Civilinė byla Nr. e2A-89-516/2025
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00590-2021-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.18; 3.2.4.8.2; 3.3.1.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Žilvino Terebeizos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui R. G. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Bendida“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą su tiesioginiu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. G. 289 180,38 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad VMI atliko bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Bendida“ (toliau – ir Bendrovė) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo aktą Nr. (21.31-28)-FR0680-90 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriuo apskaičiuota 2 318 699,78 Eur į biudžetą mokėtina PVM suma. VMI 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. (24.6-31-5)-FR0682-337 (toliau – Sprendimas Nr. 337) patvirtino Patikrinimo aktu apskaičiuotą 2 318 699,78 Eur PVM sumą, apskaičiavo 475 854,94 Eur delspinigius ir skyrė 231 869,97 Eur baudą. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. S-139(7-137/2015) patvirtino Sprendimo Nr. 337 dalį, kuria patvirtintas Patikrinimo akte apskaičiuotas 667 684,87 Eur PVM ir su juo susijusios sumos, panaikino Sprendimo Nr. 337 dalį, kuria patvirtintas Patikrinimo akte apskaičiuotas 1 651 014,92 Eur PVM ir su juo susijusios sumos. Kauno apskrities VMI 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (7.45.-4.7) K10-36 atleido Bendrovę nuo 160 981,91 Eur delspinigių mokėjimo.
3. Kauno apygardos teismas 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1334-587/2020 iškėlė Bendrovei bankroto bylą, 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartimi nutarė likviduoti Bendrovę dėl bankroto ir patvirtino kreditorių reikalavimus bankroto byloje, kurių bendra suma – 621 241,08 Eur.
4. Pažymėjo, kad Bendrovės nemokumo administratoriaus parengtoje 2021 m. gegužės 18 d. galutinėje bankroto ataskaitoje nurodyta, jog per visą bankroto procesą gauta tik 2 450 Eur pajamų, iš kurių 1 233 Eur išmokėta įkaito turėtojui, 1 217 Eur skirta administravimo išlaidoms. Likusi nepatenkinta kreditorių reikalavimų suma yra daugiau nei 600 000 Eur, taip pat nepakako lėšų nemokumo administratoriaus baziniam atlygiui sumokėti. Bendrovė, kuriai vadovavo atsakovas R. G., teikė neteisingas PVM deklaracijas, deklaruodama 0 proc. PVM ir taip išvengdama privalomų mokesčių sumokėjimo, nors turėjo finansines galimybes mokesčius sumokėti. Pagal valstybės įmonei Registrų centrui pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus Bendrovės veikla buvo pelninga. Be to, 2013 m. buvo išmokėta 2 606 580,17 Eur (9 000 000 Lt) dividendų.
5. Nurodė, kad atsakovas R. G. ėjo Bendrovės vadovo pareigas nuo 2002 m. vasario 21 d. iki 2013 m. sausio 31 d. ir šiuo laikotarpiu buvo atsakingas už Bendrovės veiklos organizavimą. Būtent atsakovas, kaip bendrovės vadovas, buvo atsakingas už tai, kad BUAB „Bendida“ teikė neteisingas mokesčio deklaracijas. Tokio pobūdžio neteisėti veiksmai negali būti nukreipiami į nieką kitą kaip tik mokesčių administratorių, kadangi mokesčio deklaracijos teikiamos ir PVM sumokamas mokesčių administratoriui. Nemokumo administratoriaus galutinė ataskaita patvirtina, kad likusi nesumokėta bendrovės skola VMI nebus padengta. Todėl VMI turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį buvusiam BUAB „Bendida“ vadovui R. G. dėl padarytos žalos atlyginimo. Patikrinimo akto duomenys ir išvados, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 padarytos išvados, kad Bendrovė turėjo žinoti, jog sudarydama sandorius su „Geli Petroleum Ltd“ ji dalyvavo sukčiaujant PVM, jos vykdyti tiekimai Kipro įmonei „Geli Petroleum Ltd“ negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu, pagrindžia, kad R. G. pažeidė imperatyvias mokestinių įstatymų nuostatas (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 40 straipsnio 1, 4 punktai, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnio 1 dalis), todėl jo veiksmai pripažintini neteisėtais ir sudaro pagrindą civilinei atsakomybei kilti. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama.
6. Pažymėjo, kad atsakovo R. G. vadovavimo laikotarpiu Bendrovė nedeklaravo ir nesumokėjo 289 180,38 Eur mokėtino PVM (mokestiniai laikotarpiai 2012 m. spalio 1 d. – 2012 m. spalio 31 d.; 2012 m. gruodžio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d.; 2012 m. rugsėjo 1 d. – 2012 m. rugsėjo 30 d.; 2012 m. lapkričio 1 d. – 2012 m. lapkričio 30 d.; 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d.), kuris laikytinas žala VMI Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir VMI patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys, kadangi atsakovui R. G., kaip Bendrovės vadovui, tinkamai vykdant MAĮ 40 straipsnyje nustatytas pareigas, Bendrovė būtų tinkamai apskaičiavusi PVM ir turėjusi finansines galimybes jį sumokėti. Atsakovas nėra pateikęs į bylą duomenų, paneigiančių VMI pateiktuose dokumentuose nustatytas aplinkybes, susijusias su BUAB „Bendida“ mokestine veikla, todėl jos laikomos įrodytomis. Byloje yra įrodytos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškinys turi būti tenkinamas. Ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2021 m. gegužės 18 d. galutinės BUAB „Bendida“ bankroto ataskaitos pateikimo, su kuria susipažinus VMI tapo žinoma, kad Bendrovės skola VMI nebus sumokėta iš Bendrovės lėšų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: 1) priteisė ieškovei VMI iš atsakovo R. G. 289 180,38 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 289 180,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 6 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 2) priteisė valstybei iš atsakovo R. G. 3 152,58 Eur bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nustatė, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu Bendrovė nedeklaravo ir nesumokėjo 289 180, 38 Eur mokėtino PVM (mokestiniai laikotarpiai 2012 m. spalio 1 d. – 2012 m. spalio 31 d.; 2012 m. gruodžio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d.; 2012 m. rugsėjo 1 d. – 2012 m. rugsėjo 30 d.; 2012 m. lapkričio 1 d. – 2012 m. lapkričio 30 d.; 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d.). Aktualiu laikotarpiu Bendrovė turėjo pakankamai lėšų sumokėti PVM.
9. Nurodė, kad byloje pateikti bendrovės 2012–2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentai, iš kurių matyti, jog 2013 m. buvo išmokėta 2 606 580,17 Eur dividendų. Jeigu būtų buvęs sumokėtas PVM, galimai būtų nesusidariusi skola kreditoriams ir gal būtų išvengta bendrovės bankroto.
10. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimu UAB „Bendida“ skundas dėl Komisijos 2016 m. birželio 27 d. sprendimo dalies panaikinimo buvo atmestas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi atmetė UAB „Bendida“ prašymą dėl proceso atnaujinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 padarė išvadą, kad Bendrovė turėjo žinoti, jog sudarydama sandorius su „Geli Petroleum Ltd“, ji dalyvavo sukčiaujant PVM, jos vykdyti tiekimai Kipro įmonei „Geli Petroleum Ltd“ negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad UAB „Bendida“, siekdama pelno, ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, veikė nesąžiningai ir iš esmės nesiėmė priemonių, jog įsitikintų, kad tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje. Bendrovė, būdama savo srities veiklos profesionalė, turėjo žinoti, kad „Geli Petroleum Ltd“ sukčiauja mokesčių srityje, ir nesiėmė elementarių priemonių, jog būtų išvengta sukčiavimo, todėl remiantis paminėtomis teisės normomis praranda teisę į neapmokestinimą PVM. Teismo vertinimu, esant šioms nustatytoms aplinkybėms, atsakovui turėjo būti žinoma, kad jo vadovaujama Bendrovė dalyvauja sukčiaujant PVM ir, jog Bendrovės vykdomi tiekimai Kipro įmonei „Geli Petroleum Ltd“ negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu.
11. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad VMI apie teisių pažeidimą ir teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo tapo žinoma susipažinus su BUAB „Bendida“ bankroto ataskaita – 2021 m. gegužės 18 d., kai tapo žinoma, jog mokestinė nepriemoka nebus sumokėta ir tapo aiškus padarytos žalos dydis. Ieškovė ieškinį teismui pateikė 2021 m. gruodžio 6 d., todėl, teismo vertinimu, Bendrovės negalėjimas atsiskaityti su VMI yra viena iš sąlygų, kuri būtina siekiant pareikšti tiesioginį ieškinį Bendrovės vadovui. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino tiesioginiam ieškiniui pareikšti.
12. Teismas nurodė, kad atsakovas, kaip Bendrovės vadovas, buvo atsakingas ne tik už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą, bet ir už tinkamą mokesčių sumokėjimą ir jų deklaravimą, o šiuo konkrečiu atveju nustatyta, jog nepagrįstai buvo skaičiuojamas 0 proc. PVM mokesčio tarifas, todėl ieškovės reikalaujama priteisti žala (atsakovo vadovavimo laikotarpiu nesumokėtas PVM dėl netinkamai taikyto 0 proc. PVM mokesčio), laikytina padaryta tiesiogiai Bendrovės kreditorei – VMI bei leidžia ieškovei reikšti tiesioginį ieškinį atsakovo atžvilgiu.
13. Byloje pateiktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu teismas nusprendė, kad atsakovas, būdamas atsakingas už Bendrovės veiklą ir tinkamą sandorių vykdymą, turėjo pareigą žinoti visas būtinas sąlygas dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo. Pažymėjo, kad 2012 m. liepos 4 d. sutartį Nr. LEN2012/07/07 dėl dyzelinio kuro pardavimo su „Geli Petroleum Ltd“ pasirašė būtent atsakovas ir pirkėjo atstovas A. Ž.. Pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatas, taikant 0 proc. PVM tarifą, yra būtinos šios sąlygos: apmokestinamos prekės tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymų trečioji šalis) prekes gabena. Atsakovui visa tai turėjo būti žinoma, todėl, taikant 0 proc. PVM mokesčio tarifą, atsakovas privalėjo įsitikinti ir įvertinti visas sąlygas, būtinas tokio tarifo PVM mokesčio taikymui, t. y. kad prekės buvo pateiktos „Geli Petroleum Ltd“, kuri buvo registruota PVM mokėtoju kitoje ES valstybėje narėje, prekės buvo tinkamai išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, prekių disponavimo teisė perėjo „Geli Petroleum Ltd“.
14. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neužtikrino, jog jo vadovaujamos Bendrovės veikla ir duomenys būtų teikiami teisingai ir sąžiningai, neatsižvelgė į galimas rizikas esant sutarties vykdymui veikiant per įgaliotą asmenį ir įgaliotam asmeniui veikiant kaip naudos gavėjui, įvertinant tai, kad tai nebuvo vienkartinis sandoris. Atsakovas privalėjo būti itin atidus ir rūpestingas šių sandorių atžvilgiu. Atsakovo veiksmai nebuvo pakankamai rūpestingi ir atidūs, įvertinant visas galimas tokio sandorio vykdymo pasekmes ir rizikas.
15. Teismas įvertino, kad atsakovas, būdamas Bendrovės vadovu ir atstovaudamas Bendrovės interesams bei veikdamas Bendrovės vardu, neužtikrino, jog jo vadovaujama Bendrovė pateiktų teisingus duomenis deklaruojant PVM mokestį, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus vykdant sandorius, tai suponuoja išvadą, kad dėl tokio atsakovo veikimo buvo padaryta žala mokesčių administratoriui, o jo vadovaujamai Bendrovei apskaičiuota PVM mokesčio nepriemoka. Jei atsakovas būtų užtikrinęs tinkamą Bendrovės veiklos organizavimą, tinkamą apskaitos tvarkymą, t. y. laiku ir tinkamai deklaruotų ir sumokėtų mokesčius, BUAB „Bendida“ mokestinės nepriemokos neturėtų, o į valstybės biudžetą būtų gautos lėšos. Šios aplinkybės teismo įvertintos kaip didelis neatsargumas, pasireiškęs aiškiu ir nepateisinamu atsakovo aplaidumu vykdant savo pareigas.
16. Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei bylos nagrinėjimo metu surinktą medžiagą, teismas padarė išvadą, kad atsakovo, kaip Bendrovės vadovo, veiksmų neteisėtumas pasireiškė netinkamai vykdant MAĮ 40 straipsnyje nustatytas pareigas – laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, pažeidžiant PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai pritaikant 0 proc. PVM tarifą pagal PVM sąskaitas faktūras įforminant dyzelinio kuro tiekimą „Geli Petroleum Ltd“ ir neįsitikinant, jog „Geli Petroleum Ltd“ įgijo teisę disponuoti dyzeliniu kuru kaip savo. Tarp atsakovo veiksmų ir žalos egzistuoja priežastinis ryšys, kadangi atsakovui tinkamai vykdant MAĮ 40 straipsnyje nustatytas pareigas Bendrovė būtų tinkamai apskaičiavusi PVM ir turėjusi finansines galimybes jį sumokėti, nes tuo metu Bendrovės veikla buvo pelninga ir Bendrovė buvo pajėgi sumokėti papildomai apskaičiuotą PVM. Atsakovo kaltė yra preziumuojama ir atsakovas jos nepaneigė. Nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas ieškinio materialųjį reikalavimą patenkino visiškai.
17. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinio materialusis reikalavimas buvo patenkintas, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metinės palūkanas už priteistą 289 180,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
18. Ieškinį patenkinęs visiškai, teismas į valstybės biudžetą iš atsakovo priteisė 3 144 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė yra atleista.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Atsakovas R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
18.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė turėjo teisę pareikšti tiesioginį ieškinį, kadangi neegzistavo tiesioginiam ieškiniui pareikšti būtinos sąlygos, t. y. PVM nepriemoka dėl tariamai neteisėtų atsakovo veiksmų neturėjo įtakos Bendrovės mokumui. Bendrovė buvo pajėgi sumokėti ieškovei PVM nepriemoką ne tik tuomet, kai buvo prarasta teisė taikyti 0 proc. PVM tarifą (kai turėjo būti sužinota apie kontrahentės „Geli Petroleum Ltd“ galimą sukčiavimą), bet ir ilgą laiką po to.
18.2. Bet kokie objektyvūs duomenys, kad Bendrovės kontrahentė „Geli Petroleum Ltd“ galimai sukčiavo PVM taikymo srityje ir jog Bendrovė neturėjo teisės (paaiškėjus sukčiavimui) taikyti 0 proc. PVM tarifą, paaiškėjo tuomet, kai atsakovas jau nebebuvo Bendrovės vadovu. Dėl to yra objektyviai neįmanoma situacija, kad neteisėtus veiksmus mokestinių įstatymų pažeidimo prasme atliko būtent atsakovas, eidamas Bendrovės vadovo pareigas.
18.3. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018, kaip prejudiciniais faktais. Pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis nurodytais teismų procesiniais sprendimais, kadangi juose nurodomi faktai nėra prejudiciniai šios bylos atžvilgiu. Atsakovas jokiu procesiniu statusu nedalyvavo administracinėse bylose, kurioje buvo sprendžiamas Bendrovės padarytų mokestinių pažeidimų klausimas; ir atsakovo, kaip Bendrovės vadovo, veiksmai nebuvo įrodinėjimo dalykas administracinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas Bendrovės padarytų mokestinių pažeidimų klausimas.
18.4. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas neįsitikino ir neįvertinto visų sąlygų, būtinų 0 proc. PVM tarifo taikymui, bei jog tokios aplinkybės yra didelis neatsargumas, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir yra nepagrįstos. Akivaizdu, kad neįmanoma organizuoti Bendrovės veiklos taip, jog niekada nebūtų padaromos klaidos deklaruojant ar sumokant mokesčius. Akivaizdu, kad neįmanoma užtikrinti, jog Bendrovė pastebėtų visus galimus Bendrovės kontrahentų piktnaudžiavimus jų registravimo valstybėse. Atsakovas elgėsi pagal bonus pater familias (atidaus ir rūpestingo asmens) standartą, kadangi, atsakovas (Bendrovės darbuotojai) įsitikino, kad Bendrovė turėjo teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą tiekiant produkciją.
18.5. Itin didelę reikšmę siekiant nustatyti, ar atsakovas gali būti laikomas kaltu dėl Bendrovės padarytų PVM taikymo pažeidimų, turi tai, ar buvo objektyvių duomenų apie kontrahentės sukčiavimą, kuomet atsakovas vis dar vadovavo Bendrovei. Objektyvūs duomenys dėl Bendrovės kontrahentės sukčiavimo galėjo anksčiausiai tapti žinomi Bendrovei tik 2013 m. kovo 8 d. (kontrahentės išregistravimas iš Kipro PVM mokėtojų registro), t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo tada, kai atsakovas nebebuvo Bendrovės vadovu, ir 2013 m. rugpjūčio 17 d., t. y. praėjus daugiau nei pusmečiui nuo tada, kai atsakovas nebebuvo bendrovės vadovu (informacija apie „Geli Petroleum Ltd“ atstovo dalyvavimą PVM sukčiavime pasirodė žiniasklaidoje). Taigi, atsakovui vadovaujant Bendrovei, nebuvo jokių objektyvių duomenų apie kontrahentės galimą sukčiavimą.
18.6. Bendrovės tyčinio bankroto byloje yra nustatyta, kad tuo metu, kai Bendrovės PVM nepriemoka faktiškai susidarė (t. y. atsakovo vadovavimo Bendrovei metu ir net po to, kai Bendrovei jau vadovavo kitas vadovas), ji neturėjo jokios įtakos Bendrovės mokumui. Kadangi būtent nesumokėtas PVM (t. y. Bendrovės PVM nepriemoka) yra tas neteisėtas veiksmas, kurį atliko Bendrovė, ir už kurį atsakomybę siekiama perkelti atsakovui, akivaizdu, kad Bendrovės tyčinio bankroto byla patvirtina, jog šis atsakovo veiksmas neturėjo įtakos Bendrovės nemokumui, taigi ir tam, kad ieškovė nebegali patenkinti savo reikalavimų iš Bendrovės turto.
18.7. Tiesioginiu ieškiniu iš esmės siekiama taikyti solidariąją Bendrovės ir jos vadovo (atsakovo) atsakomybę PVM srityje, tačiau atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktus ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką, tai neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo.
18.8. Jeigu Lietuvos apeliacinis teismas nuspręs netenkinti apeliacinio skundo ir paliks galioti skundžiamą sprendimą, atsakovas prašo taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą galimybę sumažinti ieškovės prašomos atlyginti žalos dydį.
2. Ieškovė VMI atsiliepime prašo: 1) apeliacinį skundą atmesti; 2) priimti į bylą naują įrodymą – Bendrovės 2024 m. rugsėjo 18 d. pareiškimą dėl išieškojimo atsisakymo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Byloje nėra ginčo, kad VMI yra Bendrovės kreditorė. Atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškę netinkamu MAĮ 40 straipsnyje nustatytų pareigų vykdymu neteisingai deklaruojant mokesčius ir jų nesumokant negali būti nukreipti į nieką kitą, kaip tik VMI, todėl VMI turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį atsakovui.
19.2. Bylai aktualiu laikotarpiu atsakovas ėjo Bendrovės vadovo pareigas ir tuo laikotarpiu Bendrovė buvo pajėgi sumokėti PVM, jei jis būtų teisingai ir laiku deklaruotas. Aplinkybė, kad Bendrovė buvo moki ir po atsakovo vadovavimo pabaigos, nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi yra sprendžiama dėl atsakovo veiklos jo vadovavimo laikotarpiu.
19.3. Atsižvelgiant į ankstesnius teismų procesinius sprendimus susijusiose bylose, negalima abejoti, kad ir atsakovui turėjo būti žinoma, jog jo vadovaujama Bendrovė dalyvauja sukčiaujant PVM ir kad Bendrovės vykdyti tiekimai „Geli Petroleum Ltd“ negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu.
19.4. Atsakovas pažeidė imperatyvias mokestinių įstatymų nuostatas (MAĮ 40 straipsnio 1, 4 punktus, PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį, 56 straipsnio 1 dalį), todėl jo veiksmai pagrįstai buvo pripažintini neteisėtais ir sudarančiais pagrindą atsakovo civilinei atsakomybei kilti.
19.5. Atsakovas nepaneigė kaltės prezumpcijos, tai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.
19.6. Bendrovė niekada neturėjo teisės taikyti 0 proc. PVM šiai bylai aktualiems sandoriams su „Geli Petroleum Ltd“, taigi ir negalėjo jos prarasti. Aplinkybė, kad Bendrovė kurį laiką ir po atsakovo vadovavimo laikotarpio turėjo finansines galimybes sumokėti PVM neturi esminės reikšmės, kadangi Bendrovė būtent atsakovo vadovavimo laikotarpiu nedeklaravo mokėtino PVM, dėl to ši prievolė ir nebuvo įvykdyta. Tai, kad vėliau Bendrovei vadovavę asmenys galbūt galėjo pastebėti atsakovo neteisėtus veiksmus ir siekti pašalinti šių veiksmų pasekmes, negali sudaryti pagrindo atsakovui išvengti civilinės atsakomybės, paneigiant atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos priežastinį ryšį.
19.7. Atsakovui buvo sudaryta galimybė paneigti kaltę, taigi yra visos sąlygos, kurias vertino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023, todėl nėra pagrindo nesiremti šio teismo padaryta išvada dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neprieštaravimo ESTT jurisprudencijai.
19.8. Atsakovo prašymas sumažinti žalos atlyginimo sumą nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti nagrinėjamas apeliaciniame teisme. Be to, atsakovas neįrodė pagrindų žalos dydžiui sumažinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
3. Iš bylos duomenų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 21 d. iki 2013 m. sausio 31 d. Bendrovės vadovo pareigas ėjo atsakovas R. G. (toliau – ir apeliantas). VMI 2015 m. vasario 12 d. Patikrinimo aktu papildomai apskaičiavo Bendrovei 2 318 699,78 Eur į biudžetą mokėtiną PVM, susidariusį už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. VMI 2015 m. gegužės 27 d. Sprendimu Nr. 337 patvirtino Patikrinimo aktu apskaičiuotą papildomą 2 318 699,78 Eur PVM sumą, apskaičiavo 475 854,94 Eur delspinigius ir paskyrė Bendrovei 231 869,97 Eur baudą.
4. Komisija 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. S-139(7-137/2015) patvirtino VMI Sprendimo Nr. 337 dalį, kuria patvirtintas Patikrinimo akte apskaičiuotas 667 684,87 Eur PVM ir su juo susijusios sumos, panaikino Sprendimo Nr. 337 dalį, kuria patvirtintas Patikrinimo akte apskaičiuotas 1 651 014,92 Eur PVM ir su juo susijusios sumos.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el-794-142/2017 Bendrovės skundą dėl Komisijos 2016 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. S-139(7-137/2015) panaikinimo atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 Bendrovės apeliacinį skundą, pateiktą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. el-794-142/2017, atmetė.
6. Kauno apygardos teismas 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1334-587/2020 iškėlė Bendrovei bankroto bylą; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartimi nutarė likviduoti Bendrovę dėl bankroto ir patvirtino kreditorių reikalavimus bankroto byloje, kurių bendra suma – 621 241,08 Eur.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
7. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė turi teisę pareikšti tiesioginį ieškinį, kadangi neegzistavo tiesioginiam ieškiniui pareikšti būtinos sąlygos, t. y. PVM nepriemoka dėl tariamai neteisėtų atsakovo veiksmų neturėjo įtakos Bendrovės mokumui. Pasak apelianto, Bendrovė buvo pajėgi sumokėti ieškovei PVM nepriemoką ne tik tuomet, kai buvo prarasta teisė taikyti 0 proc. PVM tarifą (kai turėjo būti sužinota apie kontrahentės „Geli Petroleum Ltd“ galimą sukčiavimą), bet ir ilgą laiką po to.
8. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama bendrovės kreditoriaus teisė pareikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams, tačiau ši galimybė yra ribota ir taikoma itin siaurai. Pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020, 29 punktas).
9. Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Taigi, specifinis tiesioginio kreditoriaus ieškinio pagrindas yra individuali jam padaryta žala, kurią sudaro bankroto byloje neišieškotas finansinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 31 punktas).
10. Kasacinio teismo išaiškinta ir tai, kad tuo atveju, kai kreditorė – mokesčių administratorė – pareiškia tiesioginį ieškinį juridinio asmens vadovui, minėto asmens valdytos bendrovės nesumokėti mokesčiai gali būti laikomi šiam konkrečiam kreditoriui sukelta žala, kadangi mokesčiai turi būti mokami pagal įstatymus tik šiam kreditoriui, todėl, vadovui vengiant mokėti mokesčius, tokie jo veiksmai laikytini nukreiptais prieš konkretų kreditorių. Reikšminga aplinkybė tokiu atveju yra tai, ar bendrovė būtų galėjusi sumokėti mokesčius tuo metu, kai jie turėjo būti apskaičiuoti ir sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023, 28 punktas).
11. Nagrinėjamu atveju, būtent ir susiklostė šios nutarties 27 punkte paminėtoje kasacinio teismo praktikoje nurodyta situacija, kai tiesioginį ieškinį juridinio asmens vadovui – apeliantui, pareiškė kreditorė mokesčių administratorė – VMI, todėl skirtingai, nei nurodė apeliantas, ieškovė, kaip mokesčių administratorė, turėjo teisę pareikšti tiesioginį ieškinį apeliantui, kaip Bendrovės vadovui, dėl kurio neteisėtų veiksmų, ieškovės manymu, ieškovė negali patenkinti finansinio reikalavimo.
12. Nustačius nurodytas faktines aplinkybes, kaip minėta, svarbu nustatyti tai, ar Bendrovė būtų galėjusi sumokėti mokesčius tuo metu, kai jie turėjo būti apskaičiuoti ir sumokėti. Byloje nėra ginčo ir byloje esantys įrodymai (Bendrovės 2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentai) patvirtinta, kad laikotarpiu, kai apeliantas ėjo Bendrovės vadovo pareigas, Bendrovė buvo finansiškai pajėgi sumokėti VMI mokėtiną 289 180,38 Eur PVM, jei jis būtų teisingai ir laiku apskaičiuotas ir deklaruotas. Nurodytos faktinės aplinkybės reikšmingos tuo aspektu, kad jos leidžia nuspręsti dėl būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir žalos) (ne)egzistavimo, dėl kurių bus pasisakyta žemiau šioje nutartyje.
13. Kadangi byloje buvo sprendžiamas deliktinės civilinės atsakomybės atsakovui (ne)taikymo klausimas, aktualus deliktinės civilinės atsakomybės teisinis reglamentavimas. Vadovaujantis CK 6.245 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis).
14. Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai).
15. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
16. Vadovaujantis CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalis yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2023, 31 punktas; 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-378/2025, 58 punktas).
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė bendrovės kreditoriams, grindžiama bendraisiais deliktinės atsakomybės pagrindais, yra išimtis iš bendrųjų kreditoriaus teisių gynimo taisyklių, todėl ji negali būti aiškinama plačiai; ji gali kilti tik nustačius, jog: 1) bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitus į konkretų kreditorių nukreiptus nesąžiningus veiksmus); 2) būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsirado žala (tokia žala nelaikomas bendro bendrovės nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek konkretų kreditorių, tiek kitus bendrovės kreditorius); 3) bendrovė pati negali patenkinti kreditoriaus reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-378/2023, 37 punktas).
18. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas apeliantą pripažino atlikus neteisėtus veiksmus, nustatęs, kad apeliantas, būdamas Bendrovės vadovu ir atstovaudamas Bendrovei bei veikdamas jos vardu, neužtikrino, jog jo vadovaujama Bendrovė pateiktų teisingus duomenis deklaruojant PVM taikymą, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus vykdant sandorius; veiksmų neteisėtumas pasireiškė apeliantui netinkamai vykdant MAĮ 40 straipsnyje nustatytas pareigas – laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, pažeidžiant PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai pritaikant 0 proc. PVM tarifą pagal PVM sąskaitas faktūras įforminant dyzelinio kuro tiekimą „Geli Petroleum Ltd“ ir neįsitikinant, kad „Geli Petroleum Ltd“ įgijo teisę disponuoti dyzeliniu kuru kaip savo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti aptartam pirmosios instancijos teismo atliktam apelianto elgesio įvertinimui.
19. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2017 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-794-142/2017 padarė išvadą, jog Bendrovė apelianto vadovavimo laikotarpiu, kai susidarė PVM nepriemoka, neveikė protingai ir rūpestingai, t. y., nesiėmė atsargumo priemonių tikrinant kontrahento „Geli Petroleum Ltd“ statusą, jo veiksmus, kad įsitikintų vykdomų sandorių su „Geli Petroleum Ltd“ teisėtumu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusia 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 konstatavo, kad Bendrovė turėjo žinoti, jog, sudarydama sandorius su „Geli Petroleum Ltd“, ji dalyvavo sukčiaujant PVM, jos vykdyti tiekimai „Geli Petroleum Ltd“ negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu; UAB „Bendida“, siekdama pelno, ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, veikė nesąžiningai ir iš esmės nesiėmė jokių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje. Taigi, nurodytais įsiteisėjusiais administracinių teismų procesiniais sprendimais konstatuotas Bendrovės nesąžiningumas, pareigų veikti protingai ir rūpestingai nevykdymas, PVM deklaravimo tvarkos nesilaikymas apelianto vadovavimo Bendrovei laikotarpiu.
20. Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad minėti administracinių teismų procesiniai sprendimai nepatvirtina apelianto veiksmų neteisėtumo, kadangi: 1) jie priimti bylose, kuriose apeliantas jokiu procesiniu statusu nedalyvavo; 2) apelianto veiksmai nebuvo įrodinėjimo dalykas administracinėse bylose. Iš nurodytų motyvų darytina išvada, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi aptartuose administracinių teismų procesiniuose sprendimuose nurodytomis aplinkybėmis ir išvadomis, kaip prejudiciniais faktais.
21. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
22. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-916/2024, 29 punktas).
23. Pažymėtina, kad, skirtingai nei nurodė apeliantas, pirmosios instancijos teismas aptartais administracinių teismų procesiniais sprendimais nesirėmė kaip prejudiciniais faktais CPK 182 straipsnio 2 punkto prasme (tai nenurodyta nei tiesiogiai, nei netiesiogiai skundžiamame sprendime). Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas aptartais administracinių teismų procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas susiejo su apelianto veiksmų neteisėtumu deliktinės civilinės atsakomybės prasme ir vertino jas kaip papildomai patvirtinančiomis apelianto veiksmų neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis (kurios nustatytos ištyrus byloje esančius įrodymus, įskaitant ir mokestinių patikrinimų medžiagą) padarė savarankiškas, o ne prejudiciniais faktais grįstas, išvadas apie tai, kad, apeliantas, būdamas atsakingas už Bendrovės veiklą ir tinkamą sandorių vykdymą, turėjo pareigą žinoti visas būtinas sąlygas dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo; privalėjo įsitikinti ir įvertinti visas sąlygas būtinas tokio tarifo PVM taikymui, t. y. kad prekės buvo pateiktos „Geli Petroleum Ltd“, kuri buvo registruota PVM mokėtoju kitoje ES valstybėje narėje, prekės buvo tinkamai išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, prekių disponavimo teisė perėjo „Geli Petroleum Ltd“, tačiau neužtikrino, kad jo vadovaujamos Bendrovės veikla ir duomenys būtų teikiami teisingai ir sąžiningai, neatsižvelgė į galimas sandorio vykdymo pasekmes ir rizikas.
24. Be to, kad apeliantas neginčijo aplinkybių, jog laikotarpiu, kai susidarė nagrinėjamu atveju aktuali mokestinė PVM nepriemoka, jis vadovavo Bendrovei, taigi nepaneigė aplinkybių, kad būtent jis, kaip asmuo, atsakingas už Bendrovės veiklos organizavimą, jos tinkamą ir teisėtą funkcionavimą, sandorių sudarymą, mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą ir apmokėjimą, atstovaudamas Bendrovei, faktiškai atliko veiksmus, kurie įsiteisėjusiais administracinių teismų procesiniais sprendimais pripažinti nesąžiningais ir pažeidžiančiais mokestinio pobūdžio teisės aktų reikalavimus (CPK 178 straipsnis).
25. Nepritartina ir apelianto teiginiams, kad jo veiksmų įvertinimą kaip neteisėtų paneigia faktas, jog aplinkybės apie tai, kad Bendrovė neturėjo pagrindo taikyti 0 proc. PVM tarifo ir dėl to atsirado mokestinė nepriemoka, paaiškėjo tuomet, kai apeliantas jau nebebuvo Bendrovės vadovu. Dėl to, apelianto manymu, yra objektyviai neįmanoma situacija, kad neteisėtus veiksmus mokestinių įstatymų pažeidimo prasme atliko būtent atsakovas, eidamas Bendrovės vadovo pareigas.
26. Šiame kontekste pažymėtina, kad Bendrovės atliktų mokestinių pažeidimų fakto konstatavimo momentas niekaip nepaneigia ir negali paneigti aplinkybių, jog ginčui aktualūs pirmiau nurodyti mokestiniai pažeidimai buvo atlikti būtent dėl apelianto neteisėtų veiksmų ir tuo metu, kai apeliantas ėjo Bendrovės vadovo pareigas. Iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo išvadai, kad ginčui aktualūs mokestiniai pažeidimai buvo padaryti jau po to, kai apeliantas nustojo eiti Bendrovės vadovo pareigas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas, tuo metu, kai jis buvo Bendrovės vadovu ir atstovavo Bendrovės interesams, veikdamas Bendrovės vardu, neužtikrino, jog jo vadovaujama Bendrovė pateiktų teisingus duomenis deklaruojant PVM mokesčio taikymą, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus vykdant sandorius.
27. Nesutiktina ir su apelianto teiginiu, kad jis neatliko aptartų neteisėtų veiksmų, kadangi, veikdamas pagal bonus pater familias standartą, įsitikino, jog Bendrovė turėjo teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą tiekiant produkciją. Apelianto manymu, neįmanoma organizuoti Bendrovės veiklos taip, kad niekada nebūtų padaromos klaidos deklaruojant ar sumokant mokesčius.
28. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas atliko ieškovės nurodytus neteisėtus veiksmus. Apeliantas pateikė vien deklaratyvų teiginį apie savo veiksmų teisėtumą, tačiau civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė aplinkybių, kad, jam, kaip buvusiam Bendrovės vadovui, veikiant atidžiai, apdairiai ir rūpestingai, buvo objektyviai neįmanoma (ar tokia galimybė jam buvo iš esmės apsunkinta) laiku ir tinkamai išsiaiškinti visų aplinkybių, lemiančių pareigos mokėti atitinkamo dydžio PVM atsiradimą ir atitinkamai įvykdyti atsiradusią mokestinę prievolę (CPK 178 straipsnis). Apeliantas nepagrindė, kokių konkrečių priemonių jis ėmėsi aukščiau aptartoms jam, kaip Bendrovės vadovui priskirtoms, pareigoms tinkamai įvykdyti, neįrodė ir aplinkybių, kad net ir dėdamas pakankamas ir objektyviai įmanomas pastangas, aplinkybių apie PVM prievolės Bendrovei atsiradimą dėl nuo jo valios nepriklausančių tokių aplinkybių išsiaiškinti negalėjo.
29. Apibendrinusi aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog jis ginčui aktuliu laikotarpiu atliko neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu neapskaičiuodamas, nedeklaruodamas ir neapmokėdamas 289 180,38 Eur PVM.
30. Vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Kadangi byloje pagrįstai konstatuoti apelianto neteisėti veiksmai, vadovaujantis aptarta CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisykle, apelianto kaltė, kaip neteisėtų veiksmų subjektyvioji pusė, preziumuojama.
31. Apelianto manymu, neteisėtais pripažintuose apelianto veiksmuose nėra apelianto kaltės, kadangi objektyvių duomenų apie kontrahentės „Geli Petroleum Ltd“ sukčiavimą, kuomet apeliantas vadovavo Bendrovei, nebuvo; tokie duomenys galėjo anksčiausiai tapti žinomais Bendrovei tik 2013 m. kovo 8 d., t. y. kuomet kontrahentė buvo išregistruota iš Kipro PVM mokėtojų registro. Su nurodytu teiginiu nėra pagrindo sutikti.
32. Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2017 m. vasario 9d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-794-142/2017 bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusia 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 konstatavo, kad Bendrovė jau apelianto vadovavimo laikotarpiu, o ne po to, kai „Geli Petroleum Ltd“ buvo išregistruota iš Kipro PVM mokėtojų registro, nesiėmė atsargumo priemonių tikrinant kontrahento „Geli Petroleum Ltd“ statusą, jo veiksmus, jog įsitikintų vykdomų sandorių su „Geli Petroleum Ltd“ teisėtumu; turėjo žinoti, kad, sudarydama sandorius su „Geli Petroleum Ltd“, ji dalyvavo sukčiaujant PVM, jos vykdyti tiekimai Kipro įmonei „Geli Petroleum Ltd“ negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais padarė pagrįstą išvada, kad ginčui aktualaus sandorio sudarymo metu apeliantas, būdamas atsakingu už Bendrovės veiklą ir tinkamą sandorių vykdymą, turėjo pareigą žinoti visas būtinas sąlygas dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo. Atsižvelgiant į tai pripažįstama, kad apeliantas nepaneigė savo būtinosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – kaltės.
33. Apeliantas nurodė ir tai, kad Bendrovės tyčinio bankroto byloje priimta nutartimi, kuri turi prejudicinę galią šiai bylai, Kauno apygardos teismas nusprendė, jog apelianto veiksmai neturėjo įtakos Bendrovės nemokumui, taigi ir tam, kad ieškovė nebegali patenkinti savo reikalavimų iš Bendrovės turto. Pasak apelianto, tokios aplinkybės patvirtina, kad tarp apelianto veiksmų, kurie pripažinti neteisėtais, ir žalos nėra priežastinio ryšio. Su nurodytu teiginiu nėra pagrindo sutikti.
34. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Kauno apygardos teismas įsiteisėjusia 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1192-924/2022, kurioje suinteresuoto asmens procesiniu teisiniu statusu dalyvavo, be kita ko, ir apeliantas, nutarė atmesti nemokumo administratorės UAB „Vorulis“ prašymą dėl BUAB „Bendida“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 24 d. nutartyje nurodė, kad „PVM nepriemoka tuo metu neturėjo jokios įtakos Bendrovės mokumui, nes įmonė toliau vykdė veiklą ir iš esmės dar ne vienerius metus veikė pelningai; <...> aplinkybė, kad dėl valdymo organų neteisėtų veiksmų (ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, veikė nesąžiningai ir nesiėmė jokių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje) UAB „Bendida“ savo veikloje 2012-2013 metais nepagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą ir valstybei nesumokėjo 667 684,87 Eur PVM, nereiškia, kad būtent šie veiksmai sukėlė bendrovės nemokumą ar kad sąmoningai buvo siekti privesti įmonę prie bankroto. Ir nors sutiktina su bankroto administratore, kad ši aplinkybė turėjo įtakos atsakovės finansinei padėčiai (ją pablogino) ir jos tapimui nemokia, tačiau priežastinis ryšys yra per daug nutolęs nuo įmonės valdymo organų 2012-2013 metais atliktų neteisėtų veiksmų ir įmonės nemokumo. Taigi, teismo vertinimu, esant nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo minėtus buvusių vadovų veiksmus vertinti kaip sąmoningą siekį pabloginti įmonės finansinę padėtį bei privesti ją prie bankroto. <...> „byloje nenustatyta sąmoningo įmonės vadovų ar jos akcininkų blogo įmonės valdymo ar kitų priimtų sprendimų veiksmų, kurie būtų siejami su įmonės ekonominės vertės ir jos turto aktyvo mažinimu, ir kurie būtų nulėmę įmonės nemokumą bei atitinkamai negalėjimą įvykdyti kreditorių reikalavimus.“
35. Kasacinio teismo išaiškinta, kad viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, jog aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas).
36. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-1192-924/2022, atsižvelgiant į jos įrodinėjimo dalyką (aplinkybes, ar Bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia), buvo nagrinėjamos aplinkybės, ar suinteresuotų asmenų veiksmai nulėmė Bendrovės tyčinį bankrotą. Būtent tokia įrodinėjimo dalyko apimtimi Kauno apygardos teismas ir išnagrinėjo bylą. Byloje įrodinėjimo dalyku nebuvo aplinkybės, susijusios su apelianto deliktine civiline atsakomybe ieškovės VMI atžvilgiu, kurios yra bylos nagrinėjimo dalykas šioje byloje. Kadangi bylose skiriasi įrodinėjimo dalykai, priešingai nei nurodė apeliantas, Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartyje nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai.
37. Pasisakant dėl būtinųjų apelianto civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio ir žalos – (ne)egzistavimo, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad tarp aptartų apelianto neteisėtų veiksmų ir žalos, kuri pasireiškė 289 180,38 Eur PVM nepriemokos nesumokėjimu, ir tokios nepriemokos nėra galimybių atgauti Bendrovės bankroto procese (atsižvelgiant į bendrą Bendrovės bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų dydį), egzistuoja priežastinis ryšys, kadangi apeliantui tinkamai vykdant MAĮ 40 straipsnyje nustatytas pareigas, Bendrovė būtų tinkamai apskaičiavusi PVM ir turėjusi finansines galimybes jį sumokėti.
38. Apibendrinus aptartus argumentus, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visas apelianto deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas. Nustatęs minėtas sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino egzistuojant apeliantą ir ieškovę siejančią deliktinės civilinės atsakomybės prievolę, pagal kurią ieškovė turi reikalavimo teisę, o apeliantas – pareigą atlyginti ieškovei 289 180,38 Eur dydžio žalą, dėl to ieškinį pagrįstai patenkinto visiškai.
39. Nėra pagrindo pritarti apelianto teiginiams, kad ieškiniu buvo siekiama sukurti apeliantui solidarią atsakomybę, o tai neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo. Pasak apelianto, mokesčių mokėtojo (Bendrovės) PVM prievoles perkėlimas mokesčių mokėtojo vadovui (apeliantui) prieštarautų Europos Sąjungos 2006 m. lapkričio 28 d. Direktyvai 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos OJ L 347 (toliau – Direktyva) ir ESTT 2022 m. spalio 13 d. Sprendime MC prieš Direktor na Direktsia „Obzhalvane i danachno-osiguritelna praktika“ V. T. pri Tsentralno upravlenie na Natsionalnata agentsia za prihodite, C-1/21, suformuotai praktikai.
40. Šiame kontekste pažymėtina, kad su nagrinėjama bylai esminėmis faktinėmis aplinkybėmis sutampančioje byloje kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog apelianto paminėtame ESTT 2022 m. spalio 13 d. sprendime nebuvo nustatytas baigtinis sąrašas kriterijų, kuriems esant vadovas gali būti laikomas solidariai atsakingu už juridinio asmens PVM prievoles; ESTT padarė išvadą, kad Direktyvos 273 straipsnis ir proporcingumo principas nedraudžia priimti nacionalinės teisės aktų, kuriuose nustatytas toks solidariosios atsakomybės dėl juridinio asmens PVM skolų mechanizmas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023, 38, 39 punktai). Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginiai apie skundžiamo sprendimo prieštaravimą Direktyvai ir (ar) aptartai ESTT praktikai, atmetami kaip nepagrįsti.
41. Apeliantas nurodė ir tai, kad jeigu apeliacinis skundas nebus patenkintas ir bus paliktas galioti skundžiamas sprendimas, jis prašo taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą galimybę sumažinti ieškovės prašomos atlyginti žalos dydį.
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjamo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir pagrindas bei atsiliepime į ieškinį nurodyti atsikirtimo pagrindai. Pirmosios instancijos teismas nagrinėja bylą būtent bylos šalių nustatytose ginčo ribose.
43. CPK 312 straipsnyje įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
44. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
45. Teismų praktikoje išaiškinta, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis reiškia, jog apeliacinės instancijos teisme negalima kelti jokių naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017).
46. Įstatymų leidėjo įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teisme reikšti naujus reikalavimus bei teikti naujus įrodymus taip pat reiškia ir draudimą remtis naujomis aplinkybėmis, dėl kurių nepasisakė (kurių netyrė) pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-578-464/2016).
47. Nagrinėjamu atveju, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas neteikė argumentų ir (ar) įrodymų, susijusių su pagrindo taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą galimybę sumažinti žalos atlyginimo dydį, egzistavimu, dėl to pirmosios instancijos teismas tokių į ginčo ribas nepatenkančių aplinkybių netyrė. Šių argumentų apeliantui neteikus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pirmosios instancijos teismui neturėjus galimybių jų įvertinti, apeliantas jais negali remtis apeliaciniame procese. Todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina ir nepasisako dėl aptartų apelianto apeliaciniame procese pateiktų naujų argumentų.
48. Šiame kontekste aktualu ir tai, kad ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naują įrodymą – Bendrovės 2024 m. rugsėjo 19 d. pareiškimą dėl išieškojimo atsisakymo. Nurodė, kad šis įrodymas tapo aktualus bylai, kadangi jis buvo parengtas jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, o būtinybė jį pateikti kilo tik rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašoma mažinti priteisiamos žalos dydį.
49. CPK 314 straipsnis apriboja naujų, pirmosios instancijos teismo nevertintų įrodymų, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, priėmimą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
50. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).
51. Pagal CPK 180 straipsnio nuostatas, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai (ar joje kilusiam atskiram procesiniam klausimui) aplinkybes. Kaip yra išaiškinta kasacinio teismo, įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Toks įrodymams keliamas reikalavimas vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011).
52. Nagrinėjamu atveju, kadangi, kaip nurodyta pirmiau, nėra pagrindo vertinti apelianto argumentų, susijusių su pagrindo taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės normą egzistavimu, ieškovės pateikti nauji įrodymai, kuriais grindžiami ieškovės argumentai dėl pagrindo taikyti žalos atlyginimo sumos sumažinimą neegzistavimo, pripažintini neatitinkančiais įrodymų sąsajumo reikalavimo. Nurodytų motyvų pagrindu aptartą ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktą naują įrodymą atsisakoma priimti.
53. Nustačius, kad apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
54. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
55. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, o ieškovė nenurodė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrusi bylinėjimosi išlaidų ir tokio pobūdžio išlaidų priteisti neprašė, šalių apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neskirstomos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 23d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Laima Ribokaitė
Žilvinas Terebeiza