Administracinė byla Nr. A502-1627/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00076-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3; 35.3; 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Plungės rajono savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų K. B. ir B. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Plungės rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. B. ir B. B. dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės bei neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. M. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad atsakovas elgiasi neteisėtai, vilkina jo kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymą, t. y. neatlieka jo kompetencijai priskirtų veiksmų vykdant statinio, adresu (duomenys neskelbtini), Plungė (toliau – ir Statinys), naudojimo pagal paskirtį kontrolę (toliau – ir Reikalavimas Nr. 1); 2) įpareigoti atsakovą vykdyti Statinio naudojimo pagal paskirtį kontrolę (toliau – ir Reikalavimas Nr. 2); 3) priteisti iš atsakovo 8 182 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (toliau – ir Reikalavimas Nr. 3).

Skunde (t. I, b. l. 5-10, 169-176) pareiškėjas paaiškino, kad dėl neregistruotos pokylių salės, priklausančios tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. B. ir B. B., jis daug kartų kreipėsi į atsakovą, taip pat į teisėsaugos ir kitas institucijas, tačiau nesulaukė pagalbos. Pareiškėjas 2011 m. spalio 5 d. pranešimu informavo, kad pokylių salė, kurią nuomoja tretieji suinteresuoti asmenys, yra netinkama šios rūšies veiklai vykdyti. Jie nėra įrengę specialios aikštelės klientų transportui, neturi leidimo naudoti viešąją erdvę komerciniais tikslais. Tretieji suinteresuoti asmenys šia veikla užsiima jau daugiau nei 15 metų, tačiau nebuvo tirta, ar jie turi būtinus leidimus (taip pat ir mastui gaminti), ar moka mokesčius. Tai patvirtina, kad Plungės rajono savivaldybės administracija nevykdo pagal kompetenciją jai priskirtų funkcijų. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-825 (toliau – ir STR 1.12.08:2010), 7.2 punktą, savivaldybių administracijos atlieka gyvenamųjų namų ir kitų statinių (išskyrus išvardytus šio Reglamento 7.1 punkte) priežiūrą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, statinių naudotojai privalo statinį naudoti pagal paskirtį, priešingu atveju kyla administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 189 straipsnį, o administracinio teisės pažeidimo protokolą surašyti gali tik savivaldybės administracijos pareigūnas. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. spalio 13 d. raštu Nr. 2D-12280 nustatyta, jog Statinys nėra pripažintas tinkamu naudoti. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas turėtų savo iniciatyva spręsti, ar komercinių renginių organizavimas tyliojoje viešojoje zonoje nepažeidžia teisės aktų reikalavimų bei kitų asmenų teisės į kokybišką gyvenimą. Asmuo neturi būti veikiamas tokio lygio triukšmo, dėl kurio kyla pavojus jo gyvybei ir sveikatai. Plungės rajono savivaldybės 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-298 nustatytos tyliosios viešosios zonos Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, o 1.4 punkte nurodyti Plungės miesto ir rajono gyvenamieji mikrorajonai ir nuosavų namų kvartalai. To paties sprendimo 3 punktas numato, jog tyliosiose zonose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. maksimalus garso lygis leidžiamas iki 55 dBA. Pareiškėjas pabrėžė, kad tiek namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame jis pats gyvena, tiek namas adresu (duomenys neskelbtini), kur nuolat vyksta renginiai, priklauso miesto tyliajai viešajai zonai. 2010–2011 m. teismų nutartys patvirtina trečiųjų suinteresuotų asmenų vykdomos veiklos faktą ir nuolat daromus administracinius teisės pažeidimus. Dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo pareiškėjas teigia patyręs turtinę ir neturtinę žalą. Apsisaugodamas nuo triukšmo jis panaikino langus pobūvių salės pusėje. Atliktų demontavimo ir mūro darbų, izoliavimo, lauko tinko uždėjimo, vidaus darbų kaina siekė 1239 Lt; apsauginių žaliuzių vertė – 2347 Lt; pažeidimams fiksuoti specialiai įsigytas fotoaparatas, rodantis paveikslavimo datą, kainavo 1 740 Lt, be to, kiekvieną mėnesį jis išleidžia 51 Lt vaistams. Taigi turtinę žalą sudaro 5 326 Lt už materialines išlaidas ir išlaidos vaistams 2 856 Lt, iš viso – 8 182 Lt. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad daugiau nei ketverius metus buvo nedarbingas, sunkiai (be vaistų) užmiega, nuolat patiria psichologinius išgyvenimus, prarado galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą. Taigi neturtinė žala, atsižvelgiant į nesustabdytos nelegalios veiklos trukmę, sudaro 50 000 Lt.

Atsakovas Plungės rajono savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (t. III, b. l.  140-142) paaiškino, kad pareiškėjas remiasi teismo nustatytomis aplinkybėmis, apie kurias jau rašė tam pačiam teismui skųsdamas Plungės rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos sprendimą Nr. 1/12. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnį savivaldybės turėtų vykdyti 43 savarankiškąsias funkcijas, pagal to paties įstatymo 7 straipsnį savivaldybėms yra priskirtos 35 valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 44 punktas nurodo, kad savivaldybėms priskiriamos kitos funkcijos, nepriskirtos valstybės institucijoms, o 7 straipsnio 36 punktas savivaldybėms priskiria kitas pagal įstatymus perduotas funkcijas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo įsitikinimu, iš savivaldybių galima reikalauti beveik visko, taip pat galima ir beveik viskuo jas kaltinti. Atsakovas vykdo jam priskirtas funkcijas ir tai patvirtina pridedama medžiaga. Reikalavimą Nr. 2 Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. pripažino kaip nenagrinėtina teismų, todėl dėl jo nepasisakoma. Atsakovas pažymėjo, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant 3 sąlygų visumai: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Šias sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas (ieškovas). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nuostoliai, kaip nukentėjusiojo (ieškovo) asmens patirtos išlaidos, turi atitikti tokius požymius: 1) jos yra priverstinės; 2) jos yra būtinos; 3) jos yra protingos. Šiuo atveju pareiškėjo niekas nevertė atlikti statybos darbus. Poilsio patalpas jis galėjo perkelti į kitą savo namo pusę ar kitu būdu spręsti problemą, be to, jis neįrodė, kad minėtas išlaidas galima laikyti pagrįstomis ir būtinomis. J. M. nepateikė jokių konkrečių įrodymų savo teiginiams apie sukeltą skausmą, reputacijos pablogėjimą, grasinimus, pažeminimus pagrįsti.

Tretieji suinteresuoti asmenys K. B. ir B. B. atsiliepime prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui (t. IV, b. l. 1-3).

Nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimai yra klaidingi. Tretieji suinteresuoti asmenys neorganizuoja jokių komercinių renginių ir nevykdo viešojo maitinimo veiklos. Plungės rajono policijos komisariato medžiaga patvirtina melagingų policijos iškvietimų jų adresu faktą. Savo gyvenamąjį namą J. M. rekonstravo siekdamas asmeninės naudos, t. y. parduoti butus, bet ne todėl, kad negali gyventi kaimynystėje. Pareiškėjas iš tiesų serga, tačiau darbingumo neteko ne dėl K. B. ir B. B. veiksmų. Be to, pareiškėjas yra naktinio klubo „Galera“ savininkas ir daug metų jam nepatinka, kad tretieji suinteresuoti asmenys teikia šeimininkavimo pobūviuose paslaugas, šiuo skundu siekia sužlugdyti jų smulkųjį verslą.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo J. M. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad Plungės rajono savivaldybės administracija per laikotarpį nuo 2009 m. spalio 7 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. elgėsi neteisėtai, vilkino jos kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymą, t. y. neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų vykdant Statinio (jo patalpų) naudojimo pagal paskirtį kontrolę; įpareigojo atsakovą vykdyti Statinio naudojimo pagal paskirtį kontrolę; priteisė pareiškėjui iš valstybės, atstovaujamos Plungės rajono savivaldybės administracijos, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 2 085 Lt atstovavimo išlaidų (t. IV, b. l. 109-125).

Teismas nurodė, kad pareigūnų nutarimais, tarnybiniais pranešimais bei kitų asmenų paaiškinimais ir kitais duomenimis nustatyta, jog pokyliai, šventės, vestuvės, jubiliejai ir kiti renginiai, kuriems išnuomotos ginčo patalpos, vyko: 2009 m. liepos 25 d., 2009 m. rugpjūčio 28 d., 2009 m. rugsėjo 26 d., 2010 m. balandžio 10 d., 2010 m. gegužės 15 d., 2010 m. birželio 12 d., 2011 m. birželio 24 d., 2011 m. rugpjūčio 6 d., 2011 m. spalio 1 d., 2011 m. spalio 2 d., 2012 m. gegužės 19 d., 2012 m. balandžio 19 d. Pareiškėjas, įrodinėdamas pokylių salėje vykusius įvairius pokylius ir šventes, pateikė nuotraukų kopijas, iš kurių matyti, jog, kaip pripažino atsakovo atstovas, prie minėto namo gatvėje stovi daug automobilių: 2011 m. spalio 29 d., 2010 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. kovo 17 d., 2012 m. balandžio 19 d., 2012 m. gegužės 1 d., 2012 m. liepos 13 d., 2012 m. liepos 14 d., 2012 m. liepos 21 d., 2012 m. liepos 28 d. Tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes. Be to, jie neįrodė, jog minėtais laikotarpiais jiems buvo išduoti verslo liudijimai pokylių salės nuomai ar kitiems komercinės veiklos tikslams. K. B. ir B. B. savo paaiškinimuose ir 2009 m. rugsėjo 28 d. pareiškime nurodė, kad nuomoja pokylių salę. Šiuos paaiškinimus patvirtina ir pareigūnų tarnybinių pranešimų, nutarimų ir kitų dokumentų duomenys.

Išanalizavęs nustatytas faktines aplinkybes, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos ištrauką bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą teismas padarė išvadą, kad tretieji suinteresuoti asmenys vėliausiai nuo 2009 m. liepos 25 d. dalį 505,5 kv. m. ploto gyvenamojo namo gyvenamosios paskirties patalpų, t. y. 146,27 kv. m. ploto rūsį, naudoja komercinei veiklai  – atlieka pokylių salės, kuri nėra suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas ir nėra įregistruota valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, nuomos paslaugą. Įvertinęs Statybos įstatymo 2 straipsnio 77 dalies ir 40 straipsnio 1 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ (toliau – ir STR 1.12.05:2010) 5.2.1 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtinto Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 ir 4 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 (toliau – ir STR 1.01.09:2003) 6.1 punkto reguliavimą, teismas pripažino, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų vykdoma komercinė veikla nepriskiriama nei vienai iš Aprašo 4 punkte nurodytų veiklos rūšių, todėl šiuo atveju turi būti taikomos STR 1.01.09:2003 nuostatos. Taigi tretieji suinteresuoti asmenys, norėdami gyvenamojo namo rūsyje vykdyti komercinę veiklą, t. y. teikti pokylių salės nuomos paslaugą, privalo šią gyvenamųjų patalpų dalį suformuoti kaip atskirą nekilnojamąjį daiktą, kuris turi atitikti normatyvinių statybos techninių, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų ir kitų teisės aktų pokylių salei nustatytus reikalavimus, ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 21 punktu, Statybos įstatymo 2 straipsnio 76 dalimi, 42 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 42 straipsnio 3 dalies 2 ir 4 punktu, STR 1.12.08:2010 7.1, 7.2, 9.2, 10.3, 12.4 punktu teismas sprendė, jog Plungės rajono savivaldybės administracija, gavusi pareiškėjo skundą ar prašymą ir nustačiusi, kad dalis B. B. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo patalpų turi būti įregistruotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, nustatant tikrąją jų naudojimo paskirtį – komercinei veiklai vykdyti, ir būdama atsakinga už statinių naudojimo pagal paskirtį kontrolę, privalėjo imtis priemonių susidariusiai situacijai spręsti. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog neskaitant pareiškėjo J. M. 2009 m. spalio 7 d. kreipimosi, kuriame nurodoma apie vykdomą komercinę veiklą gyvenamajame name, t. y. pokylių salės nuomą, po Inspekcijos 2010 m. liepos 27 d. rašto Nr. 2D-8765 persiuntimo Plungės rajono savivaldybės administracija žinojo apie gyvenamajame name ne pagal paskirtį naudojamas patalpas, tačiau tik 2012 m. balandžio 19 d. raštu Nr. A13-91 pirmą kartą nustatė terminą B. B. patalpų pertvarkymo projektui parengti, o administracinę atsakomybę taikė 2012 m. rugpjūčio 24 d. Tai padaryta po to, kai Klaipėdos apygardos administraciniame teisme 2012 m. vasario 29 d. nutartimi iškelta administracinė byla pagal pareiškėjo 2012 m. vasario 22 d. skundą (vėliau jis 2 kartus patikslintas). Plungės rajono savivaldybės administracija nenurodė priežasčių, kodėl per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. nesiėmė priemonių pagal pareiškėjo skundus. Taigi įvertinus, kad ši problema yra ilgai užsitęsusi, trečiasis suinteresuotas asmuo K. B. bausta dėl viešosios rimties trikdymo, pareiškėjas daug kartų kreipėsi į atsakovą, teismo įsitikinimu, yra pakankamas pagrindas įpareigoti atsakovą vykdyti Statinio naudojimo pagal paskirtį kontrolę.

Atmesdamas reikalavimą atlyginti turtinę žalą teismas nurodė, kad Plungės rajono savivaldybė atlikti ginčo gyvenamųjų patalpų naudojimo pagal paskirtį kontrolę galėjo tik po gautų duomenų ar (ir) informacijos iš pareiškėjo, todėl pareiškėjui apmokėjus sąskaitas už langų demontavimo, mūro, izoliavimo, lauko tinko ir vidaus dažymo darbus bei apsaugines žaliuzes dar prieš kreipiantis į atsakovą nėra vieno iš esminių žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio. Be to, pareiškėjas neprivalėjo įsigyti fotoaparatą tam, kad galėtų kreiptis teisminės gynybos dėl atsakovo neteisėto neveikimo. Pareiškėjas neįrodė, kad dėl atsakovo nevykdomos gyvenamojo namo naudojimo paskirties kontrolės ir trečiųjų suinteresuotų asmenų vykdomos komercinės veiklos keliamo triukšmo jis privalėjo atlikti savo gyvenamojo namo izoliavimo nuo triukšmo darbus, jis nesikreipė į specialistus dėl triukšmo lygio fiksavimo savo gyvenamajame name. Be to, už langų demontavimo, mūro, izoliavimo, lauko tinko ir vidaus dažymo darbus buvo sumokėta 2008 m.

Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2009 m. daug kartų kreipėsi į atsakovą dėl neteisėtai vykdomos veiklos gyvenamajame name, tačiau atsakovas neatliko jam priskirtų funkcijų, toleravo neteisėtą veiklą Statinyje. Pareiškėjas dėl atsakovo neveikimo daug metų (nuo 2009 m.) patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą. Šiame teismo sprendime aptartais įrodymais nustatyta, jog iš pokylių salės periodiškai atidarant lauko duris, iš salės vidaus sklinda garsi, tranki muzika, prie šio namo girdisi iš pokylių salės išėjusių pokylio dalyvių garsūs rėkavimai, šis triukšmas trukdo gyventojų poilsiui ir ramybei, triukšmas vyksta netgi nakties metu. Dėl to pareiškėjui daug metų ir dažnai buvo trikdomas poilsis, jis patirdavo psichologinius išgyvenimus. Pareiškėjui dvasinius išgyvenimus kėlė ir pats faktas, jog atsakovas netiria jo skunduose nurodytų aplinkybių ir įvykių. Savo skunduose nurodytų aplinkybių patvirtinimui jis įsigijo fotoaparatą, fiksuojantį paveikslavimo laiką, dėl to turėjo materialinių išlaidų. Teismas nepriteisė turtinės žalos atlyginimo už pirktą fotoaparatą, tačiau atsižvelgė į tai nustatydamas neturtinės žalos dydį – 5 000 Lt.

III.

Atsakovas Plungės rajono savivaldybės administracija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (t. IV, b. l. 137-141) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas pirmą kartą dėl statinio naudojimo ne pagal paskirtį į atsakovą netiesiogiai kreipėsi 2010 m. liepos 27 d., kai Inspekcija persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti jo pareiškimą ir kitą surinktą medžiagą. Teismo minėtame J. M. 2009 m. spalio 7 d. pareiškime, adresuotame ne tik atsakovui, bet ir Plungės rajono policijos komisariatui, kalbama apie viešosios rimties trikdymą ir policijos komisariato darbuotojų neveikimą. Šiame pareiškiame nebuvo jokių objektyvių duomenų apie galimą statinio naudojimą ne pagal paskirtį, į jį pareiškėjui atsakyta 2009 m. spalio 27 d. raštu Nr. A13-140.
2. Gavęs konkrečių duomenų apie galimą pastato naudojimą ne pagal paskirtį, atsakovas 2010 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. A13-91 informavo pareiškėją, kad nustačius faktą, jog K. B. naudoja patalpas ne pagal paskirtį, bus duotas įpareigojimas sutvarkyti atitinkamus dokumentus ir juos įregistruoti VĮ Registrų centre. Statinio naudojimo ne pagal paskirtį faktas buvo nustatytas 2011 m. sausio 4 d.
3. Iš atsakovo 2012 m. vasario 8 d. rašto Nr. A13-57 ir 2012 m. balandžio 19 d. rašto Nr. A13-92 matyti, kad B. B. buvo ne kartą duotas įpareigojimas ginčo patalpas įregistruoti kaip atskirą nekilnojamąjį daiktą pagal jų naudojamą paskirtį. B. B. nevykdant minėtų reikalavimų, 2012 m. rugpjūčio 24 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, skirta administracinė nuobauda.
4. Teismas aiškiai neįvardijo, kokių pareigų, nustatytų Statybos įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje ir kituose teisės aktuose, atsakovas neatliko.
5. Atsakovo nuomone, jo vykdoma Statinio naudojimo priežiūra ir/ar galimas statinio naudojimas ne pagal paskirtį pats savaime neturi jokios įtakos pareiškėjo subjektinėms teisėms ar pareigoms. Pareiškėjas savo subjektinių teisių pažeidimą iš esmės sieja su trečiųjų suinteresuotų asmenų keliamu triukšmu, kas yra savarankiškas teisės pažeidimas.
6. Atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kas savaime sudaro pagrindą atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo neturtinė žala (jeigu jos faktas būtų įrodytas) yra nulemta trečiųjų suinteresuotų asmenų neteisėtų veiksmų (viešosios rimtiems trikdymo), bet ne atsakovo neteisėto neveikimo.
7. Teismas netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį. 5 000 Lt kompensacija yra akivaizdžiai per didelė.

Tretieji suinteresuoti asmenys K. B. ir B. B. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde (t. IV, b. l. 127-129) nurodoma, kad:

1. Pareiškėjo pirminio skundo reikalavimai Nr. 4 ir 5, patikslinto skundo reikalavimai Nr. l ir Nr. 2, skundo administracinėje byloje Nr. I-251-386/2012 reikalavimai Nr. 2 ir Nr. 3, suvokiami vienodai. Todėl pareiškėjas, suformuluodamas analogiškus reikalavimus su nežymiai pakeista sakinio struktūra, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.
2. Patalpų nuoma tiek pagal nuomos, tiek pagal panaudos sutartį nelaikoma gyventojo individualia veikla.
3. Teismas, vertindamas trečiųjų suinteresuotų asmenų vykdomą veiklą kaip komercinę, vadovavosi teisės aktais, kurie patalpų nuomos veiklos nereglamentuoja.
4. Plungės rajono savivaldybės administracija reikalauja parengti gyvenamųjų patalpų pertvarkymo į komercines patalpas projektą, tačiau tokio nurodymo įvykdymas nėra įmanomas.
5. Nei verslo liudijimai, nei individualios veiklos pažymėjimai patalpų nuomai neišduodami, todėl tokie įrodymai negalėjo būti pateikti į bylą.

Atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimuose palaiko vienas kito apeliacinius skundus ir prašo juos tenkinti (t. IV, b. l. 156-158, 160-161).

Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (t. IV,  b. l. 167-173).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Taigi kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminė analizė leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu.

Vadovaujantis prieš tai pateiktais išaiškinimais konstatuotina, jog teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų atstatymą.

Nagrinėjamos bylos duomenys rodo, kad J. M. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, ginčydamas savivaldybės administravimo subjekto neveikimą jo kompetencijai priskirtose statinių naudojimo priežiūros, saugaus eismo organizavimo, triukšmo prevencijos įgyvendinimo, išorinės reklamos priemonių bei sanitarijos ir higienos taisyklių laikymosi kontrolės srityse, tuo siekdamas pašalinti neigiamą triukšmo, patiriamo dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų veiklos, poveikį. Taigi nors atsakovu šioje byloje patraukta Plungės rajono savivaldybės administracija, iš skundo dalyko ir pagrindo matyti, kad pareiškėjas neturi aiškiai identifikuojamo suinteresuotumo apginti materialiosios teisės normų saugomą savo subjektinę teisę, pažeidžiamą Plungės rajono savivaldybės administracijos neteisėtais veiksmais ar neveikimu pastarajai atliekant viešojo administravimo funkcijas. Akivaizdu, jog K. B. ir B. B. naudojamų patalpų bei jose vykdomos ūkinės veiklos įteisinimo klausimų išsprendimas pareiškėjo teisių ir pareigų apimties negali realiai pakeisti, juo labiau pareiškėjo pasirinktos teisinės priemonės neleidžia užtikrinti minėtų asmenų sukuriamo triukšmo valdymo. Pareiškėjas, manydamas, kad tretieji suinteresuoti asmenys neleistinai kėsinasi į jo asmeninę neturtinę ar turtinę vertybę, atitinkamas pretenzijas privalo jiems reikšti tiesiogiai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešasis interesas taikant ABTĮ paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Tačiau viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą, viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka, tai yra prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai. Ši savivaldybių administracinės priežiūros įgyvendinimo forma apima bendrą (abstrakčią), t. y. nesusijusią su konkrečių pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimu, savivaldybės administravimo subjektų veiklos kontrolę. Kadangi J. M. įgaliojimai ginti viešąjį interesą nėra suteikti (jis nepaskirtas į Vyriausybės atstovo pareigas), teisėjų kolegija vienareikšmiškai konstatuoja, jog teisė reikalauti, kad administracinis teismas sprendimu įpareigotų Plungės rajono savivaldybės administraciją įgyvendinti įstatymus, jam nepriklauso.

Tuo pačiu pasakytina, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007). Teismas gali nagrinėti tik tokias bylas, kuriose siekiama realiai apginti pažeistas teises ar teisėtus interesus, padarant konkretų poveikį atitinkamiems materialiniams teisiniams santykiams (panaikinant aktą, įpareigojant atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, priteisiant žalos atlyginimą ar pan.). Veiksmų neteisėtumo konstatavimas gali būti tik motyvas, pagrindžiantis teismo sprendimą, kuriuo nustatomi tam tikri patvarkymai dėl materialinių teisinių santykių (panaikinamas aktas, atsakovas įpareigojamas atlikti tam tikrus veiksmus, priteisiamas žalos atlyginimas ar pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-757/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-738/2010). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė nagrinėti prašymą pripažinti, kad atsakovas elgiasi neteisėtai, vilkina jo kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymą, t. y. neatlieka Statinio naudojimo pagal paskirtį kontrolės, kaip savarankišką skundo reikalavimą ir dėl jo pasisakė sprendimo rezoliucinėje dalyje. Tokių faktų pripažinimas pats savaime nesukelia J. M. teisinių pasekmių, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimas dalyje naikinamas ir administracinė byla dėl Reikalavimo Nr. 1 nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Be kita ko pareiškėjas, kreipdamasis teisminės gynybos, prašo priteisti jam iš atsakovo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir pagal bendrą principą nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d., 25 str.). Administracinis teismas sprendžia tik ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trijų sąlygų visumai: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalos pareiškėjui padarymo faktui ir priežastiniam ryšiui tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. J. M., kaip pabrėžiama jo paaiškinimuose teismui, turėtas išlaidas ir patiriamus dvasinius išgyvenimus sieja su gyvenamosios aplinkos triukšmingumu. Nuosekliai tvirtindamas, jog jį varginantį triukšmą kelią kaimynystėje įsikūrę fiziniai asmenys, pareiškėjas neprideda teismui jokių Plungės rajono savivaldybės administracijos (jos tarnautojų) neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme įrodymų, todėl nenustačiusi vieno iš trijų elementų savivaldybės viešajai atsakomybei kilti, kitų sąlygų buvimo teisėjų kolegija nebevertina.

Apibendrinant išdėstytus argumentus yra pagrindas atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus tenkinti, t. y. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo skundo Reikalavimus Nr. 2 ir 3 atmesti.

ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Plungės rajono savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų K. B. ir B. B. apeliacinius skundus tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti, kad atsakovas elgiasi neteisėtai, vilkina jo kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymą, t. y. neatlieka jo kompetencijai priskirtų veiksmų vykdant statinio, adresu (duomenys neskelbtini), Plungė, naudojimo pagal paskirtį kontrolę, nutraukti.

Kitoje dalyje pareiškėjo J. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.