Civilinė byla Nr. e2A-259-912/2025

Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01132-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.10

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Forestus group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Groo logo“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Forestus group“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – Vokietijos bendrovė „GROO GMBH“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Groo logo“ prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Forestus group“ 135 374,37 Eur skolą, 13 481,95 Eur kompensacines palūkanas, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad trečiasis asmuo Vokietijos bendrovė „GROO GMBH“ (jos reikalavimą perėmė ieškovė) nuo 2019 metų suteikė atsakovei logistikos ir kitas paslaugas, 2021–2024 metais gabeno atsakovės krovinius (medieną) iš Vokietijoje esančių miškų į Hamburgo uostą. Iš ten kroviniai nuplukdyti į Kiniją ir Tailandą. Logistikos paslaugos apėmė tiek krovinio pervežimą sausuma, tiek plukdymą jūra. Be to, trečiasis asmuo „GROO GMBH“ pardavė atsakovei medienos. Už paslaugas ir prekes atsakovė liko skolinga 135 374,37 Eur. Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitos faktūros atsakovei išsiųstos elektroniniu paštu. Atsakovė jas gavo, bet jų neapmokėjo, o į raginimus nereagavo. 

3.       Atsakovė privalo sumokėti kompensacines 6 proc. metines palūkanas. Pagal kiekvieną išrašytą PVM sąskaitą faktūrą) ieškovė apskaičiavo 13 481,95 Eur kompensacines palūkanas. Už 148 853,35 Eur, t. y. 135 374,37 Eur skolą ir 13 481,95 Eur kompensacines palūkanas, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 6 proc. metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 94 174,11 Eur skolą, 11 104,75 Eur palūkanas, 6 proc. metines palūkanas už priteistus 105 278,86 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. birželio 13 d.) iki teismo priimto sprendimo visiško įvykdymo ir 1 475,90 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Teismas įvertino įrodymus ir liudytojų parodymus (važtaraščius, prekių pakavimo sąrašus, elektroninius laiškus) ir konstatavo, kad trečiąjį asmenį (pradinį kreditorių) ir atsakovę siejo krovinių pervežimo bei krovinių pervežimo organizavimo teisiniai santykiai.  „GROO GMBH“ buvo vežimo organizatorė (vežimo paslaugų teikėja), o atsakovės UAB „Forestus group“ – paslaugų gavėja. Trečiasis asmuo tinkamai įvykdė savo prievoles, o atsakovė neatsiskaitė už suteiktas paslaugas.

6.       Trečiasis asmuo „GROO GMBH“ ir atsakovė UAB „Forestus group“ nebuvo sudariusios rašytinės sutarties dėl vežimo paslaugų organizavimo ir teikimo. Vis dėlto nuo 2021 m. rugsėjo mėn. iki 2024 m. vasario mėn. „GROO GMBH“ atsakovės UAB „Forestus group“ interesais, pavedimu, užsakymu ir naudai organizavo ir įvykdė krovinių pervežimus Vokietijoje į uostus, iš kurių kroviniai nuplukdyti galutiniams UAB „Forestus group“ klientams į kitas šalis (Kiniją, Tailandą). Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo suteikė atsakovei 94 174,11 Eur vertės logistikos paslaugų.

7.       Atsakovės argumentą, kad ji nepasirašė trečiojo asmens pateiktų važtaraščių ir PVM sąskaitų faktūrų, todėl nurodyti dokumentai neturi teisinės galios, teismas atmetė, nes tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens atstovai teisme paaiškino, jog nuo 2019 metų trečiąjį asmenį ir atsakovę siejo įvairūs panašaus pobūdžio teisiniai santykiai bei bendradarbiavimas. Visuomet už „GROO GMBH“ atsakovei suteiktas paslaugas būdavo išrašomos PVM sąskaitos faktūros. Jas atsakovė apmokėdavo, nors ir nepasirašydavo.

8.       Atsakovė siekė įrodinėti, kad ieškovės į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos. Triplike atsakovė prašė teismo kreiptis į prokuratūrą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 300 straipsnis). Teismas nepatenkino nurodyto prašymo, nes nustatė, kad nepakanka duomenų spręsti apie dokumentų klastojimo požymius. Be to, teismo vertinimu, pati atsakovė gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas.

9.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės tai, kas tam tikru laiku iš tikrųjų buvo UAB „Forestus group“ akcininku. Atsakovės sandoriai, pagal kuriuos jai suteiktos logistikos ir pervežimo paslaugos, nepripažinti negaliojančiais. Nei nagrinėjamoje, nei kitose bylose nepareikšta reikalavimų pripažinti juos negaliojančiais. Dėl to teismas nusprendė vadovautis šiais sandorius pagrindžiančiais įrodymais. 

10.       Teismas nustatė, kad PVM sąskaita faktūra dėl medienos pardavimo buvo išsiųsta atsakovei. Kartu su prašoma apmokėti 2023 m. liepos 21 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 23W073 (dėl medienos) ieškovė pateikė 2023 m. birželio 5 d. jūrinį važtaraštį Nr. HAMA5658440. Jame siuntėja nurodyta atsakovė UAB „Forestus group“. Pagal nurodytą važtaraštį atitinkami konteineriai su mediena buvo gabenami iš Hamburgo į Tailandą. Įvertinęs atsakovės teismo posėdžiuose, triplike ir 2024 m. lapkričio 7 d. rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-38707) nurodytas aplinkybes, triplike aptartus ieškovės pateiktų dokumentų, susijusių su medienos pardavimu, nesutapimus ir kartu su tripliku pateiktus rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad „GROO GMBH“ gabenta mediena nuosavybės teise priklausė ne nurodytai bendrovei, bet atsakovei. Dėl to „GROO GMBH“ nepardavė atsakovei medienos, nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 23w073. Nurodytą medieną atsakovė įsigijo iš kitos pardavėjos, t. y. UAB „Egritmeda“ pagal 2023 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EGR009327.

11.       Ieškovė 2024 m. spalio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose ir teismo posėdyje pripažino, kad PVM sąskaita faktūra Nr. 23w066 iš pradžių išrašyta atsakovei, bet, pastebėjus joje klaidą, pakeista į 2023 m. liepos 21 d. PVM sąskaitą faktūra Nr. 23w073. Atsakovės pateikė mokėjimo pavedimą, atliktą nurodytu laikotarpiu. Teismas vadovavosi nurodytu ir priėjo prie išvados, kad, net jei ir būtų galima konstatuoti, jog „GROO GMBH“ pardavė medieną atsakovei, ši didžiąja dalimi už medieną yra sumokėjusi ir skola galėtų būti ne daugiau kaip 564,65 Eur (41 200,26 – 40 635,61 = 564,65). Dėl to teismas atmetė ieškinio reikalavimą priteisti skolą už parduotą medieną.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Forestus group“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priimti naujai pateikiamus įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tiesioginiais įrodymais, kuriuose būtų aiškiai apibrėžtas sutarties dalykas, sutartos kainos ir t. t., bet tik netiesioginiais įrodymais, t. y. ieškovės pateiktomis dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų, elektroninių laiškų, važtaraščių) kopijomis. Dėl jų tikrumo kyla abejonių, nes PVM sąskaitos faktūros atsakovės nepasirašytos, dalis konosamentų be datų.

12.2.                      Teismo išvada, kad paslaugos atsakovei suteiktos, yra tik tikėtina, bet teismas neanalizavo atsakovės argumentų apie tai, jog paslaugos jai nesuteiktos, o dokumentai suklastoti.

12.3.                      Atsakovė pateikė Vilniaus pramonės ir amatų rūmų bei Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos dokumentus, kurie patvirtina, kad PVM sąskaitose EXP709, Nr. EX710 nurodytos medienos kilmė yra Lietuva. Taigi, oficialiais įrodymais paneigti ieškovės teiginiai apie medienos gabenimą iš Vokietijos miškų.

12.4.                      Teismas sprendimą grindė PVM sąskaitomis faktūromis ir važtaraščiais, bet skolą buvo prašoma priteisti ne tik už krovinio gabenimą jūra, tačiau ir kitas paslaugas. Pavyzdžiui, PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, kad ji išrašyta už užmokestį už krovinio gabenimą jūra, eksporto registraciją, gabenimo įmonės išlaidas (aplinkosaugos atitikties mokestį, sulaikymo mokestį, paėmimo mokestį), UPS išlaidas (EWS021919), kurjerio mokestį, paslaugą, įvardijamą kaip „prieš vežimą“, viršvalandžius, paslaugą įvardijamą kaip „krovinys“. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovės naudai būtų atlikusi mokėjimus tretiesiems asmenims už krovinio gabenimą jūra, sumokėjo už eksporto registraciją, sumokėjo sulaikymo mokesčius, aplinkosaugos atitikties mokesčius, taip pat nepateikė duomenų, už ką ir kam mokėti viršvalandžiai, ką reiškia „UPS išlaidos“, išlaidos „krovinys“ ir kt. Atsakovei nesutinkant su skolos dydžiu, nepripažįstant buvus pervežimo santykių, teismas negalėjo daryti prielaidos, kad paslaugos buvo suteiktos.

12.5.                      Teismas pažeidė rungimosi ir lygiateisiškumo principus, užkirto atsakovei galimybę įrodyti aplinkybes, kad iš jos nepagrįstai reikalaujama skolos už nesuteiktas logistikos ir kitas paslaugas. Teismas nepatenkino atsakovės prašymo išreikalauti duomenis, pavyzdžiui, CMR važtaraščius.

12.6.                      Teismas sprendimą grindė netiesioginiais įrodymais, siekė juos patvirtinti byloje apklaustų asmenų subjektyviais paaiškinimais. Visi paaiškinimus davę asmenys yra susiję ir suinteresuoti teigiamo ieškovei sprendimo priėmimu. Dėl vadovautis tokiais paaiškinimais nebuvo pagrindo.

13.       Ieškovė UAB „Groo logo“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1.                      Atsakovės argumentai dėl rašytinės sutarties nepateikimo nepagrįsti. Sandoriai gali būti sudaromi ne tik rašytine forma. Tai, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, nereiškia, jog šalių nesiejo vežimo santykiai. Ieškovė į bylą pateikė trečiojo asmens atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, važtaraščius, elektroninius laiškus, pakavimo sąrašus ir kitus įrodymus, kurie patvirtina faktą, jog trečiasis asmuo suteikė atsakovei vežimo paslaugas. PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas.

13.2.                      Atsakovė neteisingai teigia, kad byloje pateikti tik netiesioginiai įrodymai. Ieškovė į bylą pateikė trečiojo asmens PVM sąskaitas faktūras atsakovei ir trečiojo asmens banko išrašą. Iš nurodyto išrašo matyti, kad atsakovė apmokėjo kitas trečiojo asmens PVM sąskaitas faktūras (dėl jų ginčo šioje byloje nėra). Ieškovė pateikė pačios atsakovės savo klientams parengtus prekių pakavimo sąrašus, t. y. tas pačias prekes, kurias pervežė trečiasis asmuo.

13.3.                      Atsakovė teigia, kad teismas nevertino jos argumentų dėl neaiškių ir netikslių ieškovės pateiktų įrodymų ir juose esančių neatitikimų. Nurodyti argumentai nepagrįsti, nes apklausta liudytoja patvirtino trečiojo asmens ir atsakovės santykius, jų specifiką. Teismas objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo tiek ieškovės, tiek atsakovės argumentus bei pateiktus įrodymus, įvertino šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, teisingai nustatė ginčo ribas ir atsakė į esminius klausimus, pasisakė dėl atsakovės keliamų abejonių.

13.4.                      Ieškovė akcentavo, kad ji neteikė vežimo paslaugų atsakovei, šias paslaugas teikė trečiasis asmuo, o ieškovė reikalavimo perleidimo sutartimis 2024 metais perėmė reikalavimą. Ieškovė tiesiogiai nedalyvavo teikiant vežimo paslaugas, jai įrodyti su vežimu susijusias aplinkybes yra sunkiau, ji objektyviai neturi galimybių pateikti visus įrodymus.

13.5.                      Trečiojo asmens vadovas A. G. (A. G.) teisme išsamiai paaiškino, kad buvo gabenama mediena iš Vokietijos miškų. Trečiasis asmuo nesusijęs su UAB „Agritmeda“. Taigi, ieškovės teiginys dėl medienos kilmės neturi įtakos jos pareigai atsiskaityti už vežimo paslaugas. Atsakovė nurodytu teiginiu nepagrįstai išplečia ginčo ribas.

13.6.                      Atsakovė teigia, kad ieškovė į bylą nepateikė paslaugų ataskaitos, nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas teikiant vežimo paslaugas. Visgi pati atsakovė nereikalavo iš trečiojo asmens nurodytų duomenų. Nurodytą klausimą atsakovė iškėlė tik triplike, t. y. praėjus daugiau kaip 3,5 metų nuo pirmos ginčijamos PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Ieškovės manymu, atsakovė su trečiuoju asmeniu neatsiskaitė ne dėl to, kad jai paslaugos nesuteiktos, bet dėl pablogėjusios finansinės situacijos.

13.7.                      Ieškovė nesutinka su atsakovė teiginiu, kad teismas nepagrįstai nepatenkino jos atsiliepime suformuoto prašymo išreikalauti įrodymus. Dalis reikalautų dokumentų pateikta su dubliku.

13.8.                      Tai, kad A. B. ir A. G. pasakė tiesą, kuri nenaudinga atsakovei, nereiškia, jog nurodyti asmenys yra subjektyvūs. Minėti asmenys nėra ieškovės darbuotojai ar kaip nors su ja susiję ar jos paveikti, jie davė parodymus prisiekę, paaiškinimai buvo išsamūs, nuoseklūs ir aiškūs.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme 

15.       Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė (apeliantė) pateikė teismo nutartį apie kratą ir kratos protokolus, kuriais siekia įrodyti, kad, priėmus teismo sprendimą, tiek L. P., tiek A. B.  atžvilgiu atliktos kratos ir paimti jų žinioje buvę UAB „Forestus group“ dokumentai, laikmenos. Nurodyti įrodymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikti, nes jie buvo gauti tik priėmus teismo sprendimą. Apeliantei žinoma, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl jos turto pasisavinimo. Duomenys apie kratas pagrindžia, kad nebuvo galima suabsoliutinti apklaustų asmenų paaiškinimų.

16.       Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

18.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nors šiuo metu dėl ieškovės pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariant didelės vertės turto pasisavinimą ir iššvaistymą, bet tai savaime nereiškia, kad jis bus pabaigtas konstatuojant su ieškove susijusių asmenų kaltę. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti ikiteisminio tyrimo dokumentai nesusiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu civiliniu ginču, nei patvirtina, nei paneigia šiam ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

19.       Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės skolą, rėmėsi ne tiesioginiais įrodymais, bet vadovavosi tik netiesioginiais įrodymais, t. y. ieškovės pateiktomis dokumentų kopijomis, kurių tikrumas abejotinas.

20.       Sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir neturi lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016).

21.       Pažymėtina, kad dauguma nagrinėjamos bylos šalių nurodomų aplinkybių dėl sutartinių teisinių santykių (ne)egzistavimo yra pagrįstos šalių paaiškinimais, t. y. trečiojo asmens išrašytomis PVM sąskaitų faktūrų interpretacijomis. Bylos duomenys patvirtina, kad rašytinė trečiojo asmens ir apeliantės sutartis nebuvo sudaryta.

22.       Pateiktos PVM sąskaitos faktūros, elektroniniai laiškai, važtaraščiai, liudytojų paaiškinimai yra tie įrodymai, pagal kuriuos pirmosios instancijos teismas nusprendė apie trečiojo asmens ir apeliantės valią. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptariamus įrodymus, neturi pagrindo byloje nustatytas aplinkybes ir byloje dalyvaujančius asmenis siejusius santykius kvalifikuoti kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. trečiasis asmuo suteikė apeliantei krovinių vežimo ir logistikos paslaugas. Pasisakydama dėl apeliantės argumento, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo remdamasis netiesioginiais įrodymais, teisėjų kolegija pažymi, jog teismas įrodymus tiria civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, t. y. nagrinėdamas bylą iš esmės. Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją (CPK 250 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad įrodinėjimo priemonių leistinumas – įrodymų procesinės formos, bet ne jų turinio klausimas (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 24–26 punktai).

23.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą, kitaip tariant, proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (tokie draudimai (ribojimai) yra įtvirtinti, pavyzdžiui, CPK 177 straipsnio 3–5 dalyse); leistinumo reikalavimo (plačiąja prasme) neatitinka, inter alia (be kita ko), tokie faktiniai duomenys, kurie pateikti nesilaikant proceso įstatyme įtvirtintos procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimo tvarkos (CPK 113, 114 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018, 39 punktas). Įrodinėjimo priemonės leistinumas suprantamas ir kaip informacijos, sudarančios įrodymų turinį, gavimas nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-421/2019, 33 punktas).

24.       Kasacinio teismo praktikoje įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 37 punktas; 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-781/2023, 35 punktas).

25.       Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kuriais tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas išvadas byloje darė remdamasis vien tik netiesioginiais įrodymais. Pažymėtina, kad dokumentų kopijos nėra laikomos netiesioginiais įrodymais vien dėl to, kad tai – kopijos, bet ne originalūs dokumentai. Dokumentų kopijos, jei jos tiesiogiai patvirtina ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, yra tiesioginiai įrodymai. O tai, kad kyla abejonių dėl kopijų patikimumo, tinkamo patvirtinimo yra įrodymų tikrumo klausimas. Jei abejojama dėl kopijos patikimumo, teismas sprendžia, ar vadovautis tokiu įrodymu (CPK 186, 202 straipsniai). Dėl to dokumento kopija nėra netiesioginis įrodymas, jei joje yra nurodomi faktai, tiesiogiai galintys patvirtinti reikšmingas ginčo aplinkybes. Dokumento kopija galėtų būti laikoma netiesioginiu įrodymu tada, jeigu ji tiesiogiai nepatvirtina reikšmingų aplinkybių, bet joje nurodyti tam tikri tarpiniai faktai, kuriais remiantis galima būtų nustatyti ginčui reikšmingą aplinkybę. Dėl to apeliantė yra neteisi, tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje rėmėsi vien tik netiesioginiais įrodymais.

26.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai dėl apeliantės ir trečiojo asmens santykių (krovinių vežimo paslaugų suteikimo ir atsiskaitymo), neprieštarauja vieni kitiems, vieni kitus nuosekliai papildo ir jų visuma leidžia padaryti išvadą apie ieškovės įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą, tuo pačiu paneigia apeliantės iškeltas abejones dėl paslaugų suteikimo.

27.       Be kita ko, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas apskųsto sprendimo nemotyvavo, nes išvadą dėl vežimo paslaugų suteikimo pagrindė tik netiesioginiais įrodymais, bet neanalizavo apeliantės argumentų dėl jų suklastojimo. Viena vertus, būtent teismui yra suteikta diskrecija nuspręsti dėl bet kurių įrodymų, įskaitytinai ir įrodymų su trūkumais ar jų kopijų, įrodomosios reikšmės (CPK 185, 202 straipsniai). Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas jam suteikta įrodymų vertinimo diskrecija būtų pasinaudojęs netinkamai. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas, dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).

28.       Apeliantė cituoja kitą teismų praktiką dėl tinkamo sprendimų motyvavimo ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nes teismas neanalizavo pirmiau nurodytų jos argumentų dėl dokumentų klastojimo ir paslaugų nesuteikimo. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka, nes apskųstas teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, aiškus ir išsamus. Jame atsakyta į esminius klausimus. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl nesikreips į prokurorą dėl dokumentų suklastojimo, ir padarė išvadą, kad apeliantės argumentai dėl vežimo paslaugų jai nesuteikimo yra nepagrįsti. Iš teismo sprendimo yra aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas atmetė apeliantės atsikirtimus į ieškinį, teismo pozicija apeliantei yra pakankamai aiški ir nesutrukdė tinkamai pasinaudoti apeliacijos teise. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad apskųstas teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Visi bylos dalyviai buvo išklausyti, pasirengimas bylai nagrinėti įvyko paruošiamųjų dokumentų būdu, visi įrodymai ištirti nagrinėjant bylą teismo posėdyje.

29.       Apeliantė skunde ne kartą pabrėžia, kad ji nepasirašė pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, todėl jos negali būti pripažįstamos tinkamais įrodymais priteisiant skolą. Teisėjų kolegija atmeta nurodytus apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

30.       Iš Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVMĮ) 79 straipsnio 11 dalyje įtvirtinto reglamentavimo matyti, kad PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą, turinio vientisumą ir įskaitomumą asmuo gali užtikrinti bet kokiomis verslo kontrolės priemonėmis, kuriomis sudaroma galimybė patikimai patikrinti PVM sąskaitos faktūros ir ja įforminto prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sąryšį. Iš šio įstatyme įtvirtinto reglamentavimo darytina išvada, kad egzistuoja prekių (paslaugų) tiekėjo pareiga užtikrinti, jog jo vardu ir jo naudai yra išrašyta PVM sąskaita faktūra, taip pat prekių (paslaugų) pirkėjo pareiga užtikrinti, kad PVM sąskaita faktūra yra gauta būtent iš to tiekėjo ar PVM sąskaitos faktūros rengėjo ir kad jis tas prekes (paslaugas) patiekė (pateikė). Sistemiškai aiškinant PVM sąskaitos faktūros rekvizitus ir prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimą PVM sąskaita faktūra reglamentuojančias teisės nuostatas, darytina išvada, kad nors asmens, kuris pagal PVMĮ privalo įforminti PVM sąskaitą faktūrą arba užtikrinti jos įforminimą, parašas (elektroninis parašas) nėra privalomas PVM sąskaitos faktūros rekvizitas, tačiau jis gali būti viena iš PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą ir turinio vientisumą patvirtinančių priemonių, bet ne vienintelė. Kitomis PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą ir turinio vientisumą patvirtinančiomis priemonėmis taip pat galėtų būti konkrečios PVM sąskaitos faktūros įtraukimas į ją išrašiusios (gavusios) įmonės buhalterinę apskaitą, gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenų pateikimas mokesčių administratoriui, PVM pagal konkrečią PVM sąskaitą faktūrą sumokėjimas (atskaitymas) ir kt., jeigu šie duomenys yra patvirtinami atitinkamais įrodymais. Sprendžiant dėl PVM sąskaitos faktūros autentiškumo ir turinio vientisumo, turi būti vertinama įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020).

31.       Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, bet negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009).

32.       Vadovaujantis PVMĮ 79 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta bendrąja taisykle, reglamentuojančia PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentą, PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, išskyrus ilgalaikių paslaugų teikimą, taip pat ilgalaikį elektros energijos, dujų, šilumos ir kitų rūšių energijos tiekimą, kai PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas).

33.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į PVM sąskaitai faktūrai įstatymo keliamus reikalavimus, daro išvadą, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (suteikė paslaugas).

34.       Pažymėtina, kad, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012 ir kt.).

35.       Atsižvelgdama į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, teismų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė turėjo teisę įrodinėti krovinių vežimo paslaugų suteikimą trečiojo asmens išrašytomis ir apeliantei pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis kartu su kitais į bylą pateiktais rašytiniais ir nerašytiniais įrodymais. Svarbu tai, kad ieškovė į bylą pateikė trečiojo asmens PVM sąskaitas faktūras, išrašytas apeliantei, ir trečiojo asmens banko išrašą, iš kurio matyti, jog apeliantė apmokėjo kitas trečiojo asmens jai pateiktas ir nepasirašytas PVM sąskaitas faktūras (byloje nėra ginčo dėl jų). Be to, ieškovė pateikė apeliantės jos klientams parengtus prekių pakavimo sąrašus. Iš jų matyti, kad tai tos pačios prekės, kurias pervežė trečiasis asmuo.

36.       Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo priteistos skolos už suteiktas pervežimo ir logistikos paslaugas dydžio. Dėl to teisėjų kolegija šiuo klausimu išsamiau nepasisako. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl gabentos medienos kilmės neturi įtakos apeliantės pareigai atsiskaityti su ieškove už jai suteiktas pervežimo ir logistikos paslaugas. Nurodyti argumentai buvo reikšmingi vertinant ieškinio reikalavimus dėl skolos už parduotą medieną. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas aptariamus ieškinio reikalavimus atmetė, o apeliantė nagrinėjamoje byloje paduotame apeliaciniame skunde neginčija nurodytos teismo sprendimo dalies.

37.       Kiti apeliacinio skundo argumentai yra išvestiniai iš pirmiau aptartųjų ir neturi įtakos apskųsto teismo sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ar esminei jų daliai.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

38.       Dėl visų pirmiau šioje nutartyje nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

39.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 3 d. nutartimi apeliantės UAB „Forestus Group“ prašymą patenkino ir atidėjo 1 765 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki galutinio procesinio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Apeliantės skundas yra atmestas, todėl iš jos priteisiamas 1 765 Eur žyminis mokestis valstybės naudai.

40.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal šio straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ar advokato darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintuose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Aptartos nuostatos taikomos ir sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

41.       Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo ieškovė (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis). Ieškovė pateikė į bylą duomenis, kad patyrė 2 516,80 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė susitarimą su advokatu dėl paslaugų apmokėjimo.

42.       Sprendžiant dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, vadovaujamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis.

43.       Pagal Rekomendacijų 7 punktą, 8.11 papunktį už atsiliepimą į apeliacinį skundą, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas pagal 1,3 dydžio koeficientą, kurio pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju už advokato teisines paslaugas atsiliepimas į apeliacinį  2025 m. I ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidoms apskaičiuoti taikomas 2024 m. III ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 2 237,9 Eur. Taigi, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą maksimali atlygintina suma – 2 909,27 Eur. Ieškovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma – 2 516,80 Eur – neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio, todėl priteisiama iš atsakovės (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Groo logo“ (juridinio asmens kodas 306205520) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Forestus Group“ (juridinio asmens kodas 303271522) 2 516,80 Eur (du tūkstančius penkis šimtus šešiolika eurų ir 80 euro centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Forestus Group“ (juridinio asmens kodas 303271522) 1 765 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus šešiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio valstybės naudai. Išlaidos valstybei turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas žyminiam mokesčiui – 5660. Įmokos sumokėjimą patvirtinantis kvitas (kopija) turi būti pateiktas teismui.