Civilinė byla Nr. e2A-585-450/2020

        Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00335-2017-9

        Procesinio sprendimo kategorijos:  2.1.2.4.2.1; 2.6.1.6.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Idėjų rinka“, ieškinį atsakovams J. G., V. G., I. G., K. K.–G., E. G. ir G. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, uždaroji akcinė bendrovė „Lutora“.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Tvorų tiekimas“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Idėjų rinka“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia dėl prieštaravimo bendrovės tikslams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnis) 2015 m. vasario 5 d. pastatų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo bei daiktinių teisių į 0,6877 ha valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuomos perleidimo sutartį; 2) pripažinti negaliojančia dėl kreditorių teisių pažeidimo (CK 6.66 straipsnis) 2015 m. vasario 5 d. pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo bei daiktinių teisių į 0,6877 ha valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuomą, perleidimo sutartį; 3) taikyti dvišalę restituciją – grąžinti ieškovei pagal ginčijamą 2015 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo ir daiktinių teisių į žemės sklypą perleidimo sutartį perleistus pastatus ir daiktines teises, o atsakovams priteisti jų sumokėtus 130 200 Eur.

2.       Nurodė, kad BUAB „Tvorų tiekimas“ 2014 m. sausio 27 d. įsigijo ginčo nekilnojamąjį turtą – pastatus; po pastatais esančią valstybinę žemę nuomojo iš valstybės. Pastatus 2015 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi BUAB „Tvorų tiekimas“ perleido atsakovams E. G., G. G., I. G., K. K.–G., V. G. ir J. G. už 130 200 Eur; taip pat atsakovai perėmė daiktinę teisę į 0,6877 ha valstybinės žemės nuomą. Tą pačią dieną BUAB „Tvorų tiekimas“ sudarė su atsakovais 2015 m. vasario 5 d. pastatų nuomos sutartį, kuria bendrovė įsipareigojo mokėti atsakovams 1 305 Eur per mėnesį nuomos mokestį; nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2017 m. sausio mėn. sumokėjo iš viso 30 270 Eur nuompinigių. Taip pat 2015–2016 metų laikotarpiu ieškovė dideliais kiekiais pirko statybines medžiagas, skirtas vidaus patalpų remontui, išleido apie 85 719,80 Eur. Ieškovės teigimu, kadangi su ja susiję asmenys (buvęs vadovas ir akcininkas bei jo šeimos nariai) per investicijas, t. y. nuomos mokesčio mokėjimą ir pastatų remontą, susigrąžino visą bendrovei sumokėtą turto pardavimo kainą, bendrovės veikloje reikalingo nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas prieštaravo ieškovės įstatuose nurodytiems tikslams gauti pelno ir efektyviai naudoti bendrovės turtą bei pažeidė BUAB „Tvorų tiekimas“ kreditorių interesus. Taip pat 2014–2017 metų laikotarpiu visas vertingas įmonės ilgalaikis turtas, įskaitant registruotiną turtą, kuris reikalingas įmonės pagrindinių funkcijų vykdymui, gamybai ar paslaugų teikimui, buvo parduotas susijusiems asmenims ar susijusių asmenų valdomoms įmonėms – UAB „Gorentas“ ir Esselen OŪ bei naudojamas bankrutavusios įmonės veikloje nuomos pagrindais mokant susijusiai įmonei nuomos mokesčius. Jeigu turtas būtų parduotas ne susijusiems asmenims, o viešai, yra didelė tikimybė, kad jis būtų parduotas brangiau. Ieškovė 2015 m. turėjo neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams, o sandorio sudarymo datai buvo nemoki, tačiau už parduotus pastatus gautas lėšas skyrė vadovo ir akcininko bei su juo susijusių asmenų pajamoms didinti bei perleistam turtui pagerinti, o ne įmonės veiklos efektyvumui didinti ar skolų kreditoriams mažinimui.

3.       Atsakovai E. G., I. G., K. K.–G. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad įmonei ėmus stokoti veiklai reikalingų apyvartinių lėšų ir kylant įsipareigojimų bankui neįvykdymo rizikai, patalpos buvo parduotos ir toliau jomis naudojamasi nuomos pagrindais. Turint hipoteka suvaržytą vienintelį bendrovės nekilnojamąjį turtą, reikšmingai sumažėjo bendrovės, kaip potencialaus verslo partnerio, patikimumas, nes kreditorius, kurio reikalavimas užtikrintas hipoteka, turi prioritetą prieš kitus kreditorius. Sandorio sudarymo metu bendrovė buvo moki, o pats sandoris sudarytas ne bendrovės mokumui atkurti, o apyvartinėms lėšoms gauti, nes gauta suma tuometinių bendrovės veiklos mastų prasme nebuvo tokia didelė, kad iš jos būtų galima reikšmingai išplėsti bendrovės veiklą ar imtis kitų reikšmingų veiksmų. BUAB „Tvorų tiekimas“ už patalpas mokami nuompinigiai, lyginant su panašių patalpų nuomos kainomis rinkoje, buvo santykinai nedideli. Bendrovė sutaupė nuomodamasi pastatą iš atsakovų, o ne mokėdama bankui ar nuomodamasi atitinkamą turtą iš kitų asmenų. Tarp šalių nėra ginčo, kad bendrovė pastatą atsakovams pardavė 14 000 Eur pigiau nei buvo įsigijusi, tačiau atsakovai bendrovei išnuomojo pastatą atgal už daugiau nei 30 proc. mažesnę kainą nei rinkos kaina ir leido neatlygintinai naudotis kiemo aikštele. Gautomis lėšomis buvo sumokėta 84 439,68 Eur akcinei bendrovei (toliau – AB) Šiaulių bankui (kredito likutis pagal sutartį ir išankstinio grąžinimo mokestis) bei kreditorei UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ 85 000 Eur. Pardavus bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą, buvo išvengta palūkanų ir žemės mokesčio mokėjimo. Sandorio kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į kainą, už kurią bendrovė įsigijo pastatus iš buvusio savininko; nekilnojamojo turto prekybos ir nuomos rinkų pokyčius; poreikį ir prašymą kuo skubiau sudaryti sandorį; vėlesnę nuomos kainą.

4.       Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019  m. sausio 4 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

6.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 6 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. sausio 4 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikino, grąžino bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.

7.       Lietuvos Aukščiausias Teismas konstatavo, kad teismai, siekdami tinkamai išspręsti bylą, turi vertinti visus sandorius ir įmonės veiksmus kartu, taip bandydami atsakyti į šiuos bylai svarbus klausimus: 1) kokiu tikslu ir sąlygomis įmonė įgijo ginčo patalpas, atkreipiant dėmesį į tai, kad nekilnojamasis turtas buvo įgytas finansuojant beveik visą jo kainą kreditu, vadinasi, kredito teikėjui įvertinus įmonės mokumą ir galėjimą grąžinti šį kreditą per penkerius metus; 2) ar buvo tokių staigių rinkos sąlygų pokyčių, kad praėjus vos metams, įmonei buvo nenaudinga ir toliau turėti šį nekilnojamąjį turtą savo turto balanse, atkreipiant dėmesį į tai, kad šios patalpos buvo parduotos atsakovams už nežymiai, bet 14 000 Eur mažesnę kainą, o šias patalpas įmonė toliau nuomojo iš atsakovų už bene tokią pat, kad ir nežymiai mažesnę, kainą, kaip mokėjimai bankui (nuomos sutarties mėnesinė kaina buvo 1 305 Eur plius gyventojų pajamų mokestis, o mokėjimai bankui buvo 1 689,35 Eur plius kintamosios palūkanos); 3) kokiems tikslams įmonei buvo reikalingos papildomos apyvartinės lėšos, nes vien tas argumentas, kad gautos lėšos buvo skirtos hipoteka užtikrintam finansiniam įsipareigojimui prieš terminą padengti, kai įmonė ir be to turėjo kitų suėjusių finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti sandorio tikslingumą ir naudingumą jį sudariusiam juridiniam asmeniui; 4) jei sandorių sudarymo metu įmonė buvo moki, kaip teigia atsakovai, dėl kokių priežasčių įmonei reikėjo parduoti jai reikalingas patalpas ir pardavimo dieną jas išsinuomoti, kai gautos apyvartinės lėšos skirtos tik kreditui grąžinti prieš terminą ir daliai kitų finansinių įsipareigojimų padengti, bet ne tolesnėms investicijoms į įmonės vykdomą veiklą; 5) jei atgalinės nuomos sutartis buvo sudaryta tam, kad įmonė toliau tęstų savo veiklą, ar buvo būtinybė šias patalpas, reikalingas įmonės veiklai, parduoti, atkreipiant dėmesį į tai, kad atgalinės nuomos sutartys paprastai sudaromos ilgam periodui, kad būtų galima tikėtis realios naudos iš vykdomos įmonės veiklos, tačiau šiuo atveju ji buvo sudaryta vos dvejų metų laikotarpiui, kuris buvo trumpesnis nei kredito, imto šioms patalpoms įgyti, sutarties terminas, o jam baigiantis įmonės vadovas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo; 6) kokiu tikslu buvo remontuojamos nuomojamos patalpos, atkreipiant dėmesį į tai, kad patalpų nuomos sutartyje yra nurodyta, jog patalpos yra pakankamai tvarkingos (po remonto) ir gali būti naudojamos pagal paskirtį (negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 1.3 punktas), jei patalpų nuomos sutartis sudaryta vos dvejiems metams ir, kaip matyti iš tolesnių įmonės vadovo veiksmų kreipiantis dėl įmonės bankroto, įmonės vykdyta veikla ir toliau buvo nuostolinga; 7) sprendžiant dėl ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo, kokie buvo kiti šio sandorių šalių tarpusavio ryšiai, vertinant ne tik jų giminystę, bet ir kartu vykdomus verslus.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Šiaulių apygardos teismas 2019 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9.       Teismas nustatė, kad bendrovės veiklos objektas – komercinė–ūkinė veikla; veikos tikslas – gauti pelną iš bendrovės vykdomos veiklos; užtikrinti akcininkų bendrovei perduoto turto bei bendrovės veiklos metu sukaupto turto efektyvų panaudojimą; sukurti ir išsaugoti gerą bendrovės įvaizdį. Bendrovės įstatų 2.2.1–2.2.2 papunkčiais nustatyta, jog BUAB „Tvorų tiekimas“ siekė gauti pelną iš vykdytos veiklos, užtikrinti akcininkų perduoto ir bendrovės veiklos metu sukaupto turto efektyvų panaudojimą.

10.       Teismas taip pat nustatė, kad BUAB „Tvorų tiekimas“ 2014 m. sausio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 500 000 Lt (144 810,01 Eur) įsigijo pastatus, po pastatais esančią valstybinę žemą nuomojo iš valstybės. Patalpos buvo įsigytos už kredito lėšas, turtui buvo įregistruota hipoteka.

11.       2015 m. sausio 15 d. tarp ieškovės ir atsakovų sudaryta Preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kuria susitarta dėl pastatų pardavimo–pirkimo už 130 200 Eur lygiomis dalimis. Atsakovai įsipareigojo pardavėjai sumokėti 75 000 Eur iki 2015 m. sausio 26 d., likusią sumą 55 200 Eur turto pardavimo dieną. 2015 m. sausio 22 d. į bendrovės sąskaitą įmokėjo avansus už turtą: K. K.–G. 25 000 Eur, J. G. ir V. G. po 4 343,72 Eur. Kitą dieną, 2015 m. sausio 23 d., iš BUAB „Tvorų tiekimas“ sąskaitos sumokėta 34 000 Eur dydžio kredito dalis. 2015 m. sausio 23 d. sumokėjo avansus už turtą: V. G. 1 838,40 Eur ir 4 341,40 Eur, J. G. 5 790,71 Eur ir 4 341,40 Eur, E. G. 25 000 Eur. Tą pačią dieną, 2015 m. sausio 23 d., sumokėta 39 784,12 Eur kredito dalis. Atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi 2015 m. sausio 28 d. panaikinta turto hipoteka. Ieškovė turėjo nepradelstą 81 094,76 Eur dydžio finansinį reikalavimą kreditorei (bankui).

12.       2015 m. vasario 5 d. BUAB „Tvorų tiekimas“ pastatus bei daiktines teises į 0,6877 ha valstybinės žemės sklypo nuomą perleido atsakovams. Pagal 2015 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punktą atsakovai sumokėjo ieškovei 130 200 Eur. Sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, BUAB „Tvorų tiekimas“ 2015 m. vasario 5 d. sudarė parduotų pastatų nuomos sutartį, pagal kurią įsipareigojo mokėti atsakovams 1 305 Eur nuomos mokestį. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą pagal vadovo E. G. ir UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ pareiškimus. 2017 m. birželio 5 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Tvorų tiekimas“ finansiniai reikalavimai 419 396,54 Eur sumai, iš kurių UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ reikalavimas sudaro 327 025,44 Eur.

13.       Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo spręsti, jog pastatų pardavimo kaina buvo per maža, nes kainą lemia daug veiksnių. Ieškovė vadovavosi tik pirkimo–pardavimo susidariusiu kainos skirtumu bei atliktais pastatų pagerinimais, tačiau, pasak teismo, nepateikė jokių duomenų paneigiančių atsakovų nurodytus argumentus dėl kainos vertės. Teismo vertinimu, pastatas nėra parduotas už akivaizdžiai per žemą kainą, nėra perleistas neatlygintinai ir pan., todėl ieškovės argumentai dėl pastato įsigijimo ir pardavimo kainos skirtumo nesudaro pagrindo naikinti sandorį.

14.       Ieškovė atsakovų veiksmus laikė nesąžiningais atsižvelgiant ir į tai, kad įmonės lėšomis po pardavimo turtas buvo pagerintas, tačiau negalėjo konkrečiai nurodyti kokie konkretūs pagerinimai pastate buvo atlikti. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė nei kokios medžiagos,  nei kokioje apimtyje, kokiems konkretiems pagerinimams buvo panaudotos.

15.       Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad įmonei trūko apyvartinių lėšų, o ieškovės paaiškinimus dėl įmonės finansinės padėties laikė prieštaringais, nes vienu atveju ieškovė teigė, kad nebuvo būtinybės parduoti pastatus, nes bankui nebuvo pradelsti mokėjimai, įmonė turėjo lėšų, kitu atveju, kad įmonė jau 2014 m. pabaigoje buvo nemoki, tačiau vadovui buvo išmokėti dividendai. Teismo vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kokią įtaką sudarytas pardavimo sandoris turėjo įmonės (ne)mokumui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad gautos už sandorį lėšos buvo panaudotos įmonės interesais, todėl nėra pagrindo išvadai, kad sudarytas sandoris buvo akivaizdžiai žalingas.

16.       Teismas, įvertinęs, kad patalpas įmonė ir toliau nuomojo iš atsakovų už mažesnę kainą – 1 305 Eur plius gyventojų pajamų mokestis, o mokėjimai bankui buvo 1 689,35 Eur plius kintamosios palūkanos, sprendė, kad žala įmonei nepadaryta. Pagal atsakovų pateiktą UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamas Turtas konsultaciją dėl galimos turto nuomos kainos rinkoje, labiausiai tikėtina ginčo turto nuomos kaina rinkoje laikotarpiu nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2017 m. vasario mėn. galėjo būti nuo 1,50 Eur iki 1,80 Eur. Remiantis šiais duomenimis teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog įmonė patalpas nuomojosi nepalankiomis ir nesąžiningomis sąlygomis.

17.       Dėl perimtos daiktinės teisės į 0,6877 ha valstybinės žemės sklypo nuomą. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog valstybės žemės sklypas, ant kurio pasatyti pastatai, nebuvo (nėra) naudojamas pagal savo paskirtį ir naudojimo sąlygas. Įstatymas nedraudžia valstybinės žemės nuomos sutarties nuomininko teisių ir pareigų perleidimo / perėmimo. Šiuo atveju ginčijamu sandoriu valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. 31 SŽN (ir susitarimų) sąlygos nepakeistos, perleidžiant pastatus (kurie pastatyti ant valstybinės žemės sklypo) buvusios valstybinės žemės nuomininkės (BUAB „Tvorų tiekimas“) teisės ir pareigos perleistos naujiesiems valstybinės žemės nuomos sutarties nuomininkams (atsakovams) ir šis juridinis faktas įregistruotas valstybinėje įstaigoje (toliau – VĮ) „Registrų centras“. Tarp šalių nekilo ginčas, kad mokesčius, perėmę teises į žemės nuomą, mokėjo atsakovai, o ne ieškovė.

18.       Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu (actio Pauliana). Ieškovė, teigdama, kad sandorio sudarymo metu 2015 m. vasario 5 d. ji buvo nemoki, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad vien duomenys balanse nėra pakankamas įrodymas mokumui įvertinti, nes balanse neatsispindi pradelsti įsiskolinimai.

19.       Teismas sprendė, kad bankroto administratorė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčyti sutartį CK 6.66 straipsnio pagrindu. Sprendžiant ar konkrečiu atveju buvo pažeistos kreditorių teisės nėra pagrindo išvadai, kad dėl sudaryto pardavimo sandorio įmonė tapo nemoki, kad sudarytas sandoris turėjo didesnės reikšmės įmonės veiklai ar neigiamai įtakojo įmonės veiklą. Byloje nustatyta, kad už parduotą turtą gautos lėšos buvo išmokėtos kreditoriams, darbuotojams, mokesčiams mokėti ir kt., t. y. panaudotos įmonės interesais. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad pats faktas, jog turtas buvo parduotas, pažeidė ir kitų kreditorių, vėliau įmonei tapus nemokia, interesus, nes įmonė neturėjo nekilnojamojo turto, iš kurio kaip teigia ieškovė, neliko galimybės jį pardavus, dengti finansinius įsiskolinimus.

20.       Ginčijamu sandoriu turtą BUAB „Tvorų tiekimas“, atstovaujama įgalioto asmens R. G., perleido BUAB „Tvorų tiekimas“ vadovui ir akcininkui E. G. ir jo sutuoktinei G. G., jo broliui I. G. ir jo sutuoktinei K. K.–G. bei tėvams G. G. ir V. G.. Iš minėtų asmenų nuomos sandoriu bendrovė parduotą turtą išsinuomojo. Pirkimo–pardavimo ir nuomos sandorius sudariusių asmenų sąsaja artimais ryšiais vertinta kaip vienas sandorio šalių nesąžiningumo požymių, tačiau teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes dėl atsakovų poreikio parduoti pastatus, į pardavimo kainą, vėliau nuomos kainą, lėšų panaudojimą bei visumą aplinkybių, sprendė, kad vien tik giminystės faktas nesuteikia pagrindo spręsti dėl šalių nesąžiningumo, kad ginčijamo sandorio šalys pažeidė kreditorių interesus. Teismo vertinimu, byloje neįrodytas actio Pauliana taikymo sąlygų visetas. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl įmonės veikos perkėlimo į kitas įmones, dėl vadovų sąsąjumo, dėl darbuotojų perėjimo dirbti į kitas įmones, neturi įtakos sandorio teisėtumui.

21.       Teismas, atmetęs ieškinį, taikytas laikinąsias apsaugos priemonės paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. 

                                 III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

22.       Ieškovė BUAB „Tvorų tiekimas“ apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

22.1.                      Ginčas pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas pakartotinai po to, kai kasacinis teismas (2019 m. birželio 6 d. nutartis, civilinės bylos Nr. e3K-3-l63-219/2019) ne tik pateikė savo išaiškinimus kaip turi būti taikomas sandorio negaliojimo institutas dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams, bet ir konkrečius klausimus, į kuriuos turi būti atsakyta pakartotinai išnagrinėjus bylą. Teismas į sprendimą įkėlė dalį kasacinio teismo nutarties pastraipų, tačiau ieškovės pateiktų įrodymų, susijusių su minėtais klausimais, nenagrinėjo ir nevertino, dėl nutartyje išskirtų sandorio neteisėtumo požymių nepasisakė, todėl pažeidė kasacijos pateiktų teisės išaiškinimų privalomumo taisyklę. Sprendimą grindė ne byloje esančiais dokumentais, o apibendrinančiomis išvadomis, iš kurių nėra galimybės nustatyti, kokie ieškovės įrodymai buvo atmesti ir kodėl, o kokie įrodymai leido teismui paneigti sandorio neteisėtumo požymius.

22.2.                      Teismas sprendime nurodė, kad sandorio neteisėtumas vertintinas atsižvelgiant į sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, tačiau šie argumentai prieštarauja kasacinio teismo nutarties 43 pastraipoje iškeltiems klausimams. Kasacinis teismas įpareigojo pirmosios instancijos teismą vertinti ne tik 2015 m. vasario 5 d. (sandorio dieną) buvusius faktus, bet visą šio sandorio kontekstą – aplinkybes tiek iki sandorio, tiek ir po jo.

22.3.                      Apyvartinių lėšų trūkumą ir sezoniškumą paneigia dividendų išmokėjimo 2014 m. gruodžio 30-31 d. faktas, pačių atsakovų pateikti duomenys apie įmonės pajamas 2014-2015 m. Įsipareigojimai bankui taip pat negalėjo būti priežastis parduoti pastatus, nes mokėjimai bankui buvo vykdomi tinkamai. Be to, jie iš esmės nesiskyrė nuo įmonės mokėtų nuompinigių už pastatų nuomą atsakovams. Pastatai 2015 m. buvo parduoti tuo metu, kai bankui buvo likę išmokėti 82 784,15 Eur kreditą. Įmonės pajamos 2014 m. sudarė 1 753 666,85 Eur, kai 2013 m. buvo 1 345 066,70 Eur, t. y. 2014 m. įmonė turėjo 408 600,15 Eur pajamų daugiau nei 2013 m., tačiau 2014 m. pradžioje ji buvo pajėgi pastatus įsigyti, o 2015 m. pradžioje (2014 m. uždirbusi 400 000 Eur daugiau), pagal atsakovus, negalėjo šių patalpų turėti, nors, įmonės išlaidos buvo tokios, kad įmonė iš turimų pinigų galėjo grąžinti 82 784,15 Eur kredito likutį. Be to, veiklai reikalingas prekes kreditorė UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ teikdavo ieškovei atidėdama mokėjimą už jas; šiai kreditorei grąžinta suma sudaro 10 proc. bendros skolos. Nors įmonė už pastatus gautais pinigais atsiskaitė su hipotekos kreditoriumi, darbuotojais, 20 000 Eur skyrė vienam iš tiekėjų, tačiau kasacinis teismas tokių atsiskaitymų nelaikė nei tikslingais, nei naudingais. Jokių papildomų įmonės tikslų, kuriems įgyvendinti būtų reikėję papildomų lėšų, atsakovai neįrodė.

22.4.                      Nors kasacinis teismas nutartyje kaip vieną iš esminių klausimų nurodė išsiaiškinti galimybes ir tikslus įmonei 2014 metų pradžioje įsigyjant ginčo pastatus, teismas šio aspekto ginčijamame sprendime iš viso nenagrinėjo, nors tiek ieškovė, tiek atsakovai pateikė savo argumentus.

22.5.                      Teismas, vietoj to, kad spręsti kasacijos aiškiai nurodytą klausimą dėl aplinkybių (rinkos sąlygų), kurios galėjo turėti įtakos sprendimui atsisakyti balanse turėti turtą, vertino ginčui nereikšmingas aplinkybes. Kasacinis teismas aiškiai nurodė, kad įmonė turtą pardavė pigiau nei pirko, išlaidas patalpoms turėjo iš esmės tokias pačias kaip ir iki pardavimo, todėl turi būti vertinama ne tai, ar parduota už realią kainą, bet, ar toks pardavimas iš viso įmonei buvo reikalingas, naudingas, todėl teismo argumentai, kad ieškovė nepaneigė duomenų apie pastatų vertę yra visiškai nesusiję su nagrinėjamu klausimu dėl sandorio (ne)naudingumo.

22.6.                      Teismas, matydamas, kad tiek nuomai, tiek įmokoms bankui ieškovė patyrė išlaidas, turėjo vertinti ne tai, ar nuomos kaina atitinka rinkos sąlygas, o turėjo vertinti, kas įmonei yra naudingiau – mokėti 1 484,29 Eur ir neįgyti / neturėti jokios nuosavybės, ar mokėti 1 689,35 Eur ir turėti gamybines patalpas.

22.7.                      Teismas, nurodydamas vien tą aplinkybę, kad pastatų kaina buvo reali arba kad nuomos kaina buvo sąžininga, nepagrįstai, nepasisakydamas dėl ieškovės į bylą pateiktų dokumentų ir nurodytų faktų, atmetė argumentus, kad: ieškovei nebuvo būtina parduoti nekilnojamojo turto; bankui mokėjimai nebuvo pradelsti; įmonei naudingiau buvo išsaugoti turtą taip užtikrinant kreditorių interesus bankroto atveju; 2015 m. vasario 5 d. įmonė turtą pardavė pigiau nei pirko ir įmonei nebuvo jokios būtinybės taip skubėti parduoti turtą; pastatai nebuvo parduodami viešai; pastatams buvo atlikti pagerinimai ir įmonė dėl to patyrė daug išlaidų; įmonė papildomai sumokėjo bankui už kreditavimo sutarties nutraukimą prieš terminą; įmonė apmokėjo notaro paslaugas įforminant pastatų pardavimą; įmonei neišsaugojus nekilnojamojo turto ir esant iškeltai bankroto bylai, sumažėjo kreditorių galimybės patenkinti finansinius reikalavimus.

22.8.                      Atsakovų pateiktas turto vertinimas atliktas nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Priešingai nei sprendime nurodo teismas, ieškovė ginčijo ne verčių zonų nustatymo aplinkybes, o vertinimui atlikti parinktų lyginamųjų objektų netinkamą parinkimą, neatsižvelgiant į verčių zonas, sandorio senumą.

22.9.                      Teismas sprendime nurodė, kad balanse nurodytos mokėtinos sumos neatspindi pradelstų įsipareigojimų, tačiau į bylą yra pateikti apskaitos programos duomenys, pagal kuriuos iš 318 942,69 Eur sumos įmonė nevėlavo sumokėti 630,63 Eur, todėl 318 312,06 Eur suma yra pradelsta ir ji beveik siekia pusę į balanso įrašyto turto vertės. 2015 m. lapkričio 1 d. buvo vėluojama sumokėti jau 432 187,96 Eur sumą. Palyginus šiuos pradelstus įsipareigojimus su įmonės turimu materialiuoju turtu, manytina, kad sudarytas sandoris turėjo didelę įtaką įmonės nemokumui, nes dėl pardavimo sumažėjo įmonės ilgalaikis turtas, tačiau nebuvo padengti pradelsti įsipareigojimai, jie padidėjo.

22.10.                      Nors teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė nemokumą patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi vien tik ta aplinkybe, kad ieškovės finansinės apskaitos duomenys yra prieštaringi, tačiau į bylą yra pateikti tiek VĮ Registrų centrui pateikti duomenys, tiek apskaitos programos duomenys, tiek auditorės ataskaita apie faktinius pastebėjimus, iš kurių matosi įmonės finansiniai rodikliai, jų neatitikimai, todėl nėra galimybės suprasti, ar teismas laikė, kad visi į bylą pateikti dokumentai nėra laikomi įrodymais, ar tų įrodymų nepakanka. Išvadose teismas nemokumo nenustatė, o vietoje sumažėjusių kreditorių galimybių atgauti skolas, vertino sandorio įtaką įmonės veiklai.

22.11.                      Teismas visiškai nevertino kasacinio teismo iškelto klausimo, kad atgalinės nuomos reali nauda ir ekonomija pasijaučia tik ilgalaikėje perspektyvoje, o šiuo atveju – sutartis buvo trumpalaikė.

22.12.                      Teismas turėjo vertinti ne faktą, ar remontas iš viso buvo atliekamas, nes tai yra byloje atsakovų pripažinta, o nustatinėti kokiam tikslui įmonė darė remontą, jeigu, kaip nurodė kasacinis teismas, įmonė veikė nuostolingai, jai trūko lėšų. Pinigai remontui buvo leidžiami nepaisant to, kad įmonė turėjo daug pradelstų skolų kreditoriams, kad pastatai buvo remontuojami dar tuo metu, kai įmonė juos valdė nuosavybės teise, kad įmonei, kaip teigė atsakovai, trūko apyvartinių lėšų. Įmonė iki pardavimo atsakovams suremontavo pastatus, tačiau po pardavimo ir toliau remontui skyrė pinigus, kurių iš esmės būtų užtekę padengti bankui likusią kredito dalį. Teismas, ignoravo įpareigojimą nustatyti atlikto remonto tikslą, apsiribodamas nurodyta aplinkybe, kad byloje nebuvo įrodinėjami medžiagų kiekiai, taip pažeidė kasacinio teismo nustatytų įpareigojimų ir išaiškinimų privalomumo taisyklę bei neatskleidė ginčo esmės.

22.13.                      Teismas, tikrindamas sandorio teisėtumą abiem pagrindais (CK 1.82 ir 6.66 straipsniai), nesąžiningumo klausimą sprendė tik dėl actio Pauliana, o dėl nesąžiningumo CK 1.82 straipsnio kontekste iš viso nepasisakė.

22.14.                      Atsakovų žinojimas apie įmonės padėtį, apie pastatų būklę, apie mažesnę pardavimo nei įsigijimo kainą, apie atliktas investicijas, atsakovus siejantys giminystės ryšiai, patvirtina jų nesąžiningumą ir sudaryto sandorio neteisėtumą. Kilnojamojo turto perleidimas susijusioms įmonėms, darbuotojų perėjimas į susijusias įmones, apskaitos tvarkymo neteisėtumas, atsiskaitymai su susijusiais asmenimis nesilaikant teisės aktuose numatyto eiliškumo, taip pat patvirtina atsakovų nesąžiningumą.

22.15.                      Atsakovų pateikta auditorės specialisto išvada, kuria teismas grindė savo išvadas, negali būti laikoma tinkamu įrodymu byloje, nes išvados trūkumai, atsakymų nepagrįstumas, jų prieštaravimas byloje esantiems duomenims (dėl kreditavimo sutarties pažeidimo, apyvartinių lėšų trūkumo) patvirtina, kad šis įrodymas nėra tinkamas, yra nepatikimas, neišsamus, todėl teismas negalėjo juo remtis ir kartu su kitais dokumentais grįsti savo išvadas.

23.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai I. G., K. K.–G., J. G., V. G., G. G. ir E. G. su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

23.1.                      Byloje pasisakyta dėl visų kasacinio teismo nutartyje nurodytų reikšmingų aplinkybių. Vien tai, kad teismas nepalaikė ieškovės argumentų ir naudojo kitokias lingvistines formuluotes nei kasacinis teismas nutartyje ar ieškovė procesiniuose dokumentuose, nereiškia, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas.

23.2.                      Bendrovė, panaudodama iš ginčo sandorio gautas sumas ir pasinaudodama pagerėjusia finansine būkle, 2015 m. sausio–balandžio mėn. sumokėjo UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ iš viso 95 000 Eur, kas patvirtina, kad lėšos buvo panaudotos didžiąja dalimi atsiskaitymui su pagrindine kreditore. Be apyvartinių lėšų, gautų iš ginčo sandorio, bendrovė nebūtų galėjusi vykdyti komercinių santykių (prekybos, paslaugų teikimo) su UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“. Gautos lėšos taip pat buvo panaudotos atsiskaitymui su Sodra, darbuotojų atlyginimams, bei atsiskaitymui su kitais tiekėjais. Be to, ieškovė nepagrįstai kaip neva reikšmingą aplinkybę nurodo atsakovui E. G. suteiktą paskolą. Suteikta paskola buvo trumpalaikė, ji yra grąžinta ir niekaip nesusijusi su sandorio sudarymu. Akcininko sprendimas išmokėti dividendus yra teisėtas, nenuginčytas ir galiojantis.

23.3.                      Apyvartinių lėšų poreikis buvo viena iš pagrindinių sandorio sudarymo priežasčių. Apyvartinių lėšų trūkumą lėmė tvorų gamybos ir montavimo verslo sezoniškumas; įsipareigojimai bankui ir kitiems kreditoriams; siekis pastatus turėti nuosavybės teise (be hipotekos) viršijo tuometines bendrovės finansines galimybes.

23.4.                      Gamybinės linijos atsiradimas ir augimas bei poreikis pasirengti kitoms veikloms lėmė bendrovės poreikį turėti patalpas tinkamam veiklos vykdymui. Nuo bendrovės veiklos pradžios (2011 m.) iki pastatų įsigijimo (2014 m.) bendrovė veiklą vykdė nuomojamose patalpose, tačiau 2013 m. pabaigoje bendrovės vadovas pradėjo svarstyti galimybes perkelti bendrovės gamybinę ir sandėliavimo veiklą į kitas patalpas, nes atsirado didesnių patalpų poreikis; bendrovės ir tuometinio nuomotojo santykiai buvo įtempti. 2013 m. bendrovės vadovas priėmė sprendimą įsigyti patalpas, o ne nuomoti, nes Šiaulių mieste nepavyko rasti veiklai tinkamų nuomotinų patalpų už priimtiną kainą; bendrovė turėjo stabilias pajamas, užtikrintą bendradarbiavimą su UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“; bendrovės veikla lėmė nuolatinį patalpų sugadinimą.

23.5.                      Ieškovė sandorio nenaudingumą grindžia ne dėl paties sandorio kilusiomis pasekmėmis (adekvačiu ar neadekvačiu atsiskaitymu už sandorį), o vėlesniais ieškovės veiksmais, tačiau tiek actio Pauliana, tiek juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio ginčijimo institutai reikšmingos aplinkybės nustatinėjamos sandorio sudarymo momentui.

23.6.                      Ieškovės teiginiai, susiję su pastatų ekonomine reikšme kreditoriams, yra nepagrįsti. Teisės aktai nenumato jokių pareigų juridiniams asmenims kaupti kuo daugiau nekilnojamojo turto, juo labiau to nereikalauja ir verslo logika. Kreditoriai negali turėti jokių pagrįstų lūkesčių, kad visą juridinio asmens gyvavimo laiką subjektas turės likvidaus nekilnojamojo turto.

23.7.                      Ieškovė, teigdama, kad įmonė patalpų galėjo nepardavinėti, o nuomoti rinkos kainomis ir taip jas išpirkti, kelia klausimą dėl verslo sprendimų pagrįstumo. Tuo atveju, jei ieškovė būtų nepardavusi pastatų, o juos išnuomojusi tretiesiems asmenims, ji būtų gavusi pajamų iš nuomos, tačiau nebūtų turėjusi kur vykdyti veiklos. Šiaulių mieste nebuvo tokių objektų pasiūlos, todėl priėmus tokį sprendimą, bendrovės pagrindinė ūkinė komercinė veikla būtų iš karto nutrūkusi. Be to, nuosavybės ir nuomos išlaidų palyginimas leidžia daryti išvadą, kad net ir nuosavybės atveju bendrovė nebūtų galėjusi išmokėti visos paskolos bankui, o tiesiog būtų bankrutavusi anksčiau. Ginčo sandoris ieškovei buvo naudingas.

23.8.                      Ieškovės pateikiamas pajamų palyginimas nepatvirtina bendrovės galimybių įsigyti pastatus, nes pajamos, neatsižvelgiant į subjekto patiriamas sąnaudas, per se, nepatvirtina geros bendrovės finansinės padėties.

23.9.                      Ieškovė nepagrįstai nurodė, kad pastatų nuoma savaime blogesnė nei jų įsigijimas  nuosavybės teise. Atsakovai nuomojo pastatus mažesne (1 305 Eur plius GPM) nei rinkos kaina. Atsakovų sąžiningumą patvirtina teismui pateikta UAB „Ober-haus“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, pagal kurią pastato vertė 2015 m. vasario 5 d. buvo 128 500 Eur, o atsakovai iš bendrovės pastatus nupirko netgi už 130 200 Eur.

23.10.                      Bankui mokėjimai nebuvo pradelsti tik dėl to, kad sandoris įvyko laiku, kol bendrovė dar galėjo atsiskaityti su finansuotoju. Privatiems subjektams teisės aktai nenumato specifinės turto pardavimo tvarkos (aukcionų ar pan.). Už sutarties su banku nutraukimą bendrovė sumokėjo vos 1 655,58 Eur, kas sudaro apie 1 % nuo sandorio vertės.

23.11.                      Nors formaliai nuomos sutartyje ir buvo nurodytas beveik 3 metų terminas, tačiau sutartyje šalys expressis verbis išreiškė tikrąją savo valią nurodydamos, kad šalys, sudarydamos sutartį, siekia nustatyti ilgalaikius nuomos santykius ir susitarė, kad jos nenutraukus, sutartis automatiškai tampa neterminuota. Vien tai, kad nuomos sutartyje buvo nurodytas tam tikras terminas, nereiškia, kad nuomos sutarties šalys neketino toliau tęsti nuomos santykių. 

23.12.                      Bendrovė pastatus pardavė 14 000 Eur pigiau nei buvo įsigijusi, tačiau atsakovai juos bendrovei išnuomojo atgal už daugiau nei 30 proc. mažesnę kainą nei rinkos kaina, leido neatlygintinai naudotis kiemo aikštele. Taigi, jei nuomos sutartis būtų vykdyta visą 35 mėn. laikotarpį, bendrovė būtų sutaupiusi iki 24 000,80 Eur, kas beveik dvigubai viršija pastatų pirkimo ir vėlesnio pardavimo verčių skirtumą.

23.13.                      Ieškovė klaidingai traktuoja sandorio neva neigiamą įtaką balansui, nurodydama, kad sumažėjo ieškovės balanso turto eilutė. Po sandorio ilgalaikio turto sumažėjimas atitinkamai padidino balanso pinigų (trumpalaikio turto) vertę. Vėliau iš gautų piniginių lėšų ieškovė sumažino savo įsipareigojimus, kas taip pat turėjo teigiamos įtakos ieškovės balansui.

23.14.                      Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kuria buvo nagrinėtas klausimas dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu, konstatuotas atsakovų vykdomų kitų verslų neigiamos reikšmės bendrovės vykdytos veiklos atžvilgiu nebuvimas.

23.15.                      Atsakovai, siekdami įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus, pateikė specialių žinių turinčių asmenų parengtas išvadas. Tuo tarpu, ieškovė jokių įrodymų, paneigiančių išvadose nurodytus teiginius nepateikė, taip pat neprašė apklausti liudytojais išvadas rengusius asmenis. Turto vertinimo ataskaita atitinka visus teisės aktų reikalavimus ir yra teisinga; atsakovų pateikta specialisto išvada yra parengta atitinkamą kvalifikaciją turinčios auditorės, kuri atsakė į jai suformuluotus klausimus.

23.16.                      Nors ieškovė teigia, kad bendrovės lėšos po sandorio buvo skiriamos pastatų remontui, tačiau nenurodė, kiek konkrečiai lėšų panaudota pastatų pagerinimui. Šiaulių apygardos teismas įsiteisėjusia nutartimi (bendrovės ginče su buvusiu patalpų nuomotoju) yra konstatavęs, jog bendrovės veiklos specifika lėmė objektyvų remonto poreikį. Į bylą pateiktos sąskaitos yra išrašytos už prekes ir paslaugas, susijusias su bendrovės kasdiene gamybine veikla (prekių gamyba, statybos ir montavimo darbai), būtinų sąlygų komercinės veiklos vykdymo sudarymu, tinkamų ir saugių darbo sąlygų darbuotojams dirbti sudarymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a : 

       IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24.       

25.       Byloje kilo ginčas dėl pastatų pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 ir CK 6.66 straipsnių pagrindu, kai juridinis asmuo parduoda ir išsinuomoja tą patį nekilnojamąjį turtą (atgalinė nuoma). Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį, konstatavęs, kad sudarytas ginčo sandoris nebuvo akivaizdžiai žalingas ieškovei; nenustatyta, jog perleistas patalpas ieškovė nuomojosi nepalankiomis ir nesąžiningomis sąlygomis; teismas sprendė, kad neįrodytas actio Pauliana sąlygų visetas, t. y. nenustatyta, kad ginčijamu sandoriu būtų pažeisti kreditorių interesai bei, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos. Ieškovė nesutinka su teismo sprendimu, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į kasacinio teismo nurodytus kriterijus, pagal kuriuos turi būti vertinamas sandoris, o ginčijamą sandorį vertino tik per kainos aspektą, spręsdamas, jog kaina nebuvo per maža. Taigi apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčijamo sandorio prieštaravimo BUAB „Tvorų tiekimas“ veiklos tikslams, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu

26.       Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.82 straipsnyje, kuriame įtvirtinti juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, net ir pripažinus, kad sandoriai prieštarauja juridinio asmens tikslams, dar būtina spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant sudarytus sandorius negaliojančiais ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais, pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo valdymo organams, sudariusiems sandorius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007, 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).

27.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (pvz., minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).

28.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ginčijamo sandorio ir byloje surinktų įrodymų įvertinimu bei padaryta išvada, kad ginčijamas sandoris nebuvo aiškiai ir akivaizdžiai nenaudingas ieškovei. Priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo nutarties 43 punkte nurodytus klausimus, analizavo šalių pateiktus įrodymus ir argumentus, susijusius su kasacinio teismo iškeltais klausimais, juos vertino. Tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje atskirai neišskyrė 2019 m. birželio 6 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytų klausimų ir nestruktūravo savo sprendimo, remdamasis nurodytais klausimais, nereiškia, jog teismas apskritai jų nevertino, neanalizavo ir neatskleidė bylos esmės.

29.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 6 d. nutartyje, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad teismai visų pirma turėtų atsakyti į klausimą, kokiu tikslu ir sąlygomis įmonė įgijo ginčo patalpas, atkreipiant dėmesį į tai, kad nekilnojamasis turtas buvo įgytas finansuojant beveik visą jo kainą kreditu, vadinasi, kredito teikėjui įvertinus įmonės mokumą ir galėjimą grąžinti šį kreditą per penkerius metus. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2014 m. sausio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 144 810,01 Eur (500 000 Lt) įsigijo ginčo pastatus. Pastatų įsigijimas buvo finansuojamas banko lėšomis – AB „Šiaulių bankas“ 2014 m. vasario 12 d. kredito su portfeline garantija sutartimi suteikė ieškovei kreditą nekilnojamajam turtui įsigyti, kredito galutinis grąžinimo terminas 2019 m. vasario 12 d., turtui buvo įregistruota hipoteka. Nors byloje esančio BUAB „Tvorų tiekimas“ 2014 m. balanso duomenimis nustatyta, kad turto vertė sudarė 834 340,82 Eur (2 880 812 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 669 910,22 Eur, tačiau kaip pagrįstai nurodo atsakovai ir kaip akcentavo kasacinis teismas, šiuo atveju reikšminga tai, kad bankas neabejotinai nebūtų suteikęs kredito nemokiam juridiniam asmeniui, t. y. kredito teikėjas įvertino ieškovės mokumą ir galėjimą grąžinti kreditą per penkerius metus. Atsakovai taip pat visos bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad patalpų įsigijimo poreikį lėmė gamybinės linijos atsiradimas, ko pasekmėje ieškovei buvo reikalingos didesnės patalpos, nesutarimai su nuomojamų patalpų savininke, tame tarpe ir dėl vykdomos veiklos patalpų nuolatinio apgadinimo, nuomojamų patalpų už priimtiną kainą Šiaulių mieste nebuvimas bei užtikrintas bendradarbiavimas su UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ ir geros kredito sąlygos. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, sprendžia, kad nurodytos aplinkybės pagrindžia ieškovės sprendimą įsigyti ginčo patalpas nuosavybės teise, kurios buvo naudojamos įmonės veikloje.

30.       Antruoju ir trečiuoju klausimais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įpareigojo teismus išsiaiškinti, ar buvo tokių staigių rinkos sąlygų pokyčių, kad, praėjus vos metams, įmonei buvo nenaudinga ir toliau turėti šį nekilnojamąjį turtą savo turto balanse, atkreipiant dėmesį į tai, kad šios patalpos buvo parduotos atsakovams už kad ir nežymiai, bet 14 000 Eur mažesnę kainą, o šias patalpas įmonė toliau nuomojo iš atsakovų už bene tokią pat, kad ir nežymiai mažesnę, kainą, kaip mokėjimai bankui (nuomos sutarties mėnesinė kaina buvo 1 305 Eur plius gyventojų pajamų mokestis, o mokėjimai bankui buvo 1 689,35 Eur plius kintamosios palūkanos); nebuvo aišku, kokiems tikslams įmonei buvo reikalingos papildomos apyvartinės lėšos, nes vien tas argumentas, kad gautos lėšos buvo skirtos hipoteka užtikrintam finansiniam įsipareigojimui prieš terminą padengti, kai įmonė ir be to turėjo kitų pasibaigusių terminui finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti sandorio tikslingumą ir naudingumą jį sudariusiam juridiniam asmeniui. Byloje ginčo, kad prieš sudarant ginčijamą turto perleidimo sandorį nebuvo jokių staigių ir ypatingų rinkos svyravimų, nėra. Siekdami paneigti ieškovės argumentus dėl ginčo sandorio prieštaravimo apeliantės veiklos tikslams, atsakovai akcentuoja aplinkybę, kad ieškovė 2015 m. dėl verslo sezoniškumo susidūrė su apyvartinių lėšų, reikalingų atsiskaityti su tiekėjais, darbuotojais bei mokėti mokesčius, trūkumu. Atsakovų nurodomas aplinkybes patvirtina gautų lėšų, pardavus ginčo patalpas, panaudojimas: buvo atsiskaityta su hipotekos kreditore AB „Šiaulių bankas“, pagrindine kreditore ir tiekėja UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“, darbuotojais, mokėti mokesčiai valstybei, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai įrodė, jog įmonei trūko apyvartinių lėšų bei, kad lėšos, gautos pardavus pastatus, buvo panaudotos ieškovės interesais. Nors apeliantė nurodo, kad apyvartinių lėšų trūkumą paneigia dividendų išmokėjimas ir 41 300 Eur paskolos suteikimas vadovui, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Visų pirma, iš aukščiau nustatytų aplinkybių matyti, kad didžioji dalis lėšų buvo panaudota atsiskaitymams su hipotekos kreditore bei pagrindine kreditore ir tiekėja, tikslu tęsti įmonės veiklą. Antra, sutiktina su atsakovais, kad sprendimas išmokėti dividendus yra teisėtas ir galiojantis, kol nenuginčytas, o paskola, suteikta vadovui, buvo trumpalaikė ir yra grąžinta. Taigi, nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad ieškovei trūko apyvartinių lėšų tikslu tęsti įmonės veiklą, kurių trūkumas buvo padengtas ginčo pastatus pardavus gautomis lėšomis.

31.       Apeliantė sandorio nenaudingumą taip pat įrodinėja tuo, kad ieškovė buvo pajėgi vykdyti įsipareigojimus bankui ir taip išsaugoti nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nutarties 30 punkte nustatytos aplinkybės paneigia šiuos ieškovės argumentus bei leidžia spręsti, kad ieškovės siekis valdyti patalpas nuosavybės teise viršijo jos tuometes finansines galimybes. Tai, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovei, trūkstant apyvartinių lėšų atsiskaitymams su tiekėjais, darbuotojais bei valstybės mokesčių biudžetais, buvo naudingiau parduoti ginčo patalpas ir jas nuomotis, nei valdyti nuosavybės teise, pagrindžia atsakovų pateikti skaičiavimai, pagal kuriuos jei pastatai būtų likę jos nuosavybėje, ieškovė bankui būtų sumokėjusi ne mažiau kaip 72 119,29 Eur, tuo tarpu atsakovams per numatytą nuomos laikotarpį, nuomos mokestis būtų sudaręs 52 526,25 Eur. Teisėjų kolegija svarbia aplinkybe laiko ir tai, kad perleidus pastatus, ieškovė išvengė pareigos mokėti draudimo, nekilnojamojo turto ir žemės nuomos mokesčius.

32.       Bet kokio privataus juridinio asmens veiklos tikslas yra racionaliai naudoti išteklius ir siekti pelno (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016). Aplinkybės, kad pastatai buvo įgyti brangiau nei parduoti, o nuomos išlaidos ir įmokos bankui iš esmės nesiskyrė, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrindžia sandorio prieštaravimo įmonės tikslams. Kompleksiškai įvertinus tiek ginčijamo sandorio kainą, tiek ir vėlesnę nuomos kainą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad patalpos nebuvo parduotos už akivaizdžiai per žemą kainą, taip pat, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovė patalpas nuomojosi nepalankiomis ir nesąžiningomis sąlygomis. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik tai, ar patalpų pardavimo ir nuomos kainos atitiko rinkos sąlygas, bet taip pat ir tai, ar įmonei buvo nenaudinga ir toliau turėti nekilnojamąjį turtą savo turto balanse, bei pagrįstai, įvertinęs apyvartinių lėšų trūkumą ir kitų aplinkybių visumą, sprendė, kad ieškovei buvo naudingiau perleisti jai nuosavybės teise priklausiusias patalpas ir vėliau jas nuomotis. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai ir pažymi, kad pirkimo–pardavimo ir nuomos sandoriai atitiko ekonominę verslo logiką, jie nebuvo akivaizdžiai žalingi, nes bendrovė savo veiklą toliau tęsė perleistose patalpose nuomos teisės pagrindu, o gautomis lėšomis sumažino savo įsipareigojimus kreditoriams, darbuotojams ir valstybei.

33.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino kasacinio teismo iškelto klausimo, kad reali atgalinės nuomos nauda ir ekonomija pasijaučia tik ilgalaikėje perspektyvoje, o šiuo atveju nuomos sutartis buvo trumpalaikė. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių sudarytos nuomos sutarties laikotarpis buvo numatytas nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Kaip pagrįstai nurodo atsakovai, vien tai, kad nuomos sutartyje buvo numatytas tam tikras jos galiojimo terminas, nereiškia, kad šiam pasibaigus, šalys neketino tęsti nuomos santykių. Juo labiau kad Nuomos sutarties 5.10 punktu šalys susitarė, jog pasibaigus sutarties terminui, šalims jos nenutraukus ar nepakeitus sąlygų, ji tampa neterminuota. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas E. G., ieškovei patiriant apyvartinių lėšų trūkumą, kreipėsi į savo artimuosius dėl ginčo sandorio sudarymo, todėl labiau tikėtina, kad atsakovai, siekdami padėti savo giminaičiui, būtų buvę suinteresuoti tęsti nuomos sutartį, o ne ją nutraukti, taip užtikrinant ieškovės, kaip nuomininkės, interesų apsaugą.

34.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jį kvestionuoja ir tuo pagrindu, kad teismas nesiaiškino ieškovės tikslų, remontuojant nuomojamas patalpas. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepagrįstais ir pažymi, kad nutarties 29 punkte nustatyta, jog ieškovės vykdomos veiklos specifika – metalo konstrukcijų gamyba lemdavo nuolatinius patalpų apgadinimus, todėl tam tikras nuomojamų patalpų einamasis remontas galėjo būti nulemtas objektyvių priežasčių, siekiant sudaryti tinkamas sąlygas veiklai vykdyti. Ieškovė pateikė į bylą sąskaitas, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, įrodo tik tai, kad jos yra išrašytos už prekes ir paslaugas, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog apeliantė neįrodė nei kokios medžiagos, nei kokiems konkrečiai pagerinimams, nei kokioje apimtyje buvo panaudotos būtent nuomojamoms patalpoms. Juo labiau, kad iš atsakovų pateiktos medžiagų lentelės matyti, jog ieškovė pirktas statybines medžiagas, be kita ko, naudojo savo tiesiogiai vykdomoje veikloje.

35.       Kaip minėta, teisinis pagrindas pripažinti privačių juridinių asmenų sudarytus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.82 straipsnį yra tik tada, kai kita sandorių šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoriai prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015). Teismas, spręsdamas dėl sandorio šalių nesąžiningumui patvirtinti teikiamų įrodymų pakankamumo ir jais patvirtintų aplinkybių įrodytinumo, turi atsižvelgti į tai, kad gali būti sunku arba apskritai neįmanoma gauti ir pateikti teismui tiesioginių sandorio šalių nesąžiningumo įrodymų, todėl netiesioginių įrodymų pateikimas turi būti pripažįstamas tinkamu įrodinėjimo pareigos vykdymu, o pateikti įrodymai vertinami atsižvelgiant į įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais ypatumus, laikantis CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-219/2018).

36.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamą sandorį sudarė šalys, kurios tarpusavyje yra susijusios giminystės ryšiais. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog atsakovai yra artimai tarpusavyje susiję giminystės ryšiais, padidina jų sąžiningumo vertinimą, tačiau, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl sandorio šalių sąžiningumo, teismai turėtų įvertinti ne tik giminystės ryšius, bet ir kartu vykdomus jų verslus. Iš atsakovų pateiktos informacijos apie jiems priklausančias (–iusias) juridinių asmenų dalis bei buvimą juridinių asmenų valdymo organais, matyti, kad jie yra susiję ne tik giminystės ryšiais, bet ir verslo ryšiais (išskyrus G. G. ir J. G.). Nepaisant nustatytų aplinkybių, kad atsakovai yra susiję ne tik giminystės, bet ir verslo ryšiais, taip pat atsakovams neneigiant, jog jiems buvo žinoma apie sunkią įmonės materialinę padėtį, todėl ginčijamu sandoriu ir atgalinės nuomos sandoriu jie siekė padengti įsipareigojimus kreditoriams bei tęsti įmonės veiklą, teisėjų kolegija nenustačiusi, jog ginčijamas sandoris yra akivaizdžiai žalingas BUAB „Tvorų tiekimas“ ir (ar) sudarytas pažeidžiant protingo ir apdairaus vadovo standartą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju sandorių šalių sąžiningumas nėra paneigtas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į verslo sprendimo parduoti patalpas aplinkybes – pardavimo ir nuomos kainas, lėšų panaudojimą, pagrįstai sprendė, kad šalių sąžiningumas nepaneigtas.

37.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijamas sandoris nebuvo aiškiai ir akivaizdžiai nenaudingas ieškovei, todėl nepažeidė jos veiklos tikslo siekti komercinės naudos bei pelno.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu

38.       Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išskyrė tokias būtinąsias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.

39.       Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą turto perleidimo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, sprendė, kad neegzistuoja actio Pauliana taikymo sąlygų visetas. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad ginčijamas sandoris turėjo didelės įtakos ieškovės nemokumui, nes dėl nekilnojamojo turto pardavimo sumažėjo įmonės ilgalaikis turtas, o pradelsti įsipareigojimai nebuvo padengti.

40.       CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius sandoris pripažįstamas pažeidžiančiu kreditoriaus teises: dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kreditoriaus teisės pažeidžiamos, kai sandoris, nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina arba panaikina realią galimybę skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi.

41.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad 2015 m. sausio mėn. ieškovė buvo skolinga hipotekos kreditorei 82 784,15 Eur, o didžiausios kreditorės UAB „Van Merksteijn Systems Baltics“ pradelstas reikalavimas 2015 m. vasario mėn. sudarė 105 438,72 Eur. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ieškovė už parduotą ginčo turtą gautomis lėšomis (130 200 Eur) grąžino hipotekos kreditorei 82 784,15 Eur kreditą, 20 000 Eur pervedė kreditorei UAB „Van Merksteijn Systems Baltics“, 4 479,29 Eur sumokėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat atliko mokėjimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kreditorėms UAB „Gelžbetoninės konstrukcijos“, UAB Unis Steel Baltija“, išmokėjo atlyginimus darbuotojams. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. sausio–balandžio mėn. kreditorei UAB „Van Merksteijn Systems Baltics“, be 20 000 Eur, papildomai sumokėta iš viso 75 000 Eur, t. y. viso sumokėta 95 000 Eur. Kaip jau minėta, ieškovei, trūkstant apyvartinių lėšų atsiskaitymams su tiekėjais, darbuotojais bei valstybės mokesčių biudžetais, buvo naudingiau parduoti ginčo patalpas ir jas nuomotis, nei valdyti patalpas nuosavybės teise, todėl perleidus ginčo turtą ir pirmiausia gautomis lėšomis atsiskaičius su hipotekos kreditore, nepriklausomai nuo prievolės įvykdymo termino, taip pat iš dalies atsiskaičius ir su kreditoriais, kurių reikalavimai buvo pradelsti, tame tarpe ir didžiausia tuo metu buvusia kreditore UAB „Van Merksteijn Systems Baltics“, padengiant didžiąją dalį jos pradelsto įsiskolinimo, išmokant darbo užmokestį darbuotojais bei įmokas valstybės biudžetui, nėra pagrindo konstatuoti kreditorių teisių pažeidimo. Taigi, spręstina, kad ieškovė šiuo atveju neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygos dėl kreditorių teisių pažeidimo.

42.       Nors apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ginčijamas sandoris nepažeidė kreditorių teisių, nurodydama, jog teismas turėjo įvertinti ieškovės turtinės padėties pokyčius dėl sudaryto sandorio, t. y. dėl turto pardavimo sumažėjo įmonės ilgalaikis turtas, o pradelsti įsipareigojimai tik didėjo, tačiau pažymėtina, kad tiek aplinkybė, jog dėl turto pardavimo sumažėjo įmonės ilgalaikis turtas, tiek ir aplinkybė, kad įmonei toliau vykdant veiklą, jos pradelsti įsipareigojimai padidėjo, nepatvirtina, jog dėl ginčijamo sandorio įmonė tapo nemokia ar, kad sandoris pablogino įmonės turtinę padėtį. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad nors pardavus ginčo patalpas, sumažėjo ieškovės balanse nurodomo ilgalaikio turto vertė, tačiau atitinkamai gauta pinigų suma padidėjo trumpalaikio turto vertė, iš kurio, kaip jau nustatyta, ieškovė sumažino savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Antra, ieškovė po ginčijamo sandorio sudarymo, dar beveik du metus vykdė veiklą, todėl nėra pagrindo išvadai, kad sudarius ginčijamą sandorį, ieškovės turtinė padėtis pablogėjo dar labiau.

43.       Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino susiklosčiusią faktinę situaciją, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad neegzistuoja actio Pauliana taikymo sąlygų visetas.

Dėl prašymo išreikalauti įrodymus ir atidėti teismo posėdį 

44.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. sausio 2 d. gautas apeliantės prašymas atidėti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl leidimo susipažinti su 2019 m. lapkričio 18 d. parengta specialisto išvada dėl ieškovės finansinės veiklos tyrimo 2013–2017 m.

45.       Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška; įrodymų išreikalavimas yra viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 8 straipsnis), bet ne teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-641/2013 ir kt.).

46.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovės procesiniais dokumentais bei ekonominio tyrimo klausimais, sprendžia, kad būtent šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, tame tarpe ir kilus abejonėms dėl tam tikrų faktų (ne)buvimo, pateikti tuos faktus, pagrindžiančius arba paneigiančius įrodymus, o ne siekti perkelti teismui įrodinėjimo pareigą. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad apeliantės prašymas dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo atmestinas. Atitinkamai netenkinus prašymo dėl įrodymų išreikalavimo, netikslinga spręsti dėl prašymo atidėti teismo posėdį pagrįstumo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

47.       Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, atsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio ieškovės (apeliantės) apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

48.       Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovai, tačiau atsakovai priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašė ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos                                        Romualda Janovičienė

                                                Vilija Mikuckienė

                                        Asta Radzevičienė