Civilinė byla Nr. 3K-3-55-916/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31584-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.8, 3.3.3.7, 3.1.7.6.

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei G. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių bei atsakovės G. S. priešieškinį ieškovui A. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių, trečiasis asmuo byloje E. S..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje sprendžiama materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto, kuris visas ar iš dalies buvo įgytas po santuokos sudarymo, padalijimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimo byloje keliamų turto padalijimo reikalavimų apmokestinimą žyminiu mokesčiu, aiškinimo ir taikymo klausimai.

2.       Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė: 1) nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės; 2) po santuokos nutraukimo ieškovui palikti pavardę – S., o atsakovei ikisantuokinę pavardę – T.; 3) atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteisti šį turtą: transporto priemonę „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (vidutinės rinkos vertė 1000 Eur); butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 18 000 Eur); 12 750,53 Eur, esančius AB SEB banke atsakovės sąskaitoje; 4) ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisti: transporto priemonę „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 300 Eur); 350 Eur dydžio piniginę kompensaciją už atsakovei tenkančią didesnę turto dalį, t. y. už 1/2 dalį transporto priemonės; 9000 Eur dydžio piniginę kompensaciją už 1/2 dalį atsakovei tenkančio buto, esančio (duomenys neskelbtini); 12 750,53 Eur, esančius AB SEB banke ieškovės sąskaitoje; 5) gyvenamąjį namą (vidutinė rinkos vertė 16 805 Eur) ir 0,0468 ha ploto žemės sklypą (vidutinė rinkos vertė 2358 Eur), esančius (duomenys neskelbtini); butą (vidutinė rinkos vertė 45 000 Eur), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 17 180 Eur), pripažinti ieškovo asmenine nuosavybe; 6) atsakovės įsipareigojimus kreditorei E. S. pripažinti atsakovės asmenine prievole.

3.       Nurodė, kad santuoką su atsakove įregistravo 1985 m. sausio 11 d. Santuokinis gyvenimas su atsakove susiklostė nepalankiai. Santuoka iširo daugiau nei prieš penkerius metus – šalys nepalaiko santuokinių ryšių, neveda šeiminio gyvenimo. Šeima iširo dėl atsakovės kaltės, dėl jos nesugyvenamo būdo, psichologinio smurto vartojimo, materialinės naudos siekimo, nes jos iniciatyva kildavo nesusipratimų, šeimoje įsivyravo nesantarvė. Nurodė, jog žemės sklypas su gyvenamuoju namu, esantys (duomenys neskelbtini), butas, esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovo asmeninė nuosavybė, nes šie daiktai įgyti išimtinai už ieškovo asmenines lėšas. Be to, tiek kooperatinis butas, esantis (duomenys neskelbtini), tiek žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įgyti ieškovo dar iki santuokos sudarymo.

4.       Atsakovė priešieškiniu prašė: 1) nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės; 2) atsakovei priteisti: gyvenamąjį namą (vidutinė rinkos vertė 16 805 Eur) ir žemės sklypą (vidutinė rinkos vertė 2358 Eur), esančius (duomenys neskelbtini); butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 18 000 Eur); 3) ieškovui priteisti: transporto priemonę „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 300 Eur); butą (vidutinė rinkos vertė 45 000 Eur), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė17 180 Eur); sodo namą, esantį (duomenys neskelbtini), neįregistruotą Nekilnojamojo turto registre (vidutinė rinkos vertė 50 000 Eur); 3) už atsakovei natūra priteisiamą mažesnės vertės turtą iš ieškovo priteisti 37 658,50 Eur piniginę kompensaciją; 4) automobilį „A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti atsakovės asmenine nuosavybe (vidutinė rinkos vertė 1000 Eur); 5) palikti atsakovei santuokinę pavardę – S.; 6) išlaikymo vienam iš kito nepriteisti; 7) priteisti atsakovei iš ieškovo 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5.       Atsakovė nurodė, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Praėjus keleriems metams po santuokos sudarymo, ieškovas ėmė negrįžti namo, nuolat vartojo alkoholį, nesirūpino šeima, visus šeimos reikalus sprendė su savo motina ir seserimi. Atsakovė viena, be vyro pagalbos prižiūrėjo vaikus. Sutuoktinis prieš atsakovę vartojo tiek psichinį, tiek fizinį smurtą. Atsakovė su vaikais 2010 metais išsikėlė gyventi į atskirą butą, siekdama apsaugoti savo ir vaikų fizinę ir psichinę sveikatą. Kol šalys gyveno kartu, ieškovo indėlis į vaikų auklėjimą, jų išlaikymą ir kitų vaikų poreikių tenkinimą apsiribojo tik tuo, kad ieškovas mokėjo už butui teikiamas komunalines paslaugas. Visos vaikų išlaikymo ir rūpinimosi jais išlaidos teko tik atsakovei. Be to, atsakovė mokėjo ir už komunalines paslaugas, teikiamas butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno ieškovo motina: nuo 2006 m. iki 2009 m. sumokėjo 12 815,57 Lt (3711,65 Eur). Santykiai su ieškovu realiai visiškai nutrūko suaugus vaikams, 2006 m. pradžioje. Nuo 2010 metų atsakovė su vaikais išsikėlė iš šeimos namų. Atsakovė būtų išsikėlusi ir anksčiau, tačiau jos bute iki 2010 metų gyveno ieškovo motina. Nurodė, kad jos išsikėlimo iš buto data laikytina bendro gyvenimo su ieškovu pabaigos data. Todėl santuokos nutraukimo materialinės teisinės pasekmės taikytinos nuo 2006 metų pradžios. Nurodė, kad visi nekilnojamojo turto objektai buvo įgyti santuokoje, t. y. po 1985 m. sausio 11 d., bet iki 2002 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) įsigaliojimo. Atsakovės 2007 m. rugpjūčio 7 d. įgytas automobilis „Audi A4“ laikytinas asmenine atsakovės nuosavybe, kadangi buvo įsigytas, kai šalys gyveno skyrium. Nurodė, kad jos prievolė trečiajam asmeniui E. S. yra jos asmeninė prievolė ir kad ji skolą kreditorei yra grąžinusi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: 1) nutraukė santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) po santuokos nutraukimo atsakovei paliko pavardę – S.; 3) priteisė ieškovui asmeninės nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą su jame esančiais pastatais, kurių daiktinės teisės neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre (su nebaigtu statyti sodo pastatu, ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais), esančius (duomenys neskelbtini), automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 4) priteisė atsakovei asmeninės nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini); 5) pripažino automobilį „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine atsakovės nuosavybe; 6) priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 20 950 Eur kompensaciją už atsakovei tenkantį santuokoje įgytą didesnės vertės turtą; 7) priteisė iš ieškovo į valstybės biudžetą 5413,50 Eur, o iš atsakovės 778 Eur žyminį mokestį į valstybės biudžetą.

7.       Teismas pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Šalys nepateikė neabejotinų įrodymų, pagrindžiančių santuokos iširimą dėl vieno iš sutuoktinių kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Iš šalių paaiškinimų bei liudytojų parodymų teismas nustatė, kad abi šalys tarpusavyje konfliktavo, tarp jų buvo susistumdymų. Byloje nėra pakankamai įrodymų, kad šalių bendras gyvenimas tapo negalimas vien tik dėl ieškovo ar atsakovės netinkamo elgesio. Priešingai, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai ir elgesys nulėmė santuokos iširimą. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas – mažiau. Abu sukūrė tokią situaciją savo pasirinkimu, nesupratimu, nekreipimu dėmesio į norus, lūkesčius. Lojalumo pareigos pažeidimai buvo esminiai ir turėjo įtakos santuokos iširimui, dėl ko bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

8.       Teismas padarė išvadą, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2006 metų gegužės mėnesio, kai atsakovė pradėjo mokėti buto, kuriame gyveno ieškovo motina, esančio (duomenys neskelbtini), mokesčius. Teismas iš šalių paaiškinimų nustatė, kad sutuoktiniai santuokinių ryšių neturi nuo 1995 m., tačiau, gyvendami viename bute, kaip nurodė atsakovė, rūpinosi nepilnamečiais vaikais, bendro turto įsigijimu, tvarkymu ir tik suaugus vaikams pradėjo gyventi skyrium (nuo 2006 metų pradžios). Atsakovė iki 2010 metų negalėjo išeiti iš šeimos namų, nes jos vardu registruotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno ieškovo motina. Atsakovės pateikti duomenys patvirtina, kad ji nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2010 metų mokėjo visus buto, esančio (duomenys neskelbtini), mokesčius. Taip pat atsakovė su ieškovo teta 2006 m. liepos 25 d. atsidarė bendrą banko sąskaitą, taip išreikšdama poziciją, kad ieškovas neturi turtinių santykių su savo teta.

9.       Teismas nustatė, kad šalys santuokos metu įsigijo šį nekilnojamąjį turtą: butą, esantį (duomenys neskelbtini), butą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilį „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ginčas kilo dėl visų nekilnojamųjų daiktų, išskyrus butą, esantį (duomenys neskelbtini), registruotą atsakovės vardu.

10.       Teismas, spręsdamas buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės klausimą, nustatė, kad šis butas ieškovui, kaip gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nariui, buvo suteiktas 1976 m. lapkričio 1 d. (iki santuokos sudarymo). Pagal buto techninės apskaitos knygą šis butas buvo įgytas už 7751,56 rublio. Ieškovas laikotarpiu nuo 1976 m. iki 1984 m. sumokėjo 5785,20 rublio (3325 rub. + 2460,20 rub.). Likusi 1966,36 rublio suma buvo sumokėta ir nuosavybės teisės į butą atsirado Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1991 m. kovo 27 d. pažymos Nr. 35 pagrindu, t. y. visiškai išmokėjus pajų šalims esant santuokoje ir mokant piniginius įnašus iš bendrų santuokinių lėšų (Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – ir SŠK) 21 straipsnio 1, 3 dalys). Teismas nustatė, kad 1986 metais, gimus pirmam vaikui, šalys apsigyveno šiame bute ir jame pragyveno apie 24 metus. Teismas pažymėjo, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teismas nurodė, kad ieškovas neišviešino, jog butą jis įsigyja asmeninės nuosavybės teise. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, kad šalys, gyvendamos šiame bute 24 metus, mokėjo buto komunalinius mokesčius, darė jo remontą, šiame bute užaugo šalių vaikai, padarė išvadą, kad ginčo butas buvo įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismas dėl ieškovo prašymo nukrypti nuo lygių dalių principo nurodė, kad ieškovo tėvai iki 2010 metų gyveno atsakovės vardu registruotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsakovė, pati negyvendama minėtame bute ir juo nesinaudodama, nuo 2006 metų gegužės mėnesio mokėjo visus komunalinius mokesčius. Tokiu būdu nėra pagrindo priteisti ieškovui didesnę ginčo buto dalį (CK 1.5 straipsnis) Nesant tarp šalių ginčo dėl minėto daikto padalijimo, teismas ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisė butą, esantį (duomenys neskelbtini), 68 100 Eur vertės, o atsakovei iš ieškovo priteisė 1/2 dalį buto vertės, t. y. 34 050 Eur dydžio, kompensacijos.

11.       Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini). Abi šalys pripažino, jog jis įgytas šalims esant santuokoje, todėl laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Šalys šio buto vertei nustatyti vadovavosi 2016 m. spalio 5 d. ekspertizės akto Nr. E16/09-28:02 išvada, kurioje nurodyta, kad buto vertė yra 42 300 Eur. Nesant tarp šalių ginčo dėl minėto daikto padalijimo, teismas natūra minėtą butą asmeninės nuosavybės teise priteisė atsakovei, o ieškovui iš atsakovės priteisė 1/2 dalies buto vertės kompensaciją – 21 150 Eur.

12.       Teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir dėl jame esančių Nekilnojamojo turto registre neregistruotų statinių, nustatė, kad 1975 m. birželio 9 d. LSD Finansų ministerijos skyriaus valdybos posėdžio protokolo Nr. 4 pagrindu šis žemės sklypas buvo skirtas ieškovui. Už žemės sklypą, namuką ir vaismedžius ieškovas sumokėjo 1796 rublius. Ieškovas žemės sklypą įsigijo 1993 m. spalio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, už jį sumokėdamas 38,30 Lt. Minėtas žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ieškovo vardu. Iš 1975 m. gruodžio mėnesio akto matyti, kad sodo pastatas pradėtas statyti 1972 m. balandžio mėnesį, o perduotas 1975 m. gruodžio mėnesį. Senasis sodo pastatas buvo registruotas 1976 m. rugsėjo 21 d., o išregistruotas 2013 m. gegužės 24 d. VĮ Registrų centro direktoriaus įsakymo Nr.V-122 pagrindu, nes nebuvo įregistruotos daiktinės teisės. 1983 m. spalio 24 d. ieškovas gavo leidimą Nr. 1295 rekonstruoti sodo namą, leidimas galiojo iki 1985 m. spalio 24 d., t. y. šalims jau esant santuokoje 9 mėnesius 13 dienų. Teismas sprendė, kad iš ieškovo pateiktų į bylą statybinių medžiagų gaminių kvitų negalima identifikuoti, kad būtent šios visos medžiagos buvo skirtos ginčo žemės sklype statomam sodo pastatui, o vienintelis pateiktas 1981 m. gruodžio 8 d. kvitas Nr. 590337, kuriame įrašyta, kad medžiagos pirktos sodo namo statybai, nėra pakankamas tam, kad būtų galima daryti išvadą apie statomo sodo namo užbaigtumą. Ieškovas, jau būdamas santuokoje, t. y. 1992 m. liepos 27 d., buvo sumokėjęs už kolektyvinio sodo žemę sodo bendrijoje „Atžalynas“ 1915 rublių. Teismas, vertindamas ieškovo pateiktą 1992 m. rugsėjo 5 d. pinigų dovanojimo sutartį, pagal kurią ieškovo sesuo padovanojo jam 5000 Lt sumą, nurodė, kad dovanojimo sutartis negalėjo būti sudaryta litais, nes tokia valiuta tuo metu Lietuvoje neegzistavo. Be to, minėta sutartis į bylą buvo pateikta tik 2017 m. kovo 27 d., t. y. praėjus 1 metams 6 mėnesiams nuo ieškinio teisme gavimo dienos. Teismas kritiškai vertino ieškovo siekį bet kokiomis priemonėmis įrodyti asmeninių lėšų turėjimą.

13.       Teismas žemės sklypą su jame esančiais pastatais, kurių daiktinės teisės neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre (nebaigtu statyti sodo pastatu, ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais), esančiais (duomenys neskelbtini), pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas, nustatydamas ginčo žemės sklypo ir jame esančių statinių vertę, vadovavosi vėliausiai atliktos ekspertizės aktu. Šio akto pagrindu nustatė, kad minėto turto vertė yra 74 000 Eur. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo dėl šio turto padalijimo nebuvo, jį natūra asmeninės nuosavybės teise priteisė ieškovui, o atsakovei iš ieškovo priteisė 1/2 turto vertės, t. y. 37 000 Eur, kompensaciją.

14.       Teismas pripažino žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad šiam turtui įsigyti, o vėliau ir gyvenamajam namui statyti buvo panaudotos jo tėvų, sesers ir tetos padovanotos lėšos. Teismas nustatė, kad 1995 m. spalio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas įsigijo žemės sklypą su jame nebaigtu statyti gyvenamuoju namu už 28 000 Lt, kurie buvo sumokėti prieš pasirašant minėtą sutartį. Ieškovo vardu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ginčo žemės sklypas su jame esančiu gyvenamuoju namu, kurio baigtumas 12 procentų. Iš ekspertizės aktų teismas nustatė, kad gyvenamojo namo baigtumas – 61 procentas. Byloje pateikti čekiai, apmokėjimo kvitai apima tą laikotarpį, kai šalys gyveno santuokoje ir vedė bendrą ūkį, ir tik laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2009 m., kaip nurodė pats ieškovas, statybinėms medžiagoms buvo išleista 8167,20 Lt (2365,38 Eur). Teismas nesivadovavo į bylą pateiktomis 1995 m. rugsėjo 28 d. ir 1996 m. liepos 6 d. pinigų dovanojimo sutartimis, nes jos nebuvo patvirtintos notarine forma ir pateiktos į bylą praėjus vieneriems metams ir šešiems mėnesiams nuo ieškinio teisme gavimo dienos. Iš pateiktų į bylą ieškovo tetos jam 1996 m., 1998 m., 1999 m. pervestų lėšų teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog būtent šie pinigai ieškovui buvo padovanoti asmeniškai, nes dovanojimo sutarčių ieškovas nepateikė, o jei jie ir buvo dovanoti, tai savaime nereiškia, kad būtent šias asmenines lėšas ieškovas panaudojo ginčo namo statyboms. Atsižvelgdamas į šalių interesų pusiausvyrą, į tai, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteista nekilnojamųjų daiktų, kurių bendra vertė 142 100 Eur, o atsakovei – 42 300 Eur, teismas žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), priteisė natūra asmeninės nuosavybės teise atsakovei, o iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 1/2 turto vertės, t. y. 71 000 Eur dydžio, kompensaciją.

15.       Teismas, spręsdamas dėl 25 501,05 Eur lėšų įtraukimo į dalytino turto balansą, nustatė, kad šios lėšos atsirado 2006 m. liepos 25 d. sutarties pagrindu, pagal kurią ieškovo teta su atsakove atsidarė bendrą banko sąskaitą. Šia sutartimi iš ieškovo tetos asmeninių lėšų buvo sukaupta 154 689,48 Lt (44 801,17 Eur) ir 7622,69 JAV dolerio lėšų. Teismas, nustatęs, kad šalys skyrium gyvena nuo 2006 metų gegužės mėnesio, o minėtos lėšos atsirado 2006 m. liepos 25 d. sutarties pagrindu, kai šalys gyveno skyrium, sprendė, kad atsakovės turėtos 12 750,53 Eur lėšos, kurias prašo priteisti ieškovas, laikytinos asmenine atsakovės nuosavybe ir yra nedalytinos. Teismas nustatė, kad šių lėšų atsakovės sąskaitoje nėra, jos realiai neegzistuoja.

16.       Teismas automobilį „Audi 80“, kurio vertė 300 Eur, nesant tarp šalių ginčo, priteisė ieškovui, o atsakovei – 150 Eur dydžio kompensaciją.

17.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys skyrium gyvena nuo 2006 m. gegužės mėnesio, o transporto priemonė „Audi A4 Avant“, kurios vertė 1000 Eur, įgyta laikotarpiu, kai šalys nevedė bendro ūkio, sprendė, kad minėtas automobilis yra asmeninė atsakovės nuosavybė ir nedalytinas.

18.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dalytino turto vertė yra 326 700 Eur, ieškovui atiteko turto už 142 400 Eur sumą, o atsakovei – už 184 300 Eur sumą, sprendė, kad iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 20 950 Eur (184 300 Eur – 163 350 Eur) kompensacija už jai tenkantį santuokoje įgytą didesnės vertės turtą.

19.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

20.       Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė momentą, kada sutuoktiniai faktiškai nustojo kartu gyventi, t. y. nuo 2006 m. gegužės mėnesio. Faktinė aplinkybė, kad sutuoktiniai nustojo kartu gyventi, kaip santuokos iširimo požymis, sudarantis pagrindą ją nutraukti, pasireiškia, jei netvarkomas bendras ūkis ir negyvenamas santuokinis gyvenimas (CK 3.53 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamoje byloje ieškovas su atsakove nuo 1995 m. viename bute pragyveno iki 2010 m., t. y. net 15 metų. Per šį laikotarpį kartu viename bute gyveno ir pilnametystės sulaukė šalių vaikai. Todėl vien fakto, jog nuo 1995 m. tarp sutuoktinių prasidėjo konfliktai ir santykiai visą laiką išliko blogi, konstatavimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog jų santuoka faktiškai iširo nuo 1995 m. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad šalių santuoka galutinai iširo 2006 m. gegužės mėnesį, kadangi jų vaikai buvo tapę pilnamečiai, atsakovė ėmė rūpintis kito buto išlaikymu, nesitardama su atsakovu tvarkyti finansinius reikalus.

21.       Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta abiejų sutuoktinių kalte dėl santuokos iširimo, nepateikė į bylą jokių duomenų, galinčių patvirtinti bent vieną iš CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų atsakovės kaltės prezumpcijų. Atsakovės žiauraus elgesio su ieškovu tiesiogiai nepatvirtino nei byloje esantys įrodymai, nei liudytojų parodymai. Liudytojų parodymai apie atsakovės bendravimo su ieškovu būdą nereiškia žiauraus elgesio. Byloje nėra jokių tiesioginių duomenų, jog atsakovė būtų smurtavusi prieš ieškovą. Aplinkybė, kad liudytojai bei trečiasis asmuo jį matė su apdraskytu veidu, tiesiogiai nepatvirtina, kad tai padarė atsakovė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šalių vaikų parodymais ir konstatavo abiejų šalių kaltę dėl santuokos iširimo, kadangi suaugę bylos šalių vaikai gali geriausiai atskleisti jų tarpusavio santykius ir duoti apie tai objektyvius parodymus.

22.       Pirmosios instancijos teismas detaliai vertino visus byloje esančius duomenis, susijusius su nekilnojamojo turto įsigijimo aplinkybėmis. Sprendime, remiantis teisės normomis, pagrįsta, kodėl teismas nesivadovavo ieškovo pateiktomis 1995 m. rugsėjo 28 d. ir 1996 m. liepos 6 d. pinigų dovanojimo sutartimis, statybinių medžiagų įsigijimo dokumentais, taip pat liudytojų parodymais apie jam dovanotas lėšas, kuriomis ieškovas įrodinėjo žemės sklypo ir namo, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimo asmeninės nuosavybės teise aplinkybes.

23.       Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į byloje esančius duomenis, kad ieškovas už butą, esantį (duomenys neskelbtini), yra sumokėjęs didesnę įmokų dalį iki santuokos sudarymo. Tačiau pagal egzistavusį teisinį reguliavimą nuosavybės teisė į šį butą buvo įgyta bylos šalims jau gyvenant santuokoje, todėl šis turtas pagrįstai buvo pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre pagal 1993 m. spalio 8 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, jame esantys statiniai buvo perstatyti ir rekonstruoti bei nėra įregistruoti iki šiol. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį turtą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

24.       Nurodė, jog vienas iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės instituto tikslų – apginti ekonomine prasme silpnesnio sutuoktinio, kuris dėl objektyvių priežasčių įnešė mažesnį indėlį sukuriant turtą, turtinius interesus. Nors ieškovo finansinis indėlis į santuokoje įgytą turtą yra didesnis nei atsakovės, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovė prisidėjo prie šio turto priežiūros bei išlaikymo, iki 2010 m. kartu su vaikais gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), abu suaugę bylos šalių vaikai patvirtino, jog atsakovė dirbo sodo sklype ir rūpinosi juo.

25.       Teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus dėl byloje esančių ekspertų išvadų vertinimo, padarė išvadą, kad pakartotinėje ekspertizėje ekspertė pagrįstai nurodė bendrą viso žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir jame esančių statinių vertę. Aplinkybė, jog pakartotinėje ekspertizėje buvo remiamasi tam tikrais 2016 m. spalio 5 d. ekspertizėje nustatytais faktais, negali būti pagrindas nesivadovauti vėlesne ekspertize, nes pats ieškovas sutiko su 2016 m. spalio 5 d. eksperto išvadomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

26.       Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 3 d. nutarties dalį dėl ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimų atmetimo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

26.1.                      Dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės, aiškinimo ir taikymo:

26.1.1.                      pripažindami abiejų šalių kaltę dėl santuokos iširimo, teismai nenurodė, kurio laikotarpio faktinėmis aplinkybėmis vadovaujasi sutuoktinių veiksmus vertindami kaip kaltus. Sprendžiant dėl sutuoktinių kaltės, teisiškai reikšmingos yra tik tos aplinkybės, kurios egzistavo iki santuokos faktinio iširimo. Nagrinėjant klausimą dėl atsakovės kaltės dėl santuokos iširimo, turėjo būti analizuojamos aplinkybės, buvusios 1993–1995 m., nes abi šalys pripažino, jog nuo 1995 m. jų santuoka faktiškai iširo;

26.1.2.                      vertindami atsakovės kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, teismai nesirėmė ieškovo pasitelktomis įrodinėjimo priemonėmis (2017 m. kovo 27 d. ieškovo rašytiniais paaiškinimais, ieškovo žodiniais paaiškinimais teismo posėdžiuose; ieškovo mamos E. S. paaiškinimais 2017 m. kovo 28 d. teismo posėdyje), nurodydami, kad atsakovės kaltei pagrįsti turėjo būti pateikti išimtinai tik tiesioginiai įrodymai. Dėl šeimos bylų specifikos įrodinėjamos aplinkybės geriausiai žinomos tik pačioms šalims, neretai bendro gyvenimo aplinkybės tiesioginiais įrodymais nėra fiksuojamos, todėl ne visais atvejais sutuoktinio kaltė gali būti nustatoma tik pateikus tiesioginius įrodymus;

26.1.3.                      teismai taikė dvejopus standartus ieškovo ir atsakovės liudytojams. Teismai nepagrįstai nesivadovavo liudytojos B. S. parodymais, nurodydami, kad ši liudytoja, ieškovo sesuo, savaime yra suinteresuota bylos baigtimi. Teismai nepagrįstai vadovavosi byloje liudijusių ginčo šalių pilnamečių vaikų parodymais, neatsižvelgdami į tai, kad jų santykiai su ieškovu yra konfliktiški. Finansinės priklausomybės klausimas šiuo atveju jokios reikšmės neturėjo, nes liudytojai buvo neobjektyvūs dėl to, kad su ieškovu konfliktuoja, palaiko motinos pusę.

26.2.                      Dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktinių turtinėms teisėms atsiradimo momentą (CK 3.67 straipsnio 2 dalis, 3.127 straipsnio 2 dalis), taip pat santuokos iširimo požymius (CK 3.53 straipsnio 1, 2 dalys), aiškinimo ir taikymo:

26.2.1.                      nustatę, kad abu sutuoktiniai pripažįsta, jog jie santuokinių ryšių tiek teisine, tiek ir faktine prasme nepalaikė nuo 1995 metų, teismai faktinio santuokos iširimo momentą (2006 m. gegužės mėn.) susiejo išimtinai tik su pačios atsakovės vienašališkais veiksmais šiuo laikotarpiu;

26.2.2.                      pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios visiškai atitinka santuokos iširimo požymius, labiau tikėtina, kad šalių santuoka iširo 1995 m., nes būtent nuo tada šalys neturėjo intymių santykių, ruošė ir šaldytuve laikė maistą atskirai, nesirūpino vienas kito buities reikalų klausimais (skalbėsi drabužius kiekvienas sau), savo finansus tvarkė atskirai ir kt. Toks šalių gyvenimo būdas visiškai atitinka negyvenamo santuokinio gyvenimo ir bendro ūkio nevedimo požymius, todėl 2006 m. vienašališki atsakovės veiksmai tebuvo 1995 m. faktiškai iširusios santuokos pasekmė, o ne jo požymis.

26.3.                      Dėl turto, privatizuoto santuokos metu už valstybės vienkartines išmokas:

26.3.1.                      byloje buvo kilęs ginčas, ar iki naujojo CK įsigaliojimo įsigyto nekilnojamojo turto registravimas Nekilnojamojo turto registre tik ieškovo vardu, nenurodant, kad turtas yra asmeninė jo nuosavybė, laikytinas tinkamu ieškovo valios išraiškos dėl turto įsigijimo asmeninėn nuosavybėn fakto įtvirtinimu. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu aplinkybės pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismai pripažino, kad turto perleidimo sandoriuose ieškovui konkrečiai nenurodžius, jog turtą jis įgyja asmeninėn nuosavybėn, laikytina, kad turtas buvo įgytas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, nepaisant to, kad jis registruotas ir pirktas tik vieno ieškovo vardu.

(a)       dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini):

26.3.2.                      pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl šio buto nuosavybės, nepagrįstai įvertino tik buto privatizavimo momentą, visiškai neatsižvelgdami į tai, kad tiek buto pajai buvo išmokėti, tiek ir pats butas buvo skirtas ieškovui iki santuokos. Kooperatinio buto teisinis režimas nustatomas pagal pajų (įmokų) sumokėjimo datą, o ne formalią buto privatizavimo sutarties pasirašymo datą. Be to, nustatant kooperatinio buto teisinį statusą, privalu atsižvelgti į tai, kokiomis lėšomis yra atsiskaityta už kooperatinį butą (bendromis santuokinių ar asmeninėmis vieno iš sutuoktinio);

26.3.3.                      byloje nustatyta, kad pagal buto techninės apskaitos knygą butas buvo įgytas už 7751,56 rublio. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ne iš bendrų ieškovo ir atsakovės lėšų už butą buvo sumokėta 6998,62 rublio, kas sudaro daugiau nei 90 proc. visos buto (duomenys neskelbtini), įsigijimo kainos pagal 1976 m. lapkričio 1 d. orderį gyvenamajam plotui apgyvendinti vietinės kooperatinės organizacijos name Nr. 016200;

(b)       dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini):

26.3.4.                      skundžiamame sprendime nurodoma, kad ieškovas sodo žemės sklypą įsigijo 1993 m. spalio 8 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėdamas 38,30 Lt. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra teisiškai neteisinga: žemės sklypas buvo įsigytas dar 1975 m. birželio 9 d. (leista pirkti), tuo tarpu 1993 m. spalio 8 d. metais žemės sklypas buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka;

26.3.5.                      žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo skirtas ieškovui 1975 m. birželio 9 d. LSD Finansų ministerijos skyriaus valdybos posėdžio protokolu Nr. 4 iki santuokos sudarymo. Įkainojimo akte nurodyta, kad žemės sklypas, jame esantis sodo namelis, vaismedžiai, vaiskrūmiai ir uogos yra įkainojami 1796 rubliais. Ieškovas už perkamą žemės sklypą ir jame esantį sodo namelį sumokėjo 1796 rublius, mokėjimo kvitas pateiktas byloje;

26.3.6.                      nė vienas iš teismų neatsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką investiciniai čekiai, kuriais asmuo atsiskaitė už privatizuojamą turtą, būdavo skiriami kiekvienam asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009). Nė vienas iš teismų nesprendė, ar minėta aplinkybė neturėtų būti vertinama kaip pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo.

26.4.                       Dėl įrodymų, patvirtinančių nekilnojamojo turto sukūrimą (pastatymą) iki santuokos sudarymo, ir turto įsigijimo bei sukūrimo iš asmeninių lėšų, vertinimo taisyklių pažeidimo (sodo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)) bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos:

(a)       dėl sodo namo, esančio (duomenys neskelbtini):

26.4.1.                      sodo namelį ieškovas nupirko kartu su žemės sklypu pagal 1975 m. birželio 9 d. LSD Finansų ministerijos skyriaus valdybos posėdžio protokolą Nr. 4. Esminius sodo namelio statybos darbus ieškovas atliko iki 1984 m., įskaitant 1981–1982 m. pakeltą stogą ir mansardoje įrengtą 15 kv. m kambarį. Kadangi atlikus šiuos darbus buvo nukrypta nuo 1980 m. birželio 20 d. leidimo Nr. 1459, ieškovas turėjo iš naujo derinti ir gauti patikslintą leidimą atlikti faktiškai atliktus darbus. Faktą, kad darbai atlikti, ir laikotarpį, kada atlikti, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – kvitai (sąskaitos) nuo 1980 m. gegužės 12 d. iki 1984 m. spalio 7 d. Po 1984 m. sodo namelio rekonstrukcijų ar pagerinimų nebuvo atliekama, plotas nesikeitė, tačiau teisinė registracija nebuvo atlikta, nes iki galo nebuvo užbaigti kai kurie darbai, būtini pastatui atiduoti vertinti (nebaigta elektros instaliacija). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai byloje esančius statybos kvitus vertino atsietai nuo statybos procesą patvirtinančių statybos leidimų, nurodydami, kad kvitai tiesiogiai neįrodo, jog pinigai buvo panaudoti būtent sodo namo statybai;

(b)       dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini):

26.4.2.                      1995 m. spalio 25 d. sutarties pagrindu ieškovas įsigijo žemės sklypą su jame nebaigtu statyti gyvenamuoju namu už 28 000 Lt, kurie buvo sumokėti prieš pasirašant sutartį. Ieškovas pateikė į bylą minėto namo statyboms išleistas lėšas laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2009 m. Teismai, konstatuodami, kad šalių santuoka faktiškai iširo 2006 m. gegužės mėn., nesprendė klausimo dėl laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2009 m. iš asmeninių ieškovo lėšų statybos darbams skirtų pinigų kompensavimo, jau nekalbant apie tai, kad šis turtas yra pripažintinas asmenine ieškovo nuosavybe (turtas buvo įgytas 1995 m. spalio 25 d., o šalių santuoka faktiškai iširo ir santuokos nutraukimo pasekmės yra taikytinos nuo 1995 m. sausio 1 d.) ir nėra pagrindo jo dalyti;

26.4.3.                      teismai atmetė ieškovo įrodymus, kuriais jis įrodinėjo asmeninių lėšų turėjimą žemės sklypui ir nebaigtam statyti namui įsigyti (1995 m. rugsėjo 28 d. pinigų dovanojimo sutartį, 1996 m. liepos 6 d. lėšų dovanojimo sutartį, lėšų pervedimo kvitus). Teismai nevertino aptartų įrodymų kitų byloje surinktų rašytinių įrodymų visumos kontekste, dėl jų pasisakė neatsižvelgdami į byloje nustatytas faktines aplinkybes;

26.4.4.                      teismai nevertino 1995 m. gruodžio 20 d. pažymos Nr. 133660/03-1770 apie brangų turtą įsigijusio (įsigyjančio) Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimą, kuri patvirtina asmeninių lėšų turėjimą, jų kilmę ir panaudojimą turtui įsigyti.

26.5.                       Dėl materialiosios teisės normų, sprendžiant klausimą dėl lėšų, buvusių atsakovės sąskaitoje, ir automobilių padalijimo, pažeidimo, nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, reglamentuojančios ieškinio pagrindo formulavimą (CPK 135 straipsnis):

26.5.1.                      teismas, pripažindamas 25 501,01 Eur asmenine atsakovės nuosavybe, neįvertino šių lėšų atsiradimo (sukaupimo) laikotarpio, t. y. per kokį laikotarpį atsakovė sukaupė šią pinigų sumą, taip pat iš kokių lėšų (asmeninių ar bendrų sutuoktinių) ši suma atsakovės buvo sukaupta. Teismai nepagrįstai šių pinigų įnešimą į banko sąskaitą pripažino jų sukaupimo data;

26.5.2.                      teismas nepagrįstai ieškovo reikalavimą priteisti pusę atsakovės sąskaitoje sukauptos pinigų sumos atmetė dėl to, kad sprendimo priėmimo dieną šių pinigų sąskaitoje jau nebebuvo. Pasikeitus aplinkybėms, teismas turėjo spręsti klausimą, ar egzistuoja pagrindas reikalavimą tenkinti kitu teisiniu pagrindu – ne šeimos poreikiams panaudoto turto kompensavimo forma (CK 3.98, 3.115 straipsniai);

26.5.3.                      teismams padarius neteisingą išvadą, jog dėl santuokos nutraukimo kaltais yra pripažintini abu sutuoktiniai, taip pat išvadą, jog ieškovas ir atsakovė skyrium gyvena nuo 2006 m. gegužės mėn., buvo neteisingai išspręstas klausimas dėl automobilių padalijimo. Kadangi atsakovė yra atsakinga už tai, kad šalių bendras gyvenimas tapo negalimas, pagal CK 3.67 straipsnio 2 dalį jai nesuteikta teisė į santuokos nutraukimo pasekmių paankstinimą. Todėl skundžiamame sprendime ir nutartyje visiškai nepagrįstai automobilis „Audi 80“ buvo dalijamas, o automobilis „Audi A4 Avant“ buvo nedalijamas ir nepriteista pusės jo vertės kompensacija ieškovui.

26.6.                       Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių pakartotinės ekspertizės skyrimą (CPK 219 straipsnis), aiškinimo ir taikymo, proceso teisės normų, reglamentuojančių nutarties motyvavimą, pažeidimo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos:

26.6.1.                      byloje buvo atliktos dvi ekspertizės turto vertei nustatyti (2016 m. spalio 5 d. ekspertizės aktas Nr. E16/09-28:02 ir 2017 m. sausio 27 d. ekspertizės aktas Nr. IK-1/2017). Pakartotinė ekspertizė buvo palanki išimtinai tik atsakovei, kadangi atlikus šią ekspertizę susidarė 17 500 Eur dydžio turto verčių skirtumas ir vien dėl to atsakovė buvo nepagrįstai atleista nuo pareigos išmokėti ieškovui 8750 Eur kompensaciją;

26.6.2.                      pakartotinė ekspertizė buvo paskirta neskundžiama pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi. Teismo nutartis dėl pakartotinės turto vertinimo ekspertizės paskyrimo yra nemotyvuota, joje formaliai nurodyta, kad vienai iš šalių (atsakovei) kilo abejonių dėl pateiktos į bylą eksperto išvados. Toks teismo nutarties motyvavimo būdas yra esminis proceso teisės normų, reglamentuojančių nutarties motyvavimą, pažeidimas, dėl to byloje buvo nepagrįstai paskirta ir atlikta pakartotinė turto vertinimo ekspertizė ir šia teismai išimtinai vadovavosi priimdami skundžiamus sprendimus, taip pažeisdami ieškovo turtinius interesus.

26.7.                       Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimo byloje keliamų turto padalijimo reikalavimų apmokestinimą žyminiu mokesčiu, aiškinimo ir taikymo (CPK 80 straipsnis):

26.7.1.                      teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas (CPK 80 straipsnis), reglamentuojančias žyminio mokesčio apskaičiavimą. Skundžiamu sprendimu iš ieškovo priteista žyminio mokesčio suma buvo apskaičiuota du kartus žyminiu mokesčiu apmokestinant vieną ir tą patį turtą, kurio padalijimo klausimas, kaip visuma, yra sprendžiamas byloje: vieną kartą iš ieškovo buvo priteistas žyminis mokestis atmetus jo reikalavimus dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, antrą kartą tas pats turtas buvo apmokestintas žyminiu mokesčiu kaip ieškovui priteistas turtas. Neteisingai teismų apskaičiuotas žyminis mokestis lėmė, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog santuokos nutraukimo byloje pareiškiami reikalavimai, susiję su turto pripažinimu asmenine nuosavybe ar jo padalijimu, yra vieno ir to paties sutuoktinių turto balanso dalis (CK 3.118 straipsnis), o žyminio mokesčio tikslais kartu yra vienas ir tas pats turtinis reikalavimas;

2.                      Trečiasis asmuo E. S. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo tenkinti ieškovo kasacinį skundą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodo iš esmės tokius pačius argumentus, kaip ir ieškovo kasaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

3.                      CPK

4.                      Atsižvelgiant į aptartas nuostatas, kasaciniame skunde nurodomas kasacinio skundo dalykas – kasatoriaus prašymas (CPK 347 straipsnio 1 dalies 4 punktas) – turi būti siejamas su kasaciniame skunde nurodomais išsamiais teisiniais argumentais, o kasacinio teismo svarstomas tiek, kiek jis atitinka kasacinio skundo teisinius argumentus. Jeigu kasacinio skundo prašyme nurodomas reikalavimas nėra pagrindžiamas išsamiais teisiniais argumentais, jis laikytinas neatitinkančiu kasaciniam skundui keliamų reikalavimų ir negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas.

5.                      Nagrinėjamoje byloje ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis dėl ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimų atmetimo ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą – ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti visiškai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde ieškovas nepateikia išsamių kasacijos dalyką atitinkančių teisinių argumentų dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, dėl santuokos faktinio pasibaigimo momento, dėl atsakovės sąskaitoje buvusių lėšų ir automobilių padalijimo, taip pat dėl teismų įvertintų ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodytomis pripažintų aplinkybių dėl asmeninių ieškovo lėšų panaudojimo laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2009 m. atliktiems gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos darbams, todėl teisėjų kolegija nepasisakys dėl šių ieškovo kasacinio skundo argumentų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat nepasisakys ir dėl ieškovo argumentų dėl pakartotinės teismo ekspertizės skyrimo teisėtumo, kaip nesudarančių kasacijos dalyko. Tačiau teisėjų kolegija pasisakys dėl kasaciniame skunde nurodomų teisinių argumentų, susijusių su nekilnojamojo turto, kuris visas ar iš dalies buvo įgytas po santuokos sudarymo, padalijimo.

Dėl nekilnojamojo turto, kuris visas ar iš dalies buvo įsigytas santuokoje, padalijimo

6.                      Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai bendrąja jungtine nuosavybe pripažino ir abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis padalijo turtą, kurio dalis buvo įsigyta už ieškovo asmenines lėšas iki santuokos su atsakove sudarymo, o dalis – jau sudarius santuoką.

7.                      Ieškovas teigia, kad teismai nepagrįstai įvertino tik buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo momentą, visiškai neatsižvelgdami į tai, kad tiek buto pajai buvo išmokėti, tiek ir pats butas buvo skirtas ieškovui dar iki santuokos su atsakove sudarymo. Ieškovo manymu, kooperatinio buto teisinis režimas turėjo būti nustatomas atsižvelgiant ne į formalią buto privatizavimo sutarties pasirašymo datą, bet į pajų (įmokų) sumokėjimo datą, taip pat į tai, kokiomis lėšomis buvo atsiskaityta už kooperatinį butą (bendromis santuokinių ar asmeninėmis vieno iš sutuoktinio).

8.                      Byloje teismų nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), 1976 m. lapkričio 1 d. orderiu Nr. 016200 buvo skirtas ieškovo šeimai, susidedančiai iš trijų asmenų (ieškovo bei jo tėvų), dar iki santuokos su atsakove sudarymo. Buto pirkimo kaina – 7751,56 rublio. Ieškovas 1976 m. spalio 9 d. sumokėjo 3325 rublius, o laikotarpiu nuo 1976 m. iki 1984 m. – 2460,20 rublio. Likusi 1966,36 rublio suma buvo sumokėta ir nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsirado Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1991 m. kovo 27 d. pažymos pagrindu, šalims esant santuokoje ir mokant piniginius įnašus iš bendrų santuokinių lėšų (SŠK 21 straipsnio 1, 3 dalys). Byloje taip pat nustatyta, kad 1986 metais, gimus pirmam ieškovo ir atsakovės vaikui, šalys apsigyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o ieškovo tėvai išsikėlė į atsakovės vardu registruotą 1 kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šalys ginčo bute pragyveno apie 24 metus.

9.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad 1990 m. spalio 16 d. įstatymu Nr. I-680 ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ buvo pakeisti ir papildyti Pavyzdiniai gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatai (netekę galios Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280) (toliau – Įstatai) bei papildytos tuo metu galiojusio Butų kodekso (netekusio galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796) teisės normos, reglamentavusios kooperatyvų narių teises. Pagrindinis aptariamų normų pakeitimo tikslas – išplėsti kooperatyvų narių teises ir suteikti galimybę pagal įstatymą kooperatyvo nariui tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku. Iki šių teisės normų priėmimo kooperatyvo nario nuosavybė buvo tik pajiniai įnašai, o butas, kuriuo jis naudojosi, priklausė kooperatyvui (Įstatų 18, 26 punktai). Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys pagal nurodyto įstatymo 1 straipsnio nuostatas įgyja teisę tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku, kai visiškai išmoka pajų už butą. Sutuoktinių nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2012, ir kt.).

10.                      Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu dar iki 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtinto CK įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, turi būti taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).

11.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek galiojusiame SŠK, tiek ir galiojančiame CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Santuokos metu įgyto turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija gali būti nuginčyta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis).

12.                      CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl viešo registro duomenų įtakos bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimui, vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi, taikomos, kai turtas registruojamas įsigaliojus 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtintam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui. Iki šio kodekso įsigaliojimo, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d., įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006, kt.).

13.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai buvusiam sutuoktiniui nustatoma dalis pajinių įnašų, kurių pagrindu butas tapo privačios nuosavybės objektu, nepriklausomai nuo tenkančios pajinių įnašų dalies, buvusiam sutuoktiniui išlieka teisė naudotis butu, o kooperatyvo nariui tapus buto savininku, jo buvęs sutuoktinis turi būti pripažintas bendraturčiu – bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu ir turi teisę prašyti atidalyti jam tenkančią bendro turto dalį (CK 121 straipsnis, SŠK 21 straipsnio 3 dalis, 23 ir 24 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001).

14.                      Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į tai, kad nuosavybės teisės į ginčo butą atsirado santuokos metu, kad ieškovas nepaneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos CK 3.89 straipsnyje įtvirtintais turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe pagrindais (taip pat neįrodė turto įgijimo metu savo aiškiai išreikštos valios įgyti ginčo butą asmeninėn nuosavybėn, kaip to reikalauja CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata), taip pat į tai, kad ginčo bute šalys pragyveno 24 metus, mokėjo už jį komunalinius mokesčius, atliko jo remontą, šiame bute užaugo šalių vaikai, padarė išvadą, kad ginčo butas buvo įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir nėra pagrindo pripažinti, kad butas yra asmeninė ieškovo nuosavybė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad toks teismų vertinimas yra pagrįstas, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

15.                      Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, priėję prie pagrįstos išvados dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinio režimo, nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčo buto padalijimo klausimą nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo.

16.                      Civiliniame kodekse yra įtvirtinta, kad teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). CK 3.98 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad sutuoktinis turi teisę į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos.

17.                      Kasacinio teismo praktikoje svarbia aplinkybe, kuria remdamasis teismas gali nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo, be kita ko, pripažįstama vieno iš sutuoktinių iki santuokos įgytų asmeninių lėšų panaudojimas kuriant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

18.                      Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus kasacinio skundo argumentus dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo dalijant ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), teisiškai reikšmingomis laikytinos tokios aplinkybės: pirma, kad didžioji bendrąja jungtine nuosavybe esančio ginčo buto dalis, atsižvelgiant į ieškovo dar iki santuokos sudarymo sumokėtą pajinių įnašų dalį (75 proc.), buvo sukurta (apmokėta) ieškovo asmeninėmis lėšomis; antra, kad ginčo butas buvo skirtas ieškovui ir jo tėvams, kuriame jie, periodiškai mokėdami pajinius įnašus, gyveno nuo 1976 metų iki ieškovo santuokos su atsakove 1984 m. sudarymo. Minėta, kad nuo 1986 metų šiame bute gyveno ginčo šalys, kurioms esant santuokoje iš bendrų sutuoktinių lėšų buvo sumokėta 25 proc. visų už butą mokėtinų pajinių įnašų dalis. Ieškovui nepaneigus prezumpcijos, kad po santuokos sudarymo sumokėta įnašų dalis yra bendroji jungtinė nuosavybė, laikytina, kad jie priklauso ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis (po 12,5 proc.) Teisėjų kolegijos vertinimu, abi pirmiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ieškovo naudai, nustatant ieškovo teisę į 87,5 proc. (75 proc. + 12,5 proc.), o atsakovės teisę – į 12,5 proc. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio buto vertės, kuri, kaip nustatė teismai, sudaro 68 100 Eur. Kasaciniam teismui šioje nutartyje nusprendus pakeisti šalims tenkančias ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis (konstatavus, kad ieškovui priklauso 87,5 proc., atsakovei – 12,5 proc. dydžio dalys), ieškovo atsakovei mokėtina kompensacijos suma už šį ieškovui priteistą nekilnojamąjį turtą sudaro 8512,5 Eur.

19.                      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrosios jungtinės nuosavybės teise esančio turto padalijimą ir nukrypimą nuo lygių dalių principo, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, todėl ši skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis keistina, atsižvelgiant į tai, kad, ieškovui priteisiant 68 100 Eur vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovė turi teisę į kompensaciją, kuri sudaro ne 50 proc. šio buto rinkos vertės (34 000 Eur), bet 12,5 proc. (8512,50 Eur). Atlikus ieškovui tenkančios 92 150 Eur (21 150 + 71 000) kompensacijos už atsakovei priteistą 184 300 Eur vertės turtą ir atsakovei tenkančios 45 662,5 Eur (150 + 37 000 + 8512,50) kompensacijos už ieškovui priteistą 142 400 Eur vertė turtą įskaitymą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo dalis dėl kompensacijos už atsakovei tenkantį santuokoje įgytą didesnės vertės turtą priteisimo turėtų būti keičiama, priteisiant ieškovui iš atsakovės 46 487,5 Eur kompensaciją už atsakovei tenkantį santuokoje įgytą didesnės vertės turtą.

20.                      Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai netinkamai sprendė, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir jame esantis sodo namelis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl nepagrįstai jį įtraukė į dalytino turto balansą. Ieškovas teigia, kad žemės sklypas buvo skirtas jam 1975 m. birželio 9 d., t. y. iki santuokos sudarymo, o už perkamą žemės sklypą ir jame esantį sodo namelį jis sumokėjo 1796 rublius.

21.                      Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad: 1975 m. birželio 9 d. ginčo žemės sklypas buvo skirtas ieškovui naudotis; už namuką ir vaismedžius ieškovas sumokėjo 1796 rublius; ieškovas 1992 m. liepos 27 d. sumokėjo už kolektyvinio sodo žemę sodo bendrijoje „Atžalynas“ 1915 rublių; žemės sklypas įgytas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre pagal 1993 m. spalio 8 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; jame esantys statiniai buvo perstatyti ir rekonstruoti, tačiau nėra iki šiol įregistruoti viešame registre; sodo pastatas pradėtas statyti 1972 m. balandžio mėnesį, o atiduotas vertinti 1975 m. gruodžio mėnesį; 1983 m. spalio 24 d. ieškovas gavo leidimą Nr. 1295 rekonstruoti sodo namą, šis leidimas galiojo iki 1985 m. spalio 24 d., t. y. šalims jau esant santuokoje; byloje buvo atliktos dvi ekspertizės ginčo žemės sklypo ir jame esančių neįregistruotų statinių vertei nustatyti; teismai nustatė, kad ginčo žemės sklypo, nebaigto statyti sodo namo, ūkinių pastatų ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), vertė yra 74 000 Eur. Teismai, spręsdami dėl ginčo turto teisinio režimo, įvertino šias aplinkybes: pirma, ieškovas, įsigydamas ginčo žemės sklypą su jame esančiu neįregistruotu sodo pastatu, neišreiškė valios įsigyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, antra, neįregistruoto sodo pastato bendras plotas 1976 m. rugsėjo 21 d. sudarė 34,43 kv. m, o 2017 m. sausio 27 d. ekspertizės akte nurodytas jo bendras plotas – 109,88 kv. m (t. y. padidėjo 3,2 karto), trečia, ieškovas neįrodė, kad sodo namelis rekonstruotas (iš esmės pagerintas) jo asmeninėmis lėšomis, ketvirta, ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad sodo namelis buvo rekonstruotas iki santuokos sudarymo. Šių aplinkybių pagrindu bylą nagrinėję teismai sprendė, kad žemės sklypas su jame esančiais pastatais, kurių daiktinės teisės neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre (nebaigtu statyti sodo pastatu, ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini)), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, taip pat atitinkamai išsprendė šio turto padalijimo klausimą – priteisė ginčo turtą ieškovui asmeninės nuosavybės teise bei pripažino atsakovės teisę į 1/2 ginčo turto vertės, t. y. 37 000 Eur, dydžio kompensaciją.

22.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalį ir CK 3.88 straipsnio 2 dalį, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatymo, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Turto įgijimo momentas – prieš santuoką ar ją sudarius – lemia jo priklausymą asmeninės arba bendrosios jungtinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016, 27 punktas; 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-916/2016, 29 punktas). Tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, neužtenka vien nustatyti, kad turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių lėšas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, jog to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės instituto tikslas yra dvejopas. Pirma, šiuo institutu siekiama užtikrinti sutuoktinių turtinį lygiateisiškumą – nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio indėlio sukuriant turtą, preziumuojama, jog jų dalys yra lygios. Tokia nuostata leidžia apginti turtinius interesus ekonomine prasme silpnesnio sutuoktinio, kuris dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, vaikų gimdymo ir priežiūros, ligos ir pan., įnešė mažesnį indėlį sukuriant turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2003).

23.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, 20 punktas).

24.                      Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias turto, kurio dalis įsigyta iki santuokos sudarymo (vaismedžiai, vaiskrūmiai, uogynai, sodo namelis, kuris vėliau, santuokos metu, buvo iš esmės rekonstruotas), o dalis (žemės sklypas) – santuokos metu, padalijimo klausimą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įtvirtintų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą.

25.                      Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimo byloje keliamų turto padalijimo reikalavimų apmokestinimą žyminiu mokesčiu, aiškinimo ir taikymo

26.                      Ieškovas savo kasacinį skundą grindžia CPK 80 straipsnyje įtvirtintų proceso teisės normų, reglamentuojančių žyminio mokesčio apskaičiavimą, pažeidimu, kadangi pirmosios instancijos teismas taikė dvigubą jo ieškiniu pareikštų reikalavimų dėl turto padalijimo apmokestinimą: vieną kartą – kai apmokestino atmestus ieškinio reikalavimus, o kitą kartą – kai apmokestino patenkintus ieškinio reikalavimus.

27.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 24 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017 yra išaiškinęs, kad santuokos nutraukimo byloje reikalavimas dėl turto padalijimo yra kvalifikuojamas kaip atskiras turtinis reikalavimas ir apmokamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas taisykles. Visi kiti neturtinio pobūdžio reikalavimai, kurie patenka į CK 3.59 straipsnyje nustatytų, privalomai spręstinų nutraukiant santuoką klausimų ratą, kvalifikuojami kaip reikalavimai dėl santuokos nutraukimo ir yra apmokami žyminiu mokesčiu kaip vienas neturtinio pobūdžio reikalavimas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

28.                      Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą žyminis mokestis byloje dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo yra skaičiuojamas nuo ieškinio sumos, kuri nustatoma pagal prašomo priteisti turto rinkos vertę (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

29.                      Ieškovas ieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės ir priteisti jam turto, kurio bendra vertė 318 650,53 Eur. Atsižvelgiant į ieškiniu pareikštus reikalavimus ieškovo už ieškinį mokėtina bendra žyminio mokesčio suma – 5 527,51 Eur (41 Eur už neturtinį reikalavimą ir 5 486,51 Eur už turtinį reikalavimą dėl turto padalijimo). Jis už ieškinį sumokėjo 130 Eur žyminio mokesčio, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartimi likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo.

30.                      Teisėjų kolegija nurodo, kad tuo atveju, kai teismas, vadovaudamasis CPK 84 straipsniu, atideda žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo procesinio sprendimo, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, priėmimo, atidėto žyminio mokesčio priteisimo klausimas išsprendžiamas taikant CPK 93 straipsnio normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

31.                      Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tame tarpe ir žyminį mokestį, kurio sumokėjimas buvo atidėtas, teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 79 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

32.                      Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, bendras tenkintų ieškovo turtinių reikalavimų dydis (ieškovui priteisto turto vertė) sudaro 188 887,5 Eur, nuo kurių mokėtiną 3188,88 Eur dydžio žyminį mokestį (2300 Eur+ 888,88 Eur) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykle, turėtų pareigą atlyginti atsakovė. Bendras atmestų ieškovo turtinių reikalavimų dydis sudaro 129 763,03 Eur (318 650,53 Eur – 188 887,5 Eur), nuo kurių mokėtiną 2597,63 Eur dydžio žyminį mokestį (2300 Eur+297,63 Eur), vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykle, turėtų pareigą sumokėti ieškovas. Iš ieškovo sumokėtos žyminio mokesčio dalies (130 Eur) atmetus už neturtinius ieškinio reikalavimus mokėtiną žyminį mokestį (41 Eur), ieškovas, atsižvelgiant į jo atmestų ieškinio turtinių reikalavimų dydį, nuo kurių mokėtinas 2597,63 Eur dydžio žyminis mokestis, turi pareigą sumokėti į valstybės biudžetą 2508,63 Eur (2597,63 Eur – (130 Eur – 41 Eur)) žyminio mokesčio dalį, kurios mokėjimas jam buvo atidėtas.

33.                      Atsakovė priešieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės, priteisti jai turto, kurio bendra vertė 163 350 Eur ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovės už priešieškinį mokėtina bendra žyminio mokesčio suma turėjo sudaryti 3004,5 Eur (41 Eur už neturtinį reikalavimą ir 2963,5 Eur (2300 Eur+663,5 Eur) už turtinius reikalavimus) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad priešieškinys teismui buvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, atsakovė turėjo prievolę už priešieškinį sumokėti 2 253,38 Eur (3004,5 Eur x 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 7 dalis). Ji už priešieškinį sumokėjo 1415 Eur žyminio mokesčio.

34.                      Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, bendras tenkintų atsakovės turtinių reikalavimų dydis (atsakovei priteisto turto vertė) sudaro 137 812,5 Eur, nuo kurių mokėtiną 2008,60 Eur žyminio mokesčio dalį (2678,3 Eur x 75 proc.), vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykle, turėtų pareigą atlyginti ieškovas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bendras atmestų atsakovės turtinių reikalavimų dydis sudaro 28 537,5 Eur. Todėl atsakovės sumokėta žyminio mokesčio dalis, skaičiuojama nuo atmestų reikalavimų, kuri sudaro 244,78 Eur (2253,38 Eur – 2008,6 Eur), neatlyginama. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovas turi pareigą, atsižvelgiant tenkintus atsakovės priešieškinio reikalavimus, atlyginti atsakovei jos į valstybės biudžetą sumokėtą žyminio mokesčio dalį 1170,22 Eur (1415 Eur – 244,78 Eur), o taip pat pareigą atlyginti valstybei 838,38 Eur žyminio mokesčio dalį (2253,38 – 1415), kurios mokėjimas atsakovei buvo atidėtas.

35.                      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio priteisimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tenkintas ir atmestas ieškinio bei priešieškinio reikalavimų dalis bei šios nutarties 57-59 punktuose esančiu s sumokėto bei mokėtino žyminio mokesčio apskaičiavimus, atitinkamai išsprendžia ginčo šalių valstybei sumokėto žyminio mokesčio atlyginimo bei nesumokėto žyminio mokesčio priteisimo klausimą. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo dalis keistina taip, kad iš atsakovės valstybei priteistina 3188,88 Eur žyminio mokesčio, iš ieškovo valstybei priteistina 3347 Eur žyminio mokesčio (2508,63 Eur+838,38 Eur), o iš ieškovo atsakovei priteistina 1170,22 Eur žyminio mokesčio. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36.                      Ieškovas kasaciniu skundu ginčijo apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą savo atmestų ieškinio reikalavimų dalyje (dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovės kaltės ir dėl 141 850 Eur vertės turto nepriteisimo). Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pakeitus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį pripažinta, jog ieškovui priklausanti buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis yra didesnė nei nustatė bylą nagrinėję teismai, ir sudaro ne 34 050 Eur (50 proc. ginčo buto vertės), bet 59 587,5 Eur (87,5 proc. ginčo buto vertės), pripažįsta, kad kasaciniu skundu ginčytų turtinių reikalavimų patenkinta dalis sudaro 18 proc. ((59 587,5 Eur – 34 050 Eur )x100 proc. /141 850 Eur), o atmestų reikalavimų dalis – atitinkamai 82 proc. Į šias atmestų ir patenkintų kasacinio skundo reikalavimų dalis atsižvelgtina sprendžiant ginčo šalių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

37.                      Ieškovas už kasacinį skundą sumokėjo 2039 Eur žyminį mokestį ir turėjo 1815 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurias prašo priteisti iš atsakovės. Prašomo priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atlyginimo dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.12 punkte nurodyto dydžio, todėl ieškovui iš atsakovės priteistinas jo tenkintų reikalavimų daliai proporcingas 693,72 Eur ((2039 Eur+1815 Eur)x18 proc.) dydžio kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys, 98 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

38.                      Trečiasis asmuo E. S. pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi kvalifikavo prisidėjimu prie kasacinio skundo. Trečiasis asmuo dėl šio procesinio dokumento surašymo turėjo 1000 Eur išlaidų  advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurias prašo priteisti iš atsakovės. Prašomo priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų 8.16 punkte nurodytą dydį, todėl, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dydį, trečiajam asmeniui iš atsakovės priteistinas 66,72 Eur (370,68 Eur x 18 proc.) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

39.                      Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 7,12 Eur tokių išlaidų, kurių atlyginimas priteisiamas iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį pakeisti ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo dalį dėl kompensacijos už atsakovei tenkantį santuokoje įgytą didesnės vertės turtą priteisimo ir dėl žyminio mokesčio paskirstymo:

Priteisti iš atsakovės G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 46 487,50 Eur (keturiasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt septynis Eur, 50 ct) kompensaciją už atsakovei tenkantį santuokoje įgytą didesnės vertės turtą.

Priteisti iš atsakovės G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 3188,88 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt aštuonis Eur 88 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 3347 Eur (tris tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt septynis Eur) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1170,22 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt Eur 22 ct) žyminio mokesčio.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą“.

Priteisti iš atsakovės G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 693,72 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt tris Eur 72 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą.

Priteisti iš atsakovės G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 66,72 Eur (šešiasdešimt šešis Eur 72 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą.

Priteisti iš ieškovo A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,12 Eur (septynis Eur 12 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimą į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                Alė Bukavinienė 

                Birutė Janavičiūtė

                Dalia Vasarienė