su 2020 m. spalio 12 d. nutartimi atsisakyti priimti atskirąjį skundą, tačiau jais kvestionuojamas 2020 m. spalio 2 d. teisėjo rezoliucijos pagrįstumas ir teisėtumas. Atsižvelgiant į pateiktus išaiškinimus, jog 2020 m. spalio 2 d. teisėjos rezoliucija negali būti apeliacijos objektu, apeliacinės instancijos teismas dėl šių atsakovų argumentų atskirai nepasisako. Atsakovams taip pat išaiškintina, kad pagal CPK 334 straipsnio 3 dalį atsakovų argumentai dėl, jų vertinimu, nepagrįsto pirmosios instancijos teismo atsisakymo į bylą įtraukti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą, jei, atsakovų vertinimu, ši aplinkybė galėjo nulemti neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

24.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai ir teisingai įvertino ginčo situaciją ir pagrįstai nepriėmė atsakovų atskirojo skundo dėl 2020 m. spalio 2 d. teisėjos rezoliucijos. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                Agnė Tikniūtė